Romos ritualas sunaikintas

 

Romos ritualas sunaikintas? Jau vien mintis apie tai iš pradžių sukels daugelio katalikų, kurie netyrinėjo revoliucinių Romos ritualo permainų, vykusių nuo Vatikano II Susirinkimo, pasipiktinimą ir netikėjimą.

Tačiau ne koks nors emocinę pusiausvyrą prarandantis tradicionalistas, o t. J. Gelineau, S. J., Vatikano II Susirinkimo peritus [patarėjas] ir vienas žymiausių Europoje liturginių permainų šalininkų, mus tikina, jog „Romos ritualas, kokį jį žinojome, nebeegzistuoja. Jis sunaikintas“.

Šią neišvengiamą išvadą Daviesas padaro, remdamasis gausiomis citatomis iš protestantų ir progresyviųjų katalikų, sutikusių Novus ordo tokia pat vienareikšmiška kalba, pasisakymų. Jų liudijimai skiriasi nuo vyskupo G. Emmeto Carterio, Kanados Katalikų Vyskupų Konferencijos pirmininko, pareiškimo, kad „nėra esminio skirtumo tarp popiežiaus Pijaus V ritualo ir Pauliaus VI ritualo“, arba nuo kun. J. D. Crichtono tvirtinimo, kad „nepaisant visko, Naujoji Mišių tvarka nėra nauja, išskyrus vieną ar dvi smulkmenas“ (Liturgical Changes, the Background, C. T. S.[1])

Svarbiausias liudijimas yra detalūs oficialių protestantų stebėtojų pasisakymai apie tikslų jų įtakos pobūdį ir mastą, rengiant Naujųjų Mišių projektą. Skaitant įžymaus anglikonų dvasininko žodžius tenka stebėtis, kaip artimai naujasis ritualas atitinka protestantų, bet ne katalikų Mišių turinį, o tai dera prie artėjimo link bendros liturgijos.

„Romos ritualas sunaikintas“ – visiškai peržiūrėtas ir išplėstas Michaelo Davieso knygos „Pakeitimai Mišiose“ [Changes in the Mass] variantas, kurio buvo atspausdinta daugiau nei 30 000 egzempliorių. Paėmus bendrai su jo ankstesniais veikalais „Tridento Mišios“ [The Tridentine Mass] ir „Naujosios Mišios“ [The New Mass], šis jo darbas – triuškinantis kun. Crichtono iškeltų prieštaravimų paneigimas ir autoriaus išvestos paralelės tarp Cranmerio[2] ir jo šių dienų analogo – arkivyskupo Bugninio – patvirtinimas. Pastarojo žodžiais tariant, „liturginė reforma yra viena svarbiausių Katalikų Bažnyčios pergalių ir turi ekumeninį užmojį, kadangi kitos Bažnyčios ir krikščionių denominacijos ją supranta ne vien kaip kažką, kuo reikia žavėtis, bet ir kaip būsimos tolesnės pažangos ženklą“.

 

 

„Taip pat apaštaliniu autoritetu bei šio laiško galia amžiams sutinkame ir leidžiame, kad jie nuo šiol sektų tiktai šiuo Mišiolu giedant ar skaitant Mišias bet kurioje bažnyčioje be jokio sąžinės skrupulo ir neužsitraukdami jokių bausmių, nuosprendžių ar cenzūrų, bei galėtų juo laisvai ir leistinai naudotis... Panašiai nustatome ir paskelbiame, kad jie negali būti kieno nors verčiami ar spaudžiami šį Mišiolą keisti, o šis laiškas negalės būti niekada vėlesniais laikais atšauktas ar pakeistas, bet visados liks tvirtai galiojantis.“

 

Popiežius šv. Pijus V, bulė Quo primum tempore, 1570.

 

„Niekas neturėtų nuvertinti liturginio judėjimo galios ir reikšmės. Kas dabar vyksta, yra ne didėjantis asmeninio polinkio ar įdomaus pašalinio užsiėmimo išpopuliarėjimas, ne ritualo anomalijų pakoregavimas, bet Bažnyčios ganytojiško gyvenimo pakeitimas, atnaujinimas. Čia kalbama ne apie atsitiktinius dalykus, bet apie pačius doktrinos pagrindus (mano pabrėžta).

 

Charles Davis, Liturgy and Doctrine, 1960, p. 100.

 

„…Vyskupams susidarė įspūdis, jog liturgija pilnai aptarta. Žvelgiant į praeitį, tampa aišku, kad jiems buvo suteikta galimybė apsvarstyti tik bendruosius principus. Vėlesni pakeitimai buvo radikalesni nei tie, kurie atsirado popiežiaus Jono ir vyskupų, priėmusių dekretą dėl liturgijos, valia. Jo pamokslas pirmosios sesijos pabaigoje rodo, jog popiežius Jonas neįtarė, ką planuoja liturgijos specialistai“ (mano pabrėžta).

 

Kardinolas Heenan, A Crown of Thorns, 1974, p. 367.

 

„Kas tą dieną (kai Susirinkimo tėvai balsavo už Konstituciją apie liturgiją) galėjo įsivaizduoti, kad per kelerius metus, daug mažiau nei dešimtmetį, lotyniškoji Bažnyčios praeitis bus beveik visiškai ištrinta, kad ji bus sumenkinta iki atminimo, nykstančio žvelgiant į perspektyvą? Tokia mintis būtų kėlusi mums siaubą, tačiau ji atrodė tokia neįmanoma, kad buvo juokinga apie ją galvoti. Taigi nuleidome ją juokais.“

 

Arkivyskupas R. J. Dwyer, Twin Circle, 1973 m. spalio 26 d.

 

„…Romos ritualas, kokį jį žinojome, nebeegzistuoja. Jis buvo sunaikintas.“

 

T. Joseph Gelineau, S. J., Demain la Liturgie, 1976, p. 10.

 

„Liturginė reforma yra viena svarbiausių Katalikų Bažnyčios pergalių.“

 

Arkivyskupas A. Bugnini, Notitiae, 1974 m. balandis, p. 126.

 

 

 

1570 m. popiežius šv. Pijus V kodifikavo tuomet Romoje vartotų šv. Mišių formą ir išplėtė jas visam lotyniškajam ritualui, su keliomis aiškiai nustatytomis išimtimis. Šių Mišių istorija jau pateikta ankstesnėje šios serijos knygelėje „Tridento Mišios“ [The Tridentine Mass] ir nebus čia kartojama. Pakaks pasakyti, jog anot tėvo Fabero, tai „nuostabiausias dalykas šiapus dangaus“, tiek artimas tobulybei, kiek įmanoma šiame netobulame pasaulyje. Tridento Mišios tobulos savo forma, tobulos savo puoselėjama doktrina. „Žvelgiant į šias apeigas kaip į visumą, – rašė kardinolas Wisemanas, – matosi, kad jos sudarytos išlaikant pasigėrėtiną simetriją, puikias dalių proporcijas ir yra taip subtiliai sutvarkytos, kad sukelia ir išlaiko nenutrūkstamą susidomėjimą šventuoju veiksmu“[3].

Nors ją dar celebruoja palyginti mažas skaičius kunigų, likusių ištikimų savo įšventinimo Mišioms, ši tauri liturgija, leidžianti jau žemėje paragauti dangaus, buvo sunaikinta. Tie, kurių rankose yra  Bažnyčios valdžia, šiandien ją neigia. Vyskupai savo ganytojiškuose laiškuose, kunigai iš sakyklų, katalikų spauda, Katalikų informacijos biuras – visi mus tikina, kad tai, kas mums duota vietoje Romos Mišių, yra ne kažkas nauja, o tik tos pačios Mišios. Jie atkakliai teigia, jog neįvyko jokių svarbesnių pokyčių: esą vietinės kalbos vartojimas, peržiūrėta skaitinių tvarka, visuotinės maldos, pasauliečiai skaitovai – visa tai nežymūs, neesminiai dalykai. Iš tiesų esą nėra ko nerimauti, atvirkščiai – tuos dalykus reikia sutikti su džiaugsmu ir padėka[4].

Tai visiška netiesa. Įvyko revoliucija. Mums žinomas šv. Mišių pavidalas, Romos Mišios, buvo sunaikintos. Atkreipkite dėmesį, kad netvirtinu, jog buvo sunaikintos Mišios. Pačios Mišios neturi būti painiojamos su kuriuo nors atskiru Mišių ritualu. Bažnyčioje visada buvo skirtingų Mišių ritualų; slaviškoji ukrainiečių liturgija yra tiek pat Mišios, kiek ir šv. Pijaus V Mišios. Aš tik teigiu, kad, su jau minėtomis retomis išimtimis, sunaikinta toji ypatinga šv. Mišių forma, kurią vadiname Romos Mišiomis.

Nestinga tradicionalistų liudijimų šiam faktui. Dar 1969 m. gegužę jaunas tiesiakalbis italų prelatas mons. Domenico Celeda pastebėjo:

„Laipsniškas liturgijos griovimas – jau gerai žinomas liūdnas faktas. Per mažiau kaip penkerius metus tūkstantmetė pamaldų struktūra, šimtmečiais vadinta Opus Dei [Dievo darbas – lot.], buvo išardyta... Vietoj jos įvestos vaikiškos formos apeigos, triukšmingos, keistos ir nepaprastai nuobodžios. Veidmainiškai nekreipiama dėmesio į tikinčiųjų sutrikimą ir pasibjaurėjimą... Skelbiama, kad jos turėjo didžiulį pasisekimą, nes dalis tikinčiųjų jau įprato mechaniškai kartoti tam tikras frazes, kurios dėl kartojimo jau prarado savo poveikį“[5].

Vienas iš daugelio „II Vatikano dvasios“ aspektų yra tai, kad jeigu tik asmuo priskiriamas tradicionalistams, ką tik ji ar jis besakytų, nelaikoma vertu dėmesio. Arba tai, kas, pasak tradicionalisto, gali būti objektyviai įrodyta, yra neesminga. Pakanka prilipdyti jam tradicionalisto „etiketę“, ir jau galima jo nebepaisyti. Norint įveikti šią kliūtį, tradicionalistai šioje knygelėje bus retai minimi. Nebus sunku pasiremti daugiausia pareiškimais tų, kurie niekada nebuvo įsitraukę į tradicionalistų judėjimą, ir įrodyti, kad tai, kas vyksta nuo Vatikano II Susirinkimo – ne reforma, bet revoliucija. Po revoliucijos įvedama tvarka niekada nebūna anksčiau egzistavusi tvarka. Pats revoliucijos tikslas – nuversti esamą santvarką. Todėl tai, kas šiandien laikoma mūsų bažnyčiose, yra ne reformuota šv. Pijaus V Mišių versija, kurią nustatė Vatikano II Susirinkimas, bet Novus Ordo Missae, naujosios Mišios – kažkas tokio, ko Susirinkimas nenumatė.

Dar Susirinkimo metu kai kurie tikintieji susirūpino dėl galimų pakeitimų Mišiose. Apie šiuos būgštavimus kalbėjo kardinolas Heenanas gavėnios ganytojiškame laiške, paskelbtame 1964 m., tarp trečiosios ir ketvirtosios sesijų: „Pažvelkime, pavyzdžiui, į šventųjų Mišių pakeitimus. Kai kurie iš jų kelia didelį nerimą. Įsivaizduokite, kad viskas bus pakeista, ir tai, ką žinojote nuo vaikystės, bus iš jūsų atimta“[6].

Šie būgštavimai visiškai pasitvirtino. 1965 m. rugpjūčio mėnesį Evelynas Waugh[7] pareiškė viešą protestą ir perspėjimą. Jis atkreipė dėmesį, kad privačių nusiskundimų, pareikštų naudojantis atitinkamais kanalais, nebuvo paisoma ir kad atėjo laikas atvirai „perspėti paklusnius pasauliečius apie gręsiančius pavojus“. Tie, kurie skleidžia dabar visiems primetamas teorijas, „jau seniai gyveno su mumis kai kuriose JAV dalyse ir Šiaurės Europoje. Mes juos laikėme keistuoliais, mėginančiais atspėti antrojo amžiaus papročių mįslę. Pasikliovėme gyvuojančia mūsų Bažnyčios Romanitas [romietiška dvasia – lot.]. Staiga pamatome tuos keistuolius valdžioje“[8].

Keistuoliai valdžioje – tai tiksliai pasakyta. Tačiau būtent tie, kurie stengiasi išsaugoti Bažnyčioje blaivų mąstymą, dabar vaizduojami keistuoliais. Velionis Atlantos (JAV) arkivyskupas Hallinanas taip pat pastebėjo:

„Priėjome eros pabaigą. Kas anksčiau buvo negailestingai vadinama „ekscentriškų litnikų[9]“ „ekscentriškomis idėjomis“, dabar yra visuotinis Bažnyčios įstatymas“[10].

 

 

Kai popiežius Paulius VI 1969 m. balandžio 3 d. paskelbė naująjį Mišiolą, tapo aišku, kad įvyko revoliucija. Tai stebėtinai atvirai pripažįstama The Ampleforth Journal, apžvalgoje, kuri paprastai skiriama nuolatos augantiems „susirinkiminės Bažnyčios“ privalumams girti:

„Tarp 1969 m. Didžiojo ketvirtadienio ir 1970 m. Didžiojo ketvirtadienio buvo paskelbta ir įvykdyta beprecedentės apimties liturginė revoliucija (galbūt evoliucija?)“[11].

1969 m. rugsėjo 15 d. kardinolas Heenanas paskelbė dar vieną ganytojišką laišką. Jis paaiškino nuolatinių Mišių keitimų priežastį:

„Štai atsakymas. Būtų kvaila iš karto įvesti visus pakeitimus. Kai kurie entuziastai sakė, kad vyskupai „vos pavelka kojas“. Tačiau aišku, kad buvo išmintingiau keisti pamažu ir atsargiai. Jeigu visi pakeitimai būtų buvę įvesti sykiu, būtumėte šokiruoti“.

Du prancūzų liturgijos žinovai, turintys  tarptautinę reputaciją, Susirinkimo metu buvę ekspertai (periti) ir naujojo liturginių komisarų korpuso avangardas, nuo Susirinkimo pabaigos taip nerimastingai dirbę įvesdami revoliuciją, pasisakė dar atviriau negu The Ampleforth Journal. Tėvas Josephas Gelineau, S. J. yra žinomas liturgijos autoritetas ir psalmių vertimo liaudies kalba muzikinio apipavidalinimo autorius. 1976 m. išleistoje knygoje jis buvo pakankamai sąžiningas, kad atvirai pasakytų:

„Norint išvengti neteisingo supratimo, verčiant nepakanka tą patį dalyką pasakyti lygiareikšmiais žodžiais. Tai – formuluotės pakeitimas (C’est changer la forme). Taigi liturgija nėra paprasčiausiai informacijos perteikimo priemonė, pamoka, kurioje svarbus tik turinys. Tai simbolinis veiksmas, sudarytas iš formulių (formes), turinčių tam tikrą apibrėžtą prasmę. Keičiantis formulėms, keičiasi ritualas. Pasikeitus vienam elementui, pakinta visumos reikšmė. Tegu tie, kurie, kaip ir aš, mokėjo ir giedojo lotynų kalba grigališkąsias aukštąsias Mišias, prisimena jas, jeigu gali. Tegu jie palygina jas su Mišiomis, kurias turime dabar. Skiriasi ne tik žodžiai, melodijos ir kai kurie gestai. Iš tikrųjų, tai kita Mišių liturgija (c’est une autre liturgie de la messe). Tą reikia vienareikšmiškai pasakyti: toks Romos ritualas, kokį žinojome, nebeegzistuoja (le rite romain tel que nous l’avons connu n’existe plus). Jis sunaikintas (Il est détruit). Kai kurios buvusio pastato sienos sugriuvo, o kitų išvaizda taip pasikeitė, kad dabar jis atrodo kaip griuvėsiai arba dalinis kito pastato pamatas“[12].

Antrasis iš šių ekspertų, kun. Henri Denis, savo paskutinėje knygoje (išleistoje 1977 m.) rašo:

„Teigti, kad viskas pasikeitė, reiškia paprasčiausiai pripažinti, kas atsitiko. Kai kuriuose debatuose su tradicionalistais kartais tampa įprasta teigti, jog niekas nepasikeitė. Tačiau būtų daug geriau turėti drąsos pripažinti, kad Bažnyčia padarė reikšmingų pakeitimų ir kad turėjo rimtą priežastį tai padaryti. Kodėl nepripažinus, kad religija pasikeitė?..“[13]

Dar 1968 m. kun. Louis Bouyer, kitas tarptautinės reputacijos liturgijos specialistas, pripažino, kad įvestoji reforma buvo ne vien Susirinkimo tėvų siekių, bet ir viso šio šimtmečio liturginio judėjimo išdavystė, „sąmoningas nusigręžimas nuo to, ką rengėsi padaryti Beauduinas, Caselis ir Piusas Parschas, prie ko ir aš norėjau prisidėti nedideliu savo indėliu“[14].

Kun. Bouyer taip pat padarė stulbinantį (tačiau labai tikslų) pareiškimą:

„Kartoju, šiuo metu privalome aiškiai pasakyti: šiandien Katalikų Bažnyčioje praktiškai nebėra liturgijos, vertos šio vardo“[15].

1975 m. jis išreiškė dar griežtesnę nuomonę:

„Katalikų liturgija buvo suardyta jos geresnio suderinimo su sekuliarizuotomis pažiūromis (moeurs sécularisées) dingstimi, tačiau iš tikrųjų tai padaryta prisitaikant prie tų juokdario pokštų, kuriuos vienuolių ordinai turėjo primesti, patinka tai ar ne, kitiems dvasininkams. Pasekmių neteko ilgai laukti: staigiai sumažėjo dalyvavimas religinėse apeigose – nuo dvidešimties iki ketu­riasdešimties procentų tarp tų, kurie buvo praktikuojantys katalikai... o nepraktikavusieji nerodo nė trupučio susidomėjimo šia pseudomisionieriška liturgija, ypač jaunimas, kurį, save apgau­dinėjant, tikėtasi patraukti tokia klounada“[16].

Nors tiesa, kad atgrasūs naujųjų Mišių požymiai, net jeigu jie būtų sulaukę ganytojiško pasisekimo, pasireiškusio žymiu Mišių lankymo padidėjimu, vis tiek lieka atgrasūs, verta pabrėžti, jog toji reforma – pastoralinė katastrofa. Neseniai atliktos apklausos duomenimis, Mišių lankymas Prancūzijoje sumažėjo 66%, Olandijoje – 54%, JAV – 30%, Anglijoje ir Velse (kur, palyginus su dauguma šalių, reforma prislopinta) – 16%, nors iki „atnaujinimo“ jis kasmet didėdavo[17].

Kad įvairūs triukai nepadarė ilgiau trunkančios įtakos jaunimui, pastebėjo daugelio šalių kunigai. Nerasite liberalesnio ar mažiau tradiciškai mąstančio kunigo nei kun. Andrew Greeley Amerikoje. Jis aiškina taip:

„Kaip man prisipažino vienas studentas, „paskutinė vieta pasaulyje, į kurią eičiau, norėdamas sutikti sakralumą, yra mano bažnyčia“. Kai kurie dvasininkai ir kai kurios bažnyčios, pastebėję, kad nebėra tikinčiųjų, jaunesnių kaip 25 metai, mano, kad reikia kažką daryti, kad bažnyčia turi „neatsilikti“.

Todėl dvasininkai užsiaugina ilgus plaukus, vartoja žargonizmus, rūko žolę, kartą per savaitę eina į baseiną, užmiega su gitara ir mėgaujasi gyvenimu kaip žmonės. Bažnyčiose laikomos roko mišios, aptemptais rūbais apsirengę šokėjai kraipo kojas presbiterijoje, garbina „Superžvaigždę“ ir Lenny’io Bersteino pseudoreliginę muziką.

Tačiau neatrodo, kad tai veiksminga. Kažkodėl jaunimo nepatraukia nei dvasininkai, besielgiantys kaip narkomanai, nei bažnyčios, mėginančios pavaduoti vietines kavines arba rengti kažką panašaus į Woodstocką“[18].

Anglijoje kun. Michaelis Richardsas, nepaprastai liberalaus ir antitradicionalistinio Clergy Review redaktorius, išreiškė nepasitenkinimą, kad vyskupai savo misiją perdavė „keliems eiliniams, neturintiems pagrindų technikams, kurie dabar nori išplėsti savo valdžią, nesitenkindami vien aiškinamuoju darbu, bet imdamiesi ganytojiškos ir misionieriškos veiklos“. Jis priduria, kad kol šie „liturginiai knygų graužikai ir prekeiviai“ nebus priversti grįžti „prie savo tiriamųjų ir buhalterinių darbų..., dabartinės anglų kalba laikomos Mišios liks tame lygmenyje, iki kurio jos nusileido – bingo salono, viktorinos ar „laimės šulinio“ lygmenyje. Dažnai pagalvodavau, tačiau nesiryždavau patikėti, kad daugelis tų, kurie užima aukštesnę padėtį negu mes, savo publiką laiko kvailiais. Dabar pradedu tuo tikėti. Pritarsiu jiems, jeigu katalikų visuomenė ir toliau priims šią nesąmonę“[19].

Nelaimei, dauguma katalikų jau tiek daug priėmė, kad tikriausiai priimtų bet ką – o dėl tų, kurie mano, jog jau pakaks to darkymosi, labiau tikėtina, kad jie prisijungs prie daugiau kaip devyniasdešimties procentų Britanijos gyventojų, nedalyvaujančių pamaldose sekmadieniais, nei kad ims lankyti Tridento Mišių centrą. Paradoksalu, jog vyskupams, rodos, labiau kelia nerimą faktas, kad keli tūkstančiai katalikų tradiciniu būdu garbina Dievą kiekvieną sekmadienį, negu tai, kad dešimtys tūkstančių nutarė Jo negarbinti visai.

 

 

Iš tikrųjų netenka stebėtis, kad Evelyno Waugh perspėjimas „paklusniems pasauliečiams“ liko nepastebėtas. Ypač Britanijoje geriems katalikams būdingas klusnumas. Praktiškai tuo buvo puikiai pasinaudota. Jau visą šimtmetį daugelis ryžtingų, ortodoksiškų popiežių duodavo puikias gaires ir labai gerai vadovaudavo: jie tikėjosi, kad jų mokymas bus priimtas, ir pasirūpino, kad taip ir įvyktų. Vyskupai Vatikano direktyvas perdavinėjo dvasininkams, o dvasininkai – pasauliečiams. Iš esmės katalikybė priėmė tas direktyvas iš asmens, užimančio aiškiai apibrėžtoje hierarchijoje viena pakopa aukštesnę padėtį. Galimybė, kad iš viršaus galėtų ateiti klaidingi ar žalingi nurodymai, arba ką reikėtų daryti, jei taip atsitiktų, niekada nebuvo apsvarstyta būtent todėl, kad to niekada neįvykdavo.

Vis dėlto, egzistavo nedidelis avangardas, Evelyno Waugh minėti keistuoliai, ir jų skaičių padidino Susirinkimo sukurta atmosfera. Tačiau jie buvo kaip tik to tipo žmonės, kurie neabejotinai sveikino liturgines permainas. Jų nuomone, visa, kas nauja, kas ekumeniška, „šiuolaikiška“, yra privaloma. Taip toji grupė, kuri buvo pasirengusi nebepriimti besąlygiškai Vatikano direktyvų (tokių, kaip, pavyzdžiui, Humanae vitae[20]), reiškė tik vieną nusiskundimą dėl liturginių reformų – kad jos nepakankamai radikalios. Labiau ortodoksiškais katalikais buvo galima pasikliauti, kad jie, gal ir be džiaugsmo, vis dėlto priims bet kuriuos popiežiaus autoritetu įvestus pakeitimus. Paskutinė naujovė, įvesta Britanijoje ir JAV, yra Komunija į rankas. Prieš jos įvedimą vargu ar bent vienas Mišių lankytojų procentas jos norėjo, tačiau dabar, kai ji jau veikia, abejotina, kad daugiau negu keli procentai ryžtųsi iš tikrųjų jai priešintis. Revoliucionierių tikslui pasiekti nebūtinas masinis palaikymas, tereikia, kad būtų mažiausias pasipriešinimas.

Be to, gyvenimo realybė tokia, kad eilinis gatve einantis ar klauptuose sėdintis žmogus giliai nemąsto apie tokius dalykus kaip politika arba religija. Iš tiesų, maža suaugusių žmonių, kurie būtų tikrai perskaitę nors vieną knygą apie politiką arba religiją[21]. Jie pernelyg pasiduoda propagandai, ypač tų, kuriuos laiko tos srities žinovais. Naujosios liturgijos įvedimą lydėjo propagandos iš sakyklų ir katalikų spaudos lavina. Tikintiesiems buvo sakoma, kad šie pakeitimai įvedami jų ir visos Bažnyčios labui; kad jie turėtų jiems pritarti ir jais gėrėtis; kad, iš tikrųjų, tikintieji dešimtmečiais jų reikalavę; ir, kaip paskutinis argumentas, kad neginčytinas šių pakeitimų priėmimas bus rimtas jų ištikimybės popiežiui išbandymas. Katalikų mažuma – daugelis jų konvertitai – suvokusi šiuose pokyčiuose slypinčius pavojus, neturėjo galimybės pateikti savo poziciją svarstymui. Keli laiškai pateko į katalikų ir pasaulietinę spaudą, tačiau jų poveikis, palyginti su ilgalaike per oficialiąją žiniasklaidą ir ypač iš sakyklų sklindančia propaganda, buvo minimalus. Paprastai būdavo reaguojama taip: „Kunigas sako, kad man tai naudinga, vadinasi turi būti naudinga“. Pagrindinė reklamos pasaulio aksioma skelbia, kad jeigu žmonėms pakankamai dažnai teigsi, jog tam tikras dalykas jiems patinka, jis jiems tikrai patiks –dabar iš tikrųjų didelė dalis Mišių lankytojų įsitikinę, kad jiems patinka tie pakeitimai, ir tikrai prieštarautų bet kuriai pastangai pakeisti šį procesą. Taigi pakanka klausytojų, parengtų tokio tipo propagandai, varomai norint pateisinti Komuniją į rankas, esą ji labiau tinka brandžiam, pilnamečiui žmogui ir atitinka šiuolaikinio žmogaus orumą.

Taip pat svarbu pabrėžti revoliucijos įvedimo etapais veiksmingumą. Būtent tokią politiką vykdė Cranmeris, savo liturginės revoliucijos pradžioje vengęs drastiškų pakeitimų, „kurie be reikalo išprovokuotų konservatorius ir skatintų užsispyrimą didelės žmonių grupės, kurią, tinkamai su ja elgiantis, dviprasmiškomis ir laikinomis priemonėmis galima priversti sutikti“[22].

Aš kruopščiai ištyriau, kokiu būdu Cranmeris primetė savo pakeitimus, ir gana smulkiai tai išdėsčiau knygoje „Cranmerio Dieviškoji tvarka“. Nekartosiu čia tų duomenų, tik išvardinsiu keturis jo revoliucijos etapus, kurių trys pirmieji jau įgyvendinti dabartinėje reformoje.

„Pirmuoju etapu dar nepakeistos tradicinės Mišios turėjo būti laikomos vietine kalba. Antruoju etapu į senąsias Mišias buvo įvesta nauja medžiaga, kuri dar nebuvo aiškiai eretiška. Trečiuoju etapu senosios Mišios turėjo būti papildytos vietine kalba atliekamomis Komunijos apeigomis, kurios vėlgi nebuvo specifiškai eretiškos. Ketvirtuoju etapu šios pamaldos turėjo būti pakeistos aiškiai protestantiškomis“[23].

Šios technikos dėka dvasininkija ir žmonės priprato prie permainų. Vietoje supratimo, kad Mišios negali būti keičiamos, buvo įdiegtas pripažinimas, kad jos gali būti keičiamos – ir kiekviena nauja permaina, ją priėmus, skatino lengviau priimti kitą. Galiausiai dauguma dvasininkijos ir žmonių buvo parengti priimti bet kurį pakeitimą ar bent jam neprieštarauti.

Mano jau minėtos rūšies propaganda už dabartinę revoliuciją įžvalgesniam pasauliečiui buvo akivaizdi gerokai prieš naujųjų Mišių paskelbimą 1969 m. Christopheris Sykesas, Evelyno Waugh biografas, pareiškia tokią nuomonę straipsnyje, paskelbtame 1966 m.:

„Vidutinis katalikas pasaulietis gerai supranta Bažnyčioje vykstantį Aggiornamento [prisitaikymo prie šių dienų – it.] judėjimą per patirtį, kurią įgyja eidamas į bažnyčią ir lankydamasis naujosios liturgijos Mišiose. „Mums jos patinka; esame didžiai už jas dėkingi; niekada nebuvo geriau“, – taip mums nuolat sakoma. „Jų nemėgstantys yra ta neišmintinga nedidelė mažuma, kuri laikosi įsitvėrusi visko, gero ar blogo, vien dėl to, kad tai sena“, – ir šį balsą nuolat girdime. Be to, daugelis mūsų dvasininkų sako, kad mes buvome labai nepatenkinti buvusia Mišių tvarka; kad jas lankydami, mes nepaisėme jų prasmės, o priešingai – laikydavome jas vien kunigo reikalu, neturinčiu nieko bendra su mumis, pasauliečiais. Mums jos buvę tik beprasmis tarškėjimas labai nemėgstama kalba. „Mes visi esame labai laimingi, – sakoma mums, – kad senosios Mišios dingo“.

Man atrodo, kad naujojo ritualo propaganda, kurios, beje, čia nekarikatūrinau, yra itin silpna, kai kalbama apie tariamą visuotinę katalikų antipatiją ankstesniajam ritualui. Ji silpna kaip propagandos dalykas, nes ta pati dvasininkija daug metų – iš tikrųjų nuo tada, kai prisimenu girdėjęs pirmą pamokslą ar tikybos pamoką – mus tikino, kad Mišios susiejo mus į bendruomenę, kadangi (nekalbant apie doktriną) meilė Mišioms buvo mūsų visų bendras jausmas... (Vietinė kalba) susilpnintų tą didingą Bažnyčios vienybę, atsispindinčią jos apeigose. Mus tikino, kad toks paprotys daug daugiau žmonių suerzintų, negu patenkintų, ir padarytų daugiau žalos, negu naudos. Kai tie patys žmonės apsisukę sveikina mus atsikračius blogosios senos liturgijos, žada daugiau vietinės kalbos ir vis mažiau tokių Mišių, kurias mus ragino mylėti, kuo gi turėtume tikėti? Ar visus tuos metus jie tyčia kalbėjo nesąmones, ar dabar iš tikrųjų nuoširdžiai reiškia kritiką (kuri kartais prilygsta juodinimui)? Bet kuriuo atveju, tie dvasininkai, kurie įsitraukė į šią propagandą, silpnina savo autoritetą dar galinčių atsiminti žmonių akyse“[24].

 

 

Deja, kaip parodė įvykiai, atrodo, kad dauguma katalikų turi prastą atmintį – arba geba užmiršti tai, kas, jų manymu, nepatogu. Neįmanoma neprisiminti „dvigubo mąstymo“ principo, kurį naudojo Partija Orwello knygoje „1984-ieji“. Tai reiškia „...gebėjimą tikėti, kad juoda yra balta, dar daugiau – žinojimą, kad juoda yra balta, ir užmiršimą, kad kas nors yra manęs priešingai“[25].

Tie, kurie negali ar nenori prisitaikyti prie dvigubo mąstymo proceso, traktuojami kaip pamišėliai. „Jūs išprotėję. Jūsų atmintis sutrikusi. Jūs nesugebate atsiminti tikrų įvykių ir įtikinėjate save, kad atsimenate kitus įvykius, kurių niekada nebuvo. Laimei, tai pagydoma“[26].

Tie iš mūsų, kurie liko „nepagydyti“, kurie tebeprisimena Mišias, buvusias iki reformos, arba (laimingo atsitiktinumo dėka) dar gali dalyvauti Tridento Mišiose, žino, kad popiežiaus Pauliaus VI reformos lyginimas su popiežiaus šv. Pijaus V reforma – groteskiška tiesos parodija. Net atsargiausias iš konservatorių, Douglasas Woodruffas, pasisakė prieš šį absurdišką tvirtinimą: „Visiškai klaidinga šv. Pijaus V ritualą prilyginti popiežiaus Pauliaus VI ritualui“[27].

Douglasas Woodruffas yra tikrai vienas žymiausių mūsų laikų mokslininkų pasauliečių angliškai kalbančiame katalikų pasaulyje, tačiau darydamas tokį pareiškimą, jis tik teigia tai, kas turėtų būti žinoma kiekvienam katalikui, turinčiam bent truputį sveiko proto ir elementarių žinių apie Mišias bei jų istoriją. Katalikų Tiesos Bendrijos brošiūroje „Liturginiai pasikeitimai. Pagrindai“ kun. J. D. Crichtonas turi įžūlumo pareikšti: „Šiaip ar taip, Naujoji Mišių tvarka nėra nauja, išskyrus vieną dvi nežymias detales“. Vyskupas G. Emmetas Carteris, Kanados Katalikų Vyskupų Konferencijos pirmininkas, nuėjo dar toliau, 1977 m. spalio 1 d.parašęs Kanados laikraštyje Catholic Register: „Nevarginkit manęs su vadina­mosiomis Tridento apeigomis (sic!). Nėra esminio skirtumo tarp popiežiaus Pijaus V ritualo ir popiežiaus Pauliaus VI ritualo. Šiuo klausimu ginčysiuosi su kiekvienu. Be to, visai nematau žymesnio skirtumo, ar celebrantas pasirenka pirmąją Eucharistinę maldą, ar Romos Kanoną“. Aišku, kad yra visų rangų dvasininkų, manančių, kad pasauliečiams stinga išsimokslinimo ir supra­tingumo.

Kažkiek logikos turėtų liberalai, tvirtindami, kad naujosios Mišios geresnės už senąsias ir kad negalintys to suprasti yra pamišę. Tačiau ginčytis, jog tai, ką turime dabar, yra tai, ką turėjome anksčiau – tos pačios Mišios su keliais neesminių dalykų pakeitimais – na, „1984-jų“ pasaulyje tai būtų vadinama „dvigubai dvigubu mąstymu“!

Ne, tėvas Gelineau teisus. Romos ritualas, kokį jį žinojome, nebeegzistuoja. Jis sunaikintas. Esame ne reformos, bet revoliucijos – ir triumfuojančios revoliucijos – liudininkai. Pacituosime euforiškus arkivyskupo Bugninio, pagrindinio tos revoliucijos kūrėjo, žodžius:

„Liturginė reforma yra viena svarbiausių Katalikų Bažnyčios pergalių (la reforma liturgica č una grande conquista della Chiesa cattolica), turinti ekumeninį matmenį (con proiezioni ecumeniche), nes kitos Bažnyčios ir krikščioniškosios de­­no­mi­nacijos mato joje ne vien kažką gražaus, bet ir tolesnės pažangos ženklą (non solo l’ammirazione, ma anche una specie di batistrada)“[28].

Kadangi mūsų Viešpats įsteigė tik vieną Bažnyčią, terminas „Bažnyčios“, kalbant tiksliai, priimtinas tik turint omenyje Katalikų Bažnyčią skirtingose šalyse, pvz., Ispanijos, Prancūzijos, Italijos Bažnyčias. Kur terminas „Bažnyčia“ taikomas institucijoms, nesančiomis bendrystėje su Romos Pontifiku, jis neabejotinai turi reikšti skirtingas Stačiatikių Bažnyčios šakas. Aš nepaprastai nustebčiau, jeigu arkivyskupas Bugninis rastų bent vieną Stačiatikių Bažnyčios narį, dvasininką ar pasaulietį, kuris posusirinkiminę reformą laikytų „kažkuo gražiu“. Vienas rusų stačiatikių dvasininkas neseniai man sakė, kad apsilankęs naujosiose Mišiose jis tikriausiai niekada nebegalėtų jose dalyvauti, kadangi nesupranta, kaip asmuo, galintis tokiu būdu celebruoti Mišias, galėtų tikėti Tikruoju buvimu. Visiškai neginčytina, kad kiekvienas arkivyskupo Bugninio reformos etapas vis tolino mus nuo stačiatikių ir artino prie protestantizmo.

Dabar Naująją Mišių tvarką reikia panagrinėti ekumeniniu požiūriu.

 

 

Laikraštyje The Tablet 1966 m. sausio 15 d. išspausdintame straipsnyje pranašiška antrašte „Bendroji liturgija?“ išreikštas pasitenkinimas „akivaizdžia ekumenine pažanga“, kurią rodo anglikonų II serijos šventųjų Bendruomeninių pamaldų ir katalikų Mišių supanašėjimas. II serija „turi beveik tiksliai tokią struktūrą, kaip ir pirmoji Mišių dalis, kaip ji dabar celebruojama dėl Susirinkimo liturginių reformų“[29]. Nuo 1966 m. ir katalikų, ir anglikonų liturgijos gerokai pasikeitė. Dabar anglikonai turi savo III serijos Bendruomenines pamaldas, mes – savo naująsias Mišias. Jų bendros raidos pobūdį galima apibūdinti kaip vis augantį supanašėjimą. Vargu, ar šiose liturgijose vykstančius pokyčius būtų galima vadinti „vystymusi“, jeigu pritaikytume griežtus kriterijus, išdėstytus Newmano knygos „Krikščioniškosios doktrinos vystymasis“ [The Developments of Christian Doctrine] V skyriuje. Jis primygtinai teigia, kad tikroji raida turi išlaikyti tai, kas vyko anksčiau, ir kad „išvystoji doktrina, apverčianti prieš tai buvusio vystymosi eigą, yra ne tikras vystymasis, o sugedimas“.

Dėl anglikonų Bendruomeninių pamaldų, jų ankstesnis vystymasis pozityviai siekė pašalinti katalikišką Mišių doktriną, kurią Cranmeris visiškai suprato, ja bjaurėjosi ir ją atmetė, kaip galutinai įrodyta Franciso Clarko magistro darbe „Eucharistinė auka ir reformacija“ [Eucharistic Sacrifice and the Reformation]. Norėdami apginti 1898 m. išleistą bulę Apostolicae curae, katalikų vyskupai aiškino: „Trumpai tariant, palyginę Edvardo VI Pirmąją maldų knygą su Mišiolu, randame šešiolika praleidimų, kurių akivaizdus tikslas – pašalinti aukos idėją. Be to, kadangi net po tokio drastiško poelgio dar pasiliko keletas posakių ir rubrikų, už kurių galėjo nusitverti Gardineris, stengdamasis jas suprasti kaip Tikrojo objektyvaus buvimo ir tikrosios aukos patvirtinimą, pataisytoje 1552 m. Maldų knygoje visi šie posakiai buvo pakeisti“[30]. Kaip bus parodyta žemiau, III serijos pamaldos pakeičia šią vystymosi kryptį priešinga, panaudodamos žodžių formas, atviresnes katalikiškai interpretacijai, tačiau tuo pat metu siekia kaip nors įtikti Laisvosioms bažnyčioms[31], o tai jau reiškia triumfą net pagal anglikonų supratimą!

Kai kalbama apie naująsias Mišias, vystymosi apgręžimas pasireiškia atsisakymu liturginių maldų, aiškiai išreiškiančių Tikrojo objektyvaus buvimo ir tikrosios aukos doktrinas, kurias Mišios priėmė per penkiolika šimtmečių vykusį palaipsnį ir natūralų procesą. Šis procesas visiškai atitinka Newmano trečią tikrojo vystymosi charakteristiką: gebėjimą asimiliuoti. Kaip išaiškinta Canono Smitho knygoje „Katalikų Bažnyčios mokymas“ [Teaching of the Catholic Curch], „...sakramentinės liturgijos vystymosi istorijoje pastebima augimo tendencija – priedai ir praplėtimai, pastangos pasiekti pilnesnį, tobulesnį simbolizmą“[32]. Tai buvo pagrindinė katalikų vyskupų paskelbto Apostolicae curae apgynimo mintis. „Pripažinta, kad ankstesniais laikais vietinėms Bažnyčioms buvo leista pridėti naujas maldas ir apeigas... Tačiau neturime jokio istorinio pagrindo teigti, jog joms taip pat buvo leista pašalinti anksčiau naudotas maldas bei apeigas ar net radikaliai perdirbti esamus ritualus, todėl tai mums atrodo visiškai neįtikėtina“[33].

Norint suprasti, kodėl Katalikų Bažnyčia nutraukė savo nekintamą tradiciją ir kuo radikaliausiai pertvarkė Romos ritualą, reikia pradėti nuo II Vatikano.

Per Apreiškimo [Švč. M. Marijai] šventę 1963 m. arkivyskupas Marcelis Lefebvre‘as pasiuntė laišką visiems Šventosios Dvasios kongregacijos, kurios generaliniu vyresniuoju jis buvo, nariams, kuriame įvertino pirmąją Vatikano Antrojo Susirinkimo sesiją. Arkivyskupas atkreipė dėmesį į nerimą keliančias tendencijas, pasireiškiančias tarp Susirinkimo tėvų, įskaitant ir svarbios grupės, kuri ekumeninį Susirinkimo aspektą laikė svarbesniu už visa kita, požiūrį. Ši grupė norėjo pašalinti iš Susirinkimo tekstų viską, kas galėtų palaikyti skirtumus, o ne padėtų kurti vienybę[34].

Susirinkime dalyvavę protestantų stebėtojai toli gražu ne vien stebėjo; kai kurie iš jų, pavyzdžiui, liuteronas Oscaras Cullmannas, anot laikraščio L‘Osservatore Romano, iš tikrųjų „rimtai prisidėjo“ rengiant Susirinkimo tekstus[35].

Aš jau pateikiau apsčiai dokumentacijos apie tai, kaip protestantų stebėtojai darė įtaką Susirinkimo tekstams (žr. knygos „Popiežiaus Jono Susirinkimas“ [Pope John’s Council] IX skyrių) ir čia to nekartosiu. Pakaks pridėti mano neįtrauktą anglikonų stebėtojo arkidiakono Pawley’io liudijimą:

„Pačio Susirinkimo eigoje, kiekviename etape stebėtojams buvo suteikiami pilnateisiai leidimai ir galimybė bendrauti bei keistis nuomonėmis, ir to proceso pėdsakus galime matyti pačiuose dokumentuose“[36].

Dar vienas anglikonų stebėtojas, Ripono vyskupas Moormanas pastebėjo:

„Skaitydamas Schemą apie liturgiją ir klausydamasis diskusijų dėl jos, negalėjau nepagalvoti, kad, jeigu Romos Bažnyčia pakankamai ilgai tęs Mišiolo ir Brevijoriaus tobulinimą, tai vieną dieną išras Bendrųjų maldų knygą“[37].

Kitas protestantų teologas dr. Jaroslavas Pelikanas su išlygomis, bet entuziastingai priėmė Konstituciją apie liturgiją, kuri, pasak jo, „…ne tik taisinėja liturginių apeigų formalumus, bet siekia suformuoti ir reformuoti patį Bažnyčios gyvenimą. Kadangi kaip tik toks buvo ir XVI a. reformatų tikslas, galbūt man, kaip reformacijos mokslininkui, savo reakciją į Konstituciją derės apibendrinti trimis rubrikomis, kurias panaudojau knygoje „Paklusnieji sukilėliai“ [Obedient Rebels] (Harper, 1964) Martyno Liuterio liturginių minčių aiškinimui“. Toliau dr. Pelikanas būtų galėjęs tęsti, kad pakeitimų, kuriuos protestantų reformatai darė liturgijoje, tikslas buvęs, kaip aiškino Liuteris, sunaikinti Mišias ir, tą darant, sunaikinti Bažnyčią: „Tolle Missam, tolle ecclesiam“. Tačiau dr. Pelikanas, matyt, manė, jog protingiau bus apeiti šį klausimą. Jis aiškina, jog keli pagrindiniai Konstitucijos apie liturgiją principai „reiškia reformatų pateiktos programos priėmimą, nors ir pavėluotą...“

Vis dėlto, dr. Pelikano entuziazmas nėra besąlygiškas. Komentuodamas Konstitucijos apie liturgiją teiginius, atitinkančius protestantų mąstymą, jis priduria: „Tokie pareiškimai tikrai paskatins entuziastingai pritarti kiekvieną, kas tiki, kad reformacija – Šventosios Dvasios darbas, tačiau vienu kritiniu momentu ši reakcija virsta nusivylimu. Atsižvelgiant į aiškų Kristaus įsakymą ir akivaizdžią Bažnyčios praktiką, kuo galima pateisinti tai, kad pasauliečiams vis neduodama taurė, išskyrus labai retas ypatingas progas – „atvejus, kuriuos nustato Apaštalų Sostas“ (Konstitucijos 55 straipsnis)? Galų gale, mūsų Viešpaties nurodytos Komunijos formos atkūrimas turi būti pagrindinis liturginės reformos tikslas artimiausioje ateityje“[38].

Žinoma, nėra teologinių argumentų prieš šventosios Komunijos priėmimą abiem pavidalais, tačiau nėra ir teologinių argumentų prieš jos priėmimą vienu pavidalu, nors protestantai tai ir tvirtina. Priėmimas abiem pavidalais buvo vienas iš pagrindinių klausimų liturginėse diskusijose reformacijos laikais: jos kaip normalios praktikos priėmimas galėjo atrodyti pripažinimu, jog priėmimas vienu pavidalu, beveik nekintamai vartotas Vakarų Bažnyčioje nuo XIV a., būtų kažkas nepriimtino ir – kaip nurodė Vestminsterio kardinolas Godfrey’is per diskusijas dėl Konstitucijos apie liturgiją – „priverstų žmones manyti, kad Katalikų Bažnyčia pasiduoda anglikonams ir kai kurioms kitoms protestantų grupėms, išlaikiusioms šią praktiką“[39].

Tačiau dr. Pelikano reikalavimas Katalikų Bažnyčiai atstatyti „mūsų Viešpaties nurodytą Komunijos formą“ yra nuolat įgyvendinamas. Kun. Schillebeeckxas, kraštutinis olandų liberalas peritus (ekspertas) Susirinkime, atskleidė, kaip kai kurie periti prisipažino įvedę į Susirinkimo tekstus dviprasmiškas frazes, kurias Susirinkimui pasibaigus ketino panaudoti per komisijas, sudarytas oficialiems dokumentams įgyvendinti[40].

Dr. Pelikano pacituota trumpa frazė iš Konstitucijos apie liturgiją 55 straipsnio dėl Komunijos abiem pavidalais įvedimo „tais atvejais, kuriuos nustato Šventasis Sostas“, netrukus buvo išplėsta į labai ilgą sąrašą, pateiktą naujųjų Mišių Institutio generalis[41]. Paskui šis sąrašas buvo dar išplėstas, ir kai kuriose parapijose pasirinktina Komunija abiem pavidalais dabar tapo reguliaria praktika. Tai, žinoma, daroma neoficialiai, tačiau, jeigu ši jau nusistovėjusi praktika tęsis, Vatikanas galiausiai padarys galą šiam įstatymo pažeidinėjimui jį įteisindamas, kaip atsitiko su Komunija į rankas ir šventąją Komunija dalinančiais pasauliečiais.

Panašiai tokios protestantiškos praktikos, kaip liturgija vietine kalba, tampa iš esmės visuotinės, nepaisant fakto, kad Susirinkimas įsakė išlaikyti lotynų kalbą ir dauguma tėvų manė, jog ji tikrai bus išlaikyta „pagrindinėse Mišių dalyse tose šalyse, kur Bažnyčia jau seniai įsteigta ir žmonės prie jos pripratę, paliekant gimtąją kalbą katechetinei ar dialoginei daliai Mišių pradžioje ir visoms kitoms liturginėms funkcijoms“[42]. Kardinolas Heenanas pripažino, jog „vyskupai Susirinkime nenumatė, kad lotynų kalba faktiškai dings iš katalikų bažnyčių“[43].

Panašiai ir įvedimas Mišių laikymo link liaudies yra dar vienas žingsnis, visiškai derantis su (protestantų) reformatų pateiktomis „liturginėmis programomis“, kuris iš esmės tampa visuotiniu reiškiniu Vakarų Bažnyčioje už Geležinės uždangos ribų. Šis ryšių su Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių liturgine tradicija nutraukimas nebuvo net paminėtas Konstitucijoje apie liturgiją, kaip ir paplitusi Komunijos į rankas praktika. Be to, Komunija į rankas prieštarauja Rytų Bažnyčių, stačiatikių ir unitų, tradicijoms, todėl iš tikrųjų, kuo labiau šliejamės prie protestantų tikėjimo bei praktikos, tuo labiau nutolstame nuo stačiatikių[44].

Dar prieš pradedant kalbėti apie Mišių teksto pakeitimus, kurie buvo skirti jo suvienodinimui su protestantų eucharistine praktika ir tikėjimu, aišku, kad minėti pokyčiai – visuotinis gimtosios kalbos vartojimas, Mišios veidu į žmones ir Komunija į rankas – patys savaime padėjo pereiti nuo senųjų Mišių etoso, kuris buvo laikomas katalikišku etosu ir tokiu pripažįstamas, prie neabejotinai protestantiško etoso.

Konstitucijos apie liturgiją įgyvendinimas buvo patikėtas Consilium, į kurį įėjo šeši patarėjai protestantai. Buvęs Portlando (Oregonas) arkivyskupas Dwyeris pripažino, kad Susirinkimo tėvai padarė didelę klaidą, perdavę liturgijos reformą į šio „liturginio isteblišmento“ narių rankas[45]. Žurnale La Documentation Catholique 1970 m. gegužės 3 d. buvo išspausdinta popiežiaus Pauliaus su šešiais protestantais patarėjais nuotrauka, kai jis 1970 m. balandžio 10 d. paskutinį kartą priėmė Consilium narius, pasibaigus jo darbui. Žurnalo Itinéraires redaktorius Jeanas Madiranas 1973 m. gruodžio numeryje parašė ypač įžvalgų tos fotografijos ir pridėto pranešimo komentarą.

„Novus Ordo Missae buvo, – rašė jis, – laimėjimas par excellance, šio Konsiliumo šedevras, kuris ją sukūrė aktyviai bendradarbiaudamas su šešiais eretikais, tais šešiais, kuriuos matome fotografijoje į dešinę nuo Šventojo Tėvo.

Terminą „eretikai“ naudoju be mažiausio ketinimo būti agresyvus, įžeidžiantis ar net retoriškas. Jį panaudoju, kadangi tai teisingas mokslinis terminas, tikslus terminas. Šie šeši eretiški asmenys yra ne tik asmeniškai eretikai, bet būdami tokie ten atlieka savo oficialias pareigas. Tai aiškiai sakoma La Documentation Catholique p. 416 1 pastaboje. Joje išvardinti šeši asmenys: dr. George’as, kanauninkas Jasperas, dr. Sheperdas, dr. Kunnethas, dr. Smithas ir brolis Maxas Thurianas, be to, tvirtinama, kad jie „atitinkamai atstovauja Pasaulinę Bažnyčių Tarybą, anglikonų bei liuteronų bendrijas ir Taizé bendruomenę“. Novus Ordo Missae buvo ne paprasčiausiai sukurpta bendradarbiaujant ir tariantis su šešiais žmonėmis, turinčiais specialių žinių, individualiai parinktais dėl jų tarptautinės reputacijos ar geros išvaizdos, kurie, taip sakant, atsitiktinai buvo eretikai. Ne, Novus Ordo Missae buvo sudaryta nuolaidžiaujant šešiems oficialiems daugelio erezijų atstovams, sukviestiems konkrečiai šiose pareigose organizuoti mūsų liturginį atnaujinimą. Jie sukūrė tiksliai tokio tipo liturgiją ir tokio tipo atnaujinimą, kokių buvo galima tikėtis, turint omenyje, ką jie atstovavo“.

La Documentation Catholique to paties leidimo 417 puslapyje teigia, kad popiežius Paulius išreiškė Konsiliumo nariams padėką už tai, kad jie „nauju būdu perredagavo liturginius tekstus, išmėgintus ir patikrintus ilgu vartojimu, arba sudarė formuluotes, kurios buvo visiškai naujos“. Toliau jis dėkojo jiems, kad jie „suteikė liturginiams tekstams didesnę teologinę vertę, todėl dabar lex orandi labiau atitinka lex credendi“.

 

 

Visuotinai priimtas liturginio kulto principas reikalauja, kad krikščioniškos grupės doktrininis požiūris būtinai atsispindėtų jos apeigose. Liturginiai ritualai turėtų išreikšti savo esminį turinį. Kad ritualas taptų įtartinas, visai nebūtina, kad būtų aiškiai prieštaraujama katalikiškajai pozicijai; panaikinimas maldų, kurios teikė liturginę išraišką už ritualo slypinčiai doktrinai, yra daugiau negu pakankama priežastis susirūpinti. Šis principas yra išreikštas posakyje „legem credendi lex statuat supplicandi“ (tegul maldos įstatymas nustato tikėjimo įstatymą) – kitaip tariant, Bažnyčios liturgija yra patikimas vedlys į tikėjimą. Paprastai šis principas pateikiamas sutrumpinta forma: „lex orandi, lex credendi“, o laisvai išvertus reikštų, kad Bažnyčios apeigų būdas (lex orandi) turi atspindėti tai, kuo Bažnyčia tiki (lex credendi). Būtų klaidinga manyti, jog doktrinos sistemą galima išvesti iš bet kurios krikščioniškos bendruomenės liturginių knygų, ir mėginimas tą padaryti būtų neteisingas čia aptariamo principo panaudojimas. Liturgijos studijavimas yra galbūt labiausiai naudingas kaip doktrininio tikėjimo pagrindas – tačiau ten, kur daromi pakeitimai ir ypač praleidimai, daug labiau išryškėja doktrina, slypinti už peržiūrėtos liturgijos.

Jeanas Madiranas mano, kad popiežiaus Pauliaus pareiškimas dėl didesnės naujųjų tekstų teologinės vertės yra ypač reikšmingas. Jis pažymi, jog šis pareiškimas, matyt, reiškia, kad iki 1969 m. liturginiai tekstai neturėjo pageidautino lygio teologinės vertės! Jis rašo:

„...Jie neturėjo tokios teologinės vertės, kokia dabar randama naujųjų liturgijų „visiškai naujose“ formulėse. Išreikštas būtent toks požiūris. Daugiau kaip tūkstantį metų Bažnyčios lex orandi nebuvo pakankamai suderintas su lex credendi. Naujosios eucharistinės pamaldos geriau negu Romos Kanonas priderintos prie tikrojo tikėjimo; tos pačios nuomonės yra Taizé bendruomenė, anglikonų bei liuteronų bendrijos ir Pasaulinė Bažnyčių Taryba...“

Štai kaip Novus Ordo Missae apibūdinta jos pirminių Institutio generalis 7 skyriuje: „Viešpaties vakarienė arba Mišios yra šventas kartu suėjusios Dievo tautos pobūvis arba susirinkimas vadovaujant kunigui, kad būtų švenčiamas Viešpaties atminimas. Dėl šios priežasties vietiniam Bažnyčios susirinkimui ypač tinka Kristaus pažadas: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų““. Tai visiškai protestantiškas apibūdinimas, kuris ištaisytuose Institutio generalis buvo pakeistas tokiu, kuris, jeigu ir ne visiškai patenkinamas, tai bent atpažįstamai katalikiškas. Pažymėtina, kad net pirminių Institutio generalis 2 straipsnyje buvo nuoroda į eucharistinę Kristaus Kūno ir Kraujo auką, tačiau būtent 7 straipsnis davė pagrindą instrukcijoms dėl naujųjų Mišių suformuluoti ir puikiausiai išreiškė jų etosą. Kun. Bryanas Houghtonas prisimena garsiąją paskaitą apie naująsias Mišias, kurią įvairiose šalies vietovėse skaitė kun. J. D. Crichtonas, vienas iš dviejų labiausiai entuziastingų naujosios liturgijos šalininkų Anglijoje (antrasis yra tėvas Cliffordas Howellas, S. J.). Kun. Houghtonas pastebėjo, kad toji paskaita „daugiausiai sukosi apie Bendrųjų nuostatų 7 skirsnį: „Mišios yra Dievo tautos pobūvis arba susirinkimas...“ Mums buvo sakoma, kad tai – pagrindinis tekstas, kuriuo remiantis mūsų seminarijose bus ugdomi būsimųjų kartų kunigai. Žinoma, jis buvo po šešių mėnesių panaikintas ir perrašytas... Tačiau kun. Crichtonas nebuvo pakviestas skaityti jo žinomos paskaitos pataisytos versijos... Tada visi nuslinkome į Anglijos Kankinių bažnyčią stebėti kun. Crichtono pasirodymo... kuris buvo atliktas taip „oriai“, kaip sugeba tik žemaūgiai, apvalaini vyrai. Aišku, baisiai nusiminėme“[46].

Savo pasirodysiančioje knygoje „Popiežiaus Pauliaus naujosios Mišios“ [Pope Paul’s New Mass] aš dokumentais parodysiu Naujosios Mišių tvarkos lex orandi panašumą į pirminio 7 straipsnio lex credendi – tai ritualas ir jo apibrėžimas, kurį patys protestantai giria kaip atitinkantį jų pačių Viešpaties vakarienės sampratą ar labai artimą jai. Kaip savo laiške popiežiui Pauliui primygtinai teigė kardinolai Ottavianis ir Baccis, naujosios Mišios „savo visumoje ir atskirose dalyse reiškia stulbinantį nukrypimą nuo katalikiškos šventųjų Mišių teologijos, kokia ji buvo suformuluota Tridento Susirinkimo XXII sesijoje. Galutinai apibrėžęs to ritualo „kanonus“, jis pastatė neįveikiamą užtvarą bet kokiai erezijai, kuri galėtų pulti šios paslapties vientisumą“[47]. Labai svarbu pabrėžti, kad tai – apgalvota dviejų kardinolų, pasižymėjusių teologiniu kompetentingumu ir ištikimybe Šventajam Sostui, nuomonė[48].

Vienintelė veiksminga priemonė neįveikiamai užtvarai įveikti yra jos pašalinimas – tiksliai tai, ką Konsiliumas padarė su šv. Pijaus V Mišiomis.

Naujųjų Mišių nukrypimo nuo Tridento Susirinkimo teologijos mastą geriausia įvertinti palyginus maldas, kurias Consilium pašalino iš Mišių liturgijos, su Cranmerio pašalintomis maldomis. Negana pasakyti, kad sutapimas stulbinantis – jis gąsdina. Iš tikrųjų, tai negali būti sutapimas. Iudica me, Confiteor, atnašavimo maldos, Placeat tibi, pabaigos Evangelija – tai tik kelios iš tų maldų. Juk protestantai savo tikslų pasiekė būtent praleidimais, o ne specifiškai eretiškų maldų įtraukimu. Būtent per liturgiją, lex orandi, tikėjimas (lex credendi) buvo pakeistas iš katalikiškos į protestantišką normą (tose šalyse, kuriose reformatai gavo žemiškos valdžios paramą). Lex credendi, kurį skelbia naujųjų Mišių lex orandi, galbūt geriausiai iliustruoja senojo atnašavimo maldos Suscipe, Sancte Pater pakeitimas malda, kalbančia apie duoną, „kurią žemė davė, o žmonių rankos pagamino“[49].

Aptariant Mišių pakeitimus, reikia paminėti kitą panašumą tarp šios ir Cranmerio reformų. Savo pirmoje (1549 m.) Maldų knygoje Cranmeris pasirūpino užtikrinti, kad jo pateiktas ritualas dar galėtų būti aiškinamas katalikiška prasme. Jeigu jis būtų atkakliai laikęsis ritualo, kurį nebūtų galima laikyti jokiu kitu, tik protestantišku, tai tikriausiai būtų sukėlę atvirą didelės dvasininkijos dalies maištą. Pra­diniuose savo reformos etapuose jis sudarė galimybę konservatyviems kunigams įsitikinti, kad tai, ką jie dabar celebruoja, tebėra Mišios. Novus Ordo Missae padarė tą patį, pateikdama alternatyvas. Galima naudoti sutrumpintą Confiteor, tačiau yra ir alternatyvios atgailos apeigos, neturinčios nieko, kam galėtų prieštarauti protestantas. Romos Kanonas dar gali būti naudojamas – tačiau nebūtinai. Taigi dabar galima vienoje bažnyčioje, ypač kur naudojama lotynų kalba, aukoti Mišias, kurios, atrodytų, labai mažai skiriasi nuo senųjų, tuo tarpu gretimoje parapijoje Mišių forma galėtų labai mažai skirtis nuo daugelyje anglikonų bažnyčių laikomų Mišių – ir tai vyktų be nukrypimų nuo oficialaus, popiežiaus pavirtinto teksto.

Bandoma iki minimumo sumenkinti tų šešių protestantų atliktą vaidmenį ir akcentuojamas faktas, jog jiems nebuvo leista balsuoti plenarinėse sesijose[50]. Pačiame Susirinkime, kaip nurodė Korko ir Roso vyskupas Lucey, „ekspertai“, dirbę užkulisiuose sudarinėdami Susirinkimo dokumentus, buvo tikrą valdžią turintys ir įtakingesni už daugelį vyskupų žmonės[51]. Panašiai, Novus Ordo Missae atveju Konsiliumo darbas iš esmės buvo atliktas parengiamuosiuose etapuose prieš plenarines sesijas. Protestantai stebėtojai savo įtaką galėjo panaudoti tik parengiamojo darbo metu, tačiau jiems buvo leista lankyti plenarines sesijas ir, bent vienu atveju, net leista pasisakyti per plenarinę sesiją – tai faktas, kuriuo, jeigu jis nebūtų atskleistas Anglijos ir Velso liturginės komisijos sekretoriaus, sunku būtų patikėti[52].

Dėl kun. Boylano, kurio liudijimas minimas 50 išnašoje, būtų neabejotinai tinkama pacituoti jo Mišių paaiškinimą, kurį jis pateikė laiške laikraščiui Catholic Herald, dirbdamas Liturginės komisijos generaliniu sekretoriumi:

„Mes susirenkame kaip krikščioniška bendruomenė, paklusdami mūsų bendrijos Įsteigėjui, norėdami atminti jį ir viską, ką jis darė ir kalbėjo. Mes iškilmingai paminime jo atminimą ir išganymą, kurį Jis mums laimėjo, taip, kaip krikščionys daro beveik 2000 metų: klausydamiesi Dievo Žodžio, atsiliepdami į tą Žodį dvasine giesme ir malda.

Svarbiausia, kad mes švenčiame jo atminimą taip, kaip jis pats mums įsakė: laužydami Duoną. Tikiuosi, kad paliekame tą šventimą sustiprinti savo tikėjime, dar labiau pasiryžę nešti kitiems mūsų iškilmingai prisimenamo įvykio gerąją naujieną“[53].

Nereikia ilgai tyrinėti šio paaiškinimo, kad pastebėtume, jog tai tiesiog [Bendrųjų nuostatų] „7 straipsnis“ – jame nėra nė vieno žodžio, kurio negalėtų priimti evangelikas protestantas. Toks pats Mišių paaiškinamas pateikiamas ir katalikų mokyklose, kai mokytojams jau buvo įdiegta nauja katechetika.

Tačiau grįžkime prie protestantų stebėtojų klausimo. Fakto, kad jie atliko aktyvų vaidmenį naujojo Mišių ritualo (ir Šventimų) sudaryme, nepaneigė ne tik kun. Boylanas, Anglijos ir Velso liturginės komisijos sekretorius, bet ir kun. J. D. Crichtonas bei arkivyskupas Bugninis, neminint daugelio kitų. Pakankamai dokumentacijos, kad būtų galima tą klausimą išspręsti visiems laikams, pateikiau šios brošiūros priede.

 

 

Dabar atsiranda duomenų, kurie tam beprecedenčiam faktui, kad protestantai buvo pakviesti į pagalbą sudarant naująsias katalikų Mišias, suteikia dar labiau neraminantį atspalvį. Yra pagrindo manyti, kad pagal suderintą planą atskiros denominacijos reformuoja savo liturgijas, siekdamos galutinio vieningo krikščionių ritualo. Tai tampa aišku tiesiog nagrinėjant naujos anglikonų III serijos Bendruomeninių pamaldų tekstą. Medžiaga, kurios nėra nei Romos Mišiose, nei anglikonų Maldų knygoje, staiga atsirado pertvarkytuose abiejų bendruomenių ritualuose. Celebrantas vadinamas pirmininku; įvesta visuotinė malda ir „ramybės ženklas“; po konsekracijos susirinkusieji sako: „Kristus mirė, Kristus prisikėlė, Kristus vėl ateis“. Po „Tėve mūsų“ atsirado tokie žodžiai: „Tavo valdžia, ir galybė, ir garbė per amžius“. Joks protingas asmuo neatmes šio reiškinio kaip atsitiktinio sutapimo, ypač atsižvelgdamas į faktą, kad anglikonų stebėtojas prie Consilium dr. Jasperas atliko vieną pagrindinių vaidmenų sudarant anglikonų III serijos pamaldas. Nieko nuostabaus, kad kitas anglikonų dvasininkas galėjo parašyti į Londono laikraštį Herald Tribune ir teigti: „Šiandieniniai liturginiai tyrimai nepaprastai suartino mūsų liturgijas, todėl labai mažai skiriasi aukojimo formulavimas trečiojoje serijoje ir Missa normativa II Eucharistinėje maldoje“[54].

Southwarko anglikonų vyskupas kelis kartus yra pareiškęs, kad labai susižavėjo Novus Ordo Missae, pats ją naudoja ir norėtų matyti ją plačiai prieinamą anglikonams bent kaip alternatyvą. Be to, keliaudamas po Europą, jis „koncelebravęs“ Mišias su katalikų kunigais![55]

M. G. Siegvaltas, Strasbūro universiteto Protestantų fakulteto dogminės teologijos profesorius, patvirtina, jog „...atnaujintose Mišiose nėra nieko, kas turėtų kelti nerimo protestantui evangelikui“[56].

Jeanas Guittonas, artimas popiežiaus Pauliaus draugas ir pasaulietis stebėtojas II Vatikane, citavo vieną protestantų žurnalą, giriantį, kad naujosiose Eucharistinėse maldose buvo atsisakyta „klaidingos Dievui atnašaujamos aukos perspektyvos“[57].

Vienas švedų liuteronas giria šią reformą, nes ji žengusi „reikšmingą žingsnį į priekį ekumeninėje srityje ir priartėjusi prie Liuteronų Bažnyčios liturginių formų“[58].

Kita vertus, t. H. O. Waterhouse‘as, S. J. randa daug ką džiuginančio anglikonų III serijos Bendruomeninėse pamaldose.

„Aš apsilankiau tose pamaldose ir buvau be galo nustebintas pasirinktų (III serijos) pamaldų panašumu į Mišias, kurias dabar laikome Vakaruose. Žodžiai, veiksmai ir pati apeigų sandara, rodos, yra tiksli kopija to, prie ko dabar priprantame Katalikų Bažnyčioje. Jeigu III serijos pamaldos taps anglikonų plačiai naudojamos, jos neabejotinai bus geras pasirengimas tai dienai, kai taps įmanoma interkomunija [bendras Komunijos priėmimas – red. past.]“[59].

Rašydamas Anglikonų asociacijos žurnalo Veritas 1974 m. vasario numeryje, redaktorius kanauninkas C. B. Armstrongas nurodo, jog III serijos liturgija skirta ne tik tam, kad būtų priartėta prie Novus Ordo Missae, bet ir tam, kad taptų priimtina daug labiau evangeliškos kilmės negu Anglijos Bažnyčia protestantams: „Savo forma ji labai priartėja prie naujųjų Romos Mišių, praleisdama keletą doktrininių teiginių, dėl kurių mažai tikėtina, kad jiems būtų visuotinai pritarta Anglijoje. Savo turinyje ji vengia, kaip toliau matysite, konkrečiai liesti doktrinas, kurios nebūtų priimtinos nonkonformistams[60]. Jos pagrindiniai tikslai, rodos, yra tokie: 1) išoriškai laikytis suderinimo su Europos žemyno reformomis ir 2) sutaikinti šios šalies ir užjūrio Laisvąsias bažnyčias, tikintis sukurti vieningą krikščionių ritualą Vieningoje Krikščionių Bažnyčioje“.

Kanauninkas Armstrongas rašė remdamasis anglokatalikų[61] požiūriu, tačiau evangelikai anglikonai irgi pastebėjo jiems įbruktų naujųjų apeigų dviprasmišką pobūdį. Viename evangelikų anglikonų laikraščio English Churchman vedamajame nuskambėjo pagirtinai atviras perspėjimas, kad naujosios anglikonų pamaldos turi polinkį į Romą. Tai visiškai teisinga ta prasme, kad III serijos pamaldos gali būti celebruojamos būdu, turinčiu katalikiškų tendencijų, kitaip tariant, anglikonų pamaldos yra atviros katalikiškai interpretacijai, tačiau konkrečiai neteigdamos jokio katalikų mokymo. Vedamajame rašoma:

„Nuo liturginio eksperimento pradžios mes stengėmės atkreipti dėmesį, kad naujosios apeigos Anglijos Bažnyčią veda Romos link. Jos ne tik naujos lingvistiniu atžvilgiu, bet turi ir tam tikrą doktrininę bei liturginę orientaciją. Iš tikrųjų jos visiškai ne naujos pamaldos, o tik pataisyta versija 1549 m. apeigų, kurios, kaip žino kiekvienas bažnyčios istorijos studentas, buvo pusiaukelėje tarp viduramžių Mišių ir Bendruomeninių pamaldų, pagrįstų Šventojo Rašto doktrinomis.

Nepatenkinamą 1549 m. [Maldų] Knygos pobūdį aiškiai suprato reformatai ir nusprendė pereiti prie tikrai reformuotų pamaldų, kurios iš esmės išdėstytos 1662 m. Knygoje.

Panašumai tarp II bei III serijos šventųjų Bendruomeninių pamaldų ir Romos Mišių gimtąja kalba akivaizdūs ne tik doktriną išmanančiam, bet net ir eiliniam žmogui, kuriam tenka dalyvauti šiose pamaldose. Tai matyti iš bendro pamaldų dalių pertvarkymo, taip pat iš vienur kitur vos pastebimo žodžių pakoregavimo, kuris pakeičia apeigų akcentą ir kryptį. Tačiau, žinoma, II ir III serijų pamaldos dar nėra tas pat kaip Romos Mišios. Jos – lyg „pusiaukelės namai“, tam tikras liturginis hibridas, sąmoningai sudarytas, norint sumažinti skirtumą tarp reformuotos Anglijos Bažnyčios ir nereformuotos Romos Bažnyčios. Niekas negali paneigti, kad tą darydami, jie sulaukė sėkmės, ypač tarp evangelikų dvasininkų. Tačiau šioms pamaldoms tinka ta pati logika ir apribojimai, kurie buvo taikomi pusiau reformuotoms 1549 m. pamaldoms. Jos negali likti tokios neapibrėžtos, kaip dabar. Jos turi eiti tolyn į vieną ar kitą pusę. Yra tik dvi nuoseklios doktrininės ir liturginės pozicijos: arba reformacijos ir Šventojo Rašto, arba Romos dogmos bei tradicijos. Turi būti visiškai aišku, kuria kryptimi Anglijos Bažnyčios permainų architektai galiausiai nori nuvesti naująsias pamaldas“[62].

Dar vieną tokio susiliejimo įrodymą pateikia Rev. D. Stacey, Nacionalinio tikėjimo ir tvarkos komiteto, sukūrusio naujas metodistų Bendruomenines pamaldas, narys. Rašydamas Catholic Gazette 1969 m. rugpjūčio numeryje, jis aiškina, kad šis „naujasis ritualas yra ekumeninės pamaldos. Savaime suprantama, kad mes ištyrėme viską, ką kiti prieš mus padarė, ir pasiskolinome minčių, nors labai retai konkrečių žodžių, iš kitų ritualų. Dabar tinkamas laikas tai peržiūrėti. Naujosiomis pamaldomis plačiai domimasi ir eksperimentuojama. Kai tik buvo parengti esminiai jų metmenys, jie buvo išsiuntinėti po visą pasaulį kiekvienos bažnytinės priklausomybės (žinoma, ir Romos katalikų) liturgijos moks­lininkams. Pareikštos kritinės pastabos paprastai buvo labai vertingos. Liturgijos srityje vardai, sektos ir partijos nebetenka reikšmės ir, nors negalima perdėti, jau galima svajoti apie tokio pavidalo Eucharistiją, su kuria galų gale galėtų sutikti visi krikščionys“.

Beveik identiškas dabartinės situacijos įvertinimas pasirodė ir Concilium, ultra „progresyvaus“ žurnalo, įsteigto ir daugiausiai redaguojamo II Vatikano liberalių periti (ekspertų), 1969 m. vasario numeryje. Straipsnyje „PBT ir liturginė reforma“ pateikiama duomenų apie grupę, sudarytą remiant Pasaulinei Bažnyčių Tarybai ir pavadintą Societas Liturgica. Tarp jos narių buvo anglikonų, baptistų, liuteronų, katalikų, metodistų ir stačiatikių „liturgiologistų“, kurių daugiau negu pusė – „nacionalinių arba konfesinių liturginių komisijų nariai“. Pranešimas baigiamas žodžiais: „Auga sutarimas dėl krikščioniškų pamaldų pobūdžio. Šis didėjantis nuomonių bendrumas pamažu pasireiškia žodžiuose ir ritualuose, įvairios liturginės veiklos atmosferoje. Kai kam atrodo, kad šis procesas per lėtas, tačiau toks supanašėjimo ir tikėjimo supratimo progresas bet kuriuo atveju teikia daug vilčių“[63].

Dar viena institucija, suformuota liturginiam supanašėjimui skatinti, – tai ICET, Tarptautinė konsultacija dėl angliškų tekstų. Tai tarpdenominacinis organas, kurio nariai priklauso daugumai angliškai kalbančių krikščioniškųjų bažnyčių. „Jo paskirtis, – kaip teigiama žurnalo Music and Liturgy 1974 m. rudens numeryje, – siūlyti tekstus, kurie būtų priimtini visoms jame atstovaujamoms Bažnyčioms, tikintis paskatinti ekumenizmą“. 1975 m. Anglijos ir Velso katalikų vyskupai daugelį ICET tekstų padarė privalomais, dar labiau suderindami naująsias Mišias su III serijos Ben­d­ruo­meninėmis pamaldomis, į kurias šie tekstai jau įtraukti. Mūsų vyskupai dar nepriėmė visų ICET tekstų, o žurnalas Music and Liturgy juos bara už „neryžtingas pastangas patenkinti ekumenizmo reikalavimus. Atrodo, jog ir tuos nedaugelį pakeitimų vyskupus privertė padaryti fait accompli [įvykęs faktas – pranc.] – tai, kad Didžiojoje Britanijoje daugelis žmonių ICET tekstus jau ilgokai naudojo“.

Mūsų vyskupų entuziazmo stoka pasidarė visiems aiški, kai 1975 m. kovo mėn. ICET tekstai buvo padaryti privalomais. Įdomu pastebėti, kad Katalikų tiesos bendrija jau buvo įtraukusi šiuos tekstus į „Paprastosios maldaknygės“ [Simple Prayer Book] 1974 m. leidimą, išspausdintą gerokai prieš metų pabaigą. Taip ji parodė, kad šių tekstų įvedimas iš tiesų yra fait accompli. Vienas arkivyskupas išleido ad clerum [žodį dvasininkams – lot.], aiškindamas, kad, nors jis asmeniškai apgailestauja dėl pakeitimų, Šventasis Sostas labai nori turėti bendrą versiją angliškai kalbančioms šalims ir kad mes nusprendėme eiti drauge su kitais. Tačiau jis tiksliai nepasakė, kur tie kiti eina! Nepanašu, kad pakantumas, parodytas dvasininkams, kurie naudojo ICET tekstus nepaisydami vyskupų, bus taikomas tiems dvasininkams, kurie atsisakys tuos tekstus naudoti, kai jie bus įvesti. Žurnalo Music and Liturgy apžvalgininkas, rodos, įsitikinęs, kad ICET tekstai, kurių vyskupai nepriėmė, pavyzdžiui, Agnus Dei ir „Tėve mūsų“, galiausiai bus primesti tikintiesiems, nuolatos taikant fait accompli metodą, tačiau apgailestauja, kad tai turės būti vykdoma „kelis ateinančius metus force mejeure [neįveikiamos jėgos – pranc.] proceso dėka, pačių žmonių (įskaitant dvasininkus, liturgijos specialistus, muzikus ir t. t.) lašas po lašo, užuot tai atlikus vienu užsimojimu dabar, kai durys bent dalinai pravertos“.

Aišku, kad atsižvelgiant į naujųjų Mišių ir anglikonų III serijos pamaldų supanašėjimą ir III serijos pamaldų suderinamumą su nonkonformistų tikėjimu, naujosios Mišios turi būti priimtinos ir protestantams, užimantiems teologiškai gerokai kairesnę padėtį negu Anglijos Bažnyčia. Šį požiūrį paliudijančių faktų nestinga. Laikraščio La Croix (1969 m. gegužės 30 d.) žiniomis, Maxas Thurianas, Taizé (Prancūzija) protestantų vienuolių bendruo­menės narys, vienas iš šešių stebėtojų, pareiškė, jog Novus Ordo Missae leidžia nekatalikams Viešpaties vakarienę celebruoti su tomis pačiomis pamaldomis, kaip ir katalikams. Nuo tada ultraprotestantiškos Elzaso ir Lotaringijos Augsburgo konfesijos bažnyčios Aukščiausioji konsistorija po susirinkimo Strasbūre 1973 m. gruodžio 8 d. priėmė pareiškimą, kuriame sutiko, kad jos nariai katalikų bažnyčiose gali priimti šventąją Komuniją. (Strasbūro katalikų vyskupas, nepaisydamas net esamų liberalių įstatymų, leidžia bendrą Komuniją ir koncelebraciją su protestantais.) Pareiškime sakoma: „Mes manome, kad dabartinėmis sąlygomis ištikimybė Evangelijai ir mūsų tradicijai neleidžia drausti mūsų Bažnyčios nariams dalyvauti Katalikų Eucharistinėje celebracijoje.

Tačiau turime elgtis labai atsargiai ir išmintingai: neturėtume priimti kitos Bažnyčios kvietimo, jeigu jų eucharistinėje praktikoje patys negalime atpažinti tokios Vakarienės celebracijos, kokią įsteigė Viešpats. Atsižvelgiant į dabartinę Eucharistijos celebracijos formą Katalikų Bažnyčioje ir dėl dabartinio suartėjimo teologijos srityje, regis, pradeda nykti daugelis kliūčių, kurios galėjo neleisti protestantams dalyvauti katalikų Eucharistijos celebracijoje. Dabar protestantui turbūt jau įmanoma pripažinti, kad katalikiškoje Eucharistijos celebracijoje yra Viešpaties įsteigtoji Vakarienė.

Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į tokius dalykus: pamaldos, kuriose galėtų dalyvauti protestantas, turi būti aiškiai evangelinio pobūdžio. Mes ypač reikalaujame Komunijos abiem pavidalais, ne vien dėl ištikimybės Evangelijai ir reformacijai, bet ir todėl, kad ši praktika, mūsų akimis, priešinga tam tikram klerikalizmo pasireiškimui. Didelę reikšmę teikiame naudojimui naujų maldų, kurios mums labai tinka ir turi tokį pranašumą, kad aukos teologijai suteikia interpretaciją, skirtingą nuo tos, kurią esame pratę priskirti katalikybei. Šios maldos padeda geriau suprasti evangelinę aukos teologiją“[64].

Čia verta pabrėžti ir faktą, kad šiems protestantams ne tik labai tinka naujųjų Mišių maldos, bet, kaip jie aiškiai pareiškia, jų nuomone, katalikų Mišių teologijoje vyksta permaina, suderinanti jas su evangeliniu mokymu apie Viešpaties vakarienę. Be to pažymėtina, kad Komunijos abiem pavidalais įvedimas aiškinamas tiksliai taip, kaip numatė kardinolas Godfrey (žr. aukščiau).

Apie šį Mišių teologijos pakeitimą, išreikštą Novus Ordo Missae, pasisakė ir anglikonų teologas dr. J. W. Charley, atlikęs ypatingą vaidmenį rengiant du Sutarimo pareiškimus – dėl Eucharistijos ir dėl Kunigystės – kuriuos išleido „Anglikonų ir Romos katalikų tarptautinė komisija“. Savo komentaro apie „Vindzoro sutarimą dėl Eucharistijos“ 17 puslapyje dr. Charley teigia:

„Daug ką iš to, ką Küngas[65] pavadino „pagrįstais reformatų reikalavimais“, dabar patenkino Romos Bažnyčia naujose Eucharistinėse maldose, nors jose ir lieka iki reformacijos eucharistinei aukai naudotos kalbos atgarsių...“

Savo komentare apie „Kenterberio sutarimą“ dėl Kunigystės jis aiškina:

„Susidūrus su nemažu kiekiu medžiagos, dėl kurios susitarta, savaime kyla tiriamas klausimas: ar tai nėra tam tikras Romos katalikybės teologinės pozicijos pasikeitimas? Jeigu „pasikeitimas“ – per stiprus žodis, tai palyginus šiuos dokumentus su ankstesniais oficialiais dokumentais, rodos, matyti bent žymus akcento perkėlimas. Jeigu čia galima aptikti naują tendenciją, kaip toli šiuo keliu galima nueiti?“

Šioje antroje citatoje dr. Charley nurodo Sutarimo pareiškimų tekstus, tačiau negali būti abejonės, kad nebūtų pasiekta jokių sutarimų, pretenduojančių parodyti, jog katalikai ir anglikonai išpažįsta tą patį tikėjimą į Eucharistiją ir Kunigystę, jei senosios Mišios su tokiomis maldomis, kaip Suscipe, Sancte Pater ar Placeat tibi dar būtų visuotinai naudojamos Romos apeigose. Panagrinėkite jas ir spręskite patys. Akivaizdų atitikimą tarp katalikų bei anglikonų pamaldų supanašėjimo lex orandi plotmėje ir Sutarimo pareiškimų lex credendi lygmens aiškiai parodė garbusis Kenterberio arkidiakonas Bernardas Pawley, kaip rašoma 1974 m. spalio 18 d. Catholic Herald numeryje. Komentuodamas Kenterberio ir Jorko Konvokacijų vieningą pritarimą Sutarimo pareiškimams dėl Kunigystės ir Šventimų, laikraštis cituoja arkidiakoną Pawley, pareiškusį, jog tai „žymus vystymasis“, paremtas dviejų Bažnyčių religinės praktikos „neįtikėtinu supanašėjimu“. „Beveik stebuklas, kad per tokį trumpą laiką padarėme tokią pažangą, – sakė arkidiakonas (anglikonų stebėtojas II Vatikane). – Be abejonės tai reiškia mūsų kartoje virš Bažnyčios ištiestą Dievo ranką“. Iš tikrųjų nuėjome taip toli, kad katalikai ir anglikonai Anglijoje dabar stato bendras bažnyčias ir naudoja bendrus tabernakulius[66].

Įdomu, ką apie visa tai manytų katalikų kankiniai, kurie verčiau numirė, bet nepaneigė, kad Švenčiausiasis Sakramentas yra Dievas, ir protestantų kankiniai, kurie verčiau numirė, nei tai patvirtino?

„Visiems šiems pakeitimams yra tik vienas pateisinimas, – aiškino arkivyskupas Lefebvre‘as World Trends 1974 m. gegužės numeryje. – Tai nenormalus, beprasmis ekumenizmas, kuris nepatrauks prie tikėjimo nė vieno protestanto, bet paskatins nesuskaičiuojamą daugybę katalikų jį prarasti ir sukels visišką sumaištį protuose tų, kurie nebežinos, kas tikra, o kas klaidinga“. Dabar pasiekta tokia riba, kai Aukštosios Bažnyčios anglikonų pamaldos atrodo labiau katalikiškos, negu tos, kurios vyksta daugelyje katalikų bažnyčių. 1972 m. lankydamasis JAV, Kenterberio anglikonų arkivyskupas dr. Ramsey pastebėjo: „Man teko patirti Romos apeigas, kurios iš tikrųjų labai anglikoniškos. O jeigu norite pamatyti tikrai Romos katalikiškas apeigas, apsilankykite kai kuriose mūsų senamadiškose anglokatalikų šventovėse“[67].

 

 

Naujosiose Mišiose, net kai jos laikomos su II Kanonu, tebėra, kaip dr. Charley pastebėjo, tam tikrų „iki reformacijos Eucharistinei aukai naudotos kalbos atgarsių“. Jose meldžiamasi: „Tegul tos dovanos tampa mums Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju“. III serijos pamaldose prašoma: „Tebūnie mums tos dovanos jo kūnas ir kraujas“. Žodžiai „tegul tampa“ stipriau negu „tebūnie“ išreiškia tikrojo perkeitimo sąvoką – nors pridėjimas „mums“ palengvina aiškinimą pagal transsignifikacijos teoriją, pagal kurią Kristaus buvimas Sakramente iš tikrųjų yra tikras tik tikinčiajam, o ne kaip objektyvi realybė. Transsignifikacijos doktrina visiškai derinasi su protestantų reformatorių doktrina. Hughas Rossas Williamsonas nurodė, kad „mums“ (nobis) įtraukimo į Romos Kanoną negalima šitaip dviprasmiškai aiškinti, „nes transsubstanciacijai buvo pasiruošta didingomis maldomis Te igitur, Memento, Domine ir Hanc igitur, kuriose „šventos nepaliestos atnašos“ apibūdinamos terminais, tinkamais būsimam perkeitimui į Kūną ir Kraują, kurio neverti gavėjai mes esame“[68]. Jo nuomone, naujosios formulės panaudojimas II Kanone „leidžia bet kuriai sektai, Pasaulinės Bažnyčių Tarybos narei, ją naudoti savo Komunijos apeigose“[69].

Žinoma, būtų sunku protestantiškai paaiškinti taisyklę, nurodančią dvasininkui priklaupti ir adoruoti po konsekracijos. Tačiau tai tėra vienas skirsnis, netrukdantis konstatuoti, kad randasi „vieningas krikščioniškas ritualas“, bent jau nekintamųjų teksto dalių atžvilgiu. Tas pat pasakytina ir apie sekretas, kurių daugelis ypač gerai išreiškia auką, tačiau galėtų būti praleistos, jei kuri sekta nenorėtų jų vartoti. ICET vertimuose šios maldos žymiai pakeistos.

Taip pat tiesa, kad visose naujosiose Eucharistinėse maldose randamas ypatingas Kristaus Kūno ir Kraujo aukojimas po konsekracijos. Tai ryškus skirtumas nuo visų protestantiškų denominacijų liturgijų (taip pat ir III serijos Bendruomeninių pamaldų), iš kurių pašalintos visos formulės, kurias bent iš dalies galima aiškinti kaip atliekančias aukos atnašavimą. Ypač III Eucharistinėje maldoje toji formulė labai specifiška: liuteronų komentatorius ją apibūdino kaip „vos pakenčiamą“[70].

Silpniausia yra II Eucharistinė malda: „Aukojame tau gyvybės duoną ir išganymo taurę (sic!)“. Vargu ar galimas dar didesnis prislopinimas. Tačiau vien šios, nors ir silpnos, formulės pakanka, kad II Kanonas taptų nepriimtinu labiau įžvalgiems protestantams, atkakliai besistengiantiems laikytis aksiomų, kuriomis remiasi jų teologija. Tačiau kiti mano, jog ją galima suderinti su jų tikėjimu. Vienas liuteronų pastorius straipsnyje, pilname pagyrų naujosioms Mišioms, rašo:

„Pavyzdžiui, mano Hamburgo parapijoje reguliariai naudojame II Eucharistinę maldą su liuteroniška įsteigimo žodžių forma, praleisdami maldą už popiežių“[71].

Taip pat įdomu pažymėti, kad protestantų ekumenistai sugalvojo aiškinimą, kuris leidžia priimti Mišiose naudojamą aukos formulavimą. Knygoje „Cranmerio Dieviškoji tvarka“ paaiškinau, kad reformatoriai moko, jog mūsų visų pareiga atnašauti auką – garbinimo, padėkos ir mūsų pačių auką. Kadangi Kristus esti tarp parapijiečių ir kadangi atnašaujame save pačius, kai kurie protestantai mano, jog leistina teigti, kad Eucharistijoje aukojamas Kristus[72]. Tuomet būtų galima manyti, jog duona ir vynas reiškia juos aukojančius parapijiečius.

Ypač verta pabrėžti, kad skirtingai nuo Romos Kanono ir III bei IV Eucharistinių maldų, II Eucharistinėje maldoje nėra žodžio Hostia (auka).

Kai kurie ortodoksiški naujųjų Mišių gynėjai galėtų atsakyti, jog faktas, kad žodis Hostia yra atsiradęs dviejose iš pirmųjų trijų naujųjų Eucharistinių maldų, yra taškas naujųjų Mišių naudai. Priešingai: jeigu tikslas buvo pateikti protestantams priimtiną Mišių formą ir būtų buvusi įvesta tik viena nauja, tam tikslui skirta Eucharistinė malda, tasai ketinimas būtų buvęs visiškai akivaizdus. Tačiau įvedus tris naujas maldas, dėmesys buvo nukreiptas nuo II Kanono. Be to, būtina pabrėžti, kad nė vienoje naujų Eucharistinių maldų nepaaiškinama, kad konsekraciją atlieka vien dvasininkas ir kad jis veikia ne kaip koncelebruojančių tikinčiųjų atstovas ar pirmininkas. Protestantų pastorius neturi jokių galių, kurios nebūtų suteiktos pasauliečiui. Įšventinimas paprasčiausiai yra vieša ceremonija, reiškianti, kad tikintieji jį įgalioja vykdyti tam tikras pareigas, viena kurių – vadovauti Eucharistijos celebracijoje.

Daugelis skaitytojų bus pritrenkti sužinoję, kad Amerikos hierarchija iš tikrųjų ruošia katalikus, kad jie priimtų koncepciją, jog Mišių auka – tai Kristaus auka, aukojama jo buvimo susirinkusiųjų tarpe galia, kai bendruomenė atnašauja save pačią. Vyskupų liturginio komiteto oficialiame biuletenyje Newsletter buvo išspausdintas nutarimas, kad, dalijant šventąją Komuniją, kunigas neturi sakyti: „Priimk Kristaus Kūną“ ar „Tai – Kristaus Kūnas“. Pateiktas paaiškinimas: patys parapijiečiai yra Kristaus Kūnas.

„Frazės „Kristaus Kūnas. Amen“ naudojimas Komunijos rituale labai įtaigiu būdu patvirtina bendruomenės buvimą ir vaidmenį. Teikėjas (sic!) pripažįsta, kas yra [Komuniją priimantis] asmuo dėl Krikšto bei Sutvirtinimo ir kas yra bei ką daro bendruomenė liturginiame veiksme... Atnaujinant liturgiją, perėjimas prie frazės „Kristaus Kūnas“ naudojimo vietoje ilgos formulės, anksčiau sakytos kunigo, turi nemenką poveikį liturginiam atsinaujinimui. Pirma, juo siekiama išryškinti svarbią bendruomenės kaip Kristaus Kūno sampratą; antra, jis pastato į dėmesio centrą asmens dalyvavimą garbinančioje bendruomenėje; trečia, pademon­struojama Kristaus buvimo liturginiame šventime svarba, kaip liudija Konstitucija apie liturgiją (žr. Nr. 7)“[73].

Galų gale, dėl maldų, kurios nesuderinamos su protestantizmu: tokia yra prieš šventąją Komuniją kalbama Ecce Agnus Dei. Žodžiai „Štai Dievo avinėlis“ yra labai aiškus Tikrojo buvimo teigimas.

Kitos maldos, kurios minimos kaip nesuderinamos su protestantizmu, iš tikrųjų nėra tokios. Orate, fratres galima lengvai paaiškinti, remiantis šlovinimo auka, jeigu ji naudojama rituale, iš kurio pašalinta tikroji Mišių auka. Kreipimasis į Dievo Motiną ir šventuosius II Kanone taip suformuluotas, kad yra priimtinas net protestantams evangelikams ir bent jau sugretinamas su Cranmerio 1549 m. Bendruomeninių pamaldų formule. Taip pat pažymėtina, kad 1973 m. balandžio 27 d. Šventoji Dievo kulto kongregacija leido sudaryti dar ir kitas Eucharistines maldas, todėl būtų stebėtina, jeigu kai kuriose iš jų nebūtų galima rasti net mažiausio „iki reformacijos Eucharistinei aukai naudotos kalbos“ atgarsio. Kaip Cranmerio 1549 m. Mišios buvo laikina priemonė, praskynusi kelią tolesniems pokyčiams, taip ir Naujojoje Mišių tvarkoje nuolatos daromi pakeitimai, dar labiau priartinantys ją prie protestantų reformatorių nustatytų normų.

Kiek ji jau priartėjusi prie jų, paaiškino dr. Charley paskaitoje, kurią skaitė London Colney (Hartfordšyras) 1974 m. lapkričio 11 d. Kalbėdamas apie Mišias, kuriose pats dalyvavo, jis entuziastingai pareiškė, kad jose nėra nieko, su kuo jis, evangelikas, negalėtų sutikti, išskyrus vieną frazę Padėkos maldoje (Kanone). Tačiau jis žinąs, kad daugelis jo kolegų Romos katalikų negalvoja taip, kaip iš tikrųjų kalba: „Jie gali taip šnekėti, bet iš tikrųjų taip nemano, kaip buvau tikinamas“. Toliau jis dėstė, kad kiekvienas, truputį patyrinėjęs, supras, kad III serijos pamaldų ir naujųjų Mišių bendras pagrindas – Pietų Indijos Bažnyčios liturgija, nors nei viena, nei kita Bažnyčia nenori to pripažinti! (Indijos Bažnyčia buvo sudaryta, sujungus į vieną anglikonus ir Laisvąsias bažnyčias. Dėl to daug anglikonų dvasininkų tapo katalikais, nes teisingai suprato šį žingsnį kaip nesuderinamą su anglikonų pretendavimu į apaštalinius šventimus. Žymiausias iš tų atsivertėlių – Hughas Rossas Williamsonas.)

 

 

Šioje apžvalgoje turbūt pateikta pakankamai duomenų, įrodančių, kad tarp arkivyskupo Bugninio reformos ir Cranmerio bei kitų protestantų ereziarchų reformos yra ryškių paralelių. Mane stebina tai, kad kai kurie kunigai viešai tvirtina, jog neegzistuoja jokių „paralelių“. Jie paprasčiausiai painioja žodį „paralelė“ su žodžiu „tapatumas“. Aš niekur neteigiau, kad arkivyskupo Bugninio ir Cranmerio reformos visiškai tapačios. Fakto, kad dabartinę reformą patvirtino popiežius ir kad ji leidžia naudotis Romos Kanonu, pakanka, norint nuneigti bet kurį tų reformų tapatumo teigimą. (Tie nedideli pakeitimai Romos Kanone, nors ir labai apgailėtini, nepadaro jo bent kiek suderinamo su protestantų doktrina.)

Antra vertus, gimtosios kalbos įvedimas, daugumos atnašavimo maldų panaikinimas, altorių pakeitimas stalais, Komunija į rankas ir Komunija abiem pavidalais rodo akivaizdžias paraleles, kurių nė vienas sąžiningas asmuo negalėtų nepaisyti. Tai tik keli sugretinimai – visą jų sąrašą pateiksiu savo knygoje „Popiežiaus Pauliaus Naujosios Mišios“. Tuo tarpu besidomintiems skaitytojams būtų naudinga panagrinėti Cranmerio naujoves, kurios išdėstytos knygos „Cranmerio Dieviškoji tvarka“ 12 skyriuje, ir palyginti su naujovėmis, kurias primetė arkivyskupas Bugninis, aukščiausias posusirinkiminės reformos architektas.

Taip pat norėčiau išreikšti savo nuomonę, kad kun. Bouyer kritikuoti juokdario pokštai (žr. aukščiau) dar nėra visuotinai paplitę, bent jau Britų salose. Man susidaro įspūdis, kad, bent jau Britanijoje dauguma dvasininkų naująsias Mišias laiko kiek galėdami oriau. Iš tikrųjų, kur jos giedamos lotyniškai atsisukus į altorių, kaip Bromptono oratorijoje [Londone], daugelis katalikų įsivaizduoja, kad dalyvauja Tridento Mišiose. Tačiau tai ne naujas reiškinys. Liuteris sugebėjo pasigirti:

„Ačiū Dievui... mūsų bažnyčios taip sutvarkytos, kad pasaulietis, tarkime, italas ar ispanas, kuris negali suprasti mūsų pamokslo, stebėdamas mūsų Mišias, girdėdamas chorą, vargonus, varpelius ir t. t. tikrai pasakytų... kad nėra skirtumo tarp mūsų ir jo Mišių“[74].

Savaime suprantama, kad tradicionalistas niekada nepriskirtų nederamų motyvų kunigui, kuris žinomas kaip ortodoksiškas, tačiau naudoja naująjį ritualą. Reikia prisiminti, kad daugelis ortodoksiškų kunigų (ir pasauliečių) mano, jog katalikui gėdinga nepaklusti popiežiaus patvirtintiems nurodymams. Jeigu neturime neabejotino įrodymo, teigiančio priešingai, mūsų krikščioniška pareiga – manyti, jog net tų, su kuriais nesutinkame, veiksmai motyvuojami nuoširdaus įsitikinimo, kad būtent jų požiūris teisingas. Tai jokiu būdu neprieštarauja tam, ką  rašiau apie „dvejopą mąstymą“. „Dvejopo mąstymo“ esmė – kad asmuo, taip elgdamasis, žino, kad juoda yra balta.

 

 

Tuo pat metu joks tradicionalistas neturėtų krimstis būdamas mažumoje. Šioje šalyje praktikuojantys katalikai sudaro tik 3,6 procentų gyventojų mažumą, tačiau tai neturi jokios įtakos katalikybės tikėtinumui[75]. Net jeigu tradicionalistai sudarytų tokią pat nedidelę mažumą Bažnyčioje, jie vis tiek galėtų būti teisūs. Verta prisiminti, ką kardinolas Newmanas kalbėjo savo pamoksle „Antrasis pavasaris“ apie katalikų likutį, kuris išlaikė tikėjimą persekiojimo laikais. Jie buvo:

„...tik keli Senosios Religijos sekėjai, tyliai ir sielvartingai klajojantys kaip atminimas to, kas buvo. „Romos katalikai“ – ne sekta, net ne suinteresuotų asmenų grupė, kaip žmonės juos įsivaizdavo... bet tik saujelė individų, kurie galėtų būti laikomi akmenukais ar sąnašomis... randamomis po didelės liūties kampuose, alėjose, rūsiuose, ant stogų arba laukų užkampiuose. Atkirsti nuo tankiai apgyvento pasaulio aplink juos, protestantų, žemės viešpačių vos matomi tarsi migloje ar prieblandoje, kaip šen ir ten pasirodančios šmėklos“[76].

Rašydamas Kanados laikraštyje Catholic Register 1977 m. spalio 1 d., vyskupas G. Emmetas Carteris panoro paaiškinti „tikrąją Lefebvre‘o požiūrio prasmę“. Norėdamas išvengti arkivyskupo Lefebvre‘o iškeltų faktinių argumentų, vyskupas Carteris pastebėjo: „Jis nusprendė, kad įstatymiškai išrinktas popiežius ir teisėtai įšventinti Visuotinės Katalikų Bažnyčios vyskupai klysta. Nusprendė, kad jis, Marcelis Lefebvre‘as, yra teisus envers et contre tous (prieš bet ką)“.

Tą patį būtų galima buvę pasakyti apie šv. Atanazą, kuriam teko iškentėti tikrą agoniją, kai jo ekskomunika buvo patvirtinta popiežiaus ir jis stojo contra mundum – prieš visą pasaulį. Tačiau buvo vyskupų, palaikiusių šv. Atanazą, ir dabar yra nemažai asmeniškai palaikančių monsinjorą Lefebvre‘ą. Neseniai gavau laišką iš vieno arkivyskupo, dėkojančio man, kad gyniau mons. Lefebvre‘ą pirmoje šios serijos knygelėje. Tačiau vyskupo Carterio žodžiai man labai ryškiai priminė šią knygos „1984-ieji“ pastraipą: „Kad esi mažumoje, net jei ta mažuma – tik vienas žmogus, nereiškia, kad tu beprotis. Buvo tiesa ir netiesa, ir jeigu laikeisi tiesos, stodamas net prieš visą pasaulį, nebuvai beprotis“[77].

 

 

Perskaičius šią knygelę turėtų būti aišku, kad žymi grupė vyskupų II Vatikane norėjo pašalinti visas kliūtis, neleidžiančias vėl susijungti su protestantais; kad protestantų stebėtojai atliko svarbų vaidmenį pačiame Susirinkime ir Konsiliume, kuris sukūrė Novus Ordo Missae; kad Novus Ordo Missae buvo laikomos protestantiškomis pamaldomis ir kad šios Mišios gali oficialiai būti laikomos taip, kad ne tik anglikonai, bet ir protestantai evangelikai jose jaukiai jaučiasi bei mano, jog jų teologija atitinka protestantų normas; kad nors 7 straipsnis ir pakeistas, Mišių forma, kurią jis taip tiksliai apibrėžė, liko nepakeista; kad vyksta bendradarbiavimas tarp mūsų Bažnyčios ir bent jau Anglijos Bažnyčios, siekiant bendrų pamaldų, kurios galų gale būtų priimtinos nonkonformistams; kad mūsų liturgija dar vystosi, o toji evoliucija ją vis labiau atitolina nuo Tridento Susirinkimo teologijos ir vis labiau priartina prie reformacijos. Susirinkimo metu kun. Edwardas Schillebeeckxas pastebėjo: „Esu nustebęs, tačiau man labiau norisi pritarti krikščionių nekatalikų „stebėtojų“ nuomonei, negu mūsų pačių broliams kitoje skiriamosios linijos pusėje. Todėl kaltinimas nuolaidžiavimu reformacijai nėra be pagrindo. Tai kas gi iš tiesų vyksta?“[78].

Iš tikrųjų, kas?

Protestantai turi rimtą priežastį džiaugtis tuo, kas įvyko. Vienas liuteronų teologas šią situaciją apibendrino taip:

„Nors dar būtinas tam tikras kritiškumas ir nors dar turėtų būti išpildyti kai kurie desiderata [pageidavimai – lot.], tie, kurie (dar) nesusivieniję su Lotynų Bažnyčia, gali sakyti gratias agamus Domino Deo nostro [dėkokime Viešpačiui, mūsų Dievui – lot.]“[79].

Jeigu šioje knygelėje išdėstyti vertinimai yra teisingi, tuomet vienintelis deramas atsakymas, kurį katalikas galėtų pateikti į tėvo Schillebeeckxo užduotą klausimą, – pacituoti žodžius, kuriais šv. Johnas Fisheris charakterizavo atskalūnais tapusius savo kolegas :

„Tvirtovė išduota netgi tų, kurie turėjo ją ginti“.

 

PRIEDAS

 

1970 m. gegužės 3 d. biuletenyje La Documentation Catholique išspausdintas popiežiaus Pauliaus VI kalbos, pasakytos Consilium (institucijos, atsakingos už bendriausių liturginės reformos principų sudarymą, remiantis II Vatikano Konstitucija apie liturgiją) nariams, tekstas. Savo knygoje „Popiežiaus Jono Susirinkimas“ parodžiau, kokiu mastu ši reforma neatitiko Susirinkimo tėvų numatytų pakeitimų, o taip pat kad ji formaliai prieštarauja Konstitucijai apie liturgiją ir popiežių patvirtintam liturginiam judėjimui. To La Documentation Catholique numerio viršelyje – popiežiaus Pauliaus VI, pozuojančio su šešiais protestantų stebėtojais, kurie buvo pakviesti dalyvauti Consilium darbe, nuotrauka. Ši fotografija labai nustebino, net papiktino daugelį tikinčiųjų, kurie net nenumanė, kad protestantai suvaidino tam tikrą vaidmenį katalikų apeigų sudaryme. Todėl daugelyje šalių kilo viešos diskusijos, o paskui atsirado oficialūs paneigimai, kad stebėtojai iš tikrųjų kažkaip dalyvavo naujųjų apeigų sudaryme. Oficialios reformos apologetai šiuos paneigimus cituoja kaip teigimo, jog protestantų stebėtojai aktyviai dalyvavę naujųjų apeigų sudaryme, „atmetimą“. Tačiau yra didelis skirtumas tarp paneigimo ir atmetimo, o šie konkretūs paneigimai – visiškai be pagrindo ir prieštarauja tikriems faktams.

Oficialaus Konsiliumo žurnalo Notitiae 1974 m. liepos-rugpjūčio numeryje arkivyskupas Bugninis (jo sekretorius) pareiškė, jog stebėtojų vaidmuo apsiribojo tiesiog stebėjimu (p. 249–250). Štai jo tikslūs žodžiai:

„Kokį vaidmenį „stebėtojai“ vaidino Konsiliume? Nieko daugiau – tik „stebėtojų“. Visų pirma, jie dalyvavo tik studijų posėdžiuose. Antra, jie elgėsi nepriekaištingai diskretiškai. Jie niekada nesikišo į diskusijas ir niekada nebuvo kviečiami kalbėti“.

1976 m. vasario 25 d. Vatikano Spaudos centro direktorius į žurnalisto George’o Huberio klausimą, ar protestantų stebėtojai dalyvavo naujųjų Mišių rengimo darbe, atsakė taip:

„Protestantų stebėtojai nedalyvavo naujojo Mišiolo tekstų rengimo darbe“.

Šis paneigimas buvo išspausdintas biuletenyje La Documention Catholique 1976 m. liepos 4 d.

Tačiau tam prieštaraudamas, mons. W. W. Baumas (dabar kardinolas Baumas), aistringas ekumenistas, asmeniniame interviu laikraščiui Detroit News 1967 m. birželio 27 d. padarė tokį pareiškimą:

„Jie ten yra ne tik kaip stebėtojai, bet ir kaip konsultantai, jie pilnai dalyvauja svarstymuose dėl katalikų liturginio atsinaujinimo. Tai nebūtų labai reikšminga, jeigu jie tik klausytų, tačiau jie prisideda prie darbo“ (mano išskirta kursyvu).

Norint pateikti šį pareiškimą teisingame kontekste, reikia paaiškinti, kad pareiškimo metu mons. Baumas buvo Amerikos katalikų vyskupų komisijos ekumeniniams klausimams vykdantysis direktorius ir pirmasis katalikų kalbėtojas, kada nors pakviestas sakyti kalbą Suvienytosios Kristaus Bažnyčios, Amerikos protestantų denominacijos, sinode. Sakydamas kalbą, jis atskleidė delegatams, kad protestantų mokslininkai „turėjo balsą“ katalikų liturgijos peržiūrėjime. Po šio atskleidimo laikraščio Detroit News religijos korespondentas Haroldas Acharhernas gavo interviu su mons. Baumu, kurį čia pacitavau.

Kardinolo Baumo pranešimas ir arkivyskupo Bugninio bei Vatikano Spaudos centro pareikšti paneigimai aiškiai prieštarauja vienas kitam. Norėdamas išsiaiškinti tiesą, parašiau vienam iš stebėtojų, kanauninkui Ronaldui Jasperui. Prieš pateikiant jo atsakymą, reikia paaiškinti, kaip Konsiliumas dirbo. Pirmiausia vykdavo studijų sesijos, per kurias būdavo parengiamos, aptariamos ir tikslinamos praktinės detalės. Paskui vyko formalūs (plenariniai) posėdžiai, kurių metu nutarimų projektai, sudaryti per studijų sesijas, būdavo apsvarstomi ir pateikiami balsavimui. Savo laiške kanauninkui Jasperui aš paaiškinau, kad rašau knygų seriją apie liturginę reformą ir kad labai norėčiau žinoti, ar stebėtojai turėjo balsą naujųjų Mišių ir Kunigystės apeigų sudaryme. Atsakydamas, 1977 m. vasario 10 d. jis paaiškino, kad stebėtojai, kaip ir kiti Konsiliumo nariai, gaudavo iš naujųjų apeigų projekto rengėjų visus dokumentus. Toliau, stebėtojai dalyvaudavo debatuose, kai Konsiliumas svarstydavo ekspertų pateiktus dokumentus, tačiau stebėtojams nebuvo leista įsijungti į diskusijas.

Tačiau po pietų, tęsė Jasperas, jie visada neformaliai susitikdavo su periti, parengusiais dokumentų projektus, ir šių susitikimų metu jiems, žinoma, buvo leidžiama komentuoti, kritikuoti ir teikti pasiūlymus. Tada būtent periti turėdavo nuspręsti, ar stebėtojų mintis verta įtraukti į Konsiliume tęsiamus bendruosius svarstymus. Tačiau, baigia jis, šie neformalūs susitikimai buvo visiškai atviri visiems, ir vyko atviras keitimasis nuomonėmis.

Tiksliai toks pat procesas vyko II Vatikane. Nors protestantų stebėtojams nebuvo leidžiama kalbėti plenariniuose posėdžiuose, jie galėjo aktyviai dalyvauti neformaliose diskusijose, kur buvo atliekamas tikrasis darbas ir dokumentų projektų rengimas. Jų įtaka matoma pačiuose užbaigtuose dokumentuose. Tai akivaizdžiai parodyta knygos „Popiežiaus Jono Susirinkimas“ IX skyriuje.

Be to, čia nepaprastai dera aukščiau cituotas arkidiakono Pawley liudijimas, taip pat keli Roberto McAfee Browno, dar vieno protestantų stebėtojo, pastebėjimai. Jis teigia:

„Ypač per diskusijas dėl ekumenizmo buvo akivaizdu, jog daugelis vyskupų nori žinoti, kaip protestantai reaguoja į schemą apie protestantizmą, ir norėjo išsiaiškinti protestantų nuomonę, kaip ta schema galėtų būti patobulinta. Taigi, nors mes neturėjome tiesioginio „balso“ teisės Susirinkime, iš tikrųjų galėjome netiesiogiai reikšti savo nuomonę per daugelį kontaktų, kuriuos buvo įmanoma palaikyti su tėvais ir jų nepakeičiamomis dešiniosiomis rankomis – periti“[80].

Ponas McAfee Brownas irgi pabrėžia, kad buvo atvejų, kai stebėtojai galėjo tiesiogiai pasisakyti Susirinkime. „Ar jūs, Stebėtojai, norite ką nors pasakyti Susirinkimui dėl [schemos] De Oecumenismo?“, – paklausė vienas vyskupas[81]. Tada stebėtojai raštu išdėstė savo nuomones, kad jos būtų įtrauktos į rašytines intervencijas, kurias savo ruožtu darė vyskupai.

Taigi, nors galima įrodinėti, kad oficialiai stebėtojai neatliko jokio vaidmens Susirinkimo dokumentų sudaryme, nes negalėjo nei balsuoti, nei kalbėti debatuose, aišku, jog jie galėjo daryti įtaką galutiniam šių dokumentų pavidalui. Būtent tai vyko po­susi­rinki­miniame Konsiliume formuluojant naujas liturgines apeigas.

 

(Michael Davies, The Roman Rite Destroyed, Angelus Press, Kansas City, 1992 (pirmasis leidimas 1978). Iš anglų k. vertė Albinas Bačelis.)

 

---

[1] Anglijos „Katalikiškos tiesos bendrija“ – red. past.

[2] XVI a. Anglijos protestantų veikėjas, pakeitęs katalikų liturgiją į anglikonišką. – red. past. 

[3] Cit. N. Gihro knygoje The Holy Sacrifice of the Mass, St. Louis, 1908, p. 337; plg. The Tridentine Mass, Augustine Pamphlets, Nr. 2, p. 19–20.

[4] Žr.: The Universe, 1977 08 05, p. 13, taip pat 1977 08 19, p. 8: C. T. S. knygelę Light on Archbishop Lefebvre, parašytą mons. G. R. Leonardo, Anglijos ir Velso katalikų informacijos centro vadovo, p. 7–10; C. T. S. knygelę Liturgical Changes, The Background, parašytą kun. J. D. Crichtono, p. 9, kur jis sako: „Nepaisant visko, Naujoji Mišių tvarka nėra nauja, išskyrus vieną dvi nereikšmingas detales“.

[5] Lo Specchio, 1969 05 16.

[6] The Tablet, 1964 vasario 15 d., p. 195.

[7] Evelyn Waugh (1903–1966) – žymus konvertitas, žurnalistas, anglų literatūros klasikas, kritikavęs modernistines tendencijas Bažnyčioje. – red. past.

[8] The Tablet, 1965 rugpjūčio 14 d., p. 914.

[9] Liturginio judėjimo fanatikai, naujadaras iš žodžių „liturgija“ ir „bytnikai“. – red. past.

[10] Emmanuel, 1975 spalis, p. 419.

[11] The Ampleforth Journal, 1971 vasara, p. 55.

[12] Demain La Liturgie, Paris, 1976, p. 9–10.

[13] Des Sacraments et des Hommes, Paris, 1977, p. 34.

[14] The Decomposition of Catholicism, London, 1970, p. 99.

[15] Ten pat.

[16] Religieux et Clercs contre Dieu, Aubier, 1975, p. 12.

[17] Žr. [Michael Davies], Pope John‘s Council, Appendix VIII.

[18] The Christian Challenge, 1975 vasaris, p. 15.

[19] The Clergy Review, 1975 balandis, vedamasis.

[20] Pauliaus VI 1968 m. liepos 25 d. enciklika apie gimimų reguliavimą, uždraudusi kontracepciją. – red. past.

[21] Savo monumentaliame veikale The Great Terror Robertas Conquestas pastebi, kad „vienas iš tvirčiausių Stalino įsitikinimų, buvo tai, jog daugelis protų yra nekritiški“ (Pelican edition, p. 740).

[22] Francis Clark, Eucharistic Sacrifice and the Reformation, Oxford, 1967, p. 194.

[23] Cranmer’s Godly Order, Angelus Press, Kansas City, 1976, p. 91.

[24] The Tablet, 1966 kovo 12 d., p. 297.

[25] Nineteen Eighty-Four, Penguin edition, p. 170.

[26] Ten pat, p. 197.

[27] The Tablet, 1975 spalio 25 d., p. 1040.

[28] Notitiae, Nr. 92, 1974 m. balandis, p. 126.

[29] The Tablet, 1966 m. sausio 15 d., p. 71.

[30] A Vindication of the Bull Apostolicae Curae, London, 1898, p. 54.

[31] Evangelinės krypties, aiškiai protestantiškos iš anglikonų kilusios bendruomenės. – red. past.

[32] C. Smith, The Teaching of the Catholic Church, London, 1956, p. 1056.

[33] Op. cit., pastaba 24, p. 43–44.

[34] A Bishop Speaks, Scottish Una Voce, Edinburgh, p. 15.

[35] L‘Osservatore Romano (English edition), 1973 m. birželio 14 d., p. 8.

[36] Rome and Canterbury through Four Centuries, London, 1974, p. 343.

[37] Vatican Observed, London, 1967, p. 47.

[38] Rev. A. Abbott, S.J., Ed., The Documents of Vatican II, London, 1967, p. 179 ir 181.

[39] Xavier Rynne, Letters From Vatican City, New York, 1963, p. 115.

[40] Rev. R. M. Wiltgen, The Rhine Flows Into the Tiber, New York, 1967, p. 242.

[41] Bendrieji Romos Mišiolo nuostatai, 242.

[42] Rev. R. M. Wiltgen, The Rhine Flows..., 32 išnaša, p. 111–112.

[43] The Tablet, 1972 m. rugsėjo 16 d., p. 893.

[44] Žr. Cranmer‘s Godly Order, p. 95–98.

[45] The Tidings, 1971 m. liepos 9 d.

[46] Christian Order, 1976 spalis, p. 596–597.

[47] Laiškas yra knygelėje A Sharp Critique (Griežta naujųjų Mišių kritika), kurią galima įsigyti iš Škotijos Una Voce.

[48] Buvo klaidingai teigiama, jog kardinolas Ottavianis atsiėmė savo kritišką vertinimą. Šis tvirtinimas įtikinamai paneigiamas leidinyje The New Mass, p. 22–26 (Augustine Pamphlets, Nr. 3)

[49] Detalų sąrašą maldų, kurias Cranmeris pašalino iš Sarumo ritualo, žr. Cranmer‘s Godly Order, XII sk. Maldos Suspice, Sancte Pater reikšmingumo tyrimą žr. The Tridentine Mass, p. 21–22.

[50] Kun. Anthony Boylan, Anglijos ir Velso liturginės komisijos sekretoriaus str. The Catholic Fireside, 1973 birželio 8 d. Taip pat žr. arkivysk. Bugnini, Notitiae, 1974 liepa–rugpjūtis, p. 249. Šiame Notitiae leidime kaip vienas iš stebėtojų yra įrašytas Rev. Eugene L. Brand, o ne dr. Smith, kaip cituota iš La Documentation Catholique. Notitiae straipsnio sąrašas buvo cituojamas 1974 rugsėjo 21 d. The Tablet kunigo J. D. Crichtono. Jis vėl taip citavo 1975 rugpjūčio 15 d. Catholic Herald.

[51] The Catholic Standard (Dublin), 1973 rugsėjo 14 d.

[52] The Catholic Fireside, 1973 liepos 8 d.

[53] Catholic Herald, 1975 m. rugpjūčio 1 d..

[54] Catholic Herald, 1972 m. gruodžio 22 d.

[55] Catholic Herald, 1972 m. gruodžio 15 d.

[56] Le Monde, 1969 m. lapkričio 22 d.

[57] La Croix, 1969 m. gruodžio 10 d.

[58] L‘Osservatore Romano, 1967 m. spalio 13 d., p. 3.

[59] The Clergy Review, 1973 m. liepa, p. 544.

[60] Nuo anglikonų atskilę protestantai, nesutikę su 1662 m. Act of Uniformity: presbiterionai, kongregacionalistai, baptistai, metodistai, kvakeriai... – red. past.

[61] Vadinamosios Aukštosios bažnyčios anglikonai, linkstantys link katalikybės. – red. past.

[62] English Churchman, 1976 m. birželio 18 d., p. 4.

[63] Concilium, 1969 m. vasaris, p. 52.

[64] L‘Eglise en Alsace, 1974 m. sausis.

[65] Hans Küng – šveicaras, katalikų teologas ultramodernistas. – red. past.

[66] Žurnalo The Universe 1976 m. sausio 30 d. numeryje išspausdintame laiške Davidas Catlingas, Cippenhamo bendrai naudojamų bažnyčių pasitikėjimo tarybos pirmininkas, pareiškė, kad „Tarybai primygtinai ir vieningai prašant ir dviem dieceziniams vyskupams aiškiai leidus, anglikonų ir katalikų ostijos laikomos viename tabernakulyje, nors ir atskirai“.

[67] Pilgrim from Canterbury, Atonement Fathers, Garrison, N. Y., 1972, p. 20.

[68] The Modern Mass, Devon, 1969, p. 23.

[69] The Great Betrayal, Devon, 1970, p. 26.

[70] H. C. Schmidt-Lauber žurnale Emmanuel, 1975 m. rugsėjis, p. 508.

[71] Studia Liturgica, t. 11, 1976, Nr. 2, p. 104.

[72] Op. cit., išnaša Nr. 58.

[73] Vyskupų liturginio komiteto Newsletter, t. XII, 1976 m. rugsėjis.

[74] Cituota Cranmer‘s Godly Order, p. 55.

[75] Žr. Social Trends, Nr. 7, H.M.S.O., 1976.

[76] Ilgesnę šio pamokslo ištrauką žr. Cranmer‘s Godly Order, p. 139.

[77] Op. cit., pastaba 19, p. 173.

[78] Catholic Gazette, 1964 m. sausis, p. 6.

[79] Op. cit., išnaša Nr. 58, p. 509.

[80] Observer in Rome, Methuen 1964, p. 227–228.

[81] Ten pat, p. 173.