Arkivyskupas Lefebvre‘as ir Šv. Pijaus X kunigų brolija (III)

99. Ar Brolija blogai supranta Tradiciją?

Brolijai vis prikišama, kad ji laikosi per daug statiškos Tradicijos sampratos. Jai priešpriešinama nūdien Bažnyčioje populiari „gyvosios Tradicijos“ idėja. Žodžiu „gyva“ norima pabrėžti, kad Tradicija kinta kaip ir visa, kas gyva. Tačiau tai yra modernistinė istorizmo klaida: neva tikėjimo tiesų negalima galutinai apibrėžti, jų supratimas ir išraiška kinta šimtmečiams bėgant. Kas vakar buvo klaidinga, šiandien esą gali būti teisinga. Šią klaidą pasmerkė popiežiai šv. Pijus X ir Pijus XII.

Ar šios istorizmo klaidos iš tiesų laikosi Romos bažnytinė valdžia?

Arkivysk. Lefebvre’as dažnai pasakodavo, kad kai Romoje kalbėdavosi su kardinolu Ratzingeriu ar kitais aukštais asmenimis, į jo priekaištus, kad popiežius Pijus IX tai ir tai pasmerkė, ar kad Tridento Susirinkimas tai ir tai dogmatizavo, būdavo atsakoma: „Bet, monsinjore, mes gyvename ne Pijaus IX laikais; dabar nebe Tridento Susirinkimo epocha…“

Ar tradicijos neturėtų vystytis laikui bėgant?

Reikia skirti Tradiciją nuo tradicijų (papročių). Pirmoji yra nekintanti, o antrosios gali kisti.

Kas yra Tradicija?

Tradicija (iš didžiosios T) yra Apaštalų perdavimas, t. y. tikėjimo lobis, kartą ir visiems laikams perduotas apaštalams. Jį Bažnyčios magisteriumas turi perduoti, ginti ir saugoti iki pasaulio pabaigos.

Ar Tradicija yra absoliučiai nekintanti?

Dievo apreikštas ir Bažnyčios magisteriumo perduodamas tikėjimo lobis yra absoliučiai nekintantis, nes Apreiškimas baigėsi su paskutinio apaštalo mirtimi.[1] Tačiau šis tikėjimo lobis magisteriumo būna išreiškiamas vis tiksliau ir tiksliau.

Vadinasi, Bažnyčios mokymas vystosi?

Taip, bet šiuo atveju vystymąsi reikėtų suprasti ne kitimo (ar juo labiau evoliucijos), o brendimo prasme: kaip mokymo ir kulto išsiskleidimą, išsaugojant katalikų tikėjimo tapatumą. Šis vystymasis yra homogeniškas, vienalytis, be jokių mutacijų. Tai tiesiog išsiskleidimas to, kas buvo nuo pat pradžių, tik tarsi suspausta, ne visai akivaizdžiai matoma.

Ar galima tuomet sakyti, kad Tradicija yra gyva?

Tradicija yra gyva ta prasme, kad apreikštasis tikėjimo lobis, kurį paliko apaštalai, yra perduodamas ne tik negyva raide (raštu), bet ir gyvų asmenų, turinčių valdžią jį ginti, skleisti ir juo gyventi per tikėjimą. Vis dėlto šis lobis, kaip toks, yra nekintantis. Tiesa nesikeičia, ir niekas, ką kartą neklaidingai apibrėžė Bažnyčios magisteriumas, negali būti atšaukta. Sąvoka „gyvoji Tradicija“, dažnai suprantama kaip kintanti, besivystanti Tradicija, šiandien yra labai pavojinga.

Kas yra Bažnyčios tradicijos, egzistuojančios kartu su nekintančia Tradicija?

Įvairios pamaldumo praktikos, religinių kongregacijų įstatai, apaštalavimo metodai, liturginės taisyklės, bažnytinės teisės įstatymai ir papročiai – visa tai, kas perduodama Bažnyčioje iš kartos į kartą, bet nėra tiesiogiai įsteigta Dievo apaštalų laikais, yra vadinama bažnytinėmis tradicijomis.

Ar šios bažnytinės tradicijos gali būti pakeistos?

Bažnytinės tradicijos nėra tokios nekintančios kaip apreikštoji Tradicija. Jos iš tikrųjų laikui bėgant pamažu kinta. Tačiau jos yra šventųjų palikimas ir Bažnyčios (kuriai vadovauja Šventoji Dvasia) išminties išraiška, todėl būtų bedieviška ir labai neprotinga naikinti jas be pagrįstos priežasties.

Tačiau ar vadinamieji „tradicionalistai“ nėra pernelyg aklai prisirišę prie bažnytinių tradicijų, kurios, šiaip ar taip, yra žmogaus sukurtos?

Toks griežtas ir perdėtas „tradicionalizmas“, skrupulingai besilaikantis kiekvienos išorinės formos ir nenorintis prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio sąlygų, iš tiesų egzistuoja (ypač jis paplitęs tarp stačiatikių). Tačiau jis buvo svetimas ir šv. Pijui X, ir arkivysk. Lefebvre‘ui, kurie žinojo, kaip suderinti ištikimybę Bažnyčios praeičiai su prisitaikymu prie dabartinių poreikių. Jų (ir šiandienos „tradicionalistų“) kova prieš modernizmą buvo ne dėl žmogiškų papročių, o dėl apreikštosios Tradicijos, tikėjimo dorybės objekto. Tradicionalistų pasipriešinimas visų pirma kilo ne dėl lotynų kalbos, sutanų ar liturginių taisyklių, o dėl tikėjmo.

Kaip šv. Pijus X suderino ištikimybę Bažnyčios praeičiai su prisitaikymu prie dabartinių poreikių?

Šv. Pijus X, griežtai smerkęs modernizmą, tuo pačiu metu buvo didis reformatorius: jis reformavo Brevijorių ir bažnytinę muziką; jis pirmas parengė aiškų ir pilną Bažnyčios teisės kodeksą; jis dviem dekretais apie Komuniją pašalino paskutines jansenizmo liekanas. Ir tai tik keletas svarbiausių jo reformų. Joks popiežius po Tridento Susirinkimo nepadarė tiek pakeitimų, kiek šv. Pijus X. Tačiau tai buvo geros reformos, įkvėptos tikro antgamtinio uolumo, be jokios paniekos praeičiai, siekiant tik sukurti geriausias sąlygas Bažnyčiai veikti šiuolaikiniame pasaulyje, kad būtų išganyta kuo daugiau sielų.

Ar šiuo atžvilgiu arkivysk. Lefebvre‘as galėtų būti lyginamas su šv. Pijumi X?

Arkivysk. Lefebvre‘as veikė lygiai taip pat kaip ir šv. Pijus X. Jis buvo ištikimas apaštalinei Tradicijai ir mylėjo Bažnyčios praeitį, bet kartu sumaniai ir pažangiai naudojo apaštalavimo metodus. Jo biografijoje gausu tokių pavyzdžių.[2]

Iš kur kilo sąvoka „gyvoji Tradicija“, šiandien priešpriešinama tradicionalistų judėjimui?

Posakis „gyvoji Tradicija“ kilo iš Vatikano II Susirinkimo dokumento „Dei verbum“ (12) ir reiškia besivystančią Tradiciją. Modernistų požiūriu, magisteriumo užduotis yra ne saugoti Apreiškimo lobį, bet užtikrinti bažnytinę „bendrystę“ (laike ir erdvėje). Jiems ištikimybė Tradicijai reiškia ne ištikimybę apaštalų perduotam tikėjimui, o paklusnumą tam, ko popiežius, vienybės laidas, moko šiandien.

Ar ši „gyvosios Tradicijos“ samprata būdinga pop. Benedikto XVI mokymui?

„Gyvosios Tradicijos“ idėja dažnai sutinkama pop. Benedikto XVI mokyme. Pavyzdžiui, 2006 m. balandžio 26 d. iškilmingoje kalboje jis Tradicijos prigimtį apibrėžė taip:

„Apaštalinė Bažnyčios Tradicija yra išganymo gėrybių perdavimas, kuris Dvasios galia krikščionių bendruomenę paverčia nuolatine pirmykštės bendruomenės aktualizacija.“ Popiežius toliau paaiškina: „Tradicija yra tikinčiųjų bendruomenė, susibūrusi aplink savo teisėtus ganytojus, bendruomenė, kurią Šventoji Dvasia maitina, užtikrindama ryšį tarp apaštalinio tikėjimo patyrimo, kuriuo gyveno pirmykštė mokinių bendruomenė, ir dabartinio Kristaus patyrimo jo Bažnyčioje.“[3]

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį šiame Tradicijos apibrėžime?

Čia pernelyg pabrėžiamas gyvasis Tradicijos pobūdis („Tradicija yra gyvoji upė, jungianti mus su ištakomis“, – taip pat sakė Popiežius), ir nutylimas esminis jos turinys – apreikštoji, nekintanti tiesa.

Kaip turėtume atsakyti į šią naują „gyvosios Tradicijos“ sampratą?

Pakanka atsakyti šv. Pauliaus žodžiais: „Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę,– tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 8).

100. Ar vis dėlto nebūtų įmanoma gyventi taikoje su Roma?

Sveikas protas ir patirtis rodo, kad šiandien neįmanoma nuosekliai gyventi pagal katalikų tikėjimą ir tą tikėjimą išpažinti nekonfliktuojant su posusirinkimine Roma.

Nors po 1988 m. arkivysk. Lefebvre‘o įvykdyto vyskupų įšventinimo Roma kai kurioms bendruomenėms leido švęsti tradicines Mišias, mainais už tai jos privalo pripažinti naująsias Mišias kaip lygiavertį ritualą ir susilaikyti nuo bet kokios Vatikano II Susirinkimo kritikos. Taip pat jos turi pripažinti religinę laisvę ir ekumenizmą (ar bent jau jų nekritikuoti). Tačiau užmerkti akis prieš platinamas klaidas reiškia su jomis bendrininkauti.

Kurios bendruomenės gavo leidimą švęsti tradicinę liturgiją mainais į Vatikano II Susirinkimo klaidų nutylėjimą?

Tokios bendruomenės yra Šv. Petro brolija (1988 m. atskilusi nuo Šv. Pijaus X brolijos), Kristaus Karaliaus institutas (įkurtas kun. Wacho Gričiljane, netoli Florencijos), Le Baru (Le Barroux) benediktinų vienuolynas, Šv. Vincento Ferero brolija Šemerė (Chéméré), Opus Mariae institutas (įkurtas kun. Vladimiro), Šv. Jono Vianėjaus brolija Kampose, Brazilijoje (valdoma vysk. Rifano), taip pat Papa Stronsei (Papa Stronsay) redemptoristai. Šios bendruomenės paprastai vadinamos „Ecclesia Dei bendruomenėmis“.

Kodėl šios bendruomenės vadinamos „Ecclesia Dei bendruomenėmis“?

Nes jos yra pavaldžios komisijai „Ecclesia Dei“, įkurtai Romoje 1988 m. siekiant suburti nuo Šv. Pijaus X brolijos atsiskyrusius kunigus.

Iš kur kilęs pavadinimas „Ecclesia Dei“?

Taip vadinasi dokumentas, kuriuo arkivysk. Lefebvre‘as buvo ekskomunikuotas. Galima sakyti, kad visos šios bendruomenės buvo įkurtos dėl šios ekskomunikos ir naudojasi arkivysk. Lefebvre‘o didvyriško akto vaisiais. Jei Ekono įkūrėjas nebūtų paskelbęs (1987 m. gegužės 29 d.) ir įvykdęs (1998 m. birželio 30 d.) vyskupų įšventinimo, posusirinkiminė Roma niekada nebūtų suteikusi toms bendruomenėms leidimo švęsti tradicinę liturgiją.

Kodėl posusirinkiminę Romą taip trikdė šis vyskupų įšventinimas?

Keturių tradicinių vyskupų įšventinimas 1988 m. sutrikdė posusirinkiminę Romą, nes tai užtikrino Tradicijos išlikimą. Iki šiol buvo manoma, kad „tradicionalistų“ pasipriešinimas ilgainiui išnyks, vos tik nebeliks tradicinių vyskupų, kurie galėtų įšventinti tradicinius kunigus. Kadangi arkivysk. Lefebvre‘as jau buvo senas, tai buvo tik laiko klausimas, ir Roma griebėsi vilkinimo strategijos. 1988 m. vyskupų šventimai viską pakeitė. Nors „Ecclesia Dei“ bendruomenės išdavė arkivysk. Lefebvre‘ą, joms tie šventimai davė naudos. Tiesą sakant, Roma leido joms švęsti tradicinę liturgiją tik todėl, kad norėjo jas atitraukti nuo Arkivyskupo.

Ar „Ecclesia Dei“ bendruomenės pripažįsta, kad už savo egzistavimą turi būti dėkingos 1988 m. vyskupų šventimams?

Kadangi jos yra toleruojamos tiek, kiek viešai nepritaria minėtiems šventimams, „Ecclesia Dei“ bendruomenės paprastai vengia pripažinti savo skolą arkivysk. Lefebvre‘ui. Vis dėlto pasauliečiai turi didesnę žodžio laisvę. Pavyzdžiui, „Ecclesia Dei“ bendruomenės Amerikoje leidžiamo laikraščio „Remnant“ redaktorius 2006 m. viešai pripažino, kad Šv. Pijaus X kunigų brolija yra tarsi atsvara modernistinei Romai, leidžianti „Ecclesia Dei“ bendruomenėms egzistuoti ir augti. Taip pat jis visiškai logiškai pareiškė nenorįs, kad Brolija susitaikytų su Roma, nes dingus atsvarai nusilps visas Tradicijos judėjimas.

Ar visi šie taktiniai svarstymai nėra pernelyg žmogiški?

Tai apskritai būdinga povatikaninei Bažnyčiai. Po Susirinkimo daugelyje vietų drąsų katalikų tikėjimo išpažinimą pakeitė taktika, diplomatija ir dialogas (Susirinkimo dokumentai apie religinę laisvę ir ekumenizmą yra akivaizdžiausi to pavyzdžiai). Priešingai, arkivysk. Lefebvre‘as visada vadovavosi tikėjimu. Jis ryžosi įšventinti vyskupus tik tam, kad galėtų perduoti katalikų tikėjimą ir sakramentus. Žvelgiant atgal, tenka pripažinti, kad tvirtas Ekono įkūrėjo tikėjimas ir atsisakymas remtis žmogiškais išskaičiavimais pasirodė daug veiksmingesnis nei visi Vatikano diplomatų manevrai.

Vadinasi, 1988 m. vyskupų šventimai gali būti laikomi didele katalikų Tradicijos pergale?

Taip, 1988 m. vyskupų šventimai reiškia didelę pergalę Bažnyčiai. Jie išgelbėjo tradicines Mišias. Lėtas, bet nuolatinis tradicinių Mišių plitimas Bažnyčioje yra nenuginčijamas šių šventimų vaisius.

Jei pergalė buvo laimėta, kas šiandien trukdo Brolijai susitaikyti su Roma?

1988 m. vyskupų šventimai padėjo išsaugoti katalikų Tradiciją ne tik užtikrindami Kunigystės sakramento – o kartu ir tradicinių Mišių bei kitų sakramentų – perdavimą, bet ir apsaugodami nedidelę tikinčiųjų kaimenės dalį nuo Susirinkimo klaidų. Deja, šios klaidos toliau niokoja Bažnyčią ir viešpatauja netgi Romoje. Norint veiksmingai nuo jų apsiginti būtina laikytis šiek tiek atokiai nuo dabartinės Bažnyčios valdžios. Galutinės pergalės reikės dar palaukti.

Ar nebūtų įmanoma toliau priešintis Susirinkimo klaidoms nepažeidžiant įprastos pavaldumo teisėtai Bažnyčios valdžiai tvarkos?

Siaučiant epidemijai paprastas sveikas protas liepia atskirti sveikuosius nuo sergančiųjų. Žinoma, tam tikras ryšys tarp jų visada išlieka (pavyzdžiui, rūpinimasis ligoniais), bet jis būna kiek įmanoma apribojamas ir sąlygojamas griežčiausių atsargumo priemonių. Tas pats galioja šiandienos situacijai: neįmanoma palaikyti normalių santykių su dabartine Bažnyčios valdžia neužsikrečiant jų klaidomis. Tai iškalbingai rodo „Ecclesia Dei“ bendruomenių pavyzdys.

Ar „Ecclesia Dei“ bendruomenių nariai iš tikrųjų priėmė Vatikano II Susirinkimo klaidas, ar tik jas nutyli?

Paliekant nuošaly vidinę žmonių intenciją ir galimas išimtis, atrodo, kad daugelis „Ecclesia Dei“ bendruomenių narių galų gale priėmė Susirinkimo klaidas. Pradžioje jie jas tik diplomatiškai nutylėdavo. Paskui iš jų buvo pareikalauta rodyti daugiau vienybės su Roma ženklų. Nejučia juos ėmė veikti liberalizmo dvasia – juo stipriau, kuo mažiau ji rėmėsi prievarta. Galiausiai jie ėmė mąstyti taip, kaip kalbėjo ir elgėsi. („Arba tu gyveni taip, kaip galvoji, arba imsi galvoti taip, kaip gyveni“, – yra pasakęs prancūzų rašytojas Paulis Bourget.) Žodžiu, jie visiškai įsipainiojo į spąstus, į kuriuos neatsargiai įkišo pirštą.

Ar visos „Ecclesia Dei“ bendruomenės priėmė Susirinkimo klaidas?

Nors ir yra nedidelių skirtumų, apskritai visos „Ecclesia Dei“ bendruomenės šiandien priima Susirinkimo klaidas. Pavyzdžiui Le Baru (Le Barroux) benediktinų vienuolynas, sudarydamas taiką su Roma, viešai iškėlė sąlygą: „Kad doktrinos ir liturgijos srityje iš mūsų nebūtų reikalaujama nieko priešingo tam, ko laikomės dabar, ir kad mūsų neverstų liautis pamokslavus prieš modernizmą.“[4] Tačiau jau tų pačių metų spalį vienas benediktinas vienuolyne pastebėjo „tam tikrą kritinio požiūrio į „Dignitatis humanae“ ir Asyžiaus tarpreliginį susitikimą reliatyvizavimą“.[5] Dar po kiek laiko Le Baru netgi ėmė viešai ginti Vatikano II Susirinkimo klaidas.[6] Šv. Petro brolija, pradžioje teigusi tęsianti tą patį, ką iki šiol (iki 1988 m. vyskupų šventimų) darė Šv. Pijaus X kunigų brolija, taip pat leidosi į kompromisus.

Bet ar „Ecclesia Dei“ bendruomenės tvirtai nesilaiko tradicinės liturgijos?

Priešingai, visos „Ecclesia Dei“ bendruomenės daugiau ar mažiau priėmė naująją liturgiją. Le Baru abatas Gerardas 1995 m. balandžio 27 d. turėjo koncelebruoti naująsias Mišias su popiežiumi. Kristaus Karaliaus instituto vyresnysis kun. Wachas tai jau padarė 1991 m. gruodžio 21 d. Kamposo vyskupijos vyresnysis vysk. Rifanas taip pat koncelebravo naująsias Mišias (2004 m. rugsėjo 8 d.). Šv. Petro brolija turėjo sutikti koncelebruoti Didžiojo Ketvirtadienio Krizmos Mišias su tos diecezijos vyskupais, kurioje ji yra įsikūrusi. Šv. Vincento Ferero brolija laikosi šiek tiek atsargiau: jie „tik“ rekomenduoja savo nariams ir tikintiesiems dalyvauti Didžiojo Ketvirtadienio Krizmos Mišiose ir ten priimti Komuniją.[7] Tačiau tai jau reiškia liturginį dalyvavimą ir todėl – naujųjų Mišių priėmimą.

Tačiau galbūt „Ecclesia Dei“ bendruomenės mainais į šiuos kompromisus gauna didesnes apaštalavimo galimybes?

Kiekvienoje šalyje ar net vyskupijoje situacija gali skirtis, tačiau daugelis vyskupų varžo „Ecclesia Dei“ bendruomenių veiklą. Net ir tie vyskupai, kurie nėra priešiški šioms bendruomenėms, neįsileidžia jų, bijodami savo kunigų ar pernelyg aktyvių tikinčiųjų reakcijos. Savo ruožtu Roma bijo vyskupų reakcijos. Jei ne Šv. Pijaus X kunigų brolijos teikiama atsvara, „Ecclesia Dei“ bendruomenių likimas pakibtų ant plauko.

Ką ši situacija parodo?

„Ecclesia Dei“ bendruomenių padėtis (jos pamažu verčiamos išsižadėti tradicinio katalikų mokymo ir yra priimamos į vyskupijas tik su daugybe apribojimų) aiškiai patvirtina būtinybės būklės Bažnyčioje egzistavimą, kuriuo rėmėsi arkivysk. Lefebvre‘as įšventindamas vyskupus 1998 m. Šiandien, kaip ir anuomet, tie, kurie nori iki galo laikytis katalikų tikėjimo, negali visiškai atsiduoti į Romos hierarchų rankas, nes šie iškraipo arba reliatyvizuoja katalikiškąjį mokymą. Štai kodėl „doktrininės diskusijos“, kurių prašo Šv. Pijaus X kunigų brolija, turi įvykti prieš bet kokį praktinį sprendimą. Vis dėlto ši situacija nesitęs be galo, kaip yra pažadėjęs Mūsų Viešpats: „Pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16, 18)

 

 

 

[1] Žr. 21 teiginį, pasmerktą šv. Pijaus dekretu „Lamentabili“ (Dz. 2021).

[2] Žr. Bernard Tissier de Mallerais, Marcel Lefebvre, Kansas City: Angelus Press, 2004; ypač 183–186 psl.

[3] Bendroji trečiadienio audiencija, 2006 balandžio 26 d.

[4] „Green Light for Le Barroux Monastery: Dom Gerard‘s Declaration“, Présent, 1988 m. rugpjūčio 18 d.

[5] Kun. Josepho Vannier laiškas Dom Gerardui, Fideliter, 1989 m. sausis–vasaris, 14 psl.

[6] Nuo 1993 m. vienuolynas ne kartą mėgino pateisinti naująjį Katalikų Bažnyčios katekizmą (Sel de la Terre, Nr. 9). Šiai bendruomenei priklausantis t. Basilas parašė monumentalų veikalą (beveik 3000 puslapių), kuriame gina Vatikano II Susirinkimo įvestą religinę laisvę (žr. Sel de la Terre, Nr. 30).

[7] Sedes Sapientieae, Nr. 68.