76. Ar moteris gali būti įšventinta kunigu?
Galiojančiai priimti kunigo šventimus gali tik pakrikštytas vyras. Tai patvirtina Šventasis Raštas, Tradicija ir Bažnyčios mokymas. Kadangi Bažnyčia neturi įgaliojimų keisti sakramentų esminių sąlygų, ji negali moteriai suteikti kunigo šventimų. Bet kokiu atveju toks įšventinimas būtų negaliojantis.
Iš kur mes žinome, kad tik vyrai gali būti galiojančiai įšventinti kunigais?
Pirmiausia, Šv. Raštas pateikia neginčijamą faktą, kad Kristus apaštalais išsirinko tik vyrus. Bažnyčia negali pakeisti šio pasirinkimo.
Ar šio fakto negalima būtų paaiškinti to meto papročiais?
Jėzus Kristus, tikras Dievas, įkūręs Bažnyčią, kuri turėjo gyvuoti iki pasaulio pabaigos, negalėjo būti saistomas kurio nors amžiaus papročių. Tiesą sakant, Jis dažnai rodė esąs nepavaldus to meto socialinėms nuostatoms ir kartais atvirai jų nepaisydavo (pavyzdžiui, dėl šabo laikymosi, dėl nuodėmių atleidimo ar elgesio su viešais nusidėjėliais). Jei Jis būtų norėjęs apaštalais paskirti ir moteris, niekas Jam nebūtų sutrukdę tai padaryti. Vien faktas, jog Švč. Mergelė Marija niekada nebuvo laikoma kunige, pakankamai įrodo, kad Jėzaus Kristaus įkurtoje Bažnyčioje negali būti kunigių.
Ar Šventasis Raštas aiškiai draudžia „moterų kunigystę“?
Šv. Paulius Laiške korintiečiams rašo: „Kaip visose šventųjų bendruomenėse, moterys tegul susirinkimuose tyli; kalbėti joms neleidžiama, jos turi būti klusnios, kaip skelbia įstatymas. Jeigu jos nori ko nors išmokti, tepasiklausia namie savo vyrų, nes moteriai negražu kalbėti bendruomenės susirinkime. Argi iš jūsų išėjo Dievo žodis? Ar tik jus vienus pasiekė? Jei kas tariasi esąs pranašas ar Dvasios įkvėptas žmogus, tas turi pripažinti, jog tai, ką jums rašau, yra Viešpaties įsakymas.“ (1 Kor 14, 33–37).
Taigi moterys neturi teisės kalbėti religinėse apeigose arba perimti kokias nors vadovaujančias dvasines pareigas. Tai šv. Paulius pagrindžia visuotine Bažnyčios praktika (kaip visose šventųjų bendruomenėse), Senojo Testamento įstatymu (kaip skelbia įstatymas), padorumu (moteriai negražu), o labiausiai Viešpaties įsakymu.
Ką šiuo klausimu sako Bažnyčios Tradicija?
Bažnyčios Tradicijoje šiuo klausimu visada viešpatavo vieninga nuomonė. Pavyzdžiui, Tertulijonas († 220) rašo: „Moteriai draudžiama kalbėti Bažnyčioje. Taip pat jai neleidžiama pamokslauti, krikštyti, aukoti auką arba savintis vyriškų pareigų rangą, jau nekalbant apie kunigystę.“[1]
Ar tikrai Bažnyčioje niekada nebuvo moterų įšventinimo į kuniges?
Kai IV a. kolyridianų sekta pradėjo įšventinti moteris, jiems iš karto ryžtingai pasipriešino šv. Epifanijus († 403): „Jie šventina moteris neteisėtoje ir šventvagiškoje ceremonijoje, o po to jos atnašauja auką Marijos vardu. Tai reiškia, kad visas šis reikalas yra bedieviškas ir nusikalstamas, tai Šventosios Dvasios žinios iškraipymas; iš tikrųjų, visa tai yra velniškas darbas ir netyrosios dvasios mokymas.“[2] Vėliau jis konstatuoja: „Niekur nėra moterų kunigių.“[3]
Iš tikrųjų Katalikų Bažnyčioje niekada nebuvo moterų kunigių.
Ar Bažnyčioje yra buvę bent jau diakonių?
Kurį laiką būta moterų diakonių, bet jos niekada nevykdydavo diakonų liturginių funkcijų. Jų pareiga buvo ištrinti tepalais moterų kūnus prieš krikštijant ir slaugyti sergančias moteris. Apaštalų konstitucijose (IV a.) rašoma: „Diakonės negali suteikti palaiminimo ir nevykdo jokių pareigų, kurias atlieka kunigai ar diakonai; jos tik prižiūri Bažnyčią ir padorumo labui padeda kunigams krikštyti moteris.“[4]
Ar yra vėlesnių Bažnyčios dokumentų, draudžiančių moterų kunigystę?
Apibendrindamas įvairių sinodų mokymą, Bažnyčios Kanonų teisės kodeksas (1917) nurodo, kad „galiojančiai įšventintas gali būti tik pakrikštytas vyras“ (968, 1 kanonas). Taip pat pop. Jonas Paulius II 1994 m. gegužės 22 d. apaštališkajame laiške „Ordinatio sacerdotalis“ pakartoja tradicinį mokymą:
„Todėl, siekdamas pašalinti visas abejones dėl tokio svarbaus dalyko, priklausančio pačiai Bažnyčios dieviškai prigimčiai, aš, remdamasis savo pareiga sutvirtinti brolius tikėjime (Lk 22, 32), pareiškiu, kad Bažnyčia neturi įgaliojimų teikti moterims kunigų šventimus ir kad visi Bažnyčios tikintieji turi sutikti su šiuo galutiniu sprendimu.“
Koks yra šio dokumento autoritetas?
Kaip ir visi popiežiai, valdę po Vatikano II Susirinkimo, Jonas Paulius II vengė naudotis savo, kaip popiežiaus, neklaidingumo galia. To jis nepadarė ir šiame laiške. Jis tik priminė tradicinį mokymą, remdamasis ordinarinio Bažnyčios magisteriumo autoritetu, užuot asmeniškai pasinaudojęs popiežiaus neklaidingumo dovana.
Tad ar šis mokymas yra neklaidingas?
Bažnyčios mokymas apie moterų įšventinimo negalimumą yra iš tiesų neklaidingas, tačiau šis neklaidingumas kyla ne iš pop. Jono Pauliaus II laiško, o iš fakto, kad šią tiesą visada skelbė ordinarinis Bažnyčios magisteriumas.
77. Kodėl kunigystė moterims iš esmės negalima?
Esminė priežastis, kodėl moterys negali tapti kunigėmis, yra kūrinijos tvarka, kitaip tariant, lyčių prigimtis. Santykis tarp vyro ir moters atspindi Dievo santykį su kūriniais. Vyras yra Dievo simbolis, o moteris yra kūrinijos simbolis. Todėl moteris dėl pačios savo prigimties negali būti įgaliotas Dievo atstovas.
Ar tokia nuostata nediskriminuoja moterų?
Reikia ne nustatinėti a priori principus (diskriminavimas ar nediskriminavimas), o stebėti tikrovę ir veikti pagal ją. Tik dėl išankstinio nusistatymo nenorima matyti skirtumo tarp lyčių.
Kaip skirtumai tarp vyro ir moters yra susiję su kunigyste?
Nešališkam žvilgsniui aišku, kad vyras iš prigimties yra aktyvesnis, iniciatyvesnis, labiau dominuojantis. Jis linkęs daryti įtaką pasauliui ir jį keisti. Todėl jo užduotis – vadovauti visuomenei. Moteris iš prigimties, priešingai, yra pasyvesnė ir imlesnė. Jos sritis pirmiausia yra šeima ir vaikai; jai labiau tinka būti vedamai nei vesti kitus. Štai kodėl šv. Paulius sako: „Vyras yra žmonos galva“ (Ef 5, 23) ir štai kodėl Dievas Šv. Rašte apibūdinamas vyriškais bruožais.
Dievas viršija lyčių skirtumus: Jis yra nei vyras, nei moteris. Ar nebūtų galima Jo apibūdinti moteriškais bruožais?
Iš tiesų Dievas Šv. Rašte turi vyriškus bruožus. Jis yra išrinktosios tautos Tėvas ir Sužadėtinis. Todėl tie, kurie meldžiasi „Motina mūsų“, prieštarauja Apreiškimui ir šventvagiškai parodijuoja Evangeliją. Visos religijos, tikinčios Dievą Kūrėją, turi vyrišką Dievo paveikslą, bent jau vyriausiojo Dievo. Moteriškas dievybes turi panteistinės religijos, nedarančios jokio esminio skirtumo tarp Dievo ir pasaulio. Neatsitiktinai Dievas, tapdamas žmogumi, gimė vyru, o ne moterimi.
Ar tai, kad Kristus buvo vyras, reiškia, jog ir kunigai turi būti vyrai?
Nuo tada, kai pirmasis žmogus Adomas puolė ir su savimi, kaip su visos žmonijos galva, nusitempė visą žmonių giminę, Jėzus Kristus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, vienintelis Pontifikas, vienintelis Aukščiausiasis Kunigas. Naujojo Testamento kunigai yra tik įrankiai, kuriuos Jis išsirinko tęsti savo darbą ir kuriuos Jis susiejo su savo kunigyste. Kadangi Dievo Žodis, norėdamas tapti „naujuoju Adomu“ įsikūnijo į vyro prigimtį, tik vyrai gali dalytis Jo kunigyste.
Ką rodo šiandieninis moterų reikalavimas būti išventintoms?
Visa diskusija dėl moterų kunigystės yra glaudžiai susijusi su klaidinga kunigystės samprata. Jei kunigas yra suprantamas tik kaip bendruomenės vadovas ar tikinčiųjų susirinkimo pirmininkas, kurio užduotis –paguosti liūdinčius ir žadinti religinius tikinčiųjų jausmus, tada, žinoma, nėra priežasčių, kodėl moteris negalėtų atlikti šio vaidmens. Tačiau kunigas yra visai kas kita – jis yra alter Christus (kitas Kristus).
78. Ar Bažnyčią galima apkaltinti moters nuvertinimu?
Moterys buvo nuvertinamos pagonių laikais. Pas žydus ir musulmonus taip yra dar ir šiandien. Krikščionybė, priešingai, grąžino moteriai jos orumą: kaip lygiavertė vyrui, ji yra ne jo tarnaitė, o – ypač santuokoje – lygiateisė jo bendražygė. Tačiau ji skiriasi nuo vyro ir turi vykdyti kitokias užduotis.
Tačiau ar ką tik nesakėte, kad vyras simbolizuoja Kūrėją, o moteris – kūriniją?
Būtent, žodis „simbolizuoja“ reiškia, kad vyro panašumas į Dievą yra tik simbolinis. Savo prigimtimi jis yra lygiai toks pat kūrinys kaip ir moteris, todėl taip pat privalo mokytis paklusnumo bei nuolankumo.
Kaip Bažnyčia pripažįsta moters orumą?
Bažnyčia ypač gerbia moterį Dievo Motinos Švenčiausiosios Mergelės Marijos asmenyje! Marija šlovinama kaip visų šventųjų Motina, kilnesnė už visus likusius kūrinius, taigi aukštesnė už visus apaštalus, vyskupus, popiežius, netgi angelus. Garbė, rodoma Marijai, natūraliai tenka ir visoms moterims – tiek, kiek jos panašios į Mariją.
Ką ypač reikia pasakyti apie Švenčiausiosios Mergelės garbinimą?
Pagrindinis Marijos garbės titulas, iškeliantis ją virš visų kūrinių, yra ypač moteriškas: ji yra Dievo Motina (o kartu ir visų žmonių motina, ta prasme, kad visi yra pašaukti tapti Kristaus Kūno nariais). Kitaip, nei feministai, Bažnyčia gerbia moterį pabrėždama tai, kas sudaro jos moterišką prigimtį, o ne ją neigdama. Nepaisant to, Marija nebuvo paskirta kunige. Todėl popiežius Inocentas III viename savo laiške Burgoso vyskupui rašė: „Nors Mergelė Marija ir stovi aukščiau už visus apaštalus kartu, Viešpats būtent jiems, o ne jai patikėjo dangaus karalystės raktus.“[5]
Ką reikia pasakyti apie šiuolaikinį feminizmą?
Šiuolaikinis feminizmas su vadinamuoju „moterų išlaisvinimu“ iš tikrųjų slepia didžiausią panieką moteriškumui, nes, užuot ugdęs moteriškas vertybes, jis reikalauja iš moterų visu kuo tapti panašioms į vyrus. Taip moteris atsiduria nepalankioje padėtyje – mėgindama tapti kaip vyras, ji visada bus tik nevisavertis „vyras“.