Tai kun. E. Naujokaičio atliktas Naujųjų Mišių oficialaus lotyniško teksto vertimas pagal: Missale Romanum ex decreto Sacrosancti oecumenici Concilii Vaticani II instauratum, Editio typica altera, Typis Polyglottis Vaticanis, 1975; Ordo Missae, Mišių eiga, Išleido Vakarų Europos lietuvių sielovados centras, Roma, 1970; Missale Romanum. Lectionarium. I. De Tempore: ab Adventu ad Pentecosten, Editio typica, Typis Polyglottis Vaticanis, 1970, p. 485.
Pateikiama visa Mišių tvarka su liaudimi, I–IV Eucharistijos maldos, kai kurios pasirenkamosios maldos iš Priedo ir kintamosios Mišių dalys (be Visuotinės maldos).
MIŠIŲ TVARKA SU LIAUDIMI
Įžanginės apeigos
1. Liaudžiai susirinkus, kunigas su patarnautojais eina prie altoriaus, tuo metu atliekant įžangos giedojimą.
[Įžangos ant[ifona] Ps 26, 8–9
Tau kalbėjo mano širdis, ieškojau tavo veido, tavo veido, Viešpatie, aš ieškau. Nenugręžk nuo manęs savo veido.
Arba: Ps 24, 6. 2. 22
Prisimink savo pasigailėjimus, Viešpatie, ir savo gailestingumą, kuris yra nuo amžių. Tegul mūsų priešai niekuomet mums neviešpatauja. Išvaduok mus, Izraelio Dieve, iš visų mūsų nelaimių!]
2. Atėjęs prie altoriaus, su patarnautojais atlikęs deramą pagerbimą, pagarbina altorių pabučiavimu ir, jei numatyta, jį pasmilko. Paskui su patarnautojais eina prie kėdžių.
Įžangos giedojimą baigus, kunigas ir tikintieji stovėdami persižegnoja; kunigas, pasisukęs į liaudį, taria:
Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
Liaudis atsako:
Amen.
Tada kunigas, skėsdamas rankas, sveikina liaudį, sakydamas:
Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais.
arba:
Viešpats su jumis.
Liaudis atsako:
Ir su tavo dvasia.
[2. V. Malonė ir ramybė jums iš Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.
R. Tebus pagarbintas Dievas ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas.
Arba:
Ir su tavo dvasia.]
Vyskupas vietoj Viešpats su jumis pirmajame pasveikinime sako: Ramybė jums.
3. Kunigas, diakonas ar kitas tinkamas patarnautojas gali labai trumpais žodžiais tikinčiuosius įvesti į tos dienos Mišias.
Tuomet seka atgailos aktas. Kunigas kviečia tikinčiuosius atgailai:
Broliai, prisipažinkime mūsų nuodėmes, kad būtume tinkami švęsti šventąsias paslaptis.
Tebūna trumpa tylos pauzė. Po to visi kartu atlieka išpažinimą:
Prisipažįstu visagaliam Dievui ir jums, broliai, kad labai nusidėjau mintimi, žodžiu, darbu ir apsileidimu:
ir, mušdamiesi į krūtinę, sako:
mano kaltė, mano kaltė, mano didžiausia kaltė.
Tada tęsia:
Todėl prašau palaimintąją visuomet Mergelę Mariją, visus angelus ir šventuosius, ir jus, broliai, melsti už mane mūsų Viešpatį Dievą.
Seka kunigo atleidimas:
Tepasigaili mūsų visagalis Dievas ir, atleidęs mūsų nuodėmes, tenuveda mus į amžinąjį gyvenimą.
Liaudis atsako:
Amen.
Kitos pasveikinimo ir atgailos akto formulės pasirinkimui yra Priede.
[1. Kunigas kviečia tikinčiuosius atgailai:
Broliai, prisipažinkime mūsų nuodėmes, kad būtume tinkami švęsti šventąsias paslaptis.
Tebūna trumpa tylos pauzė.
Po to kunigas taria:
Pasigailėk mūsų, Viešpatie.
Liaudis atsako:
Nes tau nusidėjome.
Kunigas:
Parodyk mums, Viešpatie, savo gailestingumą.
Liaudis:
Ir suteik mums savo išganymą.
Seka kunigo atleidimas:
Tepasigaili mūsų visagalis Dievas ir, atleidęs mūsų nuodėmes, tenuveda mus į amžinąjį gyvenimą.
Liaudis atsako:
Amen.
2. Kunigas kviečia tikinčiuosius atgailai:
Broliai, prisipažinkime mūsų nuodėmes, kad būtume tinkami švęsti šventąsias paslaptis.
Tebūna trumpa tylos pauzė.
Tada kunigas ar kitas tinkamas patarnautojas kalba šias arba kitas invokacijas su Viešpatie, pasigailėk!:
Siųstas gydyti širdyje besigailinčių: Viešpatie, pasigailėk!
Liaudis atsako:
Viešpatie, pasigailėk!
Kunigas:
Atėjęs šaukti nusidėjėlių: Kristau, pasigailėk!
Liaudis:
Kristau, pasigailėk!
Kunigas:
Sėdintis Tėvo dešinėje, kad mus užtartum: Viešpatie, pasigailėk!
Liaudis:
Viešpatie, pasigailėk!
Seka kunigo atleidimas:
Tepasigaili mūsų visagalis Dievas ir, atleidęs mūsų nuodėmes, tenuveda mus į amžinąjį gyvenimą.
Liaudis atsako:
Amen.]
4. Seka invokacijos Viešpatie, pasigailėk!, jeigu jų dar nebuvo kurioje nors atgailos akto formulėje.
V. Viešpatie, pasigailėk!
R. Viešpatie, pasigailėk!
V. Kristau, pasigailėk!
R. Kristau, pasigailėk!
V. Viešpatie, pasigailėk!
R. Viešpatie, pasigailėk!
5. Tada, kai yra įsakyta, giedamas ar kalbamas himnas:
[Garbė Dievui aukštybėse nekalbamas.]
Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms. Šloviname tave, aukštiname tave, lenkiamės tau, garbiname tave; dėkojame tau dėl tavo didžios garbės, Viešpatie Dieve, dangaus Valdove, visagali Dieve Tėve. Viešpatie vienatini Sūnau, Jėzau Kristau. Viešpatie Dieve, Dievo Avinėli, Tėvo Sūnau. Tu naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų. Tu naikini pasaulio nuodėmes, priimk mūsų maldavimus. Tu sėdi Tėvo dešinėje, pasigailėk mūsų. Nes tu vienas Šventas, tu vienas Viešpats, tu vienas Aukščiausiasis, Jėzau Kristau, su Šventąja Dvasia Dievo Tėvo garbei. Amen.
6. Baigus šį himną, kunigas, sudėjęs rankas, sako:
Melskimės.
Drauge su kunigu visi kurį laiką tyliai meldžiasi.
Po to kunigas, rankas išskėtęs, kalba oraciją;
[Kolekta
Dieve, kuris įsakei mums klausyti Tavo mylimojo Sūnaus, teikis mus viduje ganyti savuoju žodžiu, kad apvalius mūsų dvasinį žvilgsnį, mes džiaugtumės išvydę tavo garbę. Per mūsų Viešpatį [Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris, būdamas Dievas, su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius]].
ją baigus, liaudis atsiliepia:
Amen.
Žodžio liturgija
7. Tuomet skaitovas eina prie ambonos ir skaito pirmąjį skaitinį. Visi sėdėdami klausosi.
[PIRMASIS SKAITINYS
Dievo tautos tėvo Abraomo pašaukimas
Skaitinys iš Pradžios knygos 12, 1–4 a
Anomis dienomis: Viešpats tarė [...] jam buvo paliepęs.]
Pažymėdamas skaitinio pabaigą, skaitovas priduria:
Viešpaties žodis.
Visi atsako:
Dėkojame Dievui.
8. Psalmininkas ar giesmininkas atlieka psalmę, žmonėms atsakant atliepu.
[ATLIEPIAMOJI PSALMĖ Ps 32, 4–5. 18–19. 20 ir 22 (R.: 22)
R. Tebūna tavo gailestingumas, Viešpatie, virš mūsų,
kaip mes pasitikime tavimi.
4 Nes teisingas yra Viešpaties žodis, ir visi jo darbai ištikimi.
5 Jis myli teisę ir teisingumą,
Viešpaties gailestingumo pilna yra žemė. R.
18 Štai Viešpaties akys virš tų, kurie jo bijo, tų, kurie viliasi jo gailestingumu,
19 kad išgelbėtų nuo mirties jų sielas ir maitintų juos bado metu. R.
20 Mūsų siela laukia Viešpaties, nes jis yra mūsų padėjėjas ir gynėjas.
22 Tebūna tavo gailestingumas, Viešpatie, virš mūsų,
kaip mes pasitikime tavimi. R.]
9. Jei yra antras skaitinys, skaitovas jį skaito ambonoje, kaip pirmąjį.
[ANTRASIS SKAITINYS
Dievas mus pašaukia ir nušviečia.
Skaitinys iš palaimintojo apaštalo Pauliaus Antrojo laiško Timotiejui 1, 8 b – 10
Brangusis:
Kartu su manimi [...] savo Evangelija.]
Pažymėdamas skaitinio pabaigą, skaitovas priduria:
Viešpaties žodis.
Visi atsiliepia:
Dėkojame Dievui.
10. Seka Aleliuja ar koks kitas giedojimas.
[POSMELIS PRIEŠ EVANGELIJĄ
Spindinčiame debesyje pasigirdo Tėvo balsas:
„Šitas yra mano mano mylimasis Sūnus; jo klausykite!“]
11. Tuo tarpu kunigas įdeda smilkalų, jei jie naudojami. Skaitysiantis evangeliją diakonas, pasilenkęs prieš kunigą, prašo palaiminimo, pusbalsiu tardamas:
Teikis, pone, palaiminti.
Kunigas pusbalsiu taria:
Viešpats tebūna tavo širdyje ir tavo lūpose, kad vertai ir tinkamai skelbtum jo Evangeliją. Vardan Tėvo, ir Sūnaus, + ir Šventosios Dvasios.
Diakonas atsako:
Amen.
Jei diakono nėra, kunigas, nusilenkęs prieš altorių, tyliai sukalba:
Apvalyk mano širdį ir mano lūpas, visagalis Dieve, kad pajėgčiau vertai skelbti tavo šventąją Evangeliją.
12. Po to diakonas arba kunigas eina prie ambonos, jei numatyta, lydimas patarnautojų su smilkalais ir žvakėmis, ir taria:
Viešpats su jumis.
Liaudis atsako:
Ir su tavo dvasia.
Diakonas arba kunigas:
Skaitinys iš šventosios Evangelijos pagal N.,
ir tuo metu žegnoja knygą ir save ant kaktos, burnos ir krūtinės.
Liaudis atsiliepia:
Garbė tau, Viešpatie!
Tada diakonas arba kunigas, jei naudojami smilkalai, pasmilko knygą ir skelbia Evangeliją.
[EVANGELIJA
Jo veidas sužibo kaip saulė
+ Skaitinys iš šventosios Evangelijos pagal Matą 17, 1–9
Anuo metu:
Jėzus pasiėmė [...] prisikels iš numirusių“.]
13. Baigus Evangeliją, diakonas arba kunigas taria:
Viešpaties žodis,
visiems atsiliepiant:
Šlovė tau, Kristau!
Tada bučiuoja knygą, tyliai sakydamas:
Per Evangelijos žodžius tebūnie ištrintos mūsų kaltės.
14. Po to sakoma homilija, kuri turi būti visais sekmadieniais ir privalomomis šventėmis; kitomis dienomis – pageidaujama.
15. Baigus homiliją, kai įsakyta, atliekamas tikėjimo išpažinimas:
[Kalbamas Tikiu.]
Tikiu vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, visų regimų ir neregimų daiktų Kūrėją. Ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per jį visa yra padaryta. Jis dėl mūsų žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus. Ties sekančiais žodžiais iki tapo visi pasilenkia.
Ir įsikūnijo per šventąją Dvasią iš Mergelės Marijos, ir tapo žmogumi. Taip pat dėl mūsų nukryžiuotas; prie Poncijaus Piloto nukankintas ir palaidotas. Trečiąją dieną, pagal Raštą, prisikėlė iš numirusių. Įžengė į dangų ir sėdi Tėvo dešinėje. Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti, jo karalystei nebus galo. Ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus. Ir vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią. Pripažįstu vieną Krikštą nuodėmėms atleisti. Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžiaus gyvenimo. Amen.
16. Toliau atliekama visuotinė arba tikinčiųjų malda.
Eucharistinė liturgija
17. Tai baigus, pradedamas giedojimas atnašaujant. Tuo metu patarnautojai padeda ant altoriaus korporalą, purifikatorių, taurę ir mišiolą.
18. Dera, kad savo dalyvavimą tikintieji išreikštų atnašomis, atnešdami arba duonos ir vyno Eucharistijos šventimui, arba kitų dovanų, kuriomis padedama Bažnyčios ir vargšų reikmėms.
19. Kunigas, stovėdamas prie altoriaus, paima pateną su duona, laiko ją kiek pakeltą virš altoriaus ir tyliai kalba:
Pagirtas esi, Viešpatie, visatos Dieve, nes iš tavo dosnumo gavome duonos, kurią aukojame tau – žemės ir žmonių rankų darbo vaisių, iš kurio mums tebūna gyvybės duona.
Tada pateną su duona padeda ant korporalo.
Jei neatliekamas giedojimas atnašaujant, tuos žodžius kunigas gali tarti balsiai; pabaigoje žmonės gali atsiliepti:
Pagirtas Dievas per amžius!
20. Diakonas arba kunigas įpila į taurę vyno ir truputį vandens, tyliai kalbėdamas:
Leisk mums per šio vandens ir vyno paslaptį tapti dalininkais dievystės tojo, kuris teikėsi tapti mūsų žmogiškumo dalininku.
21. Po to kunigas paima taurę, laiko ją kiek pakeltą virš altoriaus ir tyliai kalba:
Pagirtas esi, Viešpatie, visatos Dieve, nes iš tavo dosnumo gavome vyno, kurį aukojame tau – vynmedžio ir žmonių rankų darbo vaisių, iš kurio mums tebūna dvasinis gėrimas.
Taurę pastato ant korporalo.
Jei neatliekamas giedojimas atnašaujant, tuos žodžius kunigas gali tarti balsiai; pabaigoje žmonės gali atsiliepti:
Pagirtas Dievas per amžius!
22. Po to kunigas pasilenkęs tyliai kalba:
Nuolankius dvasia ir susigraudinusius širdimi priimk mus, Viešpatie, ir tokia tetampa mūsų auka šiandien tavo akivaizdoje, kad ji tau patiktų, Viešpatie Dieve.
23. Ir esant galimybei, pasmilko atnašas ir altorių. Paskui diakonas ar patarnautojas pasmilko kunigą ir liaudį.
24. Tada kunigas, stovėdamas altoriaus šone, nusiplauna rankas, tyliai sakydamas:
Nuplauk mane, Viešpatie, nuo mano nedorybės, ir nuvalyk mane nuo mano nuodėmės.
25. Paskui, stovėdamas ties altoriaus viduriu, atsisukęs į žmones, skėsdamas ir sudėdamas rankas, sako:
Melskitės, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų priimtina visagaliam Dievui Tėvui.
Liaudis atsako:
Tepriima Viešpats iš tavo rankų šią auką savo vardo šlovei ir garbei, taip pat mūsų ir visos savo šventosios Bažnyčios naudai.
26. Tada, rankas išskėtęs, kunigas kalba atnašų maldą.
[Virš atnašų
Ši auka, Viešpatie, meldžiame, tenuvalo mūsų kaltybes ir tepašventina tavo tikinčiųjų kūnus ir sielas Velykų švenčių šventimui. Per Kristų, [mūsų Viešpatį.]]
Ją baigus, liaudis atsiliepia:
Amen.
EUCHARISTINĖ MALDA
27. Tada kunigas pradeda Eucharistinę maldą.
Rankas skėsdamas, taria:
Viešpats su jumis.
Liaudis atsako:
Ir su tavo dvasia.
Kunigas, keldamas rankas, tęsia:
Aukštyn širdis!
Liaudis:
Keliame į Viešpatį.
Kunigas, išskėtęs rankas, priduria:
Dėkokime Viešpačiui, mūsų Dievui.
Liaudis:
Verta ir teisinga.
Kunigas, rankas išskėtęs, tęsia prefaciją.
[Prefacija: Apie Viešpaties atsimainymą
Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga, kad mes visada ir visur tau dėkotume, Viešpatie, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve, per Kristų, mūsų Viešpatį.
Jis, iš anksto paskelbęs mokiniams apie savo mirtį, ant švento kalno jiems apreiškė savo šlovingumą, kad prisikėlimo garbė pasiekiama per kančią, kaip liudija ir Įstatymas bei Pranašai.
Todėl mes drauge su dangaus galybėmis čia, žemėje, tave garbiname, be pabaigos giedodami tavo didybei:]
Prefacijos pabaigoje sudeda rankas ir kartu su liaudimi užbaigia tą prefaciją giedodamas arba balsiai kalbėdamas:
Šventas, Šventas, Šventas Viešpats, galybių Dievas. Pilni yra dangūs ir žemė tavo garbės. Osana aukštybėse. Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu. Osana aukštybėse.
28. Visose Mišiose celebruojančiam kunigui leidžiama giedoti tas Eucharistinės maldos dalis, kurios gali būti giedamos koncelebruotinėse Mišiose, kaip pažymėta žemiau.
Pirmojoje Eucharistinėje maldoje, arba Romos Kanone, galima praleisti tai, kas yra skliaustuose.
I EUCHARISTINĖ MALDA, ARBA ROMOS KANONAS
80. Rankas išskėtęs, kunigas sako: P Taigi tave, malonusis Tėve, per Jėzų Kristų, tavo Sūnų, mūsų Viešpatį, nuolankiai maldaujame ir prašome,
sudeda rankas ir sako:
kad priimtum
vienąkart žegnoja duoną ir taurę drauge, sakydamas:
ir palaimintum + šias dovanas, šias atnašas, šias šventas, nepaliestas aukas,
Rankas išskėtęs, tęsia:
kurias aukojame tau pirmiausia už tavo šventąją visuotinę Bažnyčią. Teikis jai duoti taiką, ją sergėti, laikyti vieningą ir valdyti visoje žemėje kartu su savo tarnu, mūsų popiežiumi N., mūsų vyskupu N[1]. ir visais tikratikiais, besilaikančiais apaštalinio katalikų tikėjimo.
81. Gyvųjų paminėjimas.
Atsimink, Viešpatie, savo tarnus ir tarnaites N. ir N.
Rankas sudeda ir truputį pasimeldžia už tuos, už kuriuos nori.
Paskui, rankas išskėtęs, tęsia:
ir visus aplink stovinčius, kurių tikėjimas tau pažįstamas ir maldingumas žinomas, už kuriuos tau aukojame ar kurie tau aukoja šią šlovinimo auką už save ir visus savuosius, už savo sielų atpirkimą, savo išganymo ir saugumo viltį, ir tau, amžinajam, gyvajam ir tikrajam Dievui, išpildo savo įžadus.
82. Veiksmo eigoje
Bendraudami ir atminimą gerbdami visų pirma garbingosios visuomet Mergelės Marijos, Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimdytojos, † taip pat palaimintojo Juozapo, šios Mergelės Sužadėtinio, bei tavo palaimintųjų apaštalų ir kankinių Petro ir Pauliaus, Andriejaus, (Jokūbo, Jono, Tomo, Jokūbo, Pilypo, Baltramiejaus, Mato, Simono ir Tado; Lino, Kleto, Klemenso, Siksto, Kornelijaus, Kiprijono, Lauryno, Krizogono, Jono ir Pauliaus, Kozmo ir Damijono) ir visų tavo šventųjų, dėl kurių nuopelnų ir maldų suteik, kad visuose reikaluose būtume apginti tavo saugančia pagalba. (Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.)
–– –– –– ––
SAVI BENDRAUDAMI
Viešpaties Gimimo šventėje ir per aštuondienį
83. Bendraudami ir švęsdami (švenčiausiąją naktį) švenčiausiąją dieną, kurią nepaliestoji palaimintosios Marijos mergystė šiam pasauliui davė Išganytoją, ir atminimą gerbdami visų pirma tos garbingosios visuomet Mergelės Marijos, to Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimdytojos, †
Viešpaties Epifanijoje
84. Bendraudami ir švęsdami švenčiausiąją dieną, kurią tavo Viengimis, su tavimi lygiai amžinas tavo garbėje, kūniškas regimai pasirodė mūsų tikrame kūne, ir atminimą gerbdami visų pirma garbingosios visuomet Mergelės Marijos, to Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimdytojos, †
Nuo Velykų vigilijos Mišių iki II Velykų sekmadienio
85. Bendraudami ir švęsdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo pagal kūną (švenčiausiąją naktį) švenčiausiąją dieną ir atminimą gerbdami visų pirma garbingosios visuomet Mergelės Marijos, to Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimdytojos, †
Viešpaties Žengime į dangų
86. Bendraudami ir švęsdami švenčiausiąją dieną, kurią mūsų Viešpats, tavo vienatinis Sūnus, su savimi suvienytą mūsų trapią būtį pastatė tavo garbės dešinėje, ir atminimą gerbdami visų pirma garbingosios visuomet Mergelės Marijos, to Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimdytojos, †
Sekminių sekmadienį
87. Bendraudami ir švęsdami švenčiausiąją Sekminių dieną, kurią Šventoji Dvasia pasirodė apaštalams nesuskaitomais liežuviais, ir atminimą gerbdami visų pirma garbingosios visuomet Mergelės Marijos, Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimdytojos, †
–– –– –– ––
88. Rankas išskėtęs, tęsia:
Taigi šią mūsų tarnystės ir taip pat visos tavo šeimos auką prašome, Viešpatie, palankiai priimti. Sutvarkyk mūsų dienas savo ramybėje ir teiktis mus išgelbėti nuo amžinojo pasmerkimo bei įskaityti į savo išrinktųjų kaimenę.
Rankas sudeda.
(Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.)
–– –– –– ––
Nuo Velykų vigilijos Mišių iki II Velykų sekmadienio
89. Taigi šią mūsų tarnystės ir taip pat visos tavo šeimos auką, kurią tau aukojame ir už tuos, kuriuos teikeisi atgimdyti iš vandens ir Šventosios Dvasios, suteikdamas jiems visų nuodėmių atleidimą, prašome, Viešpatie, palankiai priimti. Sutvarkyk mūsų dienas savo ramybėje ir teiktis mus išgelbėti nuo amžinojo pasmerkimo bei įskaityti į savo išrinktųjų kaimenę.
Rankas sudeda.
(Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.)
–– –– –– ––
90. Rankas ištiesęs viršum atnašų, sako:
Šią atnašą, meldžiame tave, Dieve, teikis padaryti visais atžvilgiais palaimintą, įrašytą, patvirtintą, vertą ir priimtiną, kad ji mums taptų tavo mylimojo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju.
Rankas sudeda.
91. Viešpaties žodžius sekančiose formulėse reikia tarti tiksliai ir aiškiai, kaip reikalauja tų žodžių prigimtis.
Kančios išvakarėse
paima duoną ir, ją laikydamas kiek pakėlęs virš altoriaus, tęsia:
jis paėmė duoną į savo šventas ir garbingas rankas,
pakelia akis,
pakėlė akis į dangų – į tave, Dieve, savo visagalį Tėvą, – tau dėkodamas, laimino, laužė ir davė savo mokiniams, tardamas:
truputį pasilenkia
IMKITE IR VALGYKITE JOS VISI, NES TAI YRA MANO KŪNAS, KURIS UŽ JUS BUS ATIDUOTAS.
Konsekruotą Ostiją parodo liaudžiai, vėl padeda ant patenos ir priklaupęs pagarbina.
92. Paskui tęsia:
Panašiai po vakarienės
paima taurę ir, ją laikydamas kiek pakėlęs virš altoriaus, tęsia:
jis paėmė šią brangiausiąją taurę į savo šventas ir garbingas rankas, taip pat tau dėkodamas, laimino ir davė savo mokiniams, tardamas:
truputį pasilenkia
IMKITE IR GERKITE IŠ JOS VISI, NES TAI YRA TAURĖ MANO KRAUJO NAUJOSIOS IR AMŽINOSIOS SANDOROS, KURIS UŽ JUS IR UŽ DAUGELĮ BUS IŠLIETAS NUODĖMĖMS ATLEISTI. TAI DARYKITE MANO ATMINIMUI.
Taurę parodo žmonėms, vėl pastato ant korporalo ir priklaupęs pagarbina.
93. Paskui taria:
Tikėjimo paslaptis!
Liaudis tęsia, atsiliepdama:
Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, kol ateisi.
Kiti atsiliepimai žemiau.
[2. Kiek kartų valgome šią duoną ir geriame iš šios taurės, mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį, kol ateisi.
3. Išgelbėk mus, pasaulio Gelbėtojau, kuris savo kryžiumi ir prisikėlimu mus išvadavai.]
94. Kunigas, rankas išskėtęs, sako:
Todėl, Viešpatie, mes, tavo tarnai ir tavo šventoji liaudis, minėdami to paties Kristaus, tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties, tiek palaimingąją kančią, tiek ir iš pragarų prisikėlimą bei garbingą įžengimą į dangų, aukojame šviesiausiajai tavo didybei iš tavo dovanų ir davinių tyrą auką, šventą auką, be dėmės auką, šventąją amžinojo gyvenimo Duoną ir amžinojo išganymo Taurę.
95. Teikis į jas pažvelgti atlaidžiu ir giedru veidu bei jas priimti, kaip teikeisi priimti savo tarno, teisiojo Abelio dovanas ir mūsų protėvio Abraomo auką bei tą šventą atnašą, be dėmės auką, kurią tau paaukojo vyriausias tavo kunigas Melkizedekas.
96. Pasilenkęs, rankas sudėjęs, kalba toliau:
Nuolankiai meldžiame tave, visagalis Dieve, liepk jas pernešti tavo šventojo Angelo rankomis ant tavo aukštojo altoriaus, tavo dieviškosios didybės akivaizdon, kad kiek tik, dalyvaudami šiame altoriuje, priėmėme švenčiausiąjį tavo Sūnaus Kūną ir Kraują,
išsitiesia ir persižegnoja, tardamas:
tiek taptume pilni dangaus palaimos ir malonės.
Rankas sudeda.
(Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.)
97. Mirusiųjų paminėjimas
Rankas išskėtęs, sako:
Taip pat atmink, Viešpatie, savo tarnus ir tarnaites N. ir N., kurie pirma mūsų išėjo su tikėjimo ženklu ir miega ramybės miegu.
Rankas sudeda ir truputį pasimeldžia už mirusiuosius, už kuriuos ketino melstis. Paskui, rankas išskėtęs, tęsia:
Prašome, Viešpatie, kad jiems ir visiems besiilsintiems Kristuje suteiktum atilsio, šviesos ir ramybės vietą.
Rankas sudeda.
(Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.)
98. Dešine ranka mušasi į krūtinę, tardamas:
Taip pat ir mums, nusidėjėliams, tavo tarnams,
toliau kalba, rankas išskėtęs:
pasitikintiems gausiu tavo gailestingumu, teikis duoti bent kokią dalį ir bendrystę su tavo šventaisiais apaštalais ir kankiniais: su Jonu, Steponu, Motiejumi, Barnabu, (Ignotu, Aleksandru, Marcelinu, Petru, Felicita, Perpetua, Agota, Liucija, Agniete, Cecilija, Anastazija) ir visais tavo šventaisiais, į kurių bendriją, prašome, teikis mus priimti, ne vertindamas nuopelnus, bet duodamas atleidimą.
Rankas sudeda
(Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.)
99. Kalba toliau:
Per kurį, Viešpatie, visas šias gėrybes nuolat kuri, pašventi, gaivini, laimini ir teiki mums.
100. Paima pateną su ostija ir taurę, ir abu pakėlęs sako:
Per jį, su juo ir jame tau, visagaliam Dievui Tėvui, Šventosios Dvasios vienybėje visa garbė ir šlovė per visus amžių amžius.
Liaudis atsiliepia:
Amen.
II EUCHARISTINĖ MALDA
101. V. Viešpats su jumis. R. Ir su tavo dvasia.
V. Aukštyn širdis! R. Keliame į Viešpatį.
V. Dėkokime Viešpačiui, mūsų Dievui. R. Verta ir teisinga.
Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga tau, šventasis Tėve, visada ir visur dėkoti per tavo mylimąjį Sūnų Jėzų Kristų – tavąjį Žodį, per kurį tu visa sukūrei ir kurį atsiuntei mums Išganytoju ir Atpirkėju, įsikūnijusiu per Šventąją Dvasią ir gimusiu iš Mergelės. Kad įvykdytų tavo valią ir įgytų tau šventą tautą, jis kentėdamas ištiesė rankas, kad sunaikintų mirtį ir apreikštų prisikėlimą. Todėl mes su angelais ir visais šventaisiais skelbiame tavo garbę, vienu balsu sakydami:
Šventas, šventas, šventas Viešpats, galybių Dievas. Pilni yra dangūs ir žemė tavo garbės. Osana aukštybėse. Garbė tam, kurs ateina Viešpaties vardu. Osana aukštybėse.
102. Rankas išskėtęs, kunigas sako:
Tikrai tu, Viešpatie, šventas, visokio šventumo šaltinis.
103. Rankas sudeda ir, jas laikydamas ištiesęs viršum atnašų, sako:
Todėl šias dovanas, prašome, savosios Dvasios rasa pašventink, rankas sudeda ir vienąkart peržegnoja pateną drauge su taure, tardamas:
kad jos mums taptų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir + Krauju.
Rankas sudeda.
104. Viešpaties žodžius sekančiose formulėse reikia tarti tiksliai ir aiškiai, kaip reikalauja tų žodžių prigimtis.
Kai savo noru turėjo būti kančiai išduotas,
paima duoną ir, ją laikydamas kiek pakėlęs virš altoriaus, tęsia:
jis paėmė duoną, dėkodamas ją laužė ir davė savo mokiniams, tardamas:
truputį pasilenkia
IMKITE IR VALGYKITE JOS VISI, NES TAI YRA MANO KŪNAS, KURIS UŽ JUS BUS ATIDUOTAS.
Konsekruotą Ostiją parodo liaudžiai, vėl padeda ant patenos ir priklaupęs pagarbina.
105. Paskui tęsia:
Panašiai po vakarienės,
paima taurę ir, ją laikydamas kiek pakėlęs virš altoriaus, tęsia:
paėmęs ir taurę, vėl dėkodamas, davė savo mokiniams, tardamas:
truputį pasilenkia
IMKITE IR GERKITE IŠ JOS VISI, NES TAI YRA TAURĖ MANO KRAUJO NAUJOSIOS IR AMŽINOSIOS SANDOROS, KURIS UŽ JUS IR UŽ DAUGELĮ BUS IŠLIETAS NUODĖMĖMS ATLEISTI. TAI DARYKITE MANO ATMINIMUI.
Taurę parodo žmonėms, vėl pastato ant korporalo ir priklaupęs pagarbina.
106. Paskui taria:
Tikėjimo paslaptis!
Liaudis tęsia, atsiliepdama:
Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, kol ateisi.
Kiti atsiliepimai žemiau.
[2. Kiek kartų valgome šią duoną ir geriame iš šios taurės, mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį, kol ateisi.
3. Išgelbėk mus, pasaulio Gelbėtojau, kuris savo kryžiumi ir prisikėlimu mus išvadavai.]
107. Tada kunigas, rankas išskėtęs, sako:
Todėl minėdami jo mirtį ir prisikėlimą, mes tau, Viešpatie, aukojame gyvenimo duoną ir išganymo taurę, dėkodami, kad palaikei mus vertus stoti priešais tave ir tau tarnauti.
Nuolankiai maldaujame, kad mus, Kristaus Kūno ir Kraujo dalyvius, Šventoji Dvasia sutelktų vienybėn.
Atmink, Viešpatie, savo Bažnyčią, pasklidusią visame pasaulyje, kad ją ištobulintum meilėje kartu su mūsų popiežiumi N. ir mūsų vyskupu N.[2] bei visa kunigija.
–– –– –– ––
Mišiose už mirusius galima pridėti:
Atmink savo tarną (savo tarnaitę) N., kurį (kurią) (šiandien) pasišaukei pas save iš šio pasaulio. Suteik, kad kaip jis (ji) buvo suaugęs (suaugusi) su tavo Sūnaus mirties atvaizdu, taip tesuauga ir su jo prisikėlimu.
–– –– –– ––
Taip pat atmink mūsų brolius, kurie užmigo su viltimi prisikelti, ir visus, mirusius tavo pasigailėjime bei priimk juos į tavojo veido šviesą. Pasigailėk, meldžiame, mūsų visų ir leisk mums drauge su palaimintąja Dievo Gimdytoja Mergele Marija, su palaimintaisiais apaštalais ir visais šventaisiais, nuo amžių tavo pamėgtaisiais, turėti dalį amžinajame gyvenime ir garbinti tave bei šlovinti
rankas sudeda
per tavo Sūnų Jėzų Kristų.
108. Paima pateną su ostija ir taurę, ir abu pakėlęs sako:
Per jį, su juo ir jame tau, visagaliam Dievui Tėvui, Šventosios Dvasios vienybėje visa garbė ir šlovė per visus amžių amžius.
Liaudis atsiliepia:
Amen.
III EUCHARISTINĖ MALDA
109. Rankas išskėtęs, kunigas sako:
Tikrai tu, Viešpatie, šventas, ir visi tavo padaryti kūriniai vertai tave šlovina. Per savo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, veikiant Šventosios Dvasios galiai, tu visa gaivini bei šventini ir nesiliauji telkti sau tautą, kad nuo saulėtekio iki saulėlydžio tavo vardui būtų aukojama tyra auka.
110. Rankas sudeda ir, jas ištiesęs virs atnašų, sako:
Todėl nuolankiai tave, Viešpatie, prašome, kad teiktumeisi tąja Dvasia pašventinti šias dovanas, kurias nešame tau paaukoti,
rankas sudeda ir, vienąkart peržegnodamas pateną drauge su taure, taria:
kad taptų Kūnu ir + Krauju tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus,
rankas sudeda
kurio liepiami šias paslaptis švenčiame.
111. Viešpaties žodžius sekančiose formulėse reikia tarti tiksliai ir aiškiai, kaip reikalauja tų žodžių prigimtis.
Nes jisai tą naktį, kurią turėjo būti išduotas,
paima duoną ir, laikydamas ją kiek pakėlęs virš altoriaus, tęsia:
paėmė duoną, tau dėkodamas, laimino, laužė ir davė savo mokiniams, tardamas:
truputį pasilenkia
IMKITE IR VALGYKITE JOS VISI, NES TAI YRA MANO KŪNAS, KURIS UŽ JUS BUS ATIDUOTAS.
Konsekruotą Ostiją parodo liaudžiai, vėl padeda ant patenos ir priklaupęs pagarbina.
112. Paskui sako:
Panašiai po vakarienės,
paima taurę ir, ją laikydamas kiek pakėlęs virš altoriaus, tęsia:
paėmęs taurę ir tau dėkodamas, laimino ir davė savo mokiniams, tardamas:
truputį pasilenkia
IMKITE IR GERKITE IŠ JOS VISI, NES TAI YRA TAURĖ MANO KRAUJO NAUJOSIOS IR AMŽINOSIOS SANDOROS, KURIS UŽ JUS IR UŽ DAUGELĮ BUS IŠLIETAS NUODĖMĖMS ATLEISTI. TAI DARYKITE MANO ATMINIMUI.
Taurę parodo žmonėms, vėl pastato ant korporalo ir priklaupęs pagarbina.
113. Paskui taria:
Tikėjimo paslaptis!
Liaudis tęsia, atsiliepdama:
Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, kol ateisi.
Kiti atsiliepimai žemiau.
[2. Kiek kartų valgome šią duoną ir geriame iš šios taurės, mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį, kol ateisi.
3. Išgelbėk mus, pasaulio Gelbėtojau, kuris savo kryžiumi ir prisikėlimu mus išvadavai.]
114. Rankas išskėtęs, kunigas sako:
Todėl minėdami, Viešpatie, to paties tavo Sūnaus išganingąją kančią, nuostabų prisikėlimą ir įžengimą į dangų, laukdami jo kito atėjimo, dėkodami tau aukojame šią gyvą ir šventą auką.
Pažvelk, meldžiame, į savo Bažnyčios atnašą ir, priėmęs Ostiją, kurios paaukojimu norėjai būti permaldautas, suteik, kad stiprinami tavo Sūnaus Kūno ir Kraujo, pripildyti jo Šventosios Dvasios, mes taptume Kristuje vienas kūnas ir viena dvasia.
Teįteikia jis tau mus kaip amžiną dovaną, kad galėtume laimėti dalį su tavo išrinktaisiais, pirmiausia su palaimintąja Mergele, Dievo Gimdytoja Marija, su palaimintaisiais tavo apaštalais ir garbingais kentėtojais, (su šventuoju N.: dienos šventuoju ar globėju) ir su visais šventaisiais, kurių užtarimas, kaip tikime, nuolat mums teikia pagalbą.
Ši mūsų sutaikinimo Auka, prašome, Viešpatie, teprisideda prie viso pasaulio taikos ir išganymo. Keliaujančią žemėje savo Bažnyčią teikis sustiprinti tikėjime ir meilėje, kartu su tavo tarnu, mūsų popiežiumi N., mūsų vyskupu N.[3], visais vyskupais, visa kunigija ir visa tavo įsigytąja liaudimi. Maloningai priimk šios šeimos prašymus – tu juk norėjai, kad ji prie tavęs būtų. Visur išsisklaidžiusius savo vaikus apie save, gerasis Tėve, gailestingai suvienyk.
† Mūsų mirusius brolius ir visus, kurie, tau mieli, iškeliavo iš šio pasaulio, maloningai priimk į savąją karalystę, kur tikimės drauge su jais tavo garbe amžinai gėrėtis
rankas sudeda:
per Kristų, mūsų Viešpatį, per kurį tu pasauliui teiki visokias gėrybes.†
115. Paima pateną su ostija ir taurę, ir abu pakėlęs sako:
Per jį, su juo ir jame tau, visagaliam Dievui Tėvui, Šventosios Dvasios vienybėje visa garbė ir šlovė per visus amžių amžius.
Liaudis atsiliepia: Amen.
–– –– –– ––
116. Kai ši Eucharistinė malda naudojama Mišiose už mirusius, galima sakyti:
† Atmink savo tarną (savo tarnaitę) N., kurį (kurią) (šiandien) pasišaukei pas save iš šio pasaulio. Suteik, kad kaip jis (ji) buvo suaugęs (suaugusi) su tavo Sūnaus mirties atvaizdu, taip tesuauga ir su jo prisikėlimu, kada jis žadins iš žemės numirusių kūnus ir mūsų menką kūną padarys panašų į savo garbingąjį kūną.Taip pat ir mirusius mūsų brolius, ir visus, kurie, tau mieli, iškeliavo iš šio pasaulio, meilingai priimk į savąją karalystę, kur tikimės drauge su jais tavo garbe amžinai gėrėtis. Ten nušluostysi mums nuo akių kiekvieną ašarą, o mes, tave, mūsų Dievą, regėsime tokį, koks esi, per visus amžius būsime į tave panašūs ir nesiliaudami tave šlovinsime
rankas sudeda:
per Kristų, mūsų Viešpatį, per kurį tu pasauliui teiki visokias gėrybes.†
–– –– –– ––
IV EUCHARISTINĖ MALDA
117. V. Viešpats su jumis. R. Ir su tavo dvasia.
V. Aukštyn širdis! R. Keliame į Viešpatį.
V. Dėkokime Viešpačiui, mūsų Dievui. R. Verta ir teisinga.
Tikrai verta tau dėkoti, tikrai teisinga tave, šventasis Tėve, garbinti. Tu vienatinis Dievas, gyvas ir tikras, esi nuo amžių ir būsi per amžius, gyvendamas neprieinamoje šviesoje. Būdamas vienintelis geras ir gyvybės šaltinis, tu visa sukūrei, kad savo kūrinius pripildytum palaima ir daugelį pradžiugintum savo šviesos skaistumu. Todėl priešais tave stovi nesuskaitomos angelų minios, kurios tau dieną naktį tarnauja. Jie gėrisi tavo veido šlove ir be paliovos tave garbina. Su jais tad ir mes džiūgaudami išpažįstame tavo vardą, o mūsų balsu – visi kūriniai po dangumi tau gieda: Šventas, šventas, šventas Viešpats, galybių Dievas! Pilni yra dangūs ir žemė tavo garbės, Osana aukštybėse. Garbė tam, kurs ateina Viešpaties vardu. Osana aukštybėse.
118. Rankas išskėtęs, kunigas sako:
Tave išpažįstame, Tėve šventasis, nes didis esi ir visus savo darbus atlikai su išmintimi ir meile. Pagal savo paveikslą tu žmogų sukūrei ir visą pasaulį davei jam tvarkyti, kad jis, tau vienam, Kūrėjui, tarnaudamas, visiems kūriniams viešpatautų.
Kai per neklusnumą jis tavo draugystę prarado, jo nepalikai mirties valdžioje. Visiems gailestingai padėjai, kad tavęs ieškodami rastų.
Žmonėms tu sandorą siūlei ne kartą, per pranašus mokei juos laukti išganymo. Ir taip tu mylėjai pasaulį, Tėve šventasis, jog, laiko pilnatvei atėjus, mums kaip Gelbėtoją atsiuntei savo Viengimį.
Įsikūnijęs per Šventąją Dvasią ir gimęs iš Mergelės Marijos, jis gyveno mūsų būklės pavidale, visame kame, išskyrus nuodėmę. Vargdieniams jis skelbė išganymą, belaisviams – išpirkimą, nuliūdusiems širdyje – džiaugsmą. Paklusdamas tavajai valiai, jis atidavė save mirčiai, o prisikeldamas iš numirusių, sunaikino mirtį ir atkūrė gyvenimą. Kad nebe sau mes gyventume, bet jam, už mus numirusiam ir prisikėlusiam, kaip pirmąją dovaną savo tikintiesiems, jis atsiuntė nuo tavęs, o Tėve, Šventąją Dvasią, kuri išbaigia jo darbą ir atlieka visokį pašventinimą.
119. Rankas sudeda ir, jas laikydamas ištiesęs virš atnašų, sako:
Todėl mes, Viešpatie, prašome, kad toji Šventoji Dvasia teiktųsi pašventinti šias dovanas,
rankas sudeda ir vieną kartą peržegnoja duoną ir taurę drauge, sakydamas:
idant jos taptų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir + Krauju
rankas sudeda
švęsti tai didžiajai paslapčiai, kurią jis paliko mums amžinai sandorai.
120. Viešpaties žodžius sekančiose formulėse reikia tarti tiksliai ir aiškiai, kaip reikalauja tų žodžių prigimtis.
Atėjus valandai, kurią tu, Tėve šventasis, turėjai jį pašlovinti, jis, mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Jiems vakarieniaujant
paima duoną ir, ją laikydamas kiek pakėlęs virš altoriaus, tęsia:
jis paėmė duoną, laimino, laužė ir davė savo mokiniams, tardamas:
truputį pasilenkia
IMKITE IR VALGYKITE JOS VISI, NES TAI YRA MANO KŪNAS, KURIS UŽ JUS BUS ATIDUOTAS.
Konsekruotą Ostiją parodo liaudžiai, vėl padeda ant patenos ir priklaupęs pagarbina.
121. Paskui tęsia:
Panašiai
paima taurę ir, laikydamas ją kiek pakėlęs virš altoriaus, tęsia:
jis, paėmęs taurę, pripiltą vynmedžio vaisiaus, dėkojo ir davė savo mokiniams, tardamas:
truputį pasilenkia
IMKITE IR GERKITE IŠ JOS VISI, NES TAI YRA TAURĖ MANO KRAUJO NAUJOSIOS IR AMŽINOSIOS SANDOROS, KURIS UŽ JUS IR UŽ DAUGELĮ BUS IŠLIETAS NUODĖMĖMS ATLEISTI. TAI DARYKITE MANO ATMINIMUI.
Taurę parodo žmonėms, vėl pastato ant korporalo ir priklaupęs pagarbina.
122. Paskui taria:
Tikėjimo paslaptis!
Liaudis tęsia, atsiliepdama:
Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, kol ateisi.
Kiti atsiliepimai žemiau.
[2. Kiek kartų valgome šią duoną ir geriame iš šios taurės, mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį, kol ateisi.
3. Išgelbėk mus, pasaulio Gelbėtojau, kuris savo kryžiumi ir prisikėlimu mus išvadavai.]
123. Po to kunigas, rankas išskėtęs, sako:
To dėlei, Viešpatie, dabar švęsdami mūsų atpirkimo minėjimą, mes prisimename Kristaus mirtį ir nužengimą į pragarus; išpažįstame jo prisikėlimą ir įžengimą tavo dešinėn. Laukdami jo garbingojo atėjimo, aukojame tau jo Kūną ir Kraują, tau priimtiną ir visam pasauliui išganingą auką.
Pažvelk, Viešpatie, į Auką, kurią pats esi davęs Bažnyčiai. Suteik maloningai, kad visi, kurie dalysis ta viena duona ir taure, Šventosios Dvasios jungiami į vieną kūną, subręstų į gyvą atnašą Kristuje tavo garbei ir šlovei.
Dabar tad, Viešpatie, atmink visus tuos, už kuriuos mes šią auką aukojame: pirmiausia savo tarną, mūsų popiežių N., mūsų vyskupą N.[4], visus vyskupus, visą kunigiją, aukotojus, aplink stovinčiuosius, visą savąją tautą, taip pat tuos, kurie nuoširdžiai tavęs ieško.
Atmink ir tuos, kurie numirė tavojo Kristaus ramybėje, ir visus mirusiuosius, kurių tikėjimą vienas tu pažinai.
Visiems mums, savo vaikams, maloningasis Tėve, suteik stiprybės laimėti dangaus dalį su palaimintąja Mergele, Dievo Gimdytoja Marija, su tavo apaštalais ir šventaisiais tavo karalystėje, kur su visa kūrinija, išvaduota iš nuodėmės ir mirties sunaikinimo, tave šlovinsime per Kristų, mūsų Viešpatį,
rankas sudeda
per kurį pasauliui teiki visokias gėrybes.
124. Paima pateną su ostija ir taurę, ir abu pakėlęs sako:
Per jį, su juo ir jame tau, visagaliam Dievui Tėvui, Šventosios Dvasios vienybėje visa garbė ir šlovė per visus amžių amžius.
Liaudis atsiliepia:
Amen.
Komunijos apeigos
125. Padėjęs taurę ir pateną, kunigas, rankas sudėjęs, sako:
Išganingų įsakymų liepiami ir dieviškų nuostatų pamokyti, drįstame tarti:
Rankas išskečia ir kartu su liaudimi tęsia:
Tėve mūsų, kuris esi danguje! Teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto.
126. Rankas išskėtęs, kunigas tęsia vienas, sakydamas:
Gelbėk mus, meldžiame, Viešpatie, nuo visokio blogio, maloningai suteik ramybę mūsų dienose, kad tavo gailestingos pagalbos padedami, visuomet būtume ir laisvi nuo nuodėmės, ir saugūs nuo visokio neramumo, laukdami palaimingos vilties ir mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo.
Rankas sudeda. Maldą užbaigia žmonės, atsiliepdami:
Tavo valdžia, ir galybė, ir garbė per amžius.
127. Rankas išskėtęs, kunigas balsiai kalba:
Viešpatie Jėzau Kristau, tu savo apaštalams esi pasakęs: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę“. Žiūrėk tad ne mūsų nuodėmių, o savosios Bažnyčios tikėjimo ir teikis jai pagal savo valią duoti ramybę ir vienybę.
Rankas sudeda.
Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius.
Liaudis atsako:
Amen.
128. Atsisukęs į liaudį, skėsdamas ir sudėdamas rankas, kunigas priduria:
Viešpaties ramybė visada tebūna su jumis.
Liaudis atsako:
Ir su tavo dvasia.
129. Paskui, jei numatyta, diakonas ar kunigas dar sako:
Palinkėkite vieni kitiems ramybės.
Visi pareiškia vieni kitiems santaiką ir meilę pagal vietos papročius priimtu ženklu; kunigas tai daro diakonui arba patarnautojui.
130. Kunigas paima ostiją, viršum patenos sulaužo ir vieną dalelę įleidžia į taurę, tyliai kalbėdamas:
Šis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo sujungimas tebūna mums, priimantiems, amžinajam gyvenimui.
131. Tuo metu giedama ar kalbama:
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų!
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų!
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, suteik mums ramybę!
Jei duonos laužymas užtrunka, galima jį kartoti ir daugiau kartų. Paskutinį kartą sakoma: suteik mums ramybę.
132. Rankas sudėjęs, kunigas tyliai kalba:
Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau! Tėvo valią vykdydamas, Šventajai Dvasiai bendradarbiaujant, tu savo mirtimi atgaivinai pasaulį. Šiuo švenčiausiuoju savo Kūnu ir Krauju išvaduok mane iš visų mano nedorybių ir visokių blogybių; padėk man visuomet laikytis tavo įsakymų ir neleisk niekuomet nuo tavęs atsiskirti.
Arba:
Tavo Kūno ir Kraujo priėmimas, Viešpatie Jėzau Kristau, tegul neužtraukia man teismo ir pasmerkimo, bet dėl tavo gerumo tebūna man sielos ir kūno apsauga bei priimtinu vaistu.
133. Kunigas priklaupia, paima ostiją ir, ją laikydamas truputį pakeltą viršum patenos, atsisukęs į liaudį, balsiai sako:
Štai Dievo Avinėlis, štai tas, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Laimingi, kurie yra pakviesti į Avinėlio puotą.
Ir kartu su liaudimi vieną kartą prideda:
Viešpatie, nesu vertas, kad įeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks.
134. Atsisukęs į altorių, kunigas tyliai sako:
Kristaus Kūnas tesaugo mane amžinajam gyvenimui.
Pagarbiai priima Kristaus Kūną.
Paskui paima taurę ir tyliai sako:
Kristaus Kraujas tesaugo mane amžinajam gyvenimui.
Pagarbiai priima Kristaus Kraują.
135. Po to ima pateną ar komuninę, eina prie priimsiančiųjų Komuniją ir, kiekvienam jų rodydamas truputį pakeltą ostiją, taria:
Kristaus Kūnas.
Priimantysis atsako:
Amen.
ir priima.
Taip daro ir diakonas, jei dalina šventąją Komuniją.
136. Jeigu yra priimančių Komuniją abiem pavidalais, laikomasi savo vietoje aprašytų apeigų.
137. Kunigui priimant Kristaus Kūną, pradedamas komunijos giedojimas.
[Komunijos ant[ifona] Mt 17, 5
Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!]
138. Baigus dalyti Komuniją, kunigas ar diakonas išvalo pateną virš taurės ir pačią taurę. Atlikdamas purifikaciją, kunigas tyliai kalba:
Ką priėmėme burna, Viešpatie, tesuvokiame tyra širdimi, ir iš šios laikinos dovanos tebūnie mums amžinas vaistas.
139. Kunigas gali grįžti prie kėdės. Norint galima kurį laiką laikyti šventą tylą arba pagiedoti šlovinimo psalmę ar giesmę.
140. Paskui, stovėdamas prie kėdės arba altoriaus, kunigas sako:
Melskimės.
Drauge su kunigu visi kurį laiką pasimeldžia tylomis, jeigu tylos nebuvo prieš tai. Paskui, rankas išskėtęs, kunigas kalba maldą po Komunijos.
[Po Komunijos
Priėmę, Viešpatie, garbingas paslaptis, rūpinamės tau padėkoti, kad mums, gyvenantiems žemėje, jau leidi dalyvauti dangiškuose dalykuose. Per Kristų, [mūsų Viešpatį.]]
Pabaigoje liaudis atsako:
Amen.
Pabaigos apeigos
141. Jeigu reikia, trumpai paskelbiami pranešimai žmonėms.
142. Po to seka atleidimas. Kunigas, atsisukęs į liaudį, skėsdamas rankas, sako:
Viešpats su jumis.
Liaudis atsako:
Ir su tavo dvasia.
Kunigas peržegnoja liaudį, sakydamas:
Tepalaimina jus visagalis Dievas – Tėvas, ir Sūnus, + ir Šventoji Dvasia.
Liaudis atsako:
Amen.
Kai kuriomis dienomis ar progomis vietoj šios palaiminimo formulės pagal rubrikas naudojama kita, iškilmingesnė palaiminimo formulė ar malda už liaudį.
143. Paskui diakonas arba pats kunigas, rankas sudėjęs ir atsisukęs į liaudį, sako:
Eikite, esate siunčiami.
Liaudis atsako:
Dėkojame Dievui.
144. Tada kunigas kaip įprasta pagerbia altorių bučiniu, kaip pradžioje. Tada, su patarnautojais atlikęs reikiamą pagarbinimą, išeina.
145. Jei tuojau seka koks nors liturginis veiksmas, atleidimo apeigos praleidžiamos.
[1] Čia galima paminėti vyskupus pagalbininkus ir padėjėjus, kaip pažymima Romos Mišiolo bendruosiuose nuostatuose, Nr. 109.
[2] Čia galima paminėti vyskupus pagalbininkus ir padėjėjus, kaip pažymima Romos Mišiolo bendruosiuose nuostatuose, Nr. 109.
[3] Čia galima paminėti vyskupus pagalbininkus ir padėjėjus, kaip pažymima Romos Mišiolo bendruosiuose nuostatuose, Nr. 109.
[4] Čia galima paminėti vyskupus pagalbininkus ir padėjėjus, kaip pažymima Romos Mišiolo bendruosiuose nuostatuose, Nr. 109.