79. Kodėl Bažnyčia reikalauja iš kunigų laikytis celibato?
Kaip alter Christus, kunigas turi visiškai priklausyti Dievui ir savo Viešpačiui Jėzui Kristui. Kadangi jis kasdien žengia prie altoriaus ir švenčia dieviškosios meilės Auką, jis pats turi visą savo meilę dovanoti Dievui. Be to, jis privalo rūpintis jam patikėtomis sielomis kaip tėvas ir brolis, o to jis negalėtų daryti, jei turėtų ant pečių dar ir savo šeimą. Katalikų kunigas visiškai susilygina su Kristumi, kuris irgi buvo nevedęs ir gyveno mylėdamas vien tik savo dangiškąjį Tėvą bei nemirtingas sielas.
Ar yra kitų priežasčių kunigams laikytis celibato?
Mūsų Viešpats, pats būdamas skaistus, norėjo, kad šv. Juozapas ir Švč. Mergelė, su kuriais Jis gyveno trisdešimt metų, taip pat būtų skaistūs; kad Jo pirmtakas šv. Jonas Krikštytojas būtų skaistus; kad mylimiausias Jo mokinys šv. Jonas būtų skaistus. Iš to plaukia išvada, kad norint kuo labiau prisiartinti prie Jėzaus Kristaus reikia būti skaisčiam. Kunigas, aukojantis šv. Mišių auką ir dalijantis Šv. Eucharistiją, gyvena itin arti Viešpaties.
Ar celibatas nėra per didelė auka kunigui?
Gyvenimas celibate, be abejo, yra didelė auka, tačiau auka yra būtina vaisingumui, tiek prigimtiniame gyvenime, tiek juo labiau antgamtinėje srityje (rinkdamiesi ką nors vertinga, mes neišvengiamai turime atsisakyti ko nors kito). Kaip Kristus savo kančia atpirko pasaulį, taip ir kunigas tik tada galės daug padaryti dėl Bažnyčios ir sielų išganymo, jeigu gyvens aukos gyvenimą. Kaip tik šiais laikais, kai daugelis į žmogišką ir kūnišką meilę žiūri kaip į vienintelį gyvenimo džiaugsmą, būtinai reikia celibato besilaikančių kunigų ir vienuolių pavyzdžio, kuris primintų žmonėms apie aukštesnius dalykus bei idealus.
80. Ar celibatas nėra nenatūralus ir nežmoniškas suvaržymas?
Naujasis Testamentas moko, kad Dievui pašvęstas skaistus gyvenimas yra kilnus ir aukštas idealas. Kristus sako, kad esama ne tik eunuchų iš prigimties, bet ir tokių, „kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės“ (Mt 19, 12). „Kas pajėgia išmanyti, teišmano!“
Bet ar santuoka nėra vienybės tarp Dievo ir sielos atspindys?
Santuoka simbolizuoja meilę, kuri turėtų viešpatauti tarp Dievo (arba Kristaus) ir sielos. Tačiau ji yra tik simbolis, o ne tikrovė. Štai kodėl ji baigiasi po mirties. Danguje nebus santuokos (plg. Mt 22, 30), visi gyvens vien Dievo meile, vienintele meile Dievui atsidavusioms sieloms. Taigi celibatas yra lyg įžanga į amžinąjį gyvenimą.
Bet argi santuoka ne labiau už celibatą atitinka žmogaus prigimtį?
Žmogaus prigimčiai taip pat priklauso protas ir laisva valia, leidžiantys jam valdyti savo aistras ir palenkti jas aukštiems idealams. Žmogus gali (o dažnai ir privalo) dėl aukštesnio gėrio atsisakyti savo kūniškų geismų patenkinimo. Jeigu jis to nepadaro, nusmunka iki gyvulio lygio.
Kodėl už Katalikų Bažnyčios ribų nerasime visiško kunigų celibato?
Kai jauni žmonės atsisako santuokos ir šeimyninės laimės tam, kad visiškai priklausytų Dievui, jie duoda nuostabų Bažnyčios gyvybingumo ir tikėjimo teikiamo džiaugsmo įrodymą. Nuo Bažnyčios atskilusios grupės gana greitai panaikindavo celibatą, nes nebegalėdavo savo sekėjams perteikti tos stiprybės.
81. Ar celibato panaikinimas nepadidintų pašaukimų skaičiaus?
Gal panaikinus celibatą iš pradžių ir pagausėtų šventimų, bet problemos taip neišspręstume – mes prieš ją tiesiog kapituliuotume. Kunigais taptų daug tokių, kurie neturi tikro pašaukimo. Verčiau reikėtų savęs paklausti, kodėl anksčiau atsirasdavo pakankamai žmonių, galėjusių paaukoti tokią auką, o šiandien tokių labai reta.
Vis dėlto ar celibatas daugeliui nėra kliūtis?
Celibatas yra labai naudinga kliūtis neturintiems pašaukimo. Kitaip daugelis siektų kunigystės vedini tuščių motyvų: dėl pastovios darbo vietos, dėl garbingos padėties visuomenėje, dėl geros algos (tai ypač aktualu Trečiojo pasaulio šalyse) ir t. t. Didesnę dalį tokių žmonių nuo kunigystės sulaiko būtent celibatas, o tai tik į gera Bažnyčiai ir tikintiesiems.
82. Ar celibato laikymasis siekia apaštalų laikus?
Yra beveik tikra, jog celibato laikymasis siekia apaštalų laikus, todėl nuo pat pradžios tai galima laikyti Bažnyčios taisykle. Nors pradžioje vyskupais bei kunigais dažnai tapdavo vedę vyrai, po šventimų jie privalėdavo susilaikyti nuo santuokinių santykių ir galėdavo su žmona gyventi – jei apskritai dar gyvendavo – tiktai kaip brolis ir sesuo.
Ar šv. Paulius nemini vyskupo žmonos?
Kai apaštalas Paulius, vardydamas vyskupo ar diakono savybes, pamini, kad šie būtų „tik kartą vedę“ (1 Tim 3, 2; 12), jis turi galvoje ne tai, kad jie toliau gali gyventi santuokoje, bet kad antrą kartą vedęs vyras netinka gyventi susilaikymo gyvenimą. Kas po savo pirmosios žmonos mirties dar jaučia naujos santuokos poreikį, tas atrodo neturįs pašaukimo gyventi celibate. Kitaip šie apaštalo žodžiai neturi jokios prasmės, nes jei dvasininkas gali toliau gyventi santuokoje, tai antroji santuoka neturėtų būti kliūtis šventimams.
Ar Bažnyčios Tėvai yra nagrinėję šį klausimą?
Vienas iš Bažnyčios Tėvų, šv. Epifanijus iš Salamio (315–403) rašo: „Geriausia, jei kunigais taptų visiškai skaistūs vyrai, o jei ne, tai vienuoliai; tačiau jei ir vienuolių pritrūktų šioms pareigoms, tai kunigai turi būti išrenkami iš tų, kurie susilaiko nuo savo žmonų arba paprasčiausiai iš tų, kurie buvo vedę, tačiau dabar yra našliai.“[1]
Ar šios taisyklės buvo laikomasi visur?
Kitame laiške šv. Epifanijus skundžiasi, kad šios taisyklės kai kur jau nebesilaikoma: „Kai kuriose vietose kunigai, diakonai ir subdiakonai vis dar pradeda vaikus. Aš atsakau, kad tai vyksta ne pagal taisykles, o dėl žmonių aplaidumo.“[2]
Ar įstatymai dėl celibato laikymosi buvo išleisti ne IV amžiuje?
Pirmieji mums žinomi aiškūs įstatymai dėl celibato laikymosi iš tiesų buvo paskelbti IV a. Tačiau reikia pažymėti, kad jie buvo paskelbti ne kaip naujovės, o kaip senosios tvarkos patvirtinimas. 390 m. Afrikos Susirinkimo Tėvai, sugriežtindami celibato pareigą, aiškiai rėmėsi netgi apaštalų tradicija.[3]
Kodėl kai kurie autoriai teigia, kad celibatas atsiradęs XII amžiuje?
Šiandien dažnai teigiama, jog celibatas esąs XII a. išradimas. Čia tiesos yra tik tiek, kad II Laterano Susirinkimas (1139) paskelbė, jog ateityje dvasininkų santuokos būsiančios ne tik neteisėtos, bet ir negaliojančios. (Prieš tai diakonų arba kunigų santuoka buvo laikoma nors ir sunkia nuodėme, bet galiojančia santuoka.)
83. Kodėl Rytų Bažnyčios kunigai gali gyventi santuokoje?
VII a. Rytų Bažnyčia viename Konstantinopolyje vykusiame sinode (Trulo susirinkimas 691m.) nusileido tada paplitusiai praktikai ir leido iki šventimų vedusiems kunigams toliau gyventi santuokoje. Tik vyskupams liko privaloma senoji praktika. Popiežiai šią taisyklę paliko galioti ir į vienybę su Apaštalų Sostu grįžusiems Rytų Bažnyčios kunigams.
Vadinasi, Rytų paprotys reiškia tik toleravimą?
Turime suprasti, jog tai buvo atsitraukimas nuo ankstesnio idealo. Vis dėlto Rytų Bažnyčia išlaikė tam tikras šio idealo liekanas: diakonas arba kunigas gali gyventi tik iki šventimų sudarytoje santuokoje, bet negali sukurti naujos. Jeigu jo žmona miršta, jis privalo gyventi celibate. Vyskupai paprastai renkami tik iš vienuolių luomo, kuriame celibatas išliko privalomas. Tačiau jei vyskupu būna išrenkamas vedęs kunigas, jis privalo nuo savo žmonos atsiskirti.
Ką tikintieji mano apie vedusius kunigus?
Apskritai, Rytų Bažnyčios tikintieji vedusius kunigus vertina žemiau, nei kunigus iš vienuolių luomo. Jie mano, kad nevedęs kunigas tobuliau atspindi kunigo idealą, todėl juo labiau pasitiki per išpažintį.