Bažnyčios magisteriumas (II)

21. Ar popiežiai taip pat yra susiję su Bažnyčios krize?

Kaip jau minėjome, ši Bažnyčios krizė ypatinga tuo, kad ją skatina patys aukščiausi Bažnyčios hierarchai. Iki šiol popiežiai prie Bažnyčios krizės prisidėjo trimis būdais: 1) remdami modernistinius teologus; 2) patys reikšdami mintis ir atlikdami veiksmus, nesuderinamus su katalikų tikėjimu; 3) kliudydami darbuotis tikėjimo gynėjams.

Ar galite tai įrodyti?

Kai kuriuos pavyzdžius pateiksime dabar; kiti paaiškės mūsų tyrimo eigoje.

Ar popiežius Jonas XXIII taip pat atsakingas už dabartinę krizę?

Jau beveik pusę amžiaus trunkanti krizė prasidėjo popiežiaus Jono XXIII pontifikato (1958‒1963) metais. Šis popiežius, nepaisydamas įspėjimų, sušaukė Vatikano II Susirinkimą, o jo aggiornamento (it. atsinaujinimas) davė pradžią nesuvaldomiems pasikeitimams Bažnyčioje ir įleido į ją pasaulio dvasią.

Ar galima Joną XXIII iš tikrųjų kaltinti dėl Vatikano II Susirinkimo sušaukimo?

Daug labiau, nei dėl Susirinkimo sušaukimo, popiežių Joną XXIII reikia kaltinti dėl sušaukimo tikslo ir dvasios. Susirinkimo atidarymo pradžioje jis pasakė:

„Bažnyčia visuomet yra nusistačiusi prieš klaidas: ji dažnai jas pasmerkdavo su didžiausiu griežtumu. Tačiau šiais laikais ši Kristaus Sužadėtinė yra labiau linkusi rodyti gailestingumą, nei griežtumą. Ji mano, kad šių laikų negerovės gali būti labiau pašalinamos doktrinos jėga, negu pasmerkimu. Žinoma, ne todėl, kad nebebūtų likę klaidingų mokymų, nuomonių ir pavojingų idėjų, kurių reikėtų saugotis. Tačiau šie taip akivaizdžiai prieštarauja dorumo normoms ir yra atnešę tokių mirtinų vaisių, jog atrodo, kad žmonės savaime linksta juos atmesti.“[1]

Toliau popiežius, sąmoningai oponuodamas „nelaimės pranašams“, pareiškė, kad klaidos išnyksiančios pačios savaime, „kaip migla išsisklaido patekėjus saulei“.

Kodėl tokie pareiškimai yra smerktini?

Nes šitoks naivus požiūris visiškai neatitinka tikrovės. Budizmas, islamas, protestantizmas yra klaidos, egzistuojančios jau daugelį šimtmečių ir savaime niekaip neišnykstančios. Atvirkščiai, jos vis labiau plinta, nes šiandien Bažnyčia atsisako jas pasmerkti. Priešingai optimistiniams popiežiaus Jono lūkesčiams, po Vatikano II Susirinkimo tiesa Bažnyčioje skaisčiau nenušvito, atvirkščiai, joje kaip tik išplito daugybė klaidų.

Ar esama kitų Jono XXIII idealizmo pavyzdžių?

Dar blogesnį įspūdį kelia atsitikimas, kurį patyrė mons. Lefebvras, būdamas Susirinkimo parengiamosios komisijos narys. Viename posėdyje, kuriame buvo renkami Susirinkimo ekspertai, jis garsiai nusistebėjo tuo, kad, nepaisant taisyklių, sąrašuose buvo įrašyti mažiausiai trys ekspertai, dėl savo mokymo pasmerkti Romos. Po posėdžio kardinolas Ottavianis pasivedė arkivyskupą į šalį ir pasakė, kad tai buvęs specialus popiežiaus pageidavimas. Popiežius norėjęs, kad Susirinkime ekspertais taptų žmonės, kurių ištikimybė tikėjimui buvo abejotina!

Kokia buvo Pauliaus VI, Jono XXIII įpėdinio, nuostata?

Popiežius Paulius VI (1963‒1978), po Jono XXIII mirties tęsęs Susirinkimą, akivaizdžiai rėmė liberalus. Susirinkimo pirmininkais jis paskyrė keturis kardinolus: Döpfnerį, Suenensą, Lercaro ir Agagianianą. Pirmieji trys buvo žinomi liberalai, o ketvirtasis nebuvo itin stipri asmenybė.

Bet ar Susirinkimo metu popiežius Paulius VI nepasipriešino liberaliems vyskupams (ypač per vadinamąją „liūdnąją savaitę“ 1964 m. lapkritį)?

Nors Paulius VI keletą kartų pasisakė prieš kraštutinius liberalus, vis dėlto nėra abejonių, jog konservatyvūs Susirinkimo Tėvai turėjo mažai šansų, nes liberalai buvo įgiję akivaizdų popiežiaus palankumą. 1965 m. gruodžio 7 d., uždarydamas Susirinkimą, popiežius vyskupams kalbėjo:

„Dievo, tapusio žmogumi, religija susidūrė su religija (nes tai tikra religija) žmogaus, siekiančio tapti Dievu. Ir kas gi atsitiko? Susirėmimas? Kova? Ekskomunika? Tai galėjo atsitikti, tačiau to nebuvo. Sena istorija apie gailestingąjį samarietį tapo pavyzdžiu dvasinei Susirinkimo nuostatai. Jį visą persmelkė beribė simpatija. … Jūs, modernieji humanistai, atmetantys aukščiausiųjų dalykų antgamtiškumą, pripažinkite Susirinkimui bent šį nuopelną ir pripažinkite mūsų naująjį humanizmą: mes labiau nei kas kitas taip pat turime žmogaus kultą.“[2]

Kaip turime vertinti tokią deklaraciją?

Jai galime priešpriešinti patarimą, kurį davė popiežius šv. Pijus X savo pirmojoje enciklikoje: „Turime naudoti visas priemones ir įtempti visas savo jėgas, kad įveiktume siaubingą ir šlykštų blogį, taip būdingą mūsų laikams ‒ žmogaus atsistojimą į Dievo vietą.“[3]

Pribloškia tai, kad žmogaus kultą propaguoja pats popiežius. Juk žmogaus kultą skelbia ne katalikų religija, o masonerija, siekianti sugriauti Katalikų Bažnyčią. Tikriausiai masonai triumfavo, girdėdami popiežiaus žodžius. Ar tik neišsipildė jų planai, kurti dar XIX a.?

Kaip buvo sužinoti masonų planai Bažnyčios atžvilgiu?

Vienas iš šaltinių yra slapta Italijos ložės „Alta Vendita“ vadovų korespondencija, netyčia pakliuvusi į rankas Vatikano policijai 1846 m. Ją popiežius Grigalius XVI liepė išspausdinti.[4]

Kas buvo numatyta masonų planuose?

Iš aptiktos korespondencijos buvo sužinota, jog masonai ketino dėti visas pastangas, kad kada nors į Petro sostą atsisėstų „popiežius pagal jų poreikius“. Ten rašoma:

„Šis popiežius, kaip ir dauguma jo amžininkų, neišvengiamai bus daugiau ar mažiau persiėmęs itališkais bei humanistiniais principais, kuriuos mes ėmėme platinti. … Jūs sužvejosite revoliuciją su tiara ir kamža, žygiuojančią su kryžiumi ir Bažnyčios vėliava, revoliuciją, kuri, truputį pakurstyta, paskandins visą pasaulį ugnyje.“[5]

Ar galime teigti, kad Paulius VI buvo pasidavęs humanizmo principams?

Himnas, kurį uždainavo Paulius VI žmogaus nusileidimo mėnulyje proga, kuo puikiausiai galėjo pasigirsti ir iš masono lūpų: „Garbė žmogui, garbė protui ir mokslui, garbė technikai ir darbui, garbė žmogiškai drąsai. Tebūnie pagarbintas žmogus, pasaulio karalius, o šiandien ir dangaus kunigaikštis.“[6]

Ar Paulius VI yra atsakingas ir už kitus dabartinės krizės aspektus?

Paulius VI įvedė naująjį Mišių ritualą, kurio žalą dar aptarsime.

Ką dar galima pasakyti apie popiežių Paulių VI?

Jo pontifikato metu imta persekioti kunigus, norėjusius likti nuosekliais katalikais ir atsisakiusius skleisti protestantizmą savo tikintiesiems.

Ar popiežius Jonas Paulius II pakeitė situaciją?

Pasižymėdamas stipresne asmenybe nei Paulius VI, Jonas Paulius II tam tikrais klausimais buvo griežtesnis, bet kartu jis ryžtingiau pasišventė naujovėms. Jis atliko veiksmus, kurie anksčiau būtų buvę įvertinti kaip atkritimas nuo tikėjimo arba bent jau įtarti erezija.

Ar galite pateikti pavyzdžių?

1982 m. gegužės 29 d. Jonas Paulius II kartu su anglikonų arkivyskupu lordu Runcie Kenterberio katedroje atliko tikėjimo išpažinimą ir kartu su juo suteikė palaiminimą. Anglikonas buvo užsivilkęs vyskupo arnotą, nors dėl anglikonų šventimų negaliojimo jis yra tik pasaulietis.[7]

Ar esama panašių pavyzdžių?

Taip, ir daug blogesnių. Tai dalyvavimas stabmeldiškoje apeigose. 1985 m. rugpjūtį Jonas Paulius II dalyvavo animistiniame rituale šventojoje Togo giraitėje. 1986 m. vasario 2 d., savo kelionės po Indiją metu, jis leido induistų šventikei užpiešti jam ant kaktos tilaką – Šyvos išpažinėjo ženklą, simbolizuojantį šio indų naikinimo dievo trečiąją akį. Vasario 5 d. Madrase jam ant galvos moters ranka buvo užbarstyti pašventinti pelenai, o tai reiškia įšventinimo į induizmą ritualą.

Kaip toli nuėjo popiežius, dalyvaudamas pagoniškuose ritualuose?

Liūdna tokių renginių kulminacija buvo pasaulio religijų susitikimas Asyžiuje 1986 m. spalio 27 d. Popiežius pakvietė visų religijų atstovus atvykti į Asyžių ir kiekvienam pagal savo apeigas melsti taikos. Maža to, jis leido pagoniškiems ritualams naudoti katalikiškas bažnyčias. Šv. Petro (San Pietro) bažnyčioje ant altoriaus netgi buvo pastatyta Budos statulėlė.

Ar skatinti taiką žemėje ir jos melsti nėra geras dalykas?

Bloga yra ne taika, o stabmeldystė ir prietarai, nes jie pažeidžia Dievui priklausančią garbę. Geri ketinimai niekada nepateisina iš esmės blogų veiksmų ar jų skatinimo.

Ar popiežius Jonas Paulius II čia ir sustojo?

Deja, nuo 1986 m. Jonas Paulius II kasmet rengė įvairius tarpreliginius susitikimus. Taip pat jis įvykdė ne vieną teatrališką gestą, ginantį klaidingas religijas. 1993 m. vasario 10 d. Sudano sostinėje Chartume, šalyje, kurioje krikščionys ilgą laiką buvo kruvinai persekiojami, savo kalbą popiežius užbaigė palaiminimo malda: „Baraka Allah as-Sudan“ („Alachai, palaimink Sudaną“). Būtų galima pasiteisinti tuo, jog „Alachas“ reiškia tiesiog „Dievas“. Tačiau prof. Johannesas Dörmannas rašo: „Nebūtų sudarę jokių sunkumų tęsti kalbą angliškai ir dėl žiaurių įvykių Sudane Dievo vardo šauktis krikščioniškąja prasme.“[8] Negana to, 1999 m. gegužės 14 d. Jonas Paulius II viešai pabučiavo Koraną, ir ši fotografija plačiai paplito arabų šalyse. Regėdami tokius veiksmus, musulmonai gali lengvai pamanyti, jog popiežius pripažįsta jų klaidingą religiją.

Ar popiežius Benediktas XVI nepaskatino grįžimo prie Tradicijos?

Be jokios abejonės, Benediktas XVI buvo daug palankesnis Tradicijai nei jo pirmtakas. 2007 m. liepos 7 d. savo apaštališkuoju laišku motu proprio „Summorum Pontificum“ jis suteikė daugiau laisvės tradicinei liturgijai, nors tam stipriai priešinosi daugybė vyskupų (ypač Prancūzijoje ir Vokietijoje). 2009 m. sausio 24 d. jis oficialiai panaikino ekskomuniką, slėgusią arkiv. Lefebvre‘o konsekruotus vyskupus (tiesa, popiežius nepripažino, jog ekskomunika niekada taip ir negaliojo)[9].

Vis dėlto, nors popiežius ir jautė simpatiją Tradicijai, jo išsilavinimas buvo modernistinis. Knygose, kurias jis parašė dar būdamas jaunas teologas, galima rasti daugybę tikėjimui priešingų teiginių, kartais prilygstančių erezijai. Net jeigu ir atrodytų, kad jo nuomonė tam tikrais klausimais pasikeitė, jis niekada neišsižadėjo savo ankstesnių klaidų. Pavyzdžiui, jo knyga „Krikščionybės įvadas“[10] vis dar plačiai spausdinama, nors joje abejojama daugeliu Katalikų tikėjimo tiesų, tarp jų ‒ Jėzaus Kristaus dievyste.

Ar Benediktas XVI yra atlikęs papiktinančių veiksmų kaip Jonas Paulius II?

Benedikto XVI pontifikatas atrodo rimtesnis nei jo pirmtako. Vis dėlto jis yra padaręs kai kurių dalykų, nesuderinamų su katalikų tikėjimu:

• Jono Pauliaus II laidotuvių Mišiose, vienuolika dienų prieš išrinktas popiežiumi, kardinolas Ratzingeris davė Komuniją į ranką broliui Rogeriui Schutzui iš Taizé, nors ir žinojo, kad šis esąs protestantas.[11] Tiesa, galime spėti, kad popiežius tai padarė iš netikėtumo, nes šis incidentas nepasikartojo jo intronizacijos Mišiose.
• Tų pačių Mišių metu jis pasakė, kad Jonas Paulius II „žiūrįs į mus pro Tėvo namų langą“, taip duodamas suprasti, jog Jonas Paulius II, aplenkęs skaistyklą, iš karto pateko į dangų.[12] Netrukus po to Benediktas XVI pradėjo savo pirmtako kanonizacijos procesą.
• Per savo pirmąją popiežiškąją homiliją Benediktas pažadėjo tęsti Jono Pauliaus II plėtotą ekumeninį dialogą.
• Praėjus vos keturiems mėnesiams po savo išrinkimo popiežiumi, Benediktas XVI aplankė Kelno sinagogą (2005 m. rugpjūčio 19 d.), taip duodamas suprasti, kad judaizmo apeigos patinka Dievui. (Akivaizdu, kad tai nebuvo privatus pažintinis apsilankymas, o simbolinis viešas veiksmas, kurį popiežius pats įtraukė į savo kelionės po Vokietiją maršrutą.)
• 2006 m. lapkričio 30 d. Benediktas nusiėmė savo batus (ir apsiavė baltomis šlepetėmis) prieš įžengdamas į Stambulo Mėlynąją mečetę. Jos viduje jis stabtelėjo, pasisuko į Mekos pusę ir keletą akimirkų stovėjo susimąstęs. Toks jo elgesys sudarė įspūdį, kad mečetėje vykdomos apeigos esą teisingos ir patinkančios Dievui.[13]
• 2008 m. vasario 4 d. Benediktas XVI modifikavo tradicinį mišiolą, iš Didžiojo Penktadienio maldų už žydus išmesdamas bet kokį paminėjimą apie jų aklumą.[14]

22. Kodėl šie popiežiai vis dėlto laikomi konservatyviais?

Posusirinkiminiai popiežiai iš esmės laikomi konservatyviais, nes nepaliovė ginti tam tikrų prigimtinio įstatymo priesakų, kuriuos atmeta šiuolaikinis pasaulis. Be to, ir dogminiais klausimais jie mėgino suvaržyti radikaliausius iš modernistinių teologų.

Kuo dar paaiškinama klaidinga posusirinkiminių popiežių „konservatyvumo“ reputacija?

Šiandien Katalikų Bažnyčioje vyrauja tokia nuomonių ir pasaulėžiūrų sumaištis, jog kiekvienas, ginantis bent vieną katalikišką tiesą ar atvirai neskelbiantis erezijų, jau laikomas konservatyviu. Taigi toks vertinimas mažai ką bereiškia.

Kodėl popiežius Paulius VI laikomas konservatyviu moralės dalykuose?

Konservatyvaus pontifiko vardą Pauliui VI pelnė jo 1968 m. liepos 25 d. enciklika „Humanae Vitae“, patvirtinusi Bažnyčios priešiškumą kontracepcijai. Dėl jos kilo neapykanta popiežiui, ir daug vyskupų atvirai ar slaptai jai nepritarė. Pavyzdžiui, Vokietijos vyskupai netiesiogiai paneigė popiežiaus encikliką, išleisdami „Kenigšteino pareiškimą“ („Königsteiner Erklärung“), kuriuo leido vedusioms poroms elgtis pagal savo sąžinę.

Ar, atsižvelgiant į aplinkybes, enciklikos „Humanae Vitae“ paskelbimas nebuvo drąsus žingsnis?

Be abejo, enciklikos „Humanae Vitae“ paskelbimas pareikalavo iš popiežiaus nemenkos drąsos, ir tai neabejotinai įrodo, kad Dievas neapleidžia Bažnyčios net ir tokios krizės metu. Vis dėlto nereikia pamiršti, kad popiežius Paulius VI iš dalies buvo atsakingas už esamą padėtį, nes neleido Vatikano II Susirinkimui aiškiai pasmerkti kontracepcijos. Nebūtų buvę taip sunku uždaryti duris, jeigu jos nebūtų buvusios paliktos pravertos Susirinkimo metu.

Ar Jonas Paulius II nėra didis krikščioniškosios moralės šauklys šiuolaikiniam pasauliui?

Jonas Paulius II laikomas užkietėjusiu konservatoriumi dėl savo aiškios pozicijos santuokinės moralės ir celibato klausimais. Vis dėlto neapsigaukime: net ir šioje srityje galime pastebėti tam tikrą Bažnyčios mokymo sušvelninimą.

Ar galite pavyzdžiais įrodyti Jono Pauliaus II mokymo apie moralę sušvelnėjimą?

Popiežiaus pareiškimai kelia įspūdį, kad jeigu dirbtinis gimdymo reguliavimas yra draudžiamas, tai natūralus šeimos planavimas esąs leidžiamas be jokių apribojimų. Tačiau, pagal Bažnyčios mokymą, jis leidžiamas tik tam tikromis sąlygomis: jeigu vedusiųjų pora dėl rimtų priežasčių laikinai arba iš viso negali turėti daugiau vaikų.

Ar Jono Pauliaus II moralinis mokymas nukrypsta nuo Tradicijos ir kitais klausimais?

Gindamas krikščionišką moralę, Jonas Paulius II sukeičia akcentus ‒ pirmiausia remiasi žmogaus orumu. Pavyzdžiui, naujajame Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Žmogžudystė sunkiai pažeidžia žmogaus orumą ir Kūrėjo šventumą“ (2320). Šitoks tvarkos apvertimas rodo, kaip toli pažengęs Bažnyčios vadovų humanizmas. Tai primena Pauliaus VI žodžius, kad ir Bažnyčia turinti savo „žmogaus kultą“.

Argi Paulius VI negynė tradicinio Bažnyčios mokymo savuoju „Dievo tautos tikėjimo išpažinimu“, o Jonas Paulius II ‒ savo 1994 m. gegužės 22 d. apaštališkuoju laišku „Ordinatio Sacerdotalis“, kuriame aiškiai pareiškė, kad moterų įšventinimas į kunigus yra visiškai neįmanomas?

Žinoma, šiuolaikiniai popiežiai klysta ne visada (ačiū Dievui, jie ir negali klysti visada). Tačiau užtenka, kad jie klystų kai kada, ir pasekmės visai Bažnyčiai bus tragiškos. Daugeliu atvejų šie popiežiai rėmė modernistus, o katalikybės gynėjus palikdavo bėdoje arba net pasmerkdavo.

Ar galite pateikti pavyzdžių, kad Jonas Paulius II rėmė modernistus?

Jonas Paulius II kardinolais paskyrė keturis neomodernizmo šulus: Henri de Lubacą, Yves‘ą Congarą, Hansą Ursą von Balthasarą ir Walterį Kasperį.

Kas buvo Henri de Lubacas?

Jėzuitas Henri de Lubacas (1869‒1991) buvo pagrindinis vadinamosios „naujosios teologijos“ Prancūzijoje skleidėjas. Po Antrojo pasaulinio karo „naujoji teologija“ perėmė modernizmo teiginius, pasmerktus šv. Pijaus X 1907 m. (prigimtinės ir antprigimtinės srities painiojimą, doktrininį evoliucionizmą ir t. t.), bet skelbė juos daug gudriau. Jėzuitas Teilhardas de Chardinas (1881‒1955) apie šv. Augustiną yra pasakęs: „Neminėkite man šio nevykėlio; jis viską sugadino, įvesdamas į teologiją antgamtį.“[15] Jį visuomet gynęs jo konfratras ir draugas Henri de Lubacas buvo daug sumanesnis. Jis iš esmės pripažino skirtumą tarp prigimties ir antgamties, tačiau savo knygose apie šį skirtumą rašė taip, tarsi jis neturėtų jokios prasmės. Nors „naujieji teologai“ nieko kategoriškai neneigia, jie meistriškai savo mokymą pateikia labai miglotai, metodiškai remdamiesi neaiškiau rašiusiais autoriais. Jie pasitelkia Bažnyčios Tėvus prieš šv. Tomą, Rytų Tėvus ‒ prieš Vakarų Tėvus, o esant reikalui ‒ netgi patį šv. Tomą prieš tiksliausius jo komentatorius.

Pijus XII 1950 m. savo enciklika „Humani generis“ pasmerkė svarbiausius „naujosios teologijos“ teiginius, tačiau mažai kas jai pakluso. Roma uždraudė Henri de Lubakui dėstyti, bet Vatikano II Susirinkime jis dalyvavo kaip teologas, o 1983 m. vasario mėn. Jonas Paulius II paskyrė jį kardinolu.

Kas buvo Yves‘as Congaras?

Dominikonas Yves‘as Congaras (1904‒1995) buvo „naujosios ekleziologijos“, t. y. naujo mokymo apie Bažnyčią tėvas. Jis mokėsi pas progresyvų teologą t. Marie-Dominique Chenu, o netrukus po įšventinimo į kunigus lankė kursus protestantiškame Strasbūro universitete. Ten jis nusprendė pašvęsti savo gyvenimą Bažnyčios ir protestantų bei schizmatikų suartėjimui. Congaras šia kryptimi nuėjo taip toli, jog netgi išdrįso pareikšti:

„Liuteris yra vienas didžiausių religinių genijų visoje istorijoje. Šiuo požiūriu aš statau jį į vieną lygmenį su šv. Augustinu, šv. Tomu Akviniečiu ir Paskaliu. Tam tikra prasme jis dar didesnis. Jis visiškai permąstė krikščionybę. […] Aš daug studijavau Liuterį. Tiesą sakant, beveik kiekvieną mėnesį aš grįžtu prie jo raštų.“[16]

Nors nuo 1947 m. jį imta griežtai sekti (vėliau jis pasakojo: „Nuo 1947 m. pradžios iki 1956 m. pabaigos aš nepatyriau nieko, tik nuolatinius smerkimus, įspėjimus, apribojimus, suvaržymus, diskriminaciją ir įtarų kišimąsi.“[17]), Congaras ir toliau laikėsi tų pačių idėjų (savo asmeniniame dienoraštyje jis prisipažino, kad lankydamasis Romoje jis maišto ženklan du kartus nusišlapino prie Šventosios Oficijos durų)[18]. Nepaisant to, Jonas XXIII pakvietė jį būti ekspertu Vatikano II Susirinkime. Yves‘as Congaras padarė didelę įtaką Susirinkimui. 1994 m. spalį popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį kardinolu.

Kas buvo Hansas Ursas von Balthasaras?

Žengdamas koja kojon su „naująja teologija“, šveicaras Hansas Ursas von Balthasaras (1905‒1988) stengėsi priderinti Bažnyčios mokymą prie šiuolaikinių filosofų ir poetų. Stipriai paveiktas netikros mistikės Adrienne von Speyr[19] (1902‒1967), jis išrutuliojo teoriją, jog pragaras esąs tuščias. 1988 m. popiežius Jonas Paulius II paskyrė Balthasarą kardinolu, bet dėl staigios mirties šis nespėjo priimti šių pareigų.

Kas yra Walteris Kasperis?

Apie Walterį Kasperį jau rašėme (20 klausimas), tik pridursime, kad 2001 m. popiežius Jonas Paulius II jį paskyrė kardinolu ir Popiežiškosios tarnybos krikščionių vienybei skatinti vadovu. Kasperis neatšaukė nė vieno savo teiginio.

Ar popiežius Benediktas XVI taip pat rėmė šiuos modernistinius teologus?

2005 m. rugsėjo 24 d. Benediktas XVI suteikė privačią kelių valandų audienciją eretikui teologui Hansui Küngui, kurį popiežius Jonas Paulius II visada atsisakydavo priimti dėl jo maištavimo prieš Bažnyčios magisteriumą. 2005 m. spalį vienos konferencijos metu popiežius gyrė Hansą Ursą von Balthasarą.[20] 2007 m. gegužę jis įgaliojo tarptautinę teologų komisiją paskelbti dokumentą, ginčijantį Bažnyčios mokymą apie skaistyklą.

Ar Benediktas XVI nemėgino į svarbias pareigas skirti konservatyvių vyskupų?

Kai kurie popiežiaus paskyrimai į svarbius postus buvo pragaištingi.

Arkiv. Williamas Levada, paskirtas Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu 2005 m. gegužę, savo diecezijose JAV saugodavo nuo sankcijų homoseksualius kunigus. Jis yra vienas ekumeniškiausių šios šalies ganytojų. Jis buvo pirmasis Amerikos vyskupas, apsilankęs sinagogoje. Taip pat jis savo katedroje surengė daug renginių „Asyžiaus dvasioje“, dalyvaujant žydams, musulmonams, budistams, induistams ir t. t.[21] Taip pat jis yra pasakęs, kad „transsubstanciacija“ („perkeitimas“) yra „ilgas ir sunkus žodis, kurio mes nebevartojame.“[22]

Mons. George Niederaueris, paskirtas San Francisko arkivyskupu, yra atviras homoseksualų draugas. Už tai jis sulaukė pagyrimų iš homoseksualų grupių vadovų: Samo Sinneto ir Franciso DeBernardo.[23]

Mons. Odilo Pedro Schereras, paskirtas San Paulo arkivyskupu 2007 m. kovo 21 d., anksčiau buvo itin progresyvios brazilų vyskupų konferencijos generalinis sekretorius.

23. Tuomet ar posusirinkiminiai popiežiai yra eretikai?

Eretikas tiesiogine žodžio prasme yra tik tas, kas aiškiai neigia kokią nors dogmą. Popiežiai Paulius VI ir Jonas Paulius II daug ką pasakė ir padarė, kas stipriai pakenkė Bažnyčiai bei tikėjimui ir kas paskatino eretikus likti savo klaidose, tačiau negalima pasakyti, kad jie sąmoningai neigė nors vieną dogmą. Verčiau juos derėtų priskirtų prie tų liberalių katalikų, kurie, viena vertus, nori likti katalikais, bet, kita vertus, trokšta įtikti pasauliui ir kiek įmanoma prie jo prisitaikyti.

Ar įmanoma, kad, norėdami įtikti pasauliui, liberalieji katalikai imtų skelbti erezijas?

Tokiems katalikams būdinga tai, kad jie niekada nenori įsipareigoti. Dėl tos priežasties jiems dažniausiai sunku atkakliai laikytis kokios nors erezijos.

Ar kas nors būtinai turi užsispyrusiai laikytis klaidos, kad jį būtų galima pavadinti eretiku?

Užtenka paneigti vieną dogmą, kad taptum eretiku materialiai, t. y. išoriškai, faktiškai. Tačiau tam, kad žmogus padarytų tikrą erezijos nuodėmę (taptų eretiku formaliai, t. y. sąmoningai), šis neigimas turi būti tyčinis, sąmoningas. Pavyzdžiui, vaikas, kuris blogai išmoko katekizmą ir dėl to Jėzui Kristui priskiria du asmenis, padaro tingumo, o ne erezijos nuodėmę (jis laikosi erezijos to nežinodamas; jis nėra eretikas formaliai). Taip ir liberalus katalikas, besistengiantis kalbėti dviprasmybėmis ir daryti nuolaidas tam, kad įtiktų pasauliui, gali netgi imti skelbti erezijas pats to nesuvokdamas. Tokiu atveju jis nebūtų formaliai eretikas.

Ką apie šiuos liberalius katalikus moko Bažnyčia?

Apie šiuos liberalius katalikus popiežius Pijus IX yra pasakęs: „Bet šie, žinoma, yra pavojingesni ir klastingesni nei atviri priešai, … nes jie, slapta išpažindami pasmerktas teorijas, atvirai rodosi besilaiką nepriekaištingo mokymo, patraukia paskui save neatsargius tarpusavio sutarimo mylėtojus ir klaidina garbingus žmones, kurie šiaip pasipiktintų atvira klaida.“[24]

24. Ar panašių pavyzdžių yra buvę istorijoje?

Nors, deja, kai kurių popiežių asmeninis gyvenimas nebuvo be priekaištų, tačiau jie niekada nedrįsdavo iškraipyti Bažnyčios mokymo. Vis dėlto esama keleto pavyzdžių, kai popiežiai pasidavė klaidai ar bent jau gynė klaidingą mokymą, užuot su juo kovoję. Tokie popiežiai buvo Liberijus, Honorijus I ir Jonas XXII.

Kokių klaidų laikėsi popiežius Liberijus?

Popiežius Liberijus (352‒366), pasidavęs arijonų, neigiančių Kristaus dievystę, spaudimui, 357 m. ekskomunikavo vyskupą Atanazą – uoliausią katalikų tikėjimo gynėją ir pasirašė dviprasmišką tikėjimo išpažinimą.[25] Tačiau Bažnyčia šventuoju paskelbė Atanazą o ne Liberijų.

Kokioms klaidoms pasidavė popiežius Honorijus I?

VII amžiuje Konstantinopolio patriarchas Sergijus išrado monoteletizmo mokymą. Šis mokymas skelbia, jog Kristus turi tik vieną valią, nors iš tikrųjų jis turi dvi valias: žmogiškąją ir dieviškąją. Sergijui pavyko suklaidinti ir patraukti savo pusėn popiežių Honorijų I (625‒638).

Ar popiežius Honorijus iš tiesų laikėsi monoteletizmo erezijos?

Regis, popiežius formaliai nesilaikė Sergijaus erezijos, nes neteisingai suprato visą klausimą ir laikė tai teologų vaidais. Vis dėlto jis palaikė pastarojo pusę ir įsakė tylėti šv. Sofronijui, gynusiam katalikiškąją tiesą. Todėl vėliau popiežius Leonas II Honorijų I pasmerkė.[26]

Kokių klaidų laikėsi popiežius Jonas XXII?

Įdomus pavyzdys yra Jonas XXII, rėmęs klaidingą mokymą, esą mirusiųjų sielos tik po visuotinio teismo išvys Dievą akis į akį ir patirs visišką palaimą, o iki to laiko jos regi tik Kristaus žmogystę. Lygiai taip pat ir demonai bei pasmerktieji tik po visuotinio teismo gausią pragaro bausmę. Tiesa, jis buvo pakankamai nuolankus, kad leistųsi pamokomas, todėl dieną prieš savo mirtį, 1334 m. gruodžio 3 d., atšaukė savo klaidą.[27]

Ko galime pasimokyti iš šių pavyzdžių?

Šie pavyzdžiai, ypač šv. Atanazo pavyzdys, rodo, jog kartais vienišas vyskupas gali būti teisesnis net už patį popiežių.