Ekumenizmas (II)

48. Ar nekrikščioniškos religijos garbina tikrąjį Dievą?

Nekrikščioniškos religijos negarbina tikrojo Dievo. Tikrasis Dievas yra triasmenis Dievas, apsireiškęs Senajame, o ypač Naujajame Testamente per savo Sūnų Jėzų Kristų. „Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo.“(1 Jn 2, 23) „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ (Jn 14, 6)

Ar galima sakyti, kad žydai su musulmonais turi teisingą, bet netobulą Dievo supratimą ir dėl to garbina tikrąjį Dievą?

Taip sakyti būtų teisinga tik apie Senojo Testamento žydams. Šiems Dievo triasmeniškumas dar nebuvo apreikštas. Jie negalėjo tikėti Švč. Trejybe, bet negalėjo jos ir neigti. Šiandien musulmonai ir žydai aiškiai neigia Švč. Trejybę, kurią apreiškė Jėzus Kristus. Jie nenori tikėti į triasmenį Dievą, bet meldžiasi tariamai vienasmeniam Dievui. Tačiau tokio Dievo nėra.

Tačiau žydai ir musulmonai tiki į vieną Dievą, dangaus ir žemės kūrėją, apsireiškusį Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Ar šitaip tikėdami jie nesimeldžia tikrajam Dievui?

Nekrikščionys gali turėti tam tikrą prigimtinį Dievo, kaip pasaulio kūrėjo ir netgi kaip tam tikrų apreiškimų (Abraomui, Izaokui, Jokūbui ir t. t.) autoriaus, supratimą. Minėtus apreiškimus jie pripažįsta grynai žmogišku tikėjimu. Tačiau šis prigimtinis pažinimas nepriartina jų prie Dievo. Tik antgamtinis tikėjimas leidžia jo turėtojui žvilgtelėti į Dievą iš arčiau ir užmegzti su Juo artimą ryšį.

Tačiau ar XI a. popiežius Grigalius VII nerašė musulmonų karaliui, kad krikščionys ir musulmonai turi tą patį Dievą?

Iš tiesų laiške karaliui Anzirui[1] popiežius Grigalius VII rašė: „Mes ir jūs, kurie, nors ir skirtingu būdu, tiki ir išpažįsta vieną Dievą; kurie kas dieną garbina ir šlovina Jį kaip pasaulio Kūrėją ir Valdovą...“

Ką iš tikrųjų reiškia ši ištrauka?

Šis popiežiaus šv. Grigaliaus VII sakinys reiškia tai, kad krikščionys ir musulmonai tiki, išpažįsta, garbina ir šlovina vieną Dievą, tačiau krikščionių atveju jų tikėjimas ir meilė yra antgamtinės dorybės, sujungiančios juos su Dievu, o musulmonų atveju jų tikėjimas yra prigimtinė religijos dorybė, nepriartinanti jų prie tikrojo Dievo.[2] Todėl tam tikra prasme galima pasakyti, kad tik krikščionys turi ir pasiekia tikrąjį Dievą ir kad tik jie Jį tikrai garbina, nes tik jie yra su Juo artimai susiję.

Argi žmogus, kuris meldžiasi Dievui pažindamas Jį savo prigimtiniu protu, neatlieka gero veiksmo?

Tokia malda savaime būtų geras veiksmas (nors ir neturintis antgamtinės vertės), jeigu ji nebūtų sumišusi su klaidomis ir prietaringomis apeigomis, kurios ne tik kad nešlovina Dievo, bet dar Jį ir įžeidžia. Musulmonas, keletą kartų per dieną skelbiantis, kad Dievas nei gimdo, nei yra pagimdytas, piktžodžiauja Dievui, kurį jis įsivaizduoja šlovinąs. Žinoma, galbūt jis nekaltas dėl šio piktžodžiavimo, nes skendi nežinioje, kaip ir tie, kurie atlieka pagoniškas apeigas, tačiau bet kuriuo atveju tai būtų ne religijos, o prietaringumo ar net stabmeldystės veiksmas.

Ar po Vatikano II Susirinkimo buvo suabejota šiomis esminėmis tiesomis?

1976 m. kardinolas Wojtyła – būsimasis popiežius Jonas Paulius II – vedė rekolekcijas popiežiui Pauliui VI ir jo aplinkai. Jų metu Wojtyła išvystė modernistinę tikėjimo sampratą ir iš jos kylančią tezę, jog visi žmonės, nesvarbu, kokiai religijai jie priklausytų, meldžiasi tikrajam Dievui

Ką tiksliai pasakė kard. Wojtyła?

Kard. Wojtyła pasakė: „Dvasios kelias Dievop (lot. itinerarium mentis in Deum) kyla iš kūrinių vidaus ir žmogaus širdies gelmių. Šiame kelyje modernioji mąstysena randa savo pagrindą žmogaus patirtyje ir žmogiškojo asmens transcendentiškumo patvirtinime.“[3]

Kodėl šie teiginiai yra modernistiški?

Šie teiginiai yra modernistiški, nes čia tikėjimas suprantamas ne kaip žmogaus atsakymas į Dievo apreiškimą, o kaip Dievo ieškojimas, kylantis iš žmogaus sielos gelmių.

Ką kard. Wojtyła pasakė apie klaidingų religijų atstovų maldą?

Šiek tiek toliau kardinolas teigia:

„Šį Dievą išpažįsta ir trapistas savo tyloje, ir vienuolis kamaldulas. Į Jį dykumoje kreipiasi beduinas atėjus maldos valandai. O galbūt ir į gilią savistabą nugrimzdęs budistas, apvalydamas savo protą ir rengdamas kelią nirvanai. Tai Dievas savo absoliučiame transcendentiškume, Dievas, visiškai peržengiantis visą kūriniją, visa, kas yra regima ir suvokiama.“[4]

Ką galime pasakyti apie šiuos teiginius?

Tokia mąstysena visiškai svetima Šventajam Raštui. Senajame Testamente daug kur skaitome apie Dievo pyktį stabams ir netikroms religijoms. Išrinktoji tauta dažnai buvo baudžiama už stabų garbinimą.

Ar toks pat požiūris randamas ir Naujajame Testamente?

Šv. Paulius kalba griežtai: „Aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams.“(1 Kor 10, 20).

Ar tai reiškia, kad nekrikščionys negali garbinti tikrojo Dievo?

Be abejo, Dievas atsižvelgia į geras žydų, musulmonų ar net pagonių intencijas šiems meldžiantis. Gali būti, kad kai kurie iš jų, paskatinti malonės, iš tiesų savo širdyje garbina tikrąjį Dievą. Bet tai įvyksta nepaisant klaidingos jų religijos. Klaidinga religija savaime kreipiasi ne į tikrąjį Dievą, o į šmėklą, todėl savo sekėjų neveda prie Dievo.

49. Ką turime manyti apie „anoniminių krikščionių“ teoriją?

Karlui Rahneriui kitos religijos yra anoniminė krikščionybė. Jos esančios išganymo keliai, „kuriais žmonės prisiartina prie Dievo ir Jo Kristaus“[5]. Nors jos ir netikinčios Kristumi kaip krikščionys, bet jo ieškančios. Tačiau tokia nuomonė visiškai klaidinga. Kitos religijos kaip tik trukdo žmonėms įtikėti Kristumi ir pasikrikštyti. Pavyzdžiui, jeigu islamas skelbia, jog sakyti, kad Dievas turi Sūnų, yra piktžodžiavimas, tai ši religija neleidžia musulmonams priimti tikrojo tikėjimo.

Tačiau ar Bažnyčios Tėvai nepripažino, kad pagonių religijose esama „Žodžio sėklų“?

Taip teigė Jonas Paulius II, remdamasis Vatikano II Susirinkimu.[6] Tačiau Bažnyčios Tėvai taip nemanė. Jono Pauliaus II cituojami šv. Justinas ir šv. Klemensas Aleksandrietis kalba ne apie pagonių religijas, o apie Antikos filosofus ir poetus. Šv. Justinas netgi patikslina, kad ši „sėkla“, paplitusi žmonių giminėje, priklauso prigimtiniam protui, jį Justinas rūpestingai skiria nuo antgamtinės malonės.

Vadinasi, nėra jokių „anoniminių krikščionių“?

Anoniminiais krikščionimis galime vadinti nebent tuos, kurie, nepaisydami klaidingo savo religijos mokymo ir paskatinti ypatingos Dievo malonės, yra pasirengę priimti visa, ką Dievas jau yra apreiškęs ir ką dar panorės apreikšti. Tačiau šiuo atveju būtų daug geriau vartoti tradicinį terminą „troškimo krikštas“.

 

50. Ar Kristus automatiškai atpirko visus žmones?

Pasakymas, jog Kristus mirė už visus žmones, reiškia tai, kad visi turi galimybę pasiekti išganymą. Nė vienas žmogus nėra išskirtas. Tačiau tam, kad iš tikrųjų būtų išganytas, būtina, kad jis priimtų Kristaus pelnytą ir jam siūlomą malonę. Jeigu jis ją atmeta ir nepriima jos iki pat mirties, lieka kaltės būsenoje ir bus pasmerktas amžiams.

Kas mokė klaidingos visuotinio išganymo teorijos?

Visuotinio išganymo teorijos, t. y. tezės, kad visi žmonės iš Kristaus gavo ne tik išganymo galimybę, bet ir patį išganymą, regis, mokė kardinolas Wojtyła anksčiau minėtose rekolekcijose. Štai ką jis sako:

„Bažnyčios gimimas mesijinės, atperkamosios Kristaus mirties momentu iš esmės sutapo su „naujojo žmogaus“ gimimu, nepriklausomai nuo to, ar žmogus tai žino ir ar jis tai priima. Tą akimirką žmogus įgavo naują savo būties dimensiją, kurią Paulius trumpai ir glaustai apibūdino „buvimu Kristuje“.[7]

Kardinolas priduria: „Kristus savo mirtimi ant kryžiaus atpirko ir nuteisino visus žmones nuo pasaulio pradžios ligi pat pabaigos.“[8]

Ką reiškia šie kardinolo žodžiai?

Jeigu kiekvienas žmogus, „nepriklausomai nuo to, ar jis tai žino ir ar jis tai priima“, jau „yra Kristuje“ ir gavo nuteisinimą, vadinasi, visi bus išgelbėti ir niekas nebus pasmerktas.

Ar Jonas Paulius II ir tapęs popiežiumi vis dar laikėsi šios klaidos?

Atrodo, kad Jonas Paulius II ir išrinktas popiežiumi vis dar laikėsi šios teorijos, nes savo pirmojoje enciklikoje „Redemptor hominis“ rašė:

„Taigi čia turima mintyje... „kiekvienas“ žmogus, nes juk kiekvieną apima Atpirkimo paslaptis, su kiekvienu Kristus toje paslaptyje susijungė kartą visiems laikams… žmogus, patiriantis visą šios paslapties, kurioje jis dalyvauja per Jėzų Kristų, pilnatvę; paslapties, kurioje dalyvauja kiekvienas iš mūsų planetoje gyvenančių keturių milijardų žmonių nuo pat pirmos akimirkos, kai buvo pradėtas po motinos širdimi.“[9]

Jeigu kiekvienas žmogus nuo pirmojo savo prasidėjimo momento amžinai susijungia su Kristumi, tai kam tada būtina krikštytis ir priklausyti regimai Bažnyčiai?

Ar iš tiesų Jonas Paulius II ketino skelbti visuotinio išganymo teoriją?

Užtenka prisiminti faktą, kad šis popiežius kardinolu norėjo paskirti Hansą Ursą von Balthasarą – teologą, manantį, jog pragaras esąs tuščias.

Iš kur žinome, kad pragaras nėra tuščias?

Šv. Raštas daugelyje vietų kalba apie pragarą. Palyginimuose apie Paskutinįjį Teismą Kristus vienareikšmiškai sako, jog bus tokių, kurie eis į pragarą: „Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ (Mt 25, 41).

Ar daug žmonių eis į pragarą?

Atrodo, kad iš tiesų daug žmonių eis į pragarą: „Nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių.“ (Mt 7, 13)

Bažnyčia visada buvo įsitikinusi, jog labai daug žmonių amžinai pražus. Šis įsitikinimas skatino misionieriauti: daugybė krikščionių nepabūgo didžiausių vargų ir leidosi skelbti Evangelijos, kad išgelbėtų kuo daugiau žmonių.

Tačiau ar Jonas Paulius II dažnai nekalbėjo apie evangelizaciją? Kokia nauda iš Bažnyčios ir evangelizacijos, jeigu visi žmonės bus išgelbėti?

Jeigu visi žmonės jau yra išgelbėti, misijos nebetenka jokios ypatingos svarbos ir skubos. Vienintelis jų tikslas yra skelbti žmonėms: Aš nešu jums gerąją naujieną; nors to dar nežinote, jūs jau esate Kristaus atpirkti!

Ar esama įrodymų, kad Jonas Paulius II evangelizaciją suprato šia prasme?

Tiesą sakant, būtent taip kard. Wojtyła aiškina vieną konstitucijos „Gaudium et spes“ frazę: „Kristus, naujasis Adomas, pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą“ (22). Pasak kardinolo, ši frazė turėtų reikšti, kad Kristus žmogui apreiškė tai, kas su juo jau buvo įvykę, būtent, kad jis „yra Kristuje“. „Šio apreiškimo esmė yra faktas, kad Dievo Sūnus įsikūnydamas susivienijo su kiekvienu žmogumi.“[10]

Ką galime pasakyti apie tokią interpretaciją?

Bažnyčia niekada misijos taip nesuprato. Misionieriauti visada reiškė nešti žmonėms išganymą skelbiant Evangeliją ir teikiant Sakramentus. Tai nereiškė vien tik pranešti žmonėms, kad jie jau seniai yra išganyti. „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ (Mk 16, 16)

51. Kaip reikia vertinti pasaulio religijų susitikimą Asyžiuje?

Pasaulio religijų susitikimas Asyžiuje 1986 m. spalio 27d. buvo negirdėtas papiktinimas[11], klaidinantis sielas. Taip pat tai buvo nuodėmė pirmajam Dievo įsakymui „Aš esu Viešpats, tavo Dievas: neturėk kitų dievų, tik mane vieną“. Bažnyčia dar niekada nebuvo taip pažeminta, kaip tada, kai popiežius pats save sulygino su visų religijų ir sektų vadovais. Taip jis sudarė įspūdį, jog Katalikų Bažnyčia tėra tik viena iš daugelio religinių bendruomenių, privalančių kartu darbuotis žemiškos taikos labui, tarsi taiką būtų įmanoma pasiekti kitaip, nei atverčiant visus žmones į Kristaus Bažnyčią! „Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais. Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendro tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru arba tikintį su netikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventovę su stabais?“(2 Kor 6, 14–16).

Kaip popiežius sulygino save su klaidingų religijų ir sektų vadovais?

Per pasveikinimo ceremoniją Dievo Motinos bazilikoje popiežius sėdėjo ant tokios pat kėdės, kaip ir kitų religijų vadovai. Buvo vengiama visko, kas primintų aukštesnį popiežiaus rangą. Visi turėjo atrodyti lygūs.

Argi popiežius Asyžiuje neišpažino tikėjimo Jėzumi Kristumi?

Popiežius paliudijo savo asmeninį tikėjimą Jėzumi Kristumi, bet, nusižengdamas Kristaus įsakymui apaštalauti, jis nepakvietė kitų religijų atstovų atsiversti į katalikų tikėjimą. Priešingai, popiežius paragino juos melstis savo netikriems dievams:

„Iš čia mes eisime į atskiras maldos vietas. Kiekviena religija turės laiko ir galimybę išreikšti save savo tradicinėmis apeigomis. Tuomet mes iš šių atskirų maldos vietų tylėdami eisime į Šv. Pranciškaus aikštę. Visiems susirinkus aikštėje, kiekviena religija, viena po kitos, vės galės sukalbėti savąją maldą.

Šitaip atskirai pasimeldę, mes tyloje apmąstysime savo pačių atsakomybę taikos siekiams. Tuomet mes simboliškai paskelbsime savo įsipareigojimą siekti taikos. Dienos pabaigoje aš pamėginsiu nusakyti, kokias mintis mano, kaip Jėzaus Kristaus tikinčiojo ir pirmojo Katalikų Bažnyčios tarno, širdyje sužadino šis nepakartojamas renginys.“[12]

Ar po to nebuvo pamėginta kitų religijų atstovų atversti į Kristų?

Asyžiuje ne tik nebuvo stengiamasi atversti nekrikščionių, priešingai ‒ kard. Roger Etchegaray‘us Bazilikos aikštėje pareiškė, jog labai svarbu, kad visi nekrikščionys liktų ištikimi savo klaidingiems tikėjimams:

„Kiekvienas iš mūsų priklauso įvairiausioms religinėms tradicijoms visame pasaulyje. Mes visi šiandien susitikome likdami ištikimi savo religinėms tradicijomis, gerai suvokdami savo religinę tapatybę ir priklausymą savo tikėjimui. Mes susirinkome čia be jokių sinkretizmo ženklų. Štai kas sudaro šio maldos susitikimo turtingumą ir vertę.“[13]

Ar pasaulinėje maldos dienoje Asyžiuje buvo laikomos nekrikščioniškos apeigos?

Asyžiuje ne tik kad buvo laikomos nekrikščioniškos apeigos, jos vyko tam tikslui atiduotose katalikų bažnyčiose. Prisiminus, kad katalikų bažnyčia yra šventa, vien tiktai Švč. Trejybės garbinimui pašvęsta vieta, šį spektaklį galima sulyginti tik su Kristaus minėta „sunaikinimo pabaisa, stovinčia šventoje vietoje“ (plg. Mt 24, 15).

Bet argi Vatikanas rūpestingai nevengė bendros maldos su nekrikščionimis ir argi nepabrėžė, kad religijos Asyžiuje susirinko ne tam, kad „kartu melstųsi, o tam, kad melstųsi būdamos kartu“[14]?

Šis posakis labiau panašus į laikiną nuolaidą Asyžiaus susitikimo oponentams, nei į popiežiaus minčių išraišką. Dar 1979 m. savo inauguracinėje enciklikoje „Redemptor hominis“ Jonas Paulius II paskelbė apie savo ketinimus sukurti „bendrą maldą“ su kitų religijų atstovais (6). Bet kuriuo atveju, vien tiktai viešas nekrikščioniškų apeigų skatinimas netiesiogiai teigiant, kad jos patinka Dievui, reiškia milžinišką papiktinimą, net jeigu jame tiesiogiai ir nedalyvaujama. Dievas ne kartą yra apreiškęs, jog bjaurisi klaidingomis religijomis, ypač stabmeldyste, prietaringumo viršūne.

Ar negalime teigti, kad Jonas Paulius II šias maldas ir apeigas skatino ne kaip klaidingų religijų, o kaip prigimtinės religijos išraiškas?

Asyžiaus susitikimas buvo skirtas ne individualiai maldai, ne žmogaus asmeniniam santykiui su Dievu, o skirtingų religijų, kaip tokių, maldai. Kiekviena religija atliko savo apeigas, skirtas savo dievybėms. Šie ritualai, kaip viešos klaidingų tikėjimų išraiškos, savo esme įžeidžia Dievą. Maža to, Šventasis Raštas (ir Senasis, ir Naujasis Testamentas) moko, kad vienintelė Dievui patinkanti malda yra To, kurį Jis paskyrė vieninteliu tarpininku tarp Savęs ir žmonių, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malda ir kad šią maldą galima rasti tik tikrojoje religijoje.

Ar Jonas Paulius II nemėgino pateisinti savo veiksmų Asyžiuje?

Jonas Paulius II keletą kartų mėgino pateisinti Asyžiaus susitikimą, ypač savo 1986 m. gruodžio 22 d. kalba kardinolams.

Kas labiausiai krenta į akis gruodžio 22 dienos kalboje?

Labiausiai šioje kalboje į akis krenta tai, kad popiežius trisdešimt penkis kartus cituoja Vatikano II Susirinkimą, nė karto nepaminėdamas kitų Bažnyčios dokumentų. Jis teigia, jog „tinkamai suprasti tokį didį įvykį padeda Vatikano II Susirinkimo mokymas“[15]. Popiežius toliau paaiškina savo mintį: „Asyžiaus įvykis gali būti suprantamas kaip mūsų įsipareigojimo ekumenizmui ir tarpreliginiam dialogui, kuriuos rekomendavo ir skatino Vatikano II Susirinkimas, regimas paveikslas, vaizdinga pamoka, visiems suprantamas katekizmas.“[16]

Kaip šioje kalboje Jonas Paulius II tarpreliginį Asyžiaus susitikimą pagrindžia teologiškai?

Be trisdešimt penkių nuorodų į Vatikano II Susirinkimą, Jonas Paulius II tarpreliginį Asyžiaus susitikimą pagrindžia teigdamas, kad „bet kokią autentišką maldą įkvepia Šventoji Dvasia, paslaptingai gyvenanti kiekvieno žmogaus širdyje“.

Ką galime pasakyti apie šį pareiškimą?

Šį pareiškimą sudaro du teiginiai, iš kurių pirmas („bet kokią autentišką maldą įkvepia Šventoji Dvasia“) yra dviprasmiškas, o antras („Šventoji Dvasia paslaptingai gyvena kiekvieno žmogaus širdyje“) ‒ aiškiai klaidingas.

Kodėl dviprasmiška teigti, kad bet kokia autentiška malda yra įkvėpta Šventosios Dvasios?

Šis sakinys dviprasmiškas, nes jo teisingumas arba klaidingumas priklauso nuo žodžiui „autentiškas“ suteikiamos prasmės. Jeigu posakis „autentiška malda“ reiškia maldą, kuria žmogus iš tiesų pakelia savo širdį ir protą į vieną tikrąjį Dievą, sakinys, be abejonės, bus teisingas. Tačiau jeigu tai reiškia „bet kokią nuoširdžią maldą“, sakinys bus klaidingas (budisto malda prieš Budos statulą, kaip ir animistų kerėtojo arba musulmonų teroristo malda, gali būti nuoširdi, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad ji įkvėpta Šventosios Dvasios).

Kodėl klaidinga sakyti, kad Šventoji Dvasia paslaptingai gyvena kiekvieno žmogaus širdyje?

Katalikų teologijos ir Šventojo Rašto kalboje posakis „Šventosios Dvasios buvimas“ arba „Šventosios Dvasios gyvenimas“ reiškia antprigimtinį Dievo buvimą žmogaus sieloje pašvenčiamąja malone. Nors žodis „paslaptingai“ kai kuriuos gali paskatinti manyti kitaip, akivaizdu, kad šia prasme Šventoji Dvasia negyvena kiekvieno žmogaus širdyje.

Ką apie tai sako Bažnyčios Tradicija?

Teikdamas Krikštą, kunigas įsako velniui: „Išeik iš jo, netyroji dvasia, ir užleisk vietą Šventajai Dvasiai Guodėjui.“ (lot. „Exi ab eo, immunde spiritus, et da locum Spiritui Sacto Paraclito“.)

Kokią iš to galime padaryti išvadą?

Iš to galime suprasti, kad religijų susitikimas Asyžiuje grindžiamas klaidingu teiginiu.

Jonas Paulius II Asyžiuje parodė didžiulę pagarbą kitoms religijoms, bet ar šios religijos rodė panašią pagarbą katalikybei?

Musulmonai begėdiškai pasinaudojo Asyžiaus susitikimu, kad išpažintų savo tikėjimą Alachu kaip vienintelį teisingą kelią. Štai kokią maldą už taiką jie kalbėjo:

„Tave mes garbiname, Tave mes meldžiame. Vesk mus tiesiu keliu, keliu tų, kuriems Tu teiki savo palaiminimą, o ne tų, kurie tave pykdo arba nuklysta.“

Toliau buvo kalbama Korano ištrauka (Sura 2, 36):

„Kalbėk: Mes tikime Alachu ir visu tuo, kas buvo mums apreikšta, ir visu tuo, kas buvo apreikšta Abraomui ir Izmaeliui, ir Izaokui, ir Jokūbui, ir giminėms, ir visu tuo, kas buvo duota Mozei ir Jėzui, ir visu tuo, kas Viešpaties buvo duota pranašams. Tarp jų mes nedarome jokio skirtumo ir paklūstame tik Jam vienam.“

Savo maldą už taiką musulmonai užbaigė 112 Sura:

„Vardan Alacho, Maloningojo, Gailestingojo. Kalbėk: Jis, Alachas, yra vienas. Alachas yra tas, nuo kurio viskas priklauso. Jis negimdo ir nėra pagimdytas. Niekas nėra Jam lygus.“[17]

Kuo ypatinga ši musulmonų malda?

Teiginiai, kad Dievas negimdo ir nėra pagimdytas ir kad tarp pranašų nėra skirtumo, aiškiai nukreipti prieš katalikų tikėjimą, išpažįstantį, jog Jėzus Kristus yra ne paprastas pranašas kaip kiti, o tikras Dievo Sūnus, Tėvo pagimdytas prieš visus amžius.

Kaip baigėsi Asyžiaus susitikimas?

Kai visos delegacijos atliko savo apeigas taikai išprašyti, visi tylėdami, kaip kokie piligrimai, grįžo prie Šv. Pranciškaus bazilikos, kur kiekviena delegacija sukalbėjo maldą už taiką. Baigiamojoje kalboje popiežius paaiškino šios procesijos prasmę:

„Kai mes drauge tylėdami ėjome, mąstėme apie kelią, kuriuo žengia visų mūsų žmogiškoji šeima: arba nesantaikoje, jei nepriimame vienas kito su meile; arba bendroje kelionėje į didingą visų mūsų tikslą, jeigu suvokiame, kad kiti yra mūsų broliai ir seserys. Vien tai, kad į Asyžių atvykome iš įvairiausių pasaulio kampelių, aiškiai liudija apie šį bendrą kelią, kuriuo eiti yra pašaukta žmonija. Arba išmoksime žengti drauge taikoje ir harmonijoje, arba nutolsime vienas nuo kito ir pražudysime save bei kitus. Tikimės, kad ši piligriminė kelionė į Asyžių iš naujo mus išmokė suprasti bendrą žmonijos kilmę ir likimą. Matykime joje tai, ką Dievas mielai norėtų regėti žmonijos istorinėje raidoje: brolišką kelionę, kurioje mes lydime vieni kitus mums paskirto transcendentinio tikslo link.“[18]

Ką galime pasakyti apie šią kalbą?

Paliksime tai pakomentuoti aukštam masonų pareigūnui Armando Coronai, Didžiosios pavasario lygiadienio ložės (Italija) didžiajam magistrui:

„Mūsų propaguojamas interkonfesionalizmas*užtraukė mums pop. Klemenso XI ekskomuniką 1738 m. Tačiau Bažnyčia akivaizdžiai klydo, jeigu tai tiesa, kad 1986 m. spalio 27 d. dabartinis pontifikas surinko Asyžiuje visų religinių konfesijų žmones, kad visi kartu melstųsi už taiką. Ko gi daugiau mūsų broliai siekdavo rinkdamiesi mūsų šventyklose, jeigu ne broliškos meilės, tolerancijos, solidarumo ir žmogiškojo asmens orumo apsaugos? Jie laikydavo save lygiais, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, religinių įsitikinimų ir odos spalvos.“[19]

Asyžiaus ekumenizmas dera su masonų planu, kurio tikslas ‒ visuotinės brolybės šventykla, esanti virš visų religijų ir tikėjimų, „vienybė įvairovėje“, tokia brangi Naujojo Amžiaus judėjimui ir globalizmui.

52. Kokie yra ekumenizmo vaisiai?

Ekumenizmo vaisiai yra religinis indiferentiškumas ir misijų žlugimas. Šiandien tarp katalikų plačiai paplitusi nuomonė, kad visos religijos yra vienodai geros ir išganingos. Todėl nebėra prasmės skatinti misijų darbo, ir dažnai nutinka, kad Bažnyčios vadovai atsisako priimti į Bažnyčią kitų religijų atstovus, netgi jiems patiems to prašant. Misijos virto paprasčiausia materialine labdara ar socialine pagalba. Tai aiškiai prieštarauja Kristaus įsakymui: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami juos visko, ką tik esu jums įsakęs.“ (Mt 28, 19–20)

Ar galite pacituoti pavyzdį, kai aiškiai atsisakoma nekatalikų atvertimo?

Labiausiai sukrečiantis tokios ekumeninės politikos pavyzdys yra Balamando deklaracija, paskelbta 1993 m. birželio 23 d., oficialiaus susitikimo tarp katalikų ir stačiatikių pabaigoje.[20]

Kokioje istorinėje situacijoje buvo surengtas šis susitikimas Balamande (Libanas)?

Svarbu prisiminti, kad praėjus kuriam laikui po Graikų schizmos kai kurios Rytų Bažnyčios dalys vėl prisijungė prie Romos. Jos išlaikė savo ritualą, bet pripažino popiežiaus primatą, kaip tai anksčiau (prieš schizmą) darė visa Bažnyčia. Po politinių pasikeitimų Sovietų Sąjungoje šios Rytų Katalikų Bažnyčios atgijo ir ėmė smarkiai plėstis. (Daugelis stačiatikių tik dėl išorinio spaudimo buvo schizmoje ir troško vienybės su Apaštalų Sostu.) Tai, suprantama, labai nepatiko stačiatikių hierarchams, ir jie pagrasino nutrauksią ekumeninius santykius. Taigi siekiant gelbėti ekumenizmą ir buvo pasirašyta Balamando deklaracija.

Kas sakoma Balamando deklaracijoje?

8 deklaracijos skyriuje Rytų Katalikų Bažnyčios pavadintos „kivirčų ir kančių šaltiniu“. Toliau teigiama, kad, norėdama pateisinti „prozelitizmą“, t. y. pastangas sugrąžinti schizmatikus atgal į Katalikų Bažnyčią, ši ,,sukūrė teologinę viziją, esą ji yra vienintelė išganymo sergėtoja“ (10). Kitaip tariant, nuolatinis Bažnyčios mokymas, kad visi krikščionys turi būti susivieniję su savo aukščiausiuoju ganytoju popiežiumi, čia sumenkinamas iki paprastos teologinės nuomonės, skirtos savanaudiškiems interesams pateisinti.

Kaip Balamando deklaracijoje suvokiami santykiai tarp Katalikų Bažnyčios ir stačiatikių?

Nuo šiol Rytų schizmatinės Bažnyčios laikomos Katalikų Bažnyčios seserimis:

„… Katalikų Bažnyčia ir Stačiatikių Bažnyčia viena kitą laiko Bažnyčiomis-seserimis, atsakingomis už tai, kad Dievo Bažnyčia būtų ištikima dieviškajam pažadui, ypač dėl vienybės. Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais, Rytų ir Vakarų Bažnyčių-seserų ekumeninės pastangos, pagrįstos dialogu ir bendra malda, ieško visiškos ir tobulos bendrystės, kurioje Bažnyčios nei susimaišo, nei įtraukia viena kitą, bet pasitinka viena kitą tiesoje ir meilėje (plg. Slavorum Apostoli, 27).“ (14)

Kokios praktinės taisyklės nustatomos Balamando deklaracijoje?

Katalikų Bažnyčia aiškiai atsisako mėginimų atversti Rytų schizmatikus (12). Ji netgi įsipareigojo prieš stačiatikių valią nekurti jokios savo organizacijos tose vietovėse, kur yra nors viena stačiatikių sielovados struktūra (29). Pabaigoje rašoma:

„Ateityje atsisakydama bet kokio prozelitizmo ir katalikų ekspansijos Ortodoksų Bažnyčios sąskaita, komisija tikisi pašalinusi kliūtis, kurios priversdavo kai kurias autokefalines Bažnyčias laikytis atokiai nuo teologinio dialogo...“ (35)

Kaip galima apibendrinti Balamando susitarimą?

Rytų Katalikų Bažnyčios nuo šio laikomos kliūtimi ekumenizmui. Kadangi jos, nelaimei, jau egzistuoja, reikia pasirūpinti, kad ateityje jos nesiplėstų. Šitaip išduodami tie krikščionys, kurie šimtmečiais patirdavo persekiojimus ir netgi mirtį vien tik todėl, kad norėjo būti ištikimi Apaštalų Sostui. Bažnyčios vadovai aukoja savus brolius tam, kad tik nesustotų ekumeninis dialogas su stačiatikiais.

Kaip galime bendrai įvertinti ekumeninį dialogą?

Iš to, kas iki šiol padaryta, galime teigti, jog ekumenizmas Bažnyčiai neša tik žalą. Visada atsitraukia ir pasiduoda tik Katalikų Bažnyčia, o kitos konfesijos ir religijos tiktai džiaugiasi Bažnyčios nuolaidomis, pačios nežengdamos į jos pusę nė žingsnio.

53. Ar ekumenizmo nereikalauja artimo meilė?

Ekumenizmas nėra artimo meilės reikalavimas, jis yra nusikaltimas artimo meilei. Tikra meilė reikalauja linkėti savo artimui gero ir tą gera jam daryti. Religijos srityje meilė reiškia atvesti kitus į tiesą. Todėl tikrąją meilę rodė ne kas kitas, o misionieriai, anksčiau palikdavę tėvynę, šeimą, draugus, kad svetimose šalyse tarp nenusakomų pavojų bei vargų skelbtų Kristų. Daugelis jų dėl ligų ir smurto prarasdavo net gyvybę. O ekumenizmas, priešingai, palieka žmones jų klaidingose religijose, netgi skatina jas išpažinti. Jis palieka juos klaidoje ir rimtame pavojuje prarasti išganymą. Žinoma, ekumenizmas yra daug patogesnis nei misijos, tačiau tai nėra joks meilės ženklas. Greičiau tai yra tingumo, abejingumo ir žmonių baimės ženklas. Ekumenizmo teologai elgiasi kaip tie gydytojai, kurie sunkiai sergantį žmogų užliūliuoja iliuzijomis, užuot jam paaiškinę jo pavojingą padėtį ir jį gydę.