Sakramentai (II)

87. Ar Bažnyčia gali panaikinti sakramentus arba įsteigti naujus?

Septynis sakramentus įsteigė pats Jėzus Kristus. Todėl Bažnyčia neturi įgaliojimų jų panaikinti arba steigti naujų, nes ją saisto Kristaus nustatyta tvarka.

Ar po Vatikano II Susirinkimo buvo panaikinta arba pridėta naujų sakramentų?

Galime teigti, kad Atgailos sakramentas, nors oficialiai ir nepanaikintas, daugelyje Bažnyčios vietų faktiškai yra beišnykstąs. Taip pat kai kurie žmonės į Bažnyčią įvedė sekmininkų naudojamą Šventosios Dvasios išliejimo ritualą, vadinamąjį „Dvasios krikštą“, kuris suteikiamas rankų uždėjimu ir yra, nors ir ne atvirai, pristatomas lyg koks aštuntas sakramentas.

Ar Atgailos sakramentas šiandien nesuteikiamas vadinamosiomis „Atgailos pamaldomis“?

Atgailos pamaldos, Vakaruose siūlomos kaip išpažinties pakaitalas, yra ne tas pat, kas sakramentas. Jos neturi galios atleisti nuodėmių, ypač sunkiųjų.

Kodėl per Atgailos pamaldas teikiama kolektyvinė absoliucija neatleidžia mirtinų nuodėmių?

Tridento Susirinkimas iškilmingai paskelbė, kad norint gauti nuodėmių atleidimą būtina pavieniui išpažinti visas po krikšto padarytas mirtinas nuodėmes ir kad ši prievolė nustatyta paties Dievo (todėl Bažnyčia negali jos pakeisti): „Kas sako, kad norint per Atgailos sakramentą gauti nuodėmių atleidimą pagal dieviškąjį įstatymą nėra būtina išpažinti visas be išimties mirtinas nuodėmes, tebūnie atskirtas.“[1]

Ar galima kada nors nuodėmių atleidimą suteikti kolektyviai (be asmeninės išpažinties)?

Kolektyvinis atleidimas galimas tik esant rimtai būtinybei. Jį priimantys gauna nuodėmių atleidimą tiek, kiek trokšta ir yra pasirengę išpažinti savo nuodėmes asmeniškai kunigui (ir dėl šios priežasties lieka įpareigoti tai padaryti praėjus pavojui, kuris pateisina kolektyvinę absoliuciją).

Ar galite nurodyti kolektyvinę absoliuciją pateisinančios rimtos būtinybės atvejus?

Kolektyvinį atleidimą pateisinantys atvejai paprastai būna susiję su dideliu mirties pavojumi (skęstant laivui, krentant lėktuvui, mūšio lauke). Per Antrąjį pasaulinį karą Apaštališkoji penitenciarija [Romos tribunolas], atsižvelgdama į to meto neramumus (pavyzdžiui, kalinių deportaciją į vietas, kur nėra kunigo), leido teikti kolektyvinį atleidimą didelėms grupėms žmonių, kurie ne dėl savo kaltės rizikuodavo ilgą laiką praleisti (ar net mirti) be sakramentų.[2]

Ar šiandieninės Atgailos pamaldos paprasčiausiai nėra 1944 m. duoto leidimo pratesimas?

Kolektyvinis atleidimas galioja tik rimtos ir neatidėliotinos būtinybės atveju, kada atlikti individualią išpažintį būna neįmanoma. Tik būtinybė gali atleisti nuo dieviškojo įsakymo. Akivaizdu, kad šiandieninės Atgailos pamaldos nesusijusios su būtinybės atvejais. 1944 m. kovo 25 d. raštu Apaštališkoji penitenciarija be kita ko priminė jau Inocento XI 1679 m. skelbtą mokymą: netgi didžiulė tikinčiųjų minia (pavyzdžiui, per šventes) nėra pakankama priežastis teikti atleidimą tiems, kurie nėra atlikę individualios išpažinties.[3]

Kodėl norint gauti atleidimą reikia išpažinti savo nuodėmes?

Kad žmonės nežvelgtų į nuodėmę pernelyg lengvabūdiškai ir galėtų gauti tinkamą patarimą, mūsų Viešpats Jėzus Kristus paskyrė kunigus sielų teisėjais ir gydytojais (Jn 20, 22–23). Norint gauti atleidimą būtina atskleisti kunigui savo sielos būklę.[4]

Ar Atgailos pamaldos negalėtų bent jau atleisti lengvųjų nuodėmių, jeigu tie, kurie yra padarę mirtinų nuodėmių, būtų pakviečiami individualiai išpažinti jas kunigui?

Toks pakvietimas tik atbaidytų žmones. Kas gi turės drąsos po tokio pranešimo klauptis klausykloje ir šitaip visiems parodyti, kad yra padaręs itin sunkią nuodėmę?

Kokie yra šių naujų Atgailos pamaldų padariniai?

Tenka nuogąstauti, kad daugybė katalikų gyvena sunkios nuodėmės būklėje ir rizikuoja pražūti amžinai.

Kodėl katalikai daugiau nebebijo nuodėmės?

Katalikai daugiau nebebijo nuodėmės, nes dažnai jų ganytojai patys nebeturi tos baimės. Užuot skelbę nusikaltimų prieš Dievą sunkumą, skatinę tikinčiuosius atgailauti ir raginę vengti į nuodėmę vedančių progų, jie viską sumenkina iki žmogiškojo lygmens (palieka tik nuodėmes prieš žmogaus orumą), nebemini dieviškojo teisingumo, nuvertina nuodėmės pasekmes ir užmiršta pareigą atsiteisti už savo kaltes.

Ar galite pateikti pavyzdį, kaip kunigai ar vyskupai naikina nuodėmės baimę?

Kokiais būdais mėginama žmonėms ištrinti nuodėmingumo pajautimą, rodo Vangeno (Allgäu) dekanato tarybos posėdis, įvykęs 1983 m. spalio 17 d. Čia prelatas Hubertas Bouras skaitė paskaitą tema „Kaltė ir atleidimas“. Jis teigė: „Mirtinos nuodėmės sąvoka buvo labai piktnaudžiaujama. Paprasčiausi mažmožiai buvo paversti mirtinomis nuodėmėmis. Mirtina nuodėmė nėra įprastas atvejis, ir jos nebūtų įmanoma taip lengvai nusikratyti. Kartą vienas žymus teologas į klausimą apie mirtinų nuodėmių dažnumą atsakė, kad Paryžiuje per dieną galbūt padaroma viena mirtina nuodėmė, o retkarčiais – ir jo vyskupijoje.“[5]

Ar šioje paskaitoje buvo tiesiogiai užpultas Atgailos sakramentas?

Toje pačioje paskaitoje prelatas Bouras pareiškė, kad raginimas atsiversti ir atgailauti Jėzaus mokyme nevaidino „jokio centrinio vaidmens“, kad Jėzus „aiškiai neįsteigė Atgailos sakramento, net jei dvi Naujojo Testamento vietos skatina tuo tikėti“ ir kad Jono evangelijos citata, tradiciškai suprantama kaip Atgailos sakramento įsteigimas („Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“, – Jn 20, 23), neva kalba apie Krikštą.

Ką šiuo klausimu sako Bažnyčios mokymas?

Štai Tridento Susirinkimo paskelbti pasmerkimai:

1 kanonas. „Kas sako, kad Atgaila Katalikų Bažnyčioje nėra tikras mūsų Viešpaties Kristaus įsteigtas sakramentas, reikalingas tikintiesiems sutaikyti su Dievu, kai tik jie po Krikšto įpuola į nuodėmę, – tebūnie atskirtas“.

2 kanonas. „Kas, painiodamas sakramentus, sako, kad Krikštas yra kartu ir Atgailos sakramentas, lyg šie du sakramentai nebūtų skirtingi ir lyg Atgaila nebūtų teisėtai vadinama „antrąja išsigelbėjimo nuolauža sudužus laivui“, – tebūnie atskirtas“.

3 kanonas. „Kas sako, jog šie Viešpaties Išganytojo žodžiai: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22) yra suprastini ne kaip įgaliojimų suteikimas Atgailos sakramentu atleisti ar sulaikyti nuodėmes, <...> – tebūnie atskirtas.“

Didžiausia puikybė yra atmesti šimtmečių senumo Bažnyčios mokymą apie mirtiną nuodėmę ir manyti, kad supranti geriau nei visi popiežiai, vyskupai ir teologai, gyvenę iki Vatikano II Susirinkimo.

Kas yra ritualas, vadinamas „Šventosios Dvasios krikštu“?

„Šventosios Dvasios krikšto“[6] ritualas pradžioje buvo išskirtinis sekmininkų (protestantų sektos) požymis. Jis teikiamas rankų uždėjimu siekiant juntamai patirti Šventąją Dvasią ir įgyti pirmiesiems krikščionims būdingas charizmas, ypač kalbėjimą svetimomis kalbomis.

Kokia šio sekmininkų ritualo kilmė?

Sekmininkų judėjimas gimė 1900 m. gruodžio 31 d. vakarą Topekoje, Kanzase.[7] Tikėdamasis sugrąžinti apaštalų charizmas (ypač kalbėjimą kalbomis), metodistų pastorius Charles‘as Parhamas (1873–1929) uždėjo rankas ant merginos vardu Agnes Ozman.[8] Ji tuojau pat ėmė kalbėti nežinoma kalba, kurią vienas čekas atpažino kaip savo gimtąją. Šis reiškinys kartojosi ir kitomis dienomis, ir pastorius Parhamas ėmė viešai skelbti apie savo atradimą. Suėmus jį dėl moralės pažeidimų (1907 m. jis buvo apkaltintas sodomija), pastorių Parhamą ilgainiui nustelbė jo mokiniai, iš kurių žymiausias buvo Williamas Seymouras (1870–1922).[9]

Kaip išplito šis naujas protestantiškas ritualas?

Pradžioje sekmininkus atmetė netgi protestantai (jie buvo paniekinančiai vadinami „drebėtojais“, nes daugelis jų per pamaldas nenatūraliai kraipydavosi arba raičiodavosi ant žemės). Todėl jie įkūrė savo pačių koplyčias ir būrėsi į nedideles grupeles. Tik 4-ajame dešimtmetyje Europoje ir 6-ajame dešimtmetyje Jungtinėse Valstijose šis ritualas peržengė sekmininkų bažnyčių ribas ir išplito kitose krikščionių denominacijose. Pastorius Davidas du Plessis (1905–1987) buvo pagrindinis ekumeniško „Šventosios Dvasios krikšto“ propaguotojas. XX a. pabaigoje pasaulyje buvo apie 100 milijonų sekmininkų.

Ar šis sekmininkų reiškinys turi precedentų?

Pats „krikštijimo Šventąja Dvasia“ ritualas yra naujas, tačiau eretikų sektos jau anksčiau patirdavo panašių fenomenų. XVII a. pabaigoje iliuminizmo banga sukrėtė Pietų Prancūzijos hugenotus: žmonės teigė jaučią Šventąją Dvasią, kalbėjo kalbomis ir liejo gausias ašaras. Panašios keistybės vyko 1731 m. Paryžiuje, Šv. Medardo kapinėse, prie jansenistų diakono François de Pâris kapo: žmonės raičiodavosi konvulsijose, patirdavo ekstazes, kalbėjo kalbomis, „pranašavo“ ir t. t.

Kaip galima paaiškinti tokius reiškinius?

Šiuos keistus fenomenus iš dalies galima paaiškinti natūraliomis priežastimis (nevaldomas nervingumas, liguistas psichinis susijaudinimas, haliucinacijos), tačiau panašu, kad dažnai tai paskatina ir piktosios dvasios. Pirmasis velniško apsėdimo ženklas, nurodomas tradicinėje egzorcizmų knygoje, yra žmogaus kalbėjimas jam nežinomomis kalbomis.[10]

Ar gali žmonės, taip karštai besišaukiantys Kristaus vardo, iš tiesų būti valdomi velnio?

Mūsų Viešpats pats sakė:

„Sergėkitės netikrų pranašų, <...> Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!“ Tuomet jiems pareikšiu: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!“ (Mt 7, 15; 21–23)

Kaip sekmininkų ritualas išplito Katalikų Bažnyčioje?

Sekmininkų praktikuotą „Šventosios Dvasios ritualą“ Katalikų Bažnyčioje išplatino vadinamieji katalikų „charizmatikai“. „Charizminį atsinaujinimą“ galima apibūdinti kaip „katalikišką sekmininkų judėjimo atšaką“.

Kokia „katalikų“ charizmatizmo pradžia?

„Katalikų“ charizmatizmas gimė 1967 m. vasario 20 d. JAV, Pensilvanijos valstijoje, Pitsburgo mieste, kai du Diukeino universiteto katalikų studentai priėmė rankų uždėjimą protestantų pastoriaus vadovaujamoje maldos grupėje ir ėmė kalbėti kalbomis. Paskui jie pradėjo naudoti tą patį ritualą, kad perduotų kitiems katalikams jų gautas galias. 1972 m. vienas inžinierius grįžo iš JAV į Prancūziją ir perdavė „Dvasios krikštą“ Pierre‘ui Goursat. Šis 1973 m. įkūrė „Emanuelio bendruomenę“ (pagrindinę Prancūzijos charizmatikų grupę).[11]

Kokį poveikį sekmininkų ritualas padarė jį priėmusiems pirmiesiems katalikams?

Rankų uždėjimas Diukeino universiteto studentams padarė tokį patį poveikį kaip ir protestantams. Vienas iš jų pasakojo: „Man buvo taip linksma, kad galėjau tik juoktis gulėdamas ant grindų.“ Kitas paliudijo: „Dievo artumo ir Jo meilės jausmas buvo toks stiprus, jog aš pusę valandos sėdėjau koplyčioje, vien tik juokdamasis iš džiaugsmo.“ Trečias prisiminė: „Vos tik ant manęs uždėjo rankas, aš tučtuojau pasijutau taip, lyg visas kraujas iš mano krūtinės subėgtų į galvą. Mano lūpos ėmė drebėti, o smegenys – vartaliotis. Aš pratrūkau juoktis ir niekaip negalėjau sustoti.“[12]

Ką rodo šios reakcijos?

Šios neprideramos reakcijos liudija apie velnio poveikį. Jei Šventoji Dvasia įlieja į sielą tvarką ir išmintį, tai piktoji dvasia, net ir apsimetusi šviesos angelu, išsiduoda kokiomis nors keistybėmis.[13]

Argi velnias gali uždegti sielas Dievo meile?

Velnias negali uždegti sielų Dievo meile, bet jis gali suteikti tokį įspūdį tiems, kurie pernelyg trokšta pajusti malonės veikimą.

„Velnias gali sukelti netikrą šviesą, garsą, malonų kvapą, nuostabų skonį, keistą karštį krūtinėje, pilve, nugaroje, rankose ar kojose. Pasidavę šiai apgaulei, jie mano palaimingai kontempliuoją savąjį Dievą, netrikdomi jokių tuščių ir blaškančių minčių. Ir tam tikra prasme tai yra tiesa, nes jie taip pripildyti melo, kad tuštybė jų nebegali trikdyti. Kodėl? Nes piktoji dvasia, kuri jiems keltų tuščias mintis, jeigu jie būtų teisingame kelyje, yra pagrindinė visos šios apgaulės sumanytoja. Ir ji stengsis savęs neatskleisti, priešingai, įteigs jiems mintis apie Dievą, kad nebūtų įtarta.“[14]

Ar panašių įspėjimų galime rasti šventųjų raštuose?

Šv. Vincentas Fereras „Traktate apie dvasinį gyvenimą“ moko:

„Pirmas vaistas prieš dvasines pagundas, kurias velnias pasėja daugelio žmonių širdyse šiais nelaimingais laikais, yra netrokšti malda, apmąstymais ar kokiu nors geru darbu įgyti vadinamųjų apreiškimų ar dvasinių potyrių, viršijančių įprastą dalykų tvarką. Toks šių nepaprastų patyrimų troškimas kyla iš išdidumo, perdėto pasitikėjimo savimi, noro pažinti Dievo paslaptis – trumpai tariant, iš be galo silpno tikėjimo. Bausdamas už tokį blogą troškimą, Dievas apleidžia sielą ir atiduoda ją velnio iliuzijoms bei pagundoms, o šis apgauna sielą pateikdamas jai melagingas vizijas ir netikrus apreiškimus. Štai čia šiandien glūdi daugelio dvasinių pagundų šaltinis, pagundų, kurias piktoji dvasia pasėja sielose tų, kurie gali būti vadinami Antikristo pirmtakais.“[15]

Ar šie šv. Vincento žodžiai tinka sekmininkų judėjimui ir charizmatizmui?

Kaip tik todėl, kad norėjo „kalbėti kalbomis“, Agnes Ozman paprašė pastoriaus Parhamo uždėti ant jos rankas. Taip pat ir Diukeino katalikai paprašė to paties ritualo siekdami ypatingų charizmų, kurias matė pas sekmininkus.

Ar charizminis atsinaujinimas nepasitarnauja gėriui, grąžindamas į katalikybę kai kurias sielas ir skatindamas pamaldumą?

Velnias yra nepaprastai gudrus ir kartais jis leidžia sau prarasti keletą sielų, kad laimėtų daugelį. Taip moko pal. Įsikūnijimo Marija:

„Ekstazės, vizijos ir apreiškimai savaime dar neįrodo Dievo buvimo sieloje. Kokia daugybė naivių žmonių buvo apgauta tokių regėjimų!? Net jeigu dėl jų atsiverstų ar netgi išsigelbėtų viena ar kita siela, tai visiškai derinasi su piktosios dvasios strategija, nes ji sutinka prarasti keletą, kad laimėtų daugelį.“[16]

Kokią naudą velnias gauna iš tokių pamaldumo apraiškų?

Sekmininkų judėjimas ne tik atgaivino ir naujam gyvenimui prikėlė mirštantį protestantizmą, kuris jau buvo beužleidžiąs vietą katalikybei protestantiškose šalyse, bet ir padeda jam milžinišku greičiu plisti Lotynų Amerikoje,[17] o „katalikų“ charizmatizmas Bažnyčios viduje skleidžia ją griaunančias klaidas. Taigi velniui iš to akivaizdi nauda.

Argi charizmatikų judėjimas nekovoja prieš „povatikaninę“ Bažnyčios desakralizaciją?

Kovodamas prieš kai kuriuos desakralizacijos kraštutinumus, charizminio atsinaujinimo judėjimas traukia Bažnyčios padėtimi nepatenkintus katalikus, bet tik tam, kad aplinkiniu keliu grąžintų juos prie Susirinkimo klaidų! (Panašiai ir sekmininkų judėjimas pulkais grąžino į protestantizmą tuos, kurie buvo jo išsižadėję dėl pernelyg didelio griežtumo.)

Ar galite pateikti pavyzdį?

„Katalikiška“ Emanuelio charizmininkų bendruomenė daugelyje vietų grąžino Švč. Sakramento adoraciją, Rožančiaus maldą, išpažintį ir t. t. Šios „konservatyvios“ religinės apeigos sutelkė daugelį pasimetusių katalikų. Vis dėlto toks konservatizmas tik „užkonservuoja“... Susirinkimo naujoves! Kas paneigs, kad sentimentalios scenos, kurias charizmatikai taip gerai moka surengti, yra pagrindinis naująją liturgiją vis dar palaikantis ramstis?

Kas sieja Vatikano II Susirinkimą su charizmatikų judėjimu?

Vatikano II Susirinkimas yra visiškai atsakingas už sekmininkų ritualo įvedimą į katalikybę. Ne tik todėl, kad pop. Jonas XXIII troško „naujų Sekminių“[18] ar kad sekmininkų pastorius Davidas du Plessis – kuris taip sėkmingai įdiegė „Dvasios krikštą“ į visas protestantų konfesijas – buvo pakviestas į Susirinkimą kaip stebėtojas (jo dėka į Susirinkimo dokumentus buvo įtraukti kelios pastraipos apie charizmas)[19], bet ypač dėl dekreto apie ekumenizmą „Unitatis redintegratio“, paskatinusio Diukeino universiteto katalikus priimti „Dvasios krikštą“.

Kaip šis dekretas galėjo paskatinti katalikus priimti „Dvasios krikštą“?

Kalbant apie nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusias bendruomenes, dekrete „Unitatis redintegratio“ teigiama, kad „Kristaus Dvasia neatsisako naudotis jomis kaip išganymo priemonėmis“ (3 §) ir kad „visa, ką Šventosios Dvasios malone nuveikia atsiskyrusieji broliai, gali prisidėti ir prie mūsų auklėjimo“ (4 §). Šios ištraukos įtikino Diukeino universiteto katalikus paprašyti protestantų uždėti ant jų rankas.[20]

Kaip charizmatizmas skatina Vatikano II Susirinkimo klaidas?

Kaip ir Vatikano II Susirinkimas, charizmatizmas prisideda prie klaidingo ekumenizmo puoselėjimo (pats charizmatinis judėjimas kilo iš ekumenizmo), prigimtinės ir antprigimtinės tvarkos painiojimo, hierarchinio autoriteto susilpnėjimo ir asketinės dvasinio gyvenimo pusės apleidimo.

Kaip charizmatizmas prisideda prie prigimties ir malonės painiojimo?

Troškimas jausti malonės veikimą skatina painioti tikėjimą su religiniu jausmu[21], dievišką įkvėpimą su fantazija, teologinę vilties dorybę su optimizmu, malonės gyvenimą su psichologine gerove. Nenuostabu, kad psichologija užima svarbią vietą charizmatikų bendruomenėse.[22]

Kokią išvadą galime padaryti apie „Dvasios krikšto“ ritualą?

Patys charizmatikai nelabai žino, kaip paaiškinti šį ritualą. Tai negali būti sakramentas, nes Jėzus Kristus įsteigė tik septynis sakramentus. Todėl jie į jį žiūri kaip į atsivertimo priemonę, Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų pagyvinimą ar kaip į tam tikrą religinį patyrimą. Tačiau tai nė kiek nepaaiškina šio ritualo poveikio.

Ar „Dvasios krikštas“ gali būti prilyginamas sakramentui?

Kaip tam tikrą dvasinį poveikį darantis ritualas, „Dvasios krikštas“ iš tiesų panašus į sakramentus. Tačiau šie suteikia nejuntamą malonę (palikdami žmogų gyventi tikėjimu), o charizmatikų ritualo tikslas yra būtent pajusti Dievo veikimą. Todėl jį galima vadinti sakramento karikatūra, teikiančia ne Dievo malonę, o juntamą šios malonės iliuziją. Mes žinome, kad velnias turi galią sukelti tokią iliuziją tiems, kurie trokšta fiziškai patirti dievišką veikimą.

Vadinasi, charizmatikus reikėtų laikyti apsėstais velnio?

Tie, kurie priima „Dvasios krikštą“, dėl to nėra apsėdami velnio ir net nebūtinai padaro mirtiną nuodėmę (dėl tam tikro nežinojimo). Vis dėlto šitaip jie atsiveria velnio įtakai, skatinančiai juos laikytis iliuzijų, iškreipiančiai jų dvasinį gyvenimą, apakinančiai juos Bažnyčios krizės akivaizdoje ir verčiančiai užmiršti savo luomo pareigas. Kai kurie apskritai meta krikščionišką gyvenimą, kai po kurio laiko miražas išsisklaido.

Ar charizmatikų atliekamus išgydymus ir stebuklus reikėtų priskirti velniui?

Velnias negali daryti stebuklų griežtąja to žodžio prasme (nes jis neturi absoliučios galios sukurtajam pasauliui), tačiau jis gali atlikti daug nepaprastų dalykų (sumaniai pasinaudodamas gamtos dėsniais). Charizmatikai nėra padarę nė vieno nepaneigiamo stebuklo. Jie patys pripažįsta, kad daugybė išgijimų, įvykstančių jų susirinkimuose, netrunka ilgai.[23] Be to, ne kartą buvo atskleista, kad vadinamieji „kalbėtojai kalbomis“ patys to nesuprasdami taria šventvagystes. Tai paliudijo charizmatikų susirinkimuose dalyvavę atsitiktiniai žmonės, kurie mokėjo kurią nors vieną iš tų „nežinomų“ kalbų.