71. Ar šv. Mišios turi būti švenčiamos lotynų kalba?
Kaip pridera pasikeisti darbinius drabužius iškilmingesniais dalyvaujant svarbioje ceremonijoje, taip pridera, kad šv. Liturgija būtų švenčiama nekasdiene kalba, nes vadinamosios liaudies, arba šnekamosios, kalbos neatitinka to pagarbumo, kuris turi būti šv. Mišių metu. Vakarų Bažnyčioje šimtmečiais tam buvo vartojama lotynų kalba. Tačiau ir kitos Bažnyčios dalys, netgi nekrikščioniškos religijos turi savo atskirą kulto kalbą.
Ar nekatalikai taip pat turi sakralinę kalbą?
Nekintančios liturginės kalbos įvedimas šnekamajai kalbai nuolat vystantis, regis, yra visai žmonijai būdingas bruožas. Pavyzdžiui, graikų stačiatikiai liturgijoje vartoja senovės graikų kalbą, o rusų stačiatikiai –senąją bažnytinę slavų kalbą. Žydai jau Kristaus laikais pamaldose vartojo liaudžiai nebesuprantamą senovės hebrajų kalbą (ir to nekritikavo nei Jėzus, nei apaštalai). Ši praktika nesvetima ir Rytų religijoms: musulmonai meldžiasi senovės arabų kalba, o indai – sanskrito kalba. Senovės Romos žyniai kulto apeigose taip pat vartojo archaines formules, kurių liaudis nesuprato.
Kaip paaiškinti šį universalų paprotį religiniam kultui vartoti sakralią kalbą?
Žmogui natūraliai būdingas šventumo pojūtis. Jis instinktyviai supranta, kad dieviškasis kultas priklauso ne jam, kad jis turi jį gerbti ir perduoti tokį, kokį gavo, nieko nekeisdamas. Nekintančios, šventos kalbos vartojimas religinėse apeigose atitinka žmogaus psichologiją ir amžinąją Dievo prigimtį.
72. Ar tikintieji ne geriau suprastų šv. Mišias liaudies kalba?
Šv. Mišiose įvyksta žodžiais nenusakomos paslaptys, kurių joks žmogus negali iki galo suprasti. Šį Mišių paslaptingumo pobūdį turi išreikšti paslaptinga kalba, kurią ne visi iš karto supranta. (Tam pačiam tikslui tarnauja ir tylios Mišių maldos).
Liaudies šnekamoji kalba, priešingai, sukelia paviršutinišką suprantamumo iliuziją, nors iš tiesų jo nėra. Šiandien žmonės mano suprantą, kas vyksta šv. Mišių metu, nes jos švenčiamos liaudies kalba. Tačiau iš tikrųjų jie visiškai nieko nenutuokia apie šv. Mišių esmę.
Vadinasi, lotynų kalbos funkcija yra pastatyti kliūtį tarp tikinčiųjų ir šventųjų paslapčių?
Tikslas yra ne apsupti Mišias nepermatoma siena, kuri paslėptų viską, o nustatyti tinkamą perspektyvą – panašiai ir didelį paveikslą suprantame tik žvelgdami į jį iš tam tikro atstumo. Norint nors šiek tiek suvokti Mišių esmę, pirmoji sąlyga yra nuolankiai pripažinti, kad jose glūdi paslaptis, tai, kas viršija mūsų supratimą.
Jei lotynų kalbos paslaptingumo pobūdis toks naudingas, ar nereikėtų raginti tikinčiuosius jos nesimokyti?
Lotynų kalbos vartojimas liturgijoje sudaro paslaptingumo įspūdį netgi tiems, kurie ją gerai moka. Vien faktas, kad Mišios laikomos specialia kalba, skirtinga nuo gimtosios ir šnekamosios kalbos, sukuria tam tikrą atstumą, skatinantį pagarbą. Todėl iš tiesų reikia raginti tikinčiuosius mokytis lotynų kalbos. Tam reikalingos pastangos padeda žmogui pakilti prie paslapties, o liturgija šnekamąja kalba sumenkina ją iki žmogiško lygio.
Ar lotynų kalbos vartojimas nekelia pavojaus, kad kai kurie tikintieji visai nesupras šventosios liturgijos?
Tridento Susirinkimas įpareigojo kunigus per pamokslus dažnai kalbėti apie šv. Mišias ir aiškinti ritualo prasmę. Be to, šiais laikais tikintieji gali įsigyti maldaknyges, kuriose lotyniškos maldos yra išverstos; taigi jie gali suprasti gražius liturgijos tekstus, neprarasdami lotynų kalbos privalumų. Tiesa, pradžioje tam reikia labiau sukaupti dėmesį, bet, kita vertus, tai skatina aktyvų tikinčiųjų – jų proto ir valios – dalyvavimą liturgijoje. O šnekamoji kalba, priešingai, skatina tingumą.
73. Kokios kitos priežastys skatina vartoti lotynų kalbą?
Kitos priežastys liturgijoje vartoti lotynų kalbą yra šios: 1) jos nekintamumas; 2) jos nepaprastai ilgas (beveik 2000 metų) vartojimas liturgijoje; 3) tai, kad ji simbolizuoja ir puoselėja Bažnyčios vienybę.
Kodėl lotynų kalbos nekintamumas yra jos privalumas?
Nekintamam tikėjimui reikalingas atitinkamas lingvistinis įrankis, t. y. kalba, kuri kiek įmanoma mažiau kistų. Kadangi lotynų kalba yra mirusi kalba, ji nesikeičia (arba beveik nesikeičia). Tai turi didelę reikšmę jos grynumo išlaikymui. Gyvose kalbose, priešingai, gana greitai gali keistis žodžių prasmė ar tonas (pavyzdžiui, jie gali įgauti niekinamą konotaciją, kurios anksčiau neturėjo). Todėl vartojant liaudies kalbą į liturgiją lengvai gali įsivelti klaidų, o lotynų kalba padeda išsaugoti liturgijos orumą ir ortodoksiškumą.[1]
Kodėl ilgas lotynų kalbos vartojimas liturgijoje yra jos privalumas?
Lotynų kalba jau du tūkstančius metų vartojama liturgijoje, todėl ji tam tikra prasme yra pašventinta. Juk didelė paguoda galėti melstis tais pačiais žodžiais, kuriais šimtus metų meldėsi mūsų protėviai, visi kunigai ir vienuoliai. Tai leidžia konkrečiai išgyventi Bažnyčios tęstinumą laike, jungtis maldoje su praėjusių amžių šventaisiais. Amžinybė tarsi susijungia su dabartimi.
Kaip lotynų kalba simbolizuoja Bažnyčios vienybę?
Lotynų kalba išreiškia Bažnyčios vienybę ne tik laike, bet ir erdvėje.[2] Skatindama ryšį su Roma (lotynų kalbos liturgijoje vartojimas apsaugojo Lenkiją nuo slavų schizmos), ji kartu vienija visas krikščionių tautas. Prieš Vatikano II Susirinkimą visame pasaulyje šv. Mišios buvo švenčiamos viena kalba, ir tikintieji, atsidūrę svetimoje šalyje, rasdavo tokias pat Mišias, kokios buvo švenčiamos jų parapijoje. Šiandien ši Bažnyčios vienybės išraiška yra suskaldyta. Liturgijoje nebėra jokios vienybės – nei kalboje, nei rituale. Dabar katalikui, dalyvaujančiam svetima kalba aukojamose Mišiose, sunku sekti net esmines jų dalis.
Kaip galima apibendrinti lotynų kalbos naudą?
Mūsų Bažnyčia yra viena, šventa, katalikiška ir apaštališka. Lotynų kalba išreiškia kiekvieną iš šių požymių.[3] Dėl savo prigimtinio savitumo (imperinė kalba), religinio pobūdžio („negyva“ kalba) ir ypač dėl pašventinimo, kurį, kartu su hebrajų ir graikų kalbomis, gavo ant kryžiaus „užrašo“[4], ji puikiai pabrėžia liturgijos šventumą; dėl savo universalaus, viršnacionalinio vartojimo (ji nebėra jokios gyvos tautos kalba) ji išreiškia katalikiškumą [visuotinumą]; dėl savo gyvo ryšio su Roma, su šv. Petru ir daugeliu Bažnyčios Tėvų bei Daktarų, kurie perdavė apaštalų mokymą ir prisidėjo prie liturginės kalbos kūrimo (jie parašė ne tik daug maldų, himnų bei giesmių, bet formavo patį krikščionišką lotynų dialektą, kuris daugeliu atžvilgių yra visiškas klasikinės lotynų kalbos atnaujinimas), ji yra Bažnyčios apaštališkumo laidas; galiausiai, dėl savo oficialaus statuso, darančio ją etalonine kalba magisteriniuose, teologiniuose ir liturginiuose tekstuose, ji veiksmingai prisideda prie trejopos Bažnyčios vienybės: tikėjimo, valdymo ir dievogarbos vienybės.
[1] „Lotynų kalbos vartojimas didžiojoje Bažnyčios dalyje yra <...> veiksmingas priešnuodis nuo tikėjimo tiesos sugedimo“, – pop. Pijus XII (Mediator Dei, 60). „Nekintamoms dogmoms reikalinga nekintanti kalba, kuri užtikrintų, kad šių dogmų formuluotė nebus pakeista. <...> Protestantai ir visi Katalikų Bažnyčios priešai visada griežtai smerkė lotynų kalbos vartojimą. Jie jaučia, kad šis tvirtas ir nepajudinamas antkrūtinis nuostabiai gina senąsias krikščionių tradicijas nuo mėginimų jas pakeisti. Jie norėtų nuplėšti šarvus, kad galėtų smogti į širdį. Klaida noriai šneka permaininga, kintančia kalba“, – mons. De Seguras.
[2] Lotynų kalbos vartojimas didžiojoje Bažnyčios dalyje yra <...> aiškus ir nuostabus vienybės ženklas“, – pop. Pijus XII (Mediator Dei, 60).
[3] „Kadangi Bažnyčia apima visas tautas, kadangi jai skirta išlikti iki laikų pabaigos ir kadangi ji yra valdoma ne pasauliečių, pati jos prigimtis reikalauja universalios, nekintamos, nekasdienės kalbos“, – pop. Pijus XI. (Apaštališkasis laiškas „Officiorum Omnium, 1992 m. rugpjūčio 1 d.)
[4] „Ten buvo parašyta: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“. <...> o parašyta buvo hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai.“ (Jn 19, 19–20)