Problemos dėl Naujųjų Mišių I

Trumpa didesnių teologinių sunkumų, esančių Novus Ordo Missae, apžvalga

 

 

„Žmogus negali atlikti šventesnio, didingesnio, prakilnesnio veiksmo nei Mišių celebravimas, apie kurį Tridento Susirinkimas sako: „Mes turime išpažinti, kad joks kitas daromas darbas negali būti... toks šventas ir dieviškas, kaip ši didžiulė paslaptis. Pats Dievas negali padaryti, kad būtų atliktas veiksmas, kuris yra šventesnis ir didingesnis už Mišių šventimą“.“

 

Šv. Alfonsas Liguoris, Šventosios Mišios

 

„Mišių auka yra ir lieka krikščionių religijos centras, dvasinių pratybų suma, pamaldumo širdis ir maldingumo siela. Iš čia ir kyla ta visuomet nauja, niekados neišsenkanti galia, kuria šventoji Mišių auka patraukia visų katalikų širdis ir suburia katalikiškas tautas aplink savo altorius. Visur šventosios Mišios išlaiko savo magnetinę patrauklumo galią... Šventoji Mišių auka yra Bažnyčios liturgijos širdis ir siela; tai mistinė taurė, kuri atneša prie mūsų lūpų saldų Dievo-Žmogaus kančios vaisių – malonę.“

 

Kunigas Nicholas Gihr, Šventoji Mišių Auka

 

 

 

 

Šv. Jonas Fišeris[1], (1469–1535)

 

 

Prieš pradedant bet kokią diskusiją apie katalikų Mišias, reikia pripažinti jų centrinį vaidmenį Bažnyčioje ir nors kiek suvokti jų esmę. Pasak šv. Jono Auksaburnio (347–407), Bažnyčios tėvo ir mokytojo, kai Mišios yra aukojamos:

„Atsiveria šaltinis, kuris išlieja dvasines upes – šaltinis, aplink kurį stovi angelai, žiūrėdami į jo srovių grožį, nes jie aiškiau įžvelgia atsivėrusių dalykų galią ir šventumą bei jų nepasiekiamą nuostabumą“[2].

Šv. Alfonsas Liguoris (1696–1787) aprašė Mišias, kaip „gražiausią dalyką Bažnyčioje“. Kodėl gi? Kadangi „Mišiose Jėzus Kristus pats atsiduoda mums Švenčiausiajame altoriaus Sakramente, kuris yra visų kitų sakramentų siekinys ir tikslas“[3]. Šv. Leonardas iš Port Maurice pavadino Mišias „vienintele auka, kurią mes turime mūsų šventojoje religijoje..., šventa, tobula, visapusiškai išbaigta Auka, kuria kiekvienas iš tikinčiųjų kilniai garbina Dievą“ [4]. Tėvas Michaelas Mülleris, C.SS.R. sako: „Šventoji Mišių auka yra vienas iš tų darbų, už kuriuos didesnių negali padaryti net Dievo visagalybė... Nei žmogaus, nei angelo protui visiškai neįmanoma pakankamai suvokti Mišių esmę. Viskas, ką mes galime pasakyti, yra tai, kad jų garbingumas ir šventumas yra begalinis“ [5]. Arso klebonas [šv. Jonas Vianėjus] sako mums: „Visi geri darbai kartu sudėjus savo verte neprilygsta Mišių aukai, nes tai yra žmonių darbai, o šventosios Mišios yra Dievo darbas“ [6].

Kunigas Nicholas Gihras savo moksliškoje monumentalioje studijoje apie Mišias sako:

„Mišių aukojimas yra vertingiausias ir tobuliausias Dievo garbinimas, nes jis teikia Aukščiausiajam pagarbinimą ir šlovę, kurios Jam negalėtų suteikti milijonai žodžių... Tai yra vienatinė auka, savo verte ir garbingumu, savo galia ir veiksmingumu be galo pranokstanti daugelį Bažnyčios ir tikinčiųjų maldų... Kiek tik kartų ši atmintina auka yra aukojama, tiek kartų atliekamas atpirkimo darbas... Tai yra Bažnyčios liturgijos širdis ir siela; tai mistinė taurė, kuri atneša prie mūsų lūpų saldų Dievo-Žmogaus kančios vaisių – malonę“ [7].

Popiežius Urbonas VIII yra pasakęs apie Mišias:

„Jeigu tarp žmogaus turtų yra kas nors dieviško, ko dangaus gyventojai galėtų pavydėti (jei pavydas būtų jiems įmanomas), tai tikrai būtų švenčiausioji Mišių auka. Ji teikia tokią palaimą, kad per jas žmogus, nors dar likdamas žemėje, tam tikru būdu iš anksto patenka į dangų, nes turi prieš akis ir paima į rankas patį dangaus ir žemės Kūrėją. Kaipgi mirtingieji turi siekti, kad ši milžiniška privilegija būtų saugoma su prideramu kultu ir pagarba, bei rūpintis, kad jų aplaidumas neužgautų akių angelams, kurie stebi tai pavydžiai adoruodami!“

Šventųjų, mokytojų ir Bažnyčios šventų rašytojų darbuose yra daugybė tokių aprašymų, kaip šie pateiktieji, jie atspindi nuolatinį Bažnyčios tikėjimą šventosios Mišių aukos prigimtimi ir svarba.

 

 

Katalikų Bažnyčia visada kalba apie Mišias tiek kaip apie sakramentą, tiek kaip apie auką. Efezo Susirinkimas (431 m.) moko, kad „Kristus atidavė save už mus kaip atnašą ir auką, kylančią saldžiu kvapu“. Šv. Kiprijonas (200–258) moko mus, kad „teisė švęsti šventąją auką yra gražiausias katalikų kunigijos papuošalas ir garbės vainikas, todėl šios privilegijos atėmimas laikomas griežčiausia ir skausmingiausia iš visų bausmių“. Šv. Ambraziejus (340–397) mums sako: „Angelai dalyvauja, kai mes aukojame auką, nes negalite abejoti, kad angelai dalyvauja, kai Kristus yra čia, kai Kristus yra aukojamas...“ Šv. Jokūbo liturgija liepia: „Tegul kiekvienas mirtingas kūnas tyli, stovėdamas čia (konsekracijos metu) su baime ir drebėjimu, nes karalių Karalius, viešpačių Viešpats, Kristus, mūsų Dievas, bus aukojamas ir duodamas kaip maistas tikintiesiems“ [8].

Auka negali įvykti be imoliacijos, arba aukos „paaukojimo“. Šv. Tomas Akvinietis sako: „Šiam Sakramentui reikia, kad, jį celebruojant, būtų paaukotas Kristus“ (Summa th., III q.83 a.1). Kryžiaus aukoje bei Mišių aukoje pirmasis aukojantysis kunigas ir aukojamoji atnaša sutampa – tai pats Kristus. Skiriasi tiktai abiejų aukojimų prigimtis bei būdas. Visos ir kiekvienos galiojančios Mišios sudabartina – padaro, kad ji vėl įvyktų čia ir dabar – tą pačią auką, kuri įvyko Kalvarijoje. Vienintelis skirtumas yra tai, kad Kristaus auka ant kryžiaus buvo kruvina, o Mišių auka yra nekruvina. Nepaisant to, kryžiaus auka bei Mišių auka yra viena ir ta pati. „Tridento Susirinkimo Katekizmas“ teigia: 

„Kruvinoji ir nekruvinoji auka nėra dvi, bet tik viena auka, kurios aukojimas kasdien atnaujinamas Eucharistijoje... Kunigas taip pat yra vienas ir tas pats – Viešpats Kristus, kadangi dvasininkai, kurie aukoja auką, konsekruoja šventąsias paslaptis ne savo, bet Kristaus asmeniu, kaip paaiškina patys konsekracijos žodžiai. Kunigas nesako: „Tai yra Kristaus Kūnas“, bet: „Tai yra mano Kūnas“, ir tokiu būdu, veikdamas Viešpaties Kristaus asmeniu, jis pakeičia duonos bei vyno substanciją į jo Kūno ir Kraujo substanciją“.

Šis mokymas apie imoliacinį ir tikrai aukojamąjį Mišių pobūdį yra įpareigojantis kataliko sąžinę, kadangi Tridento Susirinkimo kanonai teigia: „Jei kas nors sakytų, kad Mišiose (t. y. visose ir kiekvienose Mišiose) Dievui nėra aukojama tikra ir tinkama Auka... tebūnie anatema“.

 

 

Imoliacinė Kristaus auka yra vadinama „amžinąja“. Švento gyvenimo kunigas M. Olier, St. Sulpice [seminarijos] Paryžiuje įkūrėjas, paaiškina: „Norėdami suprasti šventąją Mišių auką, turime žinoti, kad ši auka yra dangiška... Auka, atnašaujama rojuje, yra tuo pat metu aukojama čia žemėje, ir jos skiriasi tik tuo, kad žemėje auka lieka nematoma“ [9].

Tai, ką nurodo kun. Olier, yra paaiškinta apokaliptinėje šv. apaštalo Jono vizijoje. Jonas aprašo Avinėlio aukojimą, kai jis „nužudomas“, bet lieka gyvas ir sėdi soste, garbinamas dvidešimt keturių vyresniųjų, pritariant arfos melodijoms ir smilkstant smilkalams, o tuo tarpu daugybė angelų ir visokių kūrinių gieda garbės giesmę Avinėliui ir amžinąjį „Amen“ (Apr 5, 6–14). Raštas moko: „Avinėlis... buvo nužudytas nuo pasaulio pradžios“ (Apr 13, 8 [Vulgatoje]), šis „Avinėlis be kliaudos ir dėmės... buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą ir atskleistas laikų pabaigoje jums“ (1 Pt 1, 19–20). Taigi Mišiose mes matome amžiną dangiškąją Avinėlio auką, atneštą iš dangaus ir esančią ant altoriaus prieš mūsų akis. Kaip mums sako kanauninkas Smithas, tokie švento gyvenimo žmonės kaip

„P. Condren, kardinolas de Berulle, M. Olier ir P. Lapin yra vieningi, teigdami, kad Kristus danguje visados ir toliau aukoja išorinę ir matomą savo šventojo Kūno auką, bet jei Kalvarijoje šis Kūnas buvo sunaikintas mirties, tai danguje jis yra, galima sakyti, naikinamas spinduliuojančioje, viską praryjančioje dieviškosios gyvybės šviesoje“ [10].

Tada konsekracija ir auka, vykdomos kunigo (atstojančio Kristų) yra regimas amžino ir viršlaikio vyksmo pasireiškimas. Po konsekracijos, kaip sako Gueranger knygoje „Liturginiai metai“, „dieviškasis Avinėlis guli ant mūsų altoriaus“. Taigi matome, kad Mišios yra viršlaikių amžinųjų dangaus Mišių, aprašytų Apokalipsėje, realus buvimas čia ir dabar. Per jas mes dalyvaujame dangiškojoje liturgijoje, per jas mums atidaromi dangaus vartai ir mums tampa prieinama amžinojo gyvenimo galimybė.

Mišių kaip Kristaus kryžiaus aukos atnaujinimo samprata yra svarbi, jei norime suprasti, kodėl Mišios vadinamos „atminimu“. Tai nėra atminimas ta prasme, kaip mes minime nežinomo kareivio mirtį ar net mylimojo mirtį. Tai būtų protestantiškas požiūris – būtent, kad Mišios yra istoriškai įvykusio nukryžiavimo „prisiminimas“. Iš tiesų Mišios yra atminimas ta prasme, kad jos, vartojant filosofinę reikšmę, minėtą dar didžiojo pagonių filosofo Platono (427–347 pr. Kr.), „primena protui“ atminimą kažko, kas turi savarankiškai egzistuojančią, visada trunkančią ir amžiną savo paties realybę danguje. Būtent šiuo būdu Mišios dar kartą sudabartina tai, kas įvyko Kalvarijoje ir kas amžinai bei nenutrūkstamai vyksta danguje. Žinoma, tai gali atsitikti tiktai tarpininkaujant kunigui, kuriam duota galia lyg „nuleisti dangų žemėn“.

Protestantai ir anglikonai (Amerikoje – episkopalistai)[11] atmeta šią dogmą. Jie neigia, kad čia vyksta toks imoliacinis (aukojamasis) veiksmas ir kad iš jo kyla Tikrasis Buvimas [realus Kristaus Kūno ir Kraujo buvimas Eucharistijoje – red. past.]. Kai katalikai garbina šventuosius Pavidalus po konsekracijos Mišiose, protestantai mano, kad tai tebėra tik duona bei vynas ir kaltina mus stabmeldyste[12]. Nepaisant fakto, kad jie pripažįsta, jog kryžiaus auka buvo tikra auka, jie vis tiek tvirtina, kad ji įvyko vieną kartą ir visiems laikams, ir kad vienintelis dalykas, įvykstantis ir galintis įvykti kasdienėse Mišiose, yra į istoriją panašus pasakojimas apie tai, kas atsitiko prieš du tūkstančius metų. Jų akimis, ritualas yra tiktai „prisiminimas“ apie šį istorinį įvykį, ir jam, kaip tokiam, įvykdyti nereikalingas nei kunigas, nei ypatingos kunigiškos galios. Kaip sakė Liuteris, „Mišios nėra auka... Vadinkite jas palaiminimu, Eucharistija, Viešpaties valgiu, Viešpaties vakariene, Viešpaties atminimu ar kaip tik norite, tik nesupurvinkite jų aukos ar veiksmo vardu“. Gi anglikonų arba episkopalistų „tikėjimo išpažinimo“ 31 straipsnis teigia, kad tokios Mišios, kokias jas apibrėžė Tridento Susirinkimas, yra „šventvagiškas prasimanymas ir pavojinga apgavystė“ [13].

Dėl šios imoliacinės Mišių aukos begalinės didybės katalikų mokymas teigia, kad Mišios yra tuo pat metu garbinimo, dėkojimo, propiciacinė (atlyginimo, permaldavimo, sutaikinimo) ir impetracinė (prašymo) auka.

Mišios yra garbinimo ir adoracijos auka, kadangi

„eucharistinės aukos celebravimas yra be galo tobulas Dievo garbinimas, tai yra auka, kurią pats Kristus atnašauja savo dangiškajam Tėvui. Žmogui neįmanoma sukurti ritualą, kuris būtų didingesnė garbinimo ir adoracijos auka, nes būtent pats Kristus ir Šventoji Dvasia, veikiantys per apaštalus, yra Mišių autoriai“.

„Tuo pat metu bei tuo pat būdu Mišios yra ir dėkojimo auka. „Kadangi šventosiose Mišiose mes adoruojame, garbiname bei šloviname Dievą per Kristų ir su Kristumi, mes tobulai įvykdome pirmąją pareigą, kurią kaip kūriniai esame skolingi Sutvėrėjui – dėkingumo pareigą“ [14].

Protestantai visiškai pasiruošę sutikti, kad apeigos būtų apibrėžiamos kaip „garbinimo ir dėkojimo auka“. Bet būtent čia jie ir sustoja. Skelbti, kad Mišios yra daugiau negu tai, anot jų, yra šventvagystė. Tačiau [Katalikų] Bažnyčia primygtinai tvirtina, kad tikrosios Mišios yra daug daugiau[15]. Dėl savo esmingai imoliacinio pobūdžio Mišios, be kitų požymių, yra „propiciacinė, permaldaujamoji auka“; jos „permaldauja“ (numaldo) Dievo rūstybę ir teisingumą. Kaip sako kun. Nicholas Gihras, „Kristus ant kryžiaus pelnė mums visiems pašventinimo ir amžinosios palaimos malonę... Kas atskiria save nuo tos aukos, kas ją paniekina nepaklusnumu bei netikėjimu, jam „jokios (kitos) aukos už nuodėmes nebelieka, ir tėra kažkoks baisus teismo bei naikinančios ugnies laukimas“ (Žyd 10, 26–27)“. Kaip permaldavimo veiksmas, Mišios „numaldo ir sušvelnina teisėtą Dievo pyktį, nuginkluoja jo teisingumą ir paskatina Viešpatį žiūrėti į nuodėmingą žmogų su palankumu ir gailestingumu... Kaip permaldaujamoji auka, Mišios turi galią ir, dėl Kristaus sprendimo, tiesioginį bei neklystamą tikslą – kalbant griežčiausia ex opere operato prasme, laikinosios bausmės panaikinimą“ [16]. Dar daugiau, laikinosios bausmės panaikinimas gali būti taikomas „tiek gyviesiems, tiek mirusiems“. Kaip sako šv. Augustinas, „negalima abejoti, kad mirusieji gauna pagalbą dėl Bažnyčios maldų ir dėl gyvybę teikiančios aukos“ [17]. Gyviesiems šis vaisius duodamas tik „su sąlyga“, kadangi, dėl aukos galios, Eucharistija nupelno malonę nusidėjėliams, tiktai „jeigu ji randa juos pasiruošusius“ (šv. Tomas, Sent., IV. 12, q.2, a.2.). Mirusiems ji neklystamai atleidžia [nuodėmes], tačiau nebūtinai iš karto visas, bet pagal Apvaizdos norą[18]. Tridento Susirinkimas moko, kad yra de fide (t. y. katalikų tikėjimo dalis, kuria privaloma tikėti), jog „šventosios Mišios yra tikra permaldaujamoji auka... už gyvuosius ir už mirusius“, o Tridento Susirinkimo Katekizmas teigia, kad Mišios yra „tikra permaldaujamoji auka, kuria mes esame sutaikomi su Dievu ir atgauname jo palankumą“. Protestantų teologija ypač neigia Mišių „permaldaujamąjį“ pobūdį, kaip ir mokymą apie skaistyklą.

Galiausiai, Mišios yra nusakomos kaip impetracinė ar prašymo auka, kadangi, kaip teigia tas pats Susirinkimas, Mišios yra aukojamos ne tik už nuodėmes, siekiant bausmių sušvelninimo bei atlyginimo, bet ir siekiant „kitų vaistų“. Žmogus, dvasioje prisijungdamas prie kunigo aukojamų Mišių, gali tikėtis, kad į jo prašymus (jei tik jie atitinka Dievo valią) bus tinkamai atsakyta. Turint omenyje visa tai, kas buvo prieš tai pasakyta apie Mišių galią ir veiksmingumą, kaip galėtų būti kitaip?

 

 

Tradicinėse Mišiose[19] nėra nė vieno žodžio ar sakinio, nė vieno celebranto gesto, nė vieno altoriaus ar kunigo papuošimo, kuris neturėtų reikšmės. Iš to natūraliai išplaukia, kad kiekvienas kunigo žodis ir veiksmas turi prasmę. Mišios primena visą išganymo istoriją. Pavyzdžiui, tai, kad kunigas 33 kartus daro kryžiaus ženklą, yra skirta atminti mūsų Viešpaties žemėje praleistų metų skaičių. Kai kunigas ištiesia rankas virš taurės kalbėdamas Hanc igitur, jis primena žydų vyriausiojo kunigo veiksmą, kai jis ištiesdavo rankas ant aukojamo ožio, kad perkeltų į jį žmonių nuodėmes. („Atpirkimo ožys“, simbolizavęs Kristų, būdavo papuoštas raudonu kaspinu – kaip ir Kristus per savo teismą pasityčiojant buvo apvilktas raudonu apsiaustu – o vėliau būdavo išvedamas į dykumą ir nustumiamas žemyn nuo aukšto šlaito kaip auka.) Kunigas aukos metu yra atsisukęs į altorių (išskyrus tada, kai atsigręžia, kad nuo jo gautas malones perduotų mums), nes  aukos veiksmas vyksta būtent ant altoriaus, o kunigas, kaip ir Kristus, kurį jis pavaduoja, yra tarpininkas tarp mūsų ir Dievo Tėvo.

Kai altorius tradiciškai atgręžiamas į rytus, taip yra todėl, kad toje pusėje teka saulė, kuri simbolizuoja mūsų Viešpatį – tikrąją „pasaulio Šviesą“. Kalbant apie altorių (tai nėra „stalas“), mes žinome iš tradicinio katalikiškų altorių konsekravimo ritualo, kad mūsų altorius susijęs su Mozės altoriumi ir Jokūbo altoriumi (Jokūbo pagalve), ir kad amžinasis altorius yra pats Kristaus Kūnas, kuris yra „pasaulio ašis“ – axis mundi, o visa kūrinija, esanti lyg „amžinųjų“ Mišių aplinkoje, dieviškojo veikimo dėka gali į jas įsijungti. (Kaip sako šv. Tomas savo homilijoje antrajam advento sekmadieniui, „visi dalykai, kurių nejaučiame mes, jaučia jis“.)

Jei aukštosiose Mišiose[20] yra uždegamos šešios žvakės, tai parodo žydų menoros, arba septynšakės žvakidės, įjungimą į Kristaus auką, kur mūsų Viešpaties kryžius atstoja septintąją žvakę. Kunigas ritualo metu apsirengia karališkai, kadangi jis atstovauja Kristų Karalių. Jis jau nebėra šiaip asmuo (pvz., „kun. Bobas“ ir t. t.), bet alter Christus, „kitas Kristus“. Visiškai ne be reikalo kunigas plaunasi rankas prieš pradėdamas auką, ne šiaip sau, priėmęs šventuosius Pavidalus, ypač rūpestingai išplauna taurę. Nė vienas iš šių veiksmų nėra žmonių išradimas. Tėvas Gueranger sako: „Šios ceremonijos ateina iš pat apaštalų laikų“. Matome, kad panašiai teigia ir didelis autoritetas Mišių klausimu kunigas Nicholas Gihras:

„Kristaus pavyzdys buvo norma apaštalams, švenčiant auką. Pirmiausia jie darė tik tai, ką prieš tai yra daręs Kristus. Vykdydami jo nurodymus ir įkvėpti Šventosios Dvasios, jie laikėsi ir kitų taisyklių: pagal aplinkybes pridėjo įvairias maldas ir apeigas, kad galėtų švęsti šventąsias Paslaptis kiek įmanoma kilniau ir tobuliau. Tos sudedamosios aukojimo ritualo dalys, kurios randamos visose senosiose liturgijose, neginčijamai kilo iš apaštalų laikų ir iš jų tradicijos. Esminiai ir fundamentalūs aukos ritualo bruožai buvo įdiegti ir išplėtoti pačių apaštalų ir buvo saugomi su ištikimybe bei pagarba: mistiniai palaiminimai, žvakių, smilkalų, drabužių ir daugelio tokių dalykų naudojimas, išlikęs remiantis apaštalų įsakymu bei tradicija...“ [21]

Jei prie tradicinių Mišių kartais būdavo pridedamos tam tikros maldos, galima lengvai pastebėti, kad jų centrinė šerdis arba „Kanonas“ išliko nustatyta ir nepakeista nuo pat ankstyviausių dienų. Anot sero Williamo Palmerio, nekataliko istoriko:

„Visiškai neatrodo neprotinga galvoti, kad tokia Romos liturgija, kokia ji buvo naudojama [popiežiaus šventojo] Grigaliaus Didžiojo laikais [590–604], galėjo egzistuoti nuo pat giliausios senovės, ir beveik tiek pat pagrįstai jos pradinį sukūrimą galima priskirti apaštalų laikams...“ [22]

Iš tiesų, tiek katalikų, tiek protestantų istoriniai tyrinėjimai rodo, kad tradicinės Mišios atsirado vėliausiai ketvirtajame amžiuje. (Iki tų laikų Bažnyčia buvo žiauriai persekiojama ir dėl to istoriniai duomenys labai skurdūs[23].) Nuo tada iki 1962 m., kai popiežius Jonas XXIII prie Kanono pridėjo šv. Juozapo vardą, iš viso prie Tradicinio Kanono tebuvo pridėti vos 26 žodžiai. Juos pridėjo popiežiai šv. Leonas (440–461) ir šv. Grigalius Didysis (590–604). Taigi, kaip tiksliai išaiškina Tridento Susirinkimas, Kanonas „yra sudarytas iš paties mūsų Viešpaties žodžių, apaštalų tradicijos ir šventųjų popiežių įvestų pamaldžių papročių“.

Istorijos bėgyje būta ir kitų papildymų – bet niekada nebuvo jokių sutrumpinimų. Galiausiai, Tridento Susirinkimas įsakė, kad „visi tokie papildymai būtų pašalinti ir kad Bažnyčia tvirtai nusistatytų naudoti Mišias, kokios jos buvo Grigaliaus Didžiojo laikais“ (590–604).

Taigi tai yra tradicinės Mišios. Tai „visų laikų Mišios“, Mišios, „patvirtintos“ (arba „kodifikuotos“) šv. popiežiaus Pijaus V 1570 m., po Tridento Susirinkimo. Tai yra Mišios, apsaugotos jo apaštaline bule Quo primum, datuota tais pačiais metais. Tai Mišios, kurias Paulius VI pakeitė, kadangi, be kitų dalykų, jose esą „buvo nepageidautinų bruožų“ ir jos „neadekvačiai išreiškė šventus dalykus, kuriuos jos ženklino“ [24].

 

TRADICINĖ KATALIKŲ MALDA, KALBAMA PRIEŠ MIŠIAS

 

 

 

Jei šėtonas būtų žinojęs, kad Kristus yra dieviškasis Logos (antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo), jis niekada nebūtų kiršinęs jį nukryžiuoti. Nereikia nė sakyti, kad kiekvienos tikros Mišios jam primena jo baisią klaidą ir tuo pačiu metu teikia begalinių malonių žmonijai. Nieko nuostabaus, kad velnias jaučia didžiulę neapykantą Mišioms.

Visais laikais buvo pranašaujama, kad tikrosios Mišios bus iš mūsų atimtos. Įsiklausykime į šv. Alfonso Liguorio žodžius:

„Velnias visada bandė atimti iš pasaulio Mišias, naudodamasis eretikais, padarydamas juos pirmtakais Antikristo, kuris labiau už viską bandys uždrausti ir tikrai uždraus švenčiausiąją altoriaus Auką, ir tai bus bausmė už žmonių nuodėmes, kaip išpranašauta Danieliaus: „Ir jam bus duota visa jėga prieš nuolatinę auką“ (Dan 8, 12) [25].

Beveik tą patį rašo kunigas Denis Fahey:

„Visa siaubinga šėtono neapykantos energija ypač nukreipta prieš šventąją Mišių auką. Kartu su juo išsirikiavusi ir įkvėpta šios  neapykantos, stovi tokios pat prigimties jo palydovų armija. Visos jų pastangos naikinant kunigiją ir trukdant jos pastangas nukreiptos į tai, kad būtų nutrauktas jų aukojimas. Nors šėtonui ir negali pavykti visiškai atsikratyti vienatinio ir vienintelio priimtino Dievui garbinimo akto, jis stengsis suvaržyti jį, kad jis liktų kiek galima mažesnio skaičiaus žmonių protuose ir širdyse“ [26].

XVI amžiaus „reformatorių“ neapykanta tradicinėms Mišioms gerai žinoma. Labiau už viską jie bjaurėjosi bet kokia užuomina, kad Mišios yra „imoliacinė auka“. Liuteris vadino ją „šlykštybe“, „netikru šventvagišku kultu“ ir mokė savo įtakojamus valdovus „pulti stabų garbintojus“ bei kiek įmanoma užgniaužti jų apeigas. Jis neigė Mišių aukojamąjį pobūdį, o labiausiai nekentė „šlykštaus Kanono, kuriame Mišios yra padaromos auka“. Iš tiesų, jis nuėjo taip toli, jog išdrįso  pasakyti: „Aš teigiu, kad visi viešieji namai, žudynės, plėšikavimai, nusikaltimai, paleistuvystės yra mažiau blogi, nei šita papistinių Mišių šlykštybė“. Apie Kanoną, Mišių širdį, jis pareiškė:

„Tas bjaurus Kanonas yra dumblino vandens srovių kloaka, jis padarė Mišias auka. Mišios nėra auka. Jos nėra aukojančio kunigo auka. Kartu su Kanonu mes išmetame viską, kas reiškia auką“.

Žodžiuose, kurie yra beveik pranašiški, Liuteris pažymėjo, kad „kai Mišios bus sunaikintos, aš manau, mes būsime nuvertę popiežystę. Aš manau, kad būtent Mišiomis kaip uola remiasi visa popiežystė... Viskas neišvengiamai grius, kai sugrius jų šventvagiškos ir šlykščios Mišios“.

Visa tai mus atveda prie problemų, kurias sukėlė naujosios Mišios.

Gerai žinoma, kad tradicinių katalikų skiriamasis ženklas yra jų atsisakymas dalyvauti Naujojoje Mišių tvarkoje – Novus Ordo Missae, kuri buvo įvesta 1969 m. balandžio 3 d., po Vatikano II Susirinkimo. Dėl motyvų, kurie greitai paaiškės, mums nepaprastai svarbu apžvelgti priežastis, kodėl jie priešinasi tam naujam ritualui. Likusioje studijos dalyje mes bandysime paaiškinti ir nušviesti jų požiūrį.

 

---

[1] Rev. T. E. Bridgett, Life of Blessed John Fisher, London, Burns & Oates, 1888. Kardinolas šv. Johnas Fisheris buvo nužudytas kaip kankinys [Anglijos karaliaus] Henriko VIII 1535 m. kartu su šv. Tomu Moru.

[2] Cituota t. Michael Müller, C.SS.R., God the Teacher of Mankind – The Holy Sacrifice of the Mass, St. Louis, B. Herder Book Co., 1885.

[3] St. Alphonsus Liguori, The Holy Mass, London, Benziger Brothers, 1887.

[4] St. Leonard of Port Maurice, The Hidden Treasure, Rockford, Ill., TAN Books and Publishers, Inc., 1971.

[5] Fr. Michael Müller, C.SS.R., op. cit.

[6] Dr. Nicholas Gihr, The Holy Sacrifice of the Mass, St. Louis, B. Herder Book Co., 1929.

[7] Ibid.

[8] Dr. Nicholas Gihr, op. cit. Apaštalo šv. Jokūbo Liturgiją galima rasti The Ante-Nicene Fathers, Eerdmans, 1967.

[9] Cituota Gaby, Le Sacrifice dans L‘Ecole Francaise de Spiritualité, Paris, 1951.

[10] Canon George D. Smith, The Teaching of the Catholic Church, N.Y., Macmillan, 1949.

[11] Anglikonai pripažįsta Anglijos karalių ar karalienę savo bažnyčios galva. Amerikos revoliucijos metu anglikonai šioje šalyje atmetė šią „galvą“ ir pasiskelbė esą episkopalistais [t. y. valdomais vyskupų – red. past.].

[12] Jie aprašo duonos bei vyno, naudojamo jų apeigose, veikimą labai įvairiai. Kai kurie teigia, kad Kristus yra „subjektyviai“ čia garbinančiajam (žr. žodžio NOBIS – „už mus“ – aptarimą toliau tekste), bet visi neigia bet kokį objektyvų Kristaus „BUVIMĄ“, nepriklausomą nuo garbinančiojo.

[13] Anglikonai ir liuteronai iki šiol kalba Nikėjos tikėjimo išpažinimą, kuris datuojamas 325 m. Tačiau šis teiginys yra pacituotas iš vad. „Trisdešimt devynerių straipsnių“, kuriems anglikonai ir episkopalistai privalo pareikšti pritarimą „pagal tiesioginę žodžių reikšmę“.

[14] Abi paskutinės citatos yra iš Nicholas Gihr, op. cit.

[15] Kaip teigia Tridento Susirinkimo kanonai: „Jei kas nors sako, kad Mišios yra tiktai garbinimo ir dėkojimo auka... tebūnie anatema“. Novus Ordo Missae Eucharistinės maldos nuolatos vartoja frazę „garbinimo ir dėkojimo auka“, nenurodydamos kitų aukos aspektų.

[16] Ex opere operato paraidžiui reiškia „dėl paties atlikto veiksmo“. Asmeniniai kunigo (tuo atveju, jei jis teisingai įšventintas, naudoja galiojantį ritualą ir turi teisingą intenciją) arba Komuniją priimančiojo žmogaus trūkumai nepaveikia jo „galios“.

[17] Išpažinimai, I, 9, c. 11–12.

[18] Adolf Tanquerey, A Manual of Dogmatic Theology, New York, Desclée, 1959.

[19] Dar vadinamose „visų laikų Mišiomis“ (nes jų esminiai elementai yra atėję dar iš apaštalų laikų, o jų prigimtis amžina), „Tridento Mišiomis“ (tik dėl to, kad XVI amžiuje vykęs Tridento Susirinkimas (lot. Tridentinum) įsakė jas „kodifikuoti“ [t. y. išspausdinti vieningą oficialų tekstą – red. past.]), „šv. Pijaus V Mišiomis“ (pagal popiežių, kuris „kodifikavo“ jas 1570 m.), o kartais (bet netiksliai bei nepagrįstai) ir „lotyniškomis Mišiomis“ (neteisingai, kadangi kiekvieną ritualą galima išversti į lotynų kalbą, be to, pati Novus Ordo Missae originale išleista lotyniškai).

[20] Taip anglai vadina iškilmingas šv. Mišias, kuriose celebrantui patarnauja diakonas ir subdiakonas. – red. past.

[21] Dr. Nicholas Gihr, op. cit. Derėtų papildyti, kad Kristaus Apreiškimas baigėsi su paskutinio apaštalo mirtimi, o ne su Kristaus mirtimi.

[22] Cituota Patrick H. Omlor, Interdum, leidimas Nr. 7, Menlo Park, CA.

[23] Be to, esama gana svarių įrodymų, kad Mišios tada buvo laikomos per daug šventomis, kad būtų buvusios užrašytos.

[24] Tai buvo pareiškimai, pasakyti viešai ir paskelbti L‘Osservatore Romano, dėkojant šešiems protestantų „stebėtojams“ už jų pagalbą formuluojant naująsias Mišias (arba Novus Ordo Missae), naudojamas Bažnyčioje posusirinkiminiais laikais.

[25] St. Alphonsus Liguori, The Dignity and Duties of the Priest, or Selva, London, Benziger Bros., 1889, p. 212.

[26] Fr. Denis Fahey, The Mystical Body of Christ and the Reorganization of Society, Dublin, Regina Publications.