Problemos dėl moderniųjų Mišių maldų

Anthony Cekada, g. 1951, 1973 m. teologijos bakalauro laipsniu baigė St. Francis Seminary College Milwaukee mieste (JAV), studijavo vargonavimą ir kompoziciją Wisconsino konservatorijoje. Bandė stoti į cistersų vienuolyną, 1975 m. įstojo į Brolijos seminariją Ecōne, 1977 m. buvo arkivyskupo M. Lefebvre‘o įšventintas kunigu. Dėstė Brolijos seminarijoje Ridgefielde, bet 1979 metais Broliją paliko. Žurnalo The Roman Catholic redaktorius.
 
„Jie puikiai žinojo, koks tamprus ryšys sieja tikėjimą su garbinimu, lex orandi su lex credendi [maldos įstatymą su tikėjimo įstatymu – lot.], todėl, esą siekdami atstatyti pirmykštę formą, jie daugelyje dalykų sugadino liturgijos tvarką, kad pritaikytų ją prie atnaujintojų klaidų.“
 
Popiežius Leonas XIII,  
Apostolicae Curae, 1896 m. rugsėjo 13 d.
 
Įvadas
 
Jis pažinojo apaštalinį delegatą labai gerai, o delegatas taip suprato reikalą: „Tiesiog liaukitės užsiiminėjęs tomis Tridento Mišiomis, Tėve. Jūs visada laukiamas. Jums čia nereikės aukoti Mišių angliškai – tiesiog naudokite popiežiaus Pauliaus VI Mišiolą. Visa kita aš sutvarkysiu“.
Tą pasiūlymą, duotą 1978 m. mano buvusio noviciato magistro, aš mandagiai atmečiau. Kaip bebūtų, šie žodžiai pabrėžia dalykus, kuriuos žino palyginti mažai katalikų. Mišios, kuriose jie dalyvauja kiekvieną sekmadienį, nors jos visada aukojamos angliškai, faktiškai atsirado iš naujo lotyniško Mišiolo, kurį Paulius VI patvirtino 1970 m.
Metams bėgant, aš kalbėjausi su daugeliu sielų, atsitiktinai užklysdavusių į bažnyčią, kurioje aš aukodavau tradicines (arba „Tridento“) lotyniškas Mišias. Jų pirmasis klausimas po to, kai jie užtikdavo mane parapijos salėje, būdavo visuomet toks pat: „Kam teikti tiek reikšmės lotynų kalbai“?
Bet tradicionalistams, tarp jų ir man, – taikant žodį „tradicionalistas“ tiktai kaip patogią etiketę – lotynų kalba toli gražu nėra centrinis klausimas. Jų ištikimybė senosioms Mišioms ir naujųjų Mišių atmetimas yra pagrįstas tų dviejų ritualų turinio skirtumu. Tradicionalistai vienaip ar kitaip mato, kad naujojo ritualo maldos ir ceremonijos, net atliekamos lotyniškai, yra pavojus katalikų Tradicijai ir katalikiškam mokymui.
Kita šių dienų katalikų grupė, kuri vadina save „konservatyviaisiais“, „ortodoksais“ ar „ištikimais Magisteriumui“[1] – jie mėgsta tokius leidinius kaip The Wanderer, Fidelity ar Homiletic and Pastoral Review – taip pat retkarčiais išreiškia tam tikrą nepasitenkinimą Mišių, aukojamų jų parapijose, doktrininiu ar ritualiniu turiniu. Jie linkę dėl liturgijos problemų kaltinti blogus vertimus, „neomodernistinę“ kunigiją, nacionalinę vyskupų konferenciją ar Vatikano normų nesilaikymą. „Konservatyvieji“ – jei jau vartojame šią etiketę – gali pripažinti, kad pasikeitimai Mišiose, atėję po Vatikano II Susirinkimo, buvo sukrečiantys ir toli siekiantys. Bet, skirtingai nuo tradicionalistų, jie tiki kad maldų esmė lieka ta pati, bent jau naujuosiuose lotyniškuose tekstuose, kuriuos Roma oficialiai patvirtino.
Po to, kai 1969 m. balandį Vatikanas išleido naująją Mišių tvarką (arba Novus Ordo Missae), liturginių reformų kritika pagimdė gausybę traktatų, pamfletų ir knygų, įrodančių oficialių lotyniškų tekstų naujosiose liturginėse knygose doktrininius trūkumus ir neabejotinas teologines klaidas. Pavyzdžiui, viena tokia studija žinoma „Ottavianio intervencijos“ vardu, ji taip pavadinta, kadangi buvo nusiųsta Pauliui VI kardinolų Ottavianio ir Baccio. „Intervencija“ buvo užbaigta konstatavimu, kad naujosios Mišios „knibždėte knibžda užuominų ar akivaizdžių klaidų, nukreiptų prieš katalikų tikėjimo integralumą“ [2] – tai įvertinimas, kurio negalima lengvai atmesti, kadangi kardinolas Ottavianis anksčiau vadovavo Vatikano Šventajai Oficijai, kurios funkcija ir buvo ne kas kita, kaip saugoti katalikų tikėjimo integralumą.
Kaip ir „Ottavianio intervencija“, dauguma studijų, kritikuojančių naujųjų Mišių doktrininį turinį, labiausiai kreipia dėmesį į pakeistą Mišių tvarką [lot. Ordo Missae] arba ordinarium – tai yra ritualus, maldas ir apeiginius nurodymus, kurie lieka daugmaž tokie patys kiekvieną kartą celebruojant Mišias. Taigi pakankamai lengva rasti studiją, nurodančią klaidas ar trūkumus, esančius tokiose naujųjų Mišių dalyse kaip naujasis atnašų paruošimas (ankstesnis ofertoriumas arba atnašavimas), naujosios Eucharistinės maldos (pakeitusios tradicinį Mišių Kanoną) ir naujieji Komunijos ritualai.
Nelaimei, beveik nieko nebuvo parašyta apie pakeistas proprium (kintamąsias Mišių dalis) – tai yra maldas, kurios kinta kiekvieną sekmadienį ir kiekvieną šventę liturginių metų bėgyje. Čia taip pat atsirado esminių doktrininių pasikeitimų, kurie nuosekliai kartojasi visame naujajame Mišiole. Šio klausimo aptarimas gali apšviesti tuos, kurie nustebę dėl to, kad tradicionalistai griežtai atmeta naująjį ritualą.
Naujųjų kintamųjų dalių doktrininis turinys taip pat gali sudominti konservatyviuosius katalikus, kurie palaiko oficialiai patvirtintą senųjų Mišių celebravimą remiantis dviem Vatikano dokumentais: 1984 m. indultu (leidimu) tradicinėms Mišioms ir 1988 m. Motu proprio Ecclesia Dei. Indultas reikalauja, kad kunigai ir pasauliečiai, dalyvaujantys tokiose Mišiose, net viešai pripažintų, jog jie jokiu būdu neremia abejojančiųjų naujojo Pauliaus VI Mišiolo „doktrininiu teisingumu“ požiūrio[3]. Kadangi visi, kurie dalyvauja tose „indulto Mišiose“ (kaip jos vadinamos), priima tą sąlygą, bent jau netiesiogiai, atrodo, kad jiems derėtų pirmiausia susipažinti su naujojo Mišiolo tekstais Bažnyčios mokymo šviesoje. Dėl to ši trumpa studija nagrinės tik vieną pakeistų Mišių kintamųjų dalių elementą ir jo doktrininį turinį – kiekvieno sekmadienio ir šventadienio kintamąsias maldas, kurių liturginis pavadinimas yra oracijos.
Trumpai pakomentavę oracijų prigimtį ir apžvelgę 1970 m. pakeitimus bei juos vykdžiusių žmonių principus, mes tirsime, kas nutiko su katalikų mokymu šešiose srityse:
1) „Negatyvioji teologija“,
2) Atsiribojimas nuo pasaulio,
3) Maldos už mirusiuosius,
4) Ekumenizmas,
5) Šventųjų nuopelnai,
6) Stebuklai.
Mes paremsime šią analizę oficialiais naujųjų oracijų lotyniškais tekstais. Nors naująjį ritualą, švenčiamą lotyniškai, galima sutikti taip retai kaip vienaragį ir nors klaidingi modernieji vertimai tyčia dar labiau iškraipė oracijų doktrininį turinį[4], daugelį moderniųjų apeigų charakteristikų, kurios kelia tokį nerimą tradicionalistams ir konservatyviesiems katalikams, galima atrasti ir oficialiuose lotyniškuose tekstuose. Jeigu šių dienų parapijų apeigos pateikia miglotą, prėską religiją, kuri neparodo dieviškojo teisingumo ir atpildo už nuodėmę – ką vienas rašytojas vadina „kita Kristaus puse“ – atrodo, kad daugeliu atveju atsakomybė tenka asmenims, daug aukštesniems nei ganytojai, šiuolaikiniai liturgistai ar parapijos liturgijos komiteto nariai.
 
Oracijų kilmė
 
Terminas „oracija“ kyla iš lotyniško žodžio, reiškiančio „malda“ arba „kalba“. Liturgijoje ji taikoma maldoms, kurios imituoja (ar bando imituoti) iškalbingą didžiųjų Romos oratorių, tokių kaip Ciceronas, lotynišką stilių. Tos maldos yra labai trumpos ir tiesiakalbės, kaip matyti iš šios senojo Mišiolo kolektos:
„Atleisk, mes meldžiame tave, o Viešpatie, Savo žmonėms jų nusižengimus: kad per tavo dosnųjį gerumą mes būtume išlaisvinti iš pančių tų nuodėmių, kurias per savo trapumą padarėme.“ [5] 
Kiekvieno sekmadienio ar šventadienio Mišiose yra nurodytos mažiausiai trys oracijos, kurių turinys atitinka liturginį metų laiką ar šventojo šventę. Tokios maldos sudaro žymią dalį tiek senojo Mišiolo, išleisto šv. Pijaus V, tiek naujojo Pauliaus VI Mišiolo. Jos yra grupuojamos pagal jų vietą liturginių laikų cikle (t. y. tokius sezonus kaip adventas, gavėnia ir Velykų laikas), šventųjų cikle (Dievo Motinos, angelų ir šventųjų šventės), bendrosiose maldose (tekstuose, naudojamuose daugiau negu vienam šventajam ar šventei), votyvinėse Mišiose (skirtose specialiems poreikiams ar pagerbti tam tikras paslaptis) ir ritualinėse Mišiose (vestuvių, laidotuvių ir t. t.). Taip suskirstytos maldos dar yra smulkiau skirstomos pagal tai, kur jos turi būti kalbamos Mišių eigoje: tai yra įvadinės maldos (senajame Mišiole vadinamos kolektomis), atnašavimo maldos (sekretos), maldos po Komunijos (postkomunijos), maldos už liaudį (super populum) ir tam tikri palaiminimai.
Seniausios oracijos tradiciniame Mišiole yra randamos laikų cikle. Mes nežinome vardų žmonių, kurie parašė tas garbingas maldas, nei kas nustatė jų vietą Mišiole, kadangi net modernus istorijos mokslas negali rekonstruoti senesnių nei penkto amžiaus įrašų apie tai[6]. Nepaisant to mes žinome, kad senesnės tradicinio Mišiolo oracijos ir jų kalbėjimo tvarka bažnytinių metų eigoje atitinka tvarką, randamą VI amžiaus Leono Sakramentarijuje. Tradicija priskiria senojo Mišiolo kolektų branduolio autorystę popiežiui šv. Damazui (366–384) [7].
Kadangi Bažnyčia amžiams bėgant pridėdavo naujų švenčių, ji taip pat pridėdavo naujų oracijų, ir Mišiolas didėjo. Tačiau senesniosios oracijos išlaikė joms paskirtas vietas laikų cikle. Taigi – duodant tik vieną pavyzdį – jei atsiversite tradicinį Mišiolą ir seną Grigaliaus Sakramentarijų ties Quinquagesima sekmadieniu, pamatysite tas pačias oracijas, nurodytas Mišių kolektai, sekretai ir postkomunijai.
 
Tiktai įpakavimo klausimas?
 
Koks buvo tų, tiek senųjų, tiek sukurtų vėlesniais amžiais, kilnių maldų likimas Pauliaus VI Mišiole? Metų metais tiek tradicionalistai, kritikavę naująsias Mišias, tiek jas gynusieji konservatyvieji katalikai dažniausiai rėmėsi neišsakyta prielaida, kad Mišių pakeitėjai tiesiog pertvarkė, kitaip supakavo ir papildė egzistuojančią senojo Mišiolo maldų visumą.
Prieš kelis metus tėvas Guy Oury, prancūzų benediktinas, išleido knygą, skirtą naujųjų Mišių gynimui nuo tradicionalistų kritikos, ir norėjo pademonstruoti, kad naujasis ritualas atitinka katalikų mokymą bei tradiciją. Išsakydamas nuomonę, netgi perdaug paplitusią tarp konservatyviųjų katalikų, jis sako:
„Kas gi yra Pauliaus VI Mišiolas, jei ne pritaikytas, praturtintas ir atbaigtas šventojo Pijaus V Mišiolas? Jei kas nors skirtų laiko kiekvienos jų eilutės palyginimui, jis rastų Pauliaus VI Mišiole tris ketvirčius, jei ne šešis devintadalius šv. Pijaus V Mišiolo turinio.“ [8]
Tokia prielaida yra suprantama. Kai pasirodė Pauliaus VI Mišiolas, tie reti kunigai ar pasauliečiai, kurie kartais pajusdavo, kad jų girdima oracija anksčiau buvo kažkokia „kitokia“, tikriausiai tai priskirdavo blogam vertimui į vietos kalbą ar savo paties silpnai atminčiai.
Kiekvienos senųjų ir naujųjų oracijų eilutės lyginimas yra sunkus uždavinys. Negalime tiesiog atsiversti pirmojo advento sekmadienio senajame Mišiole, pasidėti šalia jo Pauliaus VI Mišiolą ir pradėti lyginti tekstus. Tradicinis liturginis kalendorius buvo sugriautas: pavyzdžiui, prapuolė Epifanijos ir Septuagezimos laikai, metų ketvirčių dienos, šventųjų, likusių kalendoriuje, skaičius buvo drastiškai sumažintas, o šventės perkeltos į kitą vietą ar visiškai panaikintos. Daug senųjų oracijų buvo perkeltos ar visai išnyko.
Be to, dokumentacija, pateikianti naujojo Mišiolo oracijų šaltinius, buvo nepilna. Dalis jos pasirodė 1971 m. [9], bet nenurodant, kokie tekstai buvo pakeisti. Tik 1986 m. Dievo kulto kongregacija pradėjo po truputį publikuoti naujas maldas, gretinant su jų pirmtakėmis[10]. (Panašu, kad iki šio projekto užbaigimo dar praeis daug metų.) Trumpai tariant, senųjų oracijų lyginimo su naujosiomis darbas tyrinėtojui yra košmaras[11].
 
Veikiantieji asmenys
 
Popiežius Paulius VI patikėjo atsakomybę vykdyti liturginę reformą, numatytą Vatikano II Susirinkimo Konstitucija apie šventąją liturgiją (1968 m. gruodžio 4 d.), specialiai sukurtai Vatikano komisijai, pavadintai Komitetu Konstitucijai apie šventąją liturgiją įgyvendinti. Šis organas paprastai minimas pirmuoju jo lotyniško pavadinimo žodžiu: Consilium.
Konsiliumo misija ir juridinė padėtis buvo anomalija. Pagal normalią tvarką visus reikalus, susijusius su Dievo garbinimu, Bažnyčioje sprendė ir reguliavo Šventoji ritualų kongregacija. Deja, atrodo, kad kongregacijos nariai priešinosi daugeliui tada siūlomų schemų, siūliusių perdaryti liturgiją nuo galvos iki kojų. Įkūrus naują instituciją, siūlančią liturgijos pakeitimus, buvo rastas plačiai žinomas būdas, kaip apeiti gerai įsitvirtinusią opoziciją.
Bent jau popieriuje Konsiliumas atrodė tarsi katalikų hierarchijos, kuri dabar vykdo naujai išrastą savo „kolegialumo“ teisę, balsas. Konsiliumo pirmininkas buvo kardinolas, o apie 50 prelatų iš viso pasaulio buvo vadinami „nariais“ arba „tėvais“. Natūralu, kad iniciatyvos, patvirtintos tokio aukšto susirinkimo, sujudindavo prieštarautojus Ritualų kongregacijoje.
Deja, Bažnyčioje, kaip ir kiekvienoje organizacijoje, turinčioje biurokratiją, žmonės užkulisiuose dažnai turi ypatingą galią. Jie gali nustatinėti darbotvarkę, projektuoti pasiūlymus ir nenuilstamai dirbti, kad pasiektų tikslus, kurių turbūt nenumato jų oficialūs viršininkai.
Konsiliumo atveju reali galia nustatyti liturginės reformos kursą glūdėjo nepavargstančiose tėvo (vėliau arkivyskupo) Annibale Bugninio, CM rankose. Senas Pauliaus VI draugas, ilgą laiką agitavęs už liturgijos pakeitimus, kun. Bugninis gavo Konsiliumo sekretoriaus postą. Jo darbas buvo vesti ir koordinuoti kasdieninį Konsiliumo „konsultantų“ – grupės iš 150 liturgistų, sušauktų iš viso pasaulio, – darbą, kuriant naujus tekstus ir rubrikas „reformuotiems“ ritualams.
Jei tų žmonių, kurie sukūrė oracijas tradiciniam Mišiolui, tapatybė visiems laikams išnyko istorijos ūkuose, to, laimei, negalima pasakyti apie žmones, kurie atsakingi už Pauliaus VI naujojo Mišiolo oracijas. Naujosios oracijos yra Konsiliumo studijų grupės 18B, paskirtos 1965 m. kun. Bugninio, darbas. Grupę sudarė kunigai Placide Bruylants, G. Lucchesi, A. Rose, W. Durig, Henry Ashworth, G. A. Gracias, ir Antoine Dumas[12]. Prie jų galime pridėti kunigų Matias Augé, Vincenzo Raffa, Walter Ferretti ir Carlo Braga, kun. Bugninio asistento, vardus. Jų raštai, atrinkti iš kitų šaltinių, suteikia neįkainojamą informaciją apie tai, kaip jie pakeitė oracijas ir kodėl.
Studijų grupė pirmą kartą susitiko Liuvene, Belgijoje 1965 m. balandį. Pirmas jos žingsnis buvo  oracijų iš laikų ciklo (advento, gavėnios, Sekminių laiko ir t. t.) peržiūrėjimas – neįtikėtinos arogancijos aktas, turint omenyje tų maldų amžių.
Vatikano II Susirinkimas, žinoma, nenurodė pakeisti tų maldų, bet tai nesvarbu. Vietinių kalbų įvedimas, sakė Konsiliumo tėvas Matias Augé, pademonstravo tradicinių oracijų „ribotumą“ [13]. Jis pažymėjo, kad, nors Susirinkimas ir nepasakė nieko specifinio apie oracijas, bet jų pakeitimą visiškai pateisino Susirinkimo platesnis teiginys, jog „šioje reformoje tekstai ir ritualai turėtų būti sudaryti taip, kad jie aiškiau išreikštų šventus dalykus, kuriuos jie žymi“[14] – tarsi Bažnyčia savo maldose (iš kurių kai kurios buvo kalbamos daugiau nei 1500 metų) apgaubė šventus dalykus tokia tamsa, kurią gali išsklaidyti tik kun. Augé ir jo kompanionų išmintis.
Konsiliumo tėvai susitiko 1966 m. spalį ir patvirtino tam tikrus principus – neabejotinai sugalvotus kun. Bugninio – kaip vesti įvairias studijų grupes. Dėl darbo su oracijomis studijų grupė 18B gavo tokią instrukciją: „Kur tinkama, pakeisti posakius, kurie didele dalimi prarado savo reikšmę šiandien (pavyzdžiui, gavėnios maldų pabrėžiamas kūno pasninkas), kitais posakiais, labiau atitinkančiais šios dienos sąlygas“ [15].
 
„Naujos vertybės, naujos perspektyvos“
 
Tada su oracijomis, kaip ir su likusia Mišių dalimi, buvo daroma tai, ką tėvas Bugninis mėgdavo vadinti qualchi ritocchi („šiek tiek retušavimo“) ir arrichimento („praturtinimas“) – tai yra ne kas kita, kaip liturginė naujakalbė, ką ir matome iš rezultatų. Senos oracijos „retušavimas“ reiškė išmetimą tos kalbos bei sąvokų, kurios nepatiko protestantams ir modernistams. „Mišiolo praturtinimas“ reiškė senųjų oracijų naikinimą, o kai kurių ir visišką pašalinimą, vietoj jų dedant tekstus iš kitų šaltinių – kartais nepakeistus, o kartais taip pat „retušuotus“.
Aukščiau citavome tėvo Guy Oury teiginį, kad Pauliaus VI Mišiole galima rasti tris ketvirčius šv. Pijaus V Mišiolo. Žinoma, toks teiginys būtų teisingas, jei Mišiolo taisytojai būtų – kaip jie skelbėsi – tik šen bei ten „retušavę“ ar „praturtinę“ oracijas.
Deja, statistika pasakoja visai ką kita. Tradiciniame Mišiole yra 1182 oracijos. Apie 760 iš jų buvo visiškai išmestos. Iš apytiksliai 36% likusių taisytojai, prieš įtraukdami jas į naująjį Mišiolą, pakeitė daugiau nei pusę[16].
Netgi šį menką procentą galima stipriai sumažinti. Pirmasis 1182 oracijų skaičius atspindi tik savitus tradicinio Mišiolo tekstus – čia nepriskaičiuoti atvejai, kai tie tekstai buvo ištisai kartojami keliose skirtingose Mišiose, aukojamose skirtingu liturginių metų laiku.
Kaip beskaičiuotume, didžioji dalis tradicinių oracijų papra­sčiausiai išnyko po darbščiais taisytojų mėlynais pieštukais. Todėl jau vien tik remiantis šiais skaičiais ir statistika galima pasakyti, kad Pauliaus VI Mišiolas radikaliai nutraukia ryšius su Bažnyčios liturgine tradicija.
Dar didesnį nerimą kelia suvokimas, kad pakeistas ne tik stilius ar kiekis, bet ir pačių oracijų doktrininis turinys. Kaip to liudijimą pateikiame žodžius kun. Bugninio asistento kun. Carlo Bragos, kuris nubrėžė paskutinius štrichus reformatorių darbui prieš pat naujajam Mišiolui pasirodant spaudoje[17]:
„Prieš tai buvusio teksto taisymas tampa subtilesniu, kai iškyla poreikis atnaujinti turinį ar kalbą ir kai visa tai paveikia ne tik formą, bet taip pat ir doktrininę tikrovę. Tos [pataisos] kviečia naujojo požiūrio į žmogiškąsias vertybes šviesoje svarstyti apie jų ryšį su antgamtinėmis gėrybėmis. Susirinkimas aiškiai siūlo šį [naują požiūrį], ir tai buvo turima omenyje, kai buvo peržiūrimas laikų ciklas. To nebuvo galima ignoruoti ir keičiant šventųjų ciklą. Kitais atvejais atitinkamus kalbos pakeitimus diktavo ekumeniniai reikalavimai. Posakiai, primenantys praeities pozicijas ar kovas, harmoningai nebesiderina su naująja Bažnyčios pozicija [!]. Visiškai naujas eucharistinės teologijos pagrindas pakeitė šventiesiems teikiamo garbinimo pobūdį ar būdą šauktis jų užtarimo. Dar daugiau, teksto retušavimas turėjo būtinai iškelti švieson naujas vertybes ir naujas perspektyvas.“ [18]
„Naujasis požiūris į žmogiškąsias vertybes“, „ekumeniniai reikalavimai“, Bažnyčios „naujoji pozicija“, „naujas Eucharistinės teologijos pagrindas“ – tampa aišku, kad pasikeitimuose būta gerokai daugiau nei vien tik senojo Mišiolo turinio patobulinimas.
Dabar pažvelgsime į pačius naujųjų oracijų tekstus, kad atrastume naująją „doktrininę tikrovę“, kaip tai suformulavo kun. Braga – „naujas vertybes ir naujas perspektyvas“ [19].
 
1. „Negatyvioji teologija“
 
Pirmoji doktrininės tikrovės kategorija, kuri buvo pakeista oracijose, buvo plati – tai, ką reformatoriai iš Konsiliumo pavadino „negatyviąja teologija“. Tai sunkiai suprantama sąvoka, apie kurią jie daugiau kalbėjo, nei ją apibrėžė. Pavyzdžiui senąsias advento oracijas jie apšaukė „nuskurdintomis“, perdaug „negatyviomis“, perdaug „moralizuojančiomis“ [20]. Taip pat atsitiko ir su gavėnios oracijomis, kurios buvo dar blogesnės – „mažai atitiko modernaus žmogaus mentalitetą“. Kodėl? Tėvas Augé paaiškino:
„Kai kurios iš tų kolektų, be kita ko, kalbėjo apie bausmes, pyktį arba Dievo rūstybę, apie krikščionių bendruomenę, prispaustą kaltės, nuolatos nuliūdusią dėl netvarkos savyje, grasinamą pasmerkimu amžinai bausmei ir t. t.“ [21]
Tai iš tiesų lyg teologiniai dinozaurai modernaus žmogaus pasaulyje su besivystančia morale.
Vienas argumentas, naudotas įtikinti katalikus, skeptiškus dėl liturginės reformos, buvo dažnai kartotas teiginys, kad dideli apeigų pakeitimai iš tiesų nebuvo naujovės, bet grįžimas prie pirminių šaltinių ir senesnių tradicijų. Liturgijos studijų pažanga ir jos reformos atnešti vaisiai, tikino mus Paulius VI, užtikrins, kad tie doktrininiai ir dvasiniai turtai jau nebebus paslėpti tamsoje, bet dabar „bus panaudoti krikščionių protui apšviesti ir jų dvasią maitinti“ [22]. Naujieji ritualai esą kažkokiu būdu bus labiau tradiciniai, nei egzistavę iki Vatikano II Susirinkimo.
Ar „negatyvių“ oracijų panaikinimas reiškė, kad reformuotojai pakeis jas ypatingai senomis maldomis, kurios buvo „mažiau negatyvios“ ir džiugesnės? Deja, gaila vargšelių taisytojų. Maldose, esančiose seniausiuose liturgijos šaltiniuose – knygose, vadinamose sakramentarijais – taip pat būta „negatyvių“ sąvokų.
Dėl to Konsiliumas įtraukė į naująjį Mišiolą tik tuos senesnius tekstus, kurie „iki šiol galėtų turėti ganytojiškos vertės šiuolaikiniam žmogui“. Nepakeistų senovinių oracijų, kurios užsimindavo apie doktrinines kontroversijas ar pasninką, arba tų, kurios nevertino šio pasaulio dalykų, įvedimas sukeltų, anot reformatorių, „psichologinių sunkumų žmogui, kuris patiria kitų problemų, turi kitokį mąstymą ir kuris gyvena skirtingoje materialinėje ir disciplinarinėje padėtyje“ [23]. Priešingu atveju, psichikos sveikatingumo įstaigos, be abejo, taptų dar pilnesnės.
Kokios doktrininės realijos tradicinėse oracijose yra per daug negatyvios ir sukelia sunkumų šiuolaikiniam žmogui? Sąrašas yra platus. Geriausias būdas pajausti tų įžeidžiančių ir netinkamų sąvokų skonį yra įsivaizduoti „šiuolaikinį žmogų“ ir rasti tai, kuo jis netiki, remiantis tekstais, kuriuos Konsiliumas pakeitė ar iškirpo iš Mišiolo.
Atrodo, kad šiuolaikinis žmogus nebegali pakęsti kalbos apie nuodėmės bjaurumą[24], „žaizdas“, kurias padaro nuodėmė[25], nuodėmę kaip piktybės žabangas[26], nuodėmę, „sunkiai įžeidžiančią“ dieviškąją didybę[27] ir nuodėmę kaip „kelią į pražūtį“ [28].
Bet kam jam tokių kalbų klausyti? Juk jau visiškai nebereikia jausti „siaubo“ dėl „Dievo įtūžio“ [29], jo „pasipiktinimo“ [30], ar Jo rūstybės smūgių[31], nei jaustis prislėgtam blogio „naštos“ [32], kaip belaisviui[33] „nuodėmės pančiuose“ [34].
Šiuolaikinis žmogus lengvai jaučiasi šiame gyvenime, kuriame jam labiau patinka, kad jam neprimintų apie priešingumus[35], „pavojus“ [36], „priešus“ [37], blogybes[38], „sunkius išmėginimus“[39]. Jis netiki, kad „nusipelno“ blogio šiame gyvenime už savo blogus darbus[40], kad jo sielvartai ir vargai čia kyla iš jo nuodėmių[41], kad tai, jog Dievas jį „parbloškia“, jį gydo[42], arba, kad jis yra vertas bausmių[43].
Kruopštaus Konsiliumo darbo dėka, šio modernaus žmogaus psichika patirs mažiau sunkumų esant naujoms oracijoms, kadangi jos nebepabrėžia tokių atgyvenusių sąvokų kaip žmogaus prigimties trapumas[44], „sielos silpnybės“ [45], mūsų silpna valia[46], mūsų sielos ligos[47], mūsų širdies užsispyrimas[48], mūsų ydų stiprumas[49], „kūno ir akių pageidimas“ [50] ir „nuolatinis negalavimas dėl mūsų nesaikingumo“ [51].
Kadangi šiuolaikinis žmogus nebejaučia poreikio išreikšti nepasitikėjimą savo teisumu ar stiprybe[52] ir užsispyrusiai atsisako atsižadėti savo išdidumo[53] ar suvokti savo bejėgiškumą[54], nevertumą[55], nuopelnų trūkumą[56], tai nėra reikalo jam priminti apie tokius nerimą keliančias sąvokas kaip „pagundos“ [57], „blogos mintys“ [58], pavojus sielai[59] ir „sielos bei kūno priešai“ [60].
Jeigu jis, nepaisydamas savojo džiaugsmingo pasaulėvaizdžio, netgi pripažins, kad įpuolė į nuodėmę, vis tiek jo atsivertime nebus vietos gailesčio dvasiai[61]. Jis nebus linkęs mąstyti apie „savo mirties valandą“ [62], sekti šventųjų turėta atgailos dvasia[63], ir nelies tų graudulio, gailesčio bei atgailos ašarų, kurios sutirpdo žmogaus širdies kietumą ir užgesina siaučiančias liepsnas[64].
Šiuolaikinis žmogus dėl savo nuodėmių nelaikys savęs „nusikaltėliu“ [65], kaltinamu už sunkius nusižengimus ir meldžiančiu atleidimo[66], laukiančiu „kerštingo nuosprendžio“ [67] iš amžinai ir tobulai teisingo Dievo, kuris galėtų baigtis dangaus praradimu[68] ir atiduoti jį „amžinajai mirčiai“ [69], amžinai bausmei[70] ir „pragaro kančioms“ [71] bei jo ugniai[72] – viso to, ką Dievas dabar taip supratingai panaikino, laikydamasis, kaip galima numanyti, „Vatikano II Susirinkimo dvasios“.
Toks yra šiuolaikinio žmogaus dvasinis portretas. Nors truputėlis švelniai negatyvios kalbos naujajame Mišiole išlaikyta, maldos su tokia kalba, tik su viena išimtimi[73] (ir netgi ji neteisingai išversta naujojoje oficialioje angliškoje versijoje), buvo išstumtos į šiokiadienius (paprastai tik gavėnios metu), kai šiuolaikinis žmogus retai, jei apskritai eina į bažnyčią, arba į pasirenkamas formules, užslėptas Mišiolo pabaigoje.
Naujosioms sekmadienio oracijoms Konsiliumas paprasčiausiai perrašė ar panaikino tekstus, kurie šiuolaikiniam žmogui atrodo trikdantys. Pirmiausia pažvelkime į seną kolektą trečiajam sekmadieniui po Sekminių, dabar iškarpytą ir paskirtą naudoti 17 eilinio laiko sekmadienį[74]:
„O Dieve, saugotojau tų, kurie viliasi tavimi, be kurio niekas nėra stiprus, niekas nėra šventas, padidink savo gailestingumą mums, kad su tavimi kaip valdovu ir vedliu...
Senasis tekstas:
...mes taip pereitume per laikinąsias gėrybes, kad neprarastume amžinųjų.
Naujasis tekstas:
...mes dabar taip naudotumėmės praeinančiais dalykais, kad prisirištume prie pasiliekančiųjų.“
Užuomina į pasmerkimo galimybę, praradus dangų dėl blogo laikinųjų dalykų naudojimo, čia dingo. Jo vietoje išreikštas noras „prisirišti prie pasiliekančių dalykų“ – aptakus, bet nepalyginamai „pozityvesnis“ suvokimas.
Revizoriai panašiai perkėlė seną kolektą antrajam sekmadieniui po Velykų ir perrašė jos pabaigą[75]:
„O Dieve, kuris per tavo Sūnaus nusižeminimą pakėlei puolusį pasaulį, suteik savo tikintiesiems nuolatinį džiugesį, kad tiems, kuriuos išgelbėjai...
Senasis tekstas:
...nuo amžinosios mirties pavojų, leistum mėgautis amžinaisiais džiaugsmais.
Naujasis tekstas:
...iš nuodėmės vergijos, leistum mėgautis amžinaisiais džiaugsmais.“
Čia „amžinosios mirties pavojus“ – vėlgi, pragarą – jie pakeitė mažiau grėsminga idėja apie išvadavimą iš „nuodėmės vergijos“.
Priminimas apie žmogaus silpnumą vėl galėtų varžyti šiuolaikinį žmogų. Todėl Konsiliumas redagavo vienuoliktojo sekmadienio po Sekminių sekretą, kuri imta naudoti kaip 10 eilinio laiko sekmadienio atnašų malda[76]:
„Maloningai pažvelk, prašome tave, Viešpatie, į mūsų tarnavimą, kad tai, ką aukojame, būtų tau priimtina dovana...
Senasis tekstas:
...ir būtų pagalba mūsų trapumui.
Naujasis tekstas:
...ir padidintų mūsų meilę.“
Prašymas meilės yra labiau pozityvus nei aliuzija į mūsų valios „trapumą“ ir polinkį į nuodėmę.
Žmogiški pavojai taip pat yra negatyvūs, kaip matome lygindami postkomuniją dvidešimt trečiam sekmadieniui po Sekminių su peržiūrėta versija, dabar naudojama 34 eilinio laiko sekmadienį[77]:
„Prašome tave, visagali Dieve,...
Senasis tekstas:
...kad mums, kuriems leidi džiaugtis dalyvavimu dieviškuose dalykuose, neleistum pasiduoti žmogiškiems pavojams.
Naujasis tekstas:
...kad mums, kurie džiaugėmės dalyvaudami dieviškuose dalykuose, tu niekad neleistum atsiskirti nuo tavęs.“
Stiprus kontrastas tarp šio gyvenimo išbandymų ir dieviškųjų dalykų teikiamo džiugesio išnyko.
Visiškai neigiamas kitų sekmadienių oracijų turinys sukeldavo ypatingų problemų, kaip matome iš senos kolektos antrajam gavėnios sekmadieniui:
„Dieve, tu matai, kad mes visai netekome jėgų, saugok mus iš vidaus ir iš išorės, kad būtume apsaugoti nuo visokių priešingumų kūne ir apvalyti nuo nedorų minčių sieloje.“[78] 
Jeigu čia pašalinsi negatyvias sąvokas „priešingumai“, „nedoros mintys“ ir „jėgų netekimas“, liks tik skyrybos ženklai. Todėl šiuo, kaip ir daugeliu kitų atvejų, Konsiliumas tiesiog panaikino visą tekstą.
Kai revizoriai pakeitė ar panaikino šias maldas, jie sunaikino tradiciją, daug senesnę nei 400 metų senumo Tridento Mišiolas. Kiekvienas iš aukščiau pacituotų pavyzdžių pasirodo senojo Mišiolo laikų cikle, kurio tekstai yra 1100–1600 metų senumo. Ištrynęs negatyvias sąvokas iš šių oracijų, Pauliaus VI Konsiliumas atėmė iš Mišių doktrininį paveldą, kurį jos gavo dar iš šventųjų Augustino, Ambraziejaus ir Jeronimo patristinės eros.
Revizoriai, žinoma, turėjo pakeisti visų gavėnios maldų charakterį. Tradicinės gavėnios oracijos nepaliaujamai pabrėžė pasninką ir kūno apmarinimus – tai yra kitos šiandieniniam žmogui „negatyvios“ idėjos (išskyrus tada, kad jis skaičiuoja kalorijas). Kai Paulius VI, atmesdamas disciplinos praktiką, kuri atėjo praktiškai nuo pat katakombų laikų, savo Konstitucija, ironiškai pavadinta Paenitemini („Darykime atgailą“)[79], panaikino gavėnios pasninką, nuorodos į pasninką senosiose gavėnios oracijose tapo toli gražu ne šventai neliečiamomis. Buvo prirašyta skubi chirurginė operacija.
Dėl to tose senosiose oracijose, kurios buvo išsaugotos naujajame Mišiole, ten, kur jis anksčiau pasirodydavo, žodis „pasninkas“ buvo pakeistas tokiomis frazėmis kaip „atgailos darbai“, „atgailos troškimas“ [80]. Panašiai, kur maldos kadaise kalbėjo apie herojiškus kūno apsimarinimus gavėnios metu, dabar jos kalba apie „nuosaikumą“ ir „susivaldymą“ [81].
Kita tema, minima tradicinėse gavėnios maldose, minėjo „dvasinę kovą“, žmogaus „nedorumą“, Dievo pyktį dėl mūsų nuodėmių, „Jo rūstybės rykštę“, laikinąją bausmę, amžinąją bausmę, mūsų „paslėptas ydas“, mūsų „kaltę“, Dievo pykčio nuraminimą, „klaidą“, „kitų nuodėmių naštą“, mūsų „blogus darbus“ arba „sielvartą“. Tos oracijos buvo arba panaikintos, arba pakeistos.
Net Judas Iskarijotas nebeužsitarnauja neigiamos minties. Didžiojo Ketvirtadienio malda, mininti apie tai, kad jis gavo bausmę iš Dievo už savo kaltę, buvo panaikinta[82].
Pelenų trečiadienis jautriai reaguojantiesiems į negatyviąją teologiją, žinoma, yra žemiausias taškas liturgijoje. Konsiliumas mąstė jį apskritai panaikinti. Galų gale Pelenų trečiadienis buvo paliktas – bet tik niurnant ir nenoromis, kadangi jo šventas laikymasis buvo taip įaugęs į žmonių gyvenimą, kad „būtų sunku jį pašalinti, nesukeliant kitų nepatogumų“ [83].
Nepaisant to, buvo padaryti reikšmingi pakeitimai pelenų šventinime. Dvi iš keturių maldų buvo panaikintos (pirmoji turbūt dėl to, kad mini angelą). Likusieji du tekstai yra pasirenkami – galima pasirinkti bet kurį – ir abu gerokai išmėsinėti. Pirmojoje maldoje prašymas susigraudinimo dvasios dėl nuodėmių buvo iškirptas ir pakeistas ne vietoje įterpta šneka apie velykinės paslapties šventimą.
Antrojoje maldoje atgaila buvo pakeista mažiau reikalaujančiu terminu „atsivertimas“, o „atleidimas“ kaip atpildas už gailėjimąsi išnyko kartu su „nuolankumu“, „žmoniškosios prigimties trapumu“ ir „mirtimi“ kaip bausme už mūsų kaltę[84].
Šitų panaikinimų šviesoje visai lengva suprasti, ką žmonės, sukūrę naująjį Mišiolą, turėjo galvoje, sakydami „negatyvioji teologija“: tai bet koks kalbėjimas apie siaubingą nuodėmės kaip didžiausio blogio nedorumą ir jos skaudžias pasekmes tiek šiame, tiek kitame pasaulyje. Šiuolaikinis žmogus nenori girdėti apie tokius dalykus – ir Pauliaus VI Mišiolas čia jam pasitarnauja.
 
2. Atsiribojimas nuo pasaulio
 
„Draugystė su pasauliu, – sako šv. Jokūbas savo laiške, – yra priešinga draugystei su Dievu“ (Jok 4, 4). Šis blaivus mokymas aidu kartojasi kitose Šventojo Rašto pastraipose ir nesuskaičiuojamuose teologų, asketų ir šventųjų raštuose ištisus šimtmečius.
Dėl to tradiciniame Mišiole daug oracijų, skirtų šventiesiems, pabrėžė jų jaustą nepaisymą ir panieką pasauliui kaip kažką aiškiai dorybingo. Frazė terrena despicere – „niekinti šio pasaulio dalykus“ – nuolat iškyla kaip idealas, kurį šventasis pasiekė ir kurį mes viliamės pasiekti.
Šią konkrečią doktrininę realiją reformatoriai visiškai ištrynė iš naujojo Mišiolo, kurį jie dabar vadina „labiau pozityviu“ [85], „labiau pagarbiu žemiškos realybės atžvilgiu“ [86].
Paprasčiausiai cituodami kelis tekstus apie tai ir pažymėdami frazes, kurios buvo pakeistos, mes iliustruosime, kaip Konsiliumas „retušavo“ užgaulią kalbą. Antrojo advento sekmadienio postkomunijoje tekstai abiejuose Mišioluose prasideda tomis pačiomis frazėmis[87], o po to eina priešingomis kryptimis:
„Pripildyti dvasinio maisto mes maldaudami prašome tave, Viešpatie, kad mus, dalyvaujančius šioje Paslaptyje, tu išmokytum...
Senasis tekstas:
...niekinti žemiškus dalykus ir mylėti dangiškuosius.
Naujasis tekstas:
...išmintingai žiūrėti į žemiškus dalykus ir būti atsidavus dangiškiesiems.“
Su šv. Petro Damianio (1001–1072), bebaimio klero reformuotojo ir herojiško asketo, šventės kolekta buvo pasielgta panašiai[88]:
„Suteik, prašome tave, visagalis Dieve, sekti palaimintojo Petro, tavo išpažinėjo ir vyskupo, perspėjimais ir pavyzdžiais,...
Senasis tekstas:
...kad niekindami žemiškuosius dalykus, mes pasiektume amžinuosius džiaugsmus.
Naujasis tekstas:
...kad nieko nestatydami pirmiau už Kristų ir visada uolūs tavo Bažnyčios tarnyboje, mes būtume nuvesti į amžinosios šviesos džiaugsmus.“
Panašiai buvo ir su kolekta, pagerbiančia šv. Kajetoną (1480–1547) [89]:
„Dieve, kuris leidai palaimintajam Kajetonui, tavo išpažinėjui, sekti apaštališku gyvenimu, duok, meldžiame tave, kad per jo tarpininkavimą ir pavyzdį mes visada pasitikėtume tavimi ir...
Senasis tekstas:
...trokštume tik dangiškų dalykų.
Naujasis tekstas:
...noriai siektume tavo karalystės.“
Šių naujųjų tekstų perspektyva, kaip galima aiškiai matyti, yra visiškai skirtinga – daugiau „horizontali“, labiau orientuota į šį pasaulį, mažiau griežta ir mažiau antgamtinė. Galutinio žmogaus tikslo svarba sumenkinama, ir riba tarp šventų bei profaniškų dalykų, tarp dangaus ir žemės nublanksta.
Išskyrus tris prieš tai buvusius tekstus, kurie buvo redaguojami, reformatoriai tiesiog panaikino bet kokią senąją oraciją, kuri nevertino pasaulio. Keturių šventųjų šventės, kurių oracijos naudojo žodžius terrena despicere („niekinti šio pasaulio dalykus“) buvo panaikintos[90], o tų devynių švenčių, kurios išlaikytos naujajame Mišiole, atveju taisytojai pateikė visiškai naujas oracijas, pakeisdami „drąsą atimančią“ kalbą, pvz.:
„...paragavę tavo brangiausios Širdies saldybės, teišmokstame niekinti žemiškus dalykus ir mylėti dangiškuosius“ (Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventė); [91]
„...atitraukdami savo širdis nuo žemiškų džiaugsmų, tenusipelnome mėgautis amžinaisiais“ (Šv. Angelės Meriči šventė); [92]
„...tarp šio pasaulio vilionių... tegul tavo tikintieji niekina žemiškuosius dalykus ir visada siekia dangiškųjų“ (Šv. Kazimiero šventė); [93]
„...Dieve, kuris pažadėjai šimteriopą atlygį... tiems, kurie palieka visus šio pasaulio dalykus... kad mes niekintume šio pasaulio dalykus ir trokštume tik dangiškųjų“ (Šv. Paulino Noliečio šventė); [94]
„...suteik, kad, sekdami juo, mes niekintume šio pasaulio dalykus ir visada džiūgautume dalyvaudami tavo dangiškose dovanose“ (Šv. Pranciškaus Asyžiečio šventė); [95]
„Dieve, kuris išmokei palaimintąją Jadvygą atsisakyti pasaulio blizgesio... Suteik, kad mes išmoktume trypti po kojomis žūstančius šio pasaulio malonumus...“ (Šv. Jadvygos šventė); [96]
„...kaip tu davei jam jėgos nugalėti šio gyvenimo gundymus, Taip duok mums galią... atmesti pasaulio viliojimus ir ateiti pas tave tyromis širdimis“ (Šv. Henriko šventė). [97]
Kitos panaikintos oracijos kalbėjo apie pasaulio puikybės ir tuštybės atmetimą[98], ramybę, kurios pasaulis negali duoti[99], išlaisvinimą ar pakilimą virš žemiškų troškimų[100], praeinančių ar visų šio pasaulio dalykų niekinimą[101], pasaulietiškų ambicijų ar siekimų atsižadėjimą[102], pasaulio malonumų atmetimą[103], žemiškų prisirišimų silpninimą[104] ir žiūrėjimą iš aukšto į pasaulio malonumus[105]. Taigi atsitraukimas nuo pasaulio, 1900 metų pamokslautas teologų ir šventųjų, iš naujojo Mišiolo oracijų išnyksta.
 
3. Maldos už mirusiuosius
 
Vienas iš labiausiai sukrečiančių pakeitimų posusirinkiminėje liturgijoje palietė ritualus ir maldas už mirusiuosius. Balti drabužiai pakeitė juodus. Aleliuja pakeitė Amžinąjį atilsį duok jiems, Viešpatie, o tipiškos laidotuvės, bent jau Amerikoje, pavirto kažkuo panašiu į šventojo kanonizacijos ceremoniją.
Naujasis Mišiolas turi apie 114 oracijų už mirusiuosius, iš kurių apie 25 atėjo iš senojo Mišiolo. Tos paliktosios oracijos, kurios buvo nepakankamai optimistiškos, kaip įprasta, buvo atiduotos revizoriams „retušuoti“, ir kalba apie uždraustas temas išnyko.
Jei posusirinkiminė liturgija nebegali smerkti žemiškų dalykų, nenuostabu, kad ji nebegali smerkti ir krikščionio sielos. Palyginus, pavyzdžiui, senąją laidotuvių dienos kolektą su jos pataisyta versija[106], pasirodo, kad Konsiliumas pašalino tokias eilutes:
„...kad tu neatiduotum jo sielos į priešo rankas, ir nepamirštum jo amžinai, bet įsakytum, kad jis būtų paimtas aukštyn tavo šventųjų angelų... [kad] jis nepatirtų pragaro skausmų...“
Pragaras neįeina į pagrindinių šiuolaikinio žmogaus norų sąrašą.
Dar daugiau, senosios oracijos už mirusiuosius, pabrėždamos maldavimą už mirusiųjų vėles ir prašymus suteikti amžinąjį atilsį, nedviprasmiškai atspindėjo Bažnyčios tikėjimą, kad egzistuoja skaistykla kaip bausmės ir apvalymo vieta.
Naujajame Mišiole kelios esminės frazės, nurodančios į skaistyklą, išnyko. Pavyzdžiui, nuoroda į dangų kaip amžinojo atilsio vietą, išnyko trijose vietose, kur ji anksčiau buvo[107]. Amžinasis atilsis yra, tačiau bent jau netiesiogiai negatyvus, kadangi dalis skaistyklos bausmės yra „poilsio neturėjimas“, kuris atsiranda, šalia kitų kančių, iš skausmo dėl atskyrimo nuo Dievo.
Labiausiai šokiruojantis maldų už mirusiuosius naujajame Mišiole aspektas yra žodžio „siela“ likimas. 1970 m. vienas iš liturgistų, įtrauktų į tų maldų taisymą, kun. Henry Ashworth, parašė įdomius komentarus naujiesiems tekstams. Turbūt atsakydamas į konservatyviųjų katalikų kritiką, kad naujasis Mišiolas yra per švelnus skaistyklos klausimu, tėvas Ashworth teigė: „Bažnyčios tikėjimas skaistykla tose maldose atsispindi frazėse, kurios prašo, kad mirusiojo siela būtų apvalyta nuo nuodėmės“ [108].
Visa tai labai gražu – iki tol, kol pastebėsime, kad žodis „siela“ (anima) dėl praktinių tikslų dingo iš naujųjų oracijų už mirusiuosius. Devyniose oracijose, naudojamose naujosiose Mišiose Vėlinių dieną [angl. All Souls‘ Day], žodis „siela“ neatsiranda nei karto; tuo tarpu tradicinis Mišiolas naudoja jį visose devyniose oracijose. (Turbūt lapkričio 2 dieną reikėtų pervadinti į „Nė vienos sielos dieną“ [angl. No Souls‘ Day].)
Be to, atrinkdami oracijas už mirusiuosius naujajame Mišiole, jie išmetė 11 tradicinių oracijų, kurios turėjo žodį „siela“ [109], o iš 25 tradicinių oracijų, kurias paliko, jie ištrynė žodį „siela“ 23-jose iš jų[110]. Dėl to maldos yra kalbamos ne už „Džono Smito sielą“, bet paprasčiausiai už „Džoną Smitą“ – čia sulaužoma kita senovinė tradicija, nuo pat senųjų Romos sakramentarijų laikų naudojusi tą žodį maldose už mirusiuosius[111]. Tie praleidimai buvo tyčiniai – žodžiai buvo praleisti tam, sakė tėvas Ashworth, kad maldos būtų „palengvintos“ [112]. 
Neskaitant netiesioginio Bažnyčios mokymo apie skaistyklą paneigimo ir troškimo išnaikinti „negatyvias sąvokas“, ar čia galėjo veikti koks nors visai naujas teologinis principas? Straipsnyje, pasirodžiusiame prieš keletą metų leidinyje The Wanderer, kun. Paulis Trinchard’as pastebėjo:
„Amerikos bažnyčiose plinta plačiai ignoruojama ir nepastebėta fundamentali erezija. Ji moko, kad mes nesame sudaryti iš kūno ir sielos. Kiekvienas žmogus yra matomas holistiškai. Anot šio požiūrio, neįmanoma, kad jūsų siela ar dvasia egzistuotų be jūsų kūno. Pagal šią esminę ereziją, kiekvienas asmuo turi egzistuoti kaip dvasia, siela ir kūnas (ar jo atitikmuo). Taigi sielos esą neegzistuojančios atskirai.“ [113]
Jei ši erezija – praktinis sielos egzistavimo neigimas – yra paplitusi, tai tam ji gavo nemažai paramos iš Mišiolo atnaujintojų, kurie tyčia pašalino žodį „siela“ iš maldų už mirusiuosius naujajame Mišiole.
Taigi šiuolaikinis žmogus, laimėdamas visą pasaulį vienoje naujojo Mišiolo dalyje, praranda savo sielą kitoje.
 
4. Ekumenizmas
 
Viena akimi ieškodami to, kas, kaip sako kun. Braga, „harmoningai nebesiderina su naująja Bažnyčios pozicija“ [114], mes trumpai atsigręšime į pakeitimus, kurių tikslas – padaryti oracijas labiau „ekumeninėmis“.
Vienintelio tikrojo Dievo pripažinimo frazė buvo ištrinta iš Kirilo Jeruzaliečio kolektos[115]. Mišių už tikėjimo skleidimą kolekta, dabar tarsi perkrikštyta kolekta už tautų evangelizaciją, patyrė keletą pakeitimų[116]:
„Dieve, kuris nori, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą...
Senasis tekstas:
...pasiųsk, meldžiame tave, darbininkų į savo pjūtį ir suteik jiems malonę skelbti tavo žodį su visa drąsa, kad tavo žodis sklistų ir būtų pašlovintas, ir visos tautos pažintų tave, vienintelį Dievą ir tą, kurį tu siuntei, Jėzų Kristų, tavo Sūnų, mūsų Viešpatį.
Naujasis tekstas:
...pažvelk į savo gausią pjūtį, ir maloningai pasiųsk ten darbininkus, kad Evangelija būtų paskelbta kiekvienam kūriniui ir kad tavo žmonės, suburti gyvenimo žodžio ir sustiprinti sakramentų jėga, eitų tolyn išganymo ir meilės keliu.“
Misionierių apaštalavimo tikslas buvo pakeistas. Senojoje kolektoje jis buvo nešti visoms tautoms vienintelį tikrąjį Dievą ir Jėzų Kristų – ši frazė yra citata iš mūsų Viešpaties kalbos Jn 17; naujojoje kolektoje tai atrodo tėra tik „Evangelijos skelbimas“. Priemonė paversta tikslu.
Jei prašymai atversti visus žmones į vienintelį tikrąjį Dievą – naudojant ne ką mažiau kaip paties mūsų Viešpaties žodžius – yra laikomi per daug triumfalistiniais, tuomet nenuostabu, kad ir kolekta Kristaus Karaliaus šventei buvo „savo išraiška pritaikyta šiuolaikinio žmogaus mentalitetui“ [117], atsikratant frazės „dėl savo gailestingumo suteik, kad visos tautų šeimos, atskilusios dėl nuodėmės pančių, būtų pajungtos Jo švelniausiajai valdžiai“ [118]. Kovojanti Bažnyčia taip pat išnyko iš Kristaus Karaliaus[119] bei šv. Ignaco Lojolos[120] švenčių.
Nereikia nei sakyti, kad dingo net užuominos į erezijos buvimą. Mūsų tikėjimas neva nebėra „tikrasis tikėjimas“ už kurį šv. Fidelį iš Singmaringeno nukankino Šveicarijos protestantai[121], ir jau nebepriimtina sakyti, kad šv. Ireniejus „nugalėjo ereziją savo mokymo teisingumu“ [122]. Oracijose šv. Robertui Belarminui[123] ir šv. Petrui Kanizijui[124] (protestantų maišto metu vadintam „Eretikų kūju“) buvę prašymai grąžinti esančius klaidoje atgal į Bažnyčios vienybę ir į išganymą buvo išmesti, sakė kun. Braga, kaip atspindžiai amžiaus, kuriam būdingas „nesutaikomumas ir užkariavimo dvasia“ [125].
Nesutaikomumas ir užkariavimo dvasia natūraliai primena didįjį popiežių, kuris patvirtino vad. Tridento Mišiolą, šv. Pijų V. Jo oracija pakeista kita, truputį labiau ekumeniška: [126]
„Senasis tekstas:
Dieve, kuris, norėdamas parblokšti savo Bažnyčios priešus ir atstatyti tavo garbinimo grožį pasirinkai palaimintąjį Pijų aukščiausiuoju pontifiku, suteik, kad mes būtume apginti jo globos bei tokie atsidavę tavo tarnybai, jog nugalėję visas savo priešų žabangas, galėtume džiaugtis tavo amžinojoje ramybėje.
Naujasis tekstas:
Dieve, kuris, iškėlei savo Bažnyčioje palaimintąjį Pijų kaip popiežių, kad jis saugotų tikėjimą ir duotų tau tinkamesnį garbinimą, sutek per jo tarpininkavimą, kad mes dalyvautume tavo paslaptyse su gyvu tikėjimu ir vaisinga meile.“
Kadangi, kaip mums tikina, Bažnyčia nebeturi tikrų priešų, tai juos puolančios frazės buvo išmestos – tai, galima sakyti, atspindys amžiaus, kuriam būdinga dialogo ir kompromiso dvasia.
Keisti dalykai nutiko su frazėmis, kurios atspindėjo Bažnyčios mokymą apie Aukščiausiojo Pontifiko galias ir funkcijas. Šv. Robertas Belarminas, iškalbingas popiežiaus neklystamumo gynėjas protestantų grasinimų akivaizdoje, nebeminimas kaip „atrėmęs klaidų žabangas ir atkovojęs Apaštalų Sosto teises“[127]. Dviejose oracijose už Aukščiausiąjį Pontifiką nuoroda, kad jis valdo Bažnyčią[128], buvo pašalinta.
Kad nebūtų pagalvota, jog, pašalindami kalbą, smerkusią erezijos blogį ir skelbusią Dievo bei Bažnyčios teises, taisytojai sugrįžo prie pirmųjų krikščionių tradicijų, tereikia apžvelgti iškilmingus Didžiojo penktadienio maldavimus. Šios maldos, seniausios tradiciniame Mišiole, datuojamos dar anksčiausių persekiojimų dienomis[129]. Gelazijaus sakramentarijuje – VIII amžiaus rankraštyje, kuris yra seniausia egzistuojanti Romos liturginių maldų oficialus rinkinys[130] – tų oracijų tekstai, išskyrus kai kuriuos gramatinius skirtumus, identiški tekstams, randamiems tradiciniame Romos Mišiole[131].
Palyginus tuos tekstus su jų atitikmenimis Pauliaus VI Mišiole, atsiskleidžia, kad:
- Maldoje už Bažnyčią reformatoriai praleido prašymą, kad kunigaikštystės ir valdžios būtų paklusnios Bažnyčiai[132] – tai esąs „anachronizmas“, sakė kun. Bugninis, jei čia kalbama apie Bažnyčios įtaką laikiniems dalykams[133];
- Malda už eretikus ir schizmatikus buvo panaikinta. Tradicinis tekstas meldžiasi už jų išlaisvinimą iš klaidos ir velnio apgaulių, jų atgailavimą, jų grįžimą į tiesos vienybę ir erezijos blogio pašalinimą iš jų širdžių. Jos vietoje pakeitėjai įdėjo miglotą maldą apie krikščionių vienybę[134];
- Oracija už žydus nebekalba apie jų „neištikimybę“, jų „aklumą ir „uždangą“ ant jų širdžių, atsisakant pripažinti Kristų. Vietoje maldavimo, kaip anksčiau, už jų atsivertimą, dabartinė malda prašo Dievo, kad žydai padidintų ištikimybę savo sandorai ir „ateitų į atpirkimo pilnatvę“ [135];
- Malda už pagonis dabar vadinama „už tuos, kurie netiki Kristumi“. Ji taip nebesimeldžia už jų atsivertimą[136].
Senosios maldos buvo pakeistos, sakė arkivyskupas Bugninis savo memuaruose, todėl, kad „jos gana blogai skambėjo“ ekumeniniame II Vatikano klimate, ir todėl, kad „niekas Bažnyčios maldoje nerastų motyvo dvasiniam diskomfortui“ [137] – niekas, tikriausiai išskyrus tuos, kurie tebetiki ir meldžiasi, kad visas pasaulis atsiverstų į katalikų tikėjimo tiesą.
 
5. Šventųjų nuopelnai
 
Mes, gyvendami žemėje, savo malda ir gerais darbais galime pelnyti malones kitiems. Tačiau Bažnyčia moko, kad dangaus šventųjų nuopelnai turi kur kas didesnę galią išprašyti mums malonių ir palaiminimų, kurių mums reikia. Dėl tos priežasties mažiausiai 200 kartų liturginiuose metuose tradicinės oracijos šaukiasi šventųjų nuopelnų[138]. Paprastai oracija prašo Dievo kažko per „jų nuopelnų pagalbą“, jų „maldas ir nuopelnus“, jų „nuopelnus ir tarpininkavimą“ arba jų „nuopelnus ir pavyzdį“.
Pauliaus VI Mišiolo oracijose šventųjų nuopelnai, kaip ir žmogaus siela, praktiškai buvo užmiršti. 30 atvejų[139] reformatoriai pakeitė senąsias oracijas, kuriose buvo minimi nuopelnai, įvairiomis naujomis. 21 kitose oracijose, kurias jie paliko, keitėjai panaikino žodį „nuopelnai“[140] ir tik 3 iš 13 oracijų, kur tas žodis vis dar pasitaiko naujajame Mišiole, yra privalomos[141].
Kam gi reikėjo praktiškai panaikinti šventųjų nuopelnų sąvoką? Vienas paaiškinimas gali būti moderni (ir neomodernistinė) tendencija neigti bet kokį realų skirtumą tarp prigimtinės [naturalis] ir antgamtinės [supernaturalis] tvarkos, pristatyti religiją kaip kažką visiškai „horizontalaus“ ir „natūralaus“, priešpastatant antgamtiniam jos supratimui, kurio visada laikėsi katalikų tikėjimas. Vienas iš taisytojų nusiskundimų dėl senųjų oracijų šventiesiems, kad jos yra „per daug abstrakčios“, nesugebančios parodyti pasiekiamo šventumo idealo šiuolaikiniam žmogui.
Tipiškas rezultatas yra kolekta šv. Gertrūdos Didžiosios garbei: tiek senoji, tiek naujoji versija lotyniškai prasideda ta pačia fraze: „Dieve, kuris paruošei sau malonius namus šventosios mergelės Gertrūdos širdyje...“ Likusi maldos dalis įgavo naują orientaciją[142]:
„Senasis tekstas: 
...per jos nuopelnus ir tarpininkavimą gailestingai nuplauk mūsų širdžių dėmes ir suteik, kad mes džiūgautume jos draugijoje.
Naujasis tekstas:
...per jos tarpininkavimą gailestingai apšviesk mūsų širdžių tamsybę kad mes džiaugsmingai patirtume tavo darbą ir buvimą mumyse.“
Visa maldos perspektyva buvo pakeista: „apšvietimas“ ir „džiaugsmas“ yra dalis šiuolaikinio žmogaus patirties, o „nuopelnai“, nuodėmės „dėmės“ ir dangiškoji „draugija“ – ne, taigi pastarosios sąvokos dingo.
Kitas motyvas atsikratyti žodžio „nuopelnai“, be abejonės, buvo ekumenizmas. Bažnyčia moko, kad mes galime gauti nuopelnus sau ir kitiems, bet klasikinis protestantizmas mano, kad žmogaus prigimtis yra tokia sugedusi, jog žmogus negali nieko nusipelnyti. Panaikinkime žodį „nuopelnai“ oracijose šventiesiems, ir viena kliūtis ekumeniniame kelyje išnyks.
 
6. Stebuklai
 
Stebuklai, moko tokie teologai kaip šv. Robertas Belarminas (Bažnyčios mokytojas), yra taip persipynę su katalikų religija, kad jų neįmanoma nuo jos atskirti. Šventųjų stebuklais turtingos Bažnyčios egzistavimas yra amžinas stebuklų realumo liudijimas[143].
Kai kurios iš tradicinių oracijų, tokios kaip šv. Fidelio iš Singmaringeno ir šv. Augustino Kenterberičio garbei, tiesiog pamini faktą, kad tie šventieji darė stebuklus. Kitos oracijos nurodo konkrečius stebuklus: kad šv. Robertas Penjafortietis ėjo vandeniu; kad šv. Skolastikos siela pakilo į dangų balandžio pavidalu; kad meilės ugnis šv. Dievo Jono širdyje buvo tokia didi, kad, gelbėdamas ligonius iš degančio pastato, jis išliko nesužalotas, arba kad šv. Pranciška Romietė kalbėdavosi su savo angelu sargu.
Užuominos į stebuklus, nereikia nei sakyti, buvo visos panaikintos, kad maldos būtų „labiau pritaikytos šiuolaikinio žmogaus mentalitetui“. Nuostabių ir stebuklingų dalykų sąvoka yra „tam tikros praeities hagiografijos[144] požymis“ [145].
Tokie svarstymai paskatino panaikinti seną oraciją šv. Mikalojaus šventėje[146]:
„Dieve, kuris papuošei palaimintąjį vyskupą Mikalojų nesuskaičiuojamais stebuklais, suteik, meldžiame tave, kad per jo nuopelnus bei maldas mes būtume išgelbėti nuo pragaro liepsnų.“
Tiek „nuopelnai“, tiek „pragaro liepsnos“ galėjo būti šio panaikinimo kaltininkais.
Jei šventieji yra „demitologizuojami“, kodėl gi to negalima padaryti su Visų Šventųjų Karaliene? Oracija Lurdo Dievo Motinos šventei nebemini jos apsireiškimo[147], o naujosios oracijos Rožančiaus Dievo Motinos šventei nebemini net rožančiaus[148].
Galiausiai, net oracijos, priminusios stebuklingus nutikimus mūsų Viešpaties gyvenime, neliko saugios nuo reformatorių racionalizmo: Dievo balsas jau nebekalba iš debesies Atsimainymo šventėje[149], o Kristaus stebuklas prikeliant Lozorių iš numirusių irgi išnyko[150].
 
Nykstantys mokymai
 
Dėl to, lyginant senųjų ir naujųjų oracijų tekstus, atsiranda ilgas sąrašas „doktrininių realijų“ (kaip jas pavadino revizoriai), kurios buvo arba sunaikintos, arba paliktos nuvysti ir pasitraukti į užkulisius. Į šį sąrašą įeina: pragaras, teismas, Dievo rūstybė, bausmė už nuodėmes, nuodėmės kaip didžiausio blogio nedorumas, neprisirišimas prie pasaulio, skaistykla, mirusiųjų vėlės, Kristaus socialinis karališkumas žemėje, Kovojanti Bažnyčia, katalikų tikėjimo triumfas, erezijos, schizmos bei klaidos blogis, nekatalikų atvertimas, šventųjų nuopelnai ir stebuklai.
Ši litanija skambės kaip pažįstama konservatyviesiems katalikams, jau ilgą laiką įsitraukusiems į kovą prieš tuos, kurie mūsų dienomis kasasi po katalikų tikėjimo pamatais: kiekvieną iš tų sąvokų neomodernistinė teologija, žinoma, atmeta, ignoruoja, paaiškina kitaip ar išmeta kaip visiškai netinkamą. Bet net katalikai, mažiau įpratę prie modernios bei modernistinės teologijos kaprizų, žino, kad tos idėjos dabar tiesiog išnyko iš šiuolaikinių apeigų, pamokslų bei katechezės (paklauskite savęs, pavyzdžiui, kada jūs paskutinį kartą girdėjote naujosiose Mišiose pamokslą apie pragarą ar Dievo atpildą už nuodėmę, arba kada jūsų vienuolija paskutinį kartą meldėsi už kieno nors vėlės išlaisvinimą iš skaistyklos).
Šių „doktrininių realijų“ pašalinimas iš naujojo Mišiolo oracijų yra ne kas kita, kaip ataka prieš katalikų tikėjimo integralumą. Liturgija pačia savo prigimtimi turi išreikšti doktriną[151] ir, kaip pastebėjo Pijus XII, visa liturgija „viešai liudija Bažnyčios tikėjimą“ [152]. Šis glaudus ryšys tarp liturgijos ir tikėjimo dažnai apibendrinamas senu posakiu lex orandi, lex credendi – „meldimosi įstatymas yra ir tikėjimo įstatymas“. Galima persakyti šį principą kitu būdu – „kaip meldiesi, taip ir tiki“. (Galų gale teisingas ir toks posakis: „kaip tiki, taip ir meldiesi“.)
Oracijos, būdamos didžiausia sudedamoji maldos formuliarų dalis senajame Mišiole, buvo pirminė Bažnyčios maldos įstatymo išraiška. Liturginių metų eigoje jos liudijo nesuskaičiuojamas tiesas, iš kurių kiekviena buvo (ir tebėra) neatskiriama Bažnyčios tikėjimo įstatymo dalis.
Didelės dalies tų tiesų paslėpimas į tamsą, dviprasmybę ar tylą yra kvietimas žmonėms jas neigti. Padaryta, kad jos atrodytų pasirenkamomis, nebereikalingomis, kadaise galbūt teisingomis, o dabar nebe – bet kuriuo atveju, nebetinkamomis šiuolaikiniam žmogui, „kuris, – kaip sakė tėvas Braga, – patiria kitas problemas, turi kitą mąstymo būdą“. Trumpai tariant, jos išnyksta iš tikėjimo įstatymo.
Ar tokia pozicija be reikalo kelia paniką? 1969 m. vien tik pakeitimų Mišių tvarkoje (Ordo Missae – nekintamosiose dalyse) užteko, kad kardinolas Ottavianis perspėtų:
„Tai, kas Novus Ordo Missae pasirodo kaip naujovės ir, antra vertus, amžinos vertės dalykų perkėlimas į žemesnę ar skirtingą vietą (žinoma, jeigu jie apskritai dar randami), galėtų įsitikinimu paversti įtarimą – kuris, deja, jau paplitęs daugelyje visuomenės sluoksnių – kad tiesas, kuriomis visada tikėjo krikščioniška liaudis, galima pakeisti ir nutylėti, netampant neištikimais tam šventam mokymo lobiui, su kuriuo yra amžinai susietas katalikų tikėjimas.“
Atėjus šioms naujosioms oracijoms, nuojauta, kad leidžiama keisti ar ignoruoti tam tikras tiesas, tebesisavinant „kataliko“ vardą, deja, daugelio protuose tapo įsitikinimu. Ar galima už dabar plačiai paplitusį Bažnyčios mokymo atmetimą ir/ar nepažinimą kaltinti neomodernistinius teologus, klerą ir katechetus, jei dalis to mokymo tyčia pašalinta iš naujojo Mišiolo, kurį išleido pats Vatikanas?
Galų gale liturgija yra locus theologicus – „teologinis šaltinis“, kurį teologai naudoja gindami katalikų doktriną ir atremdami jai priešingas klaidas. Aukščiau mūsų cituotas posakis„meldimosi įstatymas yra ir tikėjimo įstatymas“ – gimė penktojo amžiaus Romos ištarmėje, kuri, siekdama paneigti Pelagijaus ereziją, pasirėmė tekstais iš liturgijos, kuriuos Bažnyčia vieningai kalbėjo visame pasaulyje[153]. Popiežiai ir Susirinkimai sėmėsi įrodymų savo mokymui iš liturgijos, kaip pažymėjo Pijus XII, ir Bažnyčia bei jos didžiausi teologai, diskutuojant abejotinus klausimus, žvelgė į liturgiją ieškodami šviesos[154]. Tokiu būdu vienas teologas XIX amžiuje, tėvas D. Boux, netgi pajėgė parodyti katalikų mokymo apie Švč. Trejybę, mūsų Viešpaties dieviškumą, Dievo Motinos amžintąją mergystę, popiežiaus jurisdikciją, vyskupus, gimtąją nuodėmę, Eucharistiją, skaistyklą ir šventųjų garbinimą – bei tuo pačiu atremti arijonų, socinijonų, makedonijonų ir pelagianistų erezijas – remdamasis vien tiktai šventosios liturgijos tekstais[155].
Kokį svorį kalbėdami apie katalikų doktriną modernieji teologai suteikia naujosioms oracijoms kaip teologijos šaltiniams? Mons. A. G. Martimort, vienas iš Konsiliumo ekspertų, pateikė atsakymą:
„Tų maldų turinys yra svarbiausias iš liturginių loci theologici [teologinių šaltinių]. To priežastis yra ta, kad jos interpretuoja bendruomenę jungiantį tikėjimą.“ [156]
Jei tų pakeistų oracijų turinys yra svarbiausias teologinis šaltinis naujojoje liturgijoje, tai nereikia didelių pastangų, kad suprastum, kaip pakeitimai ir praleidimai, kuriuos aptarėme, paveiks katalikų tikėjimą. Jau ankstyvaisiais 1970-siais metais teologai naudojosi tam tikrų frazių ir sąvokų dingimu iš naujojo Mišiolo, kad galėtų atakuoti mokymus, kurie yra tikėjimo depozito dalis[157]. Apsiginklavus akivaizdžiu faktu, kad pats Vatikanas pakeitė oracijų doktrininį turinį, neomodernistiniam teologui tampa juokų darbu ir toliau veikti griaunant Bažnyčios mokymą apie tokius dalykus kaip nuodėmė, pragaras, tikroji Bažnyčia ir siela – ir tuo pačiu ramiu veidu skelbtis, kad jis taip pat yra ištikimas Magisteriumui.
Ar, nepaisant viso to, kas nors vis tiek ginčys, kad naujasis Pauliaus VI Mišiolas yra „doktriniškai teisingas“? Galbūt, bet tik tuomet, jei tikės, kad vien tik atviros erezijos nebuvimas jau yra teisinga doktrina ir kad „tiesas, kuriomis visada tikėjo krikščioniška liaudis, galima, – kardinolo Ottaviani žodžiais tariant, – pakeisti ir nutylėti, netampant neištikimais tam šventam mokymo lobiui, su kuriuo yra amžinai susietas katalikų tikėjimas“.
Galų gale, lieka tas patarle tapęs klauptuose klūpantis žmogus – eilinis katalikas. Jis nesuvokia nuolatinio ginčo tarp neomodernistų ir konservatorių apie tai, kas yra nekatalikiškas mokymas, jis mažai skaito apie tikėjimą ir paskutinį kartą buvo mokomas tikybos greičiausiai vidurinėje mokykloje. Vienintelė jo dabar gaunama tikėjimo formacija yra tai, ką jis mato ir girdi per maždaug 45 minutes, kurias jis praleidžia sekmadienį bažnyčioje. Jam „meldimosi įstatymas“ yra jo vienintelis „tikėjimo įstatymas“.
Jam (kaip numatė tėvas Braga) naujojo Mišiolo turinys iš tiesų „iš esmės atstos katechezę“ [158]. Jei pragaras, žmogaus siela ar nuodėmės blogumas mažai reiškia naujojoje liturgijoje, tai jie savo ruožtu mažai tereikš žmogui klauptuose. Jeigu šis žmogus – šiuolaikinis „katalikas“ – nebetiki ar net nebežino apie tas ar kitas Bažnyčios mokymo dalis, tai prie to nemaža dalimi bus prisidėjęs netikėjimo įstatymas, esantis Pauliaus VI naujojo Mišiolo oracijose.
 
Bibliografija
 
ASHWORTH, HENRY, OSB, The Prayers for the Dead in the Missal of Pope Paul VI // Ephemerides Liturgicae 85 (1971), p. 3–15.
AUGÉ, MATIAS, CMF, Le collete del Proprio del tempo nel nuovo Messale // Ephemerides Liturgicae 84 (1970), p. 275–98.
BOUIX, D., Tractatus de Iure liturgico, 3 leid., // Institutiones Iuris Canonici in varios tractatus divisae, Paris, Ruffet, 1873.
BRAGA, CARLO, CM., De anno liturgico et calendario generali instauratis // Ephemerides Liturgicae 83 (1969), p. 183–201.
BRAGA, CARLO, CM., Il nuovo Messale Romano // Ephemerides Liturgicae 84 (1970), p. 249–74.
BRAGA, CARLO, CM., Il „Proprium de Sanctis“ // Ephemerides Liturgicae 84 (1970), p. 401–31.
BRAGA, CARLO, CM., In Novum Ordinem Missae // Ephemerides Liturgicae 83 (1969), p. 375–85.
BRUYLANTS, PLACIDE, OSB., Les oraisons du Missel Romain: texte et hstoire // Etudes Liturgiques 1, Collection dirigée par le Centre de Pastorale Liturgique, Louvain, Centre de Documentation et d‘Information Liturgiques (Abbaye du Mont César), 1952. Reproduction anastatique, 1965, 2 tomai.
BUGNINI, ANNIBALE, CM., La Riforma Liturgica 19481975, Roma, Edizioni Liturgiche, 1983.
DOCUMENTS ON THE LITURGY, 19631979: Conciliar, Papal, and Curial Texts, translated, compiled and arranged by International Committee on English in the Liturgy, Collegeville MN, Liturgical Press, 1982.
DRISCOLL, JOHN T., Miracles // The Catholic Encyclopedia, edited by Charles G. Herbermann, New York, Robert Appleton Co., 1910, t. 10, p. 338–48.
FERRETTI, WALTER, Le Orazioni „Post Communionem“ de Tempore nel Nuovo Messale Romano // Ephemerides Liturgicae 84 (1970), p. 321–341.
JONAS PAULIUS II, Motu proprio „Ecclesia Dei adflicta“, 1988 07 02 // Acta Apostolicae Sedis 80 (1988), p. 1495–98.
JOHNSON, CUTHBERT, OSB, ir Anthony Ward CM., The Sources of the Roman Missal // Notitiae 22 (1986), p. 445–747.
JUNGMANN, JOSEF, SJ., The Early Liturgy to the Time of Gregory the Great, translated by Francis A. Brunner, University of Notre Dame Liturgical Studies, vol. VI., South Bend, IN, University of Notre Dame Press, 1959.
JUNGMANN, JOSEF, SJ., The Mass of the Roman Rite (Missarum Sollemnia), Translated by Francis A. Brunner, New York, Benziger Brothers, 1950, 2 tomai.
KING, ARCHDALE A., Liturgy of the Roman Church, Milwaukee, Bruce, 1957.
LEONAS XIII, Bulė „Apostolicae Curae“, 1896 09 13 // PTL 160–68.
LODI, ENZO, ed., Enchiridion Euchologicum Fontium Liturgicorum, Roma, C. L. V. Edizioni Liturgiche, 1979.
MARTIMORT, A. G., Structure and Laws of Liturgical Celebration // Irénée Henri Dalmais, et al., Principles of the Liturgy, translated by Matthew J. O‘Connell. The Church at Prayer, vol. 1, ed. A. G. Martimort. Naujas leidimas: Collegeville MN, Liturgical Press, 1986, p. 87–255.
THE OTTAVIANI INTERVENTION (Alfredo Cardinal Ottaviani & Antonio Cardinal Bacci, Letter to His Holiness Pope Paul VI [25 September 1969], ir A Group of Roman Theologians, Short Critical Study of the „Novus Ordo Missae“) // Coomaraswamy, Rama P., The Destruction of the Christian Tradition, London, Perennial Books, 1981, p. 261–87.
OURY, GUY, OSB., La Messe de S. Pie ą Paul VI, Solesmes, 1975.
PAPAL TEACHINGS: THE LITURGY, selected and arranged by the Benedictine Monks of Solesmes, translated by the Daughters of St. Paul, Boston, St. Paul Editions, 1962.
PAULIUS VI, Apaštalinė Konstitucija „Missale Romanum“, patvirtinanti naująjį Romos Mišiolą, 1969 balandžio 3 d. // DOL 1357–1366.
PAULIUS VI, Missale Romanum ex decreto Sacrosancti Oecumenici Concilii Vaticani II Instauratum, auctoritate Pauli PP. VI Promulgatum, Vatican, Polyglot Press, 1971.
PAULIUS VI, Apaštalinė Konstitucija „Paenitemini“ apie krikščionišką atgailą, 1966 02 17 // DOL 3017–30.
PIJUS XII, Enciklika „Mediator Dei“, 1947 11 20 // PTL 508–653.
QUAY, PAUL M. SJ., Angels and Demons in the New „Missale Romanum“ // Ephemerides Liturgicae 94 (1980), p. 401–10.
RAFFA, VINCENZO, FDP., Le Orazione sulle Offerte del Proprio del Tempo nel Nuovo Messale // Ephemerides Liturgicae 84 (1970), p. 299–321.
ŠV. SUSIRINKIMO KONGREGACIJA, Atsakymas į klausimą dėl Apaštalinės konstitucijos „Paenitemini“, Nr. II, § 2, 1967 02 24 // DOL 3031.
ŠV. DIEVO KULTO KONGREGACIJA, Laiškas „Quattor Abhinc Annos“, 1984 10 03 // Acta Apostolicae Sedis 76 (1984), p. 1088–89.
SHEPPARD, LANCELOT C., ed., The Liturgical Books // Twentieth Century Encyclopedia of Catholicism, vol. 109, New York, Hawthorn, 1962.
TRINCHARD, PAUL, Liturgical Reflections: All Souls Day // The Wanderer (1986 10 30), p. 2.
VATIKANO II SUSIRINKIMAS, Konstitucija apie šventąją liturgiją „Sacrosanctum Concilium“, 1963 12 04 // Acta Apostolicae Sedis 56 (1964), p. 97–138. Vertimas: DOL 1–131.
 
Sutrumpinimai, naudojami išnašose:
 
DOL – Documents on the Liturgy: 19631979.
EEFL – Lodi, Enchiridion Euchologicum Fontium Liturgicorum.
M – Missale Romanum, 1954. Nuorodų numeriai pagal Bruylants, Les Oraisons du Missel Romain, II tomas.
M70 – Missale Romanum, 1970.
PTL – Papal Teachings: The Liturgy. Išleido Solesmes abatija.
 
C – Collecta, Mišių oracija prieš skaitinius.
S – Secreta arba Super oblata, tylioji Mišių malda po atnašavimo, sekreta.
P – Post Communionem, Mišių malda po Komunijos, postkomunija.
SP – Oratio super populum, malda už liaudį Mišių pabaigoje gavėnios laiku.
O – Oratio, kitokios maldos.
OB – Oratio benedictionis, palaiminimo malda.
 
Advt – Tempus adventus, advento laikas.
Annm – Tempus per annum, eilinis metų laikas.
Cin – Nuo Pelenų dienos iki sekančio šeštadienio.
Epip – Epifanija, Trys Karaliai.
Natv – Tempus Nativitatis, Kalėdų laikas.
Pasc – Tempus Paschae, Velykų laikas.
Pent – Tempus Pentecostis, Sekminių laikas.
Quad – Tempus Quadragesimae, gavėnios laikas.
QT – Quattuor Temporum, metų ketvirčių dienos.
S. – Sancti, sanctae, šventieji, šventosios.
 
Po šių sutrumpinimų, žyminčių liturginių metų laikus, pirmasis skaitmuo reiškia sekmadienį ar savaitę tame laike, o antrasis – savaitės dieną (jei tai ne sekmadienis), pvz.: Quad 4.4 = ketvirtoji gavėnios savaitė, trečiadienis (pagal lot. skaičiavimą – ketvirtoji savaitės diena, feria quarta), Cin 6 = penktadienis po Pelenų dienos.
 
(Rev. Anthony Cekada, The Problems With the Prayers of the Modern Mass, TAN Books and Publishers, Rockford, Ill., 1991. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius.)
 

[1] Magisteriumas (lot. magisterium) – neklystamas Bažnyčios mokymas tikėjimo ir moralės klausimais. – red. past.
[2] „Intervencija“ susideda iš dviejų dokumentų: 1) kardinolo Alfredo Ottavianio ir kardinolo Antonio Baccio „Laiško Jo Šventenybei popiežiui Pauliui VI“ (1969 m. rugsėjo 25 d.) ir 2) Romos teologų grupės „Trumpos kritinės Novus Ordo Missae analizės“. „Ottavianio intervencijos“ vertimas pasirodė knygoje Rama P. Coomaraswamy, The Destruction of the Christian Tradition, London, Perennial Books, 1981, p. 261–287.
[3] Šv. Dievo kulto kongregacija, Laiškas Quattuor abhinc annos (1984 m. spalio 3 d.) // Acta Apostolicae Sedis 76 (1984), p. 1088–89: „Sine ambiguitate etiam publice constet talem sacerdotem et tales fideles nullam partem habere cum iis qui legitimam vim doctrinalemque rectitudinem Missalis Romani, anno 1970 a Paulo VI Romano Pontifice promulgati, in dubium vocant“ [Reikia, kad toks kunigas ir tokie tikintieji be dvejonių netgi viešai neturėtų nieko bendro su tais, kurie abejoja Romos Mišiolo, išleisto 1970 metais Romos popiežiaus Pauliaus VI, teisėtumu ar doktrininiu teisingumu. – lot.]. Iš diecezinių vyskupų dabar tikimasi, kad jie „plačiai ir dosniai“ taikys indultą. Žr. Jono Pauliaus II Motu Proprio Ecclesia Dei adflicta (1988 liepos 2 d.) // Acta Apostolicae Sedis 80 (1988), p. 1495–98: „insuper, ubique observandus erit animus eorum qui se sentiunt traditioni Latinae liturgicae divinctos, idque per amplam ac liberalem applicationem normarum jamdiu ab Apostolica Sede editarum, quod attinet ad usum Missalis Romani juxta editionem typicam anni 1962“ [Taip pat, kur bus pastebėtas noras tų, kurie jaučiasi prisirišę prie lotyniškosios liturginės tradicijos, ten tebūna plačiai ir dosniai taikomos jau iki šiol išleistos Apaštalų Sosto normos dėl Romos Mišiolo pagal tipinį 1962 metų leidimą vartojimo. – lot.].
[4] Pavyzdžiui, naujojo Mišiolo lotyniškoje versijoje žodis „malonė“ (gratia) pasirodė 11 kartų per 34 eilinio metų laiko sekmadienius (Dominicae per annum). Oficialiajame angliškame tų tekstų vertime, 1973 m. patvirtintame tiek JAV Vyskupų Konferencijos, tiek Vatikano, žodis „malonė“ nepasirodo nei karto.
[5] M7, Pent 23, C. „M“ (Bruylants, Les oraisons du Missel Romain) yra įprastas nuorodų leidinys, kuriame yra visos tradicinio Mišiolo oracijos.
[6] Josef Jungmann SJ, The Mass of the Roman Rite (Missarum Sollemnia), išverstas Francis A. Brunner, New York, Benziger Brothers, 1950, 1:49.
[7] Archdale A. King, Liturgy of the Roman Church, Milwaukee, Bruce, 1957, p. 244.
[8] Dom Guy Oury OSB, La Messe de S. Pie V ą Paul VI, Solesmes, 1975, p. 30.
[9] Žr. Notitiae 8 (1971), passim.
[10] Žr. Cuthbert Johnson OSB ir Anthony Ward CM, The Sources of the Roman Missal // „Notitiae“ 22 (1986), p. 445 ir toliau.
[11] Prieš pradėdamas šią studiją, aš turėjau sukurti kelis indeksus su kompiuterine duomenų bazių programa, kad galėčiau sulyginti oracijų tekstus ir analizuoti jų turinį.
[12] Annibale Bugnini CM, La Riforma Liturgica l9481979, Roma, Edizioni Liturgiche, 1983, p. 392–394.
[13] Matias Augé CMF, Le Collete del Proprio del Tempo nel Nuovo Messale // „Ephemerides Liturgicae“ 84 (1970), p. 275–276.
[14] Augé, Le Collete..., p. 275, cituojama Vatikano II Susirinkimo Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 1963 gruodžio 4 d., §21, DOL 21.
[15] Cit. iš. Bugnini, p. 393.
[16] Remdamasis daline dokumentacija, kurią Konsiliumas pateikė dėl 1970 m. Mišiolo šaltinių, bei incipit indeksu Bruylants darbe, 1 tome, aš suskaičiavau, kad 1970 m. Mišiole buvo panaudotos apie 425 senųjų oracijų. Iš šių 425, apytiksliai 225 buvo kokiu nors būdu pakeistos, o apie 200 buvo paliktos nepaliestos.
[17] Bugnini, p. 394. Kun. Braga buvo atsakingas už šventųjų ciklo oracijų pataisymą.
[18] Carlo Braga, Il Proprium de Sanctis // „Ephemerides Liturgicae“ 84 (1970), p. 419: „La revisione del testo preesistente diviene pił delicata quando si arriva alla necessitą di un aggiornamento del contenuto o del linguaggio, e quando tutto ciņ tocca non solo la forma, ma la realtą dottrinale. Si č gia accennato alia nuova prospettiva dei valori umani considerati i relazione e quasi come via ai bene soprannaturali: il Concilio la propone chiaramente, ed e stata tenuta presente nella revisione del Temporale; non poteva ignorarsi nella revisione del Santorale. Altre volte 1’opportunitą di una revisione del linguaggio č dettata da esigenze ecumeniche; espressioni che richiamano posizioni o lotte del passato non sono pił in armonia con le nuove posizioni della Chiesa. Aspetti devozionali, o di particolari modi di venerazione e invocazione dei Santi, sono superati da tutta una nuova impostazione della teologia eucaristica: anche qui e stato necessario ritoccare il testo per mettere in luci nuovi valori e nuove prospective“. Išskyrimas mano.
[19] Apie tai atvirai kalba ir naujojo Mišiolo „Bendrieji nuostatai“: „15. [...] Atsižvelgiant į dabartinę pasaulio būklę, atrodė nebūsiant skriaudos be galo brangiam Tėvų palikimui, jei kai kurie iš seniausiųjų tradicinių tekstų paimti posakiai bus truputį pakeisti, idant jų kalba labiau atitiktų šių laikų teologinį žodyną ir tiksliau išreikštų dabartinį Bažnyčios mokymą. Todėl yra pakeisti kai kurie posakiai apie žemiškųjų dalykų vertinimą bei vartojimą ir apie išorines atgailos formas, būdingas kitiems Bažnyčios amžiams“. – red. past.
[20] Augé, Le Collette..., p. 275–278.
[21] Augé, Le Collette..., p. 287.
[22] Apaštalinė konstitucija Missale Romanum, patvirtinanti naująjį Romos Mišiolą, 1969 m. balandžio 3 d, DOL 1358.
[23] Carlo Braga CM, Il Nuovo Messale Romano // „Ephemerides Liturgicae“ 84 (1970), p. 272.
[24] Plg. M155 (prava despiciens) ir MR70, 552, S. Gregorii VII. Panaikinta: M585 (vincula nostrae pravitatis).
[25] Plg. M992 (culpae vulnera) ir M70, 213; M785 (peccati vulnere disgregatae) ir M70, 380.
[26] Plg. M330 (pravitatis insidias) ir M70, 558, S. Ephraem. Panaikinta: M314 (ex nostra pravitate affligimur).
[27] Plg. M1030 (majestatem tuam graviter delinquendo offendimus) ir M7Q, 622, S. Brunonis.
[28] Panaikinta: M340 (de perditionis via).
[29] Plg. M344 (divinae tuae iracundiae terrores) ir M70, 818, #34. Panaikinta: M319, (flagella tuae iracundiae quae meremur); M395 (iracundiae tuae flagella); M532 (ab iracundiae tuae terroribus); M749 (iram indignationis tuae), M826 (ab eo flagella tuae iracundiae clementer averte).
[30] Panaikinta: M450: (numquam indignationem tuam provocemus elati); M167 (te indignante talia flagella prodire).
[31] Panaikinta: M798 (cuius iram terrae fundamenta concutientem expavimus).
[32] Plg. M649 (pondus propriae actionis gravat) ir M70, 517, S. Fabiane; M261 (peccatorum nostrorum pondere premimur) ir M70, 589, P. Panaikinta: M914 (malorum nostrorum pondere premimur)
[33] Panaikinta: M429 (a captivitate animae liberemur); M286 (peccatorum captivitate).
[34] Panaikinta: M6, M302, M365, M472 (vincula peccatorum).
[35] Plg. M192 (in tot adversis) ir M70, 236, C; M333 (liberemur adversis), ir M70, 540 C, S. Vincentii Ferreri. Panaikinta: M44, M158, M1138 (tueantur adversis); M37 (inter adversa securi); M196 (ab omni adversitate); M231, (omnia adversantia); M325 (omni adversitate fugata); M388 (a cunctis eripi mereamur adversis); M547 (ab omni adversitate liberentur); M557 (a cunctis adversitatibus sit libera); M666 (nullis afficiantur adversis); M688 (adversitatibus expeditos); M736, M953 (ab omni adversitate custodias); M867, M884 (cuncta nobis adversantia); M945 (contra omnia adversa); M1091 (contra omnes adversitates subsidium); M1133 (a cunctis adversitatibus protege); M1155 (nulla ei nocebit adversitas).
[36] Plg. M947 (humanis non sinas subjacere periculis) ir M70, 373 P; M482 (praesentibus periculis liberati), ir M70, 555 P. Panaikinta: M1 (corporis defende periculis); M24 (ab omni malo et periculo liberemur); M34 (a periculis omnibus eruamur); M240 (amotis periculis); M488 (praesentis temporis pericula devitare); M730 (a cunctis nos defende periculis); M910 (ab omnibus mentis et corporis periculis).
[37] Panaikinta: M36 (ab hostium furore defende); M94 (de inimicis nostris victores nos efficiat); M174 (cunctis efficiamur hostibus fortiores); M196 (ab hostium propitius tuere clementer insidiis); M20l (hostium sublata formidine); M241 (eorum insidiis potenter eripe); M249, M270 (omnium hostium superatis insidiis); M587 (ab inimicorum defendat insidiis); M811 (ab hostium impugnatione defende); M1080, M1158 (ab hostium liberemur insidiis).
[38] Panaikinta: M152 (a praesentis vitae malis ereptos); M801 (a praesentis vitae malis).
[39] Panaikinta: M380 (ex quacumque tribulatione); M682 (continuis tribulationibus laborantem); M1179 (in tribulatione percipimus).
[40] Plg. M688 (mala omnia, quae meremur, averte) ir M70, 548, S. Panaikinta: M6 (quidquid pro eis meremur, propitiatus averte); M134 (ex merito nostrae actionis affligimur).
[41] Panaikinta: M6 (pro peccatis affligimur); M406 (ea quae pro peccatis nostris patimur); M648 (et a poenis, quas pro his meremur, eripias); M887 (qui juste pro peccatis nostris affligimur).
[42] Panaikinta: M463 (nos percutiendo sanas).
[43] Panaikinta: M806 (dignis flagellationibus castigatus).
[44] Plg. M394 (fragilitatem conditionis humanae) ir M70, 179; M981 (fragilitatis subsidium) ir MR70, 349, S. Panaikinta: M 406: (pro humana scis fragilitate non posse subsistere); M684 (fragilitas nostra subsistat; ut, quae sua conditione atteritur).
[45] Panaikinta: M609 (animae infirmitates).
[46] Panaikinta: M359 (nostrae voluntatis pravitatem frangere).
[47] Panaikinta: M900 (animarum nostrarum medere languoribus).
[48] Panaikinta: M366 (obstinantis peccatorum cordibus).
[49] Plg. M295 (vitia nostra curentur) ir M70, 533, S. Joannis a Deo; M213 (omnia in nobis vitiorum mala mortifica) ir M70, 660, C. Panaikinta: M178 (vitiorum nostrorum flammas extinguere); M452 (ut nos famulos tuos non exurat flamma vitiorum); M656 (a vitiis jejunemus in mente); M827, M838 (a noxiis quoque vitiis cessare concede); M843 (a vitiis quoque mente jejunet); M850 (a vitiis irruentibus); M1047 (vitiorum aestibus) M 1045.
[50] Panaikinta: M593 (concupiscentiam carnis et oculorum).
[51] Panaikinta: M868 (qui nostris excessibus incessanter affligimur).
[52] Panaikinta: M31 (qui nostrae justitiae fiduciam non habemus); M313 (omni nos virtute destitui); M315 (ex nulla nostra actione confidimus).
[53] Plg. M155 (superbe non sapere, sed tibi placita humilitate proficere) ir M70, 552, C. Panaikinta: M171 (superbe non sapere, humilitate deservire).
[54] Panaikinta: M69 (possibilitas nostra non obtinet).
[55] Plg. M728 (nostris non aptae sunt meritis), ir MR70, 580, S. Panaikinta: M163 (quas digna mente non possumus celebrare); M651 (nostris meritis non valemus); M743 (nullis suffragantibus meritis); M941 (quem nomini tuo indigni dedicavimus).
[56] Plg. M651 (nostris meritis non valemus) ir M70, 516, C, S. Antonii, abbatis.
[57] Plg. M203, M381 (nullis a te tentationibus separemur) ir MR70, 575, S. Elisabeth Lusitaniae. Panaikinta: M1 (a mentis defende periculis); M127 (ab omnibus liberemur tentationibus); M157 (nullis tentationibus vellantur); M236 (a tentationibus liberemur); M278 (ab hostibus mentis liberemur); M324 (nulla possint tentatione mutari); M484 (ab omnibus tentationibus emundemur); M505 (tentationum pericula superanda); M533 (a cunctis nos mentis hostibus tuearis); M753 (de malarum tentationibus cogitationum).
[58] Panaikinta: M313(a pravis cogitationibus mundemur in mente); M602 (ab immundis cogitationibus purges).
[59] Panaikinta: M708 (ab omnibus animae periculis).
[60] Panaikinta: M837 (liberemur ab hostibus mentis et corporis).
[61] Plg. M356 (spiritu compunctionis repleas) ir M70, 178, OB.
[62] Plg. M444, (hora exitus nostri) ir M70, 577; M956 (hora mortis nostrae) ir M70, 158, 826;
[63] Plg. M108 (poenitentem imitemur) ir M70, 561. Plg. M750 (poenitentiae ardore) ir M70,586.
[64] Plg. M497 (ita nos eorum consociari fletibus), ir M70, 529, C, Ss. Septem Fundatorum; M88 (juges lacrimae inaestimabilibus ornabant margaritis), ir M70, 561 S. Panaikinta: M19 (salutaribus poenitentiae lacrimis dignos accedere); M289 (ita Genitricis tuae consociari fletibus); M366 (e cordibus nostris lacrimas contritionis elicere valeamus); M441 (promissa lugentibus praemia consequamur); M449 (da nobis digne flere mala, quae fecimus); M574 (nos gemitibus lacrimarum effidat maculas nostrorum diluere peccatorum); M600 (lacrimarum flumina, quibus debita flammarum incendia valeamus extinguere); M752 (educ de cordis nostri duritia lacrimas compunctionis); M1165 (lacrimae duritiam nostri cordis emolliant).
[65] Plg. M32 (ex iniquitate nostra reos nos esse cognoscimus) ir M70, 518, S. Vincentii.
[66] Plg. M923 (non sit nobis reatus ad poenam) ir M70, 880, P. Panaikinta: M2 (a reatibus et periculis absolve); M158 (a propriis nos reatibus indesinenter expediat); M717 (a reatibus nostris expediat); M756 (non noceat conscientiae reatus ad poenam); M937 (a nostris reatibus absoluti); M948 (reatus nostros).
[67] Panaikinta: M721 (judicialis sententia, judicium ultionis), M205 (quod denuntiatum est in ultionem).
[68] Plg. M911 (ut non amittamus aeterna) ir M70, 356. Panaikinta: M621 (promissa non desperemus aeterna).
[69] Plg. M364 (perpetuae mortis eripuisti casibus), ir M70, 315.
[70] Panaikinta: M145 (suppliciis deputemur aeternis); M226, (quod pronuntiatum est ad supplicium).
[71] Plg. M208 (non poenas inferni sustineat) ir M70, 853, C #2.
[72] Panaikinta: M600 (debita flammarum incendia).
[73] M70, 366, C (ut dimittas quae conscientia metuit). M70, 595, P (a cunctis malis imminentibus liberemur), yra naudojamas tiktai tuo atveju, jei Žolinės (Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų šventės) vigilijoje yra laikomos vakarinės Mišios.
[74] Plg. M911 (et sic transeamus per bona temporalia, ut non amittamus aeterna) ir M70, 356, C.
[75] Plg. M364 (a perpetuae mortis eripuisti casibus) ir M70, 315, Hebdomada 4.
[76] Plg. M981 (fragilitatis subsidium) ir M70, 349, S. Panašiai M1083 (infirmitatis auxilium) ir M70, 324, S.
[77] Plg. M947 (humanis non sinas periculis) ir M70, 373, C.
[78] M313, Quad 3, C (omni nos virtute destitui... a pravis cogitationibus mundemur in mente).
[79] Žr. Apaštalinę konstituciją Paenitemini apie krikščioniškąją atgailą, 1966 m. vasario 17 d., DOL 3021–30, ir Šv. Susirinkimo kongregacijos atsakymą, 1967 vasario 24, DOL 3031
[80] Dėl pavyzdžių, žr. Augé, Le Collette..., p. 289. Išimtis yra Cin 4.P, M70, 180. Pelenų trečiadienis, žinoma, yra viena iš dviejų pasilikusių dienų, kuriomis dabar visuotinai įsakytas pasninkas.
[81] Dėl pavyzdžių, žr. Augé, Le Collette..., p. 289. Naujoji kolekta Quad 1.6, M70, 190, vis dėlto kalba apie „prasidedantį kūno baudimą“. Tai įrodo, kad reformatoriai bent jau turėjo humoro jausmą, turint omenyje naujuosius nurodymus gavėniai.
[82] Plg. M200 (Deus, a quo et Judas reatus sui poenam) ir M70, 243.
[83] Carlo Braga CM, De Anno Liturgico et Calendario Generali Instauratis // „Ephemerides Liturgicae“ 83 (1969), 184–185: „servatur ob rationes pastorales; usus enim in anno fidelium nunc tam radicatus est, ut difficile posset amoveri sine aliis incommodis“ [Tebus išlaikyta dėl pastoralinių sumetimų, nes šis paprotys yra taip įsišaknijęs tikinčiųjų metuose, kad būtų sunku jį pašalinti be kitų nepatogumų – lot.].
[84] Plg. M356 (spiritu compunctionis repleas), M394 (fragilitatem conditionis humanae, humilitatis, ob pravitatis nostrae demeritum in pulverem reversuros, praemia poenitentibus repromissa); ir M70, 178–80.
[85] Braga, Il Proprium..., p. 420.
[86] Augè, Le Collette..., p. 296.
[87] Plg. M970 (terrena despicere et amare caelestia) ir M70,130.
[88] Plg. M123 (per terrestrium rerum contemptum aeterna gaudia consequamur) ir M70, 529.
[89] Plg. M277 (sola caelestia desiderare) ir M70, 588.
[90] M113, 443, 946, 1052, 1107.
[91] Plg. M829 (discamus terrena despicere, et amare caelestia) ir M70, 379.
[92] Plg. M413 (terrenis omnibus abdicatis) ir M70, 521.
[93] Plg. M379 (inter mundi illecebras... fideles tui terrena despiciant, et ad caelestia semper aspirent) ir M70,532.
[94] Plg. M417 (omnia pro te in hoc saeculo relinquentibus... valeamus terrena despicere, et sola caelestia desiderare) ir M70, 561.
[95] Plg. M331 (ex ejus imitatione, terrena despicere, et caelestium donorum semper participatione gaudere) ir M70, 621.
[96] Plg. M506 (a saeculi pompa... perituras mundi calcare delicias) ir M70, 625.
[97] Plg. M348 (illecebras saeculi superare fecisti... mundi hujus blandimenta vitare), ir M70, 577. Ji buvo tiek daug redaguota, kad virto beveik visiškai nauju tekstu. Taip pat panaikinta: M946 (terrena despicere), Ss. Cyrilli et Methodii, P; M1068 (facias terrena despicere, et te solum Deum pura mente sectari), S. Joannae Franciscae de Chantal, P.
[98] M147 (superbis saeculi vanitatibus exutis), S. Margaritae Mariae Alacoque, P.
[99] M201 (da servis tuis illam, quam mundus dare non potest pacem), Pro Pace, C.
[100] M908 (a terrenis cupiditatibus liberati), Pent 24, S; M259 (supra terrenas omnes cupiditates elevati), S. Josephi a Cupertino, C.
[101] M291, (terrenum postponere, caduca despicere, atque aeterna sectari), S. Hermenegildi, C; M303, (cuncta mundi despicere), S. Petri Caelestini, C.
[102] M593 (ambitionem saeculi). Ad postulandam humilitatem, S.
[103] M709 (a delectationibus terrenis expediant), Epip 4, P.
[104] M873 (terrenis affectibus mitigatis). Quad 4.4,O.
[105] M876 (spretis mundi oblectamentis), S. Ludovici Regis, S.
[106] Plg. M208 (ut non tradas eam in manus inimici, neque obliviscaris eam in finem, sed jubeas eam a sanctis Angelis suscipi... non poenas inferni sustineat) ir M70, 853, C2.
[107] Plg. M845 ir M70, 855, P; M703 ir M70, 857, S; M906 ir M70, 862, S
[108] Henry Ashworth OSB, The Prayers for the Dead in the New Roman Missal // „Ephemerides Liturgicae“ 85 (1971), p. 5. Išskirta mano.
[109] M51, 207, 223, 529, 606, 608, 892, 905, 1097, 1117 ir 1119.
[110] Plg. M208 ir M70, 853; M845 ir M70, 855; M210 ir M70, 856; M703 ir M70, 857; M931 ir M70, 858; M233 ir M70, 861; M644 ir M70, 862; M906 ir M70, 862; M5 ir M70, 863; M53 ir M70, 863; M567 ir M70, 864; M620 ir M70, 864; M52 ir M70, 865; M214 ir M70, 867; M654 ir M70, 868; M909 ir M70, 871; M1120 ir M70, 872; M884 ir M70, 872; M851 ir M70, 879; M407 ir M70, 880; M1134 ir M70, 881; M106 ir M70, 881; M465 ir M70, 881. Kadangi dvi maldos, kuriose jis dar pasitaiko (formuliaras 14, Super oblata ir Post communionem), naujajame Mišiole patalpintos pačioje oracijų už mirusiuosius pabaigoje, galime įtarti, kad reformatoriai tiesiog pamiršo iškirpti žodį anima (kartais užsnūsdavo net Homeras ir Liuteris). Bet kuriuo atveju dviejų oracijų perdirbimas paliekant jas be žodžio anima, būtų trukdęs sekti klasikiniu lotynišku stiliumi.
[111] Žr., pavyzdžiui, Sacramentarium Veronese, EEFL1115, 1117–20, 1122; Gelasianum Vetus, EEFL 1393–5. Žr. taip pat Hadrianum Gregorianum papildymą, EEFL 1593, 1596–1600.
[112] Prayers for the Dead, p. 9.
[113] Liturgical Reflections: All Souls Day // „The Wanderer“, 1986 spalio 30 d., p. 2.
[114] Il Proprium...,,419.
[115] Plg. M173 (te solum verum Deum) ir M70, 534.
[116] Plg. M416 (ut... omnes gentes cognoscant te solum Deum verum) ir M70, 795.
[117] Augè, Le Collette..., 296.
[118] Plg. M785 (ut cunctae familiae Gentium, peccati vulnere disgregatae, ejus suavissimo subdantur imperio) ir M70, 380.
[119] Plg. M638 (qui sub Christi Regis vexillis militare gloriamur) ir M70, 381.
[120] Plg. M254 (militantem Ecclesiam roborasti) ir M70, 584.
[121] Plg. M287 (in verae fidei propagatione... fideles usque ad mortem invenire mereamur) ir M70, 542.
[122] Plg. M279 (et veritate doctrinae expugnaret hereses) ir M70, 568.
[123] Plg. M250 (errantium corda ad Ecclesiae tuae redeant unitatem) ir M70, 612.
[124] Plg. M258 (errantes ad salutem resipiscant) ir M70, 657.
[125] Il Proprium..., 420.
[126] Plg. M249 (ad conterendos Ecclesiae tuae hostes) ir M70, 545.
[127] Plg. M250 (ad errorem insidias repellendas et Apostolicae Sedis jura propugnanda) ir M70, 612.
[128] Plg. M731 (praeesse) ir M70, 776, S; M1153 (regimini) ir M70, 780, S.
[129] Josef Jungmann, SJ, The Early Liturgy to the Time of Gregory the Great, versta Francis A. Brunner, South Bend, IN, University of Notre Dame Press, 1959, p. 61.
[130] Lancelot C. Sheppard, The Liturgical Books, Twentieth Century Encyclopedia of Catholicism, vol. 109, New York, Hawthorn, 1962, p. 16–17.
[131] Plg. EEFL 1315–32 su bet kokiu Mišiolu, išspausdintu iki 1954 m.
[132] Plg. M780 (subjiciens ei principatus et potestates) ir M70, 252.
[133] La Riforma Liturgica, 127.
[134] Plg. M799 (eruat eos ab erroribus universis... neminem vis perire: respice ad animas diabolica fraude deceptas; ut omni haeretica pravitate deposita, errantium corda resipiscant, et ad veritatis tuae redeant unitatem) ir M70, 254.
[135] Plg. M778 (Oremus et pro perfidis Judaeis... auferat velamen de cordibus eorum; ut et ipsi agnoscant Jesum Christum Dominum nostrum... preces quas pro illius populi obcaecatione deferimus...) ir M70, 254. Kai kurios frazės buvo pašalintos jau Jono XXIII pontifikato metu.
[136] Plg. M790 ir M70, 254–5.
[137] La Riforma Liturgica, p. 127.
[138] Apie 160 kartų kintamosiose Mišių dalyse bei oktavų metu ir apie 40 kartų bendrosiose šventųjų Mišiose. Aš gavau tokį skaičių, naudodamas index verborum Bruylantso 1 tome ir atsižvelgdamas į tam tikrų tekstų pasikartojimą metų eigoje.
[139] Plg. M651.1 ir M70, 516; M413 ir M70, 521; M262 ir M70, 528; M295 ir M70, 533; M333 ir M70, 540; M401 ir M70, 542; M540 ir M70, 547; M330 ir M70, 588; M401 ir M70, 559; M112 ir M70, 575; M651.1 ir M70, 576; M13.1 ir M70, 582; M293 ir M70, 598; M290 ir M70, 606; M523.1 ir M70, 608; M228 ir M70, 611; M740 ir M70, 611; M398 ir M70, 613; M916.1 ir M70, 614; M300 ir M70, 617; M331 ir M70, 621; M523 ir M70, 621; M1030 ir M70, 622; M269 ir M70, 625; M506 ir M70, 625; M1081 ir M70, 629; M1036 ir M70, 638; M1015 ir M70, 646; M370 ir M70, 647.
[140] Plg. M246 ir M70, 518; M510 ir M70, 310; M376.1 ir M70, 527; M238 ir M70, 528; M433.1 ir M70, 540; M287 ir M70, 542; M97 ir M70, 553; M300 ir M70, 558; M697 ir M70, 579; M282 ir M70, 585; M17 ir M70, 590; M296 ir M70, 602; M250 ir M70, 612; M361 ir M70, 642; M194 ir M70, 657; M1084 ir M70, 712; M374 ir M70, 715; M695 ir M70, 718; M114 ir M70, 719; M13 ir M70, 722; M478 ir M70, 724.
[141] Aloisii Gonzaga, C; S. Dominici, C, ir S. Teresiae a Jesu Infante, S.
[142] Plg. M361 (meritis, cordis nostri maculas absterge) ir M70, 642.
[143] John T. Driscoll, Miracles // The Catholic Encyclopedia, red. Charles G. Herbermann, New York, Robert Appleton Co., 1910, t. 10, p. 346.
[144] Šventųjų gyvenimų aprašymai. – red. past.
[145] Il Proprium..., p. 405.
[146] Plg. M229 (innumeris decorasti miraculis... meritis... a gehennae incendiis liberemur) ir M70, 648.
[147] Plg. M427 ir M70, 528.
[148] Plg. M222, 553, 1051 ir M70, 622–623.
[149] Plg. M341 (voce delapsa in nube lucida) ir M70, 587.
[150] Plg. M68 (quatriduanum fratrem Lazarum vivum ab inferis resuscitasti) ir M70, 579.
[151] Žr. D. Bouix, Tractatus de Iure liturgico, trečiasis leidimas // Institutiones Iuris Canonici in varios tractatus divisae, Paris, Ruffet, 1873, p. 15 ir toliau.
[152] Enciklika Mediator Dei (1947 lapkričio 20 d.), PTL 537.
[153] Indiculus de gratia Dei, Denziger, Enchiridion symbolorum 139: „uniformiter celebrantur... ut legem credendi lex statuat supplicandi“.
[154] Mediator Dei, PTL 538.
[155] Žr. Tractatus de Jure Liturgico, p. 72–87.
[156] Aimè Georges Martimort, Structure ir Laws of Liturgical Celebration // Irčnče Henri Dalmais, etc., Principles of the Liturgy, išversta Matthew J. O‘Connell, The Church at Prayer, vol. 1, red. A. G. Martimort, naujas leidimas, Collegeville MN, Liturgical Press, 1986, p. 159.
[157] Pavyzdžiui, angelų ir velnių egzistavimą. Diskusijai žr. Paul M. Quay SJ, Angels and Demons in the New „Missale Romanum“ // „Ephemerides Liturgicae“ 94 (1980), p. 401–10.
[158] Il Nuovo...., p. 274.