Religinė laisvė (II)

38. Ko Vatikano II Susirinkimas moko apie religinę laisvę?

Deklaracijoje apie religinę laisvę „Dignitatis humanae“ rašoma (§ 2):

„Šis Vatikano Susirinkimas skelbia, kad žmogaus asmuo turi teisę į religinę laisvę. Tos laisvės esmė glūdi tame, kad visi žmonės privalo būti apsaugoti tiek nuo pavienių asmenų, tiek nuo visuomeninių grupių ar bet kokios žmogiškos valdžios prievartos, t. y. kad niekas tikėjimo srityje nebūtų nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“

Į ką vertėtų atkreipti dėmesį šioje deklaracijos ištraukoje?

Pirma, joje ne tik sakoma, kad niekas neturi būti verčiamas tikėti (Bažnyčia visada to mokė), bet ir tvirtinama, kad niekas negali trukdyti išpažinti kokią tik nori religiją.

Antra, ir svarbiausia, čia nebekalbama apie paprastą toleranciją, bet visų religijų atstovams aiškiai pripažįstama tikra prigimtinė teisė išpažinti savąją religiją.

Trečia, ši teisė apima ne tik privatų religijos praktikavimą, bet ir viešas jos apeigas bei skleidimą. Šitaip Vatikano II Susirinkimas paskelbė mokymą, kurį Bažnyčia anksčiau visada smerkdavo.

Ar Vatikano II Susirinkimas iš tiesų turėjo omeny tikrą prigimtinę žmogaus teisę (o ne tik civilinę teisę)?

Deja, taip. Vatikano II Susirinkimas teisę netrukdomai veikti pagal savo sąžinę religijos srityje pateikia kaip tikrą prigimtinę teisę. Jis aiškina, kad ši teisė „grindžiama pačiu žmogaus asmens orumu“ (ne pozityviais įstatymais). Būtent dėl šio pagrindo religinė laisvė, pasak Susirinkimo, turinti būti pripažinta civiline teise.[1]

Argi Vatikano II Susirinkimas nekalba apie religinės laisvės „teisėtas ribas“?

Susirinkimas mini religinės laisvės „teisėtas ribas“, bet ką reiškia šis apribojimas, deklaracijoje aiškiai nepasakoma. 2-ame skyriuje tai apibūdinama kaip rūpinimasis viešąja tvarka, o 7-ame – kaip objektyvi moralinė tvarka. Pastaroji interpretacija geresnė, tačiau ji yra apgaulinga ir toli gražu nepakankama.

Kodėl objektyvios moralinės tvarkos paminėjimas yra apgaulingas?

Tiesiogine prasme šis religinės laisvės apribojimas „objektyvia moraline tvarka“ reikštų, kad tik Katalikų Bažnyčia gali turėti neribotą religinę laisvę, nes ji vienintelė nuosekliai laikosi viso prigimtinio įstatymo (islamas leidžia daugpatystę; protestantai, o kai kuriais atvejais ir Rytų schizmatikai, leidžia skyrybas ir t. t.). Tačiau tokiam aiškinimui prieštarauja visas dokumento tekstas. Faktiškai atrodo, kad Vatikano II Susirinkimui vienintelis religijos laisvės apribojimas yra viešoji tvarka. Kol religija netampa priedanga teroristiniams išpuoliams, nusikalstamoms grupuotėms, pedofilijai ir kitiems „žmogaus teisės“ pažeidimams, tol viskas turi būti leidžiama.

Kodėl objektyvios moralinės tvarkos paminėjimas yra nepakankamas?

Netgi aiškinant griežtai, religinės laisvės apribojimas „objektyvia moraline tvarka“ yra nepakankamas, nes čia atsižvelgiama tik į prigimtinę dalykų tvarką, visiškai išleidžiant iš akių antgamtinę tvarką. Tokia religinės laisvės samprata nepripažįsta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus socialinio karališkumo, antgamtinių jo Bažnyčios teisių ir antgamtinio žmogaus tikslo, kaip bendrojo politinės tvarkos gėrio. Ji neatsižvelgia į tai, kad klaidingos religijos, vien tuo, kad neleidžia sieloms prisijungti prie Katalikų Bažnyčios, veda jas į pragarą. Vienu žodžiu, tokia religinės laisvės samprata yra natūralistinė. Jai tinka popiežiaus šv. Pijaus X žodžiai apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės:

„Minėtas teiginys akivaizdžiai neigia antgamtinę tvarką. Pagal jį, valstybė turi apsiriboti viešosios gerovės siekiu šiame gyvenime (nors tai yra tik artimasis politinės visuomenės tikslas), ir visiškai nesirūpinti ‒ nes esą tai svetima jos paskirčiai ‒ jos galutiniu tikslu, t. y. amžinąja žmogaus laime pasibaigus šiam trumpam gyvenimui.“[2]

Ar Vatikano II Susirinkimo mokymas apie religinę laisvę neprieštarauja nuolatiniam Bažnyčios mokymui?

Vatikano II Susirinkimo skelbiama religinė laisvė prieštarauja ne tik Bažnyčios mokymui, bet ir ‒ o tai svarbiausia ‒ jos nuolatinei praktikai.

Šventieji visada nedvejodami daužydavo stabus, griaudavo jų šventyklas, leisdavo įstatymus, draudžiančius pagoniškas ar eretiškas apeigas. Bažnyčia ‒ niekada nieko neversdama tikėti ar krikštytis ‒ visuomet laikė savo pareiga ginti savo vaikų tikėjimą ir kiek įmanoma varžyti viešą klaidingų religijų išpažinimą ir skleidimą. Priimti Vatikano II Susirinkimo mokymą reikštų pripažinti, kad du tūkstančius metų popiežiai, šventieji, Bažnyčios tėvai ir mokytojai, vyskupai ir katalikiški karaliai nuolat pažeidinėjo prigimtines žmonių teises Bažnyčiai to net nepastebint. Tačiau toks teiginys yra absurdiškas ir šventvagiškas.

Kokie šventieji ypač pažeidinėjo Vatikano II Susirinkimo skelbiamą „religinę laisvę“?

Tarp daugelio kitų galima paminėti šv. Polieuktą, šv. Kristiną, šv. Martyną, šv. Benediktą, šv. Galą, šv. Petrą Veronietį, šv. Liudviką, šv. Vincentą Fererą, šv. Kazimierą, šv. Antoniną iš Florencijos, šv. Pijų V, šv. Pranciškų Ksaverą, šv. Liudviką Bertraną, šv. Pranciškų Salezą ir t. t., nė neminint Bažnyčios mokytojų, pateisinusių tokį elgesį (šv. Ambraziejus, šv. Augustinas, šv. Tomas Akvinietis, šv. Alfonsas Liguoris ir kt).

Ar negalima teigti, kad šie šventieji buvo paveikti savojo amžiaus prietarų ir kad laikui bėgant tolesnės kartos geriau suprato Evangelijos dvasią?

Toks spėjimas nepagrįstas bent dėl septynių priežasčių:

1) Jis griauna Bažnyčios neklaidingumą (Bažnyčia būtų klydusi svarbiu klausimu beveik du tūkstančius metų);

2) Jis įžeidžia jos motinišką švelnumą (Bažnyčia daugelį šimtmečių būtų elgusi kaip egoistiška motina ar net kaip žiauri pamotė).

3) Jis neigia jos šventumą (praktiškai nepripažindamas Šventosios Dvasios veikimo, Dvasios, kuri apvalo šventuosius nuo pernelyg žmogiškų polinkių ir pažiūrų, nušviečia jiems tikrąją Evangelijos prasmę, suteikia jiems stiprybės ir šventos laisvės, būtinos atsispirti pasaulio prietarams);

4) Jis diskredituoja krikščionišką artimo meilę (kuri turėjo neleisti amžius pažeidinėti vienos iš svarbiausių žmogiškojo asmens „teisių“);

5) Jis iškreipia istoriją, nepagrįstai laikydamas daugiau ar mažiau nesąmoningu, gyvenamojo laiko primestu prietaru tai, kas iš tiesų buvo rimtas, tvirtai pagrįstas daugelio šventųjų įsitikinimas (šv. Augustinas ilgai diskutavo su donatistais, skelbusiais religinę laisvę, ir rimtai apsvarstė šį klausimą. Tas pat pasakytina ir apie tryliktojo amžiaus teologus, vedusius teologinius ginčus su katarais);

6) Filosofiniu požiūriu, jis pats save paneigia (kodėl mūsų amžius turėtų turėti mažiau prietarų nei ankstesnieji? Jei anų amžių prietarai taip stipriai veikė netgi popiežius ir Bažnyčios mokytojus, kodėl į neklaidingumą nepretenduojantis Vatikano II Susirinkimas turėtų išvengti mūsų laikų liberalių prietarų?);

7) Galiausiai, ši tezė priskiria Bažnyčios priešams (donatistams, katarams, humanistams, enciklopedistams, laisviesiems masonams ir t. t.) nuostabią privilegiją ‒ suprasti Evangelijos dvasią šiuo klausimu daug anksčiau, nei ją suprato Bažnyčios mokytojai (šiuo atžvilgiu Volteras turėtų būti laikomas geresniu kataliku nei šv. Alfonsas Liguoris ir viso to meto vyskupai).

Ar Bažnyčioje niekada nėra buvę religinės laisvės gynėjų?

Bažnyčioje visada būta tikros religinės laisvės (tikrosios religijos laisvės) ir krikščioniškos tolerancijos gynėjų, bet niekada ‒ Vatikano II Susirinkimo skelbtos religinės laisvės užtarėjų. Pirmieji laisvės visoms religijoms gynėjai buvo eretikai ir Bažnyčios priešai. Didžiausi jos skelbėjai buvo XVII a. anglų filosofai ir XVIII a. prancūzų Apšvietos mąstytojai. Katalikai, vėliau manę, jog reikia ginti tokią laisvę kaip priešnuodį prieš persekiojimus, buvo vadinami „liberaliaisiais katalikais“ ir ne kartą pasmerkti popiežių.

Kokie popiežiai pasmerkė „liberaliuosius katalikus“?

Viena po kitos sekusias „liberaliųjų katalikų“ bangas pasmerkė XIX a. ir XX a. popiežiai

Kas pasmerkė pirmąją „liberaliųjų katalikų“ bangą?

Pirmąją bangą, kuriai vadovavo Félicité de Lamennais (1782‒1854), 1832 m. pasmerkė Grigalius XVI enciklika „Mirari Vos“. Lamennais paliko Bažnyčią ir vėliau buvo apleistas savo mokinių.

Kas pasmerkė antrąją „liberaliųjų katalikų“ bangą?

Antrąją bangą, kuriai vadovavo Mons. Felixas Dupanloupas (Orleano vyskupas, 1802‒1878) ir grafas Charles‘as de Montalembert‘as (1810‒1870), 1864 m. pasmerkė popiežius Pijus IX enciklika „Quanta Cura“ ir ją lydėjusiu klaidų sąrašu „Syllabus“.

Kas pasmerkė trečiąją „liberaliųjų katalikų“ bangą?

Trečioji „liberaliųjų katalikų“ banga kilo tuose tikinčiųjų sluoksniuose, kurie anksčiau priešinosi antrajai bangai. Leono XIII pontifikato pabaigoje (ypač po to, kai jis 1892 m. paragino jaunus prancūzų monarchistus pripažinti respubliką), veikiami modernaus pasaulio ir to nepastebėdami, didžioji dalis jaunų Prancūzijos katalikų pamažu perėmė idėjas, prieš kurias kovojo jų tėvai. Judėjimą, kuriam vadovavo „demokratiški kunigai“, o paskui ‒ Marco Sangniero įkurtas žurnalas „Le Sillon“ (liet. „Vaga“), sustabdė šv. Pijus X laiškas apie „Sillon“ sąjūdį „Notre Charge Apostolique“ (1910 m. rugpjūčio 25 d.).

Ar būta ketvirtosios „liberaliųjų katalikų“ bangos?

Jacques‘as Maritainas (1882‒1973) buvo pagrindinis ketvirtosios „liberaliųjų katalikų“ bangos, prasidėjusios Prancūzijoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, vadovas.

Tačiau ar Maritainas nebuvo didis tomistas?

Kaip Bažnyčios istorijos pradžioje kai kurie žmonės išdavė tikrąjį tikėjimą, nors prieš tai ryžtingai jį gynė (pavyzdžiui, Tertulijonas), taip ir Maritainas, tomizmo gynėjas, nukrypo į liberalizmą. Jis nuėjo taip toli, kad gyvenimo gale suabejojo pragarų kančių amžinumu.[3]

Ar ši ketvirtoji „liberaliųjų katalikų“ banga taip pat buvo pasmerkta?

1953 m. kardinolas Ottavianis, Šventosios Oficijos prosekretorius, iškilmingoje kalboje Laterano bazilikoje atmetė kai kurias liberalias Maritaino tezes. 1958 m. Šventoji Oficija parengė dokumentą, pasmerkiantį kai kuriuos Maritaino ir Amerikos jėzuito Johno Courtney‘o Murray‘aus teiginius, bet popiežiaus Pijaus XII mirtis sutrukdė jį paskelbti. Galiausiai Maritainas ir Murray‘us triumfavo Vatikano II Susirinkime.

Ar Vatikano II Susirinkimo skelbiama religinė laisvė užsitraukia pasmerkimus, skirtus „liberaliesiems katalikams“?

Vatikano II Susirinkimo skelbiama religinė laisvė užsitraukia bent keletą šių pasmerkimų. Pavyzdžiui, popiežius pal. Pijus IX enciklikoje „Quanta cura“ pasmerkia tuos, kurie „skleidžia neteisingą ir Katalikų Bažnyčiai bei sielų išganymui itin žalingą pažiūrą, kurią amžino atminimo Mūsų Pirmtakas Grigalius XVI pavadino pamišimu: esą „sąžinės ir Dievo garbinimo laisvė yra privati kiekvieno žmogaus teisė, kuri turi būti įstatymų pripažinta ir paskelbta kiekvienoje gerai sutvarkytoje šalyje...“[4] Taip pat jis, kaip priešingą Šventajam Raštui, Bažnyčiai ir jos mokytojams klaidą, pasmerkė šį teiginį: „Geriausia pilietinės visuomenės santvarka yra tokia, kurioje civilinė valdžia nebūna įpareigota kokiomis nors bausmėmis varžyti katalikų religijos įžeidėjus, nebent to reikalautų viešoji tvarka.“[5]

Ar galite pacituoti kitą popiežių?

Popiežius Leonas XIII savo enciklikoje „Libertas præstantissimum“ įspėjo ne tik apie bedievišką valstybę, bet ir apie tokią, kuri „yra vienodai palankiai nusiteikusi, taip sakant, visų religijų atžvilgiu ir visoms be jokio skirtumo suteikia tas pačias teises“, nes „už to taip pat galiausiai slypi Dievo neigimas“. Tokia valstybė nusikalsta „ir teisingumui, ir sveikam protui“.[6]

Ar XX a. popiežiai mokė to paties?

Tą patį 1946 m. pabrėžė ir Pijus XII:

„Katalikų Bažnyčia yra <…> tobula bendruomenė, kurios pagrindas ‒ Dievo apreikšto neklaidingo tikėjimo tiesa. Todėl kas prieštarauja šiai tiesai, būtinai yra klaida, o klaidai negali būti suteiktos tokios pat teisės, kokios yra objektyviai suteikiamos tiesai. Taigi minčių ir sąžinės laisvė yra iš esmės apribota save apreiškiančio Dievo tiesumu.“[7]

Tačiau ar deklaracija „Dignitatis humanae“ nesiremia popiežių pareiškimais?

 

Deklaracija cituoja popiežiaus Leono XIII encikliką „Libertas præstantissimum“, tarsi jis būtų pritaręs religinės laisvės idėjai. Atitinkama pastraipa (§ 30) skamba taip:

„Taip pat labai liaupsinama yra vadinamoji sąžinės laisvė. Jeigu ji suprantama taip, jog kiekvienam leidžiama laisvai savo nuožiūra Dievą garbinti arba Jo visiškai negarbinti (tai Vatikano II Susirinkimo religinės laisvės supratimas ‒ aut. past.), tai jos klaidingumą pakankamai įrodo tai, ką anksčiau esame pasakę. Tačiau ji gali būti suprantama ir ta prasme, kad valstybėje žmonėms be jokių suvaržymų leidžiama pareigingai sekti Dievo valia ir vykdyti Jo įsakymus. Ši teisinga, Dievo vaikų verta laisvė, garbingiausiu būdu sauganti žmogiškojo asmens orumą, yra didesnė už bet kokią valdžią ir bet kokią neteisybę. Ji visada buvo Bažnyčios trokštama ir itin branginama.“

Į ką šioje citatoje reikia atkreipti dėmesį?

Pasmerkęs „sąžinės laisvę“, kaip ji yra suprantama šiandieniniame pasaulyje, Leonas XIII sako, kad šią sąvoką galima suprasti ir teisinga prasme. Kalbėdamas apie „Dievo vaikų vertą laisvę“ jis aiškiai turi omeny laisvę išpažinti tikrąją religiją (jo aptariamos teisės objektas ‒ Dievo valia ir Jo įsakymų laikymasis). Todėl nesąžininga šia citata grįsti laisvę išpažinti klaidingas religijas.

Ar deklaracijos autoriai pripažino, kad jų dokumentas prieštarauja ankstesnių popiežių mokymui?

Keletas „Dignitatis humanae“ autorių buvo priversti pripažinti, kad tekstas kelia tam tikrų sunkumų. Pagrindinis dokumento įkvėpėjas t. Courtney‘s Murray‘us viename savo komentarų rašo: „Beveik lygiai po šimto metų Religinės laisvės deklaracija kaip katalikišką mokymą skelbia tai, ką Grigalius XVI ir Pijus IX pavadino pamišimu, beprotiška idėja.“[8] Yves‘as Congaras rašo: „Neįmanoma paneigti, kad Tikėjimo laisvės deklaracija iš esmės sako ką kita, nei 1864-ųjų „Syllabus“; ji netgi akivaizdžiai prieštarauja minėto dokumento 16, 17 ir 19 teiginiams.“[9] Kitoje vietoje jis sako: „Popiežiaus prašomas, prisidėjau prie paskutinių Religinės laisvės deklaracijos skyrių kūrimo, nes jie manęs netenkino. Reikėjo parodyti, kad religinės laisvės tema iškylanti jau Šventajame Rašte, bet tiesa ta, kad jos ten nėra.“[10]

Kaip galėjo Vatikano II Susirinkimas paskelbti deklaraciją, taip radikaliai prieštaraujančią Bažnyčios praktikai ir mokymui?

Popiežiaus Jono XXIII įsteigta Parengiamoji teologinė komisija paruošė visiškai tradicinį dokumentą, apibendrinantį Bažnyčios mokymą šiuo klausimu.[11] Tačiau Sekretoriatas krikščionių vienybei skatinti, vadovaujamas kardinolo Bea, parengė alternatyvią schemą, sudarytą siekiant įtikti protestantams ir masonams. Per parengiamąsias sesijas, vykusias 1962 m. liepos 19‒20 d., „Centrinei komisijai tuo pat metu buvo pateikti Parengiamosios komisijos ir Sekretoriato krikščionių vienybei skatinti tekstai, sukeldami pačius dramatiškiausius ginčus, kokius tik Centrinė komisija buvo patyrusi.“[12] Įvyko aršus konfliktas tarp kardinolų Ottavianio ir Bea‘os. Pirmasis rėmėsi nepertraukiama Bažnyčios tradicija, antrasis ‒ šiuolaikinio pasaulio lūkesčiais.

Ar Sekretoriatui krikščionių vienybei skatinti lengvai pavyko primesti šį revoliucinį tekstą?

Sekretoriatui pavyko primesti šį tekstą tik po keturis metus trukusio spaudimo Susirinkimo tėvams. Novatoriai tikėjosi pateikti Deklaraciją balsavimui 1964 m. kaip atgailos dėl Pijaus IX dokumento „Syllabus“, kurio šimtosios metinės kaip tik buvo švenčiamas, ženklą, bet jiems nepavyko. Galiausiai Religinės laisvės deklaracija buvo pateikta svarstyti ir paskelbta paskutinės Susirinkimo sesijos pabaigoje 1965 m. Norėdami padaryti dokumentą labiau priimtiną, novatoriai pakeitė jo toną ir įterpė daug tradiciškai skambančių fragmentų. Tačiau pagrindinė Deklaracijos kryptis liko liberali, ir „religinės laisvės“ apibrėžimas prieštaravo nuolatiniam Bažnyčios mokymui ir papročiams.

39. Kaip Vatikano II Susirinkimas mėgino pagrįsti religinę laisvę?

Deklaracijoje religinė laisvė grindžiama žmogaus orumu: „Toliau Susirinkimas skelbia, kad religinės laisvės teisė yra iš tikrųjų grindžiama pačiu žmogaus asmens orumu, kuris pažįstamas ir iš apreikštojo Dievo žodžio, ir protu.“[13]

Kodėl šio dokumento autoriai nori teisę į religinę laisvę grįsti žmogaus asmens orumu?

Norint išvengti ankstesnių Bažnyčios pasmerkimų (ypač tų, kurie nukreipti prieš požiūrį, esą klaida gali turėti teises) reikėjo rasti naują religinės laisvės pagrindą, todėl jie pamėgino ją apibrėžti žmogaus asmens atžvilgiu: tam, kad laisvai priimtų religinę tiesą, žmogus turi būti laisvas nuo bet kokios prievartos religijos dalykuose.

Ką turime manyti apie šį argumentą?

Tai mėginimas atitraukti dėmesį trejopu sofizmu.

Kodėl tai mėginimas atitraukti dėmesį?

Kitoks teorinis religinės laisvės pagrindimas negali pakeisti fakto, kad religinė laisvė savaime prieštarauja nuolatiniam Bažnyčios mokymui ir praktikai. Bažnyčia visada siekė suvaržyti (o jei įmanoma ‒ ir uždrausti) klaidingų religijų išpažinimą ir propagavimą. Nepaisant gudraus mėginimo suteikti religinei laisvei naują, dar tiesiogiai nepasmerktą pagrindą, netikra teisė visada liks netikra teise (o kartu su ja ‒ ir ją pagrindžiantys sofizmai).

Koks yra pirmas sofizmas?

Prisidengdamas tuo, kad žmogus turi laisvai priimti religinę tiesą, Vatikano II Susirinkimas nori panaikinti bet kokią prievartą šioje srityje. Deklaracijoje teigiama:

„Tiesa žmogų įtikina ne kitaip, kaip tik savo pačios galia švelniai ir drauge galingai įtaigodama jo protą. <...> Kadangi žmonės yra asmenys, apdovanoti protu bei laisva valia, todėl turintys asmeninę atsakomybę, visus žmones dėl jų turimo orumo pati jų prigimtis ragina ir drauge morališkai įpareigoja ieškoti tiesos, pirmiausia – religijos srityje. Jie taip pat privalo pažintos tiesos laikytis ir visą savo gyvenimą tvarkyti pagal tiesos reikalavimus. Tą pareigą žmonės savo prigimtį atitinkančiu būdu tegali vykdyti tik tuomet, kai jie laisvi nuo psichologinės ir išorinės prievartos. <...>

Tiesos ieškoti reikia žmogaus asmens orumą ir visuomeninę jo prigimtį atitinkančiu būdu, tai yra laisvai, naudojantis mokymu ir švietimu, bendravimu bei dialogu, kuriame vieni kitiems dėsto surastąją tiesą arba tiesą, kurią jie manosi radę, idant šitaip vieni kitiems padėtų jos ieškoti.“ (§ 1‒3)

Juk prievarta iš tiesų yra priešinga laisvei; tad kodėl tai sofizmas?

Susirinkimo ekspertas t. Berto[14] aiškiai atskleidžia šį sofizmą:

„Ne kiekvienas žmogus yra suaugęs, o daugelis suaugusių nebūna subrendę intelektualiai. Ši schema neatsižvelgia į bailiuosius, neatsižvelgia į nuodėmės vergus, neatsižvelgia į aistrų poveikį, neatsižvelgia į nedorų žmonių platinamas klaidas, o įsivaizduoja angelišką žmogų... Į kokį pasaulį, į kokią planetą perkelia mus ši schema? Nuo pat ankstyvo amžiaus vaikas susiduria su „moralinėmis problemomis“, kurias turi išspręsti, ir užuot turėjęs teisę būti paliktas pats sau jas spręsti, vaikas turi teisę nebūti paliktas pats sau. Jis turi teisę sulaukti savo tėvų ir auklėtojų pagalbos, pasireiškiančios patarimais, įsakymais, draudimais ir bausmėmis, kad galėtų savo „moralines problemas“ išspręsti teisingai. Vaikas turi teisę į savo laisvės suvaržymą. Jis turi teisę iš už jį atsakingų suaugusiųjų gauti įsakymus daryti tai, kas yra iš prigimties teisinga. Todėl tėvai bei auklėtojai, atsisakantys nurodymų, paliepimų, įsakymų ir fizinių bausmių, apleidžia labai svarbią pareigą ir apkrauna savo sąžines didele nuodėme prieš Dievą.

Analogiškai tai pasakytina ir apie daugumą žmonių. Jie neatsispirtų netgi nugalimoms klaidoms, jeigu jų nuo tų klaidų neapsaugotų atsakingi asmenys, ir jie nekvėpuotų grynu tiesos oru. Kaip ligoniai būna siunčiami į sanatorijas, kad įkvėptų šviežio kalnų ar pajūrio oro ir atgautų jėgas būdami toli nuo kenksmingos didmiesčių aplinkos, taip ir žmonių giminė, serganti dėl gimtosios nuodėmės ir daugybės asmeninių nuodėmių, turi teisę ne į neribotą „religinę laisvę“, o, priešingai, į tokį „religinės laisvės“ suvaržymą, kad naudodami savo laisvę galėtų priimti tiesą. Tai nereiškia, kad žmonės turėtų būti verčiami priimti tikėjimą prieš savo valią, bet kad neprotingiesiems ir silpniesiems būtų sukurta situacija, kurioje jie lengviau galėtų atskirti ir pasirinkti tiesą. Neribota „religinė laisvė“, be to, kad yra savaime bloga, atveria kelią klaidai, taip pažeisdama silpnųjų ir neprotingųjų teises.

Maža to, kadangi klaida šiame pasaulyje turi tokią didžiulę galią, visi, kuriems suteikta kokia nors valdžia ‒ tėvai savo vaikams, valstybė savo piliečiams, Bažnyčia pakrikštytiesiems ‒ turi rimtą prigimtinę arba antprigimtinę pareigą saugoti savo globotinius nuo klaidų. Kai kurie sako, kad tiesa gali nugalėti klaidą savaime, be jokio valdžios įsikišimo. Tai bus tik tuomet, kai žmonės nebebus žmonės, o supermenai ar superangelai! Aš esu pakankamai įrodęs, kad klaida randa savo bendrininkų pačiuose mumyse ir tarp mūsų.“[15]

Koks yra antrasis sofizmas?

Prisidengdamas tuo, jog siekia nevaržyti laisvo tiesos ieškojimo, Vatikano II Susirinkimas skatina laisvą klaidų skleidimą.

Kaip galima atsakyti į šį sofizmą?

Šis sofizmas pats save paneigia. Pijus IX, cituodamas šv. Augustiną, teigia, kad neribota laisvė viešai reikšti pačias įvairiausias nuomones yra „pražūtinga laisvė“ („libertas perditioni“).[16] Jis taip pat cituoja šv. Leoną Didįjį: „Jeigu būtų leista laisvai reikšti bet kokias nuomones, visada atsirastų žmonių, drįstančių priešintis tiesai ir pasitikinčių gražia žmogiškos išminties kalba. Tačiau mes žinome iš paties mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kaip atsargiai krikščionių tikėjimas ir išmintis turėtų vengti šio itin kenksmingo plepėjimo.“[17]

Koks yra trečiasis sofizmas?

Trečiasis sofizmas apeliuoja į „žmogaus asmens orumą“:

„Be to, Susirinkimas pareiškia, jog tikėjimo laisvės teisė yra iš tikrųjų grindžiama pačiu žmogaus asmens orumu <...> Tad teisė į tikėjimo laisvę grindžiama ne subjektyvia asmens nuostata, bet pačia jo prigimtimi. Todėl teisę į tokį saugumą nuo prievartos turi net tie asmenys, kurie nevykdo savo pareigos – tiesos ieškoti ir laikytis; jei nepažeidžiama teisinga viešoji tvarka, negalima trukdyti naudotis šia teise.“ (§ 2)

Kuo jis klaidingas?

Taip supainiojamas prigimtinis (ontologinis) žmogaus orumas ir galutinis, tobulas žmogaus orumas.

Kas yra prigimtinis žmogaus orumas?

Prigimtinis žmogaus orumas yra susijęs su žmogaus prigimtimi. Jis kyla iš to, kad žmogus turi nemirtingą sielą ir yra apdovanotas protu bei laisva valia. Jis taip pat kyla iš to, kad Dievas žmogų pašaukė antgamtiniam tikslui: regėti Dievą danguje. Šis orumas yra visų žmogaus valingų veiksmų šaltinis, veiksmų, kuriais jis gali padidinti, sumažinti arba prarasti savo orumą.

Kas yra galutinis žmogaus orumas?

Jeigu žmogus laikosi gėrio ir tiesos, jis pasiekia savo tobulumą; jis įgyja orumą, kuris vadinamas galutiniu arba užbaigtu.

Vadinasi ne visi žmonės turi tokį patį orumą?

Akivaizdu, kad žudiko orumas nėra toks pat kaip šventojo. Laikydamasis blogio ar klaidos, žmogus netenka savo orumo. Nors šiame gyvenime jis niekada nepraranda savo prigimtinio žmogiškojo orumo (netgi didžiausias nusikaltėlis gali atsiversti ir pataisyti savo gyvenimą), tačiau prakeiktieji pragare savo orumą praranda visiškai (nes nebegali atlikti jokio moraliai gero veiksmo).

Kur galime rasti šį mokymą apie žmogaus orumą?

Romos liturgija moko, kad mūsų žmogiškąjį orumą sužeidė nuodėmė ir jį galima išgydyti tik puoselėjant susivaldymą.[18]

Ar Bažnyčios mokytojai nagrinėjo šį klausimą?

Šv. Tomas Akvinietis savo „Teologijos sumoje“ paaiškina, kad 1) nusidėdamas žmogus pažeidžia proto tvarką ir todėl praranda dalį savo žmogiškojo orumo ir kad 2) šitaip jis netenka teisės į tam tikrą laisvę.[19]

Ar popiežiai yra patvirtinę šį mokymą?

Popiežius Leonas XIII enciklikoje „Immortale Dei“ moko:

„Jeigu mūsų protas ima pritarti klaidoms, jeigu mūsų valia pasirenka blogį ir jam pasiduoda, tai tokiais atvejais nei protas, nei valia netampa tobulesni. Priešingai, jie abu praranda savo prigimtinę vertę ir nusmunka į sugedimo bedugnę. Todėl nedera skelbti ir platinti tokių mokslų, kurie yra priešingi dorovei ir tiesai. Juo mažiau tinka teikti jiems įstatymų palankumą ir globą.“

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta anksčiau, ką turime galvoti apie Vatikano II Susirinkimo tekstą?

Susirinkimo metu kun. Berto rašė:

„Jeigu apie žmogiškojo asmens orumą mąstysime atsižvelgdami tik į jo šaltinį (tai, kad žmogus yra apdovanotas protu ir laisva valia), mūsų suvokimas bus klaidingas ir nepakankamas. Norint teisingai suprasti žmogiškąjį orumą, reikia atsižvelgti ir į žmogaus veiksmus... Kvailys ir išminčius turi ne tą patį orumą. Klystančiojo orumas, žinoma, nėra lygus to, kuris laikosi tiesos, orumui; taip pat to, kuris trokšta gėrio, orumas nėra lygus to, kuris nori daryti blogį, orumui.

Taigi galime teigti, kad dokumento [deklaracijos „Dignitatis humanae“] rengėjai kurdami savo projektą rėmėsi klaidinga žmogaus orumo samprata ir todėl pateikė mums iškreiptą, visiškai tikrovės neatitinkantį darbą. Norime to ar ne, atskiri žmonės iš tiesų labai skiriasi savo orumu. Ši tiesa dar akivaizdesnė dokumento apie religinę laisvę kontekste, nes teisę į religinę laisvę žmogus turi ne dėl savo prigimtinio ar ontologinio orumo, o sutinkamai su savo faktiniu orumu. Negalima pripažinti tokią pat laisvę vaikui ir suaugusiam, kvailiui ir išminčiui, mažamoksliui ir išsilavinusiam žmogui, apsėstam velnio ir įkvėptam Šventosios Dvasios ir t. t.

Šis orumas, kurį mes vadiname faktiniu, priklauso ne fizinei tvarkai, bet proto ir valios tvarkai. Dokumento neatsižvelgimas į žmogiškųjų veiksmų vaisius, t. y. žinojimą ir dorybes, reiškia labai didžiulę klaidą...“[20]

Šiuo klausimu arkivyskupas Lefebvre‘as rašė: „Kai tik žmogus pritaria klaidai ar prisiriša prie blogio, praranda savo faktinį orumą arba jo nepasiekia, todėl šiuo orumu negalima nieko pagrįsti.“[21]

40. Ar religinė laisvė nėra žmogaus laisvės vaisius?

Laisvė nėra absoliuti vertybė, ji žmogui duota tam, kad jis laisvai rinktųsi gėrį. Tai, kad jis gali rinktis blogį, yra laisvės pasekmė, bet kartu ir piktnaudžiavimas ja. Tiksliau tariant, Dievas davė žmogui laisvą valią ne tam, kad šis galėtų rinktis gėrį arba blogį, o tam, kad žmogus laisvai apsispręstų už gėrį.

Kodėl Dievas davė žmogui laisvę?

Valios laisvė yra proto padarinys. Ji reikalinga tam, kad žmogus galėtų mylėti Dievą (to nesugeba neprotingi kūriniai). Ši laisvė iš tikrųjų yra didžiulė garbė, ji iškelia žmogų virš visų neprotingų gyvūnų.

Ar laisvė nereiškia galią daryti blogį?

Laisvė žmogui suteikia galią daryti blogį, bet ne teisę. Juk žudikas neturi teisės žudyti savo artimo. Jei žmogus pasirenka blogį, jis piktnaudžiauja savo laisve.

Kas žmogui yra gėrio ir blogio matas? Argi ne jo sąžinė?

Tiesa, kad žmogus turi vadovautis savo sąžine, bet pirmiausia jis privalo ją apšviesti, nes sąžinė nėra aukščiausias gėrio ir blogio matas. Ji yra tik tarpinė grandis, perduodanti žmogui tam tikras prievoles, kurios nuo jos visiškai nepriklauso.

Ar žmogus gali nusikalsti sekdamas savo sąžine?

Taip, žmogus gali nusikalsti sekdamas savo sąžine, bet ne todėl, kad ja seka, o todėl, kad kažkada ją iškreipė (pavyzdžiui, gydytojas, kuris save įtikino, kad abortas nėra nusikaltimas) arba nesirūpino ją teisingai formuoti (pavyzdžiui, netikintis, kuris niekada nesidomėjo religija).

Ar žmogus gali be savo kaltės turėti iškreiptą sąžinę?

Taip, žmogus gali turėti klaidingą sąžinę (pavyzdžiui, tikėti, kad koks nors blogas veiksmas yra geras) būdamas dėl to nekaltas. Tokiu atveju kalbame apie nenugalimai klaidingą sąžinę (arba apie žmogų, esantį nenugalimo nežinojimo būsenoje). Nenugalimas nežinojimas atleidžia žmogų nuo kaltės, bet pats veiksmas savaime būna blogas.

Ar valstybė turi gerbti tokio žmogaus sąžinę?

Tarkime, koks nors žudikas bus subjektyviai nekaltas, jeigu jo klaidinga religija leidžia žudyti tam tikromis aplinkybėmis. Tačiau šis subjektyvus įsitikinimas nesuteikia jam objektyvios teisės žudyti: policininkas, sutrukdydamas jam atlikti nusikaltimą, nepadaro jokios neteisybės. Palaikytume bepročiu tokį, kuris tvirtintų, kad nors žmogžudystė ir yra bloga, tačiau žudikas dėl savo žmogiškojo orumo turįs teisę nekliudomai ją įvykdyti.

Kas teigia tokį dalyką?

Kaip tik to ir moko Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija „Dignitatis humanae“ teigia, kad visi žmonės turi ieškoti tiesos, o radę ją priimti, tačiau priduria, kad jeigu kas sąmoningai arba nesąmoningai išpažįsta klaidą, tai dėl savo žmogiškojo orumo jis turi teisę elgtis pagal tą klaidą.

Ar tam, kas be savo kaltės klysta, negalima duoti jokios laisvės?

Su tais, kurie be savo kaltės klysta, reikia elgtis vadovaujantis meile ir išmintimi, bet dėl to jie neįgyja teisės platinti savo klaidas. Maisto gamintojui niekada nebūtų leidžiama pardavinėti gyvybei pavojingų produktų, net jei dėl to jis nebūtų kaltas. Panašiai valstybė turėtų drausti platinti religines klaidas, nes jos yra pavojingos sieloms.

Ar erezijos skleidimas yra didelis blogis?

Bažnyčia erezijos platinimą labai teisingai laiko pasikėsinimu į sielų gyvybę.

41. Ar naujojoje liturgijoje išliko Kristaus Karaliaus šventė?

Vatikano II Susirinkimo įvestas naujas mokymas atsispindi ir liturgijoje: Naujajame mišiole Kristaus Karaliaus šventė iš paskutinio spalio sekmadienio buvo perkelta į paskutinį bažnytinių metų sekmadienį, norint sudaryti įspūdį, kad Kristaus karalystė ateis tik laikų pabaigoje ir kad ji negali (arba neturi) būti įgyvendinta dabar. Dabar ji dar nėra įsikūnijusi, o gal ir iš viso neturėtų to daryti. Todėl iš šventės mišparų himno brevijoriuje buvo išimti keli posmai, kalbantys apie Kristaus karaliavimą visuomenėje. Štai šie mišparų posmai:

 

Scelesta turba clamitat: Regnare Christum nolumus, Te nos ovantes omnium Regem supernum dicimus. Te nationum praesides Honore tollant publico, Colant magistri, iudices, Leges et artes exprimant. Submissa regum fulgeant Tibi dicata insignia, Mitique sceptro patriam Domosque subde civium.

Piktadariška minia šaukia: Nenorime, kad Kristus valdytų! O mes Tave šlovindami skelbiame Aukščiausiu visų Karaliumi. Tave tautų vadovai Garbinti viešai privalo. Tave gerbia mokytojai, teisėjai, Įstatymai ir menai išreiškia. Nulenkti blizga karalių Tau skirti garbės ženklai, Savo švelniu skeptru valdyk Piliečių tėvynę ir namus.

 

Kodėl Bažnyčios vadovai šitaip iškreipė Kristaus Karaliaus šventę?

Kaip sakoma, lex orandi, lex credendi*. Maldos žodžiai išreiškia tikėjimą. Reikia suvokti, kad religinė laisvė visiškai prieštarauja ankstesniems Bažnyčios principams, todėl religinės laisvės šalininkai negali pagrįsti savo tezių nei Šv. Raštu, nei Bažnyčios Tradicija. Religinės laisvės visada reikalaudavo tik Bažnyčios priešai (eretikai, racionalistai, Apšvietos filosofai, masonai ir t. t.).[22]

Ar Vatikano II Susirinkimas atvirai neigia socialinį Kristaus karališkumą?

Ne, tačiau deklaracijoje „Dignitatis Humanae“ visiškai neminimas Kristus Karalius. Turint galvoje dokumento temą, tai labai svarbus praleidimas. Deklaracija nedraudžia valstybėms išpažinti katalikybę (tai per daug prieštarautų Bažnyčios Tradicijai), bet jų ir neragina to daryti. Joje viešas katalikų religijos išpažinimas paprasčiausiai toleruojamas remiantis tuo pačiu principu, dėl kurio toleruojamas ir klaidingų religijų išpažinimas.[23] Tačiau praktiškai Vatikanas po 1965-ųjų daugumą katalikiškų valstybių privertė tapti sekuliariomis.[24]

Koks buvo Bažnyčios elgesys šiuo klausimu prieš Vatikano II Susirinkimą?

Vos tik gavusi laisvę, Bažnyčia ėmė raginti kunigaikščius ir karalius, ypač krikščionis, saugoti ir ginti tikrąją religiją. Misijų kraštuose ji pirmiausia stengėsi katalikų tikėjimui laimėti valdovus, nes taip buvo lengviau kurti krikščioniška dvasia persmelktą visuomenę. Jeigu remsimės nelogišku religinės laisvės mokymu, turėsime prieiti išvadą, kad didieji ‒ o kartais ir šventieji ‒ Viduramžių kunigaikščiai, karaliai bei Naujųjų laikų katalikiški valdovai skatindami katalikų tikėjimą ir pažabodami erezijas sunkiai nusižengė teisingumui, nes, anot religinės laisvės principų, jie privalėję saugoti bei ginti ir kitas religijas bei konfesijas.

42. Kokie yra religinės laisvės padariniai?

Pirmoji Vatikano II Susirinkime paskelbtos religinės laisvės pasekmė ‒ valstybės, kurios oficialiai vis dar buvo katalikiškos, turėjo pakeisti savo konstituciją. Taigi religijų laisvė paskatino valstybės sekuliarizavimą ir visuomenės nukrikščionėjimą. Kadangi visoms klaidoms suteiktos vienodos teisės, tikrasis tikėjimas vis labiau nyksta. Žmogui, dėl savo puolusios prigimties paprastai linkstančiam pasukti lengvesniu keliu, reikia katalikiškų institucijų pagalbos. Daug daugiau žmonių išgelbės savo sielas katalikų tikėjimo persmelktoje visuomenėje, nei toje, kur religija tėra privatus dalykas, o tikroji Bažnyčia turi lygiomis teisėmis gyvuoti tarp įvairiausių sektų.

Kokios šalys po Vatikano II Susirinkimo turėjo pakeisti savo konstituciją?

Tipiškas pavyzdys ‒ Kolumbija. Septintajame dešimtmetyje 98 % šalies gyventojų buvo katalikai, o katalikų religija buvo vienintelė, kurią oficialiai pripažino konstitucija. Valstybės prezidentas, nors ir nenoromis, Susirinkimo vardan galiausiai nusileido Romos hierarchų raginimams ir 1973 m. liepos 12 d. pakeitė konstituciją. Maždaug tuo pat metu į Lotynų Ameriką įžengė protestantiškos sektos, finansiškai remiamos Jungtinių Valstijų. Šiandien jos jau yra užtvindžiusios visą šalį. Kai kuriuose Kolumbijos miestuose daugiau protestantiškų maldos namų nei katalikiškų bažnyčių.

Du Šveicarijos kantonai: Valė (Valais) ir Tičinas (Ticino), spaudžiant nuncijui taip pat turėjo pakeisti savo konstituciją.[25] 1984 m. vasario 11 d. Šv. Sostas su Italija pasirašė naują konkordatą: klaidingos religijos šioje šalyje buvo sulygintos su Katalikų Bažnyčia.[26] Šių pokyčių reikalavo ne kas kitas, o Vatikanas.

Ar galite pateikti dar pavyzdžių?

Ispanijos atvejis ypač įdomus, nes tarp šios šalies ir Šv. Sosto 1953 m. rugpjūčio 27 d. pasirašytą konkordatą pop. Pijus XII laikė tokių sutarčių etalonu. Pirmasis jo skirsnis skambėjo taip: „Romos apaštališka katalikų religija ir toliau lieka ispanų tautos religija.“ Konkordatas patvirtino anksčiau paskelbtą (1945 m. liepos 13 d.) Ispanijos chartiją (Fuero de los Espagnoles), kurios 6-asis skirsnis itin aiškiai apibrėžė valstybės katalikiškumą: [27]„Oficiali apsauga suteikiama tik katalikų religijai ‒ Ispanijos valstybės religijai. Niekam nebus kliudoma turėti savų religinių įsitikinimų ar privačiai išpažinti savo religiją. Toks leidimas nesuteikiamas viešoms kitų, nei katalikų, religijų ceremonijoms ir apeigoms.“

Kas atsitiko po 1965 m.?

Deklaracija „Dignitatis Humanae“ aiškiai prieštarauja minėtam Ispanijos chartijos skirsniui. Todėl, spaudžiama Vatikano, Ispanija 1967 m. suteikė laisvę ir kitoms religijoms. Tai ji padarė cituodama Vatikano II Susirinkimą:

„Po šios Susirinkimo deklaracijos kilo būtinybė pakeisti Ispanijos chartijos 6-ąjį skirsnį remiantis aukščiau minėtu Ispanijos valstybės principu.

Štai kodėl 1967 m. sausio 10 d. Konstitucija minėtą skirsnį pakeitė taip: „Oficiali apsauga suteikiama katalikų religijai ‒ Ispanijos valstybės religijai. Valstybė užtikrina religinės laisvės apsaugą galiojančiais įstatymais, saugančiais moralę ir viešąją tvarką.

Reikia pažymėti, kad šį pakeitimą patvirtino Šventasis Sostas dar prieš Konstitucijos paskelbimą.[28]

Ką rodo Ispanijos pavyzdys?

Ispanijos pavyzdys rodo, kaip baisiai skiriasi tradicinis Bažnyčios mokymas ir Vatikano II Susirinkimo mokymas. Tai, kas anksčiau buvo giriama, iš karto po 1965‒ųjų tapo verta pasmerkimo.

Ką įrodo Vatikano II Susirinkimo dokumento apie religinę laisvę pritaikymas?

Po Vatikano II Susirinkimo praėję dešimtmečiai patvirtino Leono XIII žodžius, jog religinė laisvė neišvengiamai veda į bedievystę. Todėl iš esmės logiška, kad 1995 m. Vokietijos konstitucinis teismas patenkino vieno tėvo skundą ir pripažino kryžių kabinimą mokyklų klasėse prieštaraujančiu konstitucijai, nes religijų laisvė draudžia, kad valstybė išpažintų krikščionių religiją. Greitai nebegalėsime pasiteisinti, kodėl krikščioniškos Kalėdos ir Velykos yra valstybinės šventės. Net sekmadienis sekuliarizuotoje visuomenėje nebeturi jokios prasmės. Galbūt netrukus patirsime kažką panašaus kaip po Prancūzijos revoliucijos, kai biblinė savaitė buvo pakeista dekada – dešimties dienų ciklu.

Buvusiose katalikiškose šalyse smuko ne tik krikščionių tikėjimas, bet ir moralė. Santuokos žlunga, šeimos yra, nusikalstamumas auga, ir niekas jau nebedrįsta panaudoti autoriteto. Kiekvienas, kas bent kiek blaiviai mąsto, gali suprasti, jog mūsų visuomenė ritasi į chaosą. Padėtis niekada iš esmės nepasikeis, kol visuomenė nepripažins Kristaus savo Karaliumi ir nebeleis laisvai plisti visokiausioms klaidoms. Nes, kaip yra pasakęs kardinolas Pie: „Jeigu Jam neleidžiama valdyti gėrybėmis, kylančiomis iš Jo buvimo [visuomenės karaliumi], tuomet Jis valdo nelaimėmis, atsirandančiomis dėl jo nebuvimo.“[29]