Religinė laisvė (I)

32. Ar Jėzus Kristus yra civilinės visuomenės karalius?

Jėzus Kristus yra ne tik Bažnyčios ar tikinčiųjų, bet ir visų žmonių bei valstybių Viešpats. Tai jis pats pasakė prieš įžengdamas į dangų: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.“ (Mt 28, 18) Jis yra viso pasaulio karalius; visa yra pavaldu Jam.

Kuo pagrįstas Kristaus karaliavimas?

Kaip moko Pijus XI savo 1925 m. gruodžio 11 d. enciklikoje apie Kristų Karalių „Quas primas“, Kristus turi dvejopą teisę į karaliaus valdžią: 1) Jis yra karalius prigimtine teise, t. y. savo prigimtimi (nes Jis yra Dievas ir žmogus); 2) Jis yra karalius įgyta teise, t. y. užkariavimu (nes savo krauju atpirko pasaulį ir žmones).

Ar Kristaus karalystei nėra pavaldūs tik pakrikštytieji?

Atsakydamas į šį teiginį Pijus XI cituoja savo pirmtaką Leoną XIII: „Jo viešpatavimas apima ne tik katalikiškas tautas ir ne tik tuos, kuriuos Bažnyčia nuplovė Krikšto sakramentu, nors nuo malonės šaltinio juos skiria arba klaidingos pažiūros, arba atskilimas; jis apima ir tuos, kurie neturi krikščionių tikėjimo. Taip visa žmonija giliausia prasme yra visiškai pavaldi Jėzaus Kristaus viešpatavimui.“[1]

33. Tačiau ar Kristus nesakė, kad jo karalystė ne iš šio pasaulio?

Kristus Pilotui pasakė, kad jo karalystė yra ne iš šio pasaulio (Jn 18, 36). Tai reiškia, kad jo karalystė kyla ne iš šio pasaulio ir savo prigimtimi yra aukštesnė už visas žemiškas karalystes, tačiau jos valdžia galioja šiame pasaulyje. Nors Kristaus karalystė yra ne iš šio pasaulio, ji yra šiame pasaulyje.

Ar toks aiškinimas teisingas?

Kristaus žodžiai tokie aiškūs, kad jų beveik nereikia aiškinti. Kaip mūsų Viešpats paskelbė esąs ne iš šio pasaulio,[2] bet Tėvo siųstas į šį pasaulį,[3] taip jis Pilotui pareiškė, kad jo karalystė ne iš šio pasaulio, bet, būdamas karalius, jis atėjo į pasaulį tam, kad liudytų tiesą.[4]

Ką apie tai sako Bažnyčios tėvai?

Bažnyčios tėvai pabrėžia, kad mūsų Viešpats sakė ne „mano karalystė ne čia“, o „mano karalystė ne iš čia“.[5] Jo karalystė iš tiesų yra šiame pasaulyje.

Kodėl tada Kristus pabrėžė, kad jo karalystė ne iš šio pasaulio?

Jėzus Kristus atsisakė būti paskelbiamas karaliumi (Jn 6, 15), nes norėjo atsiriboti nuo klaidingų mesianistinių lūkesčių, kuriuos puoselėjo žydai (išsivadavimas iš Romos jungo ir pasaulinis viešpatavimas). Kalbėdamas su Romos valdytoju, Jėzus paaiškino, kad jo karalystė yra iš esmės dvasinė ir nekelia pavojaus imperatoriui; ji nekonkuruoja su šios žemės valdovais ir nepasižymi pasaulietinėms valstybėms būdingomis ribomis, silpnybėmis bei tuščiomis ambicijomis. Kristaus karalystė nėra tam tikro dydžio žemiška valstybė, tvarkoma ministrų bei valdininkų ir saugoma kareivių; ji apima visas pasaulio karalystes, kaip skelbia Kristaus Karaliaus šventės mišparų antifona: „Jo karalystė yra amžina karalystė, ir visi karaliai jam tarnaus ir jo klausys“.

Ar Kristaus karalystė nėra iš esmės dvasinė?

Iš tiesų, kaip moko Pijus XI enciklikoje „Quas primas“, Kristaus karalystė „visų pirma yra dvasinės prigimties, ir jai rūpi dvasiniai dalykai“ (§ 15).

Jeigu Kristaus karalystė yra iš esmės dvasinė, tai ar ji apima ir žemiškus reikalus?

Toje pačioje enciklikoje popiežius Pijus XI tęsia: „Kita vertus, labai klysta tie, kurie nenori pripažinti Kristui jokios galios civiliniams reikalams. Juk jis iš savo Tėvo gavo neribotą teisę į visus kūrinius, tad viskas yra pavaldu jo valiai.“ (§ 17)

Net jeigu mūsų Viešpats ir turi tokią valdžią, argi jis neparodė, jog nesidomi laikinąja valdžia ir trokšta karaliauti tik sieloms?

Mūsų Viešpats visų pirmiausia trokšta gelbėti sielas ir viešpatauti jose savo malone. Kad nukreiptų žmonių mintis į dangų, jis, gyvendamas žemėje, atsisakė bet kokios pasaulietinės valdžios. Jis rūpestingai atskyrė savo įkurtą religinę organizaciją (šventąją Katalikų Bažnyčią) nuo civilinės visuomenės. Žemiškiems valdovams jis paliko jų valdžią, bet reikalauja, kad jie būtų pavaldūs jam tose srityse, kurios turi įtakos amžinajam žmogaus tikslui. Žemiškoji valdžia, tai supratusi, privalo viešai pripažinti Kristaus karališkumą.

Kodėl valdovai turi pripažinti Kristaus karališkumą?

Viešai pripažinti Kristaus karališkumą valstybės vadovus pirmiausiai verčia teisingumo pareiga mūsų Viešpačiui (Jo karališkumas yra jų valdžios šaltinis). Antra, tai verčia daryti pareiga savo pavaldiniams, nes valstybės vadovai gali daug prisidėti prie savo piliečių sielų išganymo ir pelnyti jiems ypatingų Dievo malonių. Galiausiai valdovai turi pareigą Bažnyčiai, nes jai reikia paramos misijų darbe.

Kodėl reikia taip pabrėžti socialinį Kristaus karališkumą? Ar nepakanka rūpintis svarbiausius dalyku ‒ Jo viešpatavimu žmonių sielose?

Žmogus nėra gryna dvasia. Popiežius Pijus XII moko: „Visuomenės valdymo forma daro gerą arba blogą įtaką sieloms, priklausomai nuo to, ar ši forma atitinka dieviškąjį įstatymą, ar ne.“[6]

34. Ar valstybė turi pareigas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir religijos atžvilgiu?

Kaip visi žmonės turi pareigą garbinti Dievą, savo Kūrėją, ir priimti tikrąjį tikėjimą, vos tik jį pažįsta (nes jų asmeninis išganymas priklausys nuo to, ar jie priims, ar atmes Kristų), lygiai taip elgtis yra įpareigota ir valstybė. „Valstybės laimė teka iš to paties šaltinio kaip ir pavienio žmogaus, nes valstybė yra ne kas kita, kaip daugybės santarvėje gyvenančių žmonių visuma.“[7]

Ar politinė visuomenė kaip tokia privalo viešai garbinti Dievą? Ar neužtenka, kad tai darytų atskiri žmonės?

Leonas XIII moko: „Valstybė <...> turi Dievui visokeriopų svarbių pareigų, kurias ji privalo atlikti viešai išpažindama religiją.“[8]

Iš kur kyla ši valstybės pareiga viešai garbinti Dievą?

Leonas XIII paaiškina: „Prigimtis ir protas įsako žmonėms šventai ir pamaldžiai garbinti Dievą. Mes esame Jo valdžioje, iš Jo kilę, į Jį turime sugrįžti. Tas pats įstatymas saisto ir piliečių bendruomenę, nes žmonės, į bendruomenę sujungti, nemažiau pasilieka Dievo valdžioje, kaip pavieniai. Taip pat ir visuomenės dėkingumo pareiga yra ne mažesnė, nei individo. Kaip individas, taip ir visuomenė kilo iš Dievo. Jo valia ją išlaiko. Iš jo gerumo ji pasisėmė nesuskaitomų gėrybių <...> Todėl nė vienam nevalia paniekinti savo pareigų Dievui. Didžiausia kiekvieno pareiga yra savo pažiūras ir papročius persunkti religija. Ir tai – ne ta, kurios gal kas nors labiau norėtų, bet ta, kurią Dievas įsakė, kurią tikrais ir visiškai neabejotinais ženklais pažymėjo esant vienintelę tikrą. Visiškai taip pat neleistina ir valstybėms, jei jos nenori nusikalsti, elgtis taip, lyg Dievo visai nebūtų. Nevalia joms atmesti religijos globos, tarsi visiškai svetimo ir niekam nenaudingo dalyko, taip pat iš daugybės religijų laisvai pasirinkti vieną arba kitą.“[9]

Ar tam, kad viešai pagarbintų Dievą, pilietinė visuomenė turi būtinai išpažinti katalikų religiją?

Jėzus Kristus, vienintelis tarpininkas tarp žmonių ir Dievo, negali būti tarsi koks laisvai pasirenkamas dalykas. Tas pats pasakytina ir apie Katalikų Bažnyčią ‒ vienintelę Kristaus bažnyčią. Leonas XIII moko: „Valstybėms negali būti kitokio papročio ir būdo Dievui garbinti, kaip tiktai tas, kurį Jis pats pasirinko ir nurodė.“[10]

Tačiau ar valstybė gali būti kompetentinga religijos dalykuose?

Valstybė, remdamasi tik savo pačios žiniomis, nėra kompetentinga leisti įstatymus, susijusius su religijos dalykais. Tačiau ji pajėgi iš tam tikrų požymių atpažinti tikrąją religiją ir jai paklusti. Leonas XIII sako: „Religinė vienybė yra būtina valstybei. Tačiau dera išpažinti tą religiją, kuri tik viena yra tikroji. Kuri tokia yra, nesunku pažinti, ypač katalikiškose valstybėse. Ji turi savyje tarytum įspaustas tikrumo žymes. Taigi šių valstybių vadovai privalo ją išlaikyti ir ginti...“[11]

Ar be viešo Dievo garbinimo valstybė turi kitas religines pareigas?

Taip. Valstybė, kiek leidžia jos ribos, privalo prisidėti prie savo piliečių amžinojo išganymo.

Ar padėti žmonėms siekti amžinojo išganymo nėra Bažnyčios, o ne valstybės reikalas?

Dievas norėjo įkurti ypatingą religinę bendruomenę (šventąją Katalikų Bažnyčią), skirtingą nuo pilietinės visuomenės. Žmogus turi priklausyti abiem bendruomenėms, tačiau žmogus turi tik vieną galutinį tikslą. Jis negali tuo pat metu žengti skirtingomis kryptimis. Žemiškasis gyvenimas jam yra duotas tik pasirengti amžinybei. Valstybė, kurios veiklos sfera apima laikinąją tvarką, negali organizuoti visuomenės neatsižvelgdama į žmonių galutinį tikslą. Ji nėra tiesiogiai atsakinga už savo piliečių amžinąją laimę, bet ji privalo prisidėti prie šio tikslo netiesiogiai. Jei valstybė to nedarytų, ji nepaisytų svarbiausios bendrojo gėrio dalies, nes jos piliečiai turi ne tik žemiškus, bet ir amžinuosius tikslus. Taip moko Bažnyčios Tėvai, šv. Tomas Akvinietis ir popiežiai.

Ką apie tai sako Bažnyčios Tėvai?

Šv. Augustinas teigia:

„Karalius tarnauja Dievui dvejopai: kaip žmogus ir kaip karalius. Kaip žmogus, jis tarnauja Dievui gyvendamas dorai; kaip karalius, jis tarnauja Jam, su pritinkančiu griežtumu įvesdamas įstatymus, liepiančius daryti tai, kas teisinga, ir baudžiančius už tai, kas neteisinga. Lygiai taip, kaip Hezekijas Jam tarnavo, išnaikindamas pagonių giraites ir šventyklas (2 Kar 18, 4) <...> arba kaip Jošijas Jam tarnavo, pasielgdamas taip pat (2 Kar 23, 4‒5) <...>, arba kaip nineviečių karalius Jam tarnavo, liepdamas visiems to miesto žmonėms atgailauti (Jon 3, 6‒9) <...> Todėl karaliai gali tarnauti Viešpačiui netgi tik kaip karaliai, kai Jo garbei daro tai, ko negalėtų daryti nebūdami karaliai.“[12]

Kitoje vietoje jis moko:

„Karaliai, vykdydami savo karališkas pareigas, tarnauja Dievui tuomet, kai savo karalystėje įsako gėrį ir draudžia blogį ‒ ne tik dalykuose, susijusiuose su žmonių visuomene, bet ir tuose, kurie susiję su tikrąja religija.“[13]

Dar kitur:

„Mes sakome, kad valdovai būna laimingi, kai jie valdo teisingai; <...> Kai jie savo galią pajungia Jo didybei, naudodami ją didžiausiam įmanomam Jo garbinimui; kai jie bijo Dievo, Jį myli ir garbina...“[14]

Ką apie tai sako kiti Bažnyčios Tėvai?

Šv. Ambraziejus savo laišką imperatoriui pradeda taip: „Kaip visi Romai pavaldūs vyrai privalo atlikti karinę tarnybą imperatoriui, <...> taip ir tu pats turi tarnauti Dievui ir savo šventajam tikėjimui.“[15]

Šv. Leonas Didysis imperatoriui Leonui I rašė: „Karališka valdžia tau suteikta ne vien tik tam, kad valdytum pasaulį, bet ir tam, kad gintum Bažnyčią.“[16]

Šv. Grigalius Didysis teigia: „Nes valdžią visiems žmonėms mano valdovai gavo iš dangaus tam, kad padėtų siekiantiems gėrio, kad plačiau atvertų vartus į dangų ir žemiškoji karalystė galėtų laukti dangiškosios.“[17]

Šv. Jonas Auksaburnis paaiškina: „Mat esama nenuovokesnių žmonių, kuriems būsimi dalykai daro mažesnį įspūdį nei dabartiniai. Todėl tas, kuris baime ir apdovanojimais paskatina daugelio sielas tapti imlesnėmis tikėjimo žodžiui, visiškai teisingai yra vadinamas „Dievo tarnu“.[18]

Ką apie tai moko šv. Tomas Akvinietis?

Savo traktate apie politiką „De Regno“ jis rašo: „Kadangi dangaus palaima yra mūsų dabartinio dorybingo gyvenimo tikslas, karaliaus pareiga yra skatinti daugumos dorą gyvenimą padarant jį tinkamą dangiškajai laimei pasiekti, t. y. jis turi įsakyti tuos dalykus, kurie veda į amžiną laimę, ir, kiek įmanoma, drausti jiems priešingus.“[19]

Ar Bažnyčios mokytojų nuomonė šiuo klausimu yra vieninga?

Taip, Bažnyčios mokytojai šiuo klausimu moko vieningai. Ant Prancūzų revoliucijos slenksčio didysis moralinės teologijos mokytojas šv. Alfonsas Liguoris kalba tą patį, kaip ir šv. Augustinas:

„Pavienis žmogus išgelbės savo sielą laikydamasis dieviškųjų įsakymų, o karalius, norėdamas išgelbėti savo sielą, privalo ir pats jų laikytis, ir savo pavaldinius priversti tai daryti, t. y. jis turi reformuoti sugedusius papročius ir naikinti papiktinimus. Jis turi vykdyti šią pareigą narsiai ir tvirtai <...> Jis turi nedvejodamas ištremti iš savo karalystės kiekvieną bedieviškumo skelbėją ir neįsileisti į savo valstybę knygų, užkrėstų klaidingais mokymais. Tai būtina jų pareiga, ir jos nevykdymas yra pagrindinė priežastis, kodėl valdovai praranda savo karūnas.“[20]

Ar Naujųjų laikų popiežiai svarstė šį klausimą?

Po 1789 m. revoliucijos, kai žemiškieji valdovai liovėsi pildę savo religines pareigas, popiežiams teko daug pasisakyti šiuo klausimu. Grigalius XVI priminė valdovams, kad „jų valdžia buvo jiems duota ne tik pasaulio valdymui, bet ypač Bažnyčios paramai ir apsaugai. <...> Tegul jie būna įsitikinę, kad tikėjimo reikalai jų širdžiai turėtų būti daug brangesni nei jų karalystės reikalai. <...> Paskirti savo tautų tėvais ir sargais, jie užtikrins savo piliečiams tikrą ir pastovią laimę, taiką ir gerovę, jei tik kuo labiausiai rūpinsis religijos klestėjimu ir pamaldumu Dievui, ant kurio drabužių ir strėnų užrašytas vardas: „Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats“ (Apr 19, 16).[21]

Ar Grigaliaus XVI įpėdiniai mokė taip pat?

Visi popiežiai iki Vatikano II Susirinkimo vieningai mokė to paties. Leonas XIII paaiškina:

„Mes visi, kaip žmonės, esame gimę ir paskirti aukščiausiam ir galutiniam gėriui. Jis yra danguje, už šio trumpo ir nepastovaus gyvenimo ribų. Visos mūsų mintys turi būti nukreiptos į jį. Nuo jo pareina tobulas ir visapusiškas žmonių laimingumas. Todėl minėto tikslo pasiekimas yra kiekvienam tiek svarbus, kad nieko svarbesnio negali būti. O pilietinė bendruomenė, būdama skirta bendrajai gerovei, besirūpindama valstybės laimėjimais, privalo taip vadovauti piliečiams, kad jų savaime geidžiamo, aukščiausio ir neišnykstamo gėrio siekimas ne tik nebūtų trukdomas, bet visais galimais būdais remiamas. O tai geriausiai įvyksta tada, kai valstybė rūpinasi išlaikyti religiją šventą ir nepažeistą. Mat religijos praktikavimas žmogų jungia su Dievu.“[22]

Vadinasi, Bažnyčios negalima atskirti nuo valstybės?

Bažnyčia ir valstybė yra dvi skirtingos bendruomenės, bet griežtas jų atskyrimas yra nenatūralus ir kvailas. Žmogus nėra suskilęs į pilietį ir krikščionį. Jis turi būti krikščionis ne tik privačiame gyvenime, bet visose savo gyvenimo srityse. Todėl krikščionis politikas privalo vykdyti krikščionišką politiką ir stengtis, kad valstybės įstatymai būtų priderinti prie Dievo įsakymų.

Ar Bažnyčios ir valstybės atskyrimą yra pasmerkę popiežiai?

Pijus IX pasmerkė teiginį, kad „Bažnyčia turi būti atskirta nuo valstybės, o valstybė ‒ nuo Bažnyčios“[23], o šv. Pijus X rašė: „Teiginys, kad valstybė turi būti atskirta nuo Bažnyčios, yra visiškai klaidingas ir be galo pražūtingas. Kadangi jis pagrįstas principu, jog valstybė neturėtų pripažinti jokio religinio kulto, pirmiausia juo nusikalstama padarant didelę neteisybę Dievui, nes žmogaus Kūrėjas yra ir žmonių bendruomenių Steigėjas, palaikantis jų egzistavimą taip, kaip Jis palaiko mūsų. Todėl mes privalome Jį garbinti ne tik privačiai, kaip atskiri asmenys, bet ir viešai, kaip visuomenė. Be to, minėtas teiginys akivaizdžiai neigia antgamtinę tvarką. Pagal jį, valstybė turi apsiriboti viešosios gerovės siekiu šiame gyvenime (nors tai yra tik artimasis politinės visuomenės tikslas), ir visiškai nesirūpinti ‒ nes esą tai svetima jos paskirčiai ‒ jos galutiniu tikslu, t. y. amžinąja žmogaus laime pasibaigus šiam trumpam gyvenimui.“[24]

35. Kokie turėtų būti Bažnyčios ir valstybės santykiai?

Praktiškai Bažnyčios ir valstybės santykiai priklauso nuo gyventojų religinės sudėties. Jeigu gyventojų dauguma yra katalikai, valstybė turi būti oficialiai katalikiška. Tai reiškia, kad ji turi išpažinti katalikų religiją, paskelbti ją valstybine, saugoti ją ir ginti, jos šventes paskelbti valstybinėmis. Tokios valstybės politikai turi viešai dalyvauti liturginėse ceremonijose. Be to, ji turi remti katalikiškas mokyklas bei karitatyvines įstaigas ir rūpintis, kad Dievo įsakymai atsispindėtų valstybiniuose įstatymuose, pavyzdžiui, saugant sekmadienio poilsį ar draudžiant skyrybas ir abortus.

Ar normalūs santykiai tarp Bažnyčios ir valstybės yra visuomet įmanomi?

Ne visada būna įmanoma ar išmintinga nuosekliai pritaikyti normalių santykių tarp Bažnyčios ir valstybės principą. Jei gyventojai išpažįsta skirtingas religijas, kaip, pavyzdžiui, daugelyje Europos šalių, tokių santykių, žinoma, nepavyks sukurti. Kai kuriais atvejais tai galėtų sukelti netgi pilietinį karą. Vis dėlto tokioje valstybėje valdžia privalo užtikrinti Katalikų Bažnyčiai veiklos laisvę ir priversti savo piliečius gerbti bent jau prigimtinį įstatymą, drausdama abortus, skyrybas ir kitas nemoralias praktikas, kurios dar prieš kelis dešimtmečius daugelyje šalių buvo uždraustos.

Kaip galima apibendrinti valstybės pareigas Bažnyčiai?

Leonas XIII šias pareigas apibūdino taip: „Visi valdantieji turėtų gerbti šventąjį Dievo vardą, o svarbiausia jų pareiga ‒ puoselėti religiją, ją ginti ir saugoti savo įstatymais, taip pat nesiimti ir nenutarti nieko, kas keltų pavojų jos saugumui. Tai yra griežta valdovų pareiga savo piliečių atžvilgiu.“[25]

36. Ar katalikiškoje valstybėje visi piliečiai privalo būti katalikai?

Jei dauguma valstybės gyventojų yra katalikai, katalikybė turi tapti valstybine religija. Tačiau tai nereiškia, kad tokioje valstybėje visi piliečiai bus verčiami priimti katalikų tikėjimą. Atvirkščiai, tai yra griežtai draudžiama, nes tikėjimo aktas turi būti ne priverstinis, o atliktas laisva valia.

Ar katalikiška valstybė savo pavaldiniams turi suteikti laisvę religijos dalykuose?

Iš esmės valstybė rūpinasi tik tuo, kas susiję su visuomeniniu gyvenimu. Ji neturi teisės tirti savo pavaldinių sąžines ar kištis į privatų religijos išpažinimą. Tačiau ji negali nekreipti dėmesio į viešą religijos išpažinimą.

Ar katalikiška valstybė turi drausti viešą klaidingų religijų išpažinimą?

Klaidingos religijos yra blogis, nuo kurio katalikiška valstybė turi ginti savo piliečius. Todėl ji turėtų uždrausti ar kiek įmanoma riboti viešą jų išpažinimą ir skleidimą. Vis dėlto ji gali (o kartais ir privalo) jas toleruoti, siekdama išsaugoti bendrąjį gėrį arba užkirsti kelią didesniam blogiui.

Kas yra tolerancija?

Tolerancija reiškia kantrų blogio pakentimą.

Ar taikstytis su blogiu nėra neteisinga?

Teisingumas nėra pati svarbiausia dorybė. Jį turi kreipti išmintis ir įkvėpti meilė. Laikytis tolerancijos skatina ne teisingumas, o išmintis ir meilė.

Tačiau ar blogio pakentimas nėra netobulumas?

Jei laikytis tolerancijos paskatina išmintis, ji savyje būna gera ir pagirtina, bet, kita vertus, tai liudija apie visuomenės netobulumą. Leonas XIII moko: „Kuo labiau valstybė būna priversta toleruoti blogį, tuo ji yra netobulesnė.“[26]

Kokios yra klaidingų religijų tolerancijos ribos?

Nuo valstybės valdovų išminties priklauso, atsižvelgiant į aplinkybes, daugiau ar mažiau apriboti viešą klaidingų religijų išpažinimą. Bendra taisyklė yra tokia, kad blogis turi būti pakenčiamas tik tiek, kiek to reikalauja bendrasis gėris. Leonas XIII teigia: „Politinės išminties nurodytas blogio toleravimas neturi peržengti ribų, kurių reikalauja jų pateisinamoji priežastis, viešoji gerovė.“[27]

 

37. Argi ne visos religijos turi teisę į laisvą išpažinimą?

Žmogus turi absoliučią teisę išpažinti ir praktikuoti tikrąją religiją, nes niekam neturėtų būti kliudoma tarnauti Dievui taip, kaip Jis pats yra įsakęs. Tai yra prigimtinio įstatymo reikalavimas. Kita vertus, mes neturime tikros teisės praktikuoti klaidingą religiją, kaip tik todėl, kad ji yra klaidinga ir netikra. Klaida niekada negali turėti teisių, jas gali turėti tik tiesa.

Todėl tolerancija klaidingų religijų atžvilgiu yra pagrįsta ne teisingumu (kylančiu iš prigimtinės teisės), o išmintimi ir krikščioniška artimo meile.

Ar tikrai klaida neturi jokių teisių?

Leonas XIII labai aiškiai moko, kad klaida negali turėti jokių teisių: „Nors Bažnyčia suteikia teisę tik tam, kas teisinga ir garbinga, ji nedraudžia viešajai valdžiai toleruoti tai, kas prieštarauja tiesai ir teisingumui, siekiant išvengti didesnio blogio arba pasiekti ar bent jau išsaugoti didesnį gėrį.“[28] Pijus XII moko, kad „tai, kas neatitinka tiesos ar moralinių normų, objektyviai neturi teisės egzistuoti, būti mokoma ar praktikuojama“[29].

Vadinasi įstatymai negali garantuoti klaidingų religijų tolerancijos?

Ši tolerancija gali būti įtraukta į civilinę teisę. Katalikiška valstybė, jeigu to reikia, gali šią toleranciją įtvirtinti įstatymais, tačiau ši teisė būtų visiškai kas kita nei prigimtinė teisė.

Kuo skiriasi prigimtinė ir civilinė teisė?

Prigimtinė teisė yra tiesiogiai pagrįsta žmogaus prigimtimi ir iš jos kylančiomis pareigomis (veiksmas, priešingas prigimtiniam įstatymui, yra savaime moraliai blogas arba neteisingas). Tačiau prigimtinės teisės nepakanka valdant visuomenę. Ją turi papildyti ir konkretizuoti civilinė teisė, kurią nustato politinė valdžia tam tikros visuomenės bendrojo gėrio naudai. Kuriant pozityviąją civilinę teisę daug kas priklauso nuo išminties dorybės (kita visuomenė dėl tam tikrų priežasčių gali nusistatyti kitokius įstatymus, ir jie nebus dėl to neteisingi). Dėl pagrįstų priežasčių (dažniausiai dėl taikos palaikymo) katalikiškos valstybės civilinis įstatymas gali tam tikrais atvejais suteikti teisę laisvai išpažinti klaidingas religijas, tačiau ši teisė dėl to netaps prigimtine teise.