Liturgijos reformos problema I

Šv. Pijaus X kunigų brolija

 

 

Šventasis Tėve, prieš daugiau nei 30 metų, valdant Jūsų pirmtakui Pauliui VI, didelė lotyniškojo ritualo reforma pertvarkė katalikų liturgiją, ypač Mišių šventimo tvarką.

Ši reforma tuoj sukėlė visame pasaulyje netvarką ir ginčus. Nuodugnios studijos, ypač „Trumpa kritinė Novus Ordo Missae analizė“, kurią kardinolai Ottavianis ir Baccis perdavė popiežiui Pauliui VI, aprašė trūkumus ir nerimą keliančias dviprasmybes, kurios lydėjo šią reformą. Daug tikinčiųjų ir kunigų dėl to atsidūrė „tragiškoje būtinybėje apsispręsti už arba prieš“. Tai buvo katalikams iki šiol dar nepatirta dvasinė drama.

Tačiau kai kas manė, kad laikas parodys tokios reformos tikslingumą per jos vaisius (žr. Mt 7, 15–20 ir Lk 6, 43–44). Šis laikas prabėgo, o ginčai kiekvieną dieną ne mažėja, bet vis auga. Vis didėjantis tikinčiųjų, kunigų, vyskupų ir kardinolų skaičius išreiškia savo sumišimą dėl dabartinės liturgijos situacijos ir savo norą, kad vėl išplistų senoji, prieš reformą buvusi liturgija.

Žinoma, liturgija istorijos eigoje vystėsi, kaip tai rodo reformos, kurias praėjusiame amžiuje įvykdė šv. Pijus X, Pijus XII arba Jonas XXIII. Tačiau po Susirinkimo įvykusi liturgijos reforma savo apimtimi ir šiurkštumu sukėlė nenusakomą perversmą, ji reiškia radikalų atsiskyrimą nuo Romos liturginės tradicijos. Šioje reformoje yra elementų, kurie kelia nerimą, yra dviprasmiški ir pavojingi tikėjimui. Šio dvasinio pavojaus akivaizdoje tikras paklusnumas šv. Petro Sostui ir tikras pasidavimas Bažnyčiai kaip motinai ir mokytojai mus įpareigoja, kartu su daugybe kitų žemėje pasklidusių katalikų, bet kuria kaina likti ištikimiems tai garbingai liturgijai, kurią Romos Bažnyčia švenčia jau daug šimtmečių, liturgijai, kurią Jūs pats anksčiau celebravote.

Toks yra šventas paveldas, kurį mums paliko mūsų Šv. Pijaus X kunigų brolijos įkūrėjas mons. Marcelis Lefebvre‘as: „Taigi yra visiškai aišku ir akivaizdu, kad visos tos dramos tarp Romos ir [pagrindinės Brolijos seminarijos] Ecône tema yra Mišių problema. (...) Ji sustiprino mūsų įsitikinimą, kad šis naujas Mišių ritualas išreiškia naują tikėjimą, tikėjimą, kuris nėra mūsų, tikėjimą, kuris nėra katalikų tikėjimas. (...) Kadangi šitas naujas ritualas yra paruoštas kažkam kitam, jeigu galima taip pasakyti, jisai reikalauja kitokio katalikų religijos supratimo. (...) Todėl mes liekame prisirišę prie šios tradicijos, kuri tokiu nuostabiu ir kartu galutiniu būdu, kaip tiksliai yra pasakęs šventasis popiežius Pijus V, yra išreikšta šventojoje Mišių aukoje“ (1976 m. birželio 29 d.).

Po ilgo svarstymo ir maldų jaučiuosi įpareigotas prieš Dievą dėl šios liturginės problemos iš naujo kreiptis į Jūsų Šventenybę. Aš paprašiau kelių kunigų, kurie yra kompetentingi teologiniuose, liturginiuose ir kanonistiniuose klausimuose, apibendrinti kai kuriuos labai svarbius sunkumus, kuriuos posusirinkiminės reformos liturgija kelia katalikų tikėjimui.

Ši studija bando pasiekti dabartinės krizės doktrinines priežastis ir atskleisti principus, kurie yra liturginės reformos šaltinis, kad juos būtų galima palyginti su katalikišku mokymu.

Šio dokumento skaitymas, mano nuomone, visiškai aiškiai parodo, kad „Velykų slėpinio teologija“, kuriai buvo atvertos durys Vatikano II Susirinkime, yra liturginės reformos siela. Kadangi ji sumenkina atpirkimo paslaptį; kadangi ji mato Sakramentą vien jo ryšyje su „slėpiniu“; kadangi jos priimama „atminimo šventės“ samprata sumažina Mišių kaip aukos dimensiją, ši „Velykų slėpinio teologija“ labai pavojingai atitolina posusirinkiminę liturgiją nuo katalikiško mokymo, kuris visiems laikams įpareigoja krikščionišką sąžinę.

Šventasis Tėve, katalikų tikėjimas uždeda man sunkią pareigą nenutylėti šių man svarbių klausimų.

Ar šios teologijos trūkumuose ir iš jos kilusioje liturgijoje mes negalėtume rasti pagrindinės šios krizės, kuri jau daugiau kaip 30 metų drebina Bažnyčią, priežasčių? Ar tokia situacija nereikalauja iš aukščiausių autoritetų doktrininio ir liturginio paaiškinimo? Ar pavaldiniai, kurių labui yra leidžiami įstatymai, neturi teisės ir pareigos su vaikišku pasitikėjimu prašyti įstatymų leidėjo juos pakeisti arba panaikinti, jeigu šie įstatymai pasirodė kenksmingi?

Jei kalbėtume apie labiausiai aktualias priemones: ar nebūtų tinkama viešai paskelbti kiekvieno kunigo jau turimą įgaliojimą celebruoti pagal pilną ir vaisingą šv. Pijaus V Romos Mišiolą – šį brangų lobį, kuris remiasi tūkstantmete motinos ir mokytojos Bažnyčios Tradicija? Toks doktrininis ir liturginis išaiškinimas, kartu su bendru tradicinės Romos liturgijos atnaujinimu, labai greitai atneštų didžiulių dvasinių vaisių: tikrosios kunigystės ir aukos sampratos atnaujinimą ir iš to kylantį kunigų bei vienuolių šventumo atgaivinimą; tikinčiųjų uolumo išaugimą; Bažnyčios vienybės sustiprinimą; stiprų postūmį misijoms kažkada buvusiose krikščioniškomis, o taip pat pagoniškose šalyse.

Aš primygtinai prašau Jūsų Šventenybę, kadangi tik Jūs vienas kaip šv. Petro įpėdinis ir visos Bažnyčios ganytojas turite galią sustiprinti brolius tikėjime ir savo apaštaliniu autoritetu patvirtinti būtinus išaiškinimus, kurių reikalauja tragiška dabartinė Bažnyčios padėtis. Kita vertus, toks būtinas atnaujinimas Bažnyčioje nebus įmanomas be ypatingos Šventosios Dvasios pagalbos, kurią galime gauti užtariant Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Taigi šį taip labai trokštamą atnaujinimą pasieksime per maldą ir ypač per šv. Mišių auką. Aš stengiuosi dėl to, ir su Dievo malone noriu skirti tam dar daugiau pastangų.

Tegul Jūsų Šventenybė priima mano sūniškos pagarbos pareiškimą Jėzuje ir Marijoje.

 

 

Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinis vyresnysis

Flavigny, Grabnyčių šventė, 2001 m. vasario 2 d.

 

 

Nors ši studija nagrinėja pagrindinę visos liturgijos reformos problemą, aiškumo dėlei ji remiasi vien Pauliaus VI Mišiolo analize, kadangi Mišios yra katalikų liturgijos centras ir viršūnė.

Studijos eiga matoma tiesiog iš trijų argumentų, kurie yra kiekvienos iš trijų dalių pradžioje. Pirmiausiai pabandysime parodyti tą liturginį lūžį, kurį sukėlė 1969 m. Novus Ordo Missae paskelbimas (I dalis), kad vėliau pagrįstume, jog šį lūžį pirmiausiai paaiškina naujos išganymo teologijos, kurią mes vadiname „Velykų slėpinio teologija“ iškilimas. Ši antroji dalis yra kiek sunkiau suprantama, tačiau tai yra viso darbo širdis. Galiausiai turime šią naują teologiją įvertinti pagal neklystamą Bažnyčios mokymą (III dalis), kad iš to išvestume laikyseną Novus Ordo Missae atžvilgiu. Šią laikyseną dar labiau pagrįs kanoninis priedas apie šv. Pijaus V Mišiolo teisinį statusą.

Ši studija nepretenduoja į išsamumą, tačiau ji vis tiek paliečia patį šio klausimo branduolį: oficialūs tekstai tikrai aiškiai rodo, kad „Velykų slėpinys“ yra raktas visos liturgijos reformos supratimui.

 

 

BAC – Biblioteca de Autores Cristianos, Madrid.

DC – Documentation catholique, revue d‘information ecclesiastique.

DH – Heinrich Denzinger, Peter Hünermann (vert. ir red.), Kompendium der Glaubensbekenntnisse und kirchlichen Lehr-entscheidungen, 37 leid., Freiburg i. Br., 1991.

IGMR – Institutio generalis Missalis Romani.

JLW – Jahrbuch für Liturgiewissenschaft.

KBK – Katalikų Bažnyčios Katekizmas, [Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1996].

LMD – La Maison-Dieu, revue de pastorale liturgique.

NDL – Domenico Sartore, Achille M. Triacca, Nuovo dizionario di liturgie, San Paolo, 1988.