Ekumenizmas (I)

43. Ką reiškia ekumenizmas?

Ekumenizmu vadinamas XIX amžiuje nekatalikiškuose sluoksniuose kilęs judėjimas, kurio tikslas ‒ skirtingų krikščioniškų konfesijų suartėjimas ir bendradarbiavimas. Dėl šio judėjimo 1948 m. buvo įkurta Pasaulinė bažnyčių taryba.[1] Vėliau judėjimas išsiplėtė ‒ imta ieškoti abipusio supratimo ir su nekrikščioniškomis religijomis. Tai vadinama tarpreliginiu dialogu.

Kokia žodžio „ekumenizmas“ kilmė?

„Ekumeninis“ reiškia visuotinis. Jėzuitas kun. Charles Boyer paaiškina: „Žodis „ekumenizmas“ atsirado todėl, kad protestantai, siekdami kaip nors įvardyti visuotinumą ir matydami, jog žodį „katalikiškas“ jau vartoja Romos Bažnyčia, pasirinko jo atitikmenį: „ekumeninis“.“[2]

Kodėl protestantai jautė poreikį siekti krikščionių vienybės?

Atmetę Bažnyčios mokomąją valdžią, t. y. magisteriumą ‒ vienintelį dalyką, galintį užtikrinti vienybę tikrajame tikėjime, protestantai labai greitai suskilo į daugybę sektų ir konfesijų. Kad išsaugotų šiokį tokį tikėtinumą ir sulaikytų savo narius, kuriuos viliojo katalikų vienybė (trejopa tikėjimo, kulto ir valdžios vienybė), jiems reikėjo rasti būdą kažkaip susivienyti. Iš to ir kilo ekumeninis judėjimas.

Koks pradžioje buvo Bažnyčios požiūris į ekumeninį judėjimą?

Pradžioje Katalikų Bažnyčia laikėsi atokiai nuo ekumeninio sąjūdžio. Tik Vatikano II Susirinkime ekumenizmui buvo oficialiai atidaryti vartai į Bažnyčią.

Ar Vatikano II Susirinkime buvo nagrinėjami ekumenizmas ir tarpreliginis dialogas?

Susirinkimas ekumenizmui paskyrė atskirą dekretą „Unitatis redintegratio“. Deklaracija „Nostra aetate“ buvo skirta Bažnyčios santykiui su nekrikščioniškomis religijomis.

Kur galime rasti iš tiesų katalikišką požiūrį į ekumenizmą?

Teisingas katalikiškas požiūris į ekumenizmą išreikštas pop. Pijaus XI 1928 m. enciklikoje „Mortalium animos“. Pirmiausia popiežius aprašo ekumenistų pastangas:

„Suprasdami, jog tik labai nedaug žmonių neturi jokio religinio jausmo, jie [ekumenizmo gynėjai] viliasi, kad visos tautos, nepaisant religinių pažiūrų skirtumų, gali be jokių sunkumų broliškai sutarti dėl tam tikrų religinio gyvenimo pagrindą sudarančių esminių tiesų. Šiuo tikslu jie gausiems klausytojams rengia įvairias konferencijas, susirinkimus ir paskaitas, kuriuose kviečia pasisakyti visus be jokio skirtumo: visokių pakraipų pagonis, krikščionis ir netgi tuos, kurie, nelaimei, yra nusigręžę nuo Kristaus arba kurie piktai ir kietakaktiškai neigia jo dieviškąją prigimtį ir pasiuntinybę.“ (§ 2)

Kaip popiežius vertina šią ekumeninę veiklą?

Šventasis Tėvas tęsia:

„Katalikai jokiu būdu negali pritarti tokioms pastangoms. Jos pagrįstos klaidinga nuomone, kad visos religijos esą daugiau ar mažiau geros ir girtinos, nes visos, kad ir skirtingais būdais, vienodai išreiškiančios mums įgimtą polinkį siekti Dievo ir paklusniai atsiduoti jo visagalybei. Tie, kurie laikosi tokio požiūrio, ne tik klysta, bet ir iškreipia pačią religijos esmę, žingsnis po žingsnio artėdami prie natūralizmo ir ateizmo. Tad pritarti tokiam požiūriui ir stengtis jį skleisti reikštų visiškai atsisakyti Dievo apreikštos religijos.“ (§ 2)

 

44. Kaip reikia vertinti ekumenizmą katalikų tikėjimo požiūriu?

Kadangi Katalikų Bažnyčia yra vienintelė Kristaus įkurta Bažnyčia, turinti visą tiesos pilnatvę, vienintelis kelias pasiekti krikščionių vienybę yra atsiskyrusių brolių ir bendruomenių atsivertimas ir sugrįžimas į Katalikų Bažnyčią. Taip moko Pijus XI enciklikoje „Mortalium animos“: „Nėra jokio kito kelio į visų krikščionių vienybę, kaip skatinti visus atsiskyrusius brolius sugrįžti į tikrąją Kristaus Bažnyčią, nuo kurios jie, nelaimei, kadaise atsiskyrė.“ (§ 6)

Tai vienintelis logiškas sprendimas, plaukiantis iš Bažnyčios disponavimo visa tiesa, nes tikra vienybė bus tik tada, kai visi susivienys viename tikrajame tikėjime.

Ar prieš Vatikano II Susirinkimą Bažnyčiai nerūpėjo atsiskyrusios bendruomenės?

Katalikų Bažnyčia visada stengėsi atsiskyrusias krikščionių bendruomenes grąžinti mistinio Kristaus Kūno vienybėn. Šios pastangos dažniausiai būdavo nukreiptos į pavienius žmones, tačiau kartais ir į ištisas bendruomenes. Pavyzdžiui, Liono (1245 ir 1247 m.) ir Florencijos (1439 m.) Susirinkimuose buvo siekiama atkurti vienybę su Rytų bažnyčiomis, 1054 m. atsiskyrusiomis nuo Katalikų Bažnyčios. Prieš sušaukdamas Vatikano I Susirinkimą, Pijus IX pakvietė stačiatikius nutraukti schizmą ir sugrįžti po Bažnyčios pastoge.[3] 1894 m. į visas krikščioniškas konfesijas panašiai kreipėsi ir Leonas XIII.[4]

Kuo šios pastangos skyrėsi nuo šiandieninio ekumenizmo?

Šiuos sumanymus visada lydėdavo tvirtas įsitikinimas, kad ne Katalikų Bažnyčia privalo keistis, o tie, kurie nuo jos atsiskyrė, turi pripažinti savo klaidą. Bažnyčia visada buvo pasirengusi kiek įmanoma palengvinti šį sugrįžimą, tačiau niekada savojo tikėjimo kaina.

45. Koks yra naujasis Bažnyčios požiūris į ekumenizmą?

Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia pakeitė savo nuostatą dėl ekumenizmo. Katalikų Bažnyčia nebepristatoma kaip vienintelė į išganymą vedanti religinė bendruomenė; kitos krikščioniškos konfesijos, ir netgi nekrikščioniškos religijos, laikomos lygiateisėmis (nors ir mažiau tobulomis) dieviškosios religijos išraiškomis ir keliais į Dievą bei į amžinąjį išganymą. Nebekalbama apie kitatikių atsivertimą į katalikų tikėjimą, o siekiama tik dialogo ir taikingo skirtingų religijų sugyvenimo.

Ar galite pateikti šios naujos nuostatos pavyzdį?

Dekrete apie ekumenizmą sąvoka „Bažnyčia“ vartojama daugiskaita, įvardijant kitas krikščioniškas bendruomenes. Anksčiau taip daryti visada buvo vengiama. Žodis „Bažnyčios“ visada reikšdavo atskiras vietines Bažnyčias, pavyzdžiui, Kelno ar Milano.

Ar žodžiu „Bažnyčia“ nebuvo įvardijami Rytų schizmatikai?

Kartais plačiąja prasme šia sąvoka būdavo įvardijamos schizmatinės konfesijos (pavyzdžiui, stačiatikiai), išsaugojusios apaštališkąjį tęstinumą ir galiojančius sakramentus, tačiau visada būdavo pabrėžiama, kad griežtąja prasme egzistuoja tik viena Bažnyčia, nes Kristus turi tik vieną Nuotaką. Eretiški atskilimai nuo šios Kristaus Nuotakos būdavo vadinami „konfesijomis“ arba „krikščioniškomis bendruomenėmis“, bet ne „Bažnyčiomis“. Šiandien, priešingai, šis pavadinimas tapo įprastas.

Koks yra teologinis šios naujos nuostatos pagrindas?

Teologinis šios nuostatos pagrindas jau buvo paminėtas 29-ajame klausime: tai frazė „subsistit in“ konstitucijoje „Lumen gentium“.[5] Užuot pasakius, kad Kristaus Bažnyčia yra Katalikų Bažnyčia, šiame Vatikano II Susirinkimo dokumente rašoma, kad Kristaus Bažnyčia laikosi arba slypi (subsistit in) Katalikų Bažnyčioje.[6]

Kodėl Vatikano II Susirinkimas įvedė frazę „subsistit in“?

Posakiu „subsistit in“ Susirinkimas nori pasakyti, jog Kristaus Bažnyčia ir Katalikų Bažnyčia yra du skirtingi dalykai (o tradicinės teologijos požiūriu, šie du terminai yra sinonimai: Kristaus Bažnyčia, t. y. antgamtinė bendruomenė, įsteigta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žmonijos išganymui, yra Katalikų Bažnyčia).

Ką, Vatikano II Susirinkimo supratimu, tiksliai reiškia frazė „subsistit in“?

Vatikano II Susirinkimas iš tiesų pripažįsta, kad Kristaus Bažnyčia tobulai įsikūnija, realizuojasi Katalikų Bažnyčioje,[7] tačiau kartu jis perteikia mintį, jog ji nėra tapati Katalikų Bažnyčiai: esą Kristaus Bažnyčia ‒ nors ir netobulai ‒ peržengia Katalikų Bažnyčios ribas dėl kitose krikščioniškose konfesijose esančių „šventumo ir tiesos elementų“.

Ar iš tiesų tai yra teisingas frazės „subsistit in“ aiškinimas?

Šią interpretaciją oficialiai patvirtino Tikėjimo mokslo kongregacija dokumentu „Dominus Iesus“ (2000 m. rugpjūčio 6 d.):

„Posakiu subsistit in Vatikano II Susirinkimas norėjo suderinti du mokymo teiginius: tai, kad Kristaus Bažnyčia, nepaisant krikščionių susiskaldymo, pilnatviškai toliau egzistuoja Katalikų Bažnyčioje, ir tai, kad „už jos regimos sandaros ribų esama gausių šventumo ir tiesos elementų” (Lumen gentium, 8), tai yra Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse, dar nesančiose visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia.“ (IV, 16)

Į ką dar reikia atkreipti dėmesį šioje citatoje?

Pirmiausia reikia pažymėti, kad šioje citatoje eretiškos ir schizmatiškos bendruomenės vadinamos „Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis, dar nesančiomis visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia”. Tuo norima pasakyti, kad vis dėlto jos yra „tikrosios dalinės Bažnyčios“ (IV, 17) arba „tam tikroje, nors ir netobuloje, bendrystėje su Bažnyčia“ (IV, 17).

Ar posakis „visiška bendrystė“ yra naujas?

Skirtumas tarp visiškos ir netobulos bendrystės yra vienas iš pagrindinių Vatikano II Susirinkimo išradimų.[8]

Koks šiuo klausimu yra tradicinis Bažnyčios mokymas?

Bažnyčios mokymas yra labai aiškus: norint būti išganytam, būtina priklausyti Bažnyčiai arba in re (iš tikrųjų, t. y. išpildant tris klasikines sąlygas: būti pakrikštytam, turėti katalikų tikėjimą ir paklusti teisėtai Bažnyčios valdžiai), arba bent jau in voto (troškimu ‒ sąmoningu arba nesąmoningu).[9] Todėl tie, kurie neturi katalikų tikėjimo arba nepaklūsta teisėtiems hierarchams, arba neturi netgi nesąmoningo noro keisti savo padėties, visiškai nepriklauso Bažnyčiai. Su tokiu nusiteikimu jie negali užsitikrinti išganymo.

Kokią naujovę įvedė Vatikano II Susirinkimas?

Susirinkimas mėgino rasti tarpinę būklę tarp priklausymo Bažnyčiai ir nepriklausymo jai. Pasak jo, krikščionys nekatalikai esą „netobuloje bendrystėje“ su Bažnyčia (UR 3, LG 15), be to, visi žmonės, netgi nekrikščionys, „įvairiais būdais įsirikiuoja Dievo tauton“ (LG 16). Tai reiškia, kad jie gali būti tikri dėl savo išganymo, netgi neturėdami troškimo (bent jau nesąmoningo) keisti savo būklę ir tapti Bažnyčios nariais.

Kaip, pasak Vatikano II Susirinkimo, eretiškos ir schizmatinės bendruomenės gali būti „netobuloje bendrystėje“ su Bažnyčia?

Teigdamas, jog nuo Bažnyčios atsiskyrusios krikščionių bendruomenės yra „netobuloje bendrystėje“ su ja, Susirinkimas, kaip ir kard. Ratzingeris dekrete „Dominus Iesus“, remiasi jose neva esančiais „šventumo elementais“, dėl kurių jos „susijusios“ su vienintele Kristaus Bažnyčia.

Argi ne tiesa, kad pas stačiatikius ar netgi eretikus esama kai kurių šventumo elementų?

Tiesa, kad protestantai išsaugojo (daugiau ar mažiau pakeistą) Šventąjį Raštą, o Rytų schizmatikai ‒ sakramentus. Tačiau tradicinė teologija šių iš Katalikų Bažnyčios pavogtų dalykų nevadino „šventumo ar Bažnyčios elementais“; ji juos vadino tikrosios religijos „liekanomis“.

Ar termino „liekanos“ pakeitimas „šventumo elementais“ yra toks svarbus?

Šis sąvokų pakeitimas nėra toks nekaltas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Žodis „liekanos“ išreiškė svarbią tiesą, būtent: atsiskyrusių bendruomenių iš Katalikų Bažnyčios pavogti elementai nustoja buvę gyvais. Jie tampa „griuvėsiais“.

Tačiau juk Krikšto sakramentas, teikiamas nuo Bažnyčios atsiskyrusioje bendruomenėje, gali būti galiojantis. Ar terminas „Bažnyčios elementai“ nėra tinkamesnis nei „griuvėsiai“?

Šioje vietoje privalome skirti galiojantį sakramentą nuo vaisingo sakramento. Sakramentas gali būti galiojantis, bet nevaisingas, t. y. neteikiantis malonės, jeigu sieloje yra kliūtis jo teikiamai malonei gauti.

Ar galite pailiustruoti tai pavyzdžiu?

Mirtinos nuodėmės būklėje esantis žmogus Santuokos sakramentą priimtų galiojančiai, bet nevaisingai. Jis iš tiesų sudarytų santuoką, bet negautų malonių, kurias paprastai teikia šis sakramentas (maža to, taip jis įvykdytų dar ir šventvagystę).

Kaip šis skirtumas tarp galiojančio sakramento ir vaisingo sakramento susijęs su eretiškomis arba schizmatiškomis bendruomenėmis?

Šis skyrimas yra svarbus, nes laikymasis erezijos ar schizmos yra per se (savaime) kliūtis malonei. Tai reiškia, kad savaime šventas dalykas negali būti „pašventimo elementas“ tol, kol jis yra naudojamas nuo Bažnyčios atsiskyrusioje bendruomenėje. Tokia bendruomenė, savyje ir iš savęs, sudaro kliūtį pašvenčiamajam elemento, kurį ji pasiėmė iš Bažnyčios, veiksmingumui.

Tačiau ar būna atvejų, kai už Bažnyčios ribų teikiami sakramentai gali būti vaisingi (t. y. teikti malonę)?

Už Bažnyčios ribų teikiami sakramentai gali būti vaisingi tik tada, kai juos priimantis asmuo formaliai (t. y. sąmoningai) nesilaiko erezijos ar schizmos (tokie, pavyzdžiui, būna dar neatėję į protą vaikai arba žmonės, esantys vadinamojoje „nenugalimo nežinojimo“ būklėje). Tokiu atveju, net jeigu sakramentas materialiai priimamas nuo Bažnyčios atsiskyrusioje bendruomenėje, žmogus gauna jo vaisius, nes dėl savo intencijos (in voto) jis tarsi ištrūksta nuo tos bendruomenės.

Ar toks yra tradicinis Bažnyčios mokymas?

Šv. Augustinas sako, kad visos Bažnyčioje esančios gėrybės tam tikru mastu gali būti randamos ir už jos ribų, išskyrus malonę, dėl kurios šios gėrybės tampa išganingomis:

„Dievas, Jo vienumas gali būti garbinami ir už Bažnyčios ribų; vienintelis teisingas tikėjimas gali būti randamas ir ne Bažnyčioje; Krikštas gali būti galiojančiai teikiamas ir ne jos prieglobstyje. Ir vis dėlto, kaip yra tik vienas Dievas, vienas tikėjimas, vienas Krikštas, taip ir yra tik viena nenykstanti Bažnyčia ‒ vienintelė, kurioje ne tik yra garbinamas Dievas, bet Jis yra garbinamas pamaldžiai; kurioje ne tik išsaugotas tikrasis tikėjimas, bet jo laikomasi su meile; kurioje ne tik yra teikiamas tikrasis Krikštas, bet jis veda į išganymą.“[10]

Ar galite pacituoti kokį nors kitą Bažnyčios Tėvą, rašiusį šiuo klausimu?

Šv. Beda Garbingasis savo „Komentare Pirmajam šv. Petro laiškui“ išreiškia šią tiesą įspūdingu palyginimu. Kalbėdamas apie šv. Petro daromą analogiją tarp Tvano ir Krikšto (1 Pt 3, 21), jis paaiškina, kad pakrikštytiesiems ne Bažnyčioje Krikšto vanduo suteikia ne išganymą, o pasmerkimą:

„Tai, kad Tvano vanduo ne išgelbėjo, o pražudė tuos, kurie nebuvo Arkoje, be jokios abejonės reiškia tai, jog kiekvieną eretiką, nors ir apiplautą Krikšto sakramentu, į pragarą panardina ne kas kita, kaip tie patys vandenys, kurie pakelia Arką link dangaus.“[11]

Ar teiginys, jog ne Bažnyčioje gautas Krikštas gali būti pasmerkimo priežastimi, nėra perdėtas?

Aktyvus dalyvavimas religinėje ceremonijoje, kurią atlieka eretiška arba schizmatiška bendruomenė, savaime reiškia pritarimą tos bendruomenės tikėjimui. Tokiomis aplinkybėmis netgi krikštas tampa nuodėmingas ir papiktinantis. Štai kodėl šv. Beda Garbingasis sako, jog tokiu atveju Krikšto vanduo tampa pasmerkimo priežastimi.

Ar Vatikano II Susirinkimas prieštarauja šiam mokymui?

Taip, Vatikano II Susirinkimas prieštarauja šiam mokymui teigdamas, jog eretiškos arba schizmatiškos bendruomenės yra netobuloje bendrystėje su Bažnyčia ir kad Kristaus Bažnyčia tam tikru (nors ir netobulu) būdu egzistuoja nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusiose krikščionių bendruomenėse.

Ar šią idėją apie Kristaus Bažnyčios egzistavimą nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusiose krikščionių bendruomenėse yra aiškiai skelbę Vatikano hierarchai?

Jonas Paulius II savo enciklikoje „Ut unum sint“ (1995 m. gegužės 25 d.) teigia:

„Iš tiesų pašventinimo bei tiesos elementai, kurių kitose krikščionių bendruomenėse yra nevienodai, sudaro jų ir Katalikų Bažnyčios bendrystės, nors ir netobulos, objektyvų pagrindą. Vienintelė Kristaus Bažnyčia veikliai yra kitose krikščionių bendruomenėse tokiu mastu, kokiu tie elementai jose glūdi.“

Ar šią idėją galime rasti Vatikano II Susirinkimo dokumentuose?

Dekrete Unitatis redintegratio (15) apie schizmatines Rytų Bažnyčias rašoma: „Taigi Viešpaties Eucharistijos šventimu šiose dalinėse Bažnyčiose statoma ir auga Dievo Bažnyčia (!), o koncelebravimu išreiškiama jų tarpusavio bendrystė.“ Taigi bendruomenė, atsiskyrusi nuo tikrosios Bažnyčios, laikoma priklausančia „Dievo Bažnyčiai“.

Ką Vatikano II Susirinkimas sako apie nekrikščioniškas religijas?

Taip pat ir į nekrikščioniškas religijas Susirinkimas stengiasi žiūrėti kiek įmanoma pozityviau. Deklaracija „Nostra aetate“ šlovina budizmą, induizmą, islamą ir judaizmą.

Kaip galima apibūdinti šį Bažnyčios nuostatos dėl kitų religijų pasikeitimą?

Jei anksčiau Bažnyčia stengėsi evangelizuoti vienos ar kitos pagoniškos religijos atstovus, tai dabar posusirinkiminė Bažnyčia veda su jais „dialogą“.

Ar šis nuostatos pasikeitimas yra viešai pripažįstamas?

Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos dokumento „Dialogas ir misija“ (1984 m. birželio 10 d.) pradžioje aiškiai rašoma: Po Vatikano II Susirinkimo prasidėjo „naujas periodas“ Bažnyčios santykiuose su kitų religijų atstovais... Ši nauja laikysena įgavo ,,dialogo“ pavadinimą.“

Ką, Susirinkimo kalba, reiškia žodis „dialogas“?

Dokumentas „Dialogas ir misija“ išsamiai paaiškina šio žodžio reikšmę: „Dialogas reiškia ne tik kalbėjimąsi, bet ir visumą pozityvių, konstruktyvių tarpreliginių santykių su kito tikėjimo asmenimis ir bendruomenėmis, skirtų vienas kitą pažinti ir praturtinti.“ 13 skyriuje rašoma: „Dialogas reiškia krikščionių susitikimą su kitų religinių tradicijų atstovais, kad jie kartu ieškotų tiesos [!] ir bendradarbiautų bendram žmonijos labui.“

Kokia išvada peršasi iš šių teiginių?

Jeigu katalikai kartu su nekrikščionimis ieško tiesos ir jeigu galima vieniems kitus praturtinti, vadinasi, Bažnyčia atsisakė bet kokių pretenzijų vadintis vienintele religinės tiesos turėtoja.

Ar ekumenizmo šalininkai yra atvirai atsižadėję tikslo atversti nekatalikus?

Labai daug susirinkiminio ekumenizmo šalininkų atsisakė bet kokių ketinimų atversti kitatikius. Pavyzdžiui, Ekumeniniame katekizme, kuriam įvadinį žodį parašė arkivysk. Degenhardtas ir kurį labai gyrė keletas vyskupų, rašoma: „Tikslas yra ne sugrįžimas, o Seserų-Bažnyčių bendrystė; taiki vienybė įvairovėje; Bažnyčių vienybė. Bažnyčios lieka pačios savimi ir drauge tampa viena Bažnyčia.“[12]

46. Ar nekatalikiškos krikščionių konfesijos iš tiesų yra daliniai Kristaus Bažnyčios įsikūnijimai?

Nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusios krikščionių bendruomenės yra atskalos ir todėl nepriklauso tikrajai Kristaus Bažnyčiai. Net ir išsaugojusios kai kurias krikščioniškas tiesas ir netgi galiojantį Krikštą, jos vis dėlto lieka atsiskyrusios nuo mistinio Kristaus Kūno. Todėl kas suvokia Katalikų Bažnyčią esant vienintelę tikrąją Bažnyčią ir vis dėlto pasilieka savo schizmatinėje ar eretiškoje bendruomenėje, tas negali būti išgelbėtas.

Ko reikia norint priklausyti Kristaus Bažnyčiai?

Popiežius Pijus XII enciklikoje „Mystici corporis“ moko, kad norint priklausyti Kristaus Bažnyčiai reikia trijų dalykų ‒ Krikšto, tikro tikėjimo ir paklusimo teisėtam autoritetui:

„Bažnyčios nariai yra tik tie, kurie yra apsiplovę Krikšto vandeniu, išpažįsta tikrąjį tikėjimą ir nei patys savo nelaimei nėra atsiskyrę nuo Kristaus Kūno vienybės, nei teisėtos vyresnybės yra atskirti dėl sunkių nusižengimų.“ (22)

Vadinasi, stačiatikių bažnyčios, netgi turėdamos visus septynis sakramentus ir daugeliu punktų sutikdamos su Katalikų Bažnyčia, nepriklauso tikrajai Kristaus Bažnyčiai?

Schizmatinės stačiatikių bažnyčios, nors ir turi galiojančius sakramentus ir daugeliu punktų sutinka su Katalikų Bažnyčia, nepriklauso tikrajai Kristaus Bažnyčiai, nes atsisako pripažinti Petro įpėdinio primatą ir neklaidingumą. Kristus yra pasakęs, jog kiekvienas, kas atsisako klausyti Bažnyčios, turi būti laikomas pagoniu ir viešu nusidėjėliu (Mt 18, 17).

Ką galima pasakyti apie eretiškas bendruomenes?

Eretiškų bendruomenių, pavyzdžiui, protestantų, juo labiau negalima laikyti priklausančiomis Kristaus Bažnyčiai, nes jos nepripažįsta daugelio tikrojo tikėjimo tiesų.

Ar ši tiesa ginčijama Bažnyčios sluoksniuose?

Deja, paskutiniu metu ši tiesa dažnai ginčijama. Pavyzdžiui, 1983 m. bendra katalikų ir liuteronų komisija, posėdžiavusi Viurtenberge, Kirchbergo vienuolyne, išplatino tokį pareiškimą:

„Mes visi kartu jį [Liuterį] pripažįstame Evangelijos liudytoju, tikėjimo mokytoju ir dvasinio atsinaujinimo didvyriu... Dėmesio atkreipimas į istoriškai sąlygojamą mūsų kalbos ir mąstymo būdą leido platiems katalikų sluoksniams pripažinti Liuterio mąstymą kaip teisėtą krikščioniškos teologijos formą.“

47. Ar nekatalikiškos konfesijos ir nekrikščioniškos religijos yra keliai į išganymą?

Nekatalikiškos konfesijos ir nekrikščioniškos religijos savaime veda ne į išganymą, o į pražūtį. Žinoma, klaidingų religijų išpažinėjai gali būti išgelbėti, jeigu, gyvendami pagal savo sąžinę ir stengdamiesi vykdyti Dievo valią tiek, kiek ją pažįsta, gauna iš Jo teologines dorybes. Tačiau apie tai sprendžia vienas Dievas, teisiantis žmonių protus ir širdis. Taigi kartais galima išsigelbėti gyvenant klaidingoje religijoje, tiksliau tariant, nepaisant klaidingos religijos, tačiau niekada ‒ per klaidingą religiją.

Nekatalikiškos krikščioniškos bendruomenės (pavyzdžiui, protestantai) savo nariams siūlo tam tikras išganymui naudingas gėrybes: Krikštą, Šventąjį Raštą ir t. t. Ar dėl to jos netampa išganymo priemonėmis?

Visa, ką protestantizme ar stačiatikybėje galima rasti gero ir teisingo, tas teisėtai priklauso Katalikų Bažnyčiai. Ši tiesa netgi buvo popiežiaus paliepimu įterpta į Susirinkimo dekreto dėl ekumenizmo „Unitatis redintegratio“ 3 skyrių.

Kaip šis papildymas buvo įvertintas Susirinkime?

Suprantama, liberalūs teologai tuo nebuvo patenkinti. Rahnerio ir Vorgrimlerio komentaras buvo toks:

„Teiginys, kad šios vertybės teisėtai (lot. jure) priklauso Katalikų Bažnyčiai, yra vienas iš 19-os popiežiaus pakeitimų, 1964 m. lapkritį įterptų į tekstą, už kurį jau buvo nubalsuota. Dėl savo ribotumo jie palieka nepalankesnį įspūdį, nei tam pagrindo duoda teksto turinys (čia mes kalbame apie pakeitimus, kurie ypač užgavo krikščionis nekatalikus).“[13]

Vadinasi, Vatikano II Susirinkimas pakartoja katalikų mokymą šiuo klausimu?

Tame pačiame dekreto „Unitatis redintegratio“ skyriuje randame papiktinantį dalyką, vieno iš daugybės Susirinkimo prieštaravimų pavyzdį: „Kristaus Dvasia teikėsi jas [atskilusias bažnyčias ir bendruomenes] panaudoti kaip išganymo priemones.“ (3)

Tačiau kalbant konkrečiai, argi ne iš eretiškų arba schizmatinių bendruomenių nuo Bažnyčios atsiskyrę krikščionys gauna tam tikras išganymo priemones (net jeigu tos priemonės savaime priklauso Katalikų Bažnyčiai)?

Šventi dalykai, kuriuos neteisėtai yra pasisavinusios eretiškos arba schizmatinės bendruomenės, malonę ir išganymą gali duoti tik tada, kai jas priimantieji atsisako (kad ir nesąmoningai) savo širdyje pritarti erezijai ar schizmai; kitaip tariant, kai jie savo valios intencija tam tikra prasme „ištrūksta“ iš tų bendruomenių. Užuot buvusios išganymo priemonėmis, šios bendruomenės, kaip tokios, padaro bevaisiu viską, ką yra paėmusios iš Katalikų Bažnyčios, netgi sakramentus (kurie savaime yra pačios geriausios išganymo priemonės).

Vadinasi, nuo Bažnyčios atsiskyrusios bendruomenės ir nekrikščioniškos religijos negali būti įprastinės išganymo priemonės?

Klaidingos religijos ne tik nėra įprastinės išganymo priemonės, jos nėra ir ypatingosios išganymo priemonės.[14] Jos yra tik kliūtys į išganymą. Jei kuris nors jos narys ir yra malonės būklėje, tai tik dėl to, kad nežino tiesos ir todėl yra nekaltas dėl atsiskyrimo nuo Bažnyčios Kūno. Pagal tradicinį katalikų mokymą, tokie nariai gali priklausyti tikrosios Bažnyčios sielai. Tačiau jie priklauso Bažnyčios sielai kaip pavieniai asmenys, o ne kaip savo bendruomenės nariai. Klaidingos religijos veda žmones ne prie tikrosios Bažnyčios, bet tolyn nuo jos. Jos nėra Dievo pageidaujamos.

Ką turime manyti apie samprotavimą tų, kurie teigia, jog nuo Bažnyčios atsiskyrusios bendruomenės yra išganymo priemonės dėl jose randamų šventumo elementų?

Toks samprotavimas yra sofizmas*, nes remdamasis tuo, kas nutinka per accidens (liet. atsitiktinai), dėl konkretaus bendruomenės nario asmeninio nusiteikimo, jis daro išvadą apie visos bendruomenės per se (liet. kaip tokios) vertę. Laikantis tokio mąstymo galima būtų teigti, kad Judas buvo šventasis ir išduodamas Kristų padarė be galo nuopelningą veiksmą, nes taip leido įvykti žmonijos atpirkimui!

Ką turime manyti apie palankų induizmo, budizmo, islamo ir judaizmo įvertinimą, randamą Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje apie Bažnyčios santykį su nekrikščionių religijomis „Nostra aetate“?

Deklaracija „Nostra aetate“ yra sąmoningai nepilna ir šališka. Oficialus jos pranešėjas viešai pareiškė, kad ji buvo parašyta laikantis Vatikano sprendimo nesakyti visos tiesos apie tas religijas, o išdėstyti tik tai, kas jose atrodo suderinama su krikščionybe.[15] Toks sąmoningai neteisingas šių religijų nušvietimas yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus išdavystė.

Ar deklaracijos nepateisina teiginys, kad Bažnyčia „nuolat skelbia ir turi skelbti Kristų, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), kuriame žmonės randa religinio gyvenimo pilnatvę ir kuriame Dievas visa sutaikino su savimi“ (2)?

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus ne tik teikia „religinio gyvenimo pilnatvę“; Jis yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus (1 Tim 2, 5), vienintelis mūsų atstovas pas Dievą, nepaliaujamai mus užtariantis (Žyd 7, 25). „Kas yra melagis, jeigu ne tas, kuris neigia Jėzų esant Mesiją? Tas yra ir Antikristas, nes jis paneigia Tėvą ir Sūnų. Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo. Kas išpažįsta Sūnų, tas turi ir Tėvą.“ (1 Jn 2, 22‒23) „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.“ (Apd 4, 12) Kiekviena religija, atmetanti šį Tarpininką, yra iš esmės bloga. Kaip galima vienu metu dėtis, jog skelbi Kristų, ir liaupsinti (net jeigu tik iš dalies) Jį atmetančias religijas? Tai prieštaringa.

Kad ir kaip ten būtų, argi šiose religijose nėra tam tikrų pozityvių elementų?

Kalbant apie materialinę sritį, sprendimas, ar pyragas yra geras, ar blogas, priklauso ne tik nuo jo sudedamųjų dalių, bet ir nuo pyrago kaip tokio. Jeigu gerus ingredientus, kad ir kokie nuostabūs jie būtų, sumaišysime netinkama proporcija, jie sugadins pyragą. Jeigu pridėsime bent vieną sugedusį kiaušinį, pyragas taps nevalgomas. O jeigu į tešlą įlašinsime keletą lašų nuodų, jie turės didesnį poveikį mūsų sveikatai, nei daugybė sviesto, miltų ir šokolado. Dvasinėje srityje ši tiesa galioja dar labiau. Religija nėra tik materiali skirtingų „elementų“ sankaupa; ji yra visuma (panašiai, kaip mokslinė arba filosofinė sistema). Ši visuma, kaip tokia, gali būti gera arba bloga, teisinga arba klaidinga. Jeigu ji iš esmės bloga, geri jos elementai nieko nereiškia.

Nepaisant to, argi negalima jose įžvelgti dalies tiesos?

Kiekvienoje klaidingoje sistemoje yra dalis tiesos, nes akivaizdi nesąmonė sekėjų nerastų. Tačiau ši tiesos dalis tarnauja klaidingai sistemai, kuri ją išnaudoja, kad savo panašumu į tikrovę patrauktų žmones. Maža to, dėl dirbtinos sąsajos su klaidomis būna iškraipomi ir patys tiesos elementai.

Ar galite pateikti pavyzdį?

Islamas pristato save kaip monoteistinę religiją. Ši teisinga ir protinga doktrina (pavogta iš tikrosios religijos) suteikia islamui nemažai patrauklumo ir galios. Tačiau šis monoteizmas yra griežtai antitrinitarinis. Nors ir teisingą savaime, jį iškreipia klaidinga sistema, į kurią jis yra įpainiotas.

Tačiau ar negalima teigti, kad esama klaidos laipsnių ir kad klaidinga religija, pripažįstanti vieno Dievo egzistavimą ir liepianti savo sekėjams laikytis tam tikro etinio kodekso, yra geriau nei mokslinis ateizmas arba visiškas amoralumas?

Žinoma, esama klaidos laipsnių, bet ‒ kad ir kaip tai paradoksalu ‒ sistema, turinti daugiau tiesų, dažnai būna pavojingesnė už tą, kuri jų turi mažiau. Kėdė su trejomis kojomis yra pavojingesnė už kėdę su dvejomis kojomis, nes ant šios niekam nekils mintis sėsti. Meistriškai padirbtas banknotas yra daug pavojingesnis už prasčiau pagamintą klastotę.

Ar galite pateikti pavyzdį?

Kaip teisingai pasakė vienas autorius: „Islamas yra religija, kuri pažinusi Kristų atsisakė pripažinti Jo dievystę. Jeigu klastingiausias melas yra tas, kuri mažiausiai prieštarauja tiesai, tuomet religija, sakanti daugybę gerų dalykų apie Kristų, išskyrus tai, kad Jis yra Dievas, yra pati pavojingiausia.“[16] Iš tikrųjų misionieriams visada daug sunkiau būdavo atversti musulmonus nei pagonis.

Ką turime manyti apie teiginį, jog Dievas veikia nekrikščioniškose religijose, nes jose yra gėrio elementų, o bet koks gėris kyla iš Dievo?

Toks teiginys yra sofizmas, kylantis iš nesugebėjimo skirti natūralią tvarką nuo antgamtinės tvarkos. Mat kalbėdami apie Dievo veikimą kokioje nors religijoje, mes turime galvoje veikimą, vedantį į išganymą. Dievas išgano antgamtine malone, o kitose religijose (bent jau nekrikščioniškose) randamas gėris yra natūralus. Šiuo atveju Dievas veikia kaip Kūrėjas, duodantis būtį visiems dalykams, o ne kaip Išgelbėtojas. Vatikano II Susirinkimo noras nepaisyti skirtumo tarp natūralios ir antgamtinės srities blogiausiai atsiliepia ekumenizmo srityje. Žmonės ima galvoti, kad kiekviena religija gali suteikti gerojo Dievo dovanų. Tai yra didžiulė apgavystė.

Ar skatindamos žmogaus religinį jausmą šios religijos nedaro gero dalyko?

Ar geras bus patarimas eiti klaidingu keliu? Išpažindamos rimtas klaidas, šios religijos savo sekėjams nurodo kelius, vedančius tolyn nuo Dievo ir amžinojo gyvenimo.

Ar induizmas atitraukia žmones nuo amžinojo išganymo?

Skelbdamas reinkarnaciją, induizmas sumenkina žemiškojo gyvenimo svarbą. Induizmui gyvenimas nėra lemiamas išbandymas, nuo kurio priklauso amžinybė, o tik vienas iš tarpsnių, nes siela gims iš naujo ‒ galbūt žiurke arba šunimi ‒ tiek kartų, kol neatsikratys kaltės naštos. Dėl šios priežasties induizmas nepažįsta gailestingumo; šiandieninės jo pastangos siekti socialinės gerovės yra nusižiūrėtos iš krikščionybės. Induistas pro vargšą ir kenčiantį praeina šaltai, nes juk šie turi atkentėti savo karmą.

Ar budizmas atitraukia žmones nuo amžinojo išganymo?

Budizmas yra religija be Dievo. Žmogus čia tiki galįs pats save išganyti, o išganymas reiškia įžengimą į nirvaną – niekį. Budizmas siekia ne amžino gyvenimo vienybėje su Dievu, o vien tiktai kančių ir skausmų pabaigos, kuri įvyks, kai bus sunaikinta asmeninė žmogaus egzistencija.

Ar islamas atitraukia žmones nuo amžinojo išganymo?

Islamas kaip piktžodžiavimą atmeta Švenčiausiąją Trejybę, taigi ir Kristaus dievystę. Jis skatina žiaurumą (krikščionio nužudymą laikydamas geru darbu) ir geidulingumą (leisdamas daugpatystę ir žmonėms žadėdamas rojų, pilną kūniškų džiaugsmų). Štai keletas Korano ištraukų:

„Tikri netikėliai yra tie, kurie pasakė: Mesijas, Marijos sūnus, yra Dievas.“ (Sura 5, 17)

„Kai sutinkate netikėlius, užmuškite juos, sukelkite dideles skerdynes ir stipriai suveržkite belaisvius pančiais.“ (Sura 47, 4)

Apie rojų rašoma taip:

„Ten lauks gražios ir nuostabios moterys... juodaakės gražuolės... gulinčios palapinėse ant žalių pagalvių ir gražių kilimų... jų iki šiol nebuvo palietęs nei žmogus, nei džinas.“ (Sura 55, 70‒76)

Ar galima teigti, kad ir judaizmas atitraukia žmones nuo amžinojo išganymo?

Šiuolaikinis judaizmas, kaip ir visos klaidingos religijos, nepripažįsta mūsų Atpirkėjo Jėzaus Kristaus. Jeigu prieš Kristaus atėjimą žydų religija ir buvo teisinga, tai dabar ji tokia nebėra, nes nepažino savo misijos ir atmetė Išganytoją. Tikrieji žydai nusekė paskui Kristų, nes Jam atėjus Senojo Testamento religija prarado savo egzistavimo prasmę. Todėl yra priešinga tikėjimui teigti, kaip tai padarė kard. Walteris Kasperis (anuometinis Popiežiškosios komisijos santykiams su žydais prezidentas), jog žydams nereikia atsiversti į krikščionybę.

Ar kard. Kasperis iš tiesų taip pasakė?

Savo kalboje, pasakytoje 2002 m. lapkričio 6 d. Bostono universiteto Krikščionių-žydų mokymo centre, kard. Kasperis pradėjo nuo teiginio, kad Jėzus Kristus yra visų žmonių Išganytojas. Toliau jis tęsė:

„Tai nereiškia, kad, norėdami būti išganyti, žydai turi tapti krikščionimis. Jeigu jie seka savo sąžine ir tiki Dievo pažadais, kaip jie juos supranta iš savo religinės tradicijos, išpildo Dievo planą, kuris mums savo istorinį užbaigimą pasiekia Jėzuje Kristuje.“

Ką šiuo klausimu sako katalikų mokymas?

Šv. Paulius aiškiai kalba apie žydų netikėjimą (Rom 11, 20) ir jų aklumą (Rom 11, 25; 2 Kor 3, 15 ir t. t.). Jis teigia, kad būdami tokioje būklėje jie „nepatinka Dievui“ ir nusipelno Jo rūstybę (1 Tes 2, 14‒16). Švelnusis apaštalas Jonas mini tuos, „kurie sakosi esą žydai, bet nėra tokie, o tik šėtono sinagoga“. Sekminių dieną apaštalas Petras žydams pasakė tiesiai šviesiai: „Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote... Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės...“ (Apd 2, 36‒38) Šv. Tomas moko, kad išpažinti žydų religiją šiandien yra nuodėmė, nes tai reikštų atmesti Mesiją, kuris jau buvo atėjęs.[17]

Kaip buvo pakenkta tradiciniam Bažnyčios mokymui apie judaizmą?

Tradiciniam Bažnyčios mokymui apie judaizmą pakenkė Vatikano II Susirinkimo deklaracija „Nostra aetate“, atvėrusi duris novatoriams, taip pat maldos už žydus Didžiojo Penktadienio liturgijoje pakeitimas.

Kokia yra Didžiojo Penktadienio liturgijos malda už žydus?

Tradicinė malda (ji pasirodo jau VII a. sakramentarijuose) skamba taip:

„Melskimės ir už neištikimuosius (lot. perfidis) žydus, kad mūsų Dievas ir Viešpats nuimtų uždangą nuo jų širdžių, kad ir jie pažintų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

Visagali amžinasis Dieve, kuris savo gailestingumu neatstumi net neištikimųjų žydų (lot. iudaicam perfidiam), išklausyk mūsų maldas, kurias skiriame už tą apakusią tautą, kad jie pažintų Tavo tiesos šviesą – Kristų ir būtų išgelbėti iš savo tamsybių.“

Į ką šioje maldoje reikia atkreipti dėmesį?

Žodis „perfidis“ aiškiai sako, kad priklausymas žydų religijai šiandien reiškia ne ištikimybę, o priešingai, neištikimybę Dievo sandorai (nes ji buvo nukreipta į Kristų). Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad šioje maldoje net tris kartus paminėtas žydų aklumas („nuimtų uždangą nuo jų širdžių“, „apakusią tautą“, „būtų išgelbėti iš savo tamsybių“).

Ar šie pasakymai nėra pernelyg griežti ir ar jie negali paskatinti antisemitizmo?

Apaštalai, patys būdami žydai, pirmieji prakalbo apie savo tautos aklumą (Rom 11, 25) ir uždangą, trukdančią jiems suprasti tikrąją Biblijos prasmę (2 Kor 3, 15). Praėjus devyniolikai šimtmečių, „uždangos“ vaizdinys natūraliai atėjo į galvą jaunam žydui Alphonse‘ui Ratisbonne‘ui, rašančiam apie savo stebuklingą atsivertimą (1842 m. sausio 20 d.): „Galiu pasakyti tik tiek, kad tą akimirką, kai Švenčiausioji Mergelė ranka parodė ženklą, nuo mano akių nukrito uždanga; ne tik viena uždanga, bet visos mane dengusios uždangos pranyko kaip sniegas, ištirpintas saulės spindulių. Aš tarsi pakilau iš kapo, iš tamsos bedugnės....“[18]

Kaip buvo pakeista Didžiojo Penktadienio liturgijos malda?

1959 m. Jonas XXIII išbraukė žodžius „perfidis“ ir „perfidiam“. Savo ruožtu Paulius VI 1965 m. šiek tiek modifikavo pačią maldą (pašalindamas visus tris žydų aklumo paminėjimus[19]). Galiausiai 1969 m. jis ją pakeitė visiškai nauja malda, reiškiančia kai ką visiškai priešinga senajai maldai (joje prašoma Dievo, kad žydai „puoselėtų meilę Jo vardui ir ištikimybę Jo Sandorai“). Kadangi 1962-ųjų Mišiolo nepalietė Pauliaus VI nutarimai, Benediktas XVI pakeitė jo tekstą 2008 m. vasarį.

Kokia yra nauja 2008 m. malda?

Benedikto XVI malda skamba taip:

Melskimės ir už žydus: Viešpats mūsų Dievas teapšviečia jų širdis, kad jie pripažintų, jog Jėzus Kristus yra visų žmonių Išganytojas.... Visagalis amžinasis Dieve, kuris nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pažintų tiesą, maloningai leisk, kad, tautų pilnatvei priklausant Tavo Bažnyčiai, būtų išganytas visas Izraelis.

Vadinasi, šioje maldoje Dievo prašoma atversti žydus?

Taip, 2008-ųjų maldoje prašoma žydų atsivertimo (priešingai, nei Pauliaus VI Mišiole). Kita vertus, joje pašalinti visi trys žydų aklumo paminėjimai.

Negi yra taip svarbu minėti žydų aklumą?

Svarbiausia yra atsakyti į klausimą, ar šiuolaikinį judaizmą reikia laikyti Senojo Testamento žydų religijos (t. y. nors ir netobulos, bet Dievui patinkančios religijos) tąsa, ar, priešingai, klaidinga religija, kuri atmetė Mesiją. Tradicinė malda į šį klausimą atsakė aiškiai, minėdama „neištikimuosius žydus“. Nors vėliau šie žodžiai buvo išbraukti, trejopas žydų aklumo paminėjimas ir toliau liudijo, kad jie yra klaidoje. Tačiau pašalinus ir šį paminėjimą, buvo atvertas kelias manyti, jog žydų religija vis dar patinka Dievui (nors ir neturi visos šviesos). Šiandien ši klaida yra labai paplitusi.

Ar šiuolaikinį judaizmą, kaip ir islamą bei budizmą, reikia laikyti klaidinga religija?

Taip, šiuolaikinė žydų religija yra klaidinga religija, nes ji nepripažįsta Kristaus ir atkakliai laikosi religinių apeigų, kurie turėjo prasmę tik prieš ateinant Mesijui. Be to, daugelis jos tiesų ir papročių labai nutolo nuo Senojo Testamento. Šiuolaikinis judaizmas labiau pagrįstas Talmudu nei Biblija.

Ką pabaigai galima pasakyti apie nekrikščioniškas religijas?

Turime neužmiršti šv. Petro žodžių: „Ir nėra niekame kitame [kaip tik Jėzuje Kristuje] išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.“ (Apd 4, 12)

Vis dėlto ar galime tikėtis nekrikščionių išganymo?

Bažnyčia visada pripažino, kad nekrikščionys gali turėti netiesioginį troškimo krikštą (jeigu jie ne dėl savo kaltės gyvena klaidoje ir priima Dievo malonę), tačiau ji niekada nebuvo per daug optimistiška dėl tokių išgelbėtųjų skaičiaus. Dar pal. Pijus IX yra pasmerkęs tokį sakinį: „Reikia bent jau tvirtai tikėtis, kad bus išganyti tie, kurie nepriklauso tikrajai Kristaus Bažnyčiai“.[20]