Vatikano II Susirinkimas (I)

25. Kada įvyko Vatikano II Susirinkimas?

Popiežius Jonas XXIII Vatikano II Susirinkimą atidarė 1962 m. spalio 11 d. Po jo mirties Susirinkimui toliau vadovavo popiežius Paulius VI, kuris jį ir uždarė 1965 m. gruodžio 8 d.

Ar šis Susirinkimas be pertraukos tęsėsi ilgiau nei tris metus?

Vatikano II Susirinkimą sudarė keturios sesijos, trukusios po mažiau nei tris mėnesius. Tarp sesijų vyskupai grįždavo į savo diecezijas. Pirmoji sesija (1962 m. spalio 11 d. ‒ gruodžio 3 d.) buvo vienintelė, vykusi valdant Jonui XXIII, ji nepaskelbė jokio dokumento. Jos metu tebuvo atmesti Parengiamosios komisijos pateikti dokumentai.

Kokią vietą tarp kitų visuotinių Bažnyčios susirinkimų užima Vatikano II Susirinkimas?

Tai buvo 21-asis visuotinis susirinkimas, didžiausias dalyvių skaičiumi. Jame dalyvavo apie 2000 vyskupų.

26. Kuo Vatikano II Susirinkimas skiriasi nuo ankstesnių susirinkimų?

Vatikano II Susirinkimas aiškiai pasiskelbė būsiąs tik „pastoracinis“ [sielovadinis] susirinkimas, taigi toks susirinkimas, kuris nesprendžia jokių tikėjimo klausimų, o tik nubrėžia ganytojiškas gaires Bažnyčios gyvenimui. Atsisakydami apibrėžti dogmas, Bažnyčios vadovai atsisakė ir visuotiniam susirinkimui būdingo neklaidingumo. Taigi Susirinkimo dokumentai nėra neklaidingi.

Kokie būna įprasti visuotinio Bažnyčios susirinkimo tikslai?

Laiške, kviečiančiame vyskupus į Vatikano I Susirinkimą, popiežius Pijus IX nurodė, jog visuotiniai Bažnyčios susirinkimai šaukiami ypač „didžiulių sukrėtimų laikais, kai Bažnyčią ir tautas ištinka įvairios nelaimės“. Visi ankstesni visuotiniai susirinkimai buvo sušaukti tam, kad būtų pasmerkta kokia nors erezija (tai ypač pasakytina apie pirmuosius septynis Bažnyčios susirinkimus) arba pašalintas išplitęs blogis (simonija, schizma, moralinis dvasininkijos nuosmukis ir t. t.). Pijus IX apibendrina pagrindinius visuotinio susirinkimo tikslus: „Protingai ir išmintingai nustatyti, kas būtų naudinga tikėjimo dogmoms apibrėžti, klastingai platinamoms klaidoms pasmerkti, katalikų mokymui apginti, patikslinti ir išaiškinti, bažnytinei drausmei išsaugoti ir atkurti, nedoriems žmonių papročiams pataisyti.“[1]

Vadinasi, iki Vatikano II Susirinkimo jokie Bažnyčios susirinkimai nebuvo pastoraciniai?

Visi Bažnyčios susirinkimai buvo pastoraciniai, bet jie tokie buvo apibrėždami dogmas, atskleisdami klaidas, gindami katalikų mokymą ir kovodami prieš drausmės bei moralės nuosmukį. Vatikano II Susirinkimas ypatingas tuo, kad jis siekė būti „pastoracinis“ nauja prasme: atsisakydamas apibrėžti dogmas, pasmerkti klaidas ir netgi ginti katalikų mokymą.

Ar Vatikano II Susirinkimas paskelbė kokius nors dogmatinius dokumentus?

Vatikano II Susirinkimas paskelbė šešiolika dokumentų: devynis dekretus, tris deklaracijas ir keturias konstitucijas. Dvi konstitucijos vadinamos „dogminėmis“: „Lumen Gentium“ (apie Bažnyčią) ir „Dei Verbum“ (apie Apreiškimą). Tai nereiškia, kad jos paskelbė kokias nors dogmas ar yra neklaidingi, o tik tai, kad jose kalbama apie su dogmomis susijusius dalykus. Vatikano II Susirinkimas atsisakė bet kokių neklaidingų apibrėžimų. Paulius VI aiškiai tai patvirtino 1966 m. sausio 12 d., praėjus keletui savaičių po Susirinkimo uždarymo: „Dėl savo pastoracinio pobūdžio Susirinkimas ekstraordinariniu būdu nepaskelbė jokių dogmų, kurias būtų galima laikyti neklaidingomis.“[2]

Ar Vatikano II Susirinkimo „pastoraciškumą“ apibūdina Bažnyčios prisitaikymas prie mūsų laikų?

Visi susirinkimai stengėsi priderinti Bažnyčią prie savo laikotarpio, bet jie tai darė pasmerkdami to meto erezijas, taisydami nukrypimus nuo disciplinos ir moralės, apginkluodami Bažnyčią prieš jos priešus. Prisiderinimas prie savojo laiko nereiškė prisitaikymą prie pasaulio, o greičiau priešinimąsi jo įtakai. Bažnyčia siekė ne patikti pasauliui, o kovoti su juo ir jį įveikti tam, kad patiktų Dievui. Jonas XXIII ir Paulius VI, priešingai, siekė, kad Bažnyčia įtiktų šiuolaikiniam žmogui.

Ar Jonas XXIII ir Paulius VI yra išreiškę šį ketinimą?

1960 m. vasario 14 d. Jonas XXIII pareiškė: „Pagrindinis Susirinkimo tikslas yra pristatyti pasauliui Dievo Bažnyčią kaip nepaliaujamai gyvenimą ir tiesą teikiančią instituciją, su visais jos įstatymais, taip pritaikytais prie dabartinių sąlygų, kad ji galėtų geriau įvykdyti savo dievišką misiją ir būtų geriau pasirengusi patenkinti šiandienos ir rytojaus poreikius.“[3]

1962 m. balandį kardinolas Montinis, būsimasis popiežius Paulius VI, pareiškė: „Bažnyčia siūlo pasinaudojant būsimu Susirinkimu siekiant užmegzti ryšį su pasauliu <...> Ji mėgins būti maloni savo kalba ir elgesiu.“ Susirinkimo metu Paulius VI enciklikoje „Ecclesiam Suam“ patvirtino: „Bažnyčia galėtų pasitenkinti ištirdama dabartines sekuliarios visuomenės blogybes, viešai jas pasmerkdama ir paskelbdama prieš jas kryžiaus žygį <...> Tačiau mums atrodo, kad Bažnyčios ir pasaulio santykis turėtų labiau priminti dialogą.“ (§78)

Ar tai reiškia, kad Vatikano II Susirinkimą nuo pat pradžių ketinta padaryti atsivėrimo pasauliui ir dialogo susirinkimu?

Tiesą sakant, Jono XXIII įkurtos Parengiamosios komisijos nariai manė turį surengti įprastą susirinkimą. Jie atliko milžinišką darbą parašydami parengiamąsias schemas, pagal kurias turėjo vykti Susirinkimo debatai. Tačiau tuo pat metu Sekretoriatas krikščionių vienybei skatinti (taip pat įkurtas Jono XXIII) darbavosi priešinga linkme. Galiausiai viršų paėmė tikrieji Jono XXIII siekiai: parengiamosios schemos Susirinkimo pradžioje buvo atmestos kaip pernelyg „dogmatiškos“, ir Susirinkimas pasuko Sekretoriato krikščionių vienybei skatinti nubrėžta kryptimi.

Kaip Sekretoriatas krikščionių vienybei skatinti rengėsi Susirinkimui?

Sekretoriatas, vadovaujamas kardinolo Bea‘os, prieš Susirinkimą klausė nekatalikų, ko jie tikisi iš Bažnyčios. Ši įstaiga užmezgė santykius su stačiatikiais, protestantais, žydais, komunistais bei masonais ir netgi užtikrino juos, kad kai kurie jų pageidavimai bus patenkinti.

Kokie buvo stačiatikių ir komunistų reikalavimai?

Norėdamas užtikrinti stačiatikių atstovų dalyvavimą Susirinkime, Jonas XXIII pažadėjo nepasmerkti komunizmo. Monsinjoras Roche‘as, kardinolo Tisserant‘o draugas ir patikėtinis, paliudijo: „Kardinolas Tisserant‘as gavo oficialų įsakymą vesti derybas ir prižiūrėti, kad per Susirinkimą būtų tiksliai laikomasi susitarimo. Štai kodėl vos tik koks nors vyskupas panorėdavo iškelti komunizmo klausimą, kardinolas, pasinaudodamas savo, kaip Susirinkimo moderatorių patarėjo, pareigomis, įsiterpdavo ir sutrukdydavo kilti diskusijai.“

Kokie buvo žydų reikalavimai?

Prancūzijos žydų leidžiamame laikraštyje „Tribune Juive“ (Nr. 1001, 1987 m. gruodžio 25‒31 d.) Lazare‘as Landau prisimena:

„Šaltą, ūkanotą 1962‒1963 m. žiemos vakarą man teko dalyvauti ypatingame renginyje, vykusiame Strasbūro bendruomenės taikos centre. Žydų bendruomenės valdybos nariai slapta priėmė popiežiaus atstovą. Susitikimas vyko rūsyje. Po šabo ceremonijos mūsų liko apie tuzinas vyrų, ir mes pasisveikinome su baltu abitu vilkinčiu dominikonu, gerbiamu t. Yves‘u Congaru, kuriam kardinolas Bea pavedė popiežiaus Jono XXIII vardu mūsų paklausti, ko mes Vatikano II Susirinkimo išvakarėse tikimės iš Katalikų Bažnyčios. <...>

Žydai, apie dvidešimt amžių gyvenę nustumti į krikščionių visuomenės pakraštį, dažnai laikyti menkesniais, priešais ir dievažudžiais, paprašė visiškai juos reabilituoti. Kaip tiesioginiai Abraomo, iš kurio kilo krikščionybė, palikuonys, jie paprašė, kad nuo šiol juos laikytų Krikščionių bažnyčios broliais ir lygiaverčiais partneriais. <...>

Šis pasiuntinys, vilkintis baltu abitu be jokių simbolių ar pagražinimų, grįžo į Romą, nunešdamas šv. Tėvui nesuskaičiuojamus mūsų reikalavimus, turėjusius sutvirtinti mūsų tėvynainius. Po karštų debatų <...> Susirinkimas atsižvelgė į mūsų pageidavimus. Deklaracija „Nostra Aetate“ (Nr. 4) ‒ kaip man patvirtino t. Congaras ir trys teksto sudarytojai ‒ įvykdė tikrą revoliuciją Bažnyčios mokyme apie žydus. <...>

Nepraėjus nė keleriems metams pamokslai ir katekizmai pasikeitė. <...> Po t. Congaro slapto apsilankymo sinagogos rūsyje aną šaltą žiemos vakarą Bažnyčios mokymas iš tiesų pakito nebeatpažįstamai.“[4]

Kokie buvo protestantų ir masonų reikalavimai?

1961 m. rugsėjį kardinolas Bea Milane slaptai susitiko su pastoriumi Williamu A. Visser‘tu Hooftu, generaliniu Ekumeninės bažnyčių tarybos (protestantų įkurta organizacija, perėmusi masonų idėjas) sekretoriumi. Viena iš svarbiausių susitikimo temų buvo religinė laisvė. Vėliau, 1965 m. liepos 22 d., paskutinės Susirinkimo sesijos išvakarėse, ta pati Ekumeninė bažnyčių taryba paskelbė septynių esminių su religine laisve susijusių reikalavimų sąrašą. Visi šie reikalavimai buvo patenkinti Susirinkimo dokumente „Dignitatis Humanae“.[5]

Kokias išvadas galime padaryti iš atvirumo politikos, kurios laikėsi Vatikano II Susirinkimas?

Akivaizdu, kad Vatikano II Susirinkimas nebuvo toks kaip kiti. Jo paskelbti dokumentai, „dialogo“ su pasauliu vaisius, labiau primena diplomatinius ar „viešųjų ryšių“ pranešimus (skirtus kurti gerą Bažnyčios įvaizdį) nei magisterinius tekstus (aiškiai ir autoritetingai mokančius tikėjimo tiesų). Nė vienas šių dokumentų savaime nėra neklaidingas.

27. Kaip Vatikano II Susirinkimas susijęs su Bažnyčios krize?

Po Bažnyčios pamatais pasikasusioms liberalioms ir modernistinėms jėgoms pavyko paimti Vatikano II Susirinkimo vairą į savo rankas. Todėl galima sakyti, jog Vatikano II Susirinkimas buvo tarsi kibirkštis, įžiebusi jau seniai besitelkiančią krizę.

Kaip toli siekia Bažnyčios krizės šaknys?

Jau šv. Pijus X savo enciklikoje „Pascendi“ pastebėjo, kad modernizmas nebėra Bažnyčios išorėje esantis priešas, o įsiskverbė į jos vidų, nors jo sekėjai ir slepia savo tikruosius įsitikinimus.

Ar popiežius Pijus X kovojo prieš modernizmą?

Šv. Pijus X ryžtingai kovojo prieš modernizmą. Griežčiau ar švelniau tai darė ir jo įpėdiniai iki pat Pijaus XII, tačiau jiems nepavyko visiškai jo išnaikinti. Nors išoriškai ir buvo pritariama Pijaus XII enciklikai „Humani Generis“, smerkiančiai vadinamosios nouvelle theologie neomodernizmą, tačiau daugelis profesorių slapta ją niekino. Jie toliau domėjosi pasmerktomis tezėmis ir skatino seminaristus elgtis taip pat.

Ar galima Vatikano II Susirinkimą vadinti revoliucija Bažnyčioje?

Kai kurie jos gynėjai patys aiškiai ir garsiai skelbė, kad Susirinkimas buvo revoliucija Bažnyčioje. Pavyzdžiui, kardinolas Suenensas prilygino Susirinkimą Prancūzų revoliucijai, pareikšdamas, jog Vatikano II Susirinkimas esąs „1789-ieji Bažnyčioje“. Susirinkimo teologas Yves‘as Congaras sulygino jį su bolševikų revoliucija Rusijoje: „Bažnyčia taikiai įvykdė savąją Spalio Revoliuciją.“[6]

28. Kaip Susirinkimo valdymas pateko į liberalų rankas?

Dėl Jono XXIII bei Pauliaus VI paramos liberalios ir neomodernistinės jėgos galėjo į Susirinkimo tekstus įterpti nemažai savo idėjų, žymiai daugiau, nei iš pradžių tikėjosi. Prieš Susirinkimą Parengiamoji komisija buvo kruopščiai paruošusi parengiamąsias schemas, aiškiai perteikiančias Bažnyčios tikėjimą. Dėl šių schemų turėjo būti diskutuojama ir balsuojama, bet jau pirmojoje sesijoje jos buvo atmestos ir pakeistos liberalų paruoštomis schemomis. Išimtis – schema apie liturgiją.

Ar Susirinkime nebuvo tradicinio mokymo gynėjų?

Susirinkime buvo nuo 250 iki 270 vyskupų, pasiryžusių ginti Bažnyčios Tradiciją ir vėliau susibūrusių į Cœtus Internationalis Patrum (Tarptautinė tėvų draugija). Tačiau jiems oponavo anksčiau susikūrusi ir gerai organizuota liberalių kardinolų bei vyskupų grupė, vadinama „Reino aljansu“.

Iš kur kilo pavadinimas „Reino aljansas“?

Pavadinimas „Reino aljansas“ kilo iš to, kad beveik visi šios liberalios grupės vadovai buvo prie Reino krantų esančių diecezijų vyskupai. Ši grupė kasdien užtvindydavo Susirinkimą spausdintais lapeliais, kuriuose buvo nurodyta, kaip vyskupai turi balsuoti. Štai kodėl vienas žurnalistas, t. Ralphas Wiltgenas savo knygą apie Susirinkimą pavadino „Reinas įteka į Tiberį“ (angl. „The Rhine flows into the Tiber“).

Ar novatoriai Susirinkime sudarė daugumą?

Kaip ir kiekvieną revoliuciją, Vatikano II Susirinkimą kreipė ne dauguma, o aktyvi ir gerai organizuota mažuma. Didžioji dalis vyskupų buvo neapsisprendę, vienodai linkę sekti ir liberalus, ir konservatyviuosius. Bet matydami, jog „Reino aljanso“ vadai yra asmeniniai popiežiaus draugai, o kai kurie iš jų, būtent Döpfneris, Suenensas ir Lercaro, paskirti net Susirinkimo moderatoriais, nusekė paskui juos.

Vadinasi, Vatikano II Susirinkimo tekstai neatspindi daugumos vyskupų nuomonės Susirinkimo atidarymo metu?

Progresyviosios partijos teologas Hansas Küngas kartą pasidžiaugė, kad Susirinkime išsipildė negausios mažumos svajonė: „Niekas iš Susirinkimo dalyvių negrįš namo toks, koks čia atvyko. Aš pats niekada nesitikėjau iš vyskupų tokių drąsių ir aiškių pareiškimų.“[7]

Kas toks yra Hansas Küngas?

Po Susirinkimo Hansas Küngas parodė savo tikrąjį veidą. Šis dvasininkas taip drąsiai neigia daugelį krikščionybės dogmų (įskaitant popiežiaus neklystamumą ir Kristaus dievystę), kad net posusirinkiminė Roma buvo priversta atimti jam teisę mokyti.

Ar Susirinkimui darė įtaką kurie nors kiti erezijas skleidžiantys teologai?

Jėzuitas Karlas Rahneris (1904‒1984), nors nuoseklesnis ir atsargesnis, savo raštais platino panašias idėjas. Dar 1949 m. Šventoji Oficija uždraudė jam rašyti ir kalbėti tam tikrais klausimais. Vis dėlto Vatikano II Susirinkime jis įgijo didžiulę įtaką, ir Ralphas Wiltgenas jį netgi vadina įtakingiausiu Susirinkimo teologu: „Kadangi Europos (Reino) aljansas palaipsniui perėmė vokiškai kalbančių vyskupų požiūrį, o Susirinkimas perėmė Aljanso požiūrį, tai vienas vienintelis teologas galėjo pasiekti, kad Susirinkimas priims jo pažiūras, jei tik vokiškai kalbantys vyskupai jas priims. Ir toks teologas buvo T. Karlas Rahneris SJ.“[8]

Ar yra kitų faktų, įrodančių Rahnerio įtaką Susirinkimui?

Anot t. Congaro:

„Atmosfera tapo: Rahner dixit, ergo verum est (Rahneris pasakė, vadinasi, tai tiesa). Duosiu jums pavyzdį. Tikėjimo doktrinos komisiją sudarė vyskupai, kiekvienas su savo ekspertu po ranka, bet į jos sudėtį taip pat įėjo kai kurių kongregacijų (pavyzdžiui, dominikonų ir karmelitų) generolai. Ant Komisijos stalo stovėjo du mikrofonai, tačiau praktiškai vieną iš jų naudojo tik Rahneris. Jis elgėsi šiek tiek įžūliai, be to, Vienos kardinolas Franzas Königas, kurio ekspertas jis buvo, dažnai pasisukdavo į Rahnerį ir paragindavo jį įsikišti tardamas: „Rahner, quid?“ Žinoma, Rahneris įsikišdavo...“[9]

Koks buvo Karlo Rahnerio požiūris?

Karlas Rahneris atvirai maištavo prieš tradicinį Bažnyčios mokymą, kurį laikė tik „monolitizmu“ ir „mokykline teologija“. Jo jausmus Bažnyčios magisteriumui nušviečia vienas laiškas, parašytas 1962 m. vasario 22 d. jo teologinio žodyno (Kleines Theologisches Wörterbuch) vertimo į italų kalbą proga: „Žinoma, itališka versija susidūrė su ypatinga problema dėl Romoje sėdinčių bonzų ir ortodoksijos saugotojų. Todėl mano raštai iki šiol nėra išleisti itališkai. Kita vertus, aš labiau nei kada nors sustiprinau savo pozicijas. Galima sakyti, žodynėlis yra taip parašytas, jog tie žmonės visiškai nieko nesupras ir neras to, kas prieštarauja jų siauraprotiškumui.“[10]

Ar Susirinkimo metu Karlas Rahneris parodė savo maištavimą prieš Bažnyčios Tradiciją ir magisteriumą?

Susirinkimo metu Šventosios Oficijos prefektas kardinolas Ottaviani vienoje savo kalboje išreiškė savo nerimą dėl kai kurių naujovių. Jis kalbėjo be užrašų, nes buvo beveik aklas, todėl viršijo pasisakymui skirtą laiką. Jam paprasčiausiai buvo išjungtas mikrofonas. Rahneris šį įvykį savo 1962 m. lapkričio 5 d. laiške Vorgrimleriui pakomentavo taip: „Tu, žinoma, jau girdėjai, kad Alfrinkas vėl atėmė žodį Ottaviani‘ui, nes šis per ilgai kalbėjo. Visi ėmė ploti (o tai nėra įprasta). Moto: Nėra saldesnio džiaugsmo už piktdžiugą (vok. „Schadenfreude ist die reinste Freude“).“[11]

Ar Rahnerio korespondencija Susirinkimo metu pasako apie jį dar ką nors?

1994 m. kilo didžiulis skandalas publikavus t. Karlo Rahnerio ir austrų poetės Luise Rinser (1911‒2002) korespondenciją. Kontroliuodamas Susirinkimą, jis tuo pat metu, apimtas aistros, siuntė meilės laiškus šiai moteriai, kartais net po tris per dieną (vien per 1964 jis jai parašė 276 laiškus).

Ar Vatikano II Susirinkimui darė įtaką kiti blogi teologai?

Tai jau minėti t. Congaras ir t. Henri de Lubacas, taip pat t. Edwardas Schillebeeckxas, t. Johnas Courtney Murray ir kiti.

Kokią įtaką Susirinkimui darė t. Congaras?

Arkivyskupas Lefebvre‘as pasakojo tokį atsitikimą:

„Tik prasidėjus Vatikano II Susirinkimui aš keletą kartų dalyvavau prancūzų vyskupų susirinkimuose, vykusiuose Šv. Liudviko, Prancūzijos karaliaus, bažnyčioje. Mane baisiai nustebino tai, ką ten mačiau. Vyskupai tiesiogine to žodžio prasme elgėsi lyg maži vaikai prieš Congarą ir kitus ekspertus. Congaras žengdavo ant pakylos ir visai atvirai sakydavo: „Jūsų ekscelencija N. N., šia tema Jūs padarysite tokį ir tokį pareiškimą. Nesijaudinkite, mes parengsime tekstą, ir Jums reikės tik jį perskaityti.“ Negalėjau patikėti savo akimis ir ausimis! Netrukus aš lioviausi dalyvavęs tuose susirinkimuose...“[12]

Ar esama kitų t. Congaro įtakos įrodymų?

Mons. Desmazièresas, Bordo vyskupas augziliaras, pasakojo:

„Po pietų posėdžiai vyksta toliau. Aš einu į manąjį, apie Šv. Raštą ir Tradiciją, vadovaujamą t. Congaro. Mes, apie dvylika vyskupų, rengiame pranešimus, kuriuos turėsime padaryti kitą dieną Susirinkime. Manęs paprašo padaryti antrąjį pranešimą. Aš neatsisakau, su sąlyga, kad t. Congaras parengs už mane tekstą. Taip ir sutariame. Jis perduosiąs man pranešimą rytoj autobuse. Pirmą kartą peržiūriu tekstą važiuodamas autobusu ir nusprendžiu nieko jame nekeisti. Išlipęs prie Šv. Petro bazilikos, einu užsiregistruoti: mano pasisakymas bus dvidešimt pirmasis...“[13]

Ką apie tai sako t. Congaras?

T. Congaras menkino savo įtaką Susirinkimui. Vis dėlto savo veiksmus jis apibendrino taip: „Pasirengimo darbams vadovavo <...> žmonės iš Kurijos ir Šventosios Oficijos. Praktiškai viskas priklausė nuo to, ar pajėgsime juos nustumti į paribį.“[14] Jam tai reiškė pergalę. Dešimčia metų anksčiau, kentėdamas savo vyresniųjų sankcijas, jis privačiame dienoraštyje užrašė tokius pasiryžimus:

„Ir toliau rašyk ta pačia linkme, pasinaudodamas kiekviena galimybe. Mano kova yra ypatinga. Aš žinau (ir „jie“ žino), kad anksčiau ar vėliau viskas, ką aš sakau ir rašau, paneigs pačią sistemą. Taip, štai kas sudaro mano kovą: mano teologinė, istorinė, ekleziologinė ir pastoracinė veikla. Mano vedami kursai yra mano atsakymas. Tai dinamitas, padėtas po raštininkų krėslu.“[15]

Po Susirinkimo jis pareiškė:

„Susirinkimas panaikino tai, ką aš pavadinčiau sistemos „besąlygiškumu“. Sakydamas „sistema“, turiu omenyje nuoseklią visumą idėjų, perduotų Romos universitetų mokymo, susistemintų Kanonų kodekso ir saugojamų budrios, gana veiksmingos Vatikano priežiūros valdant Pijui XII, pasitelkiant visus tuos įspėjimus, pranešimus, raštų pateikimus Romos cenzoriams ir t. t.“[16]

Kas toks buvo t. Murray‘us?

Amerikietis jėzuitas t. Johnas Courtney‘s Murray‘us (1904‒1967) 1957 m. buvo Šventosios Oficijos pasmerktas už savo veikalą „The Problem of Religious Freedom“ („Religinės laisvės problema“). Nepaisant to, 1963 m. jis buvo pakviestas dalyvauti Susirinkime kaip ekspertas. Vykstant diskusijoms dėl religinės laisvės, jis pasisiūlė parašyti pranešimus keletui vyskupų ir taip šiuo klausimu padarė Susirinkimui nemažą poveikį. Gyvenimo gale jis mėgino įrodyti, kad Bažnyčios mokymas apie kontracepciją gali vystytis taip, kaip jis esą vystėsi apie religinę laisvę.

Kokias iš viso to galime padaryti išvadas?

Tai, kad tokie žmonės kaip Rahneris, Küngas, Congaras, Lubacas, Murray‘us ir kiti galėjo padaryti įtaką Susirinkimui, nekalba Susirinkimo ir jo reformų naudai. Deja, nieko gera apie jį nesako ir popiežiaus Jono Pauliaus II pareiškimas 1963 m. (kai jis dar buvo paprastas vyskupas):

„Jokiam visuotiniam Bažnyčios susirinkimui iki šiol nebuvo taip visapusiškai rengtasi. Dar niekada katalikiška mintis taip plačiai neskambėjo. Ne tik vyskupai, katalikiški universitetai ir kongregacijų generolai, bet ir didžiulis skaičius katalikų pasauliečių ir nekatalikų dvasininkų išreiškė savo nuomonę apie problemas, kurias turėjo nagrinėti Susirinkimas. Per paruošiamuosius darbus ypatingą vaidmenį atliko tokie iškilūs teologai kaip Henri de Lubacas, J. Danielou, Yves‘as Congaras, H. Küngas, R. Lombardi, Karlas Rahneris ir kiti.“[17]