Bažnyčios krizė

1. Ar Bažnyčia šiuo metu išgyvena krizę?

Reikėtų užmerkti akis norint nematyti, jog Katalikų Bažnyčia išgyvena sunkią krizę. Jei 7-ajame XX a. dešimtmetyje, Vatikano II Susirinkimo metu, dar buvo tikimasi naujo Bažnyčios sužydėjimo, šiandien matome visiškai priešingą vaizdą. Tūkstančiai kunigų metė savo pareigas, tūkstančiai vienuolių ‒ brolių ir seserų – grįžo į pasaulietinį gyvenimą. Naujų pašaukimų Europoje ir Šiaurės Amerikoje taip sumažėjo, jog teko uždaryti šimtus seminarijų, vienuolynų ir kongregacijų namų. Dėl to daugybė parapijų neteko savo ganytojų, o vienuolijoms teko atsisakyti daugelio mokyklų, ligoninių, globos namų. „Šėtono dūmai per kažkokį plyšį įsiskverbė į Dievo šventovę“, – skundėsi popiežius Paulius VI 1972 m. birželio 26 d.[1]

Ar yra žinoma, kiek kunigų metė kunigystę XX a. 7-ajame dešimtmetyje?

„Pasak Fabrizio de Santis'o straipsnio 1971 m. rugsėjo 25 dienos laikraštyje „Corriere della Sera“, Italijoje 1963‒1971 metais kunigystę metė apie 7 000–8 000 kunigų. Visoje Bažnyčioje nuo 1962 m. iki 1972 m. į pasauliečių luomą sugrįžo apie 21 320 kunigų. Į šį skaičių neįeina tie, kurie nesirūpina oficialiai laicizuotis.[2] Iš viso Bažnyčioje nuo 1967 iki 1974 m. savo šventąjį pašaukimą metė apie 30 000–40 000 kunigų. Šie katastrofiški įvykiai gali būti palyginti nebent su tuo, kas vyko XVI amžiuje, vadinamosios protestantų reformacijos metu.

Ar panaši neganda ištiko ir moterų vienuolijas?

Vienuolių seserų padėtį nušviečia faktas, kurį papasakojo kardinolas J. Ratzingeris ir kurį jis pavadino „tipišku atveju“. Kvebekas, prancūzakalbė Kanados provincija, 7-ojo dešimtmečio pradžioje turėjo santykinai daugiausia vienuolių seserų pasaulyje. „Tarp 1961 m. ir 1981 m. dėl mirties, išstojimo bei pašaukimų stokos seserų sumažėjo nuo 46 933 iki 26 294. Tai reiškia apie 44 % nuostolį, ir šio proceso pabaigos dar nesimato. Naujų pašaukimų skaičius tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo 98,5 %. Tačiau ir tarp likusių 1,5 % daugumą sudaro ne jaunos moterys, o vadinami „vėlyvieji pašaukimai“. Tad remdamiesi paprasčiausiu apskaičiavimu visi sociologai vieningai pateikia niūrią, bet objektyvią prognozę: netrukus (nebent ši tendencija pasikeis, bet tai, žvelgiant žmogiškai, neįmanoma) iš mums žinomų moterų vienuolijų Kanadoje liks vien prisiminimas.“[3]

Argi situacija negerėja ir ar negalime teigti, jog krizė baigėsi?

1960 m. JAV į kunigystę buvo įšventinti 1 527 vyrai. 1998 m. šį pašaukimą pasirinko tik 460 vyrų, taigi daugiau nei tūkstančiu mažiau. Prancūzijoje 1950–1960 m. kasmet būdavo įšventinama apie 1 000 kunigų, 9-ajame dešimtmetyje šis skaičius sumažėjo iki 100 per metus, o norinčių stoti į seminarijas mažėja ir toliau. 1996 m. Vokietijoje rekordiškai sumažėjo kandidatų į kunigystę skaičius. Vokietijos seminarijos ir vienuolynai suskaičiavo tik 232 įstojusiuosius. 1986 m. jų buvo dar 727.[4] Kunigų ir vienuolių skaičius pasaulyje nepaliaujamai mažėja.[5]

Ar ši krizė paveikė ir tikinčiuosius?

Jungtinėse Valstijose XX a. šeštajame dešimtmetyje lankymasis sekmadienio Mišiose tarp katalikų dažnai viršydavo 70 %. Kai kurie moksliniai tyrimai rodo, jog 2000 m. šis skaičius nukrito iki 30 %. 1958 m. 35 % prancūzų kiekvieną sekmadienį lankydavosi šv. Mišiose; šiandien tai daro mažiau nei 5 %, dažniausiai ‒ seni žmonės. 1950 m. daugiau nei 90 % prancūzų buvo krikštyti vaikystėje, šiandien tokių yra mažiau nei 60 %.

Tačiau ar šiandien kai kuriose šalyse nedaugėja suaugusiųjų krikštų?

Keletas tūkstančių pakrikštytų suaugusiųjų negali atstoti šimtų tūkstančių nepakrikštytų vaikų. Jungtinėse Valstijose 7-ajame dešimtmetyje vidutiniškai per metus būdavo pakrikštijama apie 1,3 milijono vaikų. Vėliau šis skaičius drastiškai krito ir tik neseniai vėl pakilo iki milijono pakrikštytų kūdikių per metus ‒ aiškiai dėl bendro gyventojų skaičiaus padidėjimo. 1960 m. JAV į katalikų tikėjimą atsivertė beveik 150 tūkst. suaugusiųjų; 2002 m. atsivertusiųjų skaičius buvo mažesnis nei 80 tūkst.

Ar situacija Prancūzijoje ir JAV yra tipiška?

Domėjimasis Bažnyčia mažėja visur. Nūdien tik mažuma katalikų dar vykdo sekmadieninę pareigą, ir kiekvienais metais tūkstančiai oficialiai išstoja iš Bažnyčios. Labiausiai neramina tai, kad Bažnyčiai nugarą atsuka jauni žmonės. Iš 93 tūkst. katalikų, kurie 1989 m. paliko Vokietijos Bažnyčią, 70 % sudarė jaunesni nei 35 metų žmonės. Iš viso nuo 1970 m. iki 1993 m. iš Bažnyčios oficialiai išstojo 1,9 milijono vokiečių. Dažniausi pasitraukimo iš Bažnyčios motyvai yra ne neapykanta ar pyktis, o paprasčiausias abejingumas. Bažnyčia nieko nebesako žmonėms, ji nieko nebereiškia jų gyvenime, todėl ji paliekama, kartais tiesiog nebenorint mokėti bažnytinio mokesčio. Katalikybė virsta nedidelės mažumos religija. Karlo Rahnerio žodžiais, Vokietijai gresia pavojus „virsti pagoniška šalimi su krikščioniška praeitimi ir krikščioniškomis senienomis“. Tas pats galioja ir daugeliui kadaise krikščioniškų šalių.

Galbūt ši krizė tėra vietinio pobūdžio, t. y. būdinga tik Šiaurės Amerikai ir Vakarų Europai, bet ne Lotynų Amerikai, Afrikai ir Azijai, kur, priešingai, katalikybė, regis, yra itin gyva?

Kai kurie statistiniai duomenys iš tiesų skatintų manyti, kad ši krizė esanti lokali. Pavyzdžiui, Popiežiškajame žinyne (Annuario Pontificio) pabrėžiama, esą seminaristų ir šventimų skaičiaus didėjimas besivystančiose šalyse kompensuoja nuosmukį Vakarų pasaulyje. Tačiau iš tikrųjų Bažnyčios krizė yra visuotinė, net jeigu ji ne visur pasireiškia tokiu pat būdu. (Vargingose šalyse, kur kunigystė reiškia aukštesnį socialinį statusą, pašaukimų rasti palyginti nesunku, bet ‒ kokia jų kokybė?) Pavyzdžiui, Lotynų Amerika laikoma katalikybės bastionu, tačiau ji virsta protestantiška greičiau, nei Vokietija XVI amžiuje. 1900 m. tik 3 % Brazilijos gyventojų buvo protestantai; dabar jų yra 18 %, ir šis skaičius nuolat auga. Rio de Žaneire kiekvieną savaitę pastatomos penkios naujos sekmininkų bažnyčios. Kun. Francas Rodé, Popiežiškosios dialogo su netikinčiaisiais tarybos sekretorius, 1993 m. įvertino, kad Bažnyčia Lotynų Amerikoje kasmet praranda apie 600 tūkst. tikinčiųjų. Kiti šaltiniai nurodo dar liūdnesnius skaičius: apie 8 tūkst. katalikų kasdien pereina į sektas.[6] Manoma, kad nuo 1960 m. į protestantų sektas įstojo 20 % Čilės ir 30 % Gvatemalos gyventojų. Pastarojoje šalyje protestantų skaičius nuo 1960 m. iki 1985 m. išaugo septynis kartus.

2. Ar ši krizė yra tikėjimo krizė?

Katalikų tikėjimas neabejotinai nyksta. Vis mažiau tikima tokiomis pagrindinėmis krikščioniškomis tiesomis, kaip Dievo egzistavimas, Jėzaus Kristaus dievystė, dangus, skaistykla, pragaras. Labiausiai neramina tai, kad šias tikėjimo tiesas neigia netgi tie, kurie vadina save katalikais ir reguliariai dalyvauja šv. Mišiose.

Ar egzistuoja statistika, įrodanti šią tikėjimo krizę?

Nors apklausos ir nėra visiškai patikimos, jos rodo pagrindines visuomenės tendencijas. Daug statistinių duomenų apie padėtį Jungtinėse Valstijose galime rasti Kennetho C. Joneso knygoje „Index of Leading Catholic Indicators“ (liet. „Pagrindinių katalikybės rodiklių sąrašas“). Pavyzdžiui, 1999 m. 77 % Amerikos katalikų netikėjo, kad būtina sekmadieniais dalyvauti šv. Mišiose norint būti geru kataliku. Tik 17 % jaunų katalikų JAV mano, kad kunigais turėtų tapti tik vyrai. Tik 10 % katalikiškų pradinių mokyklų religijos mokytojų sutinka su Bažnyčios mokymu apie dirbtinę gimimų kontrolę.[7]

Pagal vieną 1992 m. laikraštyje „Spiegel“ paskelbtą apklausą, Vakarų Vokietijoje Dievą tikėjo tik 56 %, Jo visagalybe – 38 %, gimtąja nuodėme – 30 %, Jėzaus dievyste – 29 %, pragaru –24 % žmonių.[8]

Tačiau ir tarp katalikų padėtis yra katastrofiška. Tik 43 % katalikų tiki esmine Kristaus prisikėlimo dogma. Netgi tarp tų, kurie sekmadieniais vaikšto į bažnyčią, tik 55 % tiki Kristaus gimimu iš mergelės, ir tik 44 % pripažįsta popiežiaus neklystamumą. Tarp visų katalikų procentas dar mažesnis – popiežiaus neklaidingumo dogma tiki tik 32 %.

Neseniai įvykdyta apklausa Prancūzijoje parodė, kad tik 58 % prancūzų neabejoja Dievo egzistavimu arba bent jau jo neneigia (1994 m. tokių buvo 61 %); 65 % (ir 80 % tarp 18‒24 m. amžiaus) sako netikį Švč. Trejybe; 67 % (palyginti su 48 % 1994 m.) netiki pragaru. Tik 12 % katalikų sako, jog tvirtai tiki pragaru (16 % linksta manyti, kad pragaras egzistuoja, o 72 % jį neigia). Netgi tarp reguliariai praktikuojančių katalikų statistiniai duomenys katastrofiški: tik 23 % tvirtai tiki pragaru, o 54 % neigia jo egzistavimą. 34 % tų pačių praktikuojančių katalikų tvirtai įsitikinę, kad Mahometas buvo pranašas, ir tik 28 % tai neigia (dar 35 % tuo tiki iš dalies).[9] 2006 m. tik 7 % Prancūzijos katalikų tikėjo, kad katalikybė yra vienintelė teisinga religija.[10] Kaip pastebėjo sociologas Yves‘as Lambertas: „Šio pokyčio mastą teisingai įsivaizduosime prisimindami, jog 1952 m. dauguma katalikų tikėjo, kad yra tik viena teisinga religija.“[11] Konservatyviame Šveicarijos Valė (Valais) kantone, kur yra įsikūrusi tarptautinės Šv. Pijaus X kunigų brolijos (FSSPX) Ekono (Ecône) seminarija, 81,3 % katalikų teigia, kad visos religijos veda į amžinąjį išganymą.[12]

Kokią išvadą galime padaryti iš šių statistinių duomenų?

Jie parodo tikrąjį krizės mastą. Visų pirmiausia tai yra tikėjimo krizė. Ne tik mažėja laikančių save Bažnyčios nariais – dauguma tų, kurie dar oficialiai priklauso Bažnyčiai, nebeturi katalikų tikėjimo! Kas neigia nors vieną tikėjimo tiesą, praranda visą tikėjimą, nes tikėjimas yra visuma ir jį reikia priimti kaip visumą. Taigi jei 68 % katalikų neigia popiežiaus neklystamumą, vadinasi, vos kas trečias katalikas turi tikėjimą.

3. Ar ši krizė yra ir moralės krizė?

Kartu su tikėjimo krize koja kojon žengia ir dorovės krizė. Jeigu šv. Paulius ragina krikščionis, kad jie iškrypusios kartos akivaizdoje spindėtų tarsi žiburiai pasaulyje (Fil 2, 15), šiandieniniams krikščionims vis labiau atrodo, kad jų gyvenimo būdas neturi niekuo skirtis nuo pasaulio vaikų ir netikinčiųjų. Jų silpnas ir tuščias tikėjimas nebepajėgia nei veikti, nei juo labiau formuoti jų gyvenimo.

Koks ryšys tarp tikėjimo ir dorovės?

Gimtosios nuodėmės susilpnintas žmogus turi polinkį duoti valią savo geismams ir taip prarasti savikontrolę. Krikščioniškasis tikėjimas, priešingai, žmogui rodo, ko Dievas iš jo reikalauja, ir kaip jis turi gyventi pagal Dievo valią. Dėl tikėjimo žmogus žino apie pažadus, kurių išsipildymo jis gali viltis, jei vykdys Dievo įsakymus, ir apie bausmes, kurias turės kentėti, jei nusigręš nuo Dievo. Tikėjimas ir sakramentai duoda žmogui jėgų nugalėti savo blogus polinkius ir visiškai atsiduoti gėriui bei Dievo meilei.

Kokios yra moralinės tikėjimo krizės pasekmės?

Praradęs tikėjimą, žmogus nebetiki, kad yra pašauktas doroviškai tobulėti ir amžinai gyventi Dieve, todėl neišvengiamai jis vis labiau atsiduos nežabotam mėgavimuisi šio pasaulio malonumais.

Ar šiandieninė moralės krizė palietė ir katalikus?

Kaip tik tai mes šiandien ir išgyvename. Tokios dorybės, kaip ištikimybė, skaistumas, teisingumas, pasiaukojimas nebėra neginčijamos vertybės, netgi tarp krikščionių. Šiais laikais kas trečia šeima po 5‒10 bendro gyvenimo metų išsiskiria, ir vis daugiau katalikų siekia, kad Bažnyčia pripažintų skyrybas bei „antrąsias vedybas“. 1984 m. žurnale „Herderkorrespondenz“ (kovo mėn. numeris) buvo rašoma, kad katalikiškiausiame Austrijos krašte Tirolyje 88 % gyventojų atmeta katalikų mokymą apie kontraceptines priemones, o 18–30 metų amžiaus asmenų, visiškai pritariančių šiam mokymui, skaičius beveik lygus nuliui (1,8 %).

Valė kantone 81,5 % katalikų mano, kad išsiskyrusiems ir „vėl susituokusiems“ katalikams turi būti leidžiama priimti šv. Komuniją.[13] 2003 m. Prancūzijoje ketvirtadalis praktikuojančių katalikų teigė, kad mokymas apie nuodėmę jiems beveik nieko nereiškia. Negaliojančiomis paskelbtų santuokų skaičius JAV per trisdešimt metų šoktelėjo beveik šimtą penkiasdešimt kartų: nuo 338 (1968) iki 50 000 (1998).

4. Ar ši krizė yra ir dvasininkijos krizė?

Pašaukimų į kunigystę bei vienuolinį gyvenimą trūkumas ir didžiulis skaičius išstojančiųjų iš šių luomų aiškiai rodo, jog ir dvasininkija yra apimta sunkios krizės. Daug jos atstovų prarado tikėjimą ir todėl nebegali nei perduoti, nei įkvėpti jo kitiems.

Koks ryšys tarp tikėjimo krizės ir dvasininkijos krizės?

Dvasininkijos krizė yra tikėjimo krizės tarp katalikų priežastis. Jeigu, kaip matėme, net reguliariai lankančiųjų sekmadienio Mišias tikėjimas yra toks silpnas, priežasčių reikia ieškoti prastame tikėjimo skelbime. Jei kunigai dažnai skelbtų katalikų tikėjimą, padėtis būtų visai kitokia. Žmonės tikėjimą prarado ne savaime ‒ jis buvo jiems išrautas katekizmo pamokose ir iš sakyklos. Jei tikėjimo tiesos per pamokslus metai iš metų yra nutylimos, menkinamos ar netgi atvirai neigiamos, nėra ko stebėtis, kad eiliniai tikintieji praranda tikėjimą. Jaunesni žmonės dažnai su juo net nesusipažįsta.

Ar galite pateikti prasto katechizavimo pavyzdžių?

Šiandien nėra neįprasta, kad pirmąją Komuniją priimantys vaikai nežino, jog mūsų Viešpats Jėzus Kristus iš tikrųjų ir iš esmės yra šv. Eucharistijoje, nes jų klebonai patys netiki šia paslaptimi. Vokiškame religijos vadovėlyje „Wie wir Menschen leben“ (liet. „Kaip mes, žmonės, gyvename“) galima perskaityti štai ką: „Krikščionys, dalyvaujantys Viešpaties vakarienėje kartu su Jėzumi, eina prie altoriaus. Kunigas jiems duoda duonos gabalėlį. Jie tą duoną valgo.“[14] Ši religijos mokymo knyga gavo Bažnyčios Imprimatur ir buvo patvirtinta Vokietijos vyskupų!

Ernstas Kirchgässneris taip rašo apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą: „Niekas nematė Jėzaus prisikėlimo. Jei prie Jėzaus karsto būtų buvusi pastatyta filmavimo kamera, ji nebūtų nieko užfiksavusi. Istorija apie tuščią kapą, apie prie jo atskubėjusius vyrus ir moteris, apie Jėzaus pasirodymus nesiekia nieko įrodyti. …Jėzaus mokiniai buvo giliai sukrėsti Jėzaus mirties. Kaip jie galėjo pakelti tokį dvasios skausmą: jų Viešpats ir Mokytojas patyrė visišką pralaimėjimą ir mirė ant kryžiaus kaip nusikaltėlis? Negi jie tapo apgaviko aukomis? „O juk mes taip vylėmės!“ – toks buvo jų skundas. Nepaisant begalinio nusivylimo, patirto dėl Jėzaus, jie vis dar širdyje buvo prie jo prisirišę. Niekas nežino, tačiau turbūt viskas vyko taip: keletas ištikimųjų vėl susibūrė ir drauge ėmė lankyti jo kapą. Pamažu tikėjimas užvaldė jų protus. Jie ėmė galvoti, kad Jėzus gyvas.“[15]

Todėl nėra ko stebėtis, kad 1995 m. vadinamąjį „Kirchenvolks-Begehren“ („Bažnyčios liaudies pageidavimą“), kuriame, be kita ko, atmetamas Bažnyčios dorovinis mokymas ir reikalaujama galimybės suteikti moterims kunigų šventimus, pasirašė daug kunigų. Šiems reikalavimams netgi pritarė daug vyskupų, nors jie teigė neva nesutinką su tokios akcijos metodais. Nėra abejonės, kad „Bažnyčios liaudis“ tokių pageidavimų iš viso neturėtų, jeigu ji nebūtų savo kunigų ir mokytojų jau daug metų kurstoma prieš pagrindinius katalikybės principus.

Ar padėtis Prancūzijoje yra geresnė?

Jeigu 34 % reguliariai praktikuojančių katalikų tvirtai tiki, kad Mahometas buvo pranašas, o dar 35 % tuo tiki iš dalies (bendrai gaunasi 69 %), tai statistiniai skaičiai tarp nepraktikuojančių katalikų yra daug mažesni (atitinkamai 21 % ir 22 %, bendrai sudarydami 43 %). Taigi šiuo klausimu nepraktikuojantys katalikai turi daugiau katalikų tikėjimo negu praktikuojantys. Tai liudija apie iškreiptą mokymą, skelbiamą bažnyčiose. Ir iš tiesų, Prancūzijos vyskupai atidavė daug bažnyčių musulmonams, o popiežius Jonas Paulius II 1999 m. kovo 14 d. bučiavo Koraną.

Ar dvasininkijos krizė yra ir moralinė krizė?

Ši krizė visų pirma yra tikėjimo krizė, tačiau tokio nusilpusio tikėjimo dvasininkai nebepajėgia laikytis celibato, nes tai įmanoma tik tam žmogui, kurį įkvepia gyvas tikėjimas ir karšta meilė Kristui. Jokia paslaptis, kad šiandien daug kunigų palaiko nuodėmingus ryšius su moterimis, ir daro tai vis atviriau. Beveik kasdien išgirstame, jog koks nors kunigas metė kunigystę, prisipažindamas jau daug metų nesilaikęs celibato. Besivystančių šalių dvasininkijos (kuri kiekybiškai, tiesa, auga) padėtis šiuo atžvilgiu, deja, ne ką geresnė.

Ar tokie kunigų išstojimai iš dvasininkijos luomo nėra tyčia paviešinami tam, kad būtų panaikintas celibatas?

Akivaizdu, kad celibatas atbaido daug jaunų žmonių nuo kunigystės. Tačiau prieš pradedant diskusiją šiuo klausimu derėtų paklausti, kodėl anksčiau tiek daug vyrų noriai ryždavosi tokiai aukai, o šiandien taip nebėra.

5. Kuo šiandieninė krizė skiriasi nuo ankstesnių Bažnyčios krizių?

Dabartinė Bažnyčios krizė nuo ankstesnių skiriasi visų pirma tuo, kad ją sukėlė ir palaiko aukščiausi Bažnyčios hierarchai, kurie taip pat kliudo imtis veiksmingų priemonių jai pašalinti.

Ar anksčiau Bažnyčioje yra buvę didelių krizių?

Bažnyčia jau ne kartą buvo atsidūrusi krizėje. Kunigai, vyskupai, netgi popiežiai ne visada gyveno pagal Evangelijos priesakus. Dvasininkijos nedorovingumas ir palaidumas dažnai sukeldavo Bažnyčios nuosmukį. Pasitaikydavo, kad kunigai ar vyskupai nukrypdavo nuo tikrojo tikėjimo. Tačiau dar niekada nebuvo tokio meto, kad klaidos ir atviras tikėjimo tiesų neigimas plistų Romos hierarchams ir pasaulio vyskupams leidžiant, pritariant ir netgi skatinant. Dabartinė krizė išsiskiria tuo, kad ją skatina aukščiausi Bažnyčios valdžios atstovai, įskaitant popiežių.

Ar Bažnyčios hierarchai yra pripažinę ypatingą šiandieninės krizės pobūdį?

Pats popiežius Paulius VI 1968 m. ištarė garsiuosius žodžius, kad Bažnyčia esanti „savigriovos“ būklėje: „Bažnyčiai atėjo nerimo, savikritikos, galima sakyti, savigriovos valanda. Ją ištiko tarsi ūmus ir sunkus vidinis sukrėtimas, kurio niekas po Susirinkimo nelaukė... Atrodo, lyg Bažnyčia pati sau smogtų.“[16]

 

[1] Der Fels, Nr. 10/1972, S. 313; DC, No. 1613, 1972, p. 658

[2] Georg May, Die Krise der nachkonziliaren Kirche und wir, Wien: Mediatrix, 1979, p. 50.

[3] Joseph Cardinal Ratzinger with Vittorio Messori, The Ratzinger Report, San Francisco: Ignatius Press, 1985, p. 101

[4] Osterhofener Zeitung, April 19, 1996

[5] Deutsche Tagespost, August 13, 1998

[6] Présent, May 22, 1993.

[7] Kenneth C. Jones, Index of Leading Catholic Indicators, Roman Catholic Books, 2003, p. 77‒79.

[8] Der Spiegel, 25/1992, p. 36 f.

[9] CSA apklausa, La Vie-Le Monde, 2003 m. kovas.

[10] CSA apklausa, Le monde des religions, 2006 m. spalis.

[11] INSEE pranešimas Données sociales: La société française (2002‒2003), Yves‘o Lamberto studija „La religion en France des années soixantes à nos jours“. Autorius pastebi, kad didysis lūžis įvyko 7-ojo dešimtmečio viduryje, kuomet įvyko religijos praktikavimo ir tikėjimo nuosmukis. Formalus priklausymas religinėms konfesijoms tęsėsi kiek ilgiau ir ėmė smukti apie 1975‒1976 m.

[12] Link instituto 1990 m. rugsėjį atlikta apklausa.

[13] Ten pat.

[14] Wie wir Menschen leben: Ein Religionsbuch, Herder, 1972, p. 78. Imprimatur knygai suteikė Freiburgo diecezijos generalinis vikaras Dr. Schlundas 1972 m. sausio 17 d.

[15] Kirchgässner E., Jesus – Diener der Menschen: Die Reihe für dich 51 tomas, Ulm: Süddeutsche Verlagsgesellschaft, 1985, p. 27.

[16] Kalba, pasakyta 1968 m. gruodžio 7 d., DC Nr. 1531 (1969), p. 12.