Sakramentai (I)

84. Kas yra sakramentas?

Sakramentas yra Jėzaus Kristaus įsteigtas regimas ženklas Dievo malonei perduoti.

Kodėl Kristus teikia malonę regimais ženklais?

Jėzus Kristus neregimos malonės teikimą susiejo su regimais ženklais atsižvelgdamas į žmogaus prigimtį. Visa, ką žmogus pažįsta, ateina per pojūčius. Žmogui, turinčiam kūnišką prigimtį, reikia išoriškai juntamo ženklo, kad galėtų pažinti ir perteikti tai, kas dvasiška.

Ar sakramentai yra malonės simboliai?

Sakramentai yra simboliai, bet ne vien tik – jie iš tiesų įvykdo sieloje tai, ką žymi išoriniais ženklais.

Ar galite pateikti šio sakramentinio veikimo pavyzdį?

Krikšto sakramento vanduo, pilamas ant galvos, simbolizuoja apvalymą nuo nuodėmės. Tačiau kartu Krikštas šį apvalymą ir įvykdo, suteikdamas sielai pašvenčiamąją malonę ir padarydamas žmogų Dievo vaiku.

Kiek sakramentų Kristus įsteigė?

Kristus įsteigė septynis sakramentus: Krikšto, Sutvirtinimo, Švč. Sakramentą, Atgailos, Paskutinį patepimą, Kunigystės ir Santuokos sakramentus.

85. Ar šiandien pasikeitė sakramentų samprata?

Modernistiniame mokyme sakramentai retai laikomi veiksmingomis išganymo priemonėmis. Dažniau jie minimi kaip ženklai, simbolizuojantys išganymą ir susitaikymą su Dievu. Tačiau čia neaišku, ar jie iš tikrųjų suteikia atperkamąją malonę, ar tik primena, kas su mumis jau yra įvykę. Pagal šią sampratą, pavyzdžiui, Krikštas neturi galios išvaduoti mūsų nuo gimtosios nuodėmės ir padaryti Dievo vaikais. Jis esąs tiktai ženklas, primenantis, kad Dievas per Jėzų Kristų jau atleido mūsų nuodėmes ir palankiai žiūri į mus. Taigi Krikšto jau nebereikia norint suteikti atperkamąją malonę, nes visi jau yra atpirkti (visuotinio išganymo teorija).

Kas pirmieji ėmė neigti sakramentų veiksmingumą?

Sakramentų veiksmingumą pirmieji pradėjo neigti protestantai, laikydami juos tik priemonėmis tikėjimui išreikšti ir sustiprinti. XX a. pradžioje panašų mokymą skleidė modernistai, pasmerkti popiežiaus šv. Pijaus X. Jie sakramentus laikė tik tikėjimo išraiška ir ugdymo priemonėmis.

Ar modernieji teologai taip pat neigia sakramentų veiksmingumą?

Tai, ką Karlas Rahneris, nors ir painesne kalba, rašo apie sakramentus, nebesiskiria nuo modernizmo: „Kai Bažnyčia egzistenciškai lemiamose žmogiškose situacijose visiškai atiduoda save kaip pirmapradį sakramentą, kaip esminį ir pergalingą Dievo atsaką pasauliui ir kiekvienam žmogui, tada turime tai, ką krikščioniška kalba vadiname sakramentu.“[1]

Apie išpažintį jis rašo: „Šiuos atleidimo žodžius Bažnyčia ypatingu būdu dar kartą pažada žmogui kaskart, kai jis – netgi po Krikšto likdamas nusidėjėliu ir galėdamas vėl padaryti sunkią nuodėmę – išpažįsta Bažnyčiai per jos atstovą arba tam tikromis aplinkybėmis kartu su bendruomene [čia kalbama apie Atgailos pamaldas] išsako Dievui ir jo Kristui savo didžiulę kaltę arba skurdą. Jei pakrikštytam asmeniui išpažinus kaltę šie atleidimo žodžiai bus ištarti paskirto Bažnyčios atstovo, šį atleidžiančio Dievo Žodžio veiksmą vadinsime Atgailos sakramento suteikimu.“[2]

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį šiose Rahnerio citatose?

Čia kalbama vien tik apie „pažadą“. Dievas per Jėzų Kristų atiduoda save pasauliui, ir šį pažadą Bažnyčia kaskart vis atnaujina. Ar kas nors žmogui realiai suteikiama, lieka neaišku. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad šioje citatoje išpažintis beveik prilyginama Atgailos pamaldoms, o kunigas ne kaip Kristaus atstovas atleidžia nuodėmes, bet kaip Bažnyčios atstovas pažada Bažnyčios atleidimo žodžius.

Ar Rahneris ir kitur išreiškė panašias idėjas?

Rahnerį ne visada lengva suprasti, bet daugelyje jo raštų galime įžvelgti panašias idėjas. Pavyzdžiui, štai ką Rahnerio parašytame teologijos žodyne „Sacramentum mundi“ reiškia antraštinis žodis „Sakramentas“:

„Sakramentai yra tikri ir konkretūs asmeninio gyvenimo, kuris amžinai kyla iš Dievo Tėvo, dovanoja save žmogui per Dievo Žodį bei Dvasią ir kurį žmogus turi asmeniškai priimti Bažnyčioje ir dėkingai į jį atsiliepti, simboliai. Sakramentais vyksta „apsikeitimas“ tarp Dievo ir žmogaus. Dėl Kristaus įvykio visa būtis ir gyvenimas turi būti analizuojami ir suprantami tikėjimo šiuo įvykiu šviesoje. Iš to plaukia teologiškai fundamentali tiesa, kad visa sukurtosios būties – gamtinės ir antgamtinės – tikrovė yra ipso facto suprantama kaip kylanti iš Tėvo per Dievo Žodį ir pavaldi Tėvui Šventojoje Dvasioje. Kadangi ji egzistuoja per Žodį ir Žodyje, jis pati tam tikra prasme yra žodis, todėl kiekviena būtybė įvairiais ir savitais būdais „simbolizuoja“ ir „skelbia“ tiek save, tiek kitus (asmenis ir daiktus), galiausiai simbolizuodama ir skelbdama patį Dievą. <...> Taigi sakramentai pasirodo kaip Dievo kūrybiškai pagrįsti ir Kristaus įvykyje išganingai bei žmogiškai suformuoti asmeniniai simboliai, išvesti iš Bažnyčios, kaip Kristaus Kūno ir pirminio sakramento. Jais (kartu su kitais neatmetamais kristoformiškais perteikimo būdais) gali (ir turi) būti pažinta, apimta ir išsemta tai, kas ir koks žmogaus išganymui yra ir bus Dievas. Jie pasirodo kaip viso žmogaus – su savo asmeniniu, kūnišku kūriniškumu, su savo materialiu, dvasios suformuotu pasauliu – dieviško priėmimo ir pasigailėjimo ženklai, kurių dėka taip apdovanotas žmogus gali dėl Dievo Tėvo žodžio įvykdyti Šventosios Dvasios amžinąjį gyvenimą.“[3]

Ką ši citata reiškia?

Už šios žodžių maišalynės (parašytos tipiškai modernistiniu miglotu stiliumi) slypi paprasta mintis, jog sakramentai yra tik simboliai, per kuriuos žmonės turėtų patirti ir įsisąmoninti, kad vėl patinka Dievui. Tačiau čia nepasakoma, ar sakramentai iš tikrųjų padeda gauti malonę ir grįžti pas Dievą. Todėl tekstas labai dviprasmiškas, ypač dėl to, kad sakramentai čia prilyginami kitiems malonės perteikimo būdams.

86. Ar sakramentai nėra krikščionių bendruomenės šventė?

Žinoma, krikščionybė turi tam tikrą bendruomeninį pobūdį. Krikščionys yra mistinio Kristaus Kūno nariai ir todėl tarpusavyje susiję vidiniais ryšiais. Įskiepydami mus į Kristaus Kūną ir vis tobuliau su Juo susiedami, sakramentai stiprina krikščionių bendrystę. Tačiau svarbiausias jų vaisius yra ryšys su Kristumi, ir tik iš to plaukia žmonių tarpusavio ryšys.

Ši tvarka šiandien dažnai apverčiama. Sakramentuose pirmiausia įžvelgiama krikščionių bendruomenės šventė, kuri dėl savo bendruomeniškumo netiesiogiai skatina bendrystę su Dievu. Pavyzdžiui, sakoma, jog pagrindinis Krikšto vaisius yra pakrikštytojo priėmimas į parapijos bendruomenę, o tai visiškai klaidinga.

Ar šios naujos idėjos labai paplitusios?

Pats kardinolas Ratzingeris rašo: „Požiūris į sakramentus kaip į malonę teikiančias priemones, kurias aš priimu lyg antgamtinius vaistus, norėdamas užsitikrinti, taip sakant, savo asmeninę amžiną sveikatą, yra visiškas sakramentų nesupratimas.“[4]

Kuo stebina ši kardinolo Ratzingerio citata?

Ji stebina, nes sakramentai kaip tik ir yra antgamtiniai vaistai, turintys mums teikti šventumą ir amžinąją sveikatą, tik, žinoma, ne tokia karikatūrine forma. Tačiau pašaipa yra pats lengviausias būdas ką nors neigti, neturint tikrų argumentų.

Ar kard. Ratzingeris klaidingai supranta sakramentus?

Kardinolas Ratzingeris pernelyg pabrėžia bendruomeninį sakramentų pobūdį, kaip rodo šios citatos: „Vienybė su Juo [Dievu] yra neatsiejama nuo mūsų tarpusavio vienybės ir iš jos kyla. <...> Malonė visada yra vienybės išsiskleidimas. Sakramentas, kaip liturginis įvykis, visuomet yra bendruomeninis veiksmas; jis yra, taip sakant, krikščioniškas šventimo būdas, džiaugsmo, sklindančio iš bendruomenės ir jai suteiktų galių, laidas.“[5]

Ar šios citatos yra ginčytinos?

Čia klaidingu būdu sukeičiami akcentai, pasekmes paverčiant priežastimis. Krikščionių vienybė ir tikėjimo teikiamas džiaugsmas yra mus su Dievu vienijančios malonės vaisiai, o ne esmė.

 

[1] Rahner K., Grundkurs des Glaubens, Freiburg: Herder, 1976, p. 398.

[2] Ten pat.

[3] Encyclopedia of Theology: The Concise Sacramentum Mundi, New York: Seabury Press, 1975, pp. 1481-82.

[4] Ratzinger J., Principles of Catholic Theology, Ignatius Press, 1987, p. 49.

[5] Ten pat, p. 49-51.