Sakramentai (III)

88. Ar Bažnyčia gali pakeisti sakramentų ritualą?

Bažnyčia negali pakeisti esminių sakramento dalių (to, kas būtinai reikalinga sakramentų galiojimui). Ji gali keisti tik neesmines ritualo dalis, tačiau tik tam, kad dar aiškiau išreikštų sakramentų esmę ir palengvintų vertą jų priėmimą.

Kodėl Bažnyčia negali pakeisti esminių sakramento dalių?

Pijus XII paaaiškina:

„Bažnyčia laikui bėgant nepakeitė šių Kristaus įsteigtų sakramentų kitais sakramentais, o ir negalėjo to padaryti, nes, kaip moko Tridento Susirinkimas (VII sesija, 1 kan., De Sacram, in genere), visi septyni Naujosios Sandoros sakramentai yra įsteigti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, ir Bažnyčia negavo jokių įgaliojimų keisti sakramentų esmės (substantia sacramentorum), kitaip tariant, keisti to, ką, kaip liudija Dievo Apreiškimo šaltiniai, Kristus pats liepė saugoti sakramentiniuose ženkluose.“[1]

Dėl kokių priežasčių Bažnyčia gali keisti neesmines sakramentų dalis?

Tridento Susirinkimas skelbia:

„Bažnyčia visada turėjo galią tvarkyti sakramentus savo nuožiūra – žinoma, išsaugant jų esmę – ir atsižvelgiant į laiko bei vietos aplinkybes keisti juose tai, kas jai atrodys, jog bus naudingiau juos priimantiems arba pasitarnaus didesniam sakramentų branginimui.“[2]

Kurių sakramentų ritualas buvo pakeistas po Vatikano II Susirinkimo?

Po Vatikano II Susirinkimo buvo pakeisti visi sakramentai. Buvo sukurtas naujas Kunigystės šventimų ritualas (1968)[3], naujosios Mišios (1969)[4], naujasis Krikšto ritualas (1969)[5], naujasis Santuokos ritualas (1969)[6], naujasis Sutvirtinimo ritualas (1971)[7], naujasis Paskutinio patepimo ritualas (1972)[8], naujasis Atgailos ritualas (1973)[9], taip pat naujasis Brevijorius (1970)[10], naujasis kalendorius (1969)[11], naujasis aliejų šventinimas (1970)[12], naujasis Kanonų teisės kodeksas (1983)[13], naujasis Kryžiaus kelias (1991)[14], naujasis Katekizmas (1992)[15], naujasis Egzorcizmo ritualas (1998)[16], naujasis Martirologijus (2001)[17] ir naujasis Rožančius (2002)[18], jau neminint „naujosios evangelizacijos“[19] ar, Prancūzijoje, naujos „Tėve mūsų“ maldos, naujojo Tikėjimo išpažinimo ir t. t. Vatikano II Susirinkimas pakeitė viską, tarsi įsteigdamas naują religiją.

89. Ar naujieji ritualai ne geriau išreiškia sakramentų esmę?

Užuot padėję geriau suprasti sakramentų esmę ir verčiau juos priimti, šie apeigų pakeitimai daro priešingą poveikį: jie reliatyvizuoja tikėjimo tiesas, banalizuoja šventąsias paslaptis ir mažina pagarbą sakramentams.

Ar naujųjų ritualų trūkumai paveikia visus sakramentus?

Naujųjų ritualų trūkumai paveikia (daugiau ar mažiau) ne tik visus sakramentus, bet ir kitas Bažnyčios apeigas bei sakramentalijas[20]: pavyzdžiui, laidotuvių ceremonijas ir egzorcizmus. Dėl vietos trūkumo čia išnagrinėsime keturis atvejus: naująjį Krikšto ritualą, naująjį Paskutinio patepimo ritualą, naująjį Egzorcizmo ritualą ir naujas laidotuvių apeigas.

Kokie pakeitimai buvo įvykdyti naujuoju Krikšto ritualu?

Naujasis ritualas sumenkino tuos elementus, kurie primena antgamtinius sakramento vaisius; jis panaikino keletą parengiamųjų ceremonijų, tarp jų – trigubą egzorcizmą, kuriuo krikštijamasis išvaduojamas iš velnio įtakos.

Kam Krikšto sakramentui reikia parengiamųjų ceremonijų?

„Jei kas ketina išmintingai atlikti kokį nors darbą, pirmiausia pašalina kliūtis tam darbui; todėl yra parašyta: „Išarkite dirvonus, nesėkite tarp erškėčių!“ (Jer 4, 3)“[21] Dideli pokyčiai reikalauja didelių pasiruošimų. Štai kodėl pirmaisiais amžiais katechumenai ne tik būdavo mokomi tikėjimo tiesų, bet ir turėdavo praeiti daug išbandymų, dalyvaudavo įvairiose apeigose, jiems būdavo atliekami egzorcizmai.[22] Visa tai buvo įtraukta į tradicinį Krikšto ritualą.[23]

Ar perengiamosios Krikšto ceremonijos yra veiksmingos savaime, ar jos tik simbolizuoja tai, ką atlieka Krikštas?

Kai kurios parengiamosios Krikšto ceremonijos, ypač egzorcizmai, yra veiksmingos savaime. Todėl, sako šv. Tomas, jas reikia kad ir pavėluotai atlikti tiems, kurie buvo pakrikštyti skubant, be jų.[24]

Koks yra parengiamųjų Krikšto ceremonijų poveikis?

Parengiamosios ceremonijos pašalina kliūtis pilnam Krikšto vaisių priėmimui: išorinę kliūtį – velnią, kuris daro tam tikrą įtaką žmogui; ir vidinę kliūtį – netvarkingo juslingumo pasipriešinimą išganymo tikrovei.

Kokios apeigos pašalina šias kliūtis?

„Iškvėpimas“ (lot. exsufflatio, palydimas įsakymo: „Eik nuo jo (jos), netyroji dvasia, ir užleisk vietą Šventajai Dvasiai Guodėjai.“) ir du kiti iškilmingi egzorcizmai, kuriais velniui liepiama ne tik išeiti iš krikštijamojo, bet ir pasitraukti nuo jo, iš tikrųjų išvaro piktąsias dvasias.[25] Druskos įdėjimas į burną, šnervių ir ausų patepimas seilėmis („Efata“), rankų uždėjimas ant galvos ir kryžiaus ženklai (ant kaktos ir krūtinės) padeda žmogui priimti išganymo paslaptis.

Kokias apeigas panaikino naujasis Krikšto ritualas?

Krikšto rituale panaikinta gili simbolika, kai violetinę stulą užsidėjęs kunigas pasitinka katechumeną prie Bažnyčios durų. Taip pat panaikintas „iškvėpimas“, du papildomi egzorcizmai ir druskos palaiminimas. Nebeatkartojamas mūsų Viešpaties veiksmas, kai Jis pagydė kurčnebylį, patepdamas jį savo seilėmis ir tardamas „Efata“ (liet. „Atsiverk“).

Ką reiškia apeiga, kai violetinę stulą užsidėjęs kunigas pasitinka katechumeną prie Bažnyčios durų?

Tai reiškia, kad nekrikštytas žmogus neturi teisės įžengti į Dievo namus tol, kol neapsivalys nuo nuodėmių. Tačiau šiais ekumenizmo ir visuotinio išganymo laikais niekas nenori apie tai nė girdėti.

Ką reiškia druskos palaiminimas?

Druska, išminties simbolis, turi apsaugoti mūsų prigimtį nuo nuodėmingo sugedimo ir kartu padėti skonėtis antgamtine tikrove. Tačiau šis simbolizmas reikalauja tikėjimo dvasios. Todėl novatoriai jį panaikino.

Ką reiškia šnervių bei ausų patepimas seilėmis ir žodis „Efeta“?

„Efeta“ reiškia „Atsiverk“. Ši ceremonija padeda „užuosti malonų Jėzaus Kristaus kvapą“ ir atverti sielos ausis tikėjimo tiesoms (tikėjimo, kuris ateina iš klausymo, kaip sako šv. Paulius,[26] t. y. iš išorinio mokymo). Tačiau modernistams tikėjimo tiesos, priešingai, kyla iš pasąmonės gelmių.

Kas dar buvo pakeista naujajame Krikšto rituale?

Užuot kreipęsis į krikštijamą kūdikį per jo atstovus, t. y. krikštatėvius (N., ko prašai iš Dievo bažnyčios? N., ar atsižadi šėtono? N., ar nori būti pakrikštytas?), kunigas dabar kreipiasi į krikštijamojo tėvus (Ko prašote N. iš Dievo bažnyčios?)

Ar toks kalbėjimas ne labiau atitinka tikrovę?

Nors kūdikis neatlieka jokio valios akto priimdamas krikštą, sakramentas pakeičia jo valios orientaciją. Jo siela įgyja tokį patį moralinį charakterį, kaip ir to, kuris valingai nusprendžia nusigręžti nuo nuodėmės ir priklausyti Jėzui Kristui. Šia prasme visa, ką krikštatėviai taria kūdikio vardu, įvyksta jo sieloje (lygiai kaip ir ne savo valia jis ateina į pasaulį su prigimtine nuodėme, kurią padarė ne jis, o mūsų pirmieji tėvai). Tai paslaptingas ir antgamtinis pokytis, kurį Bažnyčia išreiškia liepdama krikštatėviams kalbėti krikštijamo asmens vardu. Naujasis ritualas atmetė šį gilų, antgamtinį požiūrį dėl paviršutiniškos priežasties.

Ar galite pateikti paskutinį Krikšto apeigų pakeitimo pavyzdį?

Tradiciniame rituale kunigas nykščiu daro kryžiaus ženklą ant kūdikio kaktos ir krūtinės, tardamas: „Imk kryžiaus ženklą ant kak+tos ir ant šir+dies. Tikėk dangaus duotais pamokymais ir taip gyvenk, kad jau galėtum būti Dievo šventovė.“ Naujajame rituale kunigas daro kryžiaus ženklą tik ant kaktos, tardamas: „N., šiandien krikščionių bendruomenė su džiaugsmu sutinka tave. Jos vardu žymiu tave kryžiaus ženklu. Netrukus tėvai ir krikštatėviai pažymės tave tuo pačiu ženklu.“

Ką rodo šis pavyzdys?

Šis paskutinis pavyzdys rodo tą pačią tendenciją – kuo labiau sumenkinti antgamtinio pokyčio, kurį sakramentas įvykdo sieloje, išraišką ir pabrėžti paviršutiniškus ceremonijos aspektus (šiuo atveju: bendruomenės džiaugsmą priimant naują narį).

Ar Paskutiniojo patepimo ritualas taip pat buvo pakeistas?

Tradiciniame rituale kunigas šventu aliejumi patepdavo ligoniui penkis jutimo organus, tuo pat metu melsdamasis, kad Dievas atleistų šiomis juslėmis padarytas nuodėmes: „Per šį šventą Pate+pimą ir savo meilingą gailestingumą teatleidžia tau Viešpats tai, ką esi nusidėjęs regėjimu (atitinkamai: klausa, kalba ir t. t.) Amen.“ Naujajame rituale ši simbolika iškreipiama.

Kaip naujasis Paskutinio patepimo ritualas iškreipia šią simboliką?

Čia aliejumi patepama tiktai kakta ir rankos, o sakramentiniuose žodžiuose apie nuodėmę užsimenama tik bendrąja prasme.

Kokie kiti pakeitimai įvykdyti naujajame Paskutinio patepimo rituale?

Naujajame rituale taip pat galime įžvelgti tendenciją Paskutinį patepimą paversti bendruomenės švente. Yra išleistos instrukcijos „bendram Ligonių patepimo šventimui didesnio susibūrimo rėmuose“.

Ar toks bendruomeninis Paskutinio patepimo šventimas yra ydingas?

Tai skatina praktiką pagyvenusių žmonių susirinkimuose šį sakramentą teikti ir sergantiems, ir sveikiems, nors galiojančiai priimti Paskutinio patepimo sakramentą gali tik sunkus ligonis.

Ką galima pasakyti apie naujuosius egzorcizmus?

Reformuotas egzorcizmų ritualas laikinai [ad interim] buvo paskelbtas 1990 m., o galutinai – tik 1998 m. Tai viena iš paskiausių liturginės reformos paliestų sričių.

Kodėl novatoriai ėmėsi egzorcizmų taip vėlai?

Novatoriai ilgam atidėliojo egzorcizmų reformą, nes tai mažiausiai jiems rūpėjo (apskritai, naujojoje liturgijoje velnio įtaka sumenkinama arba visai nutylima). Vokietijos vyskupai netgi pareiškė, kad nėra prasmės publikuoti naujojo egzorcizmų ritualo, nes šiais laikais egzorcizmų nederėtų atlikti visai.[27]

Ar naujojo egzorcizmo maldos yra blogos?

Kun. Gabrielis Amorthas, vyriausiasis Romos vyskupijos egzorcistas ir Tarptautinės egzorcistų asociacijos garbės prezidentas, atvirai pareiškė, kad naujojo egzorcizmo maldos yra neveiksmingos: „Veiksmingos maldos, sėkmingai naudotos dvylika amžių, buvo panaikintos ir pakeistos naujomis, neveiksmingomis maldomis. <...> Mes, egzorcistai, išmėginome šias naujojo egzorcizmo ritualo maldas, ir įsitikinome, kad jos visiškai neveiksmingos.“

Kaip paaiškinti naujojo egzorcizmo maldų neveiksmingumą?

Kun. Amorthas teigia, kad „ši [anapusinio pasaulio] įtaka paskatino daugelį liturginių reformų“. Tai pat jis pasmerkė dviejų komisijų, sudariusių naująjį ritualą, nekompetentingumą: „Nė vienas šių komisijų narys nėra atlikęs egzorcizmo, nė vienas nėra dalyvavęs egzorcizme ir nė vienas nesuvokia, kas tai yra egzorcizmas. Čia ir glūdi klaida, pradinė šio ritualo nuodėmė: nė vienas, jį kūręs, nebuvo egzorcizmų specialistas.“

Ar ne pernelyg drąsu naujojo ritualo autorius kaltinti nekompetencija?

Kun. Amorthas jų nekompetenciją įrodo faktais: „15 punktas kalba apie užkeikimus ir kaip reikia elgtis su jais susidūrus. <...> Romos ritualas paaiškindavo, kaip su jais kovoti. Tačiau naujasis ritualas kategoriškai draudžia tokiais atvejais naudoti egzorcizmus. Tai absurdiška. Užkeikimai yra pati dažniausia apsėdimų priežastis: apie 90 procentų demonų įtakos atvejų susiję su apžavais. Uždrausti naudoti egzorcizmus prieš užkeikimus tolygu uždrausti egzorcizmus apskritai.“

Kas dar rodo naujojo ritualo autorių nekompetenciją?

Kun. Amorthas tęsia: „16 punktas iškilmingai draudžia atlikti egzorcizmą, jei kunigas nėra įsitikinęs, kad atvejis tikrai susijęs su velnio įtaka. Tai nekompetentingumo viršūnė: įrodyti, kad ką nors yra apsėdęs velnias, įmanoma tik atliekant egzorcizmą.“

Ar egzorcistų protestai davė vaisių?

Egzorcistų protestai laimėjo tik vieną dalyką: Dieviškojo kulto kongregacija įterpė pastabą, kad egzorcistai nėra įpareigoti naudoti naująjį ritualą ir gali paprašyti savo vyskupo leidimo naudotis senuoju. Tokiu atveju vyskupas savo ruožtu turi paprašyti leidimo Dieviškojo kulto kongregacijos, kuri, pasak pastabos, „mielai jį suteiks“.

Ar naujasis egzorcizmų ritualas turi ir kitų trūkumų?

Kun. Amorthas teigia: „Aš kruopščiai ištyrinėjau visus tūkstantį du šimtus naujosios Šventinimų knygos[28] puslapius. Ir ką gi: bet kokios užuominos apie tai, kad Viešpats turi mus ginti nuo šėtono, kad angelai saugo mus nuo demonų puolimo, sistemingai panaikintos. Visos maldos šventinant namus ir mokyklas buvo panaikintos. Viskas turi būti pašventinta ir apsaugota, bet šiandien niekas nebesisaugo nuo demonų. Bažnyčioje nebeliko jokios apsaugos ar maldų prieš velnią.“

Kokios šių pakeitimų ir panaikinimų pasekmės?

Šių pakeitimų pasekmės matomos visur: velnio įtaka mūsų visuomenėje jaučiama vis labiau ir labiau.

Ką galima trumpai pasakyti apie naująjį laidotuvių ritualą?

Šiame naujajame rituale nebekalbama nei apie sielą, nei apie Paskutiniojo teismo rimtumą, nei apie pasmerkimo galimybę, nei apie skaistyklą. Jis daro įspūdį, kad mirusysis esąs garantuotai išgelbėtas ir nukeliavęs pas Dievą.

Ar naujasis laidotuvių ritualas užsimena apie nuodėmę?

Kaip ir visi naujieji ritualai, šis laidotuvių ritualas suteikia didelę laisvę pasirenkant maldas. Kunigas gali minėti nuodėmę bei kaltę, gali jų ir neminėti. Taip pat keista, kad žodis „siela“ nebeminimas jokioje maldoje. Juk kaip tik tai ir reikėtų primygtinai daryti, ypač šiais laikais, kai visuotinai neigiamas žmogaus sielos egzistavimas.

90. Ar naujomis apeigomis teikiami sakramentai yra galiojantys?

Naujomis apeigomis teikiami sakramentai iš esmės gali būti galiojantys. Galima suabejoti nebent Sutvirtinimo ir Paskutiniojo patepimo sakramentų galiojimu, kai vartojamas ne alyvuogių aliejus. Kai kuriais kitais atvejais blogas sakramentinės formos vertimas taip pat gali kelti abejonių sakramentų galiojimu.

Kodėl Sutvirtinimo ir Paskutinio patepimo sakramentams turi būti naudojamas alyvuogių aliejus?

Kaip žodis „vynas“ savo pirmine reikšme reiškia fermentuotas vynuogių sultis (savo antrine reikšme jis gali reikšti bet kokias fermentuotas sultis ar medžio syvus), taip ir žodis „aliejus“ (lot. oleum) Antikoje visų pirma reiškė skystį, gaunamą spaudžiant alyvuoges. Taigi, kaip vynuogių vynas ir kvietinė duona yra galiojanti Eucharistijos materija, taip tik alyvuogių aliejus yra galiojanti Sutvirtinimo ir Paskutinio patepimo materija. Tokia visuomet buvo bendra teologų nuomonė.[29]

Ar ši nuomonė grindžiama tik filologine priežastimi?

Ši nuomonė grindžiama visų pirma ne filologija, o faktu, kad kaip Kristus per Paskutinę vakarienę naudojo kvietinę duoną ir vynuogių vyną, taip ir patepimai, kuriuos jis įsakė vykdyti apaštalams, galėjo būti daromi tik alyvuogių aliejumi. Apaštalams niekada negalėjo ateiti į galvą naudoti ką nors kitą, nei aliejų tikrąja, kilniąja, to žodžio prasme. Kitokio aliejaus naudojimas sakramento galiojimą padaro mažų mažiausiai abejotiną.

Ar yra kitokių argumentų alyvuogių aliejaus naudai?

Tą patį Didįjį Ketvirtadienį, kada įsteigė Kunigystės sakramentą – ir pasinaudojo duona bei vynu įsteigdamas Švč. Eucharistiją – mūsų Viešpats laistė Alyvų darželį savo prakaitu ir krauju, tarsi pašvęsdamas materiją, iš kurios bus gaminami šventi aliejai. Taip pat kiekvienais metais Didįjį Ketvirtadienį vyskupai šventina alyvuogių aliejų per Krizmos Mišias.

Kada ir kaip buvo leista sakramentams naudoti kitokį aliejų?

Nors Vatikano II Susirinkimo teologai vieningai laikėsi nuomonės, kad tik alyvuogių aliejus yra galiojanti Sutvirtinimo ir Paskutiniojo patepimo materija, 1970 m. gruodžio 3 d. Dievo kulto kongregacija išleido dekretą, leidžiantį naudoti ir kitų augalų aliejų.[30]

Kaip Dievo kulto kongregacija paaiškino šį pokytį?

Tai įvyko be jokio paaiškinimo, kodėl tai, kas visada buvo laikoma negaliojančiu, staiga tapo galima.

Ar vėliau nebuvo pateiktas koks nors šio pakeitimo pagrindas?

Tik po dvejų metų (1972 m. lapkričio 30 d.) Paulius VI apaštalinėje konstitucijoje „Sacram unctionem infirmorum“ paaiškino šį leidimą:

„Kadangi alyvuogių aliejaus, anksčiau laikyto būtinu sakramentų galiojimui, kai kuriose vietovėse nėra arba jį labai sunku gauti, daugumos vyskupų prašomi Mes nutarėme, kad ateityje pagal aplinkybes gali būti naudojamas ir kitoks aliejus, su sąlyga, kad jis spaudžiamas iš augalų, nes tai labiau atitinka materiją, nurodomą Šventajame Rašte.“

Ar šio paaiškinimo pakanka?

Šis praktinis paaiškinimas tik dar pagilina problemą, nes akivaizdu, jog niekada nebuvo taip lengva gauti alyvuogių aliejaus kiekviename žemės kampelyje, kaip šiandien.[31] Tad jei iki šiol Bažnyčia, nepaisydama daug didesnių transportavimo sunkumų, atsisakydavo keisti sakramentų materiją, vadinasi, ji tai darė dėl rimtų priežasčių.

Ar kai kurių sakramentų formos pakeitimas verčia abejoti jų galiojimu?

Kai kurie teigia, kad vyskupų konsekracijos formulės pakeitimas padarė negaliojančius visus įšventinimus, įvykdytus po 1968 m. Tačiau naujojo ritualo naudojama forma yra labai panaši į kai kurių Rytų Bažnyčių naudojamą formą. Todėl nėra rimto pagrindo abejoti jo galiojimu, net jeigu ir tenka apgailestauti dėl Romos ritualo sudarkymo.

Ar yra kitų priežasčių abejoti naujųjų sakramentų galiojimu?

Teisingos materijos ir formos dar neužtenka galiojančiam sakramentų teikimui. Kunigas taip pat privalo norėti teikti sakramentus taip, ką Bažnyčia nori juos teikti.

Vadinasi, kunigas, netikintis sakramentų veiksmingumu, negali galiojančiai jų teikti?

Problema glūdi ne kunigo tikėjime, o jo intencijoje. Galiojančiai sakramentus teikti gali ir tikėjimą praradęs kunigas, jeigu jis bent jau nori būti ištikimas Bažnyčios tarnas (jeigu jis turi intenciją daryti tai, ką Bažnyčia paprastai daro). Jei, priešingai, jis sąmoningai atsisako būti Bažnyčios ir Kristaus tarnas, sakramentas yra negaliojantis.

Negi yra kunigų, kurie teikia sakramentus, sąmoningai atsisakydami daryti tai, ką Bažnyčia visada darė?

Daugelyje seminarijų klierikai tyčia nuteikinėjami prieš teisingą sakramentų sampratą, pašiepiant juos kaip magiją ir fokusus. Todėl nebūtų nieko keista, jeigu jie, vėliau teikdami sakramentus, sąmoningai norėtų ne perduoti malonę teikiantį ženklą, o tik pirmininkauti bendruomenės šventai ir atlikti socialinę funkciją.

91. Ar leidžiama priimti sakramentus naujomis apeigomis?

Dėl išvardytų trūkumų derėtų sakramentus priimti ne naujomis, bet senosiomis apeigomis, nes jos vienintelės yra pagarbios ir tikrai galiojančios. Paprastai neleidžiama sakramentus priimti abejotina forma. Išimtį sudaro sakramentai mirštančiajam, jei nėra galimybės pakviesti Tradicijai ištikimą kunigą.