11. Ar tikėjimas visų pirmiausia nėra jausmas?

Sakyti, jog tikėjimas yra iš pasąmonės kylantis dieviškumo poreikio jausmas, yra viena iš modernizmo klaidų, pasmerktų 1907 m. popiežiaus šv. Pijaus X enciklikoje „Pascendi“. Iš tikrųjų tikėjimas yra ne jausmas, bet sąmoningas ir valingas Dievo Apreiškimo, ateinančio pas mus iš Šventojo Rašto bei Tradicijos, priėmimas, vadinasi, tam tikra supratimo forma.

Kaip modernistai supranta Apreiškimą?

Pasak modernistų, Apreiškimas atsiranda tada, kai šis religinis jausmas iš pasąmonės iškyla į sąmonės lygmenį. Tikėjimas tada būtų kažkas jausmingo ir subjektyvaus, o Apreiškimas būtų ne objektyviai duotas iš išorės (iš viršaus), bet kiltų iš žmogaus vidaus.

Kokį vaidmenį modernistų Apreiškime atlieka Kristus?

Krikščionybės pradžia modernistai laiko Jėzaus Kristaus (kurio jie, žinoma, nepripažįsta tikru Dievu) religinį išgyvenimą. Jėzus neva pasidalijo savo patyrimu su kitais žmonėmis, kurie taip pat jį išgyveno ir savo ruožtu perdavė kitiems. Iš tikinčiųjų poreikio perduoti savo religinius išgyvenimus kitiems bei sudaryti bendruomenę ir gimė Bažnyčia. Taigi modernistams Bažnyčia nėra Dievo kūrinys; ji, kaip ir sakramentai, dogmos, popiežiaus primatas, jiems yra tik tikinčiųjų religinių poreikių vaisius. Akivaizdu, kad tai neturi nieko bendra su katalikų tikėjimo sąvoka.

Ar ne tiesa, kad žmogui iš prigimties būdingas religinis jausmas?

Turime rūpestingai skirti prigimtinį religinį jausmą ir antprigimtinį katalikų tikėjimą. Žinoma, žmonių širdyse glūdi Dievo poreikis, tačiau be Dievo atsako jis taip ir liks tik tuščias jausmas. Be to, kaip ir viskas, kas kyla iš mūsų prigimties, šis religinis jausmas yra pažeistas gimtosios nuodėmės, todėl jis lengvai gali nuvesti į klaidą ar net į nuodėmę (prietarus, stabmeldystę ir t. t.).

Ar tikėjimas visiškai nesusijęs su jausmu?

Tiesa, kad su tikėjimu dažnai būna susijęs tikrumo ir saugumo jausmas, tačiau jis nesudaro tikėjimo esmės. Šis jausmas, kaip ir visi kiti jausmai, yra nepastovus: kai kada jis stipresnis, kai kada silpnesnis, o kartais ir visai dingsta. Pavyzdžiui, tokie garsūs šventieji kaip Vincentas Paulietis ar Kūdikėlio Jėzaus Teresė kartais visiškai netekdavo juntamo tikrumo, kitaip tariant, dieviškosios paguodos, bet jie nesusvyruodavo, o likdavo tvirtai įsitikinę tikėjimo tiesų tikrumu.

Kur galime rasti neabejotiną Bažnyčios mokymą šiuo klausimu?

Šv. Pijaus X antimodernistinėje priesaikoje, kurią visi kunigai iki pat 1967 m. turėdavo duoti prieš gaudami šventimus, yra tokie žodžiai: „Aš tvirtai tikiu ir išpažįstu, kad tikėjimas yra ne aklas religinis jausmas, kuris, paskatintas širdies troškimo ir dorybingos valios, išsiveržia iš pasąmonės gelmių, bet tikras proto pritarimas iš išorės išgirstai tiesai. Šiuo pritarimu mes, remdamiesi tiesakalbio Dievo autoritetu, laikome tiesa visa tai, ką Dievas, mūsų Kūrėjas ir Viešpats, yra apreiškęs bei paliudijęs.“

12. Ar tikėjimas gali keistis?

Pasak modernistų mokymo, tikėjimas gali keistis. Kadangi dogmos tėra žmogaus vidinio tikėjimo jausmo ir religinių poreikių išraiška, jos turi būti performuluojamos ir pritaikomos pasikeitusiems religiniams jausmams bei poreikiams.

Tačiau jei dogmos, kaip moko Bažnyčia, neklystamai perteikia tikėjimo tiesas, akivaizdu, kad jos negali būti keičiamos, nes kas vakar buvo teisinga, šiandien negali būti klaidinga ir atvirkščiai. Kaip nesikeičia tiesa, taip nesikeičia ir tikrasis tikėjimas. Todėl šv. Paulius rašo: „Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų skelbti jums kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 8) „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius.“ (Žyd 13, 8)

Ar tikėjimas gali vystytis?

Tikėjimo mokymas gali vystytis tik ta prasme, kad tikėjimo tiesos vis geriau suprantamos ir išaiškinamos. Tokią doktrinos pažangą savo Bažnyčiai yra pažadėjęs pats Kristus: „O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums sakęs.“ (Jn 14, 26)

Ar Šventoji Dvasia Bažnyčios nemoko naujų tiesų?

Apreiškimas baigėsi su paskutinio apaštalo mirtimi.[1] Nuo to laiko Šventoji Dvasia nemoko jokių naujų tiesų, bet veda Bažnyčią į vis gilesnį Kristaus apreikštos tiesos supratimą. Todėl kai kurios tikėjimo tiesos, šimtmečiais vaidinusios ne itin svarbų vaidmenį Bažnyčios gyvenime, kitu laikotarpiu įgydavo ypatingą svarbą. Taip pat ginčai su klaidatikiais dažnai priversdavo Bažnyčią išdėstyti tikėjimo tiesas aiškiau ir tiksliau arba apibrėžti tas tiesas, kuriomis iki šiol buvo tikima netiesiogiai, tačiau ji niekada nieko nepridėdavo prie apaštalų perduoto tikėjimo lobio (depositum fidei).

Kokios šios tikėjimo raidos taisyklės?

Doktrinos raida gali tik išrutulioti, smulkiau išaiškinti tai, kas buvo mokoma praeityje, bet jokiu būdu negali tam prieštarauti ar tai keisti. Jeigu kuri nors tiesa paskelbiama dogma, ji negali vėliau tapti klaidinga, netekti galiojimo ar įgyti kitą prasmę.

Ar Bažnyčia paskelbdama naują dogmą neatskleidžia naujos tiesos?

Bažnyčia paskelbdama naują dogmą neišranda naujų tiesų, bet naujai išaiškina ir patvirtina tai, kuo jau seniai iš esmės buvo tikima. Tai „tas pats mokymas, ta pati prasmė ir ta pati mintis“.[2] Vatikano I Susirinkimas aiškiai moko: „Šventoji Dvasia ne tam buvo pažadėta Petro įpėdiniams, kad jie, Jos apšviesti, atskleistų kokį nors naują mokymą, bet tam, kad su Jos pagalba jie galėtų pagarbiai saugoti ir ištikimai aiškinti apaštalų perduotą Apreiškimą, tai yra tikėjimo lobį.“[3]

13. Ar gali tikrąjį tikėjimą turėti keletas religijų?

Kadangi skirtingos religijos esminiais klausimais prieštarauja viena kitai, negali kelios iš jų būti teisingos. Gali būti tik viena teisinga religija, ir tai yra katalikų religija. Dievas apsireiškė Kristuje, o ne Budoje ar Mahomete, ir Kristus įsteigė tik vieną Bažnyčią, turinčią perteikti jo mokymą ir malonę viso pasaulio žmonėms. Tikėjimas į triasmenį Dievą, Kristų ir Bažnyčią sudaro neperskiriamą vienovę.

Ar skirtingos religijos iš tiesų prieštarauja viena kitai?

Dievas arba yra Trejybė, arba nėra. Jeigu Jis yra triasmenis, tada visos nekrikščioniškos religijos yra klaidingos. Tačiau ir atskiros krikščionių konfesijos prieštarauja viena kitai: kai kurios netiki Kristaus dievyste, daugelis netiki tikru Kristaus Kūno ir Kraujo buvimu Eucharistijos sakramente ir t. t. Tokie prieštaringi tikėjimai negali sugyventi kartu.

14. Iš ko galime pažinti, kad katalikų tikėjimas yra teisingas?

Savo misijos tikrumą Kristus įrodė savo padarytais stebuklais. Todėl jis sako: „Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų.“ (Jn 14, 11) Taip pat ir apaštalai stebuklais patvirtino savo skelbimą: „O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo.“ (Mk 16, 20) Taigi stebuklai ir stebuklingi nutikimai yra Bažnyčios dieviškos pasiuntinybės patvirtinimas.

Ar galime būti tikri, jog stebuklų būna?

Bažnyčioje visada būdavo stebuklų. Tiesą sakant, stebuklų egzistavimas dar niekada nebuvo toks tikras kaip šiandien, kai dėl šiuolaikinių gamtos mokslų ir tyrimo metodų galima lengviau nei ankstesniais laikais atmesti natūralų paaiškinimą. Stebuklų negalima paaiškinti savitaiga ar haliucinacijomis. Jomis negalima paaiškinti tokių dalykų, kaip duonos padauginimas, kurį matė daugybė žmonių, nepatyrusių jokios pašalinės įtakos, mirusiojo prikėlimas arba visiškai suardyto kūno organo išgydymas. Bažnyčia niekada nepripažįsta stebuklo, kol esti nors mažiausia galimybė jį natūraliai paaiškinti. ^12b

Ar visi stebuklai yra fiziniai?

Be vadinamųjų „fizinių“ stebuklų (faktai, kurių negalima paaiškinti vien gamtos dėsniais) pasitaiko ir „moralinių“ stebuklų (faktai, kurių negalima morališkai paaiškinti prigimtinėmis žmogaus galiomis).

Ar galite pateikti moralinių stebuklų pavyzdžių?

Pats krikščionybės išplitimas yra stebuklas, nes sunku natūraliai paaiškinti tai, kad dvylika neišsilavinusių ir neįtakingų žvejų per trumpą laiką sugebėjo atversti didelę dalį pasaulio ir tai padarė nepaisant turtingų bei įtakingų žmonių priešinimosi. Paskutinius du tūkstančius metų Bažnyčioje vis sužydintis šventumas taip pat yra moralinis stebuklas.

Ar stebuklai įrodo tikėjimo tiesas?

Žinoma, stebuklai negali tiesiogiai įrodyti tikėjimo ar priversti tikėti, nes tada tikėjimas taptų nebe tikėjimu, o žinojimu. Tačiau jie rodo, kad tikėjimas nėra aklas, nepagrįstas patiklumas, kad jis neprieštarauja protui ir kad, atvirkščiai, netikėti yra neprotinga!

Ar yra įrodymų, jog protestantizmas yra klaidingas?

Įvairių protestantiškų krikščioniškų grupių klaidingumą įrodo paprastas faktas, kad tai tėra vėlesni atskilimai nuo Kristaus Bažnyčios. Liuteris nereformavo Bažnyčios, kaip teigė, bet išrado naują mokslą, prieštaraujantį tam, kuo krikščionys visada tikėjo. Pavyzdžiui, krikščionys visada buvo įsitikinę, kad Eucharistiją gali švęsti tik įšventintas kunigas ir kad šv. Mišios yra tikra auka, todėl kaip gali būti teisingas priešingas tvirtinimas, pareikštas praėjus 1500 metų? Arba kaip gali būti teisinga Anglikonų bažnyčia, kuri už savo egzistavimą turi dėkoti vien tik karaliaus Henriko VIII neištikimybei?

Tuomet ar lengva atskirti teisingą religiją?

Kaip yra pastebėjęs popiežius Leonas XIII: „Kuri religija yra tikra, nesunkiai pažins kiekvienas, kas tik išmintingai ir nuoširdžiai pasvarstys. Tai matyti iš daugelio nuostabių įrodymų. Pranašysčių išsipildymas, stebuklų gausa, nepaprastai greitas tikėjimo paplitimas priešiškame pasaulyje ir nepaisant didžiausių kliūčių, kankinių liudijimas ir kiti panašūs dalykai aiškiai rodo, kad vienintelė tikra yra toji religija, kurią Jėzus Kristus pats įsteigė ir savo Bažnyčiai pavedė saugoti bei platinti.“[4]

Jeigu yra lengva pažinti tikrąją religiją, kodėl tiek daug žmonių jos nepripažįsta?

Daugelis žmonių nepažįsta tikrosios religijos dėl dvasinio apsileidimo ir abejingumo. Jie nesirūpina sužinoti tiesą apie Dievą, bet pasitenkina šio pasaulio malonumais arba jų gyvenamajai aplinkai būdingu elgesiu ir prietarais, kurių pakanka jų religiniam jausmui patenkinti. Jiems trūksta tiesos troškimo.

15. Ar tikėjimas būtinas išganymui?

Kaip moko Šventasis Raštas, tikėjimas yra vienareikšmiškai būtinas amžinajam gyvenimui pasiekti. Taip kalba Kristus: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ (Mk 16, 16) Taip moko ir šv. Paulius: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui.“ (Žyd 11, 6)

Koks tikėjimas būtinas išganymui?

Išganymui reikalingas ne bet koks, o teisingas tikėjimas, kuris antprigimtiniu būdu laikosi Dievo apreikšto mokymo.

Ar Šventajame Rašte kalbama apie teisingo tikėjimo būtinybę?

Teisingo tikėjimo būtinybę parodo apaštalo perspėjimai apie pagonis ir klaidų mokytojus: „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms.“ (2 Tim 4, 3–4)

Ar tie, kurie ne dėl savo kaltės nesilaiko apreikštos tiesos, yra neabejotinai pasmerkti?

Dievas kiekvienam duoda galimybę išsigelbėti. Žmogus, ne dėl savo kaltės nežinantis tikėjimo tiesų, anksčiau ar vėliau iš Dievo gaus galimybę įgyti pašvenčiamąją malonę, jeigu iš visų jėgų stengsis gyventi dorai. Tačiau kiekvienas, neišpažįstantis tikrosios religijos dėl savo kaltės ir užsispyrusiai besilaikantis savo paklydimo, be abejo, bus amžinai pasmerktas.

Ar tai reiškia, kad teisingas tikėjimas yra be galo svarbus?

Taip, tikėjimo klausimai veda ne į bereikalingus teologinius ginčus, o lemia nemirtingų sielų amžinąjį išganymą arba pasmerkimą.