Komunija į rankas ir panašios apgavystės

Tekstas pirmą kartą paskelbtas 1985 m.

Dirbtinis sutarimas ir proto manipuliuotojai

Labiausiai gniuždantis dabartinio gyvenimo aspektas yra tai, kaip kontroliuojantieji žiniasklaidą sugeba sukurti dirbtinį sutarimą. Pietų Vietnamo tautos buvo išduotos komunistinei diktatūrai pirmiausia dėl sutarimo prieš karą, kurį visuose Vakaruose sufabrikavo liberalų kontroliuojama žiniasklaida. Esminė šio liberalizmo, visais amžiais smerkto popiežių, aksioma yra tai, kad kiekvienas individas turi teisę susikonstruoti savą moralinį kodeksą. Visuomenės diduma jau priima šią sampratą. Moterys, žudančios savo negimusius kūdikius, tiesiog vykdo savo „teisę pasirinkti“. Literatūra, kadaise apibūdinta kaip pornografinė, naujai klasifikuojama kaip „suaugusiųjų“. Iškrypėliai, į kuriuos anksčiau būdavo žiūrima kaip į ligonius, nuo kurių reikia saugoti visuomenę, dabar laikomi mažumų grupėmis su „alternatyviu“, bet teisėtu gyvenimo stiliumi. Net katalikų vyskupai su jais elgiasi reikšdami žymiai daugiau simpatijų, nei katalikų tradicionalistams.

Savo knygoje „Popiežiaus Jono Susirinkimas“[1] aš aprašiau ir dokumentais parodžiau, kaip Vatikano II Susirinkimo tėvai buvo pagauti tokio dirbtinai sukurto konsensuso, dėl kurio daugelis jų vos ne per naktį pakeitė viso savo gyvenimo pažiūras. Maža tėra tokių dramatiškų masinio nuteikimo pavyzdžių nuo to laiko, kai Hitleris užhipnotizavo vokiečių tautą. Dar dabar sunku patikėti, kad beveik visi iš trijų tūkstančių (beveik visiškai ortodoksiškų) katalikų vyskupų, kurie įžengė į Šv. Petro baziliką 1962 m. spalio 11 d., išėjo iš jos 1965 m. gruodžio 8 d. mažai besiskirdami nuo užprogramuotų lėlių. Jie tapo žmonėmis, kurie su džiaugsmu apleido 2000 metų kauptą išmintį ir dvasingumą dėl klišių, sukurptų liberaliųjų „ekspertų“, kurie iki nusibodimo savo valdomoje žiniasklaidoje kartojo „naujas įžvalgas“, derančias su šiuolaikine galvosena. Jei reikia kokio nors įrodymo, kad vyskupai leidosi perkeičiami savo pačių „ekspertų“, tai galėtų būti Komunijos į rankas primetimas tikintiesiems, palieptas šių „ekspertų“.

Kai kurioje nors socialinėje grupėje sukuriamas konsensusas, individams tampa labai sunku pasipriešinti ir neprisitaikyti. Kai individas atsisako prisitaikyti, labiau tikėtina, kad jis bus grupės atmestas, o ne paveiks didesnio jos narių skaičiaus požiūrį. Kartais visa tai išeina į gera, bet dažnai atsitinka ir atvirkščiai. Tie, kurie sveikino Jėzų Verbų sekmadienį ir šaukė jo mirties Didįjį penktadienį, tiesiog ėjo su dauguma. Šv. Matas aprašo du kolektyvinius vyskupų kolegijos sprendimus, įvykusius tuo pat metu: „Bet Petras tvirtino: „Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!“ Taip kalbėjo ir visi mokiniai“ (Mt 26, 35). Bet 56 eilutėje skaitome: „Tada visi mokiniai, palikę jį, pabėgo“. Tiesa, vienas apaštalas atsistojo kryžiaus papėdėje, bet tai buvo NE šv. Petras. Principas „kur Petras, ten Bažnyčia“ gali būti paprastai taikomas, bet ne visuomet.

Čia ne vieta detaliai diskutuoti apie grupinės dinamikos techniką, naudojamą ištisų grupių smegenų plovimui, panardinant jų individualius protus ir valią į kolektyvinę grupės sąmonę. Kur tik individas pareiškia žymų pasipriešinimą, manipuliuotojai (visai teisingai) nutaria, kad būtų neproduktyvu skirti daug pastangų jam laimėti. Jie suvokia, kad svarbiausia kontroliuoti grupę, todėl besipriešinantis individas yra paprasčiausiai izoliuojamas.

T. Paulis Crane‘as, SJ man kalbėjo, kad po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia visuose Vakaruose yra pajungta globalinio masto nuteikimo procesui. Jis mano, kad tradicionalistai buvo labai efektyviai izoliuoti nuo pagrindinės katalikų grupės, ir tol, kol mūsų galimybės paveikti nuteiktąją grupę yra minimalios, manipuliuotojai nelabai mumis ir rūpinasi. Kaip vėliau parodysiu šioje studijoje kiek detaliau, paprasti tikintieji yra vedami prie atsisakymo tradiciniu būdu priimti šventąją Komuniją, naudojant propagandą, kuri pažeidžia esmines natūralios (ką ir kalbėti apie krikščioniškąją) etikos normas. Ši propaganda pažeidžia priimtinus moksliškumo, semantikos ir tiesiog sąžiningumo standartus. Etiškos ar ne, tokios technologijos gali būti veiksmingos. Naciai įrodė, kad nuolatinis klaidingos ar šališkos informacijos skelbimas dažniausiai įtikina eilinį vokietį, negalintį ar, kas yra labiau tikėtina, nesirūpinantį pasiteirauti alternatyvių informacijos šaltinių. Stalinas pastebėjo, kad dauguma žmonių neturi kritinio mąstymo[2]. Daugelis pasitenkina sutikdami, kad oficiali informacija yra teisinga. Taigi 1976 m. gegužės 21 d. vedamajame The Universe (didžiausias D. Britanijos katalikų savaitraštis) informuoja skaitytojus, kad „popiežius Paulius VI davė leidimą šv. Komunijai į rankas, nes jis, kaip ir vyskupai, tiki, jog tai pabrėš priimančiojo kaip Šventosios Dvasios šventyklos sakralinę prigimtį, taip pat šventą Eucharistijos – mūsų Viešpaties Kūno ir Kraujo – pobūdį“.

Paprastas katalikas, tai perskaitęs, neims savęs klausti: „Ar tai tiesa?“ Jis sutiks, kad tai tiesa, vien dėl to, kad perskaitė tai The Universe. Būtų nerealistiška laukti iš jo kitokios reakcijos. Todėl jam liks nežinomas faktas, kad popiežius visai aiškiai pasakė, jog nori, kad tikintieji laikytųsi tradicinio šv. Komunijos priėmimo būdo; kad Anglijos vyskupų mažuma smarkiai kovojo prieš šią naujovę; kad tradicinis priėmimo būdas nieko neatima iš pakrikštyto krikščionio kaip Šventosios Dvasios šventyklos kilnumo, tačiau skirtas pabrėžti šv. Eucharistijos, kaip Kristaus Kūno, pobūdį. Protestantų reformuotojai panaikino tradicinę praktiką, norėdami pabrėžti savo tikėjimą, kad Eucharistija NĖRA Kristaus Kūnas. Tačiau The Universe, to nė vienu žodžiu nepaaiškinęs, teigia, jog ši naujovė kaip tik pabrėžianti Tikrąjį buvimą, nes tikrai žino, kad toks nepagrįstas ir absurdiškas teiginys liks neužginčytas, ir net jei kiltų prieštaravimų, juos galima užgniaužti ir nuslėpti nuo skaitytojų. Geriausias pavyzdys, kaip galima nuteikti katalikus, matomas arkivyskupo Marcelio Lefebvre‘o byloje. Detali jo raštų ir pamokslų analizė atskleidžia, kad visa, ką jis darė, buvo skirta išlaikymui dalykų, iki Susirinkimo buvusių norma, ir už tai jis buvo gąsdinamas ekskomunika ar net vadinamas išdaviku.

Vakarykštė ortodoksija tapo šiandienos erezija. Katalikai, kurie niekados nebūtų kėlę kojos į protestantų bažnyčią, nes klebonas jiems sakė to nedaryti, dabar pareigingai trinsis nuobodžiose „vienybės“ pamaldose, nes šis jiems sakė, kad taip reikia. Jis jiems tai sako, nes taip nurodė jo vyskupas, o vyskupas savo ruožtu tiesiog perduoda direktyvas, gautas iš Vatikano. Nė viename iš piramidės lygmenų nėra suvokimo, kad elgiamasi nenuosekliai ir nelogiškai – bet kuris, keliantis klausimą, ar išmintinga prieštarauti požiūriui į ereziją, kurio laikytasi dar apaštalų Bažnyčioje, yra nurašomas kaip bambeklis. Daug ką galima būtų paaiškinti, jei tik taptų tikrai žinoma, kas Vatikane (ar už jo nugaros) inicijuoja direktyvas ir reformas, griaunančias Tradiciją.

Komunijos į rankas reikšmė ir praktika

Ypatinga Komunijos į rankas primetimo reikšmė yra ta, kad ji tiesiog įkūnija „Vatikano II Susirinkimo dvasią“ – dvasią, vyraujančią „susirinkiminėje Bažnyčioje“, kuriai arkivyskupui Lefebvre‘ui buvo įsakyta paklusti. Atidi faktinio šios naujovės pagrindimo studija bet kuriam katalikui, dar pajėgiančiam išsivaduoti iš to nuteikimo, suteiks jėgų, būtinų žengti šį išganingą žingsnį. Tai nepalengvins gyvenimo – tiesos pažinimas įpareigoja pagal ją veikti. Gyvenimas yra ne toks sudėtingas tiems, kurie patenkinti, kad yra nuteikti, bet žmogui negali būti per didelė jokia kaina, jei jis nori atgauti savo asmens vientisumą.

Šioje studijoje įrodysime, kad Komunijos priėmimas į rankas niekados nebuvo popiežių patvirtinto liturginio judėjimo programos dalis. Jis nepaminėtas jokiame oficialiame Susirinkimo dokumente, jį įvedė XVI amžiaus protestantų reformatoriai specialiai tam, kad atmestų tikėjimą į katalikų kunigystę ir Tikrąjį buvimą; jis buvo vėl įvestas po Susirinkimo maištaujančių kunigų Olandijoje ir iš čia paplito visame pasaulyje; jis primetamas tikintiesiems, naudojant tiesos iškreipimo, tiesioginio melo ir net gąsdinimo techniką. Tai, ką parodysime dėl Komunijos į rankas, galioja ir daugeliui kitų posusirinkiminių naujovių, kurias arkivyskupas Lefebvre‘as teisingai laiko nepriimtinomis katalikams:

„Galiausiai, visos šios reformos prisidėjo ir toliau prisideda prie Bažnyčios destrukcijos, prie kunigystės griovimo, prie aukos ir sakramentų naikinimo, prie vienuoliškojo gyvenimo nykimo ir prie natūralistinio ir tejardistinio[3] mokymo universitetuose, seminarijoje, katechezėje – mokymo, kylančio iš liberalizmo ir protestantizmo, kuriuos daug kartų pasmerkė iškilmingas Bažnyčios magisteriumas.

Joks autoritetas, netgi pats aukščiausias hierarchijoje, negali mūsų versti palikti ar sumažinti mūsų katalikiškąjį tikėjimą, kuris buvo taip aiškiai išreikštas ir išpažįstamas Bažnyčios magisteriumo devyniolika šimtmečių“ [4].

Komunijos į rankas praktikos apologetai turi, anot jų, nenuginčijamą argumentą šios naujovės pateisinimui: tai buvusi praktika ankstyvojoje Bažnyčioje. Trumpai tariant, jų argumentas toks: kadangi tai senovinė praktika, ji turi būti geresnė. Šis argumentas visiškai klaidingas ir buvo popiežiaus Pijaus XII energingai pasmerktas, kaip parodysime vėliau. Tie, kurie rūpinasi išlaikyti tradicinę praktiką, turėtų atskleisti šio argumento klaidingumą ir nesileisti nukreipiamiems į ginčus, ar Komunijos į rankas praktika kažkada buvusi visuotinė, kiek laiko ji gyvavo, ar tikrai yra tekstų, kuriuos galima pateikti įrodymui, jog kadaise tai buvo paprotys, ar net dėl priežasčių, kodėl jos atsisakyta ir pereita prie pasauliečių Komunijos ant liežuvio.

Tradicionalistai kartais kaltinami, kad turi statišką tikėjimo sampratą ir priešinasi bet kokiam vystymuisi. Priešingai, kaip tik liberalai nori pamiršti vystymąsi liturgijoje ir doktrinoje, vykusį dėl Šv. Dvasios įkvėpimo. Veiksmingiausias atsakymas dabartiniams liturgijos ar doktrinos atnaujintojams randamas Newmano „Krikščioniškosios doktrinos vystymesi“ [5]. Šioje knygoje didysis kardinolas parodo, kad buvo ne tik natūralu, bet ir neišvengiama, jog Bažnyčia kiekvienu savo gyvenimo aspektu vystysis. Pirmieji krikščionys dar lankydavosi sinagogoje ir dažnai laikydavosi žydų mitybos taisyklių. Praėjo šimtmečiai, kol buvo pilnai išaiškinta tikroji Švč. Trejybės esmė ir Kristaus dieviškoji prigimtis. Pamaldų forma, naudota persekiojimų laikais, buvo aiškiai netinkama, kai krikščionys išėjo iš katakombų ir buvo apdovanoti didingomis bazilikomis. Dėl kitų doktrinų: niekuomet neprieštaraujant ankstesniam tikėjimui, tapo vis aiškesnė Mišių aukos prigimtis ir Tikrasis mūsų Viešpaties buvimas Eucharistijoje, ir visa tai atsispindėjo liturgijoje. „Lex orandi, lex credendi“ – būdas, kuriuo Bažnyčia garbina Dievą, atspindi tai, kuo ji tiki[6]. Kard. Newmanas teisingai pastebėjo, kad „išvystyta doktrina, kuri apsuka prieš tai buvusią vystymosi kryptį, yra ne tikras vystymasis, o sugedimas. Tai, kas yra sugedę, kaip nesveikas elementas veikia tai, kas dar nesugadinta“ [7]. Negali būti tikslesnio aprašymo, koks yra tikrasis pobūdis ir pasekmės to vystymosi apgręžimo, pasireiškusio Komunijos į rankas įvedimu.

Ši dalinė naujovė, kartu su dauguma liturgijos pakeitimų po Vatikano II Susirinkimo, negali būti suderinta su tikėjimu, kad Šventoji Dvasia gyvena Bažnyčioje ir ją veda. Jei argumentai už Komuniją į rankas ir kitus liturgijos pakeitimus galioja, tuomet Šventoji Dvasia aiškiai nevedė Bažnyčios daugiau kaip tūkstantį metų. Jos arba nebuvo, arba jos nesuprato, kol protestantai reformatoriai XVI amžiuje atliko tokius pačius pakeitimus, kokius šiandien neoprotestantai primeta Bažnyčios viduje. Toliau parodysime, jog, kadangi protestantai reformatoriai Komuniją į rankas įvedė specialiai tam, kad atmestų tikėjimą į katalikų kunigystę ir Tikrąjį buvimą, Komunijos ant liežuvio išsaugojimas tapo nepatogia kliūtimi ekumenizmui po Vatikano II Susirinkimo. Tie, kurie šiandien griauna Romos ritualą, yra priešiški beveik kiekvienam aspektui tose apeigose, kurių lotynų apeigų katalikai laikėsi celebruodami Mišias iki Susirinkimo. Jeigu jie teisūs, tuomet nebesuvokiama, kad Šv. Dvasia būtų galėjusi vesti popiežius paskutinius 1000 metų, nes jie leidę ir įsakę žalingas pamaldų formas. O jei Šv. Dvasia nevedė Bažnyčios beveik tūkstantmetį, tuomet aišku, kad mūsiškė Bažnyčia nėra tikroji.

Liberalai galėtų atsakyti, kad kas tiko iki antrosios šio amžiaus pusės, tas nebetinka šiandien, nes dabar regime „modernųjį žmogų“, „subrendusią“ žmoniją, „suaugusius katalikus“. Savo knygoje „Nuniokotas vynuogynas“ Dietrichas von Hildebrandas įtikinamai parodo, kad vadinamasis „modernusis žmogus“ yra mitas, išrastas sociologų, kad esmine prigimtimi, savo giliausiais poreikiais, troškimais ir požiūriais šiuolaikinis žmogus nesiskiria nuo savo pirmtakų praėjusiais amžiais[8]. Žmogaus prigimtis nesikeičia.

Komunijos į rankas praktika

Esminis punktas debatuose dėl plintančio Komunijos į rankas įvedimo yra ne tai, ar ji kadaise buvo paplitusi ankstyvojoje Bažnyčioje, bet ar ją reikia įvesti šiandien. Kad supaprastintume ginčą, sutikime, jog keletą amžių kunigui buvo priimtina ostiją dėti į Komuniją priimančiojo delną. Tačiau yra aiškių liudijimų, bent jau kai kuriuose regionuose, kad VI amžiaus pabaigoje pasauliečiai priimdavo Komuniją ant liežuvio[9]. IX amžiaus Romos tvarka Komuniją ant liežuvio laiko įprasta praktika[10]. Ruano sinodas 650 m. pasmerkė pasauliečių Komunijos priėmimą į rankas kaip piktnaudžiavimą. Tai rodo, kad šventosios Komunijos priėmimas ant liežuvio jau turėjo būti įsitvirtinusi praktika[11].

Mokslininkams neaišku, kodėl įvyko šis perėjimas – pateikiami skirtingi paaiškinimai, ir, matyt, dalis tiesos yra juose visuose. Tačiau tiksli priežastis nėra svarbi. Svarbiausia, kad pakeitimas turėjo būti atliktas pagrįstai ir įkvėpus Šventajai Dvasiai. Kaip viena iš priežasčių nurodomas perėjimas prie neraugintos duonos; kita – pikt­naudžiavimo baimė; kun. Jungmannas lemiama priežastimi laiko „didėjančią pagarbą Eucharistijai“ [12].

Patristinių ir ankstyvųjų viduramžių šaltinių studija atskleidžia tiek nuosekliai didėjusią pagarbą Eucharistijai kaip tikram Kristaus Kūnui ir Kraujui – juos reikia ne vien priimti, bet ir adoruoti, – tiek Mišių kaip didingos aukos suvokimą, aukos, kurios pirmasis tikslas yra visagalio Dievo garbinimas. Esminis aukos aktas reikalauja galiojančiai įšventinto kunigo, kvietinės duonos ir vyno. Ji aukojama kunigo, veikiančio Kristaus asmenyje. Pasauliečiai turi bauginančią privilegiją dalyvauti aukoje, tačiau normaliai ir logiškai liturgija ėmė akcentuoti pagrindinį kunigo vaidmenį ir aukojimo iškilmingumą. Propagandinė brošiūra už Komuniją į rankas „Kristaus Kūnas“ [The Body of Christ], išleista Amerikos vyskupų liturgijos komiteto, apie tai rašo taip, lyg tai būtų kažkas smerktino:

„Aštuntame ir devintame amžiuje pasauliečiai buvo beveik visiškai atskirti nuo celebravimo. Jie nebenešdavo atnašų prie altoriaus per Mišias, bet turėdavo tai padaryti prieš jas; giesmes giedodavo vien tik schola; išnyko visuotiniai maldavimai; tikintieji nebegalėjo matyti, kas vyksta ant altoriaus, nes priešais jį stovėjo kunigas, kartais visiškai apsuptas ir visai paslėptas ikonostaso; Kanonas buvo kalbamas tyliai, viskas vyko tyloje arba naudojant kalbą, mažai suprantamą žmonėms“.

Tai skamba lyg skundų sąrašas, sudarytas XVI a. protestanto reformato – daugeliu savo punktų jis yra dabartinės stačiatikių ir Rytų apeigų katalikų liturginės praktikos pasmerkimas. Kaip šio pamfleto ir visos propagandos už Komuniją į rankas menko moksliškumo pavyzdį užtenka nurodyti tai, kad vien mintis, jog tikintiesiems reikia matyti „kas vyksta ant altoriaus“, būtų visiškai svetima to meto krikščionims, kaip nurodė kun. Charles'as Napieris, Londono Oratorijos vyresnysis[13]. Panašiai, nuo to laiko, kai krikščionys gavo bažnyčias, gyvavo beveik nekintantis paprotys Mišias laikyti žvelgiant į rytus, todėl kunigas visuomet stovėdavo priešais altorių atsukęs nugarą į susirinkusius. Aš pateikiau apie tai pakankamai liudijimų kitur ir jų čia nebekartosiu[14].

Jei tik suvokiame tikrąją Mišių prigimtį, jei tikrai suprantame, kas vyksta, kai Dievo kunigas taria šiurpulingus konsekracijos žodžius, tuomet nesunku suprasti, kodėl iškilmingiausi aukos momentai Rytų Bažnyčiose vyksta už ikonostaso. Juk išties reikėtų stebėtis, kad kunigas drįsta ištarti tuos žodžius ar kad pasauliečiai drįsta dalyvauti, kai jis tai daro. Senojoje šv. Jokūbo liturgijoje yra žodžiai, tobulai išreiškiantys laikyseną, kurią šios paslapties akivaizdoje turėtų užimti nuodėmingi žmonės, laikyseną, tobulai išreikštą Mišių celebravimo apeigose baigiantis devintajam amžiui, tačiau atrodančią visiškai netinkamą šiandieniniams Komunijos į rankas skatintojams. Štai šie žodžiai:

„Tegul visoks mirtingas kūnas nutyla, stovi su baime ir drebėjimu ir savyje nemąsto nieko žemiško, nes Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats, Kristus, mūsų Dievas, išeina, kad būtų paaukotas ir duotas kaip maistas tikintiesiems. Ir angelų minios eina priešais Jį su visa jėga ir galybe, daugiaakiai kerubinai, šešiasparniai serafinai, užsidengę veidus ir garsiai šaukdami himną: Aleliuja, aleliuja, aleliuja“.

Šios pagarbos, rodomos Švenčiausiajam Sakramentui ir nuostabaus bei iškilmingo ceremonijų didingumo šventosiose Mišiose apmąstymas paskatino [Prūsijos karalių] Frydrichą Didįjį tarti tuos kilnius ir didžiadvasiškus žodžius: „Kalvinistai su visagaliu Dievu elgiasi kaip su tarnu; liuteronai – kaip su sau lygiu; katalikai – kaip su Dievu“ [15].

Du dabar gyvuojantys šventosios Komunijos dalijimo būdai galėtų simbolizuoti du konfliktuojančius požiūrius į Mišias: tų, kurie jose pirmiausia mato baisingąją Auką, su visu įmanomu iškilmingumu ir pagarba aukojamą visagaliam Dievui, ir tų, kurie jose regi draugijos susirinkimą puotai, kurioje džiaugiamasi vieni kitais. Šis konfliktas iš tiesų atrodo lyg kovos Bažnyčios viduje simbolis, kovos, vykstančios tarp tų, kurie suvokia krikščionybę kaip Dievo kultą, ir tų, kurie mato joje žmogaus kultą.

Dietrichas von Hildebrandas pastebėjo kryptį, kuria atnaujintojai žengė jau nuo 1966 metų. Rašydamas tų metų Triumph numeryje, jis teigė:

„Esminė daugelio naujovių klaida yra įsivaizdavimas, kad naujoji liturgija priartina šventąją Mišių auką prie tikinčiųjų, kad išvilktos iš savo ritualų Mišios pasiekia tikrąjį mūsų gyvenimą. Bet kyla klausimas, ar mes geriau sutinkame Kristų Mišiose pakildami iki jo, ar nuleisdami jį žemyn į savo kasdienybės pasaulį. Atnaujintojai norėtų šventą artumą Kristui pakeisti nesivaržančiu familiarumu. Iš tiesų naujoji liturgija grasina sugadinti susitikimą su Kristumi. Ji nebeskatina pagarbos paslapties akivaizdoje, užkerta kelią baimei ir visiškai užgesina sakralumo jausmą“.

Paskutinis sakinys galėjo būti parašytas specialiai norint aprašyti Komunijos į rankas poveikį!

Kokia buvo senovinė praktika?

Verta pastebėti, kad mūsų dabartinių liturginių komisarų primesta praktika yra ne tokia, kaip aprašė šv. Kirilas ar šią temą nagrinėjantys pagrindiniai moksliniai darbai. Moterys nepriimdavo ostijos tiesiai į plikas rankas, bet turėdavo jas apdengti skepeta, vadinta dominica, kurią tam tikslui atsinešdavo. Todėl atnaujintojai netgi negali sakyti, kad atstato senovinį katalikų paprotį. Jie dažnai nieko neįtariantiems tikintiesiems primeta Komunijos priėmimo būdą, išrastą XVI a. protestantų reformatorių.

Citata, priskiriama šv. Kirilui Jeruzaliečiui, yra dažniausiai šiai naujovei pateisinti naudojamas tekstas. Šį tekstą kruopščiai paskelbė daugelis propagandinių traktatų, straipsnių ir vedamųjų, siekdami praplauti tikintiesiems smegenis. Tokį pavyzdį randame The Universe vedamajame, kurį jau citavome, taip pat pamflete, išleistame Anglijos ir Velso katalikų tiesos bendrijos, taip pat pamflete „Imkite ir valgykite“ [Take and Eat], išleistame Amerikos diecezinių liturginių komisijų federacijos. Visas tekstas yra lankstinuke „Kristaus Kūnas“, išleistame Jungtinių Valstijų vyskupų liturginio komiteto.

Šv. Kirilas buvo Jeruzalės vyskupas IV amžiuje ir žinomas pirmiausiai dėl daugelio paskaitų (katechezių) kandidatams, kurie turėjo būti pakrikštyti per Velykas (tikriausiai 350 metais). Įvadinės paskaitos ir aštuoniolika sekančių katechezių yra klasikiniai teologiniai dokumentai, kuriuose nepaprastai aiškiai ir gerai argumentuotai pateikti pagrindiniai katalikų tikėjimo punktai. Kai kuriuose rankraščiuose, kuriuose mus pasiekė šios katechezės, yra dar kitos penkios paskaitos, tariamai sakytos tiems patiems klausytojams Velykų savaitėje, kada kandidatai būdavo įvedami į didžiąsias sakramentines Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos paslaptis (todėl šios penkios paskaitos vadinamos „Mistagoginėmis katechezėmis“). Rankraščiai dažnai nurodo kitus „Mistagoginių katechezių“ autorius, o ne šv. Kirilą, bet vėlesni rašytojai jas paprasčiausiai pridėjo prie ankstesnio paskaitų rinkinio ir laikė jas autentiškomis. Šių laikų mokslininkai dėl jų autentiškumo nesutaria. Šiaip ar taip, šiandien taip dažnai cituojama paskaita norint pateisinti Komuniją į rankas yra viena iš tų abejotinųjų. Nepaisant to, šioje argumen­tacijoje ji gali būti laikoma tikra. Juk čia neva šv. Kirilo aprašytus požymius patvirtina kiti patristiniai šaltiniai. Pacitavę visą ištrauką, dar pastebėsime, kad autorius rodo aiškiai apibrėžtą ir sklandžiai argumentuotą tikėjimą į esminį Mišių, kaip aukos, pobūdį bei pilną substancinį Kristaus realumą šventuose pavidaluose[16].

Štai pilna ištrauka, versta iš originalo:

„Todėl artindamiesi neprieikite su ištiestais rankų delnais ar išskėstais pirštais, bet padarykite kairiąją sostu dešinei, nes toji ranka turės priimti Karalių. Sulenkę delną, priimkite Kristaus Kūną, pridėdami „Amen“. Tuomet, rūpestingai pašventindami akis, paliesdami jas šventuoju Kūnu, valgykite jį, įsitikinę, kad nė kiek jo nenumetate. Nes jei jūs kiek nors išmesite, jūs tikrai patirsite praradimą, lyg būtumėte netekę vieno iš savo kūno narių. Pasakyk man, jei kas nors tau duotų aukso dulkių, ar nelaikytum jų su didžiausiu rūpestingumu, kad būtum tikras, jog nė kiek jų nepamesi ir nepatirsi nuostolio? Tai ar nebūsi dar atsargesnis, kad nė trupinėlis nenukristų iš tojo, kuris yra brangesnis už auksą ir brangakmenius?

Tada, kai būsi valgęs Kristaus Kūno, ateik Kraujo taurės. Neištiesk rankų, bet žemai pasilenk, lyg pareikšdamas pagarbą ir nuoširdžiai pagarbindamas. Pasakyk „Amen“ ir pašventink save gerdamas ir Kristaus Kraujo. Kol drėgmė dar ant tavo lūpų, paliesk jas rankomis ir pašventink savo akis, savo kaktą ir visas savo jusles. Galiausiai, palauk melsdamasis ir padėkok Dievui, kuris palaikė tave vertu tokių paslapčių“ [17].

Praktika liesti jutimo organus Ostija ir tepti juos Brangiausiuoju Krauju gali būti laikoma nekalta, nors ir kiek keistoka, tačiau ji buvo aiškiai pavojinga. Ji galėjo vesti prie ekstravagantiško, netgi prietaringo pamaldumo tikinčiojo priimtai Ostijai ir kitokių klaidingų garbinimo formų. Šv. Kirilas Aleksandrietis palygino jutimo organų patepimą Avinėlio Krauju, paaukotu Eucharistijoje, su durų staktos patepimu paaukoto ėriuko krauju pas Egipto nelaisvėje esančius žydus. Jis manė, kad kaip toji praktika saugojo žydus, taip jutimo organų patepimas užkirs kelią per juos įeinančių juslinių pagundų griaunančiai žalai[18].

Kiti liudijimai apie platų geografinį šios keistos praktikos išplitimą pateikiami kito V a. I pusės vyskupo. Teodoretas, Kyruso Sirijoje vyskupas, patvirtina, kad Ostijos bučiavimas jau buvo praktikuojamas:

„Reikia įsidėmėti, kaip šventųjų paslapčių metu mes imame Sužadėtinio narius, juos bučiuojame, apkabiname ir pridedame juos prie savo akių“ [19].

Tai nebuvo pavienis ekstravagantiškumas. Ostijos bučiavimo praktika, kurią įgalino jos priėmimas į rankas ir kuri vedė prie iškreiptos Tikrojo buvimo teologijos, gyvavo net iki VIII a. pabaigos. Tai liudija šv. Jonas Damaskietis (675–749):

„Priimkime Nukryžiuotojo Kūną ir, pridėdami jį prie savo akių, lūpų ir kaktos, ragaukime dieviškos degančios anglies“ [20].

Tokių ekscesų akivaizdoje nekelia nuostabos, kad Šventoji Dvasia paskatino imtis pakeitimo, t. y. imti dėti Švenčiausiąjį Sakramentą ant liežuvio, kad būtų užtikrintas deramas pagarbumas ir tvarka.

XIII a. viduryje tai jau buvo tvirtai nusistovėjusi tradicija, kad Švenčiausiąjį Sakramentą gali liesti tik tai, kas buvo konsekruota. Šv. Tomas Akvinietis (1225–1274) rašo:

„Atsakau, jog reikia sakyti, kad Kristaus Kūno dalinimas priklauso kunigui, ir tai dėl trijų priežasčių. Pirma, nes kaip sakyta (a. 1), jis konsekruoja Kristaus asmenyje. O pats Kristus, kaip konsekravo savo Kūną Vakarienėje, taip ir dalijo kitiems valgyti. Todėl, kaip kunigui priklauso Kristaus Kūno konsekravimas, taip jam priklauso ir dalijimas. Antra, nes kunigas yra pastatytas viduryje tarp Dievo ir liaudies (Žyd 5, 1). Todėl, kaip jam priklauso Dievui atnašauti liaudies dovanas, taip jam priklauso ir Dievo pašventintas dovanas perduoti liaudžiai. Trečia, iš pagarbos šiam Sakramentui jo negali liesti joks nekonsekruotas dalykas. Dėl to konsekruojamas korporalas ir taurė, taip pat kunigo rankos, kad liestų šį Sakramentą. Todėl jo nevalia liesti niekam kitam, nebent esant reikalui, pavyzdžiui, jei nukristų ant žemės ar kokiu kitu būtinybės atveju“ [21].

Propaguojant Komuniją į rankas, pateikiama keletas argumentų, esą Kunigystė nesuteikia kunigams jokių specialių privilegijų dėl Švenčiausiojo Sakramento dalijimo. Pamflete „Imkite ir valgykite“ teigiama:

„Nors ankstesniais laikais buvo labai pabrėžiamas kunigo rankų šventumas, reikia pastebėti, kad rankų patepimas per šventimus negali būti siejamas su specialia privilegija liesti Eucharistiją“.

Bet šv. Tomas Akvinietis tikrai matė tokią sąsają, dar šimtus metų iki tol, kol kas nors įsivaizdavo Amerikos egzistavimą, ir tai tikrai buvo tais laikais priimta tradicija. Gali būti, kad tai nėra tiksli ar vienintelė šios praktikos kilimo priežastis, bet teigti, kad veiksmas, kuriam daugiau nei 1000 metų teikta tiek daug reikšmės, nėra reikšmingas, reikštų atimti iš žodžio „simbolis“ bet kokią reikšmę. Verta pastebėti, kad tradiciniame Šventimų rituale Romos Pontifikale (apeigose, kurios, tarp kitko, vėliau buvo dar labiau protestantizuotos nei naujosios Mišios) yra toks paraginimas, vyskupo sakomas šventinamiesiems:

„Supraskite, ką darote, sekite tuo, kurį liečiate, kad kaip švenčiate Viešpaties mirties paslaptį, taip rūpintumėtės apmarinti savo narius nuo ydų ir visokių geidulių“.

Tai aiški nuoroda į faktą, kad pašventintieji greitai laikys rankose Kristaus Kūną, ir apie tai kalbama kaip apie privilegiją. Jei kiekvienam katalikui būtų leidžiama liesti Švenčiausiąjį Sakramentą, nebūtų prasmės tai ypatingai nurodyti.

Knygelėje „Imkite ir valgykite“ tęsiama:

„Specialus rankų patepimas simbolizuoja viešą kunigo tarnystę kitiems“ (!).

Ar tikrai? Būtų įdomu gauti šios nesąmonės šaltinį. Paštininkai, gydytojai, šiukšlių surinkėjai, mokytojai, gatvių šlavėjai ir kareiviai – visi jie atlieka „viešą tarnystę kitiems“. Gal ir jų rankos turi būti pateptos?

„Kitas liudijimas, kad patepimas neduoda jokios ypatingos teisės liesti Eucharistiją, yra išvedamas iš diakono tarnystės apmąstymo. Ji visuomet buvo susieta su Eucharistija, bet diakono rankos niekada nebuvo patepamos“.

Tegalime pastebėti, kad bent kai kuriuose regionuose diakono rankos BŪDAVO pašventinamos – tai rodo IV a. Gildaso laiškas ir VIII a. Egberto Jorkiečio pontifikalas. Nors galima pateikti atvejų, kai diakonai dalindavo Ostijas ankstyvaisiais amžiais, diakono ryšys su Eucharistija tradiciškai būdavo matomas taurės dalinime. Tai aišku iš pateiktos šv. Tomo Akviniečio citatos, jis aiškiai neleidžia diakonui teikti Ostiją įprastinėmis aplinkybėmis. „Katalikų enciklopedija“ liudija:

„Rūpinimasis taure liko specifine diakono pareiga iki pat naujųjų laikų. Netgi dabar aukštosiose Mišiose rubrikos nurodo, kad kai atnašaujama taurė, diakonas turi prilaikyti jos kojelę arba kunigo ranką... Kaip rodo nuodugnus pirmojo Ordo Romanus tyrimas, arkidiakonas popiežiaus Mišiose tarsi kontroliuoja taurę, būtent jis ir jo pagalbininkai diakonai, žmonėms priėmus Komuniją duonos pavidalu, pateikia jiems calicem ministerialem [patarnautojų taurę – lot.] su Brangiausiuoju Krauju“ [22].

Grįžtant prie „Imkite ir valgykite“:

„Neseniai prasidėjęs pasauliečių skyrimas išimtiniais Komunijos dalytojais sutelkia mūsų dėmesį į Krikšto ir jo metu įvykstančio pasišventimo Dievui teologiją“.

Iš tiesų, tai yra taip absurdiška, kad net sunku patikėti, jog tai sakoma rimtai. Skandalingas piktnaudžiavimas pasauliečiais šventosios Komunijos dalytojais – kurių daugėja kur tik pažvelgsi ir kurie net kartais dalija Komuniją dvasininkams sėdint savo „pirmininko“ krėsluose – dabar minimas kaip Komunijos dalijimo į rankas pateisinimas! Šią situaciją būtų galima ir apversti: kiekvienas, prieštaraujantis tam, kad pasauliečiai dalija šventąją Komuniją (o tam turėtų prieštarauti kiekvienas katalikas), bus nutildytas, informuojant, jog pasauliečiai priima Komuniją į rankas, todėl negalima prieštarauti, kad pasauliečiai ją ir dalintų.

Vėliau pateiksime detalesnį propagandos už Komunijos dalijimą į rankas, varomos įvairių hierarchijos atstovų, lėkštumo bei nesąžiningumo tyrimą.

Kol kas diskusiją galima apibendrinti taip: pateikiamas argumentas, kad Komunijos į rankas forma egzistavo Bažnyčioje pirmuosius septynis ar aštuonis šimtmečius, nors Ostijos padėjimo ant liežuvio praktika buvo žinoma mažų mažiausiai jau šeštame amžiuje. Jeigu tik nemanysime, kad Šventoji Dvasia apleido Bažnyčią tūkstančiui metų, turėsime priimti faktą, jog Jai vedant išsivystė tradicija, kad tiktai konsekruotos kunigo rankos gali paliesti Ostiją. Turime šv. Tomo Akviniečio liudijimą, kad XIII amžiuje normaliomis aplinkybėmis to negalėjo daryti net diakonas. Verta pažymėti, kad ta prasimanyta propaganda už Komunijos dalinimą į rankas, ypač toji, kuri buvo išleista globojant JAV hierarchijai, teigia, kad bet koks liturgijos vystymasis, neatitinkantis jų mėgstamų teorijų, yra nukrypimas nuo normos. Tačiau turime nuolatos priminti, kad tokie piktnaudžiavimai, kaip Komunijos dalijimas į rankas, Komunijos priėmimas stovint arba vandališkas gražių šventovių suniokojimas, nėra popiežių patvirtinto liturginio judėjimo ar oficialios reformos, numatytos Vatikano II Susirinkimo tėvų, dalis.

Nėra šiuo metu gyvenančio kunigo, kuris apie liturginį judėjimą bei Vatikano II Susirinkimo Konstituciją apie liturgiją galėtų kalbėti su didesniu autoritetu, negu kun. Louis Bouyer. Savo knygoje „Atgaivinta liturgija“ [The Liturgy Revived] jis Konstituciją sutiko kupinas susižavėjimo ir gyrė ją kaip liturginio judėjimo kulminaciją, tačiau dabar jis smerkia reformą, kuri buvo primesta ir kuri reiškia tyčinį nusigręžimą tiek nuo judėjimo, tiek nuo Konstitucijos. Šiandien, teigia jis, Katalikų Bažnyčioje nebeliko liturgijos, vertos liturgijos vardo (jis, žinoma, turi galvoje lotynišką ritualą) [23]. Būsime objektyvūs pastebėdami, kad biurokratai, liturginiai komisarai, kurie šiandien primeta mums savo diktatūrą, yra dvasiniai ir protiniai pigmėjai šalia tokio teologinio milžino kaip Dietrichas von Hildebrandas, kuris rašo: „Iš tiesų, jei vienam iš velnių, aprašytų C. S. Lewiso „Kipšo laiškuose“, būtų patikėta sugriauti liturgiją, jis nebūtų galėjęs to padaryti geriau“ [24]. Iš tikrųjų, neįmanoma nematyti Romos ritualo sugriovimo kaip didžiausio šėtono triumfo nuo pat protestantų reformacijos laikų – atrodo, kad melo tėvui pritrūko idėjų, nes jis dabar daro tiksliai tuos pačius pakeitimus, kaip ir tuomet.

1947 m. popiežius Pijus XII įspėjo mus dėl tų pačių idėjų, kurios dabar visuotinai triumfuoja Vakaruose. Savo enciklikoje Mediator Dei, turbūt pačiame iškiliausiame Eucharistijos prigimties išdėstyme, parašytame nuo pat [šv. Tomo Akviniečio] Summa theologica laikų, jis perspėjo mus apie „klastingą judėjimą, siekiantį paralyžiuoti pašventinantį ir išganingą veikimą, kuriuo liturgija veda įsūnytus vaikus pas jų dangiškąjį Tėvą“. Šis klastingas judėjimas rūpinosi atgaivinti nebevartojamas liturgines praktikas, esą jos yra pirmykštės. Popiežius Pijus paaiškina:

„Ankstyvųjų amžių liturgija yra verta pagarbos, tačiau senovinis paprotys neturi būti laikomas geresniu nei pats savaime, nei lyginant su vėlesniais laikais ar aplinkybėmis vien tik dėl to, kad jis dvelkia senove. Vėlyvesni liturginiai ritualai taip pat verti nuolankaus garbinimo bei pagarbos, nes jie buvo įvesti vedant Šventajai Dvasiai, kuri yra su Bažnyčia visais amžiais iki pasaulio pabaigos... Troškimas beatodairiškai atstatyti viską į senovinę būklę nėra nei išmintingas, nei girtinas. Pavyzdžiui, būtų neteisinga norėti, kad altorius būtų atstatytas senovine stalo forma; kad juoda spalva būtų pašalinta iš liturginių spalvų, o paveikslai bei statulos dingtų iš mūsų bažnyčių... Šis požiūris yra bandymas atgaivinti „archeologizmą“, kuriam davė postūmį netikras Pistojos sinodas. Jis bando iš naujo įvesti daugybę pražūtingų klaidų, kurios atvedė prie to sinodo ir atsirado iš jo, ir kurias Bažnyčia, vykdydama savąją budrios „tikėjimo depozito“ saugotojos galią, jai patikėtą jos Dieviškojo Įsteigėjo, teisėtai pasmerkė“.

Tačiau, kas buvo teisėtai pasmerkta 1947 m., buvo neteisėtai primesta 1977 m. – popiežius Pijus XII dar neminėjo tokių papiktinimų kaip pasauliečiai Komunijos dalintojai, Komunijos dalinimas į rankas – net patys didžiausi jo laikų protestantizuotojai nebūtų įsivaizdavę, kad galima tokia sėkmė!

Senoviniai ritualai ir papročiai

Net labiausiai paviršutiniška pirmųjų aštuonių Bažnyčios istorijos amžių studija atskleistų daugybę ritualų ir papročių, kurių vėliau buvo atsisakyta. Kandidatai Krikštui turėjo prisistatyti „skrutinijoms“ [kruopščiam ištyrimui] septynias dienas iš eilės; gulėti ant žemės, kol buvo skaitomi ilgi egzorcizmai [maldos velnio išvarymui]; kunigas tepdavo jų lūpas ir ausis savo seilėmis; jie būdavo nuo galvos iki kojų pirštų ištepami egzorcizuotu aliejumi; po Krikšto jie būdavo ištepami kvepiančiais tepalais; po pirmosios Komunijos jiems kartais buvo duodamas gurkšnis pieno su medumi. Mišių metu katechumenams [besiruošiantiems priimti Krikštą – red. past.] būdavo įsakoma išeiti iš Bažnyčios po Žodžio liturgijos (Katechumenų Mišių); kūdikiams, kurie buvo krikštijami, būdavo duodama Komunija vyno pavidalu. Už tam tikras nuodėmes būdavo skiriamos ilgos ir sunkios viešos atgailos – atgailautojai būdavo išvaromi iš bažnyčių ir turėdavo pasilikti išorėje, vilkėdami ašutine, apsibarstę pelenais ir prašydami melstis už juos; gavėnia tikrai buvo griežtos atgailos, pasninko ir susilaikymo laikas; našlės bei mergelės buvo raginamos dažnai pasninkauti ir melstis už Bažnyčią. Buvo nustatytos griežtos taisyklės kiekvienam, norinčiam pasikviesti našlę į namus valgiui: „Tegul jos būna brandaus amžiaus, – rašė šv. Ipolitas, – ir teišsiunčia jis jas atgal prieš vakarą“. Tarp tų, kurie negalėjo būti priimami kandidatais Krikštui, buvo skulptoriai, tapytojai, aktoriai ar kiti, dalyvaudavę teatro vaidinimuose, vežėjai, švaistūnai ar ištvirkėliai, eunuchai, kerėtojai, juokdariai, medžiaginių kutų kirpėjai ir kareiviai. Sugulovės būdavo priimamos, jei tik likdavo ištikimos savo šeimininkui. Krikščionys būdavo raginami atsikelti apie vidurnaktį, nusiplauti rankas ir melstis. Jei jie peržegnodavo save drėgnu kvėpavimu ir pagaudavo savo seiles į rankas, jų kūnai būdavo pašventinami iki pat jų pėdų. Ankstyvųjų krikščionių pagarba Švenčiausiajam Sakramentui buvo tokia didelė, jog jis būdavo dedamas ir į kapą su mirusiuoju, kad saugotų jį nuo velnio klastų ir tarnautų kaip kūno palydovas mirtyje, kaip tarnavo gyvenime. Ši praktika buvo pasmerkta pirmajame Kartaginos Susirinkime 393 m.

Ankstyvųjų krikščionių požiūris į schizmą [atskilimą nuo Katalikų Bažnyčios] ir ereziją [tikėjimo klaidos priėmimą] yra tikrai aktualus šiandien, matant vyraujantį abejingumą tiesai, maskuojamą po „ekumenizmo“ vardu. Tie, kurie cituoja šv. Kirilo šventosios Komunijos dalinimo aprašymą, tikrai nenorės, kad tikintieji sužinotų apie jo požiūrį į ereziją:

„Nekęskime tų, kurie yra verti neapykantos, traukimės nuo tų, nuo kurių Dievas atsitraukia; drąsiai sakykime Dievui apie visus eretikus: „Argi aš neturėčiau nekęsti tų, o Viešpatie, kurie Tavęs nekenčia“?“ [25]

Netrūksta ir kitų Bažnyčios tėvų citatų, reiškiančių panašius jausmus.

Senovinių papročių sąrašą galima būtų tęsti be galo. Tikrai įdomu ištirti, kokie papročiai buvo atgaivinti, o kokie vėliau išsivystę panaikinti, ir paieškoti jiems bendro vardiklio. Šį bendrą vardiklį nesunku surasti – tai tikslas pakeisti katalikų ritualus, kad jie atitiktų protestantiškų sektų apeigas: altorių pakeitimas stalais, Komunija abiem pavidalais, ištisai garsiai kalbama liturgija vietinėmis kalbomis, juodų liturginių rūbų, aiškiai aukojamojo pobūdžio maldų bei plonai keptų Ostijų panaikinimas. Čia nesileisiu į detales, tik nurodysiu skaitytojams savo knygą „Cranmerio Dieviškoji tvarka“ [Cranmer‘s Godly Order]. Joje pateikta daug argumentų, įrodančių, kad dabartinė liturginė revoliucija, nors nėra tapati su Cranmerio[26] įvykdytąja, tačiau turi pakankamai paralelių, kad papiktintų bet kurį kataliką, mylintį tikėjimą. Kaip bebūtų, nemenka ironija glūdi fakte, jog Cranmeris pakankamai suvokė šventosios Komunijos iškilmingumą net jo sukurtoje jos versijoje, kur nebėra mūsų Viešpaties Tikrojo buvimo, ir leido ją dalyti tiktai įšventintiems kunigams. Net jis nepripažino pasauliečių Komunijos dalintojų!

Protestantai reformatoriai reikalauja Komunijos į rankas 

Protestantai reformatoriai buvo ypač jautrūs liturginių ceremonijų simbolizmui ir dėl to ypač siekė pašalinti viską, kas galėtų padėti išlaikyti tikėjimą Aukos aukojimui skirta kunigyste, turinčia galių, kurių neturi pasauliečiai, bei tikruoju Kristaus buvimu Sakramente. Savo 1549 m. Komunijos apeigose Cranmeris leido dvasininkui padėti Sakramentą ant Komuniją priimančiojo liežuvio. Tą griežtai kritikavo Martinas Buceris, reikalavęs, kad Komunija turėtų būti teikiama į rankas. Cranmeris nusileido ir pakeitė rubriką savo 1552 m. Maldaknygėje, suvienodindamas ją su protestantų praktika kontinente. Priežastys, kurias Buceris pateikia, reikalaudamas to pakeitimo, yra gana nedviprasmiškos:

„Aš negaliu suprasti, kaip septintasis skyrius, reikalaujantis, kad Viešpaties duona būtų įdedama ne į priimančiojo rankas, bet į burną, gali būti nuoseklus. Išties, šiame skyriuje pateikta priežastis – kad tie, kurie priima Viešpaties duoną, gali jos nesuvalgyti ir pasiimti su savimi, panaudodami prietarams ar siaubingam nedorumui, – man atrodo, nėra įtikinama. Juk dvasininkas, įdėjęs duoną į rankas, gali lengvai matyti, ar ji suvalgoma, ar ne. Tiesą sakant, neturiu abejonės, kad šis paprotys nedėti tų sakramentų į tikinčiųjų rankas buvo įvestas iš dvejopo prietaro: pirmiausia, dėl neteisingos pagarbos, kurią jie norėjo parodyti šiam Sakramentui, ir antra, dėl nedoro išdidumo kunigų, dėl konsekracijos aliejaus galios besiskelbiančių šventesniais nei Kristaus liaudis. Viešpats neabejotinai davė šiuos savo šventuosius simbolius į apaštalų rankas, ir nei vienas, kas skaitė senolių raštus, negali abejoti, kad taip buvo daroma iki ateinant Romos Antikristui.

Kadangi kiekvienas Romos Antikristo prietaras turi būti niekinamas, o Kristaus, apaštalų bei senųjų Bažnyčių paprastumas turi būti sugrąžintas, aš norėčiau, kad pastoriams ir žmonių mokytojams būtų įsakyta: kiekvienas turi ištikimai mokyti žmones, jog yra prietaringa ir nedora galvoti, kad rankos tų, kurie tiki į Kristų, yra mažiau tyros nei jų burnos, arba kad dvasininkų rankos yra šventesnės nei pasauliečių ir kad dėl to būtų nedora ar mažiau tinkama pasauliečiams priimti tuos sakramentus į rankas, kaip anksčiau tikėjo paprasta liaudis. Todėl šio nedoro tikėjimo – kad tik dvasininkai gali teikti sakramentus, bet neleisti pasauliečiams taip daryti, ir kad reikia dėti sakramentus į burną – pėdsakai turi būti pašalinti. Tai ne tik svetima tam, ką įsteigė mūsų Viešpats, bet ir įžeidžiama žmogaus protui.

Tuo būdu gerieji žmonės bus lengvai įtikinti, kad visi priimtų šventuosius simbolius į rankas, bus išlaikytas teisingas priėmimo būdas ir bus apsisaugota nuo visokio slapto piktnaudžiavimo sakramentais. Nors laikinai tam tikras nuolaidų laikas gali būti suteiktas tiems, kurių tikėjimas yra silpnas, teikiant jiems sakramentus į burną, kai jie to nori, bet jei jie bus kruopščiai mokomi, jie greitai prisitaikys prie likusios Bažnyčios dalies ir priims sakramentus į rankas“ [27].

Turime pažymėti, kad kunigo rankų konsekracija čia yra matoma kaip privilegijos laikyti Ostiją ženklas – tai buvo neigiama tokiuose propagandiniuose raštuose kaip „Imkite ir valgykite“. Faktas yra tai, kad protestantų reformatoriai įvedė Komunijos dalinimą į rankas specialiai tam, kad paneigtų katalikų mokymą apie kunigystę ir Tikrąjį buvimą, nuo to laiko tai suteikė šiai praktikai antikatalikišką reikšmę. Tai buvo reikšmė, kurios ji neturėjo ankstesniais amžiais. Todėl ši praktika yra visiškai nepriimtina katalikų apeigoms ir niekada negali tapti joms priimtina. Šiuolaikiniai protestantai tikrai nepradės priiminėti Komunijos į burną, kad prisitaikytų prie katalikų, taigi dėl netikro ekumenizmo katalikai verčiami priimti tai, kas yra specifiškai protestantiška praktika. Taip pašalinta paskutinė išorinės pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui liekana, kuri jį laikantiems paprasta duona atrodo kaip papiktinimas. Tai mūsų visiškai nestebina – tai tik logiškas tęsinys tos linijos, kuri prasidėjo sugriovus šv. Pijaus V Mišias.

Piktnaudžiavimas, paskatintas nepaklusnumo ir apgaulės

Komunija į rankas buvo vėl įvesta Katalikų Bažnyčioje kaip maišto aktas greitai po Vatikano II Susirinkimo. Tai prasidėjo Olandijoje kaip savavališkas nepaklusnaus iššūkio teisėtai valdžiai veiksmas. Privalomos liturginės normos buvo ignoruojamos, ir kai kuriose katalikų bažnyčiose Komuniją imta dalinti tuo būdu, kuris nuo pat reformacijos laikų buvo protestantiškas. Tai buvo piktnaudžiavimas, prieš kurį vyskupai nedelsdami turėjo imtis efektyvių priemonių. Kunigai, kurie atsisakė paklusti Bažnyčios teisei, turėjo būti suspenduoti. Tokių veiksmų nebuvo imtasi, ir ši praktika išplito po Vokietiją, Belgiją bei Prancūziją. Tose šalyse vyskupai irgi nevykdė savo pareigų ir leido piktnaudžiavimui nestabdomai išplisti. Taigi praktika, kuri yra katalikams nepriimtina jau vien dėl to, kad ją įvedė protestantai kaip katalikiško mokymo apie Eucharistiją atmetimo simbolį, tapo dvigubai nepriimtina, nes yra bažnytinio autoriteto atmetimo iš liberalių dvasininkų pusės simbolis.

Šio maišto pasekmės tapo tokios rimtos, kad popiežius, pasikonsultavęs su pasaulio vyskupais ir sužinojęs jų nuomonę, 1969 m. patvirtino instrukciją Memoriale Domini. Ši instrukcija yra čia pridedama ir ja bus kartais remiamasi. Esminiai jos punktai yra šie:

1. Dauguma pasaulio vyskupų pasisakė prieš šią naujovę.

2. Tradicinis šventosios Komunijos dalijimo būdas turi būti išlaikytas.

3. Tai yra nuolankios pagarbos ženklas, kuris nesumažina Komuniją priimančiojo vertės.

4. Naujovė gali vesti į nepagarbą, šventų dalykų išniekinimą ir teisingo mokymo iškraipymą.

Todėl:

„Apaštalų Sostas primygtinai ragina vyskupus, kunigus ir tikinčiuosius laikytis šio įstatymo, galiojančio ir vėl patvirtinto katalikų episkopato daugumos sprendimu, ta forma, kuria naudojasi dabartinis šventosios liturgijos ritualas, besirūpinant Bažnyčios bendruoju gėriu“.

Tačiau po to sekė pražūtinga klaida. Buvo sutikta, kad jeigu praktika „jau įsigalėjo kurioje nors vietoje“, vyskupų konferencija dviejų trečdalių dauguma gali prašyti Šventąjį Sostą įteisinti piktnaudžiavimą. Visiškai aišku, kad frazė „jau įsigalėjo“ tuo metu reiškė 1969 m. gegužės 28 d. Šalims, kuriose praktika neįsigalėjo iki tos datos, ta nuolaida akivaizdžiai nebuvo taikoma – visos angliškai kalbančios šalys patenka į šią kategoriją. Liberalūs kunigai kai kuriose šalyse suvokė, kad jei jie sulaužys įstatymą, Šventasis Sostas pataisys įstatymą, patvirtindamas jų nepaklusnumą. Kitų šalių liberalai darė prielaidą, kad jei jie paseks pirmųjų pavyzdžiu, tai Vatikanas ir toliau pasiduos. Jų prielaida buvo teisinga, ir ne tik Komunijos į rankas atžvilgiu. Vis dėlto padėtis prieš ir po Memoriale Domini įgavo vieną svarbų skirtumą. Vyskupai, kurie nuo 1969 m. gegužės pirmiausia toleravo, vėliau patvirtino, o dabar bando primesti piktnaudžiavimą, veikia aiškiai nepaklusdami aiškiems Šventojo Tėvo norams. Bet šie žmonės turi tiek veidmainystės, kad nurodo ištikimybę popiežiui kaip pasiteisinimą, kodėl jie atsisako leisti aukoti šv. Pijaus V Mišias! Faktiškai tie vyskupai, vykdydami popiežiaus norus, aiškiai ir nuosekliai taiko tokį kriterijų: kur jo norai ignoruojami siekiant sugriauti tikėjimą – jie sutinka, o kur jie ignoruojami, siekiant ginti tikėjimą – vyskupai priešinasi.

Komunija į rankas gimė iš nepaklusnumo, o dabar vyskupai ją skatina apgaule. Pagrindinis instrumentas, naudojamas apgauti Amerikos žmones, yra knygelė „Kristaus Kūnas“, išleista Amerikos vyskupų liturgijos komiteto. Yra populiarus posakis, kad tiems, kurių žmonės ima negerbti, jie atsisako ir paklusti. Bet koks vyskupas, kuris atsisako viešai išsižadėti šio gėdingo propagandinio traktato, nenusipelno nei pagarbos, nei paklusnumo. Tokie vyskupai labiau nusipelno parsidavėlių, nei ganytojų vardo. Stiprūs žodžiai? Turbūt, bet lengvai pateisinami.

Knygelė, pavadinta „Pamokslavimas ir mokymas apie Eucha­ristiją“ [Preaching and Teaching About the Eucharist], buvo parašyta tokio Josepho M. Champlino (tikriausiai dvasininko, nors jis nesivargina to sakyti). Ji išleista leidyklos Ave Maria Press, joje sudėti pamokslai, populiarinantys rašinio „Kristaus Kūnas“ apgaules parapijų lygyje. Štai kaip Josephas M. Champlinas rekomenduoja parapijų dvasininkijai paaiškinti Komunijos dalinimo į rankas atgaivinimą savo bendruomenėms (p. 15):

„Maždaug Vatikano II Susirinkimo metu kai kurie katalikai, sekdami vyskupų patvirtintais liturginiais principais, siekė, kad senovinė Komunijos į rankas praktika būtų atstatyta kaip pasirenkama. Kadangi tokie troškimai stiprėjo, popiežius Paulius kreipėsi į pasaulio vyskupus, klausdamas jų nuomonės, ar pageidautinas tos praktikos grąžinimas kaip alternatyva Komunijai, teikiamai tiesiai į burną. Atsakydamas į jų požiūrį, mūsų Šventasis Tėvas paskelbė nutarimą, kad dabartinis metodas būtų išlaikytas, bet kad vyskupai konkrečioje šalyje gali balsuoti ir įvesti Komuniją į rankas kaip pasirinkimą. Per keletą metų 54 šalių vyskupai balsavo už tai, o taip pat ir mūsų vyskupai – paskutinė taip padariusi hierarchija“.

Štai propaganda, tiesiogiai laikantis Trečiojo Reicho tradicijų. Jos pagerinti neįstengtų net Josephas Goebbelsas. Atkreipkite dėmesį, kad joje nėra tiesioginio melo. Josephas M. Champlinas nori, kad bendruomenėms būtų pasakyta, jog kai kurie katalikai siekė senovinės praktikos atstatymo. Jis pamiršta pridėti, kad jie paėmė reikalą į savo pačių rankas, nesulaukę tam leidimo. Popiežius iš tiesų „paklausė“ pasaulio vyskupų, bet Josephas M. Champlinas nemano esant būtina pasakyti bendruomenėms, kad vyskupų dauguma balsavo prieš tą naujovę. Ar galima įsivaizduoti, kad paprastas katalikas, neturėdamas pagrindinės informacijos, galėtų padaryti kitokią išvadą, negu tai, kad vyskupai tą naujovę patvirtino? Memoriale Domini iš tikrųjų padarė nuolaidą vyskupams, leisdama jiems konkrečioje šalyje balsuoti už piktnaudžiavimo legalizavimą (jie sunkiai galėjo „įvesti Komuniją į rankas“, kadangi ją leista legalizuoti tiktai ten, kur jau buvo nelegaliai įvesta), bet Josephas M. Champlinas nemano, kad būtų naudinga informuoti bendruomenes, jog ši nuolaida buvo taikoma tik toms šalims, kuriose piktnaudžiavimas atsirado iki 1969 m. gegužės imtinai. Jis taip pat laikė esant protinga neinformuoti bendruomenių, kad Šventasis Tėvas ragino vyskupus, kunigus ir pasauliečius laikytis tradicinės praktikos ir perspėjo dėl pavojų, į kuriuos naujovė gali vesti. Arčiausiai atviros netiesos Josephas M. Champlinas prieina teigdamas, kad maištininkai, pradėję piktnaudžiavimą, „sekė vyskupų patvirtintais liturginiais principais“ „Vatikano II Susirinkimo metu“. Vėlgi, katalikas neturintis pagrindinės informacijos, remdamasis tuo, padarys išvadą, kad, nors ir tiesiogiai neįsakytas Vatikano II Susirinkimo, Komunijos dalinimas į rankas yra viena iš reformų, už kurias balsavo vyskupai. Vatikano II Susirinkimo Konstitucijoje apie liturgiją nėra nė vienos užuominos apie tokią ar panašią naujovę. Dauguma Susirinkimo tėvų būtų pasibaisėję vien tokia mintimi. Kaip toli buvo iki jos patvirtinimo, įrodo didelė dauguma vyskupų, balsavusių PRIEŠ ją net ir vėliau – 1969 metais. Deja, darydamas šį nepagrįstą tvirtinimą, Josephas M. Champlinas tik prideda savo pastabą dėl mano knygos „Popiežiaus Jono Susirinkimas“ 16-ojo skyriaus tikslumo. Ten aš parodau, kad visų posusirinkiminių piktnaudžiavimų sėklos glūdi pačioje Konstitucijoje. Tai yra klastingai sugalvotos dviprasmybės, užtaisytos, kad sprogtų po Susirinkimo, tai „uždelsto veikimo bombos“, padėtos „ekspertų“, sudariusių dokumentus, už kuriuos balsavo (daugiausiai naivūs) vyskupai.

Šioje vietoje kai kurie skaitytojai gali paprieštarauti, kad turbūt populiarizuodamas knygelę „Kristaus kūnas“, Josephas M. Champlinas netiksliai pristatė vyskupų patvirtintos knygelės turinį. Priešingai, Josephas M. Champlinas populiarizavo jos tekstą visiškai tiksliai. Nors ir rizikuojant pasikartoti, ši pastraipa bus pacituota ištisai dėl vienos svarbios priežasties. Šios studijos tikslas yra įrodyti katalikams, kad jie yra tyčia apgauti. Užimtų kelis tomus analizuoti kiekvieną pavyzdį knygelėje „Kristaus Kūnas“ ir panašiuose traktatuose. Bet jei sutiksime, kad apgaulė įtikinamai įrodyta bent vienu pavyzdžiu, tada tie skaitytojai, kurių smegenys nėra visiškai praplautos, galės pradėti skausmingą jiems daromo poveikio nugalėjimo procesą.

Štai, kas teigiama „Kristaus Kūno“ 15 ir 16 puslapiuose (atkreipkime dėmesį, kad netgi Josepho M. Champlino atliktas piktnaudžiavimo susiejimas su Konstitucija apie liturgiją čia yra panašus):

„Kaip aukščiau minėjome, išleidus Konstituciją apie liturgiją, kai kuriose šalyse buvo grįžta prie senovinės Komunijos dalinimo į rankas praktikos. Kai šis paprotys įsigalėjo, vyskupai ir jų konferencijos žvelgė į Šventąjį Sostą, laukdami nurodymų.

Šventasis Tėvas, paskyrė atsakingu už šį reikalą Liturginės reformos konsiliumą. 1968 m. spalio 28 d. jis (Konsiliumas) pasiuntė aplinkraštį vyskupų konferencijų pirmininkams visame pasaulyje, prašydamas jų sužinoti atskirų jų šalių vyskupų mintis apie šį svarbų dalyką.

Išdėsčius argumentus už ir prieš, aplinkraštyje buvo prašoma, kad po to, kai konferencija atidžiai ištirs problemą, būtų surengtas slaptas balsavimas trimis klausimais:

1. Ar turėtų būti leidžiama Komunijos metu priimti ostiją į rankas, kaip papildomas būdas šalia tradicinio?

2. Ar tinkama, kad, vyskupo sprendimu, pirmiausia būtų atlikti eksperimentai mažose bendruomenėse?

3. Ar manoma, kad tikintieji po kruopštaus katechetinio paruošimo priimtų tokį ritualą palankiai?

Konsiliumo studija buvo šaltinis 1969 m. gegužės 29 d. instrukcijai Memoriale Domini ir atsakymui, kuris turėjo suteikti galią konferencijoms ją taikyti“.

Turint galvoje metodus, taikomus knygelėje „Kristaus Kūnas“, nieko nuostabaus, kad katalikams, kurie cituoja Memoriale Domini savo parapijų klebonams ar vyskupams, bus pasakyta, jog Šventasis Tėvas pakeitė savo nuostatą ir dabar pritaria tai praktikai. Priešingai, oficialioje publikacijoje Romos dvasininkijai dar 1977 m. buvo duotas aiškus nurodymas, kad Komunijos į rankas piktnaudžiavimas yra griežtai draudžiamas Romoje ir visoje Italijoje.

Jei negali jų sumušti, prisijunk prie jų

Savo amžinai gėdai, tokių šalių kaip Didžioji Britanija, Kanada ir JAV vyskupai ne tik pasidavė šantažui bei gavo leidimą legalizuoti piktnaudžiavimą, kuris gali vesti į paties Kristaus Kūno išniekinimą, bet ir yra įsitraukę į visuotinę kampaniją, raginančią primesti tai kaip normą. Šito niekas negali paneigti, paskaitęs tokius propagandinius traktatus kaip „Šventosios Komunijos priėmimas į rankas“ [Reception of Holy Communion in the Hand], išleistą Anglijos ir Velso katalikiškos tiesos draugijos, arba tokius Amerikos leidinius kaip „Kristaus Kūnas“ ar „Imkite ir valgykite“.

Šios publikacijos puslapis po puslapio pateikia tendencingiausią propagandą, kuri yra aiškiai įkvėpta įsitikinimo, kad dauguma pasauliečių jau pakankamai apdoroti ir nebesugeba nepriklausomai mąstyti. Ši propaganda daugiausiai susideda iš visiškai nepagrįstų teiginių. Vienintelis adekvatus atsakymas į šiuos teiginius yra klausimai: „Kaip?“, „Kodėl?“, „Kas taip sako?“, „Iš kur jūs žinote?“, „Kur jūsų įrodymai?“.

Čia pateikiame tik keletą pavyzdžių iš „Kristaus Kūno“ 17 puslapio. Jie niekuo nesiskiria nuo propagandos, naudojamos kitose šalyse.

Komunija į rankas „mus moko, kad visas mūsų kūnas, tiek ranka, tiek liežuvis, lygiai dalyvauja Dievo kūrinijos gerume ir šventume, pasiektame per Kristaus – Žodžio, tapusio Kūnu – atėjimą į pasaulį“.

Teigti priešingai reikštų, kad šventosios Komunijos priėmimas ant liežuvio mūsų to nemoko. Tuo atveju Bažnyčia būtų dariusi sunkų nusikaltimą jau daugiau nei tūkstantį metų, kurį ir šiandien tebedaro stačiatikių bei Rytų katalikų ritualai ir pats popiežius su Italijos vyskupais. Čia netiesiogiai tvirtinama, kad dalinant Komuniją į burną siekiama įrodyti, jog rankos esančios mažiau geros nei liežuvis, – tačiau niekas to neteigė! Tai tėra nuolankumo ir pagarbos ženklas, skirtas kuo aiškiau parodyti, kad mes priimame ne žemišką duoną, o Angelų Duoną.

Komunija į rankas „primena mums, kad per krikščioniškosios iniciacijos sakramentus – Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją – mes tampame gyvojo Dievo šventyklomis, išrinktąja gimine, karališkąja kunigyste, šventąja tauta“.

Ar tikrai? Kaip Komunijos priėmimas į rankas mums tai primena? Kas sako, kad jis taip veikia? Ir kodėl Komunijos priėmimas į burną mums to neprimena?

„Viešpaties priėmimas į mūsų rankos delną pabrėžia tiesą, kad šiais ritualais mes esame apvalomi ir pašventinami, tampame Jėzaus kunigystės dalininkais ir naująja kūrinija.“

Ar dėl to Komunijos priėmimas į burną užtemdo šią tiesą? Kaip gaila tų tūkstančių ir milijonų katalikų, kunigų bei pasauliečių (įskaitant nesuskaičiuojamus šventuosius), kuriems ši tiesa buvo užtemdyta. Gaila vargšų Romos vyskupijos katalikų, kurių vyskupas neleidžia jiems to suvokti. Gaila mūsų nelaimingų brolių Ukrainos rituale, kurių liturgijai nepavyksta išryškinti šios tiesos...

Komunija į rankas, „būdama aktyvus gestas (kaip atsistojimas, pasakymas „Amen“), reikalauja aktyvesnio Komuniją priimančiojo dalyvavimo ir taip išpildo Konstitucijos apie liturgiją idealus“.

Ar tikrai išpildo? Tai verčia suabejoti.

Ji „yra pozityvus, žmogiškas, suprantamas atsakymas į Jėzaus kvietimą „imkite ir valgykite“... atspindi davimo ir ėmimo dinamiką... daugeliui atrodo brandesnis, suaugusio žmogaus gestas...“

Taip ir tęsiama, klišė po klišės, uoliai naudojant „susirinkiminės Bažnyčios“ žodynėlį.

Instrukcijoje Memoriale Domini popiežius Paulius perspėdamas priminė mums, ypač vyskupams, kad „atsižvelgiant į Bažnyčios kaip visumos dabartinę padėtį, šis Komunijos dalinimo būdas [ant liežuvio] turi būti išlaikytas, ne tik dėl to, kad jis remiasi daugelio amžių tradicija, bet ypač todėl, kad jis yra tikinčiųjų rodomos nuolankios pagarbos Eucharistijai ženklas, kuris jokiu būdu nesumažina asmeninės vertės tų, kurie prisiartina prie šio didaus Sakramento ir yra pasiruošimo, reikalingo vaisingam Viešpaties Kūno priėmimui, dalis“ (žr. priedą).

Žmogaus kultas

Jau minėjau faktą, kad Komunijos priėmimas į rankas yra turbūt dramatiškiausias palaipsnio Dievo kulto pakeitimo žmogaus kultu simbolis. Iki Vatikano II Susirinkimo pirmasis Bažnyčios rūpestis buvo Dievo šlovinimas ir jo garbė. Nuo Susirinkimo Bažnyčia atsigręžė į savo vidų, ji ėmėsi viską nustelbiančios ir nesveikos savistabos. Ji mažai rūpinasi Dievu ir dar neevangelizuotomis žmonijos masėmis. Ji švaisto energiją keisdama liturgijos detales, seserų vienuolių abitų siūles, bažnyčių presbiterijas, maldų frazes. Šios savistabos simbolis yra altorių atgręžimas. Iki Vatikano II Susirinkimo kunigas ir tikintieji šventė Mišias kaip vieningas kūnas, atsigręžę veidu į rytus – Kristaus, Teisingumo Saulės simbolį, Prisikėlimo ir Antrojo atėjimo simbolį. Cituojame tėvą Jungmanną, mėgstamą liberalų autorių, nurodantį šį paprotį, tvirtai nustatytą ketvirtajame amžiuje:

„Dabar kunigas stovi prie altoriaus, paprastai pastatyto iš akmens, kaip savo žmonių vadas: žmonės žvelgia į jį ir tuo pačiu metu į altorių, kartu su kunigu jie atsigręžia veidu į rytus. Visa bendruomenė yra kaip didžiulė procesija, vedama kunigo ir judanti į rytus link saulės, link Viešpaties Kristaus“ [28].

Šiandien garbinanti bendruomenė atsisuko į save, pirmininkas ir liaudis kontempliuoja vienas kitą ir atrodo patenkinti tuo, ką mato. Šis savęs kontempliavimo procesas sukelia vis didėjantį susirūpinimą ne Dievo, bet žmonių garbe. Kiekvienas, aš kartoju, kiekvienas tradicinis pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui ženklas dalinant šventąją Komuniją buvo panaikintas. Įsivaizduokime, kokį atsakymą potencialus atsivertėlis į katalikybę būtų gavęs, jei būtų priėjęs prie kunigo prieš Vatikano II Susirinkimą, daugeliu atvejų net keletą metų po jo, ir paklausęs, kokius ypatingus pagarbos ženklus katalikai naudoja, kad išreikštų savo tikėjimą, jog Švenčiausiasis Sakramentas yra Dievas?

Kunigas būtų paaiškinęs, kad Komuniją priimantieji su nuolankia pagarba klūpo, priima Ostiją į burną, tik pašventintos kunigo rankos gali paliesti ją, arba liesti taurę, korporalą, palą bei purifikatorių[29], kurie prisilietė prie šventųjų pavidalų. (Korporalas, pala ir purifikatorius vienuolių arba pasauliečių galėjo būti plaunami tik po to, kai juos išplaudavo dvasininkas, gavęs aukštesniuosius šventimus, o pirmojo plovimo vanduo turėjo būti išpilamas į sakrariumą[30] – žr. 1306 kanoną.) Nuo konsekracijos momento iki žmonių Komunijos pabaigos kunigas turėjo laikyti abiejų rankų nykštį ir smilių sudėtus kartu, norint užtikrinti, kad nenukristų nė mažiausia Ostijos dalelytė. Po to jis pirštus atskirdavo virš taurės, kai tuo tarpu patarnautojas pildavo ant jų vyną ir vandenį ir taip atlikdavo detaliai nustatytą apiplovimą. Įsivaizduokime bet kurio jūsų iki Vatikano II Susirinkimo pažinoto kunigo reakciją, jei jam būtumėte pasiūlę mintį, kad visi šie pagarbos ženklai turėtų būti ir bus panaikinti – vis dėlto dauguma kunigų, kurie būtų audringai pasipiktinę dėl tokios minties, priėmė pasikeitimus be protesto, jei tik ne su entuziazmu! Ar galima rimtai paneigti, kad Bažnyčioje vykdomas intensyvus smegenų plovimas?

Idėja, kad klūpėjimas reiškia pažeminimą, yra toli gražu ne nauja. Ji buvo svarbi nacių propagandos dalis. Elizabeth Gerstner yra žymi katalikų pasipriešinimo „susirinkiminės Bažnyčios“ tironijai Vokietijoje vadovė. Per karą jos šeima, kaip ir daugelio Europos tradicionalistų, buvo žinoma savo pasipriešinimu nacizmui. Ji pati buvo įkalinta dvidešimt vienerių metų amžiaus. Neseniai man rašytame laiške ji prisiminė mėgstamą nacių propagandos lozungą: Ein Deutscher kniet nicht vor seinem Herrgott, ein Deutscher steht vor seinem Gott („Vokietis nesiklaupia prieš savo Viešpatį Dievą, vokietis stovi prieš savo Dievą“). Nacionalsocialistinė propaganda mokykloms (N. S. Schulungsbriefe), išleista dr. Goebbelso propagandos ministerijos, šmeižė Katalikų Bažnyčią, esą ji užsikrėtusi „žydišku sugedimu“ (semitische Verseuchung). Vergas klūpo, skelbė dr. Goebbelsas, vokiečiai gi, priešingai, yra freie Menschen – laisvi žmonės. Ką gi, „susirinkiminėje Bažnyčioje“ jis rastų daug dalykų, kuriuos galėtų pagirti.

Faktas, kad Rytų, katalikų ir stačiatikių, ritualuose nėra klūpoma, yra netinkamas svarstant klūpėjimo klausimą lotyniškame rituale. Rytų katalikai turi savitus pagarbos išreiškimo būdus, tokius kaip dažnas žegnojimasis kryžiaus ženklu. Vakaruose tradicinis pagarbos ženklas yra klūpėjimas – šis punktas yra pabrėžiamas neseniai išleistoje knygelių serijoje protestantų vaikams Britanijoje:

„Jei kažką pametei ir manai, kad tai galėtų būti po lova, tu priklaupi, kad galėtum po ja pažiūrėti. Tai nieko nereiškia. Taip daryti natūralu. Bet klaupimasis taip pat gali būti labai ypatingas simbolis. Feodaliniais laikais žmogus klaupdavosi prieš savo valdovą. Jis įdėdavo savo rankas tarp savo valdovo rankų ir atlikdavo priesaiką, žadėdamas ištikimai bei atsidavęs jam tarnauti. Tai vadinama feodaline priesaika. Tai daroma dar ir šiandien prieš karalių ar karalienę. Kai Anglijos karalienė buvo karūnuota 1953 m., kiekvienas karalystės lordas klaupėsi prieš ją, dėjo savo rankas tarp jos rankų ir pažadėjo būti ištikimas bei lojalus pavaldinys.

Klaupimasis prieš kitą asmenį visada yra pagarbos kažkam aukštesniam ženklas. Aukščiausia pagarbos rūšis vadinama garbinimu. Štai dėl ko žmonės turi labai seną paprotį klauptis prieš Dievą ir garbinti jį. Musulmonai, arabų pranašo, vardu Muhamedas, sekėjai, ne tiktai klaupiasi, jie dargi paliečia žemę kakta, kai garbina Dievą, kurį vadina Alachu“ [31].

Daug klaupimosi adoruojant pavyzdžių yra Biblijoje – tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente[32]. 94 psalmėje skaitome:

„Juk Viešpats – didis Dievas, galingas Karalius...

Ateikime, pagarbinkime ir pulkime kniūbsti, klaupkimės prieš Viešpatį, mūsų Kūrėją!“

Koks galėtų būti tinkamesnis elgesys, jei ne sekti psalmininko pavyzdžiu, kai pats mūsų Dievas yra duodamas mums šventojoje Komunijoje pašventintomis jo kunigo rankomis, kunigo, kuris ką tik paaukojo jį kaip Auką?

Venite, adoremus, et procidamus ante Deum[33]

Klaupdamiesi prieš mūsų Dievą ir leisdami, kad jis būtų padėtas ant mūsų liežuvio pašventintomis kunigo rankomis, mes esame geroje draugijoje. Mes turime paguodą, kad priimame jį taip, kaip tai darė šv. Tomas Akvinietis, šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Ignacas Lojola, šv. Jonas Boskas, šv. Teresė Avilietė, šv. Bernadeta, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, šv. Marija Goreti, šv. Tomas Moras, keturiasdešimt Anglijos ir Velso kankinių, Fatimos vaikai – sąrašas begalinis! Mes galime susivienyti su šia šventųjų armija, su nesuskaičiuojama kariauna gerų bei ištikimų katalikų, kurie daugiau nei tūkstantmetį priimdavo Komuniją tradiciniu būdu. Priešingu atveju, mes galime prisijungti prie katalikų, kurie „tapo pilnamečiais“, kurie yra „subrendę“ ir „suaugę“, kurie stovi priešais kunigą, laiko ištiesę savo rankas ir sako:

„Susirinkiminis katalikas nesiklaupia prieš savo Viešpatį Dievą, susirinkiminis katalikas stovi prieš savo Dievą“. Tačiau tiesa yra ta, kad „susirinkiminis katalikas“ neturi kito Dievo, išskyrus save.

Dietrichas von Hildebrandas buvo kitas nepalaužiamas nacių priešininkas. Fašistai ir komunistai nemėgsta žmonių, kurie uždavinėja klausimus. Jiems labiau patinka tie, kurie pasiduoda partijos diktatui. Dietrichas von Hildebrandas nuolatos užduodavo klausimus, kol mirtis neatėmė iš mūsų šio didžiausio pasauliečio tikėjimo gynėjo angliškai (ir vokiškai) kalbančiose šalyse. Knygoje „Nusiaubtas vynuogynas“ (p. 67–68) jis klausia:

„Kodėl gi, klausi savęs, klūpėjimas buvo pakeistas stovėjimu? Argi klūpėjimas nėra klasikinė garbinimo išraiška? Jis jokiu būdu nėra vien kilni prašymo, maldavimo išraiška, jis taip pat yra tipiškas nuolankiai pagarbaus atsidavimo, valdžios sau pripažinimo, žvelgimo aukštyn ženklas. Jis geriausiai išreiškia nuolankią laikyseną absoliutaus Viešpaties atžvilgiu – adoraciją. Chestertonas[34] yra sakęs, kad žmogus net nesuvokia, koks jis yra didis, kai klūpo. Kam gi pakeisti tai stovėjimu? Galbūt klūpėjimą reikėtų uždrausti, nes jis sukelia asociacijas su feodaliniais laikais, nes jis nebetinka „demokratiškam“ moderniajam žmogui? Argi religinis atsinaujinimas reiškia kentėjimą nuo sunkios stadijos „sociologinės ligos“, kuri absurdiškai bando kildinti fundamentalius žmogiškus reiškinius iš konkrečios epochos ir jos mąstymo pobūdžio? Kodėl gi tikintieji negali klūpoti vienas šalia kito prie Komunijos stalo? Juk galų gale tai yra didi žmogiškumo išraiška. Kodėl jie turi žingsniuoti prie altoriaus žąsele? O gal įsivaizduojama, kad tai geriau negu klūpėjimas kartu susikaupus atitinka šventosios Komunijos kaip valgio pobūdį (kuris taip dažnai pabrėžiamas)?“

Pagarbos sumažėjimas

Esama gausybės liudijimų, kad liturginį „atsinaujinimą“ lydėjo ne tik Mišių lankomumo sumažėjimas, bet ir pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui smukimas. Tai liudija ne tik tradicionalistai. Kardinolas Heenanas, panašiai kaip ir daugelis vyskupų, iškėlė klausimą dėl leidimo pasauliečiams dalinti šventąją Komuniją. 1974 m. vasario 2 d. jis pasinaudojo tokių dalintojų grupės paskyrimo proga, kad apgailėtų pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui smukimą:

„Kadaise būtų buvę neįmanoma įsivaizduoti, kad kas nors nepateptomis rankomis galėtų paliesti šventuosius Pavidalus. Šiame šimtmetyje nuolat mažėjo išorinių pagarbos ženklų šventiems objektams. Kai buvau berniukas, egzistavo vertybių skalė, buvo suprantama, kad ne bet kas gali liesti komuninę arba monstranciją, bet tiktai kunigas gali paimti taurę, nes ji buvo konsekruota. Dar visai neseniai mes, kunigai, bučiuodavome kiekvieną šventąjį rūbą prieš jį vilkdamiesi, mes priklaupdavome prieš paliesdami ir palietę šventąją Ostiją. Naujosios rubrikos panaikino bučiavimą ir sumažino priklaupimų skaičių iki minimumo... Išorinių pagarbos ženklų praradimas privertė siauresnio proto žmones prarasti tikėjimą. Kai kurie ėmė ignoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą. Jie nebepriklaupia prieš Švenčiausiąjį Sakramentą ir nebeklūpo adoruodami, kai įeina į bažnyčią“.

Yra priežasčių šiems pasikeitimams – tiksliausia jas būtų pavadinti velniškomis priežastimis.

Kovingtono vyskupas Ackermanas, savo vyskupijos žurnalo The Messenger 1977 m. spalio numeryje informuodamas kunigus, kad jie turės dalinti Komuniją į rankas, taip pat išreiškė apgailestavimą dėl pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui smukimo:

„Esama aiškių įrodymų, kad per keletą paskutinių metų pagarba, kurią turėtume jausti šventajai Eucharistijai, tarp kai kurių mūsų žmonių, ypač jaunimo, gerokai sumažėjo. Tai parodo būdas, kaip daugelis prieina prie altoriaus priimti šventosios Komunijos – tai tragiškas tikėjimo tikruoju Kristaus buvimu susilpnėjimo rezultatas, kilęs dėl kai kurių mažai ar visai tikėjimo neturinčių rašytojų ir mokytojų raštų. Daugelis pamiršo ar atrodo pamiršę eucharistinio pasninko taisykles. Tie, kurie planuoja priimti šventąją Komuniją, turi susilaikyti nuo maisto ir gaivinančių gėrimų, išskyrus vandenį, mažiausiai valandą prieš priimant šį Sakramentą. Tai nėra tik prašymas ar pamaldus raginimas. Tai yra Bažnyčios disciplina, įsakyta iš pagarbos šventajai Eucharistijai: tai rimta pareiga, kuriai visi privalo paklusti. Atleidžiami tik iš tiesų silpni ir ligoti žmonės. Mes esame šokiruoti, kai matome katalikus vyrus ir moteris, berniukus ir mergaites, kramtančius gumą bažnyčioje ir toliau tebedarančius tai, kai eina šventosios Komunijos. Kur jų tikėjimas? Ar jie visiškai prarado pagarbą Eucharistijai? „Šventosios Komunijos priėmimo į rankas“ praktika neturi tapti erdve tolesnei ar net dar didesnei nepagarbai. Daug tiesos yra patarlėje: „Familiarumas gimdo panieką“.“

Galima buvo tikėtis, jog stengdamasis išvengti, kad šventosios Komunijos priėmimas į rankas nenuvestų į dar didesnę nepagarbą, vyskupas Ackermanas uždraus piktnaudžiavimą – jis iš tiesų turėjo to imtis. Tačiau užuot taip padaręs, jis leido savo „ekspertams“ išsiuntinėti standartinę smegenis plaunančią medžiagą kunigams ir mokytojams, ir pradėti kampaniją, kad iš naujovės būtų padaryta norma.

Sandhersto Australijoje vyskupas B. D. Stewartas prideda savo liudijimą apie pagarbos smukimą, cituodamas ir Vatikaną:

„Doktrininės klaidos greitai sukelia praktinius piktnaudžiavimus. Šventasis Sostas sako mums, kad nepagarbos atvejai, atsiradę dėl klaidingos eucharistinės teologijos, yra gausūs ir paplitę daugelyje vietų. „Atsirado daug ir plačiai paplitusių piktnaudžiavimų, kartais tokių rimtų, kad net sukelia abejonių dėl tikėjimo Tikruoju buvimu, Švenčiausiajam Sakramentui prideramo garbinimo ir nuolankios pagarbos“ (Instrukcija dėl Eucharistijos garbinimo, 1969 m. gegužės 15 d.)“.

Bet kardinolo Heenano rūpestis dėl pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui smukimo nepaskatino jo neleisti pasauliečiams dalinti šventąją Komuniją; vyskupo Ackermano susirūpinimas neskatino jo uždrausti Komuniją į rankas savo vyskupijoje; tariamas Vatikano susirūpinimas nesutrukdė suteikti oficialią sankciją abiem piktnaudžiavimams, kai tik to buvo paprašyta.

Vyskupas Stewartas liudija:

„Esama daugelio įrodymų, kad konsekruotos Ostijos yra išmetamos į šiukšlių dėžę, kadangi sakoma, jog [Kristaus] Buvimo nebelieka, kai baigiamas valgis. Kartais tos Ostijos yra iš naujo konsekruojamos. Yra žinoma, kad kunigai priklaupia per Komuniją, bet ne konsekracijos metu, kadangi jie mano, jog Kristus yra tik valgyje. Kai kurie viešai pareiškia, kad jie nepriklaupia priešais tabernakulį, nes esą niekas negarbina dėžės.

Yra žinoma, kad vaikai žaisdavo su šventąją Ostija, įdėta į jų rankas šventosios Komunijos metu, matyta, kaip suaugusieji perduoda Švenčiausiąjį Sakramentą vienas kitam, stovėdami eilėje.

Šventoji kongregacija teisėtai klausia, ar tie, kurie taip daro, iš tiesų tiki Kristaus tikruoju buvimu?

Kodėl turime bailiai nutylėti tokius nenusakomus ir demoniškus papiktinimus, kai šventoji Ostija yra šventvagiškai išnešama į satanistinius juodųjų mišių ritualus?

Šventvagysčių būta praeityje, bus jų ir ateityje. Bet šiandien Šventasis Sostas liudija, kad jų yra daug ir jos plačiai paplitę. Jis taip pat sako, jog Komunija tradiciniu būdu yra geresnė apsauga nuo doktrinos iškraipymų ir profanacijos“.

Tiksliai pasakyta! Šventasis Sostas sako, kad tradicinis būdas yra geresnė apsauga nuo profanacijos, bet vėliau sankcionuoja naujovę, kurią galima pagrįstai apibūdinti kaip kvietimą šventvagystei!

Apsėsti valgio idėjos

Nuo pat Vatikano II Susirinkimo Bažnyčios viduje įsigalėjo judėjimas, siekiantis pakeisti katalikiškas Mišias į protestantišką Viešpaties vakarienę. Aukojamasis Mišių pobūdis yra išreiškiamas labai miglotai net ir popiežiaus patvirtintame Naujųjų Mišių tekste, jei jos celebruojamos su Eucharistine malda Nr. 2. Beveik visuose vyskupų patvirtintuose katechetiniuose tekstuose, kurie pasirodė po Susirinkimo, pabrėžiamas valgis, nutylint auką. Kai kuriais atvejais Mišios yra pristatomos kaip paprastas linksmas pobūvis. Altoriai buvo pakeisti stalais. O dabar įvesta Komunijos į rankas naujovė propaguoja valgio sampratą dar labiau nei anksčiau.

Oficiali knygelė „Kristaus Kūnas“ pateikia gausių įrodymų. Ją gerai išanalizavo Frankas Morrisas serijoje puikių straipsnių žurnale The Wanderer. (Tai buvo dar prieš tai, kai šis leidinys tapo antitradicionalistinis ir ėmė rašyti apologijas viskam, ką išleisdavo Vatikanas. Jis laikosi nedogmatinių Vatikano II Susirinkimo teiginių, tarsi jie būtų dogmos, bei nustojo kaip nors kritikuoti neišmintingus Šventojo Sosto veiksmus.) Jis, pavyzdžiui, pažymėjo, kad knygelėje yra tik apie 13 nuorodų į Mišių kaip aukos pobūdį ir apie 41 apie jų kaip valgio aspektą[35]. Atidus knygelės „Kristaus Kūnas“ tyrimas atskleidžia, kad lūpomis atiduodama duoklė ortodoksijai, trumpai nurodant tradicinį mokymą (paminima net transsubstanciacija), žodžiais rodomas rūpestis išlaikyti pagarbą, tačiau jos aiškus tikslas yra remti požiūrius bei praktikas, kurie pakirs pagarbą ir tradicinį tikėjimą. Lygiai tas pat atsitiko su dauguma popiežiaus patvirtintų oficialių dokumentų, susijusių su liturgine reforma – pradedant pačia Konstitucija apie liturgiją. Vietos trūkumas neleidžia detaliai aptarti šio klausimo. Aš aptariau Konstituciją apie liturgiją savo knygoje „Popiežiaus Jono Susirinkimas“ ir dar rašysiu apie vėlesnius dokumentus jos tęsinyje „Popiežiaus Pauliaus Naujosios Mišios“. Norėdamas atskleisti tų dokumentų tikruosius tikslus, skaitytojas turi nekreipti dėmesio į jų daugiažodžiavimą ir žiūrėti, ką kiekvienas dokumentas leidžia, ko nebuvo leidžiama anksčiau. Liūdna, bet kai tokioje šviesoje ištirsime Memoriale Domini, atrasime, kad, nors jos didžioji dalis buvo skirta tradicinės praktikos privalumų aukštinimui, jos praktinė pasekmė yra piktnaudžiavimo įteisinimas. Tai yra tema, kuriai tokiems straipsnių autoriams, kaip Frankas Morisas, vertėtų skirti dalį savo tyrinėjimų. Dar esama konservatyvių katalikų, kurie ryžtingai užsimerkia prieš faktą, kad liturginių piktnaudžiavimų šaltinis yra oficialiai patvirtintos reformos, kad jie yra tik šių oficialių reformų logiškas tęsinys. Tie, kurie mano, kad bet kurie dalykai, patvirtinti popiežiaus, yra ipso facto nekritikuotini, gyvena iliuzijoje, kuri padaro jų, be abejonės, nuoširdžias pastangas išsaugoti tikėjimą neveiksmingomis. Frankas Morissas padarė sveikintiną žingsnį teisinga kryptimi savo 1978 m. sausio 12 d. straipsnyje, kai kritikavo instrukciją, draudžiančią mums priklaupti abiem keliais nusilenkiant, kai yra išstatytas Švenčiausiasis Sakramentas. Jis komentuoja, kad ši instrukcija yra kelianti nerimą, „nepaisant, koks yra jos šaltinis“. Jos šaltinis yra oficialus Dievo kulto kongregacijos dekretas, patvirtintas popiežiaus Pauliaus VI. Ta pati instrukcija uždraudžia [Švč. Sakramento] išstatymą, norint suteikti palaiminimą!

„Kristaus Kūną“ netikru moksliškumo blizgesiu apgaubia gausios išnašos – 40 teksto puslapių yra 142 išnašos. Iš knygos, skirtos Eucharistijai, galima tikėtis, kad joje bus pateikta daugiau citatų iš trijų pagrindinių šaltinių šiuo klausimu – [šv. Tomo Akviniečio] Summa theologica, Tridento Susirinkimo ir [Pijaus XII enciklikos] Mediator Dei. Pirmieji du šaltiniai nėra net minimi, o trečiuoju remiamasi tik vienoje išnašoje (Nr. 44), kuri tik nurodo paraginimą giedoti Mišių metu. Apie 75% išnašų nurodo posusirinkiminius dokumentus – tuos pačius, kurie buvo Romos ritualo sugriovimo įrankiai. Iš šio teksto ir jo išnašų susidaro vaizdas grupės žmonių, nutarusių nutraukti ryšius su savo praeitimi. Tūkstantmetės liturginės tradicijos yra atmetamos, o mokymas, kurį tos tradicijos atspindėjo, ignoruojamas ir pakeičiamas posusirinkiminės biurokratijos sociologiniu žargonu.

Tolesni apgavystės pavyzdžiai

Kaip jau buvo teigiama, prireiktų kelių tomų, norint išdėstyti visus paklydimus, sudėtus į knygelę „Kristaus Kūnas“. Pakaks dar kelių pavyzdžių, kad įtikinamai įrodytume, jog jos autoriai bando apgauti katalikus pasauliečius. Ji skelbia (p. 11):

„Komunijos į rankas pasirinkimas organiškai išauga iš jau egzistuojančių veikimo būdų, išlaiko tvirtą tradiciją, kyla iš kruopštaus daugelio disciplinų mokslinio tyrimo, atveria kelią teisėtai pažangai, patenkina esamus poreikius ir tikrai tarnauja Bažnyčios gėriui.“

Kiekvienas teiginys yra visiškai melagingas!

Komunija į rankas yra visiška naujovė ir neišaugo iš jokių veikimo būdų, jau egzistuojančių kokiame nors katalikų rituale. Tradicija yra tai, kas gyva šiandien. Seniai pamiršta praktika nėra tradicija. Ji kilo iš maišto akto, iš protestantiškos praktikos mėgdžiojimo – turbūt tai Amerikos vyskupai turėjo omenyje, kalbėdami apie „kruopštaus daugelio disciplinų mokslinį tyrimą“. Ji atveria kelią nepagarbai, Švenčiausiojo Sakramento išniekinimui ir skilimui bei nesantaikai Bažnyčios viduje. Amerikos vyskupai tai apibūdina kaip esamų poreikių patenkinimą ir tikrą tarnavimą Bažnyčios gėriui!

20 ir 21 puslapiuose teigiama, kad nuogąstavimai dėl naujovės yra nepagrįsti ir kad „stebėtojai iš šalių, kurios jau įvedė tą pasirinkimą, pateikia padrąsinantį liudijimą apie tai, kad Komunija į rankas buvo palankiai priimta ir palyginti sklandžiai įvesta“.

Čia galima pažymėti, kad 1977 m. vyskupų sinode Romoje oficialiame komunikate buvo labai giriamas didžiulis pasisekimas, kurį atnešė katechetinis atsinaujinimas visame pasaulyje. Sunku tikėtis, kad vyskupai teigs, jog politika, kurią jie patvirtino ir kuri liečia jų prestižą, buvo nesėkminga. Didžiosios Britanijos ir JAV vyskupai, kaip ir dera, nusiųs savo pranešimus, sakančius, kokia sėkminga buvo naujovė. Tačiau lankydamasis daugelyje šalių ir skaitydamas pranešimus iš jų, susidariau įspūdį, kad šią praktiką visur be skirtumo sekė nepagarba [Švenčiausiajam Sakramentui] ir nesantaika.

Kaip valgio idėjos propagandos dalis, atsitikimas Emause [kai Kristus po savo Prisikėlimo valgė vakarienę su dviem sutiktais mokiniais. – red. past.] yra aprašomas (24 p.) taip, tarsi tai būtų buvęs Eucharistijos šventimas. Tai teiginys, su kuriuo nesutiks dauguma kompetentingų Biblijos tyrinėtojų[36].

Neteisėti veikimo būdai

Memoriale Domini aiškiai turi omeny, kad piktnaudžiavimas turi būti toleruojamas tik ten, kur Komunijos dalinimas į rankas buvo įsigalėjęs iki 1969 m. gegužės imtinai. Deja, Vatikanas leido plėtotis ir patvirtino šią praktiką visur, kur tik ji galėjo įsigalėti. Vėlgi, kaip būdinga „susirinkiminei Bažnyčiai“, nebuvo pateikta jokių kriterijų, kas turima omenyje, sakant „įsigalėjęs“. Ar tai reiškia vienintelį kunigą, duodantį Komuniją į rankas vienam žmogui visose Jungtinėse Amerikos Valstijose? Ar tai reiškia 50% kiekvienos vyskupijos parapijų?

Šis ypatingos svarbos klausimas buvo iškeltas Joliet, Ill. vyskupo Blanchette. Kai Nacionalinė katalikų vyskupų konferencija svarstė šį klausimą 1977 m., vyskupas Blanchette pastebėjo: pagal Vatikano patvirtintą procedūrą leidžiama prašyti Šventojo Sosto leidimo, jei naujasis būdas yra įsigalėjęs. Jis teigė, kad vargu, ar vyskupai galėjo žengti antrąjį žingsnį, nežengę pirmojo:

„Aš sakiau, kad mes dabar ruošiamės diskutuoti ir turbūt balsuoti, ar norime kreiptis į Šventąjį Sostą, bet juk dar nenustatėme, ar kitoks [Komunijos dalijimo] būdas yra įsigalėjęs. Aš sakiau, kad paprasčiausia būtų paprašyti ordinarų nustatyti, ar jų vyskupijose toks būdas yra įsigalėjęs. Ordinaras turėtų tai žinoti, jis yra savo vyskupijos ganytojas. Jis turėjo paklusti ir jo kunigai privalėjo paklusti, taigi, jei kas nors turėtų žinoti, ar įsigalėjęs kitas būdas, tai būtent jis. Taigi aš paprašiau, kad darbotvarkė būtų taip pataisyta, kad pirmasis žingsnis būtų sužinoti, ar įsigalėjęs priešingas būdas, ir tik tada, kai tai bus patikrinta, galėsime vykdyti likusią darbotvarkę. Bet jeigu pirmasis žingsnis nėra žengtas, kaip mes galime logiškai žengti antrąjį? Toks buvo mano pasiūlymas“ [37].

Vyskupo Blanchette pasiūlymas buvo raštu paremtas penkių kitų vyskupų ir palaikomas konferencijos pirmininko. Pagal taisykles, turėjo vykti raštiškas balsavimas, tačiau naujovės šalininkai prieštaravo ir balsavo pakeldami rankas, kad išmuštų pirmininką iš pusiausvyros. Net kardinolas Krolis vėliau pasmerkė parlamentinės priemonės naudojimą, siekiant atsikratyti teisėto pasiūlymo didžiulės svarbos klausimu[38]. Dėl to atrodo visiškai protinga paklausti: kiek teisėtas buvo tas balsavimas? Vėliau, žinoma, griebtasi kitų neeilinių priemonių, kad naujovė būtų patvirtinta. Išėjusiems į pensiją vyskupams buvo neleidžiama balsuoti, o kai dauguma vis tiek nebuvo pasiekta, imta skaičiuoti nedalyvavusių vyskupų balsus, kol surinkta būtina balsų dauguma. Tie, kurie kritikavo šią naujovę, buvo užsipuolami, kad kelia triukšmą dėl tokios „smulkmenos“. Ką gi, jeigu tai smulkmena, tuomet priemonės, kurių griebtasi, siekiant jėga įvesti naujovę, buvo tikrai neįprastai stiprios.

Neabejotina, kad naujasis būdas Anglijoje ir Velse buvo paplitęs labai ribotai. Nepanašu, kad visoje šalyje būtų buvę daugiau kaip keletas dešimčių parapijų ar centrų, kuriuose buvo įvesta ši praktika.

Katalikų gyventojų masė tikrai netroško šios praktikos ir ja nesidomėjo. Tačiau anglai visus dalykus daro savaip. Niekas net negirdėjo, kad vyskupai būtų diskutavę šį klausimą, nekalbant jau apie prašymą jam indulto [leidimo]. Viskas buvo daroma visiško slaptumo sąlygomis, ir net propagandinės medžiagos gamyba vyko užkulisiuose.

Kunigai ir tikintieji buvo pastatyti prieš fait acompli [įvykusį faktą – pranc.], katalikų spauda pareigingai prikimšo savo puslapius propaganda, o knygynai bei įvairūs oficialūs centrai ėmė pardavinėti visą jų slaptai pagamintą medžiagą. Dar labiau įžeisdama žmones, Katalikų informacijos tarnyba tada pareiškė, kad vyko plačios konsultacijos su kunigais ir tikinčiaisiais![39] Tai netgi išprovokavo neigiamą komentarą leidinio „Muzika ir liturgija“ – labiausiai kraštutinių Britanijos liturginių naujovių šalininkų ruporo – 1976 m. vasaros numeryje. Nors, kaip ir buvo galima tikėtis, entuziastingai sutikęs Komunijos dalijimą į rankas, vedamasis teigė:

„Būdas, kuriuo ji buvo įvesta, nevykęs... Nacionalinė liturginė komisija aiškiai buvo pasirengusi atviram nepasitenkinimui: kaip kitaip paaiškinti tą kvailą slaptumą, kuriuo buvo apgaubtas visas reikalas (kunigams apie tai buvo pranešta tik kelios dienos prieš pradinę datą su griežtomis instrukcijomis, išdėstytomis posakiais, panašiais į „neviešinti iki tos ir tos datos 01 00 val.“). Tokiu pačiu mąstymo būdu tikriausiai galima paaiškinti, atvirai kalbant, gana nuobodų C. T. S. [Katalikų tiesos bendrijos] apžvalginį pamfletą: visi argumentai ir dokumentacija, įrodinėjantys vis tą patį, tikriausiai turėjo tikslą nuleisti garą „opozicijai“ dar prieš tai, kai ji gaus šansų įsibėgėti. Gaila, kad šioje propagandoje būta kelių klaidingų faktų bei neteisingų citatų, kurias godžiai pastvėrė priešininkai ir kurios sukėlė kiek ciniško linksmumo šalininkams.“

Blogiausia iš šių faktinių klaidų buvo teiginys, kad Rytų Bažnyčios išlaikė šventosios Komunijos dalijimo į rankas praktiką. Tai yra visiška nesąmonė, kadangi Rytų Bažnyčių (tiek unitų, tiek stačiatikių) praktika yra tokia, kad pasauliečiai priima Komuniją abiem pavidalais, kunigas ją šaukšteliu uždeda ant liežuvio. Stačiatikių liturgijos pabaigoje palaiminta duona kartais išdalijama bendruomenei. Ji būna nekonsekruota ir yra priimama į rankas. Galbūt dėl šios priežasties kai kurie nestačiatikiai įsivaizduoja, kad Komunija dalijama į rankas. Faktas, kad šis pamfletas buvo parašytas kun. Anthony‘o Boylano, Anglijos ir Velso Liturgijos komisijos generalinio sekretoriaus, yra tik vienas iš tipiškų pavyzdžių, kad daugybė žmonių, save vaizduojančių liturgijos ekspertais, yra visiškai neišprusę.

Aš parašiau ne vienam įtakingam prelatui, įskaitant apaštalinį delegatą, apie neteisingus teiginius, pateiktus C. T. S. knygelėje. Atsakyme iš jo sekretoriaus buvo sutinkama su mano mintimi, kad teiginiai buvo neteisingi, kad dėl to apgailestaujama ir kad pamfletą reikėtų pašalinti iš apyvartos. Tai įvyko 1976 m. rugpjūtį, bet tas pats neteisingas pamfletas pardavinėjamas iki šiol!

Metodai, kuriais protestantiška Komunijos dalinimo į rankas praktika buvo įvesta Britanijoje ir JAV, tikrai iliustruoja mintį, pateiktą šios studijos pradžioje: „Komunijos į rankas įvedimas yra ypatingai reikšmingas dėl to, kad jis įkūnija „Vatikano II Susirinkimo dvasią“, dvasią, kuri yra persmelkusi „susirinkiminę Bažnyčią“, kuriai arkivyskupui Lefebvre‘ui buvo įsakyta paklusti“ [40].

Išties, kuo labiau suvoki, koks nešvarus dviveidiškumas buvo būdingas kiekvienam šios protestantiškos praktikos įvedimo žingsniui, tuo labiau turi žavėtis šio šventojo prelato drąsa, sąžiningumu ir ortodoksiškumu!

Teisėtas pasipriešinimas

Apgaulinga propaganda, vykdyta tokių publikacijų kaip „Kristaus Kūnas“ JAV arba „Šventosios Komunijos priėmimas į rankas“ Anglijoje, buvo šimtus, tūkstančius kartų pakartota oficialioje katalikų spaudoje. Buvo pasiektas sutarimas. Komunija į rankas dabar yra subrendusios, suaugusios, anot Vatikano II Susirinkimo, keliaujančios Dievo tautos praktika. Tai mūsų ištikimybės Šventajam Sostui testas. Tie, kurie priešinasi jai, yra reakcingi, neapsišvietę, nejaučiantys „Vatikano II Susirinkimo dvasios“, nevisuomeniški, nepaklusnūs Šventajam Tėvui ir t. t. Jie turi būti laikomi nesantūriais ekstremistais vien dėl to, kad priešinasi vyraujančiam kaprizui. Tai nėra naujas reiškinys, jį komentavo dar kardinolas Newmanas:

„Jeigu dauguma žmonių visada yra plačiame kelyje, „kuris veda į pražūtį“, tai nėra pagrindo manyti, kad norėdami būti teisūs savo religinėse pažiūrose, mes turime sutikti su dauguma. Veikiau, kokie yra tie asmenys, tokios ir jų nuomonės. Atrodo, kad tos nuomonės, kurios yra populiarios, visada yra klaidingos ir pavojingos, nes jos yra populiarios. Ištikimai tarnaujantys Dievui visada turi tikėtis, kad bus savosios kartos palaikyti keistais, nenuosaikiais ir linkusiais į kraštutinumus. Jie nėra tokie – jie turi saugotis, kad netaptų tokiais. Jeigu jie bus tokiais, jie bus taip pat neteisūs, kaip ir dauguma, nors kitais atžvilgiais ir skirtųsi nuo jos. Tačiau tai, kad dauguma juos tokiais vadina, dar nėra įrodymas. Tai dar ne įrodymas, kad jie yra tokie, jei daugelis juos tokiais laiko, jei ignoruoja jų mokymą, atmeta jų argumentus nepasakę nė žodžio, elgiasi su jais grėsmingai, yra susierzinę dėl jų arba nuožmiai jiems priešinasi. Ne, nesuskaičiuojami debesys plaukia dangumi, daugybė vėjo šuorų skrodžia orą pirmyn ir atgal – tokie pat gausūs, tokie pat šėlstantys, toli sklindantys, greitai pralekiantys, neužtikrinti ir kintantys yra ir žmonių nuomonių debesys bei audros. Taip pat staigiai, taip pat audringai ir nevaisingai jie puola tuos, kurių siela laikosi Dievo. Jie ateina ir praeina, jie neįgauna juose nei gyvybės, nei išsilaikymo. Jie tarpusavyje niekur nesutaria, išskyrus dėl to, kad grasina kaip debesys ir šluoja viską kaip vėjo gūsiai. Jie yra daugumos balsas, jie turi pasaulio galybę ir yra nukreipti prieš mažumą. Jų argumentas, vienintelis argumentas jų pusėje, yra jų vyravimas šiuo momentu – ne tai, kad jie egzistavo vakar, ne tai, kad jie egzistuos rytoj, ne tai, kad jie remiasi sveiku protu ar senoviniu tikėjimu, bet kad jie dabar tiesiog visų priimami už gryną pinigą ar, galbūt, mano, kad taip parašyta Šventajame Rašte ir dėl to negali būti diskutuojama. Taip yra ne todėl, kad jie turi daugumą balsų ilgais laikotarpiais, bet todėl, kad jiems pavyko būti gausiausiai išpažįstamiems šią praeinančią valandą.“ [41]

Taigi, kai Komunijos į rankas praktika buvo įvedinėjama, liberalai nesusidūrė su dideliu pasipriešinimu. Nors remiančių naujovę skaičius buvo minimalus, bet tai neturėjo reikšmės liberalų kampanijai. Revoliucionieriams nereikia masinės paramos, jiems tiesiog užtenka minimalaus pasipriešinimo. Katalikų, kurie išdrįs stoti į mūšį prieš piktnaudžiavimą, skaičius bus iš tiesų labai mažas, netgi tarp tų, kurie su juo nesutinka. Tendencija, vyraujanti tarp vadinamųjų konservatorių, yra murmėti prieš kiekvieną piktnaudžiavimą, kai jis atsiranda, o vėliau priimti jį. Vienas dalykas yra neabejotinas: kunigai ir pasauliečiai, kurie priima šį piktnaudžiavimą, priims viską. Deja, tie, kurie yra pasiruošę stoti ginti Švenčiausiojo Sakramento, gali tikėtis, kad bus užpulti daugumos balso ir pasaulio galybės. Bet jie gali guostis faktu, kad jie yra geroje draugijoje.

Šią studiją užbaigsime Dietricho von Hildebrando pastaba iš knygos, kurią kiekvienas katalikas turėtų nusipirkti, perskaityti ir dažnai skaityti iš naujo. Daug labiau raminantis dalykas yra laikytis jo požiūrio, negu tų, kurie mano, kad būti teisiam reiškia priimti nuomonę, vyraujančią šiuo momentu – ir laikytis jos tik tol, kol ji vyraus.

Dietrichas von Hildebrandas rašė:

„Nelaimei, daugelyje vietų Komunija yra dalinama į rankas. Kokia prasme tai laikoma Šventosios Komunijos priėmimo atnaujinimu ir pagilinimu? Galbūt ta virpanti nuolanki pagarba, su kuria mes priimame šią nesuvokiamą dovaną, padidėja, kai mes pakartotinai ją priimame iš savo nekonsekruotų rankų, o ne iš konsekruotų kunigo rankų?

Nesunku pastebėti, kad pavojus, jog konsekruotos Ostijos dalelės nukris ant žemės, nepalyginamai padidėja, jos šventumo išniekinimo, o iš tiesų – siaubingos šventvagystės pavojus yra labai didelis. O ką gi apskritai laimime? Argumentas, kad prisilietimas prie rankos padaro Ostiją tikresne, be abejonės yra gryna nesąmonė. Juk čia kalbama ne apie Ostijos materijos realumą, bet apie suvokimą, kuris pasiekiamas tik tikėjimu, kad Ostija realiai tapo Kristaus Kūnu. Pagarbus Kristaus Kūno priėmimas į mūsų burną iš konsekruotos kunigo rankos daug labiau stiprina šį suvokimą, negu priėmimas mūsų pačių nekonsekruotomis rankomis. „Visus, tactus, gustus in te fallitur, sed auditu solo tuto creditur“, – sako šv. Tomas Akvinietis savo nuostabiame himne Adoro te (Regėjimas, lytėjimas ir skonis klysta dėl tavęs, tiktai per klausą duodamas tikras tikėjimas).“ [42]

 

PRIEDAI

Romos vikariato komunikatas dėl Šventosios Komunijos dalinimo

Šis komunikatas pasirodė Revista Diocesana di Roma [„Romos vyskupijos apžvalga“], Nr. 7–8, 1977, p. 691–692, išleistas suderinus su nuostatais, galiojančiais visoje Italijoje.

Šis Vikariatas dažnai gauna iš kunigų, vienuolių ir pasauliečių prašymų paaiškinti kai kuriuos klausimus apie eucharistinę Komuniją.

Jie klausia būtent šių dalykų:

1. Ar mūsų diecezijoje jie turėtų laikyti save saistomais taisyklės dalinti šventąją Komuniją tradiciniu būdu, kuri galiojo iki šiol, ar yra duodamas leidimas ją dalinti į rankas, jau suteiktas kai kurioms šalims, kurios to prašė ir gavo atitinkamą indultą iš Šventojo Sosto, pagrįstą nuostata, esančia 1969 m. gegužės 29 d. Instrukcijoje Memoriale Domini (plg. AAS 61, p. 544–547)?

2. Ar priimančiam Komuniją leidžiama imti konsekruotą duoną tiesiogiai savo paties ranka iš komuninės arba nuo patenos, o nuo altoriaus – Viešpaties Kraujo taurę, kaip tai daro celebrantas ir kompetentingas dvasininkas, kurie dalina Komuniją tikintiesiems?

Į šiuos klausimus Vikariatas atsako:

1. Dėl Komunijos dalinimo į burną, yra pabrėžiama, kad nebuvo padaryta jokio pakeitimo Italijos vyskupų konferencijos 1974 m. priimtame sprendime išlaikyti tradicinę praktiką (plg. generalinio Sekretoriato aplinkraštį Nr. 1197/74, esantį Liturgia Nr. 189, 1975, p. 67–68). Dėl to Romoje visi kunigai taip pat yra įpareigoti griežtai laikytis šios taisyklės, visiškai atitinkančios tai, kas buvo autoritetingai nustatyta Italijos vyskupų.

2. Dėl praktikos, priimtos kai kuriose tikinčiųjų grupėse ir kai kuriose religinėse bendruomenėse – duoti Komuniją tiesiogiai sau patiems, mes primename, kad veiksmas, atliktas Kristaus įsteigiant Eucharistiją ir patvirtintas Bažnyčios tradicijos, yra pakartojamas tinkamesniu būdu tada, kai eucharistinė Duona yra iš tikrųjų duodama arba dalinama tikintiesiems (plg. Mt 26, 26; Mk 14, 22; Lk 22, 19). Dėl šios priežasties apeigynas De sacra Communione et de Cultu mysterii eucharistici extra Missam [„Dėl Šventosios Komunijos ir dėl Eucharistijos paslapties kulto ne Mišių metu“] (plg. Tip. Poliglotta Vaticana, 1973) Nr. 21, par.IV nustato: „Šventoji Komunija turi būti dalinama kompetentingo dvasininko, kuris parodo ir duoda priimančiajam konsekruotos Duonos gabalėlį“.

Iš Vikariato rūmų

1977 m. liepos 1 d.

 

Memoriale Domini, Instrukcija apie Šventosios Komunijos dalinimo būdą

Dievo Kulto Kongregacija, 1969 m. gegužės 29 d.

Švęsdama Viešpaties atminimą, Bažnyčia tuo ritualu liudija savo tikėjimą ir garbinimą Kristaus, kuris yra aukoje ir kuris duodamas kaip maistas dalyvaujantiems Eucharistijos stale.

Dėl šios priežasties labai svarbu, kad Eucharistija būtų celebruojama ir dalinama garbingiausiu ir vaisingiausiu būdu, laikantis nepakeistos mus palaipsniui pasiekusios tradicijos, kurios turtai įsiliejo į Bažnyčios praktiką ir gyvenimą. Istorijos dokumentai rodo, kad būta įvairių šventosios Eucharistijos celebravimo ir priėmimo būdų. Netgi mūsų laikais į Eucharistijos šventimą buvo įvesta daug ir svarbių ritualo pakeitimų, kad jis labiau atitiktų dvasinius bei psichologinius šių dienų žmonių poreikius. Dėl įvairių aplinkybių Komunija abiem, duonos ir vyno, pavidalais, kuri buvo kadaise paplitusi lotyniškajame rituale, bet po truputį imta nebenaudoti, buvo vėl padaryta disciplinos, nustatančios tikinčiųjų Švenčiausiojo Sakramento priėmimo būdą, dalimi. Tridento Susirinkimo laikais buvo nustatytas ir visur galiojo kitoks būdas; Susirinkimas jį patvirtino ir gynė jį kaip tinkamą to meto sąlygoms[43].

Atnaujinus Komunijos priėmimo būdą, buvo pasiekta aiškesnė ir gyvesnė Eucharistinės puotos ženklų reikšmė ir visiškas Kristaus įsakymo įvykdymas. Tuo pat metu pilnas dalyvavimas Eucharistijos šventime, išreikštas sakramentine Komunija, neseniai kai kuriose vietose sužadino troškimą sugrįžti prie praktikos, kuria eucharistinė Duona padedama ant rankos tikinčiajam, kuris ją priima pats, įdėdamas sau į burną.

Kai kuriose bendruomenėse ir vietovėse šis ritualas buvo net naudojamas, pirmiau negavus tam Apaštalų Sosto leidimo ir kartais tinkamai neparuošus žmonių.

Tiesa, kad pagal seną paprotį, kadaise tikintiesiems buvo leidžiama paimti šventąjį maistą į rankas bei įdėti sau į burną, o ankstesniame laikotarpyje – netgi neštis Švenčiausiąjį Sakramentą su savimi iš celebravimo vietos ypač tam, kad galėtų priimti jį kaip viatiką, jeigu jiems tektų kentėti dėl tikėjimo išpažinimo.

Nepaisant to, Bažnyčios nurodymai ir Tėvų raštai pateikia apsčiai liudijimų apie didžiulį atsargumą ir pagarbą, rodytą šventajai Eucharistijai. Nes „niekas... nevalgo šio kūno, jei pirmiau jo nepagarbina“ [44] ir kiekvienas priimantysis yra perspėjamas: „...Priimk ir rūpinkis, kad nei dalelė jo nebūtų tau prarasta“ [45], „nes tai yra Kristaus Kūnas“ [46].

Vėliau rūpinimasis Viešpaties Kūnu ir Krauju bei jo teikimas buvo ypatingu būdu patikėtas įšventintiems dvasininkams arba asmenims, paskirtiems toms pareigoms: „Kai vadovas baigia maldas ir visi žmonės atlieka aklamaciją, tie iš mūsų, kuriuos mes vadiname diakonais, išdalina dalį duonos, vyno ir vandens, kuriais buvo atliekamas dėkojimas, kiekvienam iš esančių bei atneša juos tiems, kurie nedalyvavo“ [47].

Pareigos nunešti Eucharistiją tiems, kurie nedalyvavo, greitai buvo patikėtos vien tik įšventintiems dvasininkams, siekiant, kad būtų labiau pasirūpinta pagarba, priderančia Kristaus Kūnui, o taip pat ir žmonių reikmėmis. Vėlesniame laikotarpyje, po to, kai buvo giliai suvokta tikroji Eucharistinės paslapties reikšmė, jos poveikis ir Kristaus buvimas joje, iš stipraus pagarbos jausmo šiam šventam Sakramentui ir iš nuolankumo, kurio reikalauja jo priėmimas, buvo įvestas paprotys, kad pats dvasininkas įdeda gabalėlį konsekruotos duonos į Komuniją priimančiojo burną.

Atsižvelgiant į Bažnyčios kaip visumos dabartinę padėtį, šis Komunijos dalinimo būdas turi būti išlaikytas, ne tik dėl to, kad jis remiasi daugelio amžių tradicija, bet ypač dėl to, kad jis yra tikinčiųjų rodomos nuolankios pagarbos Eucharistijai ženklas, kuris jokiu būdu nesumažina asmeninės vertės tų, kurie prisiartina prie šio didaus Sakramento, ir yra pasiruošimo, reikalingo tikrai vaisingam Viešpaties Kūno priėmimui, dalis[48].

Ši nuolanki pagarba ženklina ne bendrumą „bendroje duonoje ir gėrime“ [49], bet Viešpaties Kūne ir Kraujyje. Per ją „Dievo tauta dalyvauja velykinės aukos palaiminimuose, atnaujina naująją sandorą, kadaise Dievo sudarytą su žmogumi Kristaus Kraujyje ir su tikėjimu bei viltimi numato bei tikisi dalyvauti eschatologiniame pokylyje Tėvo karalystėje“ [50].

Be to, šis Komunijos priėmimo būdas, kuris dabar turi būti laikomas įsakytas papročio, veiksmingiau užtikrina, kad šventoji Komunija bus dalinama su derama pagarba, puošnumu ir garbingumu; kad bus išvengta bet kokio pavojaus paniekinti Eucharistinius pavidalus, kuriuose „substanciškai yra ir ypatingu būdu amžinai išlieka visas Kristus, Dievas ir žmogus“ [51]; ir galų gale, kad bus išlaikyta Bažnyčios visuomet vertinta rūpestinga pagarba netgi mažoms konsekruotos duonos dalelėms: „Jei tu leidai, kad nors kiek jos pasimestų, laikyk, kad praradai vieną iš savo kūno narių“ [52].

Remdamasis tuo, kad kelios vyskupų konferencijos ir atskiri vyskupai prašė leisti jų teritorijoje konsekruotos duonos davimo į tikinčiojo rankas praktiką, Aukščiausiasis Pontifikas nutarė, kad visoje Lotynų Bažnyčioje būtų atsiklausta kiekvieno vyskupo nuomonės dėl šio ritualo įvedimo tinkamumo. Tokios svarbos dalyko, kuris remiasi labai sena ir gerbtina tradicija, pakeitimas, ne tik siejasi su disciplina, bet ir gali sukelti pavojų. Dėl naujo šventosios Komunijos dalinimo būdo galima bijoti pagarbos šiam kilniam altoriaus Sakramentui sumažėjimo, jo išniekinimo arba teisingos doktrinos iškraipymo.

Dėl to vyskupams buvo pateikti trys klausimai. Iki kovo 12 gauti tokie atsakymai: 

1. Ar atrodo, kad reikėtų priimti pasiūlymą, pagal kurį šalia tradicinio būdo būtų leidžiamas šventosios Komunijos priėmimo į rankas ritualas?

Taip: 567

Ne: 1233

Taip, su išlygomis: 315

Negaliojantys balsai: 20.

2. Ar eksperimentai su šiuo naujuoju ritualu turėtų pirmiausia būti atlikti mažose bendruomenėse, su vietos ordinaro sutikimu?

Taip: 751

Ne: 1215

Negaliojantys balsai: 70.

3. Ar manote, kad tikintieji po gerai suplanuoto katechetinio paruošimo noriai priimtų tokį ritualą?

Taip: 835

Ne: 1185

Negaliojantys balsai: 128.

Iš gautų atsakymų aišku, jog gerokai didesnis vyskupų skaičius jaučia, kad dabartinė disciplina apskritai neturėtų būti keičiama, o jeigu ji būtų pakeista, būtų įžeisti tų vyskupų bei daugelio tikinčiųjų jausmai ir dvasiniai vertinimai.

Apsvarstęs pastebėjimus ir patarimus tų, kuriuos „Šventoji Dvasia, kaip vyskupus, paskyrė valdyti“[53] Bažnyčias, atsižvelgdamas į reikalo rimtumą ir pateiktų argumentų svarbą, Aukščiausiasis Pontifikas nusprendė, kad nuo seno priimtas šventosios Komunijos dalinimo tikintiesiems būdas neturi būti keičiamas.

Dėl to Apaštalų Sostas primygtinai ragina vyskupus, kunigus ir tikinčiuosius laikytis šio įstatymo, galiojančio ir vėl patvirtinto, paremto katalikų episkopato daugumos sprendimu, ta forma, kuria naudojasi dabartinis šventosios liturgijos ritualas, besirūpinant Bažnyčios bendruoju gėriu.

Jeigu priešingas būdas, būtent šventosios Komunijos dalinimas į rankas, jau įsigalėjo kurioje nors vietoje, siekdamas padėti vyskupų konferencijoms atlikti jų ganytojiškas pareigas dažnai sunkiomis šiandienos sąlygomis, Apaštalų Sostas patiki konferencijoms pareigą ir funkciją įvertinti ypatingas aplinkybes, jei jų yra. Jos gali priimti šį sprendimą tuo atveju, jei bus išvengta bet kokio nepakankamos pagarbos ar neteisingų nuomonių tikinčiųjų protuose apie šventąją Eucharistiją pavojaus ir jei bet kokie kiti netinkami dalykai bus kruopščiai pašalinti.

Dar daugiau, kad tas būdas būtų teisingai įvedamas, vyskupų konferencijos, atlikusios išmintingą tyrimą, turėtų imtis atitinkamų atsargumo priemonių. Sprendimas turi būti padaromas dviejų trečdalių dauguma slaptu balsavimu.

Tos atsargumo priemonės tada turėtų būti pasiūlomos Šventajam Sostui būtinam patvirtinimui kartu su tiksliu paaiškinimu priežasčių, kurios paskatino konferencijas imtis tokio veiksmo. Šventasis Sostas rūpestingai pasvers atskirus atvejus, prisimindamas ryšius, kurie sieja kelias vietines bažnyčias tarpusavyje ir su visa Bažnyčia, siekdamas užtikrinti bendrąjį gėrį bei tobulėjimą ir tikėjimo bei pamaldumo padidėjimą, kuris plaukia iš abipusio gero pavyzdžio.

Ši Instrukcija, paruošta specialiu Aukščiausiojo Pontifiko Pauliaus VI pavedimu, buvo jo deramai patvirtinta apaštalinio autoriteto galia 1969 m. gegužės 28 d. Popiežius Paulius taip pat nutarė, kad vyskupų konferencijų pirmininkai turi ją pateikti vyskupų dėmesiui.

Nepaisant visų tam prieštaraujančių [ankstesnių dokumentų]. 

Roma, 1969 m. gegužės 29 d.

Kard. Benno Gut, Prefektas

A. Bugnini, Sekretorius

(Michael Davies, On Communion in the Hand and Similar Frauds, The Remnant Press, St. Paul, 1985. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius.) 

 

Lietuvos Vyskupų Konferencijos Liturginės komisijos nutarimas dėl Komunijos priėmimo

1997 m. sausio 9 d.

Lietuvos Vyskupų Konferencija sausio 9 dienos posėdyje atkreipė dėmesį į tai, kad kai kuriose Lietuvos bažnyčiose tikintiesiems Šventąją Komuniją pradedama dalyti į rankas.

Liturginius pakeitimus kiekviename krašte daro Vyskupų Konferencijos, suderinusios juos su Šventuoju Sostu. Lietuvos vyskupai mano, kad ir toliau palaikytinas pagarbus Lietuvos tikinčiųjų Šventosios Komunijos priėmimo būdas, ir ragina kunigus bei tikinčiuosius neatsisakyti iš gilaus tikėjimo plaukiančių savojo krašto tradicijų bei neskubėti perimti Vakaruose paplitusio papročio imti Komuniją į rankas.

Lietuvos Vyskupų Konferencija, atsižvelgdama į susiklosčiusias pamaldumo ir pagarbos Eucharistijai tradicijas, neįveda Lietuvoje praktikos dalyti Komuniją į rankas.

 

(„Bažnyčios žinios“, 1997 m. sausio 27, Nr. 2)

[1] Michael Davies, Pope John‘s Council, Dickinson, Angelus Press, 1980. – red. past.

[2] The Great Terror, Pelican edition, p. 740.

[3] Pierre Teilhard de Chardin (1881–1955), jėzuitų teologas modernistas, kurio evoliucionistinės teorijos turėjo įtakos Vatikano II Susirinkimo dokumentams. – red. past.

[4] 1974 m. lapkričio 21 d. deklaracija.

[5] John Henry Newman, Essay on the Development of Christian Doctrine, 1845. – red. past.

[6] Šis principas detaliai aptariamas mano knygoje Cranmer‘s Godly Order, p. 57 ir knygelėje The Roman Rite Destroyed, p. 20–21.

[7] Essay on the Development of Christian Doctrine, ch. V, sect. VI, 4.

[8] The Devastated Vineyard, Franciscan Herald Press, p. 41.

[9] Šv. Grigalius Didysis, Dialog. III, 3 // PL 77, 224.

[10] PL 77, 994.

[11] Kai kurie autoriai mano, kad Rouen sinodas įvyko devinto amžiaus viduryje. Kiti kalba apie du sinodus. Tačiau svarbu faktas, kad Komunija į rankas buvo pasmerkta kaip piktnaudžiavimas, o ne tiksli sinodo data.

[12] The Mass of the Roman Rite, London, 1959, p. 510.

[13] The Clergy Review, August 1972, p. 628.

[14] Žr. mano knygelę The Tridentine Mass and the New Mass, The Remnant Press.

[15] J. O‘Brien, History of the Mass, New York, 1888, p. 381.

[16] Šis tikėjimas buvo didelis keblumas XVI a. protestantams reformuotojams. Juk šventasis net kalba apie substancijos pakeitimą elementuose, panašiai, kaip tai išreikšta transsubstanciacijos doktrinoje.

[17] S. Cyrilli Catechesis mystagogica V, 21–22, ed. Touttee-Maran, S. Cyrilli Hieros. opera omnia, Veneciae, 1763, p. 331–332; išleista Migne, PG 33. Dėl abejotinos šio darbo autorystės žr.: J. Quasten, Patrology, t. III, Utrecht, Antwerp, 1963, p. 364–366.

[18] Šv. Kirilo Aleksandriečio Išėjimo knygos komentaras: Glaphyra in Exodum, II, ed. Aubert, S. Cyrilli Alexandriae opera, Paris, 1638, t. I, p. 270–271; išleista Migne, PG 69.

[19] Theodoretus de Cyrrhus, In Canticum Canticorum interpretatio, I, 1, ed. Schultze-Noesselt, Theodoreti Cyrrhensis opera, Halle, 1769–1774, t. II, p. 1 ir toliau; išleista Migne, PG 81, 27 ir toliau.

[20] De fide orthodoxa, IV, 13; išleista Migne, PG 94, 1149B.

[21] Summa theologica, III q. 82 a. 3 corp.

[22] The Catholic Encyclopedia, 1913, t. IV, p. 649.

[23] The Decomposition of Catholicism, Franciscan Herald Press, 1969, p. 99.

[24] The Devastated Vineyard, p. 71.

[25] Catechesis mystagogica XVI, 10.

[26] Thomas Cranmer (1489–1556), anglikonų liturgijos kūrėjas. – red. past.

[27] Tai originali redakcija, bet Bucerio Censura dabar buvo perleista su paraleliniu lotynišku tekstu ir anglišku vertimu: Martin Bucer and the Book of Common Prayer, ed. E. C. Whitaker, Mayhew-McCrimmon, Essex.

[28] J. A. Jungmann, SJ, The Early Liturgy, Notre Dame Press, 1959, p. 138.

[29] Ant patiesto korporalo šv. Mišių metu dedama konsekruota Ostija ir taurė; pala taurė uždengiama; purifikatoriumi šluostoma taurė, kunigo lūpos ir pirštai. – red. past.

[30] Speciali vieta zakristijoje pilti nenaudojamam švęstam vandeniui ar vandeniui, kuriuo plauti su Švč. Sakramentu lietęsi daiktai. – red. past.

[31] N. J. Bull, Symbols, Part 2, Actions, London, 1967.

[32] Žr., pvz., 3 Kar 8, 54; Dan 6, 10; Lk 22, 41; Apd 9, 40; Apd 20, 36.

[33] Ateikime, pagarbinkime ir pulkime kniūbsti prieš Dievą (Ps 94, 6). – red. past.

[34] Gilbert Keith Chesterton (1874–1936) – žymus anglų rašytojas, katalikybės apologetas. – red. past.

[35] The Wanderer, 1978 01 12.

[36] A Catholic Commentary on Holy Scripture, London, 1953, p. 969–970.

[37] National Catholic Register, 1977 06 12.

[38] Ibid.

[39] The Tablet, 1976 05 22, p. 507.

[40] Ši frazė buvo naudojama arkivyskupo (dabar kardinolo) Benellio laiške arkivyskupui Lefebvre‘ui, datuotame 1975 m. birželio 25 d. Arkivysk. Benellis reikalavo tikros ištikimybės ne Katalikų Bažnyčiai, bet susirinkiminei Bažnyčiai („la fidelite veritable a l‘Eglise conciliaire“). Visas šio laiško tekstas pasirodė Itineraires, Nr. 206, 1976 rugsėjį.

[41] Parochial and Plain Sermons, vol. V, Serm. XVII, Many Called, Few Chosen. Taip pat randama knygoje Newman Against the Liberals, p. 253.

[42] The Devastated Vineyard, p. 67–68.

[43] Plg. Tridento Susirinkimas, XXI sesija, doktrina dėl Komunijos abiem pavidalais ir Komunijos vaikams: Denz. 1726–1717 (930); XXII sesija, dekretas dėl prašymo leisti prie taurės: Denz. 1760.

[44] Augustinas, Enarrationes in palmos, 98, 9 // PL 37, 1264.

[45] Plg. Kirilas Jeruzalietis, Catecheses mystagogicae, V, 21 // PG 33, 1126.

[46] Ipolitas, Traditio apostolica, n. 37; ed. B. Botte, 1963, p. 84.

[47] Justinas, Apologia I, 65 // PG 6, 427.

[48] Plg. Augustinas, Enarrationes in psalmos, 98, 9 // PL 37, 1264–1265.

[49] Plg. Justinas, Apologia I, 66 // PG 6, 427; Plg. Irenėjus, Adversus haereses, 1.4, c. 18. n. 5 // PG 7, 1028–1029.

[50] Šv. Apeigų Kongregacija, Instrukcija Eucharisticum mysterium, 3a // AAS 59 (1967), p. 541.

[51] Plg. ibid. Nr. 9, p. 547.

[52] Kirilas Jeruzalietis, Catecheses mystagogicae, V. 21 // PG 33, 1126.

[53] Plg. Apd 20, 28 ir plg. Vatikano II Susirinkimo Dekretą Christus Dominus, Nr. 38, 4 // AAS 58 (1966), p. 693.