Tradicinių Mišių vertimas

Pateikiamas kun. E. Naujokaičio atliktas lotyniškojo teksto vertimas, paremtas įvairiais lietuviškais Mišių teksto leidimais. Įterpiami pagrindinių Mišių dalių pavadinimai. 

Santrumpos: S. – Sacerdos, kunigas; M. – Ministri, patar­nautojai; V. – Versus, posmas, eilutė; R. – Responsum, atsakymas.

VARDAN Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. 

 

Įžengsiu prie Dievo altoriaus. 

 

Prie Dievo, kuris linksmina mano jaunystę. 

 

Teisk mane, Dieve, ir gink mano bylą nuo nešventos giminės; gelbėk mane nuo neteisaus ir klastingo žmogaus. 

M. Nes tu, Dieve, mano stiprybė; kam gi atstūmei mane, ir kodėl aš vaikščioju nuliūdęs, priešo prispaustas? 

S. Siųsk savo šviesą ir savo tiesą; ji išves mane ir nuves į tavo šventąjį kalną ir į tavo padangtes. 

M. Ir įžengsiu prie Dievo altoriaus; prie Dievo, kuris linksmina mano jaunystę. 

S. Aš garbinsiu tave kanklėmis, Dieve, mano Dieve; mano siela, kodėl tu nuliūdus ir kam mane gąsdini? 

M. Turėk viltį Dieve, nes dar jį garbinsiu; jis mano veido išgelbėjimas ir mano Dievas. 

S. Garbė Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. 

M. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen. 

 

Įžengsiu prie Dievo altoriaus. 

R. Prie Dievo, kuris linksmina mano jaunystę. 

 

V. Mūsų pagalba Viešpaties varde. 

R. Kuris padarė dangų ir žemę. 

 

Mišiose už mirusius ir laikų ciklo Mišiose nuo I Kančios sekmadienio iki Viešpaties vakarienės ketvirtadienio imtinai psalmė Teisk mane, Dieve su Garbė Tėvui ir antifonos pakartojimu praleidžiama, bet, sukalbėjus Vardan Tėvo, Įžengsiu ir Mūsų pagalba, atliekamas toks išpažinimas:

Prisipažįstu visagaliam Dievui, palaimintajai visuomet Mergelei Marijai, palaimintajam Mykolui Arkangelui, palaimintajam Jonui Krikštytojui, šventiesiems apaštalams Petrui ir Pauliui, visiems šventiesiems ir jums, broliai, kad labai nusidėjau mintimi, žodžiu ir darbu: (Tris kartus mušasi į krūtinę, tardamas:) mano kaltė, mano kaltė, mano didžiausia kaltė. Todėl prašau palaimintąją visuomet Mergelę Mariją, palaimintąjį Mykolą Arkangelą, palaimintąjį Joną Krikštytoją, šventuosius apaštalus Petrą ir Paulių, visus šventuosius ir jus, broliai, melsti už mane Viešpatį, mūsų Dievą. 

Tepasigaili tavęs visagalis Dievas ir, atleidęs tavo nuodėmes, tenuveda tave į amžinąjį gyvenimą. 

Kunigas taria: Amen, ir atsitiesia. Tuomet patarnautojai pakartoja išpažinimą: ten, kur kunigas kalbėjo jums, broliai ir jus, broliai, patarnautojai sako tau, tėve ir tave, tėve.  

Tepasigaili jūsų visagalis Dievas ir, atleidęs jūsų nuodėmes, tenuveda jus į amžinąjį gyvenimą. R. Amen. 

 

Mūsų nuodėmių dovanojimą, išrišimą ir atleidimą tesuteikia mums visagalis ir gailestingasis Viešpats.  

R. Amen.

V. Dieve, tu atsigręžęs mus atgaivinsi. 

R. Ir tavo liaudis džiaugsis tavyje. 

V. Parodyk mums, Viešpatie, savo gailestingumą. 

R. Ir suteik mums savo išganymą. 

V. Viešpatie, išklausyk mano maldą. 

R. Ir mano šauksmas tave tepasiekia. 

V. Viešpats su jumis. 

R. Ir su tavo dvasia. 

Ir skėsdamas bei sudėdamas rankas, aiškiu balsu taria: Melskimės. Lipdamas prie altoriaus, tyliai kalba:

Pašalink nuo mūsų, meldžiame, Viešpatie, mūsų nedorybes, kad būtume verti su tyromis sielomis įeiti į Šventų švenčiausiąją. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen. 

Meldžiame tave, Viešpatie, kad per tavo šventųjų (pabučiuoja altoriaus vidurį), kurių relikvijos čia yra, ir visų šventųjų nuopelnus teiktumeis atleisti visas mano nuodėmes. Amen.

 

 

Būk pa+laimintas to, kurio garbei sudegsi. Amen.  

 

 

[Įžengimo antifona

PRISIMINK savo gailestingumą, Viešpatie, ir savo pasigailėjimą, esantį nuo amžių, kad mūsų priešai niekad mums neviešpatautų; išvaduok mus, Izraelio Dieve, iš visų mūsų vargų.  

Į tave, Viešpatie, keliu savo sielą, mano Dieve, tavimi pasitikiu, neraudonuosiu.  

V. Garbė Tėvui, [ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.  

R. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen.  

Pabaigus, kartojama antifona Prisimink iki psalmės.]]

 

 

Viešpatie, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk.

Kristau, pasigailėk. Kristau, pasigailėk. Kristau, pasigailėk.

Viešpatie, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk. 

 

Tada ties altoriaus viduriu, skėsdamas ir sudėdamas rankas, kiek palenkdamas galvą, kalba, jeigu reikia kalbėti, Garbė Dievui aukštybėse, ir tęsia sudėjęs rankas. Kai taria lenkiamės tau, dėkojame tau, Jėzau Kristau ir priimk mūsų maldavimus, palenkia galvą; gale kalbėdamas su Šventąja Dvasia, žegnojasi nuo kaktos iki krūtinės.

[Gavėnioje Garbė Dievui aukštybėse nekalbama.]

Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms. Šloviname tave, aukštiname tave, lenkiamės tau, garbiname tave; dėkojame tau dėl tavo didžios garbės, Viešpatie Dieve, dangaus Valdove, visagali Dieve Tėve. Viešpatie vienatini Sūnau, Jėzau Kristau. Viešpatie Dieve, Dievo Avinėli, Tėvo Sūnau. Tu naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų. Tu naikini pasaulio nuodė­mes, priimk mūsų maldavi­mus. Tu sėdi Tėvo dešinėje, pasigailėk mūsų. Nes tu vienas Šventas, tu vienas Viešpats, tu vienas Aukščiausiasis, Jėzau Kristau, su Šventąja Dvasia Dievo Tėvo garbei. Amen. 

Tada bučiuoja altoriaus vidurį ir, atsigręžęs į liaudį, taria:  

V. Viešpats su jumis.  

R. Ir su tavo dvasia.  

Po to kalba: Melskimės, ir oracijas, vieną ar kelias, kaip reikalauja oficijos tvarka.

[Oracija

Dieve, tu matai, kad esame visai netekę jėgų – saugok mus viduje ir išorėje, kad būtume apginti nuo visokių priešingumų kūne ir apvalyti nuo nedorų minčių sieloje. Per mūsų Viešpatį [Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris būdamas Dievas su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.]]

 

 

Seka epistola, gradualas, traktas arba Aleliuja su eilute arba sekvencija, kaip to reikalauja laikas ar Mišių pobūdis.

 

[Skaitinys iš palaimintojo apaštalo Pauliaus Laiško tesalonikiečiams  

Broliai, prašome jus [...] mūsų Viešpatyje.

[R. Dėkojame Dievui.] 

 

Išaugo mano širdies rūpesčiai, iš mano vargų gelbėk mane, Viešpatie. V. Pažvelk į mano pažeminimą bei mano vargą ir atleisk visas mano nuodėmes. 

 

Šlovinkime Viešpatį, nes jis geras, nes jo gailestingumas amžinas. V. Kas apsakys galingus Viešpaties darbus, paskelbs visą jo šlovę? V. Palaiminti, kurie saugo teisingumą ir visuomet daro teisybę. V. Atmink mus, Viešpatie, kai padedi savo tautai, aplankyk mus savuoju išganymu.] 

 

Apvalyk mano širdį ir mano lūpas, visagalis Dieve, kuris pranašo Izaijo lūpas nuvalei degančia žarija. Teikis mane, maloningai pasigailėjęs, taip apvalyti, kad pajėgčiau vertai skelbti tavo šventąją Evangeliją. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.  

 

Teikis, pone, palaiminti.

 

Viešpats tebūna tavo širdyje ir tavo lūpose, kad vertai ir tinkamai skelbtum jo Evangeliją. Vardan Tėvo, ir Sūnaus, + ir Šventosios Dvasios. Amen. 

Ir, gavęs palaiminimą, pabučiuoja celebranto ranką. Su kitais patarnautojais, su smilkalais ir žibintais, nuėjęs į Evangelijos vietą, stovėdamas sudėtomis rankomis, taria: V. Viešpats su jumis. R. Ir su tavo dvasia. Ir tardamas Tęsinys šventosios Evangelijos pagal N., arba Pradžia, dešinės rankos nykščiu žegnoja knygą ties Evangelijos, kuri bus skaitoma, pradžia, po to save ant kaktos, burnos ir krūtinės. Patarnautojams atsakius Garbė tau, Viešpatie, triskart apsmilko knygą, po to tęsia Evangeliją sudėtomis rankomis.

 

[+ Tęsinys šventosios Evangelijos pagal Matą

[R. Garbė tau, Viešpatie.] 

Anuo metu: Jėzus pasiėmė [...] prisikels iš numirusių.

[R. Šlovė tau, Kristau.]

Tikiu.] 

Ją baigus, subdiakonas nuneša knygą kunigui, kuris pabučiuoja Evangeliją, tardamas: Per Evangelijos žodžius tebūnie ištrintos mūsų kaltės.  

Apvalyk mano širdį, kaip aukščiau, ir Teikis, Viešpatie, palaiminti. Viešpats tebūna mano širdyje ir mano lūpose, kad vertai ir tinkamai skelbčiau jo Evangeliją. Amen. 

V. Viešpats su jumis. R. Ir su tavo dvasia. Ir tardamas Pradžia arba Tęsinys šventosios Evangelijos, žegnoja knygą ir save ant kaktos, burnos ir krūtinės bei skaito Evangeliją, kaip sakyta. Ją baigus, patarnautojas atsako: Šlovė tau, Kristau, ir kunigas pabučiuoja Evangeliją, sakydamas: Per Evangelijos žodžius, kaip aukščiau.

Mišiose už mirusius kalbama Apvalyk mano širdį, bet neprašoma palaiminimo, nenešami šviestuvai ir celebrantas nebučiuoja knygos.

Po to ties altoriaus viduriu skėsdamas, pakeldamas ir sudėdamas rankas, kalba, jei reikia kalbėti, Tikiu vieną Dievą, ir tęsia sudėtomis rankomis. Kai sako Dievą, nulenkia galvą kryžiui; taip daro ir tardamas Jėzų Kristų bei garbinamą ir šlovinamą. O ties žodžiais Ir įsikūnijo priklaupia kol bus pasakyta ir tapo žmogumi. Pabaigoje ties ir būsimojo amžiaus gyvenimo žegnojasi kryžiaus ženklu nuo kaktos iki krūtinės.

 

Tikiu vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, visų regimų ir neregimų daiktų Kūrėją. Ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per jį visa yra padaryta. Jis dėl mūsų žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus. (Čia priklaupiama) Ir įsikūnijo per Šventąją Dvasią iš Mergelės Marijos, ir tapo žmogumi. Taip pat dėl mūsų nukryžiuotas; prie Poncijaus Piloto nukankintas ir palaidotas. Trečiąją dieną, pagal Raštą, prisikėlė iš numirusių. Įžengė į dangų ir sėdi Tėvo dešinėje. Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti, jo karalystei nebus galo. Ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus. Ir vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią. Pripažįstu vieną Krikštą nuodėmėms atleisti. Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžiaus gyvenimo. Amen.

Tada bučiuoja altorių ir, atsigręžęs į liaudį, taria: V. Viešpats su jumis. R. Ir su tavo dvasia. Po to taria: Melskimės ir atnašavimo antifoną.

 

[Atnašavimo antifona

Mąstau apie tavo įsakymus ir juos labai myliu, ir keliu savo rankas į tavo įstatymus, kuriuos pamilau.] 

Priimk, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve, šią be dėmės auką, kurią aš, nevertas tavo tarnas, aukoju tau, gyvajam ir tikrajam savo Dievui, už nesuskaičiuojamas savo nuodėmes, įžeidimus ir apsileidimus, už visus aplink stovinčius, taip pat už visus ištikimuosius krikščionis, gyvus ir numirusius, kad man ir jiems padėtų išsigelbėti amžinajam gyvenimui. Amen. 

Dieve, kuris nuostabiai sukūrei tokią kilnią žmogaus prigimtį ir dar nuostabiau ją atnaujinai, leisk mums per šio vandens ir vyno paslaptį tapti dalininkais dievystės tojo, kuris teikėsi tapti mūsų žmogiškumo dalininku, – Jėzaus Kristaus, tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties, kuris būdamas Dievas su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. Amen. 

 

Aukojame tau, Viešpatie, išganymo taurę, prašydami tavo gerumo, kad ji tavo dieviškosios didybės akivaizdoje pakiltų meiliu kvapu už mūsų ir viso pasaulio išganymą. Amen.

Nuolankius dvasia ir susigraudinusius širdimi priimk mus, Viešpatie, ir tokia tetampa mūsų auka šiandien tavo akivaizdoje, kad ji tau patiktų, Viešpatie Dieve. 

Ateik, Pašventėjau, visagali amžinasis Dieve, Laimina atnašas, tęsdamas: ir pa+laimink šią tavo šventajam vardui paruoštą auką. 

 

Užtariant palaimintajam Mykolui Arkangelui, kuris stovi smilkalų altoriaus dešinėje, ir visiems jo išrinktiesiems, tegul Viešpats teikiasi šiuos smilkalus pa+laiminti ir priimti jų meilų kvapą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen. 

Šie tavo palaiminti smilkalai tepakyla link tavęs, Viešpatie, ir tenusileidžia ant mūsų tavo gailestingumas. 

 

Tekyla, Viešpatie, mano malda kaip smilkalai tavo akivaizdoje, mano pakeltos rankos – kaip vakarinė auka. Pastatyk, Viešpatie, sargybą mano burnai ir sandarias duris mano lūpoms, kad mano širdis nelinktų į piktus žodžius ir nesiteisintų dėl nuodėmių.

 

Teuždega Viešpats mumyse savo meilės ugnį ir amžinos meilės liepsnas. Amen. 

 

Plausiu tarp nekaltųjų savo rankas ir laikysiuosi tavo altoriaus, Viešpatie, kad girdėčiau šlovinimo balsą ir išpasakočiau visus tavo stebuklus. Viešpatie, aš myliu tavo namų grožį ir tavo garbės gyvenimo vietą. Nepražudyk, Dieve, mano sielos su nedorėliais ir mano gyvybės su kraujo trokštančiais vyrais, kurių rankose yra neteisybė, jų dešinė pilna dovanų. Aš gi vaikščioju savo nekaltybėje, atpirk mane ir pasigailėk manęs. Mano koja stovi ant tiesaus kelio, aš garbinu tave, Viešpatie, susirinkimuose. Garbė Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai; kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen. 

 

Mišiose už mirusius bei Kančios laiku laikų ciklo Mišiose Garbė Tėvui praleidžiama.

 

Priimk, Švenčiausioji Trejybe, šią auką, kurią tau atnašaujame minėdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančią, prisikėlimą ir žengimą į dangų; taip pat palaimintosios visuomet Mergelės Marijos, palaimintojo Jono Krikštytojo, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, ir šių, ir visų šventųjų garbei, kad jiems būtų pagarbai, o mums išganymui, ir tie, kuriuos minime žemėje, teiktųsi mus užtarti danguje. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

Melskitės, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų priimtina visagaliam Dievui Tėvui.

 

Tepriima Viešpats iš tavo (arba mano) rankų šią auką savo vardo šlovei ir garbei, taip pat mūsų ir visos savo šventosios Bažnyčios naudai.

 

Kunigas nuleistu balsu taria: Amen. 

Tada, išskėtęs rankas, iškart be Melskimės prideda sekretas.

 

[Sekreta

Meldžiame, Viešpatie, permaldautas pažvelk į čia esančias aukas, kad jos būtų naudingos mūsų pamaldumui ir išganymui. Per mūsų Viešpatį [Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris būdamas Dievas su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje.] 

Gavėnios prefacija.] 

 

Jas baigiant, atėjęs iki užbaigimo, aiškiu balsu kalba: Per visus amžių amžius ir prefaciją, kaip parašyta vėliau. Prefaciją pradeda abi rankas atskirai padėjęs ant altoriaus. Jas kiek pakelia, kai sako Aukštyn širdis. Sudeda jas prie krūtinės ir palenkia galvą, kai sako Dėkokime Viešpačiui, mūsų Dievui. Tada skečia rankas ir laiko išskėstas iki prefacijos pabaigos. Ją baigus, jas sudeda ir pasilenkęs kalba Šventas. Kai sako Garbė tam, kuris ateina, žegnojasi kryžiaus ženklu nuo kaktos iki krūtinės.

 

[GAVĖNIOS PREFACIJA

 

V. Per visus amžių amžius.  

R. Amen.  

V. Viešpats su jumis.  

R. Ir su tavo dvasia.  

V. Aukštyn širdis.  

R. Keliame į Viešpatį.  

V. Dėkokime Viešpačiui, mūsų Dievui.  

R. Verta ir teisinga. Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga, kad mes tau visuomet ir visur dėkotume, Viešpatie, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve. Tu kūno pasninku slopini ydas, pakeli sielą, tvirtybę ir atlygį teiki per Kristų, mūsų Viešpatį. Per jį tavo didybę šlovina angelai, garbina viešpatystės, dėl jos dreba galybės. Dangūs ir dangaus jėgos bei palaimintieji serafimai ją švenčia bendrai džiūgaudami. Meldžiame, kad su jais teiktumeisi priimti ir mūsų balsus, su nuolankiu išpažinimu sakydami:

Šventas, Šventas, Šventas Viešpats, galybių Dievas. Pilni yra dangūs ir žemė tavo garbės. Osana aukštybėse. Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu. Osana aukštybėse.] 

Baigęs prefaciją, kunigas skėsdamas, kiek pakeldamas ir sudėdamas rankas, pakeldamas į dangų akis ir iš karto jas nuleisdamas, giliai pasilenkdamas priešais altorių, padėdamas ant jo rankas, tyliai kalba: Taigi tave, kaip žemiau.

TAIGI TAVE, malonusis Tėve, per Jėzų Kristų, tavo Sūnų, mūsų Viešpatį, nuolankiai maldaujame ir prašome, pabučiuoja altorių ir, sudėjęs rankas prie krūtinės, taria: kad priimtum ir palaimintum triskart žegnoja virš ostijos ir taurės kartu, tardamas: šias + dovanas, šias + atnašas, šias + šventas, nepaliestas aukas, išskėtęs rankas tęsia: kurias aukojame tau pirmiausia už tavo šventąją visuotinę Bažnyčią. Teikis jai duoti taiką, ją sergėti, laikyti vieningą ir valdyti visoje žemėje kartu su savo tarnu, mūsų popiežiumi N., mūsų vyskupu N. ir visais tikratikiais, besilaikančiais apaštalinio katalikų tikėjimo.

Atsimink, Viešpatie, savo tarnus ir tarnaites N. ir N. sudeda rankas, kiek pasimeldžia už tuos, už kuriuos ketino melstis; po to išskėtęs rankas tęsia:

ir visus aplink stovinčius, kurių tikėjimas tau pažįstamas ir maldingumas žinomas, už kuriuos tau aukojame ar kurie tau aukoja šią šlovinimo auką už save ir visus savuosius, už savo sielų atpirkimą, savo išganymo ir saugumo viltį, ir tau, amžinajam, gyvajam ir tikrajam Dievui, išpildo savo įžadus.

 

VEIKSMO EIGOJE

 

Bendraudami ir švęsdami švenčiausiąją dieną (švenčiausiąją naktį), kurią nepaliestoji palaimintosios Marijos mergystė šiam pasauliui davė Išganytoją, ir atminimą gerbdami visų pirma tos garbingosios visuomet Mergelės Marijos, Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimdytojos, †

 

Bendraudami ir švęsdami švenčiausiąją dieną, kurią tavo Viengimis, su tavimi lygiai amžinas tavo garbėje, kūniškas regimai pasirodė mūsų tikrame kūne, ir atminimą gerbdami visų pirma garbingosios visuomet Mergelės Marijos, Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimdytojos, †

 

Bendraudami ir švęsdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo pagal kūną švenčiausiąją dieną (švenčiausiąją naktį) ir atminimą gerbdami visų pirma garbingosios visuomet Mergelės Marijos, Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimdytojos, †

 

Bendraudami ir švęsdami švenčiausiąją dieną, kurią mūsų Viešpats, tavo vienatinis Sūnus, su savimi suvienytą mūsų trapią būtį pastatė tavo garbės dešinėje, ir atminimą gerbdami visų pirma garbingosios visuomet Mergelės Marijos, Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimdytojos, †

 

Bendraudami ir švęsdami švenčiausiąją Sekminių dieną, kurią Šventoji Dvasia pasirodė apaštalams nesuskaitomais liežuviais, ir atminimą gerbdami visų pirma garbingosios visuomet Mergelės Marijos, Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimdytojos, †

 

Bendraudami ir atminimą gerbdami visų pirma garbingosios visuomet Mergelės Marijos, Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimdytojos, †

 

† taip pat palaimintojo Juozapo, šios Mergelės Sužadėtinio, bei tavo palaimintųjų apaštalų ir kankinių Petro ir Pauliaus, Andriejaus, Jokūbo, Jono, Tomo, Jokūbo, Pilypo, Baltramiejaus, Mato, Simono ir Tado; Lino, Kleto, Klemenso, Siksto, Kornelijaus, Kiprijono, Lauryno, Krizogono, Jono ir Pauliaus, Kozmo ir Damijono ir visų tavo šventųjų, dėl kurių nuopelnų ir maldų suteik, kad visuose reikaluose būtume apginti tavo saugančia pagalba. Sudeda rankas. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen. 

Taigi šią mūsų tarnystės ir taip pat visos tavo šeimos auką prašome, Viešpatie, palankiai priimti. Sutvarkyk mūsų dienas savo ramybėje ir teiktis mus išgelbėti nuo amžinojo pasmerkimo bei įskaityti į savo išrinktųjų kaimenę. Sudeda rankas. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen. 

Taigi šią mūsų tarnystės ir taip pat visos tavo šeimos auką, kurią tau aukojame ir už tuos, kuriuos teikeisi atgimdyti iš vandens ir Šventosios Dvasios, suteikdamas jiems visų nuodėmių atleidimą, prašome, Viešpatie, palankiai priimti. Sutvarkyk mūsų dienas savo ramybėje ir teiktis mus išgelbėti nuo amžinojo pasmerkimo bei įskaityti į savo išrinktųjų kaimenę. Sudeda rankas. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

Šią atnašą, meldžiame tave, Dieve, teikis padaryti visais atžvilgiais triskart žegnoja virš atnašų, pa+laimintą, įra+šytą, pa+tvirtintą, vertą ir priimtiną, kad ji mums taptų tavo mylimojo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vienąkart žegnoja virš ostijos Kū+nu ir vienąkart žegnoja virš taurės Krau+ju ir sudeda rankas.

 

Kančios išvakarėse paima ostiją jis paėmė duoną į savo šventas ir garbingas rankas, pakelia akis į dangų pakėlęs akis į dangų, į tave, Dieve, savo visagalį Tėvą, palenkia galvą tau dėkodamas, žegnoja virš ostijos lai+mino, laužė ir davė savo mokiniams, tardamas: Imkite ir valgykite jos visi: 

Nes tai yra mano Kūnas

Panašiai po vakarienės abiem rankom paima taurę, jis paėmė ir šią brangiausiąją Taurę į savo šventas ir garbingas rankas, taip pat palenkia galvą tau dėkodamas, kaire laikydamas taurę, dešine žegnoja virš jos, lai+mino ir davė savo mokiniams, tardamas: Imkite ir gerkite iš jos visi: 

Nes tai yra Taurė mano Kraujo, naujosios ir amžinosios sandoros: tikėjimo paslaptis: kuris už jus ir už daugelį bus išlietas nuodėmėms atleisti

 

Kiek kartų tai darysite, darykite mano atminimui. 

 

Todėl, Viešpatie, mes, tavo tarnai ir tavo šventoji liaudis, minėdami to paties Kristaus, tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties, tiek palaimingąją kančią, tiek ir iš pragarų prisikėlimą bei garbingą įžengimą į dangų, aukojame šviesiausiajai tavo didybei iš tavo dovanų ir davinių sudeda rankas ir triskart žegnoja virš ostijos ir taurės kartu, sakydamas: tyrą + auką, šventą + auką, be dėmės + auką, vienąkart žegnoja virš ostijos, tardamas: šventąją amžinojo gyvenimo + Duoną ir vienąkart virš taurės, tardamas: ir amžinojo išganymo + Taurę. 

Teikis į jas pažvelgti atlaidžiu ir giedru veidu bei jas priimti, kaip teikeisi priimti savo tarno, teisiojo Abelio dovanas ir mūsų protėvio Abraomo auką bei tą šventą atnašą, be dėmės auką, kurią tau paaukojo vyriausias tavo kunigas Melkizedekas.

 

Nuolankiai meldžiame tave, visagalis Dieve, liepk jas pernešti tavo šventojo Angelo rankomis ant tavo aukštojo altoriaus, tavo dieviškosios didybės akivaizdon, kad kiek tik, pabučiuoja altorių dalyvaudami šiame altoriuje, priėmėme švenčiausiąjį tavo Sūnaus sudeda rankas ir žegnoja vienąkart virš ostijos ir vienąkart virš taurės, Kū+ną ir Krau+ją, pats žegnojasi, tardamas: tiek taptume pilni visokios dangaus palaimos ir malonės. Sudeda rankas. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen. 

Taip pat atmink, Viešpatie, savo tarnus ir tarnaites N. ir N., kurie pirma mūsų išėjo su tikėjimo ženklu ir miega ramybės miegu.  

Prašome, Viešpatie, kad jiems ir visiems besiilsintiems Kristuje suteiktum atilsio, šviesos ir ramybės vietą. Sudeda rankas ir palenkia galvą, tardamas: Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Taip pat ir mums, nusidėjėliams, išskėtęs rankas kaip pirmiau, tyliai tęsia: tavo tarnams, pasitikintiems gausiu tavo gailestingumu, teikis duoti bent kokią dalį ir bendrystę su tavo šventaisiais apaštalais ir kankiniais: su Jonu, Steponu, Motiejumi, Barnabu, Ignotu, Aleksandru, Marcelinu, Petru, Felicita, Perpetua, Agota, Liucija, Agniete, Cecilija, Anastazija ir visais tavo šventaisiais, į kurių bendriją, prašome, teikis mus priimti, ne vertindamas nuopelnus, bet duodamas atleidimą. Sudeda rankas. Per Kristų, mūsų Viešpatį.

 

Per kurį, Viešpatie, visas šias gėrybes nuolat kuri, triskart žegnoja virš ostijos ir taurės kartu, sakydamas: pa+šventi, gai+vini, lai+mini ir teiki mums.

 

 

Per + jį, su + juo ir + jame su ostija žegnoja dukart tarp savęs ir taurės, sakydamas: tau, visagaliam Dievui + Tėvui, Šventosios + Dvasios vienybėje kiek pakylėjęs taurę su ostija, taria: visa garbė ir šlovė

Per visus amžių amžius.  

R. Amen.  

Melskimės. Išganingų įsakymų liepiami ir dieviškų nuostatų pamokyti, drįstame tarti: 

Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų į pagundą.  

R. Bet gelbėk mus nuo pikto.  

Kunigas tyliai atsako: Amen. 

Gelbėk mus, meldžiame, Viešpatie, nuo visokio esamo, buvusio ir būsimo blogio ir, užtariant palaimintajai ir garbingajai visuomet Mergelei Marijai, Dievo Gimdytojai, su palaimintaisiais tavo apaštalais Petru ir Pauliumi bei Andriejumi ir visais šventaisiais, žegnojasi su patena nuo kaktos iki krūtinės, maloningai suteik ramybę mūsų dienose, bučiuoja pateną kad tavo gailestingos pagalbos padedami, visuomet būtume ir laisvi nuo nuodėmės, ir saugūs nuo visokio neramumo.  

Per tą patį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų,  

kuris būdamas Dievas su tavimi gyvena ir viešpatauja šventosios Dvasios vienybėje. 

Per visus amžių amžius.  

R. Amen.  

Viešpaties + ramybė + tebūna visuomet + su jumis. R. Ir su tavo dvasia. 

Šis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo sujungimas ir pašventinimas tebūna mums, priimantiems, amžinajam gyvenimui. Amen. 

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų.

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų.

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, suteik mums ramybę. 

Mišiose už mirusius nesakoma pasigailėk mūsų, bet vietoj to duok jiems atilsį ir trečiąkart priduria amžinąjį. 

Viešpatie Jėzau Kristau, tu savo apaštalams esi pasakęs: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę”. Žiūrėk tad ne mano nuodėmių, o savosios Bažnyčios tikėjimo ir teikis jai pagal savo valią duoti ramybę ir vienybę. Tu būdamas Dievas gyveni ir viešpatauji per visus amžių amžius. Amen. 

 

Ramybė su tavimi.  

R. Ir su tavo dvasia. 

 

Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau! Tėvo valią vykdydamas, Šventajai Dvasiai bendradarbiaujant, tu savo mirtimi atgaivinai pasaulį. Šiuo švenčiausiuoju savo Kūnu ir Krauju išvaduok mane iš visų mano nedorybių ir visokių blogybių; padėk man visuomet laikytis tavo įsakymų ir neleisk niekuomet nuo tavęs atsiskirti. Tu būdamas Dievas su tuo pačiu Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.

Tavo Kūno priėmimas, Viešpatie Jėzau Kristau, kurį aš nevertas drįstu priimti, tegul neužtraukia man teismo ir pasmerkimo, bet dėl tavo gerumo tebūna man sielos ir kūno apsauga bei priimtinu vaistu. Tu būdamas Dievas gyveni ir viešpatauji su Dievu Tėvu Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. Amen.

Dangaus duoną priimsiu ir Viešpaties vardo šauksiuosi. 

Viešpatie, nesu vertas, ir tyliai tęsia: kad įeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks. 

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesaugo mano sielą amžinajam gyvenimui. Amen. 

Kuo atsilyginsiu Viešpačiui už visa, ką jis man atidavė? Imsiu išganymo taurę ir šauksiuosi Viešpaties vardo. Garbindamas šauksiuosi Viešpaties ir būsiu išgelbėtas nuo savo priešų. 

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraujas tesaugo mano sielą amžinajam gyvenimui. Amen. 

 

[X. 6. Jei yra, kas Mišiose priima Komuniją, prieš tai patarnautojas paragina juos varpelio ženklu. Kunigas, priėmęs Kraują, taurę pastato šiek tiek link Evangelijos pusės, bet ant korporalo, ir uždengia pala. Tada, jei ant korporalo yra konsekruotų dalelių, priklaupęs jas sudeda ant patenos; jei dalelės buvo konsekruotos pačiose Mišiose komuninėje, komuninę pastato viduryje korporalo, ją nudengia ir priklaupia; jei bus dalinamos jau anksčiau konsekruotos dalelės, atidaręs tabernakulį, priklaupia, išima komuninę ir nudengia.[1] Tada kaire ranka paima komuninę arba pateną su Sakramentu, dešine ima vieną dalelę, kurią laiko nykščiu ir rodomuoju kiek pakeltą virš komuninės ar patenos ir, stovėdamas ties altoriaus viduriu, atsigręžęs į priimančiuosius, kalba: Štai Dievo Avinėlis, štai tas, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Tada taria: Viešpatie, nesu vertas, kad įeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks. Tuos žodžius pakartojus triskart, eina prie jų iš dešinės, tai yra epistolos pusėje, ir kiekvienam duoda Sakramentą, darydamas su juo kryžiaus ženklą virš komuninės ar patenos ir kartu sakydamas: Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesaugo tavo sielą amžinajam gyvenimui. Amen.] 

Ką priėmėme burna, Viešpatie, tesuvokiame tyra širdimi, ir iš šios laikinos dovanos tebūnie mums amžinas vaistas.

Tavo Kūnas, Viešpatie, kurį priėmiau, ir Kraujas, kurį išgėriau, tepasilieka mano viduje; suteik, kad manyje, kurį pastiprino tyri ir šventi Sakramentai, neliktų nusikaltimų dėmės. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen. 

[Komunijos antifona  

Išgirsk mano šauksmą, išklausyk mano maldos balso, mano Karaliau ir mano Dieve, nes tau meldžiuosi, Viešpatie.

Nuolankiai tave meldžiame, visagalis Dieve, kad tiems, kuriuos gaivini savo sakramentais, leistum geru elgesiu tau tinkamai tarnauti. Per mūsų Viešpatį [Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris būdamas Dievas su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.]] 

Po paskutinės maldos pasakęs V. Viešpats su jumis. R. Ir su tavo dvasia, kalba: Eikite, esate siunčiami, arba, jei seka kokia nors liturginė procesija, Garbinkime Viešpatį. R. Dėkojame Dievui. 

V. Tesiilsi ramybėje. R. Amen. 

Tepatinka tau, Šventoji Trejybe, mano paslaugus tarnavimas; suteik, kad auka, kurią aš nevertas paaukojau tavo didybės akivaizdoje, tau būtų priimtina, o man ir visiems, už kuriuos ją paaukojau, tau pasigailint, būtų išganinga. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen. 

Tepalaimina jus visagalis Dievas, ir, atsigręžęs į žmones, laimindamas tik vieną kartą, net ir iškilmingose Mišiose, tęsia: Tėvas, ir Sūnus, + ir Šventoji Dvasia.  

R. Amen. 

Mišiose, kuriose buvo sakoma Garbinkime Viešpatį arba Tesiilsi ramybėje, palaiminimas neteikiamas, bet, sukalbėjus Tepatinka ir pabučiavus altorių, celebrantas skaito, jei reikia, šv. Jono Evangeliją.

Tada kunigas Evangelijos pusėje sudėjęs rankas sako: V. Viešpats su jumis. R. Ir su tavo dvasia.  

 

+ Pradžia šventosios Evangelijos pagal Joną.  

Arba, jei turi būti skaitoma kita Evangelija: Tęsinys šventosios Evangelijos ir t. t.  

R. Garbė tau, Viešpatie. 

 

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį padaryta, ir be jo neatsirado nieko, kas padaryta. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė. Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį tikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, pasaulis per jį padarytas, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. Priklaupia tardamas: Tas Žodis tapo kūnu, ir pakilęs tęsia: ir gyveno tarp mūsų, mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. R. Dėkojame Dievui.

 

---

[1] Senesnės nei 1962 m. laidos Mišioluose čia įterpta: „Tuo metu patarnautojas prieš juos [priimančiuosius Komuniją] ištiesia baltą drobulę ar užtiesalą ir už juos atlieka išpažinimą, kalbėdamas: „Prisipažįstu visagaliam Dievui“ ir t. t. Tada kunigas vėl priklaupia ir, sudėjęs rankas, atsigręždamas į liaudį link Evangelijos pusės, kalba: „Tepasigaili jūsų“ bei „Jūsų nuodėmių dovanojimą, išrišimą ir atleidimą“ ir t. t., ir dešine ranka juos laimina kryžiaus ženklu. Po to priklaupia...“