Michael Davies (1936–2005), anglas pasaulietis, gyveno netoli Londono. 1956 m. tapo kataliku, savarankiškai studijavo teologiją, Bažnyčios istoriją, liturgiką. Iki 1992 m. mokytojavo įvairiose mokyklose. 17 knygų ir daugybės straipsnių autorius, vienas aktyviausių tradicinės liturgijos gynėjų. M. Davies 1995–2003 m. vadovavo 1966 balandį Romoje įkurtai Federatio Internationalis Una Voce (FIUV), kuri kilo iš 1964 m. norvegės psichologės Borghild Krane įsteigtos organizacijos Una Voce. Ši pasauliečių federacija (pripažinta Vatikano) turi skyrius virš 20 valstybių ir yra viena svarbiausių organizacijų, ginančių tradicines šv. Mišias.
„Mūsų Mišios, be esminių pakeitimų, siekia laikotarpį, kai jos išsivystė iš seniausios bendrosios liturgijos. Jos dar išlaikė tos pirmykštės liturgijos kvapą iš tų dienų, kai ciesoriai valdė pasaulį ir tikėjosi nuslopinti krikščionių tikėjimą, kai mūsų protėviai rinkdavosi prieš aušrą giedoti himną Kristui kaip savo Dievui. Galutinis mūsų darbo tikslas yra parodyti, kad, nepaisant neišspręstų problemų, nepaisant vėlesnių pasikeitimų, krikščionijoje nėra garbingesnio ritualo už mūsiškį.“ – Kun. Adrian Fortescue, The Mass: A Study of the Roman Liturgy (1912), p. 213.
„Apytikriai nuo šv. Grigaliaus († 604 m.) laikų mes turime Mišių tekstą, jos tvarką ir sandarą kaip šventą tradiciją, kurios niekas nedrįsdavo liesti, neskaitant neesminių detalių.“ – Fr. Adrian Fortescue, The Mass: A Study of the Roman Liturgy (1912), p. 173.
Autoriaus pastaba
Ši knygelė yra didžiąja dalimi kompiliacija medžiagos, paimtos iš kun. Adriano Fortescue klasikinio darbo „Mišios. Romos liturgijos studija„ (Londonas, Longmans, 1912). Nors kai kurios ilgesnės citatos pateiktos su nuoroda, iš šio didžio kunigo ir mokslininko esu pasiskolinęs gerokai daugiau. Turiu viltį pateikti šių dienų skaitytojams kai kuriuos kun. Fortescue knygos vaisius, nes ji yra reta ir nebespausdinama. Taip pat tikiuosi ateityje išleisti išsamesnį kunigo Fortescue raštų apie Mišias rinkinį.
***
Pirmasis Mišių istorijos šaltinis, žinoma, yra Paskutinė vakarienė Naujajame Testamente. Krikščionių liturgijos egzistuoja būtent dėl to, kad mūsų Viešpats liepė mums daryti Jo atminimui tai, ką Jis pats darė. Nesvarbu, kokiuose aspektuose yra skirtumų tarp įvairių eucharistinių liturgijų, bet jos visos paklūsta Jo įsakymui „daryti tai“, ką jis pats yra daręs. Nustatyta Eucharistijos šventimo tvarka nusistovėjo per kelis dešimtmečius po mūsų Viešpaties mirties, ji išliko tokia dar gerokai po I amžiaus pabaigos ir iki šiol gali būti aiškiai atpažįstama galutinai 1570 m. nustatytose Romos Mišiose.
Ankstyvoji katalikų liturgija
Ankstyviausias ir detaliausias Eucharistijos aprašymas randamas Pirmajame šv. Pauliaus laiške Korintiečiams, kuris, kaip žinoma, yra ankstyvesnis už Evangelijas ir buvo parašytas Efeze tarp 52 ir 55 m. po Kr. Mokslininkai sutaria, kad konsekracijos formulėje, šv. Pauliaus naudotoje I laiško Korintiečiams 11 skyriuje, pažodžiui cituojama stilizuota formulė, jau naudota apaštalinėje liturgijoje. Šv. Pauliaus pasakojimas skamba taip:
„Aš gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, padėkojęs laužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus bus išduotas. Tai darykite mano atminimui“. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“. Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis. Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas nusikals Viešpaties Kūnui ir Kraujui“ (1 Kor 11, 23–27).
Ši ištrauka pateikia daug žinių. Ji sutapatina Eucharistiją su Kančia. Jėzaus Krauju yra sudaroma nauja ir amžina sandora, arba sąjunga, tarp Dievo ir žmogaus. Jo auka buvo mistiniu būdu iš anksto įvykdyta per Paskutinę vakarienę. Apaštalai, ir tuo pačiu jų įpėdiniai, yra įpareigoti švęsti Eucharistiją Jo atminimui, ir tas prisiminimas yra toks veiksmingas, kad nenutrūkstamai skelbia Jėzaus atperkančią mirtį ir padaro, kad ji kasdien realiai vyksta čia ir dabar iki pat tos dienos, kai Jis sugrįš visoje šlovėje per savo Antrąjį atėjimą. Eucharistija yra Kančios atminimas, graikiškai anamnesis, ji primena Kančią, atnaujindama ją nekruvinu būdu ant altoriaus. Galų gale, reikia didelio sielos tyrumo, kad galėtume dalyvauti tokiame šventame rituale kaip mūsų Viešpaties Kūno ir Kraujo aukojimas bei priėmimas.
Sujungę Šv. Pauliaus ir trijų sinoptinių[1] Evangelijų pasakojimus, gauname Eucharistijos liturgijos, švenčiamos pagal bet kurį senovinį ritualą, esmę. Mūsų Viešpats paėmė duoną, padėkojo, palaimino, laužė ją ir davė savo apaštalams valgyti; tada paėmė vyną, vėl padėkojo (Lukas ir Paulius nepasakoja apie šį antrąjį padėkojimą), pasakė įsteigimo (arba konsekracijos) žodžius ir davė jiems gerti. Taigi matome penkis esminius krikščioniškos Eucharistijos elementus: 1) Duona ir vynas yra atnešami ant altoriaus; 2) celebrantas dėkoja; 3) jis paima duoną, palaimina ją ir sako konsekracijos žodžius; 4) tą patį padaro su vynu; 5) konsekruota duona, dabar tapusi Kristaus Kūnu, yra laužoma ir duodama žmonėms Komunijoje kartu su taurės turiniu, t. y. Brangiausiuoju Krauju.
Mūsų žinios apie liturgiją žymiai išauga II amžiuje. Už tai turime būti ypač dėkingi pagoniui romėnui – Plinijui Jaunesniajam (C. Plinius Caecilius, apie 62–113 m.), tuo metu buvusiam Bitinijos (šiuolaikinė Šiaurės Vakarų Turkija) valdytoju. Apie 111–113 metus jis rašo savo valdovui imperatoriui Trajanui, klausdamas, kaip jam elgtis su krikščionimis. Jis aprašo, ką sužinojo apie juos iš kitų krikščionių, atsimetusių nuo tikėjimo po kankinimų. Remdamasis tais apostatais (atsimetėliais) informatoriais, Plinijus su pasitenkinimu rašo: „Visi jie pagarbino tavo paveikslą bei Dievų statulas ir keikė Kristų“. Tada pasakoja, ką apostatai atskleidė apie krikščionišką Dievo garbinimą:
„Jie teigia, kad jų kaltės ar klaidos esmė yra tai, jog jie buvo įpratę tam tikrą dieną (stato die) susirinkti kartu prieš auštant (ante lucem) ir giedoti himną pakaitomis (secum invicem) Kristui kaip dievui, ir kad jie suriša save priesaika (sacramento) nepadaryti jokio nusikaltimo, neįvykdyti vagystės, plėšimo ar svetimavimo, nelaužyti savo žodžio ir neatsisakyti gražinti skolos. Kai jie tai padarydavo, jų paprotys buvo išsiskirstyti, bet vėl susirinkti valgyti maisto – paprasto ir nežalingo maisto. Jie (apostatai informatoriai) sako, kad patys nustojo tai daryti po mano edikto, kuris uždraudė privačius susirinkimus (hetaerias), kaip tu įsakei“[2].
Status dies, žinoma, yra sekmadieniai. Anot Plinijaus, yra du susirinkimai – ankstyvasis, kuriame krikščionys gieda savo himną, ir vėlesnis, kai jie valdo maistą – agapę[3] ar Eucharistiją. Priesaika nedaryti blogio tikriausiai yra Plinijaus klaida. Jis galėjo priimti už gryną pinigą, kad tuose slaptuose susirinkimuose turi būti kokia nors sąmokslininkų priesaika, nors vienintelis įsipareigojimas, apie kurį informatoriai galėjo jam papasakoti, buvo nedaryti blogio. Plinijaus laiškas neprideda mums daug žinių apie ankstyvąją liturgiją, bet jį verta pacituoti dėl jo piešiamo vaizdo, nes tai yra vienas pirmųjų krikščionybės paminėjimų pagonio lūpomis, kalbant apie krikščionių susirinkimą prieš aušrą ir giedojimą himno „Kristui kaip dievui“.
Ankstyvieji krikščionys rinkdavosi garbinti Dievą į vieno iš jų namus, kuriuose buvo didelis valgomasis arba coenaculum, kaip jį vadina Vulgata. Taip buvo todėl, kad persekiojama mažuma negalėjo statyti viešų pastatų. Mūsų žinios apie liturgijos detales gausėja nuo ankstyviausių Bažnyčios tėvų per visus vėlesnius šimtmečius. Vyko laipsniškas ir natūralus vystymasis. Maldos, formulės ir ceremonijos įgauna nustatytas formas. Atsiranda skirtingi nurodymai kintamoms Mišių dalims, didesnis dėmesys tam tikriems elementams skirtingose vietose pagimdo skirtingas liturgijas, bet visos jos remiasi bibliniu modeliu. Romos Mišios yra liturginė forma, kurią aptinkame pirmiausia, ir ne kokio nors viduramžių popiežiaus įstatymuose, bet apaštalų laiškuose, Apaštalų darbuose ir Evangelijose.
Palaipsnis ceremonijų vystymasis
Nors pirmuosius du šimtmečius buvo tam tikras liturginis vienodumas, šis vienodumas nebuvo absoliutus. Liturginės knygos neabejotinai buvo naudojamos IV a. viduryje, o galbūt jau ir prieš baigiantis III amžiui, bet ankstyviausi išlikę tekstai pasiekė mus iš VII amžiaus. Muzikos užrašymas natomis Vakaruose nebuvo naudojamas iki IX amžiaus, kai buvo kodifikuotos grigališkojo choralo melodijos. Vienintelė knyga, kuri tikrai buvo naudojama iki IV amžiaus, buvo Biblija, iš kurios buvo skaitomi skaitiniai. Psalmės ir Viešpaties malda būdavo išmokstami mintinai, o kitos maldos buvo improvizuotos. Maža buvo dalykų, kuriuos galėtume nusakyti kaip ceremonialą ta prasme, kuria vartojame šį terminą dabar. Buvo daroma taip, o ne kitaip dėl kokių nors praktinių tikslų. Skaitiniai būdavo skaitomi garsiai iš kokios nors patogios vietos, duona ir vynas atnešami prie altoriaus atitinkamu momentu. Akivaizdu, kad viskas būdavo daroma su didžiausia įmanoma pagarba, todėl natūraliai palaipsniui atsirado pagarbos ženklai, kurie tapo nustatytais papročiais – kitaip tariant, liturginiai veiksmai buvo ritualizuoti.
Lavabo, arba rankų plovimas, yra akivaizdus pavyzdys. Visuose ritualuose celebrantas plaunasi rankas prieš paliesdamas atnašas – tai aiškus atsargumo ir pagarbos ženklas. Šv. Tomas Akvinietis pastebi: „Mes nepratę liesti brangių daiktų kitaip nei švariomis rankomis. Taigi atrodo nepadoru, jei kažkas artintųsi prie tokio didaus Sakramento suteptomis rankomis“[4]. Rankų plovimas beveik neišvengiamai tapo suprantamas kaip sielos apvalymo simbolis, lygiai kaip ir ritualinis apsiplovimas kiekvienoje religijoje. Iš pradžių nebūta specialių maldų, nustatytų vartoti rankų apiplovimo metu, bet buvo natūralu, kad kunigai tuo metu kalbėdavo maldas už tyrumą ir tokiu būdu šios maldos prasiskynė kelią į liturgines knygas. Kokia gi malda galėtų būti labiau tinkama už 25 psalmę „Lavabo inter inocentes manus meas“ („Plausiu tarp nekaltųjų savo rankas“)? Visas ritualas natūraliai išaugo iš tokių grynai praktinių veiksmų, kaip ir liturginiai rūbai išsivystė iš paprastų drabužių. Vieninteliai tikrai ritualiniai veiksmai, kuriuos galime aptikti pirmaisiais dviem amžiais, yra tam tikros pozos, priklaupimai ir atsistojimai maldai, bei tokios ceremonijos kaip ramybės pabučiavimas, kurios visos buvo paveldėtos iš žydų[5].
Lengva suprasti, kad tvarka, pagrindinė apeigų eiga tapo pastovi beveik nesąmoningai. Žmonės, kurie daro kokį nors dalyką nuolatos, natūraliai atlieka tai praktiškai tokiu pačiu būdu. Nebuvo priežasties ko nors keisti; staigus tvarkos sumaišymas trukdytų ir supykdytų žmones. Ankstyvieji krikščionys žinojo, pavyzdžiui, kada laukti skaitinių, kada priimti Komuniją, kada atsistoti maldai. Faktas, kad katechumenai[6] dalyvaudavo kai kuriose liturgijos dalyse, bet negalėjo matyti kitų dalių, įnešdavo tam tikrą vienodą tvarką. Taip pat ir maldos, nors dar ir nebuvo nustatytų formų, natūraliai vienodėjo, bent jau bendrais bruožais. Čia taip pat įprotis bei papročiai greitai nustatė tvarką. Žmonės žinojo, kada laukti maldos už imperatorių, padėkos, prašymų. Dialoginė maldos forma, kurios daug pėdsakų aptinkame šiame pirmajame periode, taip pat skatino vienodumą, bent jau bendroje maldų sampratoje. Žmonės atsakinėdavo „Amen“, „Viešpatie, pasigailėk“, „Dėkojame Dievui“ ir taip toliau skirtinguose vietose, kadangi daugmaž žinojo, ką kiekvieną kartą sakys celebrantas. Dramatiškame dialoge kiekviena pusė turi būti pasiruošusi atsakyti kitai. Taigi maldų tvarka ir pagrindinis išsidėstymas išliks pastovus. Daugeliu atvejų sutinkame naudojant tuos pačius žodžius; daug kartų kartojasi tos pačios, kartais ilgos, formulės. Tai lengvai suprantama.
Pirmiausia buvo naudojama daug formulių, pasitaikydavusių Senajame ir Naujajame Testamente, kurios buvo gerai žinomos žydų apeigose. Jos buvo naudojamos ir krikščionių kaip liturginės formulės. Tokių formų pavyzdžiai yra: „Amen“, „Aleliuja“, „Viešpatie, pasigailėk“, „Dėkojame Dievui“, „Per amžių amžius“, „Palaimintas esi, Viešpatie, mūsų Dieve“. Dar daugiau, bus pastebėta, kad improvizuota malda visada linksta susidėstyti į stereotipines formules. Žmogus, kuris meldžiasi tam pačiam objektui, greitai ims kartoti tuos pačius žodžius. Tai galima pastebėti ir improvizuotame pamokslavime. Faktas, kad nuo seniausių laikų ankstyvųjų krikščionių kalba buvo persunkta biblinių formulių, taigi vyskupas, kaskart besimelsdamas, vargiai naudos skirtingus žodžius ir formas, net jei ir bandytų taip daryti. Ir kam gi jam bandyti? Taigi tokios pačios formos vėl ir vėl pasikartodavo viešosiose maldose. Nuolatos girdima formulė greitai bus laikoma teisingąja, ypač dėl to, kad kai kuriais atvejais (psalmės ir Viešpaties malda) liturgija jau buvo pilna pastovių formų pavyzdžių. Jaunesnis vyskupas, kai tik ateidavo jo eilė celebruoti, negalėjo padaryti ko nors geriau, nei kartoti tuos pačius žodžius (tiek, kiek juos prisiminė), sakytus jo garbingojo pirmtako, kurio maldas žmonės ir turbūt jis pats kaip diakonas taip dažnai sekė ir atsakinėjo su pagarbiu pamaldumu[7].
Persekiojimų pabaiga
Istoriniai faktoriai nulėmė būdą, kuriuo buvo švenčiama liturgija. Persekiojimų laikais dėl akivaizdžių priežasčių trumpumas ir paprastumas buvo jos pagrindiniai bruožai. Krikščionybės toleravimo pradžia Konstantino I laikais ir jos pripažinimas valstybine Imperijos religija, valdant Teodosijui I (379–395) dramatiškai paveikė ritualo vystymąsi. Bendruomenės ėmė didėti, dovanojimai bažnyčių statymui bei įrengimui įtakojo didesnį liturginių indų ir drabužių turtingumą. Duodantieji tokias dovanas natūraliai norėjo, kad jos būtų kiek įmanoma prabangesnės ir gražesnės. Lygiai taip natūraliai besivystydami liturginiai ritualai tapo prašmatnesni, su iškilmingomis procesijomis, labiau pabrėžiantys nuostabią ritualo prigimtį. IV amžiuje tas liturgijos sudėtingėjimas greičiau vyko ir toliau nuėjo Rytuose negu Vakaruose, bet visuotinę stiliaus kaitą visame krikščioniškame pasaulyje skatino pasikeitimas iš nelegalaus ir privataus į valstybės remiamą viešąjį ritualą.
Nuo IV amžiaus turime labai detalią informaciją apie liturgijos dalykus. Bažnyčios tėvai, tokie kaip šv. Kirilas Jeruzalietis († 386), šv. Atanazas († 373), šv. Bazilijus († 379), šv. Jonas Auksaburnis († 407), pateikia mums išsamius savo celebruotų ritualų aprašymus. Nelaimei, apie ankstyviausiąją Romos ritualo istoriją žinome mažiau nei apie bet kurio kito. Bažnyčios laisvė valdant Konstantinui ir apytiksliai nuo Pirmojo (Nikėjos) visuotinio susirinkimo 325 m. reiškia didelį posūkį liturgijos studijose. Maždaug nuo IV amžiaus buvo užrašomi pilni liturginiai tekstai, buvo sudarytas pirmasis Euchologion ir sakramentarijai naudojimui bažnyčioje. Euchologionas yra Rytų Bažnyčių liturginė knyga, talpinanti eucharistinius ritualus, nekintamas Dieviškosios oficijos (liturginių valandų) dalis ir sakramentų bei sakramentalijų teikimo ritualus, taigi apimanti esmines Mišiolo, Pontifikalo ir Apeigyno dalis Romos rituale. Tuo metu senas nestabilus ritualas įvairiose vietose kristalizavosi į skirtingas liturgijas. Visos tos skirtingos liturgijos turi bendros kilmės žymių ir tą pačią bendrą struktūrą. Galima išskirti keturis motininius ritualus, iš kurių kilo visos egzistuojančios senovinės liturgijos. Trys iš jų buvo trijų senųjų patriarchatų – Romos, Aleksandrijos ir Antiochijos – ritualai. Bendroji liturgijos naudojimo taisyklė buvo ta, kad ritualas atitiko patriarchatą. Ketvirtasis motininis ritualas – galikoniškasis – buvo tos taisyklės išimtis, kadangi, nors ir buvo celebruojamas Romos patriarchate, jis nekilo iš ritualo, švęsto Romoje. Kadangi ši studija skirta aptarti tik Romos ritualo evoliucijai, Aleksandrijos ir Antiochijos liturgijos nebus tiriamos, bet galikoniškasis ritualas bus nagrinėjamas, nes jis padarė žymią įtaką galutiniam Romos ritualo išsivystymui.
Galikoniškasis ritualas
Faktas, kad iki VIII amžiaus Vakaruose nebuvo taikomas bendras principas, jog ritualas atitinka patriarchatą, yra neįprastas ir unikalus. Tai, kad Romos vyskupas yra visų Vakarų patriarchas, yra niekieno nediskutuojamas faktas, bet vis dėlto Vakarų Bažnyčios nesilaikė jo ritualo. Iki VIII amžiaus jis tebuvo vietinis Romos miesto ritualas. Jis nebuvo naudojamas Šiaurės Italijoje, ir netgi pietinės pusiasalio dalies vyskupijos turėjo savitus liturginius papročius. Yra įprasta klasifikuoti visus šiuos vakarietiškus (lotyniškus, bet ne Romos) ritualus, vadinant juos bendru galikoniškųjų apeigų vardu. Tokia praktika yra pagrįsta, kadangi jie visi skiriasi nuo Romos ritualo ir yra glaudžiai susiję tarpusavyje. Mes daugiausiai žinome apie galikoniškąjį ritualą griežtąja prasme – tokį, koks jis buvo naudojamas Galijoje (dab. Prancūzijoje). Jo variantų randame Ispanijoje, Britanijoje, Italijoje ir kitose šalyse. Visuotinai priimtas požiūris, kad galikoniškoji liturgijų šeima atsirado Rytuose, gal Antiochijoje, o po to, kai buvo įdiegta Milane IV amžiuje, pasklido po Vakarus. Tuo metu Milane buvo Šiaurės Italijos metropolito sostas ir antrasis pagal svarbą sostas Vakaruose.
Nuo maždaug VIII amžiaus vietinis Romos ritualas palaipsniui išplito Vakaruose, išstumdamas galikoniškąsias liturgijas, bet tame procese pats buvo jų įtakotas. Yra dvi vietos Europoje, kur senosios galikoniškosios liturgijos iki šiol naudojamos. Pirmoji yra Toledas Ispanijoje – jame vartojamas mosarabiškasis ritualas. Žodis „mosarabiškasis“ nurodo į mosarabus, krikščionis arabus ir, griežtai kalbant, turėtų būtų taikomas tik toms Ispanijos dalims, kurios pateko maurų valdžion po 711 m. Jo dabartinė forma yra paskutinis senojo ispaniško ritualo likutis. Nuo XI amžiaus mosarabiškasis ritualas buvo vis labiau išstumiamas romietiškojo ir atrodė, kad visiškai išnyks. 1500 m. kardinolas Chimenesas, Toledo kardinolas arkivyskupas, peržiūrėjo liturgines knygas ir įkūrė kapitulas Tolede, Salamankoje bei Valjadolide, kad būtų išsaugotas to ritualo naudojimas. Iki šiandien jis celebruojamas tik kardinolo įkurtoje Kristaus Kūno koplyčioje, bet su romietiškais elementais, būtent su įsteigimo žodžių romietiška forma. Kardinolas Chimenesas pasirūpino išspausdinti mosarabiškąjį Mišiolą 1500 m. ir Brevijorių 1502 m.
Mosarabų Mišios gali būti su leidimu laikomos ir kitose Ispanijos dalyse, bet, deja, drastiškai reviduota forma, kurioje įtraukti povatikaninių reformų principai.
Milano miestas taip pat turi savo ritualą, paprastai vadinamą Ambraziejaus vardu, tačiau nėra įrodymų, kad šv. Ambraziejus padarė ką nors daugiau nei sukūrė šešių to ritualo himnų žodžius. Ambraziejaus ritualas yra daug labiau romanizuotas nei Toledo, jame yra visas Romos Kanonas. Milano žmonės buvo kelis kartus sukilę, kad pasipriešintų bandymams primesti Romos apeigas. Milano ritualas buvo gerokai modifikuotas po 1970 m., laikantis popiežiaus Pauliaus VI naujųjų Mišių.
Romos ritualo kilmė ir jo liturginės knygos
Apie IV amžiaus vidurį tikrai būta kai kurių liturginių knygų. Kada jos buvo parašytos, negalime pasakyti. Pirmoji liturgijos dalis, kuri buvo užrašyta, atrodo, yra Diptichai. Žodis diptych graikiškai reiškia „sulenktas perpus“. Diptichas susidėjo iš dviejų lentelių (pradžioje padengtų vašku), atlenkiamų ir sudėtų kartu kaip knyga. Ant vienos buvo surašyti vardai gyvųjų, už kuriuos turėjo būti skaitomos maldos, ant kitos – mirusiųjų vardai. Tie vardai buvo perskaitomi diakono tam paskirtoje liturgijos vietoje. Jų naudojimas Rytuose nusitęsė iki pat viduramžių. Vėliau skaitiniai buvo surašomi į knygą. Senasis paprotys skaityti iš Biblijos, kol vyskupas duos ženklą sustoti, greitai užleido vietą tvarkingesniam planui skaityti tam tikrą nustatytą ištrauką kiekvienoje liturgijoje. Į Bibliją buvo įtrauktos tai nurodančios paraščių pastabos. Tada buvo sudarytas indeksas, pateikiantis pirmuosius ir paskutinius skaitytinos ištraukos žodžius. Be Biblijos buvo skaitomos ir kitos knygos (šventųjų gyvenimai ir homilijos Dieviškojoje oficijoje); pilnas indeksas, pateikiantis nuorodas skaitiniams, yra „Knygų palydovas“ – comes, liber comitis arba comicus. Galų gale, visi tekstai buvo užrašomi, taigi mes prieiname prie (liturginės) Evangelijų knygos (evangeliarium), epistolų knygos (epistolarium) ir galų gale – prie pilnos skaitinių knygos (lectionarium). Plačiai tikima, kad šv. Jeronimas (324–420) buvo įgaliotas popiežiaus atrinkti epistolas ir Evangelijas kiekvienam liturginių metų sekmadieniui, kurios nuo tol buvo naudojamos tradiciniame Romos Mišiole[8]. Tuo tarpu maldos, kalbamos celebranto ir diakono, taip pat buvo užrašinėjamos.
Čia turime pastebėti svarbų skirtumą tarp senosios tvarkos ir tos, kurią turime dabar Vakaruose. Dabartinės mūsų knygos yra sudarytos pagal apeigas, kuriose jos naudojamos; taigi Mišiole yra viskas, ko reikia Mišioms, Brevijoriuje yra visa Dieviškoji oficija ir taip toliau. Senesnioji sistema, kuri iki šiol išlaikyta visose Rytų Bažnyčiose, kreipia dėmesį ne į apeigas, o į asmenį, kuris naudoja knygą. Vienoje knygoje tilpo viskas, ką vyskupas ar kunigas sako visose apeigose, diakonas turi savo knygą, choras – savo, ir taip toliau. Vyskupo knyga, iš kurios kunigas naudodavo viską, ko jam reikia, yra sakramentarijus (sacramentarium arba liber sacramentorum). Joje būdavo tik celebranto skaitoma Eucharistinės liturgijos dalis, tokios maldos kaip Kanonas, kolektos ir prefacijos, bet ne epistolos ir Evangelijos, arba tokios giedamos dalys kaip gradualas. Jose taip pat būdavo vyskupo kalbamos dalys kitose apeigose: kunigų šventimuose, Krikšte, palaiminimuose ir egzorcizmuose, žodžiu – visos kunigiškos funkcijos. Diakonas taip pat turėjo savo knygą, diakonikon, bet, kadangi jo funkcijos Romoje susiaurėjo iki Evangelijos giedojimo, ta knyga liko tik Rytų liturgijose. Vėliau choras turėjo psalmes ir responsorijus, sujungtus į liber antiphonarius arba gradualis, liber responsalis, psalterium, dar vėliau – hymnarium, liber sequentialis, responsalis ir psalterium ir taip toliau – ankstyvaisiais viduramžiais buvo didelė jų įvairovė[9].
Mišių Kanonas priskiriamas IV amžiui
IV a. pabaigoje šv. Ambraziejus Milanietis nurodymų naujai pakrikštytiesiems rinkinyje, pavadintame De Sacramentis, cituoja centrinę Kanono dalį, kuri, nors yra truputį trumpesnė, bet iš esmės sutampa su Romos Kanonu. Tai be jokių abejonių parodo, kad mūsų Kanono šerdis nuo Quam oblationem (maldos prieš konsekraciją), įskaitant aukos maldą po konsekracijos, jau egzistavo apie IV amžiaus pabaigą.
Ankstyviausi Romos sakramentarijai yra pirmieji pilni Romos ritualo šaltiniai. Jie buvo užrašyti lotynų kalba, kuri laipsniškai pakeitė graikų kalbą kaip Romos liturgijos kalbą. Mokslininkai nesutaria dėl tikslaus laiko, kada šis perėjimas įvyko, pateikdami datas nuo antrosios III amžiaus pusės iki IV amžiaus pabaigos. Abi kalbos turėjo būti naudojamos šalia viena kitos per tokį ilgokai trukusį pereinamąjį periodą[10]. Lotynų kalbos genijus, žinoma, paveikė Romos ritualo etosą. Lotynų kalba yra natūraliai glausta ir griežtai paprasta, palyginus su graikų kalbos retoriniu žodingumu. Trumpinti daugiažodes frazes buvo natūrali lotynų kalbos tendencija, ir šis glaustumas bei paprastumas yra pastebimas Romos Mišių bruožas[11].
Iš visų sakramentarijų trys pažymėtini kaip ankstyviausi, pilniausi ir visais atžvilgiais svarbiausi. Tai yra vadinami Leono, Gelazijaus ir Grigaliaus sakramentarijai, pavadinti atitinkamai trijų popiežių šv. Leono (440–461), šv. Gelazijaus (492–496) ir šv. Grigaliaus Didžiojo (590–604) vardais. Vardai nurodo į autorystę, kuri negali būti neginčijamai įrodyta, net šv. Grigaliaus atveju. Nėra įrodymų, kad popiežius šv. Gelazijus kuo nors prisidėjo prie jam priskiriamo sakramentarijaus. Šv. Leonas galėjo sukurti kelias maldas Leono sakramentarijui, bet tai nėra tiksliai aišku; bet Grigaliaus sakramentarijuje beveik neabejotinai yra dalis medžiagos, sukurtos šv. Grigaliaus. Leono sakramentarijus, Sacramentarium Leonianum, seniausias iš visų trijų, randamas VII amžiaus rankraštyje, išsaugotame Veronos kapitulos bibliotekoje. Sakramentarijaus pirmtakai buvo tai, ką mes žinome kaip Libelli Missarum. Tai buvo mažos knygos, talpinančios formuliarus Mišių dalims bažnyčioje tam tikroje diecezijoje ar vietovėje, bet ne Kanoną, kuris buvo fiksuotas, ne skaitinius ar giedamas dalis. Tai buvo pereinamasis etapas tarp improvizuoto šventimo ir fiksuotų formulių sakramentarijuose. Nežinome, kad būtų išlikę kokių nors tikrų pavyzdžių, bet kad jų tikrai būta, žinoma iš literatūros nuorodų, visų pirma – iš Leono sakramentarijaus, kurį sudaro Libelli rinkinys. Nelaimei, rinkinys nėra pilnas, jame trūksta tiek Ordo (Mišių tvarkos), tiek Mišių Kanono, bet jame yra daug kintamųjų Mišių dalių (proprium), kurios iki šiol randamos Romos Mišiole.
Gelazijaus sakramentarijus yra seniausia Romos Mišių knyga griežtąja šio termino prasme. Jis daug pilnesnis už Leono ir šventės jame išdėstytos pagal Bažnyčios liturginių metų eigą. Jame taip pat yra Kanonas ir keletas votyvinių Mišių. Seniausias išlikęs rankraštis datuojamas VIII amžiumi ir turi galikoniškos medžiagos.
Šv. Grigaliaus Didžiojo reforma
Šv. Grigalius Didysis tapo popiežiumi 590 m. ir valdė iki 604 m. Jo pasiekimai per tuos keturiolika metų beveik neįtikėtini. Tarp daugelio reformų, kurias jis atliko, žymiausia buvo liturgijos reforma. Jo pontifikatas ženklina istorinę epochą besivystant Romos Mišioms, kurias, vertinant visais svarbiais aspektais, jis paliko tokiu pavidalu, kokį turime iki dabar. Jis surinko Gelazijaus sakramentarijų į vieną knygą, daug ką praleisdamas, bet mažai ką pakeisdamas. Tai, ką mes dabar vadiname Grigaliaus sakramentarijumi, negali būti priskiriama pačiam popiežiui, kadangi, neskaitant kitų argumentų, jame yra Mišios, skirtos jo šventei, bet jis tikrai grįstas jo liturgijos reforma ir turi dalį jo sukurtos medžiagos.
Šv. Grigaliaus reformos pagrindinis akcentas buvo ištikimybė tradicijoms, kurios buvo perduotos (paraidžiui lotyniškas žodis traditio reiškia perdavimą). Jo reforma buvo pirmiausia jau egzistavusio ritualo supaprastinamas ir tvarkingesnis išdėstymas – kintamųjų maldų kiekvienose Mišiose skaičiaus sumažinimas iki trijų (kolektos, sekretos ir postkomunijos) ir naikinimas tais laikais paplitusių skirtingumų Kanone, prefacijose ir papildomose maldų Communicantes ir Hanc igitur formose. Pastarieji skirtumai iki šiol sutinkami labai retomis progomis, tokiomis kaip Kalėdos ir Velykos. Jo esminis darbas buvo galutinis Romos Kanono sutvarkymas. Lekcionarijui taip pat buvo suteikta galutinė forma, bet jis dar turės patirti žymių pasikeitimų vėliau. Mišių tvarka, randama 1570 m. šv. Pijaus V (1566–1572) Mišiole, neskaitant mažų papildymų ir išplėtojimų, labai aiškiai atitinka tvarką, nustatytą šv. Grigaliaus. Taip pat didele dalimi šitam popiežiui turime būti dėkingi už su niekuo nesulyginamą choralą, kuris nešioja jo vardą.
Rytietiški ir galikoniški papildymai Romos rituale
Romos Mišios, reformuotos šv. Grigaliaus, palaipsniui plito ir tapo dominuojančiomis ne tik Italijoje, bet ir už Alpių. Romos Bažnyčios prestižas, ramus ir saikingas jos liturgijos pobūdis, faktas, kad Romoje buvo apaštalų kunigaikščio ir daugelio kitų kankinių kapai – visa tai suteikė Romos liturgijai išskirtinį autentiškumo ir autoritetingumo etosą. Be to, jokio didelio primo sosto Europoje, išskyrus Toledą Ispanijoje, nebuvimas ir laikų neramumas paskatino tokią greitą ekspansiją. Bet per šią ekspansiją Romos liturgija sugėrė vietinių, tai yra galikoniškųjų tradicijų bruožus, tradicijų, kilusių iš ankstesniojo periodo ir giminingų rytietiškoms.
Sakramentarijus, turintis Grigaliaus vardą, yra terminas, naudojamas nusakyti sakramentarijų šeimai, atsiradusiai po jo pontifikato. Svarbiausias iš Grigaliaus sakramentarijų yra vadinamasis Adrianum. Jis buvo popiežiaus Adriano pasiųstas Karoliui Didžiajam, imperatoriui paprašius 785 ar 786 m. Karolis Didysis paprašė Romos Mišiolo, nes jis norėjo standartizuoti liturgiją savo Imperijoje pagal naudojamą Romoje. Šiame darbe jam padėjo anglų vienuolis Alkuinas, jis užpildė trūkstamas vietas Romos Mišiole, pridėdamas medžiagos iš Gelazijaus sakramentarijų, tada naudotų Galijoje – sakramentarijų, kuriuose buvo galikoniškos medžiagos. Alkuino sujungto ritualo sakramentarijus grįžo į Romą, o medžiaga iš jo prasiskynė kelią į Romos sakramentarijų. Būtent iš to galikonizuoto Romos sakramentarijaus vėliau buvo galutinai užbaigtas Romos Mišiolas. XI amžiuje, vėliausiai XII amžiuje šis galikonizuotas Romos ritualas išstūmė visus grynai galikoniškus ritualus Vakaruose, išskyrus mosarabiškojo ritualo likučius Tolede ir romanizuotą Ambraziejaus ritualo versiją Milane. Principas, kad ritualas atitinka patriarchatą, pagaliau triumfavo Vakaruose, kaip ir Rytuose.
Romos ritualo papildymai, iš kurių kai kurie kilo Jeruzalėje ir Rytuose, o taip pat ir iš galikoniškųjų ritualų ar per juos, sudaro Romos ritualo įmantresnę, dekoratyviąją ir simbolinę dalį. Grynasis Romos ritualas buvo be galo paprastas, be papuošimų ir vienspalvis. Nieko daugiau nebuvo daroma, tik tai, kas turėjo kokią nors praktinę naudą ar priežastį. Jo maldos trumpos ir iškilios, net per daug rūsčiai asketiškos, palyginus su džiugiai vešėjusia Rytų retorika. Mūsų Mišiole iš ne romietiškų šaltinių mes gavome didelę dalį Didžiosios savaitės ritualo ir tokias puošnias bei simbolines procesijas bei palaiminimus kaip per Grabnyčias ar Verbų sekmadienį. Kun. Fortescue rašo:
„Jei kas nors gali drįsti kritikuoti tuos papildymus iš estetinio taško, tai nebent už tai, kad jie yra nepaprastai vykę. Senasis Romos ritualas, nepaisant jo garbingumo ir archajiško paprastumo, turi trūkumą, kad jis yra nuobodus. Rytietiški ir galikoniškieji ritualai mūsų skoniui yra per puošnūs ir per ilgi. Keletas neromietiškų elementų mūsų Mišiose nieko neatima iš jų garbingumo ir dargi duoda joms pakankamai įvairovės bei santūrios emocijos, padarydami jas pačiomis gražiausiomis“[12].
Šventasis paveldas nuo VI amžiaus
Jau pasiekėme ankstyvuosius viduramžius. Nuo šio laiko mažai ką galima papasakoti apie pasikeitimus pačioje Mišių tvarkoje, kuri tapo šventu ir neliečiamu paveldu, net užmirštant jos kilmę. Visuotinai tikėta, kad jos buvo nekintamai perduotos nuo pat apaštalų ar parašytos paties šv. Petro. Kun. Fortescue laiko, kad šv. Grigaliaus Didžiojo valdymas žymi Mišių istorijos epochą, palikusią liturgiją iš esmės tokią pačią, kokią turime šiandien. Jis rašo:
„Dar daugiau, yra nusistovėjusi tradicija, kad šv. Grigalius buvo paskutinis palietęs esminę Mišių dalį, būtent Kanoną. Benediktas XIV (1740–1758) sako: „Joks popiežius nuo pat šv. Grigaliaus nieko nepridėjo ir nepakeitė Romos Kanone““[13].
Ar tai visiškai tikslu, nėra labai svarbu, net jei keli labai maži pakeitimai įsibrovė po to, galbūt keli žodžiai „Amen“. Svarbiausia tai, jog Romos Bažnyčioje tikrai egzistavo daugiau negu tūkstantmečio senumo tradicija, kad Kanono negalima keisti.
Anot kardinolo Gasqueto:
„Tas faktas, kad jis išliko nepakeistas per trylika šimtmečių, yra iškalbingiausias liudininkas apie pagarbą, kuri visą laiką jam buvo rodoma, ir skrupulus, kurie visada būdavo jaučiami, paliečiant tokį šventą paveldą, atėjusį iki mūsų iš neatmenamos senovės“[14].
Nors Mišių ritualas ir toliau vystėsi po šv. Grigaliaus laikų, kun. Fortescue paaiškina, kad „visi vėlesni pakeitimai buvo įkomponuoti į seną tvarką ir svarbiausios dalys nebuvo paliestos. Apytikriai nuo šv. Grigaliaus († 604) laikų mes turime Mišių tekstą, jo tvarką ir sandarą kaip šventą tradiciją, kurios nė vienas neišdrįsdavo liesti, neskaitant neesminių detalių“[15].
Vėlesni pakeitimai:
„Maldos altoriaus papėdėje (laiptų maldos) jų dabartine forma yra vėliausiai iš visų pridėta dalis. Jos išsivystė iš viduramžių privačių pasiruošimų ir jų dabartiniu pavidalu nebuvo formaliai nustatytos anksčiau nei šv. Pijaus V Mišiole (1570)“[16].
Kaip bebūtų, jos buvo plačiai naudojamos gerokai prieš reformaciją ir randamos pirmojoje spausdintoje Romos Mišiolo laidoje (1474).
„Gloria buvo įvesta palaipsniui, pirmiausia kaip giesmė, atliekama tik per vyskupo Mišias. Ji tikriausiai galikoniška. Credo atėjo į Romą XI amžiuje. Ofertoriumo maldos ir Lavabo buvo įvestos iš už Alpių prieš XIV amžių. Placeat tibi, palaiminimas ir Evangelija pabaigoje buvo palaipsniui įvesti viduramžiais“[17].
Visos šios maldos beveik be išimties buvo naudojamos liturgijoje šimtmečius prieš jų oficialų įjungimą į Romos ritualą. Pvz., Suscipe sancte Pater gali būti aptikta dar Karolio Plikojo (875–877) maldaknygėje[18].
Maldos, kurios atėjo į Romos Mišias po Grigaliaus Didžiojo laikų, buvo vienos pirmųjų, kurias panaikino protestantai „reformuotojai“. Tarp jų buvo maldos, kalbamos altoriaus papėdėje – Iudica me, kurioje kalbama apie kunigą, žengiantį prie Dievo altoriaus, o Confiteor su prašymu Dievo Motinos ir šventųjų užtarimo, buvo ypač nepriimtinas. Ofertoriumo maldos su jų specifiškai aukojamąja terminologija ir Placeat tibi, kuri seka po Komunijos, visiškai nederėjo su protestantų teologija.
Faktas, kad tos maldos buvo nesuderinamos su protestantų erezija, visai nestebina, kadangi viena iš priežasčių, paskatinusių Šventosios Dvasios vedamą Bažnyčią jas priimti, yra išskirtinis jų doktrininio turinio aiškumas. Ši ritualo tendencija vis aiškiau išreikšti tai, kas jame glūdi, tobulai atitinka principą lex orandi, lex credendi („meldimosi įstatymas yra ir tikėjimo įstatymas“ arba „kaip meldiesi, taip ir tiki“). Tas principas buvo labai raiškiai paaiškintas Dom Fernando Cabrolo, O. S. B. įvade į jo „Kasdieninio Mišiolo“ leidimą:
„Popiežius V amžiuje, garsaus ginčo metu, ištarė tokius žodžius, kurie nuo tol visais laikais buvo laikomi teologijos aksioma: Legem credendi lex statuat supplicandi („Tegul maldos tvarka nustato tikėjimo tvarką“) – kitaip tariant, Bažnyčios liturgija yra patikimas jos mokymo vadovas.
Virš viso kito Bažnyčia vertina tikėjimo, kurio sergėtoja ji yra, vientisumą: dėl to ji negalėtų leisti oficialios maldos ir apeigų, prieštaraujančių jos mokymui. Ji visada stebėdavo savo liturgijos formules su didžiausiu rūpestingumu, ištaisydama ar atmesdama viską, kas atrodė nors kiek sutepta klaidomis.
Todėl liturginės knygos yra autentiška katalikų tikėjimo išraiška ir, faktiškai, jo šaltinis, iš kurio teologai gali visiškai saugiai semtis argumentų tikėjimui ginti. Liturgija užima svarbią vietą tarp loci theologici (teologinių šaltinių), ir šiuo atžvilgiu jos pagrindinis atstovas yra Mišiolas. Pastarasis, žinoma, nėra dogmatinės teologijos vadovėlis, jis pirmiausiai kreipia dėmesį į Dievo garbinimą, o ne į prieštaringus klausimus. Vis dėlto tai nė kiek nepaneigia suvokimo, kad Mišiole mes turime nuostabią krikščioniško mokymo sintezę: čia yra šventoji Eucharistija, Auka, maldingas krikščioniškas Dievo garbinimas, įsikūnijimas ir atpirkimas – faktiškai jame išreiškiamos visos tikėjimo dogmos“.
Autoritetingame katalikų doktrinos išdėstyme, redaguotame kanauninko George‘o Smitho, teigiama:
„Sakramentinės liturgijos istorijos bėgyje visąlaik vyravo augimo, papildymų ir plėtojimo tendencija, pastanga išgauti pilnesnį, tobulesnį, aiškesnį bei ženklesnį simbolizmą“[19].
Protestantai nutraukia ryšius su liturgine tradicija
Tvirtoje ir nekintamoje Vakarų Bažnyčios praktikoje pirmą kartą spragą pramušė protestantai reformatoriai. Jie nutraukė ryšius su Bažnyčios tradicija jau pačiu faktu, kad pradėjo drastišką liturginių ritualų reformą – tai būtų atsitikę, net jei jų reformuotos liturgijos būtų buvusios ortodoksiškos. Jų erezijos prigimtį išryškino ne tiek tai, kas sudarė jų ritualus, kiek tai, ką jie praleido iš tradicinių knygų. 1898 m. Vestminsterio provincijos katalikų vyskupai išleido griežtą liturginės revoliucijos, pradėtos Anglijos reformatorių, demaskavimą. Ta revoliucija buvo radikaliai nesuderinama su principu, kurį suformulavo kanauninkas Smithas (kad sakramentinė liturgija turi nuolat plėtotis). Anglikonų pretenzijos, kad jų apeigos siekė paprastumo ir norėjo sugrįžti prie pradinės formos, buvo ginčijamos labai griežta kalba. Katalikų vyskupai neigė nacionalinių ar vietinių bažnyčių teisę kurti nuosavus ritualus:
„Jie neturi tose formose praleisti ar reformuoti nieko, ką mums perdavė neatmenama tradicija. Tokia nuo neatmenamų laikų naudojama liturgija, nesvarbu, ar amžių bėgyje ji pasipildė pernelyg gausiais papildymais, ar ne, turėtų (jei tikime Dievo vedama regima Bažnyčia) bent jau būti išsaugojusi tai, kas būtina, kad, griežtai laikydamiesi mums perduoto ritualo, galėtume visada būti saugūs. Juk jei mes ką nors praleidžiame ar pakeičiame, mes galime pašalinti tą elementą, kuris yra esminis. Tai yra tvirtai pagrįstas metodas, kurio Katalikų Bažnyčia visada laikėsi... Yra pripažinta, kad ankstesniais laikais vietinėms Bažnyčioms buvo leidžiama pridėti naujas maldas ir ceremonijas... Bet sakyti, kad joms buvo leidžiama pašalinti anksčiau naudotas maldas ir ceremonijas, yra teiginys, kuris neturi istorinio pagrindo ir kuris mums atrodo absoliučiai neįtikėtinas. Taigi Cranmeris[20], nukrypdamas šia anksčiau nebūta krytimi, mūsų nuomone, veikė su visiškai nesuvokiamu skubotumu“[21].
Žemųjų Mišių vystymasis
To, ką vadiname žemosiomis Mišiomis[22], evoliucija yra svarbiausias iš pakeitimų, minimų kun. Fortescue. Žemųjų Mišių paprastumas gali sukelti įspūdį, kad tai yra pirmykštė Mišių forma. Nieko negali būti toliau nuo tiesos. Faktiškai, jos yra vėlyva santrauka. Visa, kas iki šiol buvo rašoma apie Romos Mišias, lietė tai, ką mes dabar vadiname aukštosiomis Mišiomis. Nuo pradžių mes skaitome apie liturgiją, celebruojamą su diakonais ir asistentais, dalyvaujant liaudžiai, kuri gieda savo giesmių dalį. Iki viduramžių Mišios nebuvo aukojamos daugiau negu kartą tą pačią dieną. Vyskupas ar vyresnysis dvasininkas celebruodavo, o likusioji klero dalis arba priimdavo Komuniją, arba koncelebruodavo. Tai iki šiol praktikuojama Rytų Bažnyčiose, kur net nėra atitikmens mūsų žemosioms Mišioms ir kur išlaikyta pradinė vieno altoriaus kiekvienoje bažnyčioje praktika. Ankstyvaisiais viduramžiais Vakaruose kiekvienas kunigas aukojo savo Mišias kasdieną. Ši praktika turėjo toli siekiančių pasekmių ne tiktai liturgijoje, bet ir bažnyčių architektūroje ir net kanonų teisėje.
Šis pasikeitimas įvyko dėl teologinių priežasčių. Kiekvienos Mišios, kaip atperkamoji auka, turi didelę vertę Dievo akivaizdoje; dėl to dvejos Mišios yra vertos dvigubai daugiau, negu vienerios. Atsirado paprotys aukoti kiekvienas Mišias nustatyta intencija ir už tai imti stipendiją. Ypač tai buvo taikoma aukojant Requiem [gedulingąsias] Mišias. Pamaldūs katalikai, užsakydami Mišias, pasirūpindavo savo sielomis ir tuo tikslu aukodavo vienuolynams. Vėlyvaisiais viduramžiais buvo steigiamos už aukas pastatytos koplytėlės specialiai Requiem Mišių už tam tikrą asmenį aukojimui, visų viduramžių gildijų paprotys buvo užsakyti Mišias už jų mirusius narius. IX amžiuje Mišių gausėjimas siekė taip toli, kad daug kunigų aukojo Mišias keliskart per dieną. (XIII amžiuje imtasi priemonių sustabdyti per didelį Mišių gausėjimą ir keletas sinodų uždraudė kunigams celebruoti daugiau nei kartą per dieną, išskyrus sekmadienius, švenčių dienas ir būtinybės atveju.)
Mišių gausėjimas vedė į daugelio altorių statymą toje pačioje bažnyčioje ir vienuolynuose, kur daug kunigų galėjo celebruoti ant daugelio altorių vienu metu. IX amžiuje kiekvienas didelis vienuolynas buvo prašomas aukoti šimtus ar net tūkstančius Mišių kasmet. Visi šie faktoriai vedė į sutrumpintas apeigas, kurias mes dabar vadiname žemosiomis Mišiomis. Būtent žemosios Mišios buvo Mišiolo, kokį žinome šiandien, sukūrimo priežastis.
Kaip jau matėme, ankstesniajame laikotarpyje knygos buvo kuriamos tam tikriems žmonėms, kurie jas naudojo. Kunigo knyga buvo sakramentarijus, kuriame buvo jo dalis Mišiose ir kitose apeigose. Jam nereikėjo turėti savo knygoje skaitinių ar antifonų, nes jis jų nekalbėjo. Bet privačiose Mišiose jis kalbėjo tas dalis pats, pakeisdamas nedalyvaujančius patarnautojus ir chorą. Turėjo būti sudarytos knygos, kur būtų įtrauktos ir tos dalys, ir šis procesas prasidėjo VI amžiaus sakramentarijuose, kurie atspindi to vystymosi pradžią. IX amžiuje bendrosios šventųjų Mišios dažnai pateikiamos su epistola, Evangelija ir choro dalimi. X amžiuje įvyko pirmieji bandymai sudaryti tai, kas yra žinoma kaip pilnasis Mišiolas, Missale plenarium, kuriame pateiktas visų Mišių tekstas.
Tikrai išsamaus pilnojo Mišiolo poreikis ypač išaugo, kai Romoje, popiežiaus Inocento III pontifikato metu, prireikė knygos, kuri galėtų būti naudojama Romos kurijos narių, kurie, vykdydami savo pareigas, ėmė plačiai ir dažnai keliauti. Ji buvo sukurta pavadinimu Missale secundum consuetudinem Romanae Curiae [Mišiolas pagal Romos kurijos paprotį – lot.] ir visur paplito, atnešdama galutinį Romos ritualo triumfą. Nemaža dalimi tai paskatino pranciškonų broliai, priėmę Romos ritualą, greitai plisdami, nešė jį visur, o vėliau, žinoma, ir į Naująjį pasaulį. Pradedant XIII amžiumi, daugiau nebegirdėti apie sakramentarijus.
Tada žemosios Mišios paveikė aukštąsias Mišias. Iš pradžių celebrantas kalbėjo ar giedojo savo dalį ir, kaip ir visi kiti, klausė kitų dalių – skaitinių, gradualo ir kt. Vėliau, įpratęs kalbėti tas dalis žemosiose Mišiose – kuriose turėjo užimti patarnautojų ir choro vietą – jis pradėjo jas kalbėti ir aukštosiose Mišiose. Iš čia ir turime mūsų dabartinį sutvarkymą, kai celebrantas prie altoriaus tyliai kalba tai, kas yra giedama patarnautojų ir choro[23].
Viduramžių vartosenos
Kalbėjome apie Romos ritualo triumfą, bet jis jokiu būdu nebuvo matomas visiškai vienodai. Viduramžiais išplito gausybė vietinių ritualo variantų ar vietinių „vartosenų“, tokių kaip Sarumo ritualas Anglijoje. Variantai skirdavosi ne tik skirtingose šalyse, bet net vyskupijose. Viduramžių Mišiolų tyrimas rodo, kad praktiškai kiekviena katedra, o taip pat daugelis religinių ordinų, tokie kaip dominikonai, karmelitai ir kartūzai, turėjo savas liturgines praktikas. Tai buvo viso labo tik Romos ritualo variacijos ir nereikėtų jų painioti su mosarabų ar Ambraziejaus liturgijomis, kurias teisėtai galima laikyti atskirais ritualais. Kun. Fortescue tai paaiškina:
„Visais bent kiek svarbiais aspektais Sarumo (ir visi kiti viduramžių ritualai) buvo tiesiog Romos ritualas, tas, kurį mes iki šiol naudojame. Tokia pati buvo ne tik visa Mišių tvarka ir sandara, bet ir visos svarbios maldos. Esminis elementas – Kanonas, buvo pažodžiui toks pats kaip mūsiškis. Joks viduramžių vyskupas nedrįso paliesti šventosios Eucharistinės maldos.“[24]
Spaudos svarba
Vienintelis svarbus pakitimas tarp Inocento III pontifikato XIII amžiuje ir šv. Pijaus V Mišiolo publikavimo buvo spausdinto Mišiolo įvedimas. Spaudos paplitimas ženklino lemiamą etapą standartizuojant liturgiją tiek Romos Mišiole, tiek ritualų variantuose, tokiuose kaip Sarumo. Paskutinis Sarumo Mišiolas, spausdintas Anglijoje, buvo išleistas Londone 1557 m., priešpaskutiniais Marijos Tiudor valdymo metais. Pirmasis spausdintas Romos Mišiolo leidimas buvo išleistas Milane 1474 m. ir iki šiol randamas Ambraziejaus bibliotekoje. Jis yra žinomas kaip Missale Romanum Mediolani. Jo Mišių tvarka, Kanonas, įvairių metų laikų kintamosios dalys ir daug kas kita yra identiškos su Mišiolu, 1570 m. išleistu šv. Pijaus V.
Prieš išrandant spaudą, Europoje XV amžiuje kiekvienas mišiolas, biblija, pontifikatas, gradualas, antifonalas ar Valandų knyga būdavo paprastai vienuolių kruopščiai ir dažnai gražiai perrašomi ranka. Kiekvienas vienuolynas turėjo savo scriptorium. Tų, dažnai niekam nežinomų vienuolių išpuošti rankraščiai yra vieni didžiausių šedevrų meno istorijoje. Tai, kad protestantų reformatoriai sunaikino nesuskaičiuojamą daugybę tų neįkainojamų ir nepakeičiamų lobių, buvo nusikaltimas ne tik prieš religiją, bet ir prieš civilizaciją, kuris yra mažiau žinomas, bet ne mažiau bjaurus, kaip jų sukeltas bažnyčių, vienuolynų ir katedrų, kuriose buvo švenčiama liturgija, taip dailiai pateikta rankraščiuose, sugriovimas ar vandališkas išniekinimas. Reformacijos sukeltas Anglijos ir Velso tautų kultūrinio palikimo nusiaubimas buvo iškalbingai įvertintas profesoriaus J. J. Scarisbricko jo knygoje „Reformacija ir Anglijos tauta“:
„Tarp 1536 ir 1553 m. Anglija patyrė tokį gražių, šventų, nepakeičiamų dalykų naikinimą ir plėšimą, kokio greičiausiai nebuvo nei prieš tai, nei vėliau... Išnyko tūkstančiai altorių, dingo nesuskaičiuojami vitražai, statulos ir sienų tapybos pavyzdžiai, buvo išdraskytos gausios bibliotekos ir chorai. Tūkstančiai taurių, monstrancijų, kryžių ir panašių dalykų buvo parduota ir sunaikinta (turbūt sulaužyta, kad būtų lengviau transportuoti) bei sulydyta, o nenusakomas skaičius prabangių rūbų suplėšyta ar pagrobta“[25].
Šv. popiežiaus Pijaus V reforma
Šv. Pijaus V Mišiolas buvo paruoštas ir išleistas 1570 m., paklūstant Tridento Susirinkimo tėvams. Tai Mišiolas, naudojamas visur, kur tik yra aukojamos tradicinės Romos ritualo Mišios, o ne popiežiaus Pauliaus VI Mišios, randamos jo 1970 m. Mišiole. Popiežius Jonas Paulius II aiškiai išreiškė norą, kad tradicinės Mišios būtų leidžiamos visur, kur tik matomas nuoširdus dalies tikinčiųjų troškimas jas turėti[26].
Tridento Susirinkimo tėvų troškimus gerai išreiškė kun. Fortescue:
„Protestantų reformatoriai suniokojo senąją liturgiją. Ji visa išreiškė tas idėjas (Tikrasis Kristaus buvimas Švenčiausiame Sakramente, eucharistinė auka ir kt.), kurias jie atmetė. Vietoje to jie įvedė savo bendruomenines apeigas, kurios išreiškė jų principus, bet, žinoma, visiškai nutraukė ryšį su istoriniu liturgijos vystymusi. Tridento Susirinkimas (1545–1563), pasipriešinęs tai apeigų anarchijai, pareiškė norą, kad Romos Mišios būtų celebruojamos visur vienodai. Viduramžių vietiniai ritualo variantai gyvavo pakankamai ilgai. Jie tapo per daug ornamentuoti ir išplėtoti, o jų įvairovė įnešė sumaištį“[27].
Pirmasis Tridento Susirinkimo prioritetas buvo kodifikuoti katalikišką mokymą apie Eucharistiją. Jis tai padarė labai detaliai ir labai aiškiais bei įkvepiančiais žodžiais. Anatema buvo paskelbta kiekvienam, kuris atmes tą mokymą. Tėvai reikalavo, kad tai, ko jie moko apie Eucharistiją, turi likti nepakeista iki laikų pabaigos:
„Taigi šis Susirinkimas moko tikros ir teisingos doktrinos, kurios Katalikų Bažnyčia visada mokė ir kurios ji laikysis iki pasaulio pabaigos, nes ji išmoko jos iš paties mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, iš Jo apaštalų ir Šventosios Dvasios, kuri nuolat neša jai visą tiesą. Susirinkimas uždraudžia visiems Kristaus tikintiesiems tikėti, mokyti ar skelbti ką nors apie Švenčiausiąją Eucharistiją, skirtingai nuo to, kas yra paaiškinta ir apibrėžta šiame dekrete“[28].
Savo aštuonioliktoje sesijoje Susirinkimas paskyrė komisiją ištirti Mišiolui, peržiūrėti ir atstatyti jį „pagal Šventųjų Tėvų paprotį ir ritualą“. Kun. Fortescue mano, kad komisijos, įkurtos peržiūrėti Mišiolą, nariai „atliko tą darbą labai gerai“: „Jų tikslas nebuvo sudaryti naują Mišiolą, bet atstatyti jau egzistuojantį „pagal Šventųjų Tėvų paprotį ir ritualą“, tam tikslui naudojant geriausius rankraščius ir kitus dokumentus“[29]. Jis ypatingai pabrėžia liturgijos tęstinumą, kuris buvo būdingas tam naujam Mišiolui. Šv. Pijaus V Mišiolas nėra paprastas asmeninis Aukščiausiojo Pontifiko dekretas, bet Tridento Susirinkimo aktas, nors Susirinkimas ir buvo uždarytas 1563 m. gruodžio 4 d., dar prieš komisijai baigiant savo darbą. Reikalas buvo perduotas popiežiui Pijui IV, bet jis mirė dar prieš užbaigiant darbą, taigi būtent jo įpėdinis šv. Pijus V patvirtino Susirinkimo paruoštą Mišiolą bule Quo primum tempore 1570 m. liepos 14 d. Kadangi Mišiolas yra Tridento Susirinkimo aktas, jo oficialus titulas yra Missale Romanum ex decreto sacrosancti Concilii Tridentini restitutum – Romos Mišiolas, atstatytas remiantis švenčiausiojo Tridento Susirinkimo dekretu. Tai buvo pirmas kartas Bažnyčios 1570-ties metų istorijoje, kai Susirinkimas ar popiežius panaudojo savo teisinę galią tiksliai apibrėžti ir įsakyti kaip privalomą visą Mišių ritualą.
Ne naujos Mišios
Niekada nebus per daug dar kartą pabrėžti faktą, kad šv. Pijus V nepatvirtino naujos Mišių tvarkos (Novus Ordo Missae)! Jau pati idėja sukurti naują Mišių tvarką buvo visiškai svetima visam katalikiškam etosui, tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Katalikiška Tradicija visada tvirtai laikėsi to, kas yra perduota, ir žiūrėjo į naujoves su didžiausiu įtarumu.
Kardinolas Gasquet pastebėjo, kad kiekvienas katalikas turi jausti asmeninę meilę tiems šventiems ritualams, kurie atėjo iki jo su šimtmečių autoritetu:
„Bet koks šiurkštus elgesys su tomis formomis turi kelti stiprų skausmą tiems, kurie jas pažįsta ir naudoja. Juk jie ateina iki jų iš Dievo per Kristų ir per Bažnyčią. Tačiau jie neturėtų tokio patrauklumo, jei nebūtų pašventinti tokios daugybės kartų, kurios melsdavosi tais pačiais žodžiais ir rasdavo juose ramų pastovumą džiaugsme bei paguodą nuliūdimuose“[30].
Šv. Pijaus V, kaip ir šv. Grigaliaus IX, reformos esmė buvo pagarba Tradicijai, nebuvo net kalbos apie „šiurkštų elgesį“ su tuo, kas buvo jiems perduota. Savo laiške, skirtame „The Tablet“, publikuotame 1971 m. liepos 24 d., kunigas Davidas Knowlesas, kuris iki savo mirties 1974 m. buvo žymiausias Britanijos katalikų mokslininkas, pabrėžė:
„1570 m. Mišiolas, žinoma, buvo nurodymų, duotų Tridente, rezultatas, bet kalbant apie Mišių nekintamas dalis, Kanoną, liturginių laikų kintamąsias dalis ir daugelį kitų dalykų, jis buvo tiksli kopija 1474 m. Romos Mišiolo, kuris savo ruožtu visuose esminiuose dalykuose atkartojo Inocento III epochos Romos Bažnyčios praktiką, o ši kilo iš Grigaliaus Didžiojo bei jo įpėdinių VII amžiuje naudoto ritualo. Trumpai tariant, 1570 m. Mišiolas visais esminiais aspektais buvo viduramžių Europos liturgijos pagrindinės srovės, apėmusios ir Angliją bei visus jos ritualus, naudota liturgija“.
Rašydamas 1912 m., kunigas Fortescue galėjo su pasitenkinimu atsiliepti:
„Pijaus V Mišiolas yra tas, kurį mes iki šiol naudojame. Vėlesni pataisymai turi mažai reikšmės. Be abejonės, kiekvienoje reformoje galima surasti kažką, ko kas nors nenorėtų keisti. Tačiau teisingai ir protingai kritikuodami turime pripažinti, kad apskritai Pijaus V atstatymas buvo labai geras, komisijos etalonas buvo senovė. Jie pašalino vėlesnius papuošimus ir grąžino ritualui paprastumą, tačiau nesugriovė tų spalvingų elementų, kurie pridėjo griežtoms Romos Mišioms poetiško grožio. Jie išbraukė virtinę ilgų sekvencijų, kurios ilgainiui perpildė Mišias, bet išlaikė tai, kas neabejotinai yra geriausia; jie sumažino procesijų ir įmantrių ceremonialų, tačiau išlaikė tikrai brandžias ceremonijas, žvakes, pelenus, verbas ir gražias Didžiosios Savaitės apeigas. Žinoma mes Vakaruose galime būti labai patenkinti, kad turime Romos ritualą Pijaus V Mišiolo pavidalu“[31].
Romos Mišiolo senumas ir grožis
Verta pabrėžti Romos Mišių senumą. Kunigas Fortescue aprašo kaip „prietarą, kad viskas, kas rytietiška, turi būti sena“. Tai yra klaida, nes neegzistuoja jokia Rytų liturgija, kuri istorijoje buvo vartojama ilgiau nei Romos Mišios[32]. Tai ypač teisinga kalbant apie tradicinį Romos Kanoną. Dom Cabrolas, OSB, šiuolaikinio liturginio judėjimo „tėvas“, pabrėžia, kad „mūsiškio Romos ritualo Kanonas, kuris pagrindiniais bruožais jau buvo sudarytas ketvirtajame amžiuje, yra seniausias ir garbingiausias iš šiandien naudojamų Eucharistinių maldų“[33].
Kun. Louis Bouyeras, vienas iš iki Vatikano II Susirinkimo veikusio liturginio judėjimo vadovų, taip pat pabrėžia faktą, kad Romos Kanonas yra senesnis už bet kurią kitą senovinę Eucharistinę maldą:
„Romos Kanonas, toks, koks jis yra šiandien, siekia šventojo Grigaliaus Didžiojo laikus. Nei Rytuose, nei Vakaruose iki šios dienos neišliko kitos tokios senos eucharistinės maldos, kuri būtų naudojama iki mūsų dienų ir galėtų pasigirti tokiu dideliu senumu! Ne vien stačiatikių, bet ir anglikonų ir net tų protestantų, kurie dar neabejingi tradicijai, supratimu, jo atmetimas reikštų Romos Bažnyčios atsisakymą kaip nors pretenduoti į buvimą tikrąja Katalikų Bažnyčia“[34].
Vargu, ar įmanoma kuriuo nors atžvilgiu pervertinti tradicinio Romos Mišiolo svarbą. Dr. Antonas Baumstarkas, turbūt didžiausias šio amžiaus liturgistas, tai gerai išreiškia, rašydamas, kad kiekvienas garbintojas, dalyvaudamas toje liturgijoje, „jaučiasi esąs taške, susiejančiame tuos, kurie iki jo, nuo pat ankstyviausių krikščionybės dienų, aukojo maldas ir aukas, su tais, kurie būsimaisiais laikais aukos tą pačią maldą ir tą pačią auką dar ilgai po to, kai jo mirtingi palaikai bus subyrėję į dulkes“[35].
Jei kas giliai apmąstytų Mišių paslapties turinį, nustebtų, kaip žmonės drįsta jas aukoti, kaip kunigas išdrįsta tarti konsekracijos žodžius, atnaujinančius Kalvarijos auką, kaip net pats švenčiausias pasaulietis išdrįsta įkelti koją į pastatą, kur jos aukojamos. „Terribilis est locus iste: hic domus Dei est, et porta coeli; et vocabitur aula Dei“ („Baisi yra šioji vieta: tai Dievo namai ir dangaus vartai, ir ji vadinsis Dievo menė“)[36].
Natūralu, kad Bažnyčia, šitų šventųjų paslapčių sergėtoja, apgaubia jas kiek įmanoma iškilmingesniais ir gražesniais ritualais bei ceremonijomis. Lygiai taip pat natūralu, kad knygai, talpinančiai tuos ritualus, turėtų tekti dalis tos nuostabos ir pagarbos, kurią sužadina pačios šventosios paslaptys. Šią didžiulę pagarbą tradiciniam Mišiolui gerai išreiškia Dom Cabrolas:
„Mišiolas, kuris yra tiesiogiai susijęs su Mišiomis ir šventąja Eucharistija – aukščiausiu iš sakramentų – turi daugiausiai teisių į mūsų pagarbą, o kartu su juo ir Pontifikatas bei Apeigynas, nes šis trejetas ankstyvojoje Bažnyčioje sudarė vieną knygą, kaip mes matėme, kalbėdami apie sakramentarijų. Pati Bažnyčia savo veiksmais mus moko pagarbumo, kurio reikia laikytis elgesyje su Mišiolu. Aukštosiose Mišiose jis yra nešamas diakono iškilmingoje procesijoje, kad iš jo būtų skaitoma tos dienos Evangelija. Jis apsmilko Mišiolą – tai pagarbos ženklas, vėliau jį bučiuoja kunigas, parodydamas, kad jame yra paties Dievo žodis.
Viduramžiais jis puoštas visomis įmanomomis meno technikomis. Jis būdavo išmarginamas subtiliomis miniatiūromis, dailiausia rašyba bei raidėmis, surišamas tarp dramblio kaulo ar net sidabro bei aukso plokštelių ir būdavo nusagstomas brangakmeniais kaip brangiausias relikvijorius.
Mišiolas palaipsniui išaugo amžių bėgyje, visada akylai saugomas Bažnyčios, kad į jį neprasiskverbtų nė menkiausia klaida. Jis yra autentiško Bažnyčios mokymo santrauka, jis atskleidžia tikrąją per Mišias vykstančios paslapties bei Bažnyčios naudojamų maldų reikšmę“.
Dom Cabrolas taip pat atiduoda duoklę neprilygstamam Mišiolo grožiui literatūriniu ir estetiniu požiūriu. Jis pabrėžia, kad tai nėra „menas dėl meno“:
„Mes žinome, kad tiesa negali egzistuoti be grožio... Maldos grožis yra tame, kad ji tikrai ir nuoširdžiai išreiškia gilų jausmą. Bažnyčia niekada neniekino to formos grožio, kuris atsiranda kaip tiesos pasekmė; didžiosios katedros, kurias ji praėjusiais amžiais pripildė visokiausių meno stebuklų, stovi kaip to liudininkai“.
Mišiolo, kaip gyvos jungties su ankstyviausiomis ir formuojančiomis krikščioniškosios civilizacijos Europoje šaknimis, istorinė vertė yra kitas punktas, į kurį Dom Cabrolas atkreipia dėmesį:
„Jei šie senovės liudininkai būtų vien archeologijos dalykas, mes čia plačiai apie juos nekalbėtume, bet jie turi kitą, begalinę svarbą. Jie įrodo Bažnyčios amžinumą ir jos mokymo tęstinumą. Mes gyvename, laikydamiesi tradicijų, bet Vakarų Bažnyčia niekada nepainiojo ištikimybės tradicijai su antikvariškumu. Ji gyvena ir auga su laiku, visada verždamasi link savo tikslo. Mišiolo liturgija su jos pasikeitimais ir vystymusi amžių bėgyje yra įrodymas tam, bet ji taip pat įrodo, kad Bažnyčia nepaneigia savo praeities. Ji turi lobį, iš kurio gali semtis naujo ir seno. Tai ir yra jos sugebėjimo prisitaikyti paslaptis, kurį pripažįsta netgi jos priešai. Nors ji priima tam tikras formas, ji niekad nepamiršta savo praeities istorijos ir kaip brangenybes saugo senovės relikvijas.
Tuo mes galime paaiškinti augančią pagarbą liturgijai ir didžiam liturginiam atgimimui, kurį matome šiomis dienomis. Tai, ką galime pavadinti Mišiolo „archaizmais“, yra išraiška mūsų tėvų tikėjimo, kurį saugoti ir perduoti palikuonims yra mūsų pareiga“.
Savo knygoje „Tai yra Mišios“, Henris Daniel-Ropsas teigia:
„Dėl to Tridento Susirinkimo katekizmas rašo, kad jokia Mišiolo dalis negali būti laikoma nereikalinga ar atliekama; kad net apie mažiausią jo frazę negalima galvoti kaip apie nepakankamai reikšmingą. Trumpiausia iš jo formulių, frazių, kurias ištarti trunka ne daugiau kaip kelias sekundes, yra integralios visumos dalys, kur teikiamos Dievo dovanos, Kristaus auka ir ant mūsų išliejama malonė. Visa ši samprata nurodo savitą dvasinę simfoniją, kurioje išreikštos, išvystytos ir suvienytos visos temos, siekiant vieno tikslo“[37].
Romos Mišių liturgijos grožis, vertė ir tobulumas, kuriuo taip visuotinai žavimasi ir kuris visų pripažįstamas, buvo aprašytas kun. Faberio kaip „gražiausias dalykas šiapus dangaus“. Jis tęsia:
„Ji išaugo iš didžiosios Bažnyčios minties ir iškėlė mus virš žemės ir virš mūsų pačių, apgaubė mus mistinės saldybės debesiu bei pakylėjo į angeliškos liturgijos aukštumas, apvalė mus beveik be mūsų pastangų, sužavėjo mus dangišku žavesiu taip, kad net patys mūsų jutimai, atrodytų, randa joje reginius, garsus, kvapą, skonį ir lytėjimą, kurie yra daugiau nei tie, kuriuos gali duoti žemė“[38].
Pakeitimai po 1570 m.
Po Pijaus V reformos būta pataisų, bet iki pakeitimų, sekusių Vatikano II Susirinkimą, jos neturėjo jokios reikšmės. Kai kuriais atvejais, į kuriuos dabar nurodoma kaip į „reformas“, labiausiai buvo rūpinamasi atstatyti Mišiolą tokia forma, kokia jis buvo kodifikuotas šv. Pijaus V, kai, labiausiai dėl spausdintojų kaltės, ėmė atsirasti nukrypimų. Tai ypač tinka „reformoms“, atliktoms popiežių Klemenso VIII 1604 m. liepos 7 d. breve Cum Sanctissimum ir Urbono VIII 1634 m. rugsėjo 2 d. breve Si quid est. Šių dviejų popiežių „reformomis“ buvo remtasi kaip precedentu popiežiaus Pauliaus VI reformai, bet užtenka tik peržvelgti tų popiežių breves, kad suprastum, kad šis palyginimas yra visiška nesąmonė[39].
Šv. Pijus X atliko reviziją, bet tai buvo ne teksto, o muzikos peržiūrėjimas. Vatikano 1906 m. Graduale esama naujų, arba tiksliau, atstatytų, choralo formų, giedamų celebranto, dėl to ir išspausdintų Mišiole. 1955 m. popiežius Pijus XII leido rubrikų peržiūrėjimą, labiausiai susijusį su kalendoriumi. 1951 m. jis atstatė Velykų Vigilijos laiką iš Didžiojo šeštadienio ryto į vakarą, o 1955 m. lapkričio 16 d. patvirtino dekretą Maxima redemptionis, reformuojantį Didžiosios savaitės ceremonijas. Tos reformos buvo visų priimtos ir buvo labai giriamos kai kurių tradicionalistų, kurie nepermaldaujamai pasipriešino popiežiaus Pauliaus VI reformai.
Popiežius Jonas XXIII taip pat atliko plačią rubrikų reformą, kuri buvo paskelbta 1960 m. liepos 25 d. ir įsigaliojo nuo 1961 m. sausio 1 d. Vėlgi, ši reforma pirmiausia palietė kalendorių. Jokioje iš tų reformų nebuvo padaryta jokių reikšmingų pakeitimų Mišių tvarkoje. Todėl visai nemoksliška, netgi nesąžininga bandyti atremti tradicionalistų skelbiamą Naujųjų Mišių kritiką, cituojant pakeitimus, padarytus Mišiole šių išvardintų popiežių.
Deja, iki tol daugiau nei 1600 metų nepažeista Rytų ir Vakarų tradicija, kad Eucharistijos liturgija niekada negali būti keičiama radikaliomis reformomis (nors ji gali būti vystoma, pridedant naujas maldas ir ceremonijas), buvo sulaužyta 1970 metais, kai buvo išleistas naujai sukurtas popiežiaus Pauliaus VI Mišiolas – Naujoji Mišių tvarka buvo publikuota jau 1969 m.
Mūsų senasis liturginis paveldas
Kalbėdamas apie tradicines Romos ritualo Mišias, „Tridento“ Mišias, kun. Fortescue daro išvadą:
„Nuo pat Tridento Susirinkimo Mišių istorija yra kas tik nori, bet ne naujų Mišių sudarymas ar patvirtinimas. Schema ir visos pagrindinės dalys lieka tokios pačios. Niekas net negalvojo paliesti garbingosios Romos Mišių liturgijos, išskyrus tai, kad pridėjo naujas kintamąsias dalis“[40].
Jo galutinis Šv. Pijaus V Mišiolo įvertinimas nusipelno atidaus apmąstymo:
„Jau ilgą laiką aukojame tokias pačias Mišias, kokios buvo aukojamos prieš daug šimtmečių nuo pat Gelazijaus ir Leono knygų laikų (VII ir VIII a.). O naujose Mišiose, jeigu jos ir priimamos, keičiamos tik kintamosios dalys. Mūsų Kanonas ir visa Mišių schema neliečiama. Mūsų Mišiolas iki šiol yra Pijaus V Mišiolas. Mes galime būti dėkingi, kad jo rengimo komisija buvo tokia skrupulinga, jog išlaikė ir atstatė senąją Romos tradiciją. Iš esmės Pijaus V Mišiolas yra Grigaliaus sakramentarijus, kuris savo ruožtu susiformavo iš Gelazijaus knygos, priklausančios nuo Leono rinkinio. Mes randame mūsų Kanono maldas traktate De Sacramentis ir nuorodose į jį IV amžiuje. Mūsų Mišios, be esminių pakeitimų, siekia laikotarpį, kai jos išsivystė iš seniausios bendrosios liturgijos. Jos dar išlaikė tos pirmykštės liturgijos kvapą iš tų dienų, kai ciesoriai valdė pasaulį ir tikėjosi nuslopinti krikščionių tikėjimą, kai mūsų protėviai rinkdavosi prieš aušrą giedoti himną Kristui kaip savo Dievui. Galutinis mūsų darbo tikslas yra parodyti, kad, nepaisant neišspręstų problemų, nepaisant vėlesnių pasikeitimų, krikščionijoje nėra garbingesnio ritualo už mūsiškį“[41].
Mons. Klausas Gamberis, vienas iš didžiausių mūsų amžiaus liturgistų, savo knygoje „Romos liturgijos reforma“ užduoda labai tinkamą klausimą dėl liturgijos reformos, kuri sekė po Vatikano II Susirinkimo, bet jokiu būdu nebuvo įsakyta Susirinkimo:
„Ar tai iš tikrųjų buvo padaryta iš ganytojiško rūpesčio dėl tikinčiųjų sielų, ar tai veikiau buvo radikalus ryšių su tradiciniu ritualu nutraukimas, kad būtų išvengta tradicinių liturginių tekstų naudojimo ir tokiu būdu neįmanoma aukoti „Tridento Mišių“, neatspindinčių naujosios dvasios, plintančios Bažnyčioje?“[42]
Ačiū Dievui, Tridento Mišios yra ne tik „pats gražiausias dalykas šiapus dangaus“, bet ir Mišios, kurios niekada nemirs. Kaip Milano tikintieji atsisakė leisti Ambraziejaus Mišias pakeisti Romos ritualu, taip pat ir Romos ritualui ištikimi tikintieji atsisakė pamiršti Mišias, kurios primena „tas dienas, kai ciesoriai valdė pasaulį ir tikėjosi nuslopinti krikščionių tikėjimą, kai mūsų protėviai rinkdavosi prieš aušrą giedoti himną Kristui kaip savo Dievui“. Vėl atnaujintas jų aukojimas kasdien vis labiau plinta po pasaulį ir kasmet yra įšventinama vis daugiau jaunų kunigų, kurie apsisprendė celebruoti Mišias tik pagal šv. Pijaus V ritualą. Jos tikrai bus mūsų vaikų Mišios lygiai taip, kaip buvo mūsų tėvų Mišiomis.
Kolekta šv. Pijaus V šventei
Dieve, kuris, norėdamas parblokšti savo Bažnyčios priešus ir atstatyti Tavo garbinimo grožį, pasirinkai palaimintąjį Pijų aukščiausiuoju pontifiku, suteik, kad mes būtume tokie atsidavę Tavo tarnybai, jog nugalėję visas priešų žabangas, galėtume džiaugtis Tavo amžinojoje ramybėje. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
(Michael Davies, A Short History of the Roman Mass, TAN Books and Publishers, inc., Rockford. Ill., 1997. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius.)
[1] Graik. – „kartu regimų“, t. y. daugmaž paralelinį tekstą turinčių Evangelijų pagal Matą, Morkų ir Luką. – red. past.
[2] Cituota A. Fortescue, The Mass: A Study of the Roman Liturgy (toliau TM), p. 16.
[3] Graik. – meilė, labdaringos vaišės. – red. past.
[4] Summa Theologica, III pars, q. 83, a. 5, ad 1.
[5] TM, p. 50.
[6] Besiruošiantieji priimti Krikštą ir besimokantieji tikėjimo tiesų. – red. past.
[7] TM, p. 50–52.
[8] TM, p. 255 ir 261.
[9] TM, p. 115–117.
[10] TM, p. 126.
[11] TM, p. 127.
[12] TM, p. 184.
[13] TM, p. 172.
[14] F. Gasquet & H. Bishop, Edward VI and the Book of Common Prayer, London, John Hodges, 1890, p. 197.
[15] TM, p. 173.
[16] TM, p. 183–184.
[17] TM, p. 184.
[18] TM, p. 305.
[19] G. Smith, Ed., The Teaching of the Catholic Church, London, Burns & Oates, 1956, p. 1056.
[20] XVI a. Anglijos protestantų veikėjas, pakeitęs katalikų liturgiją į anglikonišką. – red. past.
[21] The Cardinal Archbishop and Bishops of the Province of Westminster, A Vindication of the Bull „Apostolicae Curae“, London, Longmans, 1898, p. 42.
[22] Taip anglų kalba vadinamos neiškilmingosios (be diakono ir subdiakono), ypač tyliosios Mišios. – red. past.
[23] TM, p. 185–190.
[24] TM, p. 204–205.
[25] J. J. Scarisbrick, The Reformation and the English People, Oxford, Basil Blackwell, 1984, p. 85, 87.
[26] Kardinolo Augustino Mayerio, O. S. B., Ecclesia Dei komisijos pirmininko, laiškas Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupams, datuotas 1991 m. kovo 20 d.
[27] TM, p. 205–206.
[28] H. Denzinger, Enchiridion Symbolorum, Editio 31, 873a.
[29] TM, p. 206.
[30] Gasquet & Bishop, op. cit., p. 183.
[31] TM, p. 208.
[32] TM, p. 213–214.
[33] Įvadas į Cabrolo The Roman Missal leidimą.
[34] Cituota veikale: Ottaviani et al., The Ottaviani Intervention: Short Critical Study of the New Order of Mass, 1969, Fr. Anthony Cekada, trans., Rockford, Ill., TAN, 1992, p. 57, n. 1.
[35] Cituota knygoje: T. Klauser, A Shorter History of the Western Liturgy, Oxford, 1952, p. 18.
[36] Iš tradicinio Romos Mišiolo bendrųjų bažnyčios pašventinimo Mišių.
[37] H. Daniel-Rops, This Is the Mass, New York, Hawthorn Books, 1958, p. 34.
[38] Cituota knygoje: N. Gihr, The Holy Sacrifice of the Mass, St. Louis, B. Herder, 1908, p. 337.
[39] Pilną abiejų šių brevių tekstą, kartu su bule Quo primum galima rasti mano knygoje Pope Paul‘s New Mass, Angelus Press, Kansas City, Missouri, 1980.
[40] TM, p. 211.
[41] TM, p. 213.
[42] K. Gamber, The Reform of the Roman Liturgy, Roman Catholic Books, Harrison, New York, 1993, p. 100.