Naujasis Mišių ritualas (III)

64. Ar naujosios Mišios yra galiojančios?

Mišių galiojimas priklauso konsekracijos (duonos ir vyno substancijos perkeitimo į Kristaus Kūną ir Kraują) galiojimo.

Naujosios Mišios yra galiojančios, kai jas laiko galiojančiai įšventintas kunigas, naudojantis tinkamą materiją (kvietinę duoną ir vynuogių vyną), teisingai tariantis perkeitimo žodžius ir turintis teisingą intenciją. Kunigas privalo norėti daryti tai, ką Kristus ir Bažnyčia per šv. Mišias daro (jis privalo sąmoningai tapti Kristaus ir Bažnyčios įrankiu). Jei kunigas sąmoningai prieštaraus Bažnyčios intencijai, pavyzdžiui, atsisakydamas švęsti auką, Mišios bus negaliojančios.

Kadangi naujasis Mišių ritualas gali būti lengvai suprantamas protestantiška prasme, jį naudojantys kunigai gali nesunkiai prarasti teisingą intenciją. Tokia galimybė labai tikėtina, ypač turint galvoje, kad šiuolaikinėse seminarijose daugelis būsimų kunigų išsiugdo visiškai klaidingą Bažnyčios, kunigystės ir šv. Mišių sampratą. Be to, naudojant ne kvietinę neraugintą duoną arba ne vynuogių vyną, arba praleidus perkeitimo žodžius, Mišios taip pat bus negaliojančios.

Ar tai, kad naujajame mišiole konsekracijos žodžiai buvo pakeisti, verčia abejoti naujųjų Mišių galiojimu?

Konsekracijos formulės pakeitimas priartinant ją prie liuteronų ritualo vertintinas neigiamai, bet to nepakanka, kad pagrįstai suabejotume naujųjų Mišių galiojimu (esminė konsekracijos žodžių prasmė liko išsaugota). Antra vertus, kai kurie naujojo ritualo vertimai kelia didelių problemų.

Ar kai kurie konsekracijos žodžių vertimai verčia abejoti naujųjų Mišių galiojimu?

Problemą kelia faktas, kad daugumoje vietinių kalbų mišiolų vyno perkeitimo žodžiai yra išversti klaidingai. Lotyniškame tekste jie dar skamba teisingai: „Taurė mano kraujo, <...> kuris už jus ir už daugelį [pro multis] bus išlietas“. Prancūzų leidime išversta dviprasmiškai: „už jus ir už daugumą.“ O anglų kalboje, taip pat daugelyje kitų kalbų, išversta: „kuris už jus ir visus bus išlietas“. [Lietuvos vyskupų konferencijos patvirtintame leidime pakeistas ir laikas: „už visus išliejamas“.] Toks vertimas pakeičia teksto prasmę. Frazė „už visus“ nerandama nei Šv. Rašte, nei visų tradicinių liturgijų perkeitimo žodžiuose.

Bet ar ne tiesa, kad Jėzus Kristus išliejo savo kraują už visus žmones?

Iš tiesų, Kristus išliejo savo kraują už visus žmones, ir todėl visi žmonės turi galimybę būti išgelbėti (išganymas yra siūlomas visiems). Tačiau Mišiose kalbama apie Naująją Sandorą (,,nes tai yra mano kraujo taurė, naujosios ir amžinosios sandoros“), o Naujajai Sandorai priklauso ne visi, bet tik daugelis, būtent tie, kurie priima išganymą. Taigi šv. Mišios kalba ne apie išganymo siūlymą, bet apie vaisingą jo priėmimą.

Ar toks klaidingas vertimas turi pasekmes?

Akivaizdu, jog toks vertimas susijęs su modernistine visuotinio išganymo teorija, t. y. tikėjimu, kad visi žmonės bus išganyti. Vadinasi, šis klaidingas vertimas skatina ereziją!

Ar dėl tokio klaidingo vertimo Mišios tampa negaliojančios?

Dėl to perkeitimas nebūtinai bus negaliojantis. Jis bus galiojantis bent jau tada, kai kunigas „už visus“ supras teisinga prasme, t. y., kaip galimybę visiems būti išganytiems. Vis dėlto žodžiai „už visus“ yra klaidingi, ir jei kunigas juos supranta visuotinio išganymo prasme, antrasis perkeitimas tikriausiai bus negaliojantis.

Ar šitaip neperdedama mažos vertimo klaidos svarba?

Kalbama ne apie netyčinę klaidą, o apie sąmoningą pakeitimą, kurį patys reformatoriai laiko labai svarbiu. Pavyzdžiui, XX a. 9-ajame dešimtmetyje Vengrijoje vengriškuose mišioluose buvo teisingai rašoma „už daugelį“. Atsidarius sienoms po Rytų bloko žlugimo, šia proga buvo išleisti nauji mišiolo leidimai, kuriuose jau randamas „už visus“. Tai, kad dėl vieno žodžio nepagailėta tokių išlaidų, įrodo, jog šis pakeitimas modernistams reiškia kai ką svarbaus.

Ar yra kitų ženklų, kad novatoriai teikia didelę reikšmę žodžių „už daugelį“ pakeitimui į „už visus“?

Vienas iš ženklų, jog novatoriai teikia didelę reikšmę šiai klaidingai formuluotei, yra tai, kad jie ne tik stengėsi ją primesti blogais vertimais, bet ir pamėgino pakeisti patį lotynišką originalą. Lotyniškame naujųjų Mišių tekste vis dar buvo frazė „pro multis“ (už daugelį), tačiau ji buvo pakeista žodžiais „pro omnibus“ (už visus) lotyniškame Jono Pauliaus II enciklikos „Ecclesia de Eucharistia“ (2003 m, balandžio 17 d., 2 §) tekste, paskelbtame Šventojo Sosto oficialioje svetainėje ir jam priklausančių naujienų agentūrų leidiniuose.

Ar toks Šv. Rašto žodžių klastojimas neiššaukė protestų?

Ši tyčinė klaida sulaukė tokių garsių protestų, kad galiausiai oficialioje Enciklikos versijoje (įtrauktoje į „Acta Apostolicae Sedis“) šie žodžiai buvo pakeisti į „už daugelį“ [oficialiame lietuviškame Enciklikos vertime palikti žodžiai „už visus“]. Šiaip ar taip, šis epizodas byloja apie tai, jog visuotinio išganymo teorijos šalininkai mėgina įtraukti į liturgiją savo propaguojamą ereziją. Jiems iš dalies tai pavyko su naujuoju Mišių ritualu (jame nebeminimas pragaras), ir jie toliau tęsia savo pastangas.

65. Ar leistina katalikui dalyvauti naujosiose Mišiose?

Net jeigu naujosios Mišios iš esmės yra galiojančios, vis dėlto jos negali patikti Dievui, nes tai ekumeninės, protestantizuotos Mišios. Maža to, jos kelia pavojų tikėjimui šventąja Mišių auka ir todėl yra nepriimtinos. Kas jau suprato naujųjų Mišių problemos esmę, privalo jose nebedalyvauti, nes dalyvaudamas keltų pavojų savo tikėjimui ir parodytų pritarimą šioms reformoms.

Kaip gali galiojančios Mišios nepatikti Dievui?

Net šventvagiškos Mišios, kurias, pavyzdžiui, laiko apostatas kunigas siekdamas išjuokti Kristų, gali būti galiojančios, bet, žinoma, jose dalyvauti yra neleistina. Lygiai taip pat stačiatikių kunigo švenčiamos Mišios (nors jos yra galiojančios ir laikomos pagal garbingą ritualą) nepatinka Dievui tiek, kiek yra aukojamos priešiškai nusistačius prieš Romą ir vieną tikrąją Bažnyčią.

Ar galima dalyvauti naujosiose Mišiose, kai jas pagarbiai ir pamaldžiai laiko katalikų kunigas, neabejotinai turintis katalikų tikėjimą?

Pagrindinė problema yra ne Mišias laikantis kunigas, o jo naudojamas ritualas. Deja, faktai rodo, kad dėl naujojo Mišių ritualo labai daug katalikų prarado tikėjimą šventąja Mišių auka ir vietoje to susiformavo tokią Mišių sampratą, kuri labiau atitinka protestantišką atminimo vakarienę. Dėl to nebematomas esminis skirtumas tarp katalikybės ir protestantizmo, taigi nebetikima dogma, kad katalikų tikėjimas vienintelis yra teisingas. Kadangi naujosios Mišios yra vienas iš pagrindinių šiandieninės Bažnyčios krizės šaltinių, būtina jų vengti.

66. Ar jokiomis aplinkybėmis negalima dalyvauti naujosiose Mišiose?

Dalyvavimui naujosiose Mišiose galioja tos pačios taisyklės, kaip ir dalyvavimui nekatalikiškose pamaldose. Jas galima lankyti tik dėl šeimyninių ir profesinių priežasčių, tačiau jose būtina elgtis pasyviai ir neiti šv. Komunijos.

67. Ką daryti, jei nėra galimybės kiekvieną sekmadienį dalyvauti tradicinėse Mišiose?

Kas neturi galimybės kiekvieną sekmadienį dalyvauti tradicinėse Mišiose, tas yra atleidžiamas nuo sekmadieninės pareigos, nes ji įsako dalyvauti tik tradicinėse Mišiose. Tačiau reikia stengtis bent reguliariai jose dalyvauti. Be to, net jeigu būname atleidžiami nuo Bažnyčios įsakymo („Sekmadieniais dalyvauk Mišiose“), nesame atleidžiami nuo Dievo įsakymo („Sekmadienį švęsk“). Todėl negalint dalyvauti šv. Mišiose reikia jas kuo nors pakeisti, pavyzdžiui, sukalbėti Rožančių arba mišiolo maldas, taip dvasiškai jungtis prie kur nors švenčiamų Mišių ir priimti dvasinę Komuniją.

68. Kaip reikia priimti šv. Komuniją?

Šv. Komuniją reikia priimti labai pagarbiai, nes joje su Kūnu ir Siela yra pats Viešpats Jėzus Kristus. Šią pagarbą geriausiai išreiškia praktika, kai kunigas klūpančiam tikinčiajam padeda Komuniją ant liežuvio.

Ar Jėzus Kristus pats tvirtino esąs šv. Eucharistijoje?

Taip, Jėzus Kristus aiškiai ir iškilmingai paskelbė, kad jis tikrai yra Eucharistijoje: „Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 55–56).

Ar mūsų Viešpats yra kada nors pakartojęs šią tiesą?

Paskutinės vakarienės metu, įsteigdamas Švč. Sakramentą, „Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas.“ Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.‘‘ (Mt 26, 26–28).

Kas neigė tikrąjį Kristaus buvimą Švč. Sakramente?

Pusantro tūkstančio metų krikščionys vieningai (su retomis išimtimis, pavyzdžiui, XI a. eretikas Berengarijus Tūrietis, kuris vėliau išsižadėjo savo klaidos) tikėjo tikruoju Kristaus buvimu Švč. Sakramente ir šį sakramentą laikė didžiausioje pagarboje kaip brangiausią Viešpaties dovaną. Tik XVI a. protestantų maišto sukėlėjams pavyko daugybę žmonių atitraukti nuo tikėjimo Eucharistija.

69. Ar Komunija į rankas yra pagarbi Eucharistijos priėmimo forma?

Komunija į rankas tokia nepagarbia forma, kokia šiandien yra praktikuojama, negerbia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Švč. Sakramente. Ji silpnina tikėjimą Tikruoju Buvimu ir todėl yra nepriimtina. Be to, tokia forma ji niekada neegzistavo Bažnyčioje.

Ar Komunija į rankas nėra ankstyvosios Bažnyčios praktika?

Pirmaisiais amžiais kai kuriose Bažnyčios dalyse Komunija iš tiesų būdavo duodama į rankas, bet iš aprašymų ir atvaizdų žinome, kad ta praktika buvo visai kitokia nei šiandien. Priimantysis Komuniją žemai pasilenkdavo, o jo ranka turėdavo būti pridengta skepeta. Kunigas padėdavo Komuniją ant dešinės rankos, ir tikintysis turėdavo, neliesdamas jos kita ranka ir nesulenkdamas pirštų, pakelti ją prie savo burnos.

Ar šie smulkūs skirtumai yra svarbūs?

Šios detalės atskleidžia visai kitokią nuostatą. Šiandien paplitusi praktika sugniaužti Komuniją pirštais yra netinkamas savininkiškas gestas Viešpaties Kūno atžvilgiu.

Ar šis nuostatų skirtumas tarp ankstyvosios Bažnyčios papročių ir šiandieninės praktikos pasireiškia kaip nors kitaip?

Nuostatų skirtumą atspindi didžiulis dėmesys, kuris anksčiau buvo skiriamas Ostijos dalelėms. Šv. Kirilas Jeruzalietis įspėja tikinčiuosius, kad priimant šv. Komuniją jokia jos dalelytė nenukristų ant žemės: „Atidžiai stebėk, kad jokia dalelytė nenukristų ant žemės. Jei leisi nors vienai nukristi ant žemės, tai bus tas pats, lyg netektum vieno savo kūno nario. Pasakyk man: jei tau kas duotų aukso dulkių krūvelę, ar jos neimtum kuo atsargiausiai, kad nenukristų nė viena kruopelytė ir neturėtum nuostolio? Tad argi dar labiau nesisaugosi, kad neprarastum nė trupinėlio to, kas daug vertingiau už auksą ir brangakmenius?“[1]

Ką mums sako šv. Kirilo paraginimas?

Čia viskas dvelkia didžiule pagarba! Ar ką nors panašaus girdime šiandien? Priimant Komuniją į rankas daug trupinėlių nukrenta ant žemės, ir niekas jais nesirūpina. Tai akivaizdi nepagarba Kristui.

Tačiau jei Komunija į rankas buvo praktikuojama anksčiau, kodėl ją reikėtų atmesti dabar?

Šis argumentas pagrįstas vienu iš pagrindinių liturginės revoliucijos sofizmų: archeologizmu, kurį pasmerkė Pijus XII.[2]

Kodėl šis argumentas yra sofistinis?

Šis argumentas grindžiamas prielaida, esą tai, kas tiko krikščionybės senovėje, neabejotinai tinka ir šiandien; maža to, netgi yra geriau už tai, ką Bažnyčia įvedė šimtmečiams bėgant. Toks teiginys akivaizdžiai klaidingas. Tai, kas pradžioje nekėlė pavojaus dėl pirmųjų krikščionių uolumo ir erezijų apie Švč. Sakramentą nebuvimo, tapo pavojinga protestantams ėmus neigti transsubstanciaciją. Be to, meilė yra išradinga, ir nuosekli raida turėtų būti gyvenimo dėsnis. Todėl normalu, kad Bažnyčia laikui bėgant tobulino tikėjimo Švč. Sakramentu išraišką ir didino pagarbą jam. Noras (išoriškai) grįžti prie ankstyvosios Bažnyčios papročių išduoda jos dvasią, nes atmeta jai būdingą raidą.

Ar negalima būtų savo ruožtu sakyti, kad draudimas teikti Komuniją į rankas reiškia Bažnyčiai būdingo nuoseklaus vystymosi atmetimą?

Kokį nors pokytį galima vadinti progresu tik tada, kai jis atitinka tam tikrus kriterijus. (Netvarkingas ląstelių dauginimasis gyvame organizme tam tikra prasme gali reikšti vystymąsi, bet ne organizmo, o vėžio.) Šiuo atveju teisingi kriterijai būtų šie: tikėjimo išreiškimas ir pagarba mūsų Viešpačiui. Akivaizdu, jog Komunija į rankas reiškia ne pažangą, o regresą. Be to, ši praktika į Bažnyčią buvo įvesta revoliuciniu ir klastingu būdu.

Kodėl sakote, kad Komunijos į rankas praktika buvo įvesta revoliuciniu ir klastingu būdu?

Pradžioje Komunija į rankas buvo neteisėtai dalijama kai kuriose progresyviose grupėse, nusižengiant aiškiems Bažnyčios įstatymams. Šio maišto pasekmės tapo tokios rimtos, kad popiežius Paulius VI, pasikonsultavęs su pasaulio vyskupais ir sužinojęs jų nuomonę, 1969 m. gegužės 29 d. patvirtino instrukciją „Memoriale Domini“, kurioje detaliai išvardijo Komunijos ant liežuvio privalumus. Dauguma pasaulio vyskupų pasisakė prieš šią naujovę.[3] Dokumentas nurodė, kad tradicinis šventosios Komunijos dalijimo būdas turi būti išlaikytas ir primygtinai paragino vyskupus, kunigus ir tikinčiuosius laikytis šio įstatymo.[4]

Kaip Komunijos į rankas praktika išplito nepaisant šio nedviprasmiško pasmerkimo?

Komunijos teikimo į rankas praktika išplito todėl, kad šis dokumentas („Memoriale Domini“. Jį Pauliaus VI vardu parengė kardinolas Gutas ir nepamainomas mons. Annibale Bugninis) buvo liberalus. Išdėstęs visus argumentus už tradicinės praktikos išsaugojimą ir pabrėžęs Popiežiaus norą jos laikytis, dokumentas pačioje pabaigoje leido priešingą praktiką. Kai jau atrodė, jog klausimas išspręstas, dokumento autoriai pridūrė, kad tose vietose, kur Komunijos teikimas į rankas jau buvo įsigalėjęs (t. y. kur buvo neklausoma Bažnyčios įstatymų), vyskupų konferencija dviejų trečdalių dauguma gali prašyti Šventąjį Sostą įteisinti piktnaudžiavimą, jeigu to reikalaus tikintieji.

Kas vyko po instrukcijos „Memoriale Domini“ paskelbimo?

Instrukcija „Memoriale Domini“ faktiškai įteisino Komunijos teikimą į rankas, net jeigu ir atrodė, kad ji tai draudžia. Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje buvo greitai padarytos atitinkamos išvados: naujoji praktika, kurią Popiežius leido tik išimtiniais atvejais, toleruojant kai kur pasitaikančius piktnaudžiavimus ir tik ten, kur to reikalavo tinkintieji, buvo paklusnumo popiežiui vardan primesta beveik visų šalių tikintiesiems, nors jie to niekada neprašė.

70. Kokios yra Komunijos priėmimo į rankas pasekmės?

Neskaitant vis dažniau pasitaikančių šventvagysčių, Komunijos priėmimo į rankas (stovint) praktika prisideda prie tikėjimo realiu Kristaus buvimu Švč. Sakramente praradimo. Kas tiki šv. Komunijoje priimąs patį Dievą, negali prie šio Sakramento eiti nerodydamas didelės pagarbos. Komunija į rankas iš pradžių veda į atšalimą ir abejingumą, o galiausiai – į visišką tikėjimo praradimą.

Ar Komunijos teikimas į rankas yra vienintelė tikėjimo Tikruoju mūsų Viešpaties buvimu Švč. Sakramente praradimo priežastis?

Žinoma, šį praradimą lemia ir kiti faktoriai, ypač tai, kad per tikybos pamokas ir pamokslus tikintieji mokomi, kad Kristaus buvimas šv. Mišiose yra grynai simbolinis, šitaip neigiant tikrą duonos ir vyno perkeitimą į Kristaus Kūną ir Kraują. Vis dėlto Komunija į rankas skatina tikinčiuosius priimti šį klaidingą mokymą. Jeigu Ostija yra tiktai Kristaus simbolis, tuomet suprantama, jog Komuniją galima priimti ir nerodant ypatingos pagarbos.