Bažnyčios magisteriumas (I)

16. Kas Bažnyčioje turi galią autoritetingai mokyti (mokomąją valdžią, arba magisteriumą)?

Pagal dieviškąją teisę, mokomąją valdžią visoje Bažnyčioje turi popiežius, o atskirose diecezijose – vyskupai.

Kaip popiežius ir vyskupai gauna šią valdžią?

Popiežius yra šv. Petro įpėdinis, o vyskupai ‒ apaštalų, kuriuos pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus paskyrė viršiausiais tikėjimo mokytojais, įpėdiniai. Iš Dievo jie gavo užduotį skelbti savo pavaldiniams krikščionių tikėjimą ir saugoti jo grynumą. Taip jie tęsia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris po savo įžengimo į dangų regimu būdu nebėra tarp mūsų, darbą.

Ar mūsų Viešpats yra aiškiai užsiminęs apie apaštalams perduotą mokomąją valdžią?

„Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina“, – pasakė Kristus savo apaštalams (Luk 10, 16), o tie žodžiai, žinoma, galioja ir vyskupams, kurie yra apaštalų įpėdiniai.

17. Ar Bažnyčios magisteriumas yra neklystantis?

Taip, Bažnyčios magisteriumas, arba mokomoji valdžia, yra neklystantis, bet tam turi būti išpildytos tam tikros sąlygos, be kurių būtų lengva nuklysti į klaidą. Ne kiekvienas popiežiaus ar vyskupo pasisakymas arba pamokslas ir net ne kiekviena popiežiaus enciklika ar visuotinio susirinkimo dokumentas yra neklaidingi. Jie neklaidingi tik tada, kai oficialiai pretenduoja į neklaidingumą.

18. Kada popiežius neklysta?

Popiežius neklysta tada, kai jis kalba ex cathedra, t. y. kai jis, kaip viršiausias tautų mokytojas, kokią nors tiesą paskelbia dogma, kuria privalo tikėti visi tikintieji. Tokiu atveju popiežiui yra pažadėta Šventosios Dvasios pagalba, neleidžianti jam suklysti. Teologai visuotinai pripažįsta, kad popiežius neklysta ir kai kuriais kitais atvejais, pavyzdžiui: kanonizuodamas[1] šventuosius, leisdamas visuotinius Bažnyčios įstatymus ar atkartodamas savo pirmtakų mokymą.

Kur buvo aiškiai nustatytos popiežiaus neklaidingumo sąlygos?

Sąlygas, kuriomis popiežius neklysta, labai aiškiai nustatė Vatikano I Susirinkimas, tiksliai apibrėžęs popiežiaus neklaidingumą. Susirinkimas moko:

„Kai Romos vyskupas kalba ex cathedra, tai yra kai jis, eidamas savo, kaip visų krikščionių ganytojo ir mokytojo, pareigas, savo aukščiausio apaštališkojo autoriteto galia nusprendžia, kad tam tikro mokymo tikėjimo ar moralės klausimais turi būti laikomasi visoje Bažnyčioje, tada jis, dėl palaimintojo Petro įpėdiniui pažadėtos dieviškosios pagalbos, turi tą neklaidingumą, kuriuo, apibrėžiant tikėjimo arba moralės mokymą, mūsų Išganytojas norėjo aprūpinti savo Bažnyčią.“[2]

Ko mus moko šis Vatikano I Susirinkimo tekstas?

Atidžiai skaitydami šį Vatikano I Susirinkimo tekstą, galime suprasti, kad egzistuoja keturios popiežiaus neklaidingumo sąlygos: 1) popiežius turi kalbėti kaip „visų krikščionių ganytojas ir mokytojas“, t. y. ne kaip eilinis teologas, o kaip Bažnyčios galva, aiškiai pasinaudojanti Dievo jam suteikta „aukščiausio apaštališkojo autoriteto galia“; 2) jo paskelbiama tiesa turi būti „mokymas tikėjimo ar moralės klausimais“; 3) popiežius ne tik turi mokyti šios tiesos, bet autoritetingu nutarimu paskelbti ją privaloma (kurios „turi būti laikomasi“); 4) šis įsakas, įpareigojantis tikinčiuosius laikytis konkretaus mokymo, galioja „visai Bažnyčiai“.

Ar tam, kad popiežiaus nutarimas būtų neklaidingas, jis privalo aiškiai pareikšti savo ketinimą įpareigoti visą Bažnyčią?

Taip. Tam, kad popiežiaus nutarimas būtų neklaidingas, jis privalo aiškiai pareikšti savo ketinimą įpareigoti visą Bažnyčią laikytis tam tikros tiesos tikėjimo ar moralės klausimais. Šis valdžios pareiškimas yra netgi būtina ex cathedra nutarimų dalis.

Kaip popiežius pareiškia savo ketinimą įpareigoti tikinčiuosius?

Popiežius savo ketinimą įpareigoti visą Bažnyčią tikėti tam tikra tiesa pareiškia aiškiai paskelbdamas, jog tie, kurie atsisako tikėti šia tiesa, nebeturi katalikų tikėjimo ir todėl atsiskiria nuo Bažnyčios.

Ar popiežius gali naudotis savo neklaidingumu įvesdamas naujoves?

Popiežiaus neklaidingumas tarnauja vien tik tikėjimui, kuris, kaip matėme, yra nekintamas bei būtinas išganymui, saugoti. Vatikano I Susirinkimas sako: „Šventoji Dvasia ne tam buvo pažadėta Petro įpėdiniams, kad jie, Jos apšviesti, atskleistų kokį nors naują mokymą, bet tam, kad su Jos pagalba jie galėtų pagarbiai saugoti ir ištikimai aiškinti apaštalų perduotą Apreiškimą, tai yra tikėjimo lobį.“[3]

Ar dažnai įvyksta iškilmingas (neklaidingas) tikėjimo tiesos apibrėžimas?

Tokia tikėjimo tiesų dogmatizacija pasitaiko retai, ir daugeliui popiežių neteko pasinaudoti šia galia. Pavyzdžiui, XX a. buvo paskelbta tik viena dogma ‒ Švč. Mergelės Marijos Paėmimas su kūnu į dangų. Ją 1950 m. lapkričio 1d. paskelbė popiežius Pijus XII.

Kaip popiežius Pijus XII pareiškė savo ketinimą įpareigoti visą Bažnyčią tikėti Švč. Mergelės Marijos Paėmimu su kūnu į dangų?

Apaštalinėje konstitucijoje „Munificentissimus Deus“ popiežius Pijus XII Švč. Mergelės Marijos Paėmimo su kūnu į dangų dogmą paskelbė tokiais žodžiais:

„Remdamiesi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, ir Mūsų pačių autoritetu, Mes skelbiame, nutariame ir apibrėžiame kaip Dievo apreikštą dogmą, kad Nekalčiausioji Dievo Motina, visuomet Mergelė Marija, baigusi savo žemišką gyvenimą, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus šlovę. Todėl jei kas nors, neduok Dieve, drįstų neigti arba sąmoningai abejotų tuo, ką esame apibrėžę, težino, kad visiškai atskyrė save nuo dieviško katalikų tikėjimo.“[4]

19. Kada vyskupai neklysta?

Vyskupai neklysta dviem atvejais. 1) Pirmiausia jie neklysta tada, kai vienybėje su popiežiumi, savo aukščiausiu vadovu, visuotiniame susirinkime iškilmingai paskelbia tikėjimo tiesas. Visi ankstesni ekumeniniai, t. y. visuotiniai susirinkimai paskelbė kokius nors neklaidingus nutarimus. Svarbu, kad popiežius visus tokius nutarimus patvirtintų, net jeigu jis asmeniškai susirinkime ir nedalyvauja. Jei popiežius susirinkimo nutarimo nepatvirtintų, tai šis nebūtų neklaidingas. 2) Vyskupai negali klysti ir tada, kai jie visi, būdami išsisklaidę visame pasaulyje, vieningai skelbia tą patį tikėjimą. Tokios yra bendrosios tikėjimo tiesos, kurių visoje Bažnyčioje buvo sutartinai mokoma nuo seniausių laikų.

Kaip vadinamos šios dvi vyskupų neklaidingumo rūšys?

1) Neklaidinga popiežiaus ar visuotinio susirinkimo ištarmė vadinama iškilmingu nutarimu arba Bažnyčios ekstraordinarinio magisteriumo aktu. 2) Visame pasaulyje išsibarsčiusių vyskupų vieningas ir neklaidingas tikėjimo skelbimas vadinamas ordinariniu arba visuotiniu Bažnyčios magisteriumu.

Ar neužtenka vienos vyskupų neklaidingumo rūšies?

Paprastai visuotinio vyskupų mokymo pakanka norint žinoti tikėjimo tiesas. Tačiau krizės metu, kai vyskupai nesutinka tarpusavyje arba nesinaudoja savo mokomąja valdžia ir neskelbia Apreiškimo tiesų, tampa nebeįmanoma remtis šiuo kriterijumi. Siekiant išspręsti krizę reikalingas ekstraordinarinis magisteriumo aktas, t. y. iškilmingas visuotinio susirinkimo arba popiežiaus nutarimas.

Ar galite pateikti pavyzdį?

Visi krikščionys tvirtai tikėjo tikruoju Kristaus Kūno ir Kraujo buvimu Eucharistijos sakramente daug anksčiau, nei ši tiesa buvo iškilmingai apibrėžta. Jos buvo mokoma visoje Bažnyčioje. Tačiau kai šią tiesą ėmė neigti protestantai, tapo būtina iškilmingai apibrėžti ją Tridento Susirinkime. Iš tiesų, klaidatikių puldinėjimai dažnai tampa dingstimi Bažnyčiai iškilmingai apibrėžti kokią nors tiesą.

Kokia nauda Bažnyčiai be ordinarinio ir visuotinio magisteriumo turėti dar ir iškilmingų nutarimų?

Iškilmingas popiežiaus ar visuotinio susirinkimo aktas gali vienu neginčijamu autoritetingu nutarimu išspręsti doktrininius sunkumus. Kita vertus, ordinarinis ir visuotinis magisteriumas remiasi daugybe aktų, kuriuos skirtingi vyskupai paskelbė įvairiomis kalbomis ir įvairiose situacijose, todėl čia daug sunkiau atskirti tiesą.

Kas tiksliai yra ordinarinis ir visuotinis Bažnyčios magisteriumas?

Popiežius Pijus IX pateikė šį apibrėžimą: „tai tos tiesos, kurias, kaip Dievo apreikštas, perdavė visame pasaulyje išplitusios Bažnyčios ordinarinė mokomoji valdžia ir kurias dėl to katalikų teologai visuotiniu ir bendru sutarimu laiko priklausančias tikėjimui.“[5]

Ką šis apibrėžimas rodo?

Šis apibrėžimas rodo, kad, kaip ir popiežiaus mokymas, visuotinis vyskupų mokymas (ordinarinis ir visuotinis magisteriumas) yra neklaidingas tik tam tikromis sąlygomis.

Ar tam, kad kokia nors tiesa būtų neklaidingai tikra remiantis ordinariniu ir visuotiniu Bažnyčios magisteriumu, neužtenka, jog visi pasaulio vyskupai tam tikru momentu vieningai dėl to sutiktų?

Ne. Tam, kad kokia nors nauja teorija taptų neklaidinga, nepakanka, jog visi pasaulio vyskupai tuo pat metu ją priimtų. Ordinarinio ir visuotinio magisteriumo neklaidingumas gali būti pritaikytas tik: 1) tiesai tikėjimo ir moralės klausimuose; 2) kurią vyskupai moko autoritetingai; 3) visuotinai ir tuo pat metu; 4) kaip Dievo apreikštą apaštalams arba būtiną tikėjimo lobiui išsaugoti, todėl nekeičiamą ir privalomą. Jei neišpildomos visos keturios sąlygos, neklaidingumo nėra.

Tuomet tik tiesa, kurią vyskupai moko kaip apreikštą apaštalams ir perduotą Tradicijos, gali pasižymėti ordinarinio ir visuotinio magisteriumo neklaidingumu?

Taip. Tik tiesa, kurią vyskupai vieningai ir autoritetingai moko kaip priklausančią tikėjimo lobiui (arba neišvengiamai su juo susijusią), gali pasižymėti ordinarinio ir visuotinio magisteriumo neklaidingumu.

Kokia šios sąlygos priežastis?

Magisteriumas buvo įsteigtas ne tam, kad skelbtų kokį nors naują mokymą, bet tik tam, kad perduotų apaštalams jau apreikštas tiesas. Neklaidingumas saugo būtent šį perdavimą, o ne vėlesnius pašalinius papildymus.

20. Kaip vyskupai yra susiję su Bažnyčios krize?

Kardinolo Seperio žodžiais: „Bažnyčios krizė yra vyskupų krizė.“[6] Tarp maždaug keturių tūkstančių Bažnyčios vyskupų tikriausiai yra pavienių, norinčių būti katalikais ir tarnauti tikėjimui, bet daugumos reikalai šiuo atžvilgiu yra prasti. Užuot gynę tikėjimą, vyskupai ne tik nevaržo kunigų ir profesorių, atvirai neigiančių vieną ar kelias tikėjimo tiesas, bet dar juos ir remia. Daugybė vyskupų patys skleidžia pažiūras, niekaip nesuderinamas su katalikų tikėjimu ir morale.

Ar galite pateikti pavyzdžių?

Iš daugybės faktų pateiksime tik kelis pavyzdžius. 1989 m. Rotenburgo diecezijos vyskupu buvo paskirtas Tiubingeno teologas Walteris Kasperis, kurio tikėjimas balandžio 17 dienos paskyrimo rašte buvo giriamas kaip „iškilus, sveikas mokymas“.[7] Kaip atrodo teologo Kasperio mokymas? Jo knygoje „Einführung in den Glauben“ („Įvadas į tikėjimą“) aptinkame tokį sakinį: „Dogmos gali būti visiškai vienpusiškos, paviršutiniškos, užsispyrusios, kvailos ir neapgalvotos.“[8] Kaip tai suderinti su katalikiška samprata, pagal kurią, dogmos yra nustatomos vadovaujant Šventajai Dvasiai?

Tačiau Kasperiui tikėjimas reiškia „ne laikymą teisingais stebuklingus nutikimus ir autoritariškai pateiktas tikėjimo tezes“, o pasirengimą „pasikliauti Dievu, kaip savo egzistencijos pagrindu ir tikslu“.[9] Taip Kasperis sulaužė per savo kunigystės šventimus duotą antimodernistinę priesaiką, kurioje jis išpažino: „Aš tvirtai tikiu ir išpažįstu, kad tikėjimas yra … visiškas proto pritarimas išgirstai tiesai. Juo mes, remdamiesi aukščiausio tiesakalbio Dievo autoritetu, tikime, kad yra teisinga visa tai, ką pasakė, paliudijo ir apreiškė asmeninis Dievas, mūsų Kūrėjas bei Viešpats.“[10] Jei tikėjimas yra tik pasikliovimas Dievu, kaip mūsų egzistencijos pagrindu ir tikslu, tada tikrą tikėjimą gali turėti visų religijų atstovai, tam nereikia būti katalikui. Skaitant tokias mintis nebestebina, jog Kasperis savo veikale „Jesus der Christus“ („Jėzus Mesijas“) neigia Jėzaus stebuklus ir jo dievystę.[11] Čia sužinome, kad kai Evangelijose kalbama apie Dievo Sūnaus titulą, „negalime remtis vėlesniais dogminiais pasisakymais apie metafizinę Jėzaus sūnystę iš Dievo“. Tokia sūnystės prasmė „buvo visiškai nesuprantama tiek žydiškam Senojo Testamento, tiek ir helenistiniam Jėzaus bei Evangelijų mąstymui“.[12] Kitaip tariant, Jėzus pats negalėjo net įsivaizduoti esąs tikras Dievo Sūnus. Toliau Kasperis teigia: „Sinoptinėse evangelijose Jėzus niekur savęs nevadina Dievo Sūnumi. Posakis „Dievo Sūnus“ randamas tik Bažnyčios tikėjimo išpažinime.“ Nors Mt 11, 27 ir kitos vietos priverčia jį tuoj pat švelninti savo nuomonę, vis dėlto jis toliau teigia, esą mokymas apie Jėzų, kaip tikrą Dievo Sūnų, nėra pagrįstas Evangelijomis, bet yra vėlesnis krikščionių bendruomenės pramanas. Savo išsamiuose veikaluose Kasperis tol manipuliuoja aiškiausiomis Šv. Rašto vietomis (net Jono Evangelija, kuri akivaizdžiai moko apie Kristaus dievystę) ir neklaidingais Nikėjos Susirinkimo apibrėžimais, kol Jėzus Kristus belieka paprastu žmogumi, esančiu ypatingai arti Dievo, ir per kurį Dievas save apreiškė. Kažką panašaus mokė ir Karlas Rahneris. Taigi tenka konstatuoti, jog Kasperis labiau nutolo nuo tikėjimo turinio nei daugelis protestantų, kuriems Kristaus dievystė ir jo stebuklai yra savaime suprantami dalykai. Nė vienos šių tezių Kasperis neatšaukė. Nėra nė menkiausio ženklo, kad dabar jis, būdamas vyskupu ir kardinolu, galvotų kitaip. Veikiau priešingai. 1993 m. kartu su vyskupais Lehmannu ir Saieriu jis išleido ganytojišką raštą, kuriame vadinamiesiems antrą kartą susituokusiems daugiau ar mažiau atvirai suteikiamas leidimas priimti šv. Komuniją, jei šie „asmeniniu atsakingu sąžinės sprendimu“ mano tai galį daryti.[13] Taigi šie vyskupai ragina nevertai ir šventvagiškai priimti šv. Komuniją, nes iš tikrųjų tie žmonės gyvena negaliojančioje santuokoje, be to, dar yra ir sunkios nuodėmės būklėje.

Panašiai reikia vertinti kitą atvejį. Regensburgo generalinis vikaras Gegenfurtneris, 1996 m. birželį kalbėdamas apie vieną kunigą, kuris metė kunigystę ir išsikėlė pas savo sugyventinę, manė, jog nors tas kunigas ir nebegali toliau eiti pareigų, bet abu gali priimti šv. Komuniją.[14]

Vyskupo Kasperio pirmtakas Rottenburgo – Stuttgarto diecezijoje vyskupas Georgas Moseris taip pat, atrodo, turėjo problemų su Kristaus dievyste. Būtent savo Gavėnios ganytojiškame laiške 1980 m. jis teigė: „Kryžius buvo neaiškus ir pačiam Jėzui; kryžius jam liko nesuprantamas ir baisus“! ²⁶ Jei kryžius pačiam Kristui buvo nesuprantamas, tai jis negalėjo būti tikras Dievas.

Kitas pavyzdys, parodantis dabartinių vyskupų tikėjimą, yra kardinolo Karlo Lehmanno, Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininko, pasisakymai apie Kristaus prisikėlimą. Nors Prisikėlimas jam yra „bet kuriuo atveju realus įvykis“[15], tačiau istorinis Prisikėlimo faktiškumas esąs „labai savitas“. Cituojame pažodžiui: „Tai, kad Dievas Tėvas prikėlė Jėzų Kristų, yra labiau dieviškos sferos įvykis, iš esmės nepriklausantis mūsų istorijai. Tačiau jis mus paveikia kaip įvykis laike ir erdvėje.“ Už šių painių formuluočių, panašių į daugumos dabartinių teologų vartojamus posakius, esą Prisikėlimas yra „nors ir realus, bet ne istorinis įvykis“, slypi įsitikinimas, kad ne Kristus kūnas vėl tapo gyvu, bet Kristus prisikėlė tik mokinių tikėjime. Jau amžiaus pradžioje tai aiškiau suformulavo protestantas W. Marxenas: jis manė, kad mokiniai posakiu „Jėzus gyvas“ norėjo išreikšti ne ką kita, kaip „Jėzaus reikalas tęsiasi“. Nors dauguma protestantų nesilaiko tokios teorijos, atrodo, kad šiandien katalikų vyskupams ji visiškai priimtina. Tačiau dar šv. Paulius yra pabrėžęs, kad „jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome Dievo akyse, kad jis prikėlęs Kristų.“ (1 Kor 15, 14–15)

Prancūzijoje kardinolas Lustigeris, Paryžiaus arkivyskupas, viešai moko, kad žydams nereikia atsiversti į krikščionybę, todėl prozelitizmas jų atžvilgiu esąs beprasmis. Panašiai Strasbūro arkivyskupas Doré (buvęs Paryžiaus katalikiško universiteto teologijos fakulteto dekanas) neigia, kad žydai, atmetę Jėzų Kristų, gali būti laikomi „išdavikiškais“ ir „aklais“. Esą ne jiems reikia atsiversti, o greičiau katalikams, neteisėtai užėmusiems jų vietą kaip „naujasis Izraelis“.[16]

Panašių pavyzdžių sąrašą būtų galima tęsti. Liūdna, bet tai faktas, jog daug vyskupų prieštarauja pagrindinėms krikščioniško tikėjimo tiesoms.