Vatikano II Susirinkimas (II)

28. Kaip Susirinkimo valdymas pateko į liberalų rankas?

Dėl Jono XXIII bei Pauliaus VI paramos liberalios ir neomodernistinės jėgos galėjo į Susirinkimo tekstus įterpti nemažai savo idėjų, žymiai daugiau, nei iš pradžių tikėjosi. Prieš Susirinkimą Parengiamoji komisija buvo kruopščiai paruošusi parengiamąsias schemas, aiškiai perteikiančias Bažnyčios tikėjimą. Dėl šių schemų turėjo būti diskutuojama ir balsuojama, bet jau pirmojoje sesijoje jos buvo atmestos ir pakeistos liberalų paruoštomis schemomis. Išimtis – schema apie liturgiją.

Ar Susirinkime nebuvo tradicinio mokymo gynėjų?

Susirinkime buvo nuo 250 iki 270 vyskupų, pasiryžusių ginti Bažnyčios Tradiciją ir vėliau susibūrusių į Cœtus Internationalis Patrum (Tarptautinė tėvų draugija). Tačiau jiems oponavo anksčiau susikūrusi ir gerai organizuota liberalių kardinolų bei vyskupų grupė, vadinama „Reino aljansu“.

Iš kur kilo pavadinimas „Reino aljansas“?

Pavadinimas „Reino aljansas“ kilo iš to, kad beveik visi šios liberalios grupės vadovai buvo prie Reino krantų esančių diecezijų vyskupai. Ši grupė kasdien užtvindydavo Susirinkimą spausdintais lapeliais, kuriuose buvo nurodyta, kaip vyskupai turi balsuoti. Štai kodėl vienas žurnalistas, t. Ralphas Wiltgenas savo knygą apie Susirinkimą pavadino „Reinas įteka į Tiberį“ (angl. „The Rhine flows into the Tiber“).

Ar novatoriai Susirinkime sudarė daugumą?

Kaip ir kiekvieną revoliuciją, Vatikano II Susirinkimą kreipė ne dauguma, o aktyvi ir gerai organizuota mažuma. Didžioji dalis vyskupų buvo neapsisprendę, vienodai linkę sekti ir liberalus, ir konservatyviuosius. Bet matydami, jog „Reino aljanso“ vadai yra asmeniniai popiežiaus draugai, o kai kurie iš jų, būtent Döpfneris, Suenensas ir Lercaro, paskirti net Susirinkimo moderatoriais, nusekė paskui juos.

Vadinasi, Vatikano II Susirinkimo tekstai neatspindi daugumos vyskupų nuomonės Susirinkimo atidarymo metu?

Progresyviosios partijos teologas Hansas Küngas kartą pasidžiaugė, kad Susirinkime išsipildė negausios mažumos svajonė: „Niekas iš Susirinkimo dalyvių negrįš namo toks, koks čia atvyko. Aš pats niekada nesitikėjau iš vyskupų tokių drąsių ir aiškių pareiškimų.“[1]

Kas toks yra Hansas Küngas?

Po Susirinkimo Hansas Küngas parodė savo tikrąjį veidą. Šis dvasininkas taip drąsiai neigia daugelį krikščionybės dogmų (įskaitant popiežiaus neklystamumą ir Kristaus dievystę), kad net posusirinkiminė Roma buvo priversta atimti jam teisę mokyti.

Ar Susirinkimui darė įtaką kurie nors kiti erezijas skleidžiantys teologai?

Jėzuitas Karlas Rahneris (1904‒1984), nors nuoseklesnis ir atsargesnis, savo raštais platino panašias idėjas. Dar 1949 m. Šventoji Oficija uždraudė jam rašyti ir kalbėti tam tikrais klausimais. Vis dėlto Vatikano II Susirinkime jis įgijo didžiulę įtaką, ir Ralphas Wiltgenas jį netgi vadina įtakingiausiu Susirinkimo teologu: „Kadangi Europos (Reino) aljansas palaipsniui perėmė vokiškai kalbančių vyskupų požiūrį, o Susirinkimas perėmė Aljanso požiūrį, tai vienas vienintelis teologas galėjo pasiekti, kad Susirinkimas priims jo pažiūras, jei tik vokiškai kalbantys vyskupai jas priims. Ir toks teologas buvo T. Karlas Rahneris SJ.“[2]

Ar yra kitų faktų, įrodančių Rahnerio įtaką Susirinkimui?

Anot t. Congaro:

„Atmosfera tapo: Rahner dixit, ergo verum est (Rahneris pasakė, vadinasi, tai tiesa). Duosiu jums pavyzdį. Tikėjimo doktrinos komisiją sudarė vyskupai, kiekvienas su savo ekspertu po ranka, bet į jos sudėtį taip pat įėjo kai kurių kongregacijų (pavyzdžiui, dominikonų ir karmelitų) generolai. Ant Komisijos stalo stovėjo du mikrofonai, tačiau praktiškai vieną iš jų naudojo tik Rahneris. Jis elgėsi šiek tiek įžūliai, be to, Vienos kardinolas Franzas Königas, kurio ekspertas jis buvo, dažnai pasisukdavo į Rahnerį ir paragindavo jį įsikišti tardamas: „Rahner, quid?“ Žinoma, Rahneris įsikišdavo...“[3]

Koks buvo Karlo Rahnerio požiūris?

Karlas Rahneris atvirai maištavo prieš tradicinį Bažnyčios mokymą, kurį laikė tik „monolitizmu“ ir „mokykline teologija“. Jo jausmus Bažnyčios magisteriumui nušviečia vienas laiškas, parašytas 1962 m. vasario 22 d. jo teologinio žodyno (Kleines Theologisches Wörterbuch) vertimo į italų kalbą proga: „Žinoma, itališka versija susidūrė su ypatinga problema dėl Romoje sėdinčių bonzų ir ortodoksijos saugotojų. Todėl mano raštai iki šiol nėra išleisti itališkai. Kita vertus, aš labiau nei kada nors sustiprinau savo pozicijas. Galima sakyti, žodynėlis yra taip parašytas, jog tie žmonės visiškai nieko nesupras ir neras to, kas prieštarauja jų siauraprotiškumui.“[4]

Ar Susirinkimo metu Karlas Rahneris parodė savo maištavimą prieš Bažnyčios Tradiciją ir magisteriumą?

Susirinkimo metu Šventosios Oficijos prefektas kardinolas Ottaviani vienoje savo kalboje išreiškė savo nerimą dėl kai kurių naujovių. Jis kalbėjo be užrašų, nes buvo beveik aklas, todėl viršijo pasisakymui skirtą laiką. Jam paprasčiausiai buvo išjungtas mikrofonas. Rahneris šį įvykį savo 1962 m. lapkričio 5 d. laiške Vorgrimleriui pakomentavo taip: „Tu, žinoma, jau girdėjai, kad Alfrinkas vėl atėmė žodį Ottaviani‘ui, nes šis per ilgai kalbėjo. Visi ėmė ploti (o tai nėra įprasta). Moto: Nėra saldesnio džiaugsmo už piktdžiugą (vok. „Schadenfreude ist die reinste Freude“).“[5]

Ar Rahnerio korespondencija Susirinkimo metu pasako apie jį dar ką nors?

1994 m. kilo didžiulis skandalas publikavus t. Karlo Rahnerio ir austrų poetės Luise Rinser (1911‒2002) korespondenciją. Kontroliuodamas Susirinkimą, jis tuo pat metu, apimtas aistros, siuntė meilės laiškus šiai moteriai, kartais net po tris per dieną (vien per 1964 jis jai parašė 276 laiškus).

Ar Vatikano II Susirinkimui darė įtaką kiti blogi teologai?

Tai jau minėti t. Congaras ir t. Henri de Lubacas, taip pat t. Edwardas Schillebeeckxas, t. Johnas Courtney Murray ir kiti.

Kokią įtaką Susirinkimui darė t. Congaras?

Arkivyskupas Lefebvre‘as pasakojo tokį atsitikimą:

„Tik prasidėjus Vatikano II Susirinkimui aš keletą kartų dalyvavau prancūzų vyskupų susirinkimuose, vykusiuose Šv. Liudviko, Prancūzijos karaliaus, bažnyčioje. Mane baisiai nustebino tai, ką ten mačiau. Vyskupai tiesiogine to žodžio prasme elgėsi lyg maži vaikai prieš Congarą ir kitus ekspertus. Congaras žengdavo ant pakylos ir visai atvirai sakydavo: „Jūsų ekscelencija N. N., šia tema Jūs padarysite tokį ir tokį pareiškimą. Nesijaudinkite, mes parengsime tekstą, ir Jums reikės tik jį perskaityti.“ Negalėjau patikėti savo akimis ir ausimis! Netrukus aš lioviausi dalyvavęs tuose susirinkimuose...“[6]

Ar esama kitų t. Congaro įtakos įrodymų?

Mons. Desmazièresas, Bordo vyskupas augziliaras, pasakojo:

„Po pietų posėdžiai vyksta toliau. Aš einu į manąjį, apie Šv. Raštą ir Tradiciją, vadovaujamą t. Congaro. Mes, apie dvylika vyskupų, rengiame pranešimus, kuriuos turėsime padaryti kitą dieną Susirinkime. Manęs paprašo padaryti antrąjį pranešimą. Aš neatsisakau, su sąlyga, kad t. Congaras parengs už mane tekstą. Taip ir sutariame. Jis perduosiąs man pranešimą rytoj autobuse. Pirmą kartą peržiūriu tekstą važiuodamas autobusu ir nusprendžiu nieko jame nekeisti. Išlipęs prie Šv. Petro bazilikos, einu užsiregistruoti: mano pasisakymas bus dvidešimt pirmasis...“[7]

Ką apie tai sako t. Congaras?

T. Congaras menkino savo įtaką Susirinkimui. Vis dėlto savo veiksmus jis apibendrino taip: „Pasirengimo darbams vadovavo <...> žmonės iš Kurijos ir Šventosios Oficijos. Praktiškai viskas priklausė nuo to, ar pajėgsime juos nustumti į paribį.“[8] Jam tai reiškė pergalę. Dešimčia metų anksčiau, kentėdamas savo vyresniųjų sankcijas, jis privačiame dienoraštyje užrašė tokius pasiryžimus:

„Ir toliau rašyk ta pačia linkme, pasinaudodamas kiekviena galimybe. Mano kova yra ypatinga. Aš žinau (ir „jie“ žino), kad anksčiau ar vėliau viskas, ką aš sakau ir rašau, paneigs pačią sistemą. Taip, štai kas sudaro mano kovą: mano teologinė, istorinė, ekleziologinė ir pastoracinė veikla. Mano vedami kursai yra mano atsakymas. Tai dinamitas, padėtas po raštininkų krėslu.“[9]

Po Susirinkimo jis pareiškė:

„Susirinkimas panaikino tai, ką aš pavadinčiau sistemos „besąlygiškumu“. Sakydamas „sistema“, turiu omenyje nuoseklią visumą idėjų, perduotų Romos universitetų mokymo, susistemintų Kanonų kodekso ir saugojamų budrios, gana veiksmingos Vatikano priežiūros valdant Pijui XII, pasitelkiant visus tuos įspėjimus, pranešimus, raštų pateikimus Romos cenzoriams ir t. t.“[10]

Kas toks buvo t. Murray‘us?

Amerikietis jėzuitas t. Johnas Courtney‘s Murray‘us (1904‒1967) 1957 m. buvo Šventosios Oficijos pasmerktas už savo veikalą „The Problem of Religious Freedom“ („Religinės laisvės problema“). Nepaisant to, 1963 m. jis buvo pakviestas dalyvauti Susirinkime kaip ekspertas. Vykstant diskusijoms dėl religinės laisvės, jis pasisiūlė parašyti pranešimus keletui vyskupų ir taip šiuo klausimu padarė Susirinkimui nemažą poveikį. Gyvenimo gale jis mėgino įrodyti, kad Bažnyčios mokymas apie kontracepciją gali vystytis taip, kaip jis esą vystėsi apie religinę laisvę.

Kokias iš viso to galime padaryti išvadas?

Tai, kad tokie žmonės kaip Rahneris, Küngas, Congaras, Lubacas, Murray‘us ir kiti galėjo padaryti įtaką Susirinkimui, nekalba Susirinkimo ir jo reformų naudai. Deja, nieko gera apie jį nesako ir popiežiaus Jono Pauliaus II pareiškimas 1963 m. (kai jis dar buvo paprastas vyskupas):

„Jokiam visuotiniam Bažnyčios susirinkimui iki šiol nebuvo taip visapusiškai rengtasi. Dar niekada katalikiška mintis taip plačiai neskambėjo. Ne tik vyskupai, katalikiški universitetai ir kongregacijų generolai, bet ir didžiulis skaičius katalikų pasauliečių ir nekatalikų dvasininkų išreiškė savo nuomonę apie problemas, kurias turėjo nagrinėti Susirinkimas. Per paruošiamuosius darbus ypatingą vaidmenį atliko tokie iškilūs teologai kaip Henri de Lubacas, J. Danielou, Yves‘as Congaras, H. Küngas, R. Lombardi, Karlas Rahneris ir kiti.“[11]

29. Ar visi Vatikano II Susirinkimo dokumentai yra nepriimtini?

Vatikano II Susirinkimo dokumentus galima suskirstyti į tris grupes. 1) Nemažai tekstų, pavyzdžiui, dekretą apie kunigų ugdymą „Optatam totius“, galima lengvai priimti, nes jie atitinka katalikų mokymą; 2) Kiti tekstai yra dviprasmiški, t. y. juos galima suprasti teisingai, bet galima interpretuoti ir klaidingai; 3) Galų gale kai kurių dokumentų neįmanoma aiškinti ortodoksiškai; jiems jokiu būdu negalima pritarti ‒ bent jau tokiems, kokie jie yra suformuluoti. Tai pasakytina apie Tikėjimo laisvės deklaraciją „Dignitatis humanae“. Dviprasmiškiems tekstams galima pritarti tik tuo atveju, kai jie, arkivyskupo Lefebvre’o žodžiais, aiškinami „Tradicijos šviesoje“. Trečiosios grupės tekstus reikia pataisyti, kad jiems būtų galima pritarti.

Kodėl kai kurie Vatikano II Susirinkimo dokumentai parašyti dviprasmiškai?

Dviprasmybės buvo tyčia įpintos į Susirinkimo tekstus norint apgauti konservatyvesnius vyskupus. Jie buvo suklaidinti tvirtinant, jog tekstai iš esmės neteigia nieko, ko visais laikais nebūtų mokiusi Katalikų Bažnyčia. Tačiau vėliau tie dokumentai buvo naudojami ginant tikėjimui priešingas tezes.

Ar esama įrodymų, kad šios dviprasmybės buvo tyčia įpintos?

Tai patvirtino, pavyzdžiui, Karlas Rahneris ir Herbertas Vorgrimleris, rašę, jog „nemažai svarbių teologinių klausimų, dėl kurių nebuvo iki galo sutarta, palikti atviri parinkus tokias formuluotes, kad po Susirinkimo įvairios teologinės grupės ir kryptys juos galėjo aiškinti skirtingai.“[12]

Kuo buvo teisinamas toks Susirinkimo dokumentų netikslumas?

Toks sąmoningas miglotumas buvo teisinamas tuo, kad Susirinkimas turėjo būti tik pastoracinis, todėl esą nereikėjo siekti tokio teologinio kalbos aiškumo, koks būtų privalomas dogminiame susirinkime.

Ar galite pateikti šių sąmoningų dviprasmybių pavyzdį?

Vienas tokių dviprasmybių pavyzdys yra žymioji frazė „subsistit in“ dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią „Lumen gentium“ (1, 8). Čia rašoma, kad Kristaus Bažnyčia slypi (lot. subsistit in) Katalikų Bažnyčioje.

Koks yra tradicinis mokymas šiuo klausimu?

Bažnyčios mokymas visada aiškiai skelbė, jog Kristaus Bažnyčia yra (lot. est) Katalikų Bažnyčia. Šį „est“ dar galima rasti pirminiuose konstitucijos apie Bažnyčią juodraščiuose. Vėliau jį pakeitė terminas „subsistit in“. Akivaizdu, kad tai buvo padaryta ne be priežasties.

Kodėl žodis „yra“ („est“) toks svarbus?

Katalikų Bažnyčia nėra tik tam tikras Kristaus Bažnyčios įsikūnijimas, ji yra Kristaus Bažnyčia. Tai reiškia, kad ji visiškai tapati Kristaus įkurtai bažnyčiai. Kitos bažnytinės bendruomenės niekada nepriklausė Kristaus Bažnyčiai. Terminas „subsistit in“ šiuo klausimu įveda dviprasmybę.

Ar Tikėjimo doktrinos kongregacija nepateikė teisingos termino „subsistit in“ interpretacijos 2000 m. rugpjūtį (dokumentas „Dominus Iesus“) ir 2007 m. liepą?

Tikėjimo doktrinos kongregacija atmetė ekstremaliausią modernistinę šio termino interpretaciją, pasak kurios, Katalikų Bažnyčia esanti tik vienas Kristaus Bažnyčios įsikūnijimų tarp kitų. Tačiau vėliau pamatysime (45 klausimas), jog Kongregacija nesilaiko ir tradicinio mokymo, pagal kurį Katalikų Bažnyčia yra tiesiog Kristaus Bažnyčia. Išsireiškimas „subsistit in“ leidžia manyti, kad „tikros bažnytinės bendruomenės“ egzistuoja ir už Katalikų Bažnyčios ribų.

Ar žinoma, kas įvedė šį naują terminą „subsisti in“?

Protestantų pastorius Wilhelmas Schmidtas teigė esąs šio naujo išsireiškimo kūrėjas. Pasak jo:

„Tuo metu aš buvau Bremeno Šventojo Kryžiaus bažnyčios pastorius, ir, pakvietus kardinolui Beai, dalyvavau trečiojoje bei ketvirtojoje sesijoje Susirinkimo stebėtojo teisėmis kaip Arkangelo Mykolo evangelikų draugijos atstovas. Aš raštu pateikiau formuluotę „subsistit in“ žmogui, kuris tuo metu buvo kardinolo Fringso teologinis patarėjas ‒ Josephui Ratzingeriui, ir šis perdavė ją kardinolui.“[13]

30. Kokios yra pagrindinės Vatikano II Susirinkimo klaidos?

Religinė laisvė ir ekumenizmas yra žalingiausios Susirinkimo klaidos. Todėl jos bus nuodugniau išnagrinėtos kituose skyriuose. Klaidingas yra ir mokymas apie vyskupų kolegialumą. Galiausiai daugelyje Susirinkimo dokumentų galima rasti pernelyg naivų tikėjimą pažanga ir susižavėjimą moderniuoju pasauliu.

Kas yra vyskupų kolegialumas?

Kolegialumo principas yra nukreiptas prieš valdžios panaudojimą. Popiežius ir vyskupai jau nebegali panaudoti visos savo galios, bet turi valdyti Bažnyčią kolegialiai arba, kitaip tariant, kolektyviai. Šiandien vyskupas tik teoriškai yra savo diecezijos vadovas. Praktiškai jis būna ‒ bent jau moraliai ‒ priklausomas nuo vyskupų konferencijų, kunigų tarybų bei kitokių kolegialių organų. Net Roma nebedrįsta paprieštarauti vyskupų konferencijoms, o dažniausiai nusileidžia jų spaudimui. Bažnyčiai buvo primesta Prancūzų revoliucijos skelbta lygybės idėja, kuri remiasi klaidingu J. J. Rousseau mokymu, neigiančiu Dievo norimo autoriteto egzistavimą ir visą valdžią suteikiančiu liaudžiai. Tačiau ši teorija visiškai prieštarauja Šventojo Rašto mokymui: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui.“ (Rom 13, 1–2)

Ar egzistuoja ryšys tarp kolegialumo principo ir dviejų pagrindinių Susirinkimo klaidų?

Trys Vatikano II Susirinkimo klaidos: religinė laisvė, kolegializmas ir ekumenizmas kaip tik atitinka tris Prancūzijos revoliucijos principus: laisvę, lygybę, brolybę. Šis ryšys patvirtina kardinolo Suenenso žodžius, jog Vatikano II Susirinkimas yra „1789-ieji Bažnyčioje“.

Kuriuose Susirinkimo tekstuose galima rasti naivų tikėjimą pažanga?

Blogiausias naivaus tikėjimo pažanga pavyzdys yra pastoralinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes“. Joje be galo liaupsinama modernaus pasaulio pažanga, taigi pasaulio, kuris iš tikrųjų vis labiau tolsta nuo Dievo. 12-ame skyriuje skaitome: „Tikintieji ir netikintieji beveik vieningai sutaria, jog viskas žemėje turi būti palenkta žmogui, kaip centrui ir viršūnei.“ 57-ame skyriuje krikščionys raginami „darbuotis drauge su visais žmonėmis žmogiškesnio pasaulio kūrimo labui“. Pasaulis, kuriame visa ko centras bei tikslas yra žmogus ir kuriame visi turi prisidėti prie žemiško rojaus kūrimo, atitinka ne katalikų, o masonų pasaulėvaizdį.

Koks yra krikščioniškas mokymas šiuo klausimu?

Pagal krikščionišką mokymą, tiktai Dievas yra visų kūrinių tikslas, ir negali būti jokios tikros taikos ir laimės žemėje, kol žmonės nepaklus Jėzui Kristui ir nevykdys Jo įsakymų.

Kokią išvadą galime padaryti giliau patyrinėję konstituciją „Gaudium et spes“?

Kardinolas Ratzingeris dokumentą „Gaudium et spes“ teisingai pavadino „Antisyllabusu“.[14] Ši Vatikano II Susirinkimo konstitucija aiškiai moko to, ką Pijus IX 1864 m. iškilmingai pasmerkė, įtraukdamas į šiuolaikinių klaidų sąrašą, vadinamą „Syllabusu“.

Ar kardinolas Ratzingeris paaiškino, kodėl jis „Gaudium et spes“ pavadino „Antisyllabusu“?

Paaiškindamas šią analogiją, kardinolas pasakė, kad 7-ajame dešimtmetyje Bažnyčia pasisavino „geriausias dviejų šimtmečių liberaliosios kultūros vertybes“, kurios nors ir „gimė už Bažnyčios ribų, bet dabar surado savo vietą jos viduje“.[15]

Argi Bažnyčia negali priimti už jos ribų gimusių vertybių?

Pagrindinis klausimas būtų: ar gali už Bažnyčios ribų egzistuoti tikros moralinės vertybės? Kristus apdovanojo savo Bažnyčią religinės tiesos pilnatve ir gėriu. Kaip yra pasakęs G. K. Chestertonas, liberalizmas tėra krikščionybės iškraipymas. Visa, kas jame yra gero, galima aiškiai rasti Evangelijoje. O specifinės liberalizmo vertybės (nežabota laisvė, Dievo nustatyto autoriteto nepripažinimas ir pan.) savaime yra antikrikščioniškos. Štai kodėl Pijus IX daug kartų pasmerkė liberalizmą ir paskutiniame „Syllabus“ sakinyje (80) pasmerkė šią klaidą: „Romos Popiežius gali ir privalo prisitaikyti bei susitaikyti su pažanga, liberalizmu ir moderniąja kultūra.“[16] Būtent toks prisitaikymas ir propaguojamas Vatikano II Susirinkime, o ypač ‒ konstitucijoje „Gaudium et spes“.

31. Ar Vatikano II Susirinkimas nėra neklaidingas kaip ordinarinio Bažnyčios magisteriumo organas?

Kai kurie teigia, kad nors Vatikano II Susirinkimas ir nepaskelbė jokių ekstraordinarinio magisteriumo aktų, neklaidingumas jam turėtų būti priskirtas kaip ordinarinio ir visuotinio Bažnyčios magisteriumo organui, nes jame buvo susirinkę beveik visi pasaulio vyskupai. Be to, šiandien viso pasaulio vyskupai moko ekumenizmo bei religijų laisvės, o tai prilygsta ordinariniam ir visuotiniam Bažnyčios magisteriumui, kuris yra neklaidingas.

Tačiau tokia argumentacija nepagrįsta. Vatikano II Susirinkimas, būdamas tik „pastoracinis“, atsisakė autoritetingai paskelbti kokias nors tiesas; jis neprimetė religinės laisvės ir ekumenizmo kaip tikėjimo tiesų, todėl šios idėjos negali būti laikomos ekstraordinariniu Bažnyčios mokymu. Kita vertus, jos negali būti laikomos ir ordinariniu Bažnyčios mokymu, nes jeigu vyskupai autoritetingai nepareiškia, jog tai, ko jie moko, priklauso tikėjimo lobiui (arba yra su juo tiesiogiai susiję) ir todėl yra privaloma tikėti, jie negali pretenduoti į neklaidingumą.

Ar kai kurios Vatikano II Susirinkime skelbtos idėjos nėra pristatomos kaip „pagrįstos Apreiškimu“, „besiremiančios Apreiškimu“, „perduotos Bažnyčios“ arba „nustatytos Šventosios Dvasios?

Tai pamaldžios formuluotės, bet jų nepakanka neklaidingumui užtikrinti. Kad kuri nors tiesa būtų laikoma neklaidinga, ją reikėtų autoritetingai paskelbti kaip būtinai susijusią su Apreiškimu, kuris yra nekintamas ir privalomas tikėti. Vyskupai neskelbia ekumenizmo ir religinės laisvės kaip nekintamų tikėjimo tiesų. Pamokslaudami apie šias idėjas, jie nesišaukia savo, kaip apaštalų perduoto lobio saugotojų, autoriteto, o pristato jas „sielovadiškai“, kaip dialogo su šiuolaikiniu pasauliu vaisių ir to, ką krikščionys šiandien tiki, atspindį. To nepakanka neklaidingumui užtikrinti.

Kokios dar priežastys neleidžia religinės laisvės ir ekumenizmo laikyti ordinariniu Bažnyčios mokymu?

Neklaidingam ordinariniam Bažnyčios magisteriumui būtinas vieningumas ne tik erdvėje, bet ir laike. Mokymas, ilgą laiką visoje Bažnyčioje laikytas priešingu tikėjimui, negali staiga tapti neklaidinga tikėjimo norma, net jei visi pasaulio vyskupai jam pritartų. Ekumenizmas ir religinė laisvė yra naujovės, priešingos Apreiškimui. Jos visada buvo absoliučiai svetimos Bažnyčiai ir per paskutiniuosius du šimtmečius ne kartą pasmerktos. Žymiai didesnę teisę turėtume teigti, jog neklaidingi yra ekumenizmo ir religinės laisvės pasmerkimai, kaip ekstraordinarinio ir ordinarinio Bažnyčios magisteriumo aktai.

Ar dabartiniai Bažnyčios autoritetai pripažįsta, kad Vatikano II Susirinkimui neturėtų būti priskirtas neklaidingumas?

Kardinolas Ratzingeris 1988 m. aiškiai pareiškė, kad Vatikano II Susirinkimas nėra neklaidingas: „Daugybė teorijų sukelia įspūdį, esą po Vatikano II Susirinkimo viskas pasidarė kitaip ir kad tai, kas buvo anksčiau, jau nebegalioja arba <…> galioja tiktai Susirinkimo šviesoje. Bet tiesa yra ta, kad Susirinkimas neapibrėžė jokios dogmos, jis sąmoningai norėjo būti žemesnio rango, tiesiog pastoracinis susirinkimas. Nepaisant to, dauguma jį interpretuoja taip, lyg jis būtų kažkokia „superdogma“, panaikinanti kitų susirinkimų svarbą.“[17]

Kodėl dabartiniai hierarchai taip pabrėžia Vatikano II Susirinkimo svarbą, nors pripažįsta, kad jis nėra neklaidingas?

Tiesą sakant, Vatikano II Susirinkimu nuo pat pradžių buvo manipuliuojama. Susirinkimo metu buvo pabrėžiamas jo sielovadinis charakteris, kad nereikėtų vartoti teologiškai tikslios kalbos, bet paskui tie patys žmonės, kurie reikalavo, jog Susirinkimas būtų pastoracinis, jo mokymui ėmė teikti tokią pačią ar net didesnę reikšmę nei ankstesniems susirinkimams. Šiandien oficialiuose ir neoficialiuose pranešimuose faktiškai cituojami tik Vatikano II Susirinkimas bei posusirinkiminiai popiežiai, o ankstesni susirinkimai ir ankstesnių popiežių pasisakymai palikti užmarščiai. Šią apgaulę 1976 m. demaskavo vienas iš Susirinkimo dalyvių, arkivysk. Lefebvre‘as:

„Būtina sugriauti mitus, skleidžiamus apie Vatikano II Susirinkimą. Jausdami instinktyvią dogmos baimę ir siekdami lengviau įpinti liberalias idėjas į oficialius Bažnyčios tekstus, jie tyčia norėjo padaryti jį pastoracinį. Tačiau Susirinkimui pasibaigus jie jį dogmatizavo, prilygindami jį Nikėjos susirinkimui ir tvirtindami, kad jis savo svarba prilygsta ar net viršija ankstesnius Bažnyčios susirinkimus!“[18]