Problemos dėl Naujųjų Mišių II

 

Apie Naująją Mišių tvarką nuo 1968 m. buvo parašyta daug kritinių knygų, straipsnių ir pamfletų. Atsinaujinus susidomėjimui tradicinėmis lotyniškomis Mišiomis, yra naudinga susumuoti argumentus prieš naująjį ritualą ir pabrėžti faktą, kad „tradicinių“ katalikų priešinimasis Naujosioms Mišioms nėra grįstas estetika ar nostalgija, bet, kas yra daug svarbiau, doktrinos, religinės pedagogikos (švietimo) ir galiojimo klausimais .

„Naujosios Mišios“ arba Novus Ordo Missae, („Naujoji Mišių tvarka“ – abu pavadinimai  šioje knygoje bus vartojami pakaitomis) pirmą kartą buvo viešai aukojamos Siksto koplyčioje vyskupų sinodo akivaizdoje 1967 m. spalį. Tuo metu tai buvo vadinama Missa normativa arba „normatyvinėmis Mišiomis“. Dalyvavę vyskupai turėjo skirtingas nuomones, ar reikėtų įvesti tas Mišias: 71 balsavo „taip“; 62 balsavo „taip“ su išlygomis; 43 jas atvirai atmetė. Kad būtų patenkinti pastarosios grupės norai, buvo padaryta keletas smulkių pakeitimų, įskaitant dviejų tradicinių atnašavimo maldų grąžinimą.

Paulius VI patvirtino galutinę šių Mišių formą kaip Novus Ordo Missae savo Apaštaline konstitucija Missale Romanum 1969 m. balandžio 3 d. Prie šios Apaštalinės konstitucijos buvo pridėtas aiškinamasis tekstas, pavadintas Institutio generalis („Bendraisiais nuostatais“). Jei liberalieji vyskupai buvo sužavėti, tai kiti toli gražu nebuvo patenkinti. Kardinolai Ottavianis ir Baccis 1967 m. rugsėjį parašė Pauliui VI, pareikšdami, kad Naujosios Mišios „savo visumoje ir atskirose dalyse reiškia stulbinantį nukrypimą nuo katalikiškos šventųjų Mišių teologijos, kokia ji buvo suformuluota Tridento Susirinkimo XXII sesijoje“. Kartu su laišku jie pateikė jam garsiąją „Kritinę Novus Ordo Missae analizę“, paruoštą grupės Romos teologų. Bandant atremti kritiką, kurią pateikė minėtas dokumentas, kovo 26 d. buvo išleisti nauji „Bendrieji nuostatai“ – bet pačiame Naujųjų Mišių tekste nebuvo padaryta jokių pakeitimų. Nuo tada Naujosiose Mišiose atlikta tik keletas mažų pataisymų. Dabartinis leidimas pasirodė 1975 m. Aptarkime naująjį ritualą detaliau.

Jeigu Novus Ordo Missae (arba „Naujosios Mišios“) turėjo atspindėti posusirinkiminės Bažnyčios, o taip pat ir mūsų „atsiskyrusiųjų brolių“ protestantų tikėjimą ir tuo pačiu išlikti priimtinomis katalikams, išauklėtiems pagal protėvių tikėjimą, jos turėjo pasiekti keletą tikslų: 1) Jose turėjo būti vengiama išpažinti naujuosius mokymus per daug atvirai, tuo pačiu panaikinat visa, kas jiems prieštaravo. Taip pat jos negalėjo neigti jokio katalikiško mokymo tiesiogiai – jos galėjo tik jį susilpninti arba ištrinti; 2) Pakeitimai jose turėjo būti įvesti lėtai ir išsaugant pakankamai tikrosios aukos išorinių papuošimų pėdsakų, kad sukeltų įspūdį, jog nieko reikšmingo nepakeista; 3) Joms reikėjo sukurti ritualą, kuris dėl ekumeninių priežasčių būtų priimtinas įvairiausių pakraipų bei įsitikinimų protestantams, nors jie visi nuolatos nuosekliai neigia, kad Mišios yra tikroji bei nekruvina Kalvarijos auka ir kad jai aukoti būtinas „aukojantis“ kunigas; 4) Jos turėjo sušvelninti katalikų pasipriešinimą ir įvesti į tikinčiųjų gyvenimą modernistines idėjas, paskleistas po Vatikano II Susirinkimo. Vienintelis būdas, kuriuo Naujosios Mišios galėjo viso to pasiekti, buvo dviprasmybių, išbraukymų ir neteisingo vertimo naudojimas.

Tradiciniuose Bažnyčios ritualuose nėra nieko dviprasmiško, ir Mišios iš tiesų yra, kaip sako teologai, svarbiausias Bažnyčios mokymo locus (šaltinis). Nepaisant moderniosios kalbos netikslumo, mes neturėtume pamiršti, kad dviprasmiškas kalbėjimas yra iš pagrindų nesąžiningas. Kiekvienas tėvas ir motina žino, kad kai vaikas griebiasi kalbėjimo dviprasmybėmis, jis bando kažką nuslėpti. Kiekvienas kunigas žino, kaip einantieji išpažinties kartais naudoja šią techniką klausykloje. Dar labiau nedera, kad kai Bažnyčios mokymas jau yra aiškiai kalbėjęs apie tuos klausimus, žmonės, atsakingi už „tikėjimo lobio“ išsaugojimą, šnekėtų dviprasmiškai ir neaiškiai, siekdami užmaskuoti tikėjimo pakeitimą. Kaip sako Patarlių knyga, „Dievas nekenčia burnos su dvigubu liežuviu“ (Pat 8, 13).

XVI amžiuje protestantų reformatorius vyskupas Cranmeris griebėsi dviprasmiškumo, kad įsteigtų protestantišką anglikonų (episkopalistų) sektą Anglijoje. Tuo metu anglų pastorius Dryanderis rašė į Ciurichą, teigdamas, kad pirmoji [Cranmerio išleista] „Bendruomeninių pamaldų knyga“ [Book of Common Prayer] buvo pilna „apgavysčių, naudojant dviprasmiškumą ir kalbos gudrybes“ [1]. Anot T. M. Parkerio, anglikonų teologo, galutinis rezultatas buvo toks, kad

„Edvardo VI Pirmosios maldų knygos nebuvo galima apkaltinti atvira erezija, nes ji buvo gudriai suformuluota ir aiškiai nepaneigė iki Reformacijos buvusio mokymo. Ji buvo, kaip sako anglikonų mokslininkas, „išradingas dviprasmiškumo rašinys“, tyčia surašytas tokiais žodžiais, kad labiau konservatyvūs galėtų ją interpretuoti savaip ir susitaikyti su savo sąžine ją naudodami, o reformatoriai galėtų ją aiškinti savąja prasme ir pripažinti įrankiu žengiant sekantį religinės revoliucijos žingsnį“ [2].

Nepaisant Novus Ordo Missae dviprasmiškumo, reikia įvertinti gausius pašalinimus, padarytus posusirinkiminių atnaujintojų – nuo maždaug 60 iki 80 procentų (priklausomai nuo to, kuri Eucharistinė malda yra naudojama) tradicinio Mišių ritualo buvo pašalinta. Pašalintos vietos yra tiksliai tos, kurias pašalino Liuteris ir Cranmeris – tos, kurios susiję su Mišių kaip aukos esme. Atnaujintojų tikslams pasiekti buvo naudojami dviprasmiškumai, išbraukymai ir galų gale neteisingi vertimai.

Antrasis reikalavimas buvo, kad Naujosios Mišios išsaugotų katalikiško ritualo išorinių papuošimų. Vėlgi tam buvo pilna precedentų[3]. Apsvarstykime tokį ankstyvojo laikotarpio liuteronų apeigų aprašymą, paliktą mums didžiojo jėzuitų mokslininko Hartmanno Grisaro:

„Žmogus, įėjęs į parapijos bažnyčią Vitenberge po Liuterio pergalės atrasdavo, kad apeigoms buvo naudojami tie patys drabužiai kaip kadaise ir girdimi tie patys lotyniški himnai. Ostija buvo pakeliama ir rodoma per konsekraciją. Liaudies akimis, tai buvo tos pačios Mišios kaip ir anksčiau, nepaisant fakto, kad Liuteris praleido visas maldas, kurios atlikdavo šventąją aukos funkciją. Šiuo klausimu žmonės buvo tyčia laikomi tamsoje. „Mes negalime atitraukti paprastų žmonių nuo Sakramento, ir taip bus turbūt tol, kol bus gerai suprasta Evangelija“, – sakė Liuteris. Mišių celebravimo ritualas, kaip jis aiškino, „yra grynai išorinis dalykas“, ir toliau kalbėjo, kad „šlykštūs žodžiai, nurodantys auką, gali būti praleisti greičiau, kadangi paprastas krikščionis nepastebės to praleidimo ir dėl to nebus nei pavojaus, nei skandalo“.

Posusirinkiminiai liturgijos atnaujintojai sekė tuo pačiu modeliu. Kaip pažymėjo „Kritinės Novus Ordo Missae analizės“ autoriai, „išgriovę kertinį akmenį, reformatoriai turėjo apkalti pastatą pastoliais“. Nejučia prisimename Lenino posakį: „Išlaikykite kiautą, bet ištuštinkite jo turinį“.

Po Vatikano II Susirinkimo, sekant Cranmerio ir Liuterio išrasta schema, į katalikų liturgiją pakeitimai buvo įvesti iš pradžių lėtai, o vėliau vis sparčiau. Ankstyvųjų dienų „Aggiornamento“ [pritaikymo prie šių dienų – it.] liudininkai turbūt prisimins beveik kas savaitę vykdytus pakeitimus. Kardinolas Heenanas Anglijoje liudija tai, sakydamas, kad jis būtų buvęs „šokiruotas“, jei visi pakeitimai būtų įvesti iš karto. Pakeitimai lipo vienas kitam per galvą ir, jeigu tikėsime Bažnyčios hierarchija, dar daugiau jų laukia netolimoje ateityje. Šiandien daug kalbama apie „institucinę prievartą“. Nesugalvoju tam geresnio pavyzdžio, kaip būdai, kuriais pasauliečiai buvo priversti praryti „Naująsias Mišias“.

 

 

Atnaujintojai naudojo dvi technikas išvalyti Mišioms nuo katalikiškų mokymų – praleidimą ir susilpninimą. Kaip jau buvo minėta, nuo 60 iki 80 procentų tradicinių Mišių buvo pašalinta. Aš prašyčiau skaitytoją palyginti Naująją Mišių tvarką su tradiciniu ritualu, randamu bet kuriame sename Mišiole, išleistame per paskutinius 500 metų, tai yra iki 1954 m. (Senieji Mišiolai paprastai pateikia tekstą lotynų kalba vienoje pusėje, o anglų kalba – kitoje). Trūkstamų maldų skaičius yra pritrenkiantis.

Dingo visos maldos, kalbamos altoriaus papėdėje (atkreipkite dėmesį, kad tradicinės Mišios nebuvo aukojamos ant „stalo“), įskaitant 42 psalmę ir Aufer a nobis. Asmeninio nuodėmių išpažinimo aspektas, atspindėtas Confiteor maldoje, buvo pakeistas sutrumpintu „Atgailos ritualu“, kuris pabrėžia nuodėmes prieš „mūsų brolius ir seseris“. Nuodėmių atleidimo malda (Indulgentiam) yra praleista. Atnašavime dingo maldos Suscipe Sancte Pater, Deus qui humanae substantiae, Offerimus tibi, Veni Sanctificator, Lavabo (25 psalmė) ir Suscipe, Sancta Trinitas. Atkreipkite dėmesį, kad tose maldose buvo aiškiai skelbiama tiek daug doktrinos tiesų, kurias liturgijos atnaujintojai mano esant nepageidaujamomis. Tiktai In spiritu humilitatis ir Orate, fratres buvo paliktos, ir tai, kaip matysime, dėl tam tikrų priežasčių. Kanone, jei „vadovas“ [4] pasirenka nenaudoti „Eucharistinės maldos Nr. 1“ (kuriai neteisingai klijuojama Romos Kanono etiketė ir kuri, būdama ilgiausia Eucharistine malda, faktiškai yra retai vartojama), tuomet iki įvykstant labai abejotinai konsekracijai, yra ištrintos šios šešios maldos: Te igitur, Memento Domine, Communicantes, Hanc igitur, Quam oblationem ir Qui pridie. Po konsekracijos yra išmestos šios septynios maldos: Unde et memores, Supra quae propitio, Supplices te rogamus, Memento etiam, Nobis quoque peccatoribus ir Per quem haec omnia. Ir, lyg šių išbraukymų neužtektų, buvo taip pat išmestos gausios maldos, kurios kadaise sekdavo po „Tėve mūsų“, būtent: Panem coelestem, Quid retribuam, antrasis Confiteor, Misereatur ir Indulgentiam. Taip pat praleistos triskart kartojamas Domine non sum dignus, Corpus tuum, Placeat tibi ir pabaigos Evangelija. Vėlgi derėtų pasvarstyti, kiek nesuskaičiuojamų mokymo tiesų buvo pasmerkta užmarščiai, visa tai pašalinant – pirmiausiai bet kokia užuomina apie tai, kad Mišios yra imoliacinė auka, ir kad jai aukoti reikalingas tikras aukojantis kunigas. Dar nepaminėti gausūs priklaupimai, kryžiaus ženklai, palaiminimai, nusilenkimai link tabernakulio, altoriaus pabučiavimai ir kiti kunigo veiksmai, kurie taip pat buvo išbraukti. Tiek apie pirmąją išvalymo techniką, būtent, pozityvius praleidinėjimus.

Puikus antrosios išvalymo technikos – t. y. susilpninimo – pavyzdys gali būti pakeitimai maldoje Libera nos („Gelbėk mus...“), kuri seka po „Tėve mūsų“. Tradiciniame rituale ji skamba:

„Gelbėk mus, meldžiame, Viešpatie, nuo visokio esamo, buvusio ir būsimo blogio ir, užtariant palaimintajai ir garbingajai visuomet Mergelei Marijai, Dievo Gimdytojai, su palaimintaisiais tavo apaštalais Petru ir Pauliumi bei Andriejum ir visais šventaisiais, maloningai suteik ramybę mūsų dienose, kad tavo gailestingos pagalbos padedami, visuomet būtume ir laisvi nuo nuodėmės, ir saugūs nuo visokio neramumo“.

Dabar ji skamba:

„Gelbėk mus, meldžiame, Viešpatie, nuo visokio blogio, maloningai suteik ramybę mūsų dienose, kad tavo gailestingos pagalbos padedami, visuomet būtume ir laisvi nuo nuodėmės, ir saugūs nuo visokio neramumo, laukdami palaimingos vilties ir mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo“.

Pastebėkite, kad kreipimaisi į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, apaštalus ir visus šventuosius buvo panaikinti.Todėl atrodytų, kad jų tarpininkavimas daugiau nebereikalingas – ko gero dėl to, kad jis įžeistų protestantų jausmus ir sužlugdytų „ganytojiškus“ ritualo tikslus.

Pastebėkite, kad tiek dėl dviprasmiškumo, tiek dėl pašalinimo technikos atnaujintojai negali būti tiesiogiai apkaltinti už katalikų mokymo „pakeitimą“, o tik už jo ignoravimą. Ši schema kartojasi visose Naujosiose Mišiose: visos aiškios nuorodos į propiciacinį (permaldaujamąjį) ir impetracinį (prašomąjį) Mišių pobūdį yra pašalintos. Kiekviena tikslesnė užuomina į imoliacinį atnašos paaukojimą ir Tikrąjį buvimą yra ištrinta. Liko tik „garbinimo ir dėkojimo auka“, kokia yra priimtina ir protestantams. Nors tiesa, kad suaugę žmonės, gerai išauklėti katalikų tikėjime, gali būti iš dalies apsaugoti nuo Naujųjų Mišių dviprasmiškumų ir pašalinimų, bet prisimindami tiesioginę ir svarbią sąsają tarp maldos ir tikėjimo – gražiai išreikštą garsiajame glaustame lotyniškame posakyje „lex orandi, lex credendi“ („meldimosi įstatymas yra tikėjimo įstatymas“) – turime paklausti, kaip mūsų vaikai gali išvengti jų religinio tikėjimo neutralizavimo, atnešamo ritualo, kuriame pašalintos visos užuominos į atpirkimą ir auką?

Kai dauguma katalikų, įpratusių tikėti tuo, ką įsakė Roma, pakluso liturginiams pakeitimams, kiti stipriai protestavo. Peticija po peticijos buvo siunčiamos į Romą, ir visos buvo nuosekliai ignoruojamos[5]. (Kai kurie konservatyvieji katalikai tebebando pasiekti pakeitimų Naujosiose Mišiose šiuo aiškiai bergždžiu būdu.) Paulius VI, atrodo, norėjęs įvykdyti liturginę revoliuciją neprarasdamas nei vieno tikinčiojo, kaip įprasta, duodavo prieštaringus atsakymus. Viena vertus, jis sakė mums, kad Naujoji Mišių tvarka buvo pakeista „stebinančiu ir išskirtiniu būdu“, kad ji buvo „visiškai nauja“ ir kad „didžiausia naujovė (jis panaudojo žodį „mutacija“) įvyko Eucharistinėje maldoje“ [6]. Kita vertus, jis manė, jog būtina mus pakartotinai užtikrinti, kad „tradicinių Mišių esmėje niekas nebuvo pakeista“ [7]. Kiti liudininkai buvo labiau sąžiningi ir tiesūs. Tėvas Josephas Gelineau, SJ, vienas iš Susirinkimo periti („ekspertų“ patarėjų teologijos klausimais), stačiokiškai pareiškė, kad galutinis visų liturgijos pakeitimų rezultatas buvo „visai kita Mišių liturgija“. Jis tęsė: „Tai reikia pasakyti be dviprasmiškumo. Romos ritualas, kokį jį žinojome, nebeegzistuoja. Jis buvo sunaikintas“ [8]. Kardinolas Benellis, vienas iš pagrindinių naujosios liturgijos architektų, teigė, kad naujoji liturgija atspindi „naująją ekleziologiją [Bažnyčios teologiją – red. past.]“ [9]. Liturgistas tėvas Louis Bouyer išreiškė nuomonę, kad „katalikų liturgija buvo sugriauta, prisidengiant poreikiu padaryti ją labiau atitinkančią šiuolaikinę pasaulėžiūrą“ [10]. Galų gale, arkivyskupas Bugninis, Pauliaus VI Novus Ordo Missae kūrimo vykdytojas, aprašė gautą rezultatą kaip „naują giesmę“ ir kaip „Bažnyčios pergalę“ [11]7. Nepaisant to, Paulius VI atkakliai tvirtino: „Būkite visiškai įsitikinę dėl vieno dalyko: niekas iš tradicinių Mišių esmės nebuvo pakeista“ (DOL, Nr. 1759). Vėliau nebuvo jokių Naujųjų Mišių pakeitimų, apgailestavimo ar pasiaiškinimo dėl jų, neatsiliepta į teisėtus įžvalgių susirūpinusių katalikų skundus, neatsakyta  į tokią daugybę raštiškų nusiskundimų dėl Naujųjų Mišių sukeltų problemų. Tie pakeitimai, taikliai pavadinti „liturgine revoliucija“, tapo fait accompli [įvykusiu faktu – pranc.].

 

 

Mes žinome, kad tradicinių Mišių, „gražiausio dalyko šiapus dangaus“, kaip jas pavadino kun. Frederickas Faberis, autorius galiausiai yra Šventoji Dvasia. Pasak Tridento Susirinkimo, „centrinė Mišių dalis, vadinama Kanonu, buvo sudaryta iš pačių Viešpaties žodžių, apaštalų tradicijų ir šventųjų pontifikų pamaldžių papildymų“. Kanono šerdies kilmė datuojama ketvirtojo amžiaus viduriu. Istorinės žinios iš ankstesnio laikotarpio yra skurdžios, nes Bažnyčia buvo persekiojama (paskutinis iš 10 didžiųjų Romos persekiojimų pasibaigė 304 m.). Bet kuriuo atveju, kaip teigia anglikonų istorikas seras Williamas Palmeris, „yra svarių argumentų jo pradinį sukūrimą priskirti apaštalų laikams“. Kanonas buvo laikomas tokiu šventu, kad ankstyvuosiuose sakramentarijuose jis buvo rašomas auksiniu rašalu ir viduramžių teologai vadindavo jį „Šventų Švenčiausiu“. Nieko nuostabaus, kad kun. Louis Bouyer kartą pasakė: „Išmesti jį už borto reikštų atmesti bet kokią Romos Bažnyčios pretenziją atstovauti tikrąją Visuotinę Bažnyčią“. Visos maldos ir ceremonijos, supančios Kanoną, yra paimtos iš Šventojo Rašto ir/arba Tradicijos.

Jei kalbėsime apie Novus Ordo Missae, mes taip pat žinome jos autorius. Nors Paulius VI buvo formaliai ir juridiškai atsakingas, iš tiesų autoriumi buvo komitetas, vadinamas Consilium, sudarytas iš 200 žmonių, kurių daugelis buvo periti („ekspertai“) Vatikano II Susirinkimo metu. Jo galva buvo arkivyskupas Anibale Bugninis, kurio ryšių su masonais praktiškai neįmanoma paneigti. Konsiliumui padėjo šeši protestantų „stebėtojai“, kuriems Paulius VI viešai padėkojo „už jų pagalbą perredaguojant liturgijos tekstus nauju pavidalu... kad lex orandi [meldimosi įstatymas] geriau atitiktų lex credendi [tikėjimo įstatymą]“. Kaip jau minėta, mes verčiami manyti, kad arba lex orandi („meldimosi įstatymas“) iki šio laiko nelabai gerai atitiko lex credendi („tikėjimo įstatymą“), o jei ne – tai, kad pats lex credendi buvo pakeistas. Nuo kada gi Bažnyčiai prisireikė protestantizmo erezijos išpažinėjų, iš esmės atmetančių jos mokymą, pagalbos formuluojant jos ritualus? Turint omenyje tų, kurie kūrė Naująsias Mišias, idėjinį pagrindą ir Naujųjų Mišių turinio bei jo perteikimo ženklų skirtumą nuo tradicinių Mišių (kaip mes plačiau matysime vėliau), nepaisant to, kad Naujosios Mišios perteikia Šventojo Rašto frazes susilpnintai, galima rimtai kelti klausimą, ar Šventoji Dvasia turi ką nors bendro su Naujųjų Mišių sukūrimu.

 

 

Tvirtinimas, kad pasauliečiai reikalavo Mišių „atnaujinimo“, kuris buvo mums visiems peršamas, kai vyko liturgijos pakeitimai 1960-siais, niekada nebuvo pagrįstas. Tačiau juk revoliucionieriai visada bando patvirtinti savo diktatoriškas schemas „liaudies vardu“. Tuomet kam gi visi tie pakeitimai? O jie įvyko ne tik pačiame Mišių rituale, bet ir tame, kas jį supo – altoriai pakeisti stalais, patalpintais žemesnėje vietoje, arčiau žmonių ar net jų tarpe, tabernakuliai su Švenčiausiuoju nukelti į kitą vietą, kunigas atsisukęs į tikinčiuosius, altoriaus grotelės nugriautos, šešios žvakės per aukštąsias Mišias pašalintos, praktiškai pašalinti patarnautojai ir t. t. – sąrašą galima tęsti be galo.

Pasak Pauliaus VI, pakeitimai buvo padaryti dėl šių priežasčių: 1) kad Bažnyčios liturgija atitiktų šiuolaikinę mąstyseną; 2) paklūstant Vatikano II Susirinkimo nurodymams; 3) siekiant pasinaudoti liturgijos studijų pažanga; 4) siekiant sugrįžti prie pirminių krikščioniškų praktikų ir 5) dėl „pastoralinių“ paskatų. Apsvarstykime kiekvieną jų iš eilės.

Pirmoji priežastis yra ne kas kita kaip Aggiornamento principo išraiška – noras modernųjį pasaulį, jo antropocentrizmą (visa ko nukreipimą į žmogų) ir utopinį mąstymą, jo klaidingas idėjas apie pažangą ir evoliuciją, primestas net pačiai tiesai – visa tai įnešti į pačią Bažnyčios širdį. Kaip sakė Paulius VI, „jei pasaulis keičiasi, tai argi religija neturėtų keistis?.. Būtent dėl tos priežasties Bažnyčia, ypač po Susirinkimo, ėmėsi tiek daug reformų...“ (Generalinė audiencija 1969 m. liepos 2 d.). Pamirštas principas, kad pasaulis turi keisti save pagal Bažnyčią, o ne atvirkščiai. Argi sūnaus paklydėlio tėvas turi prisijungti prie sūnaus, švaistydamas šeimos turtus, ar neturėtų sūnus grįžti į savo tėvo glėbį ir imti protingai naudoti jo turtą?

Antroji priežastis: Vatikano II Susirinkimo Konstitucija apie šventąją liturgiją rekomendavo, jog Mišių ritualas būtų peržiūrėtas taip, „kad atitiktų sveiką tradiciją“. Ji taip pat sakė, kad liturgija buvo sudaryta iš „nekintamų, Dievo įsteigtų elementų ir elementų, galinčių kisti“. Žinoma, „nekintantys elementai“ reiškė garbingąjį Kanoną ir ypač paties sakramento formą (konsekracijos žodžius) bei substanciją. Tokia nuomonė sustiprėja skaitant „Susirinkimo dienoraštį“, kuris teigia, jog tėvai „reikalavo, kad ypač Mišių Kanonas liktų nepaliestas“ (1962 m. lapkričio 5 d.). Jei kas palygintų Novus Ordo Missae su tradiciniu ritualu, deja, greitai pamatytų, kad mažai dalykų jame buvo laikoma tikrai nekeistinais, jei apskritai jų buvo. Dar daugiau, lotyniškas Pauliaus VI Mišiolo originalas perkrautas „pasirenkamųjų dalių“ [12], o jame dar išlikę katalikiško mokymo atspindžiai buvo greitai iškraipyti vertimuose į vietines kalbas – vertimuose, kuriuos Roma oficialiais nurodymais sankcionavo. Tiesa, tokie žodžiai kaip „Aleliuja“ nebuvo verčiami į vietines kalbas, o kai kurios maldos, tokios kaip „Tėve mūsų“, buvo nepaliestos. Tačiau, kaip bebūtų, jos yra visada priimtinos protestantams. Aišku viena: nepaisant daugelio „uždelsto veikimo bombų“ (kaip jas vadina Michaelas Daviesas) Konstitucijoje apie liturgiją, nė vienas iš Vatikano II Susirinkimo tėvų nenumatė, kad bus įvykdyti tokie radikalūs pakeitimai Mišiose, remiantis paties Susirinkimo „įsakymu“ [13].

Kalbant apie trečiąją liturgijos pakeitimų priežastį, t. y. „liturgijos studijų pažangą“, galima numanyti, kad Paulius VI turėjo omenyje ištisus tomus modernistų rašliavos, kurios buvo pilni liturginiai žurnalai prieš Susirinkimą ir po jo. Deja, suteikti „pažangos“ vardą šiems pseudomoksliniams kūriniams, skatinantiems liturginę revoliuciją, yra tiesiog piktnaudžiavimas kalba. Tuo pačiu pamirštamas didžiulis, Bažnyčios įstatymais paremtas mokslinis darbas, atliktas dar prieš popiežiui šv. Pijui V kodifikuojant Mišias 1570 m.

Kalbant apie ketvirtąją priežastį, t. y. apie „siekimą sugrįžti prie pirminių krikščioniškų praktikų“, sunku suprasti, kodėl tie, kurie nori pritaikyti mūsų tikėjimą prie moderniojo pasaulio, tuo pat metu siekia, kad mes sugrįžtume prie pirminių praktikų. Tokia pastanga, kaip ir iš abiejų galų deganti žvakė, greitai iš originalo palieka tik likutį viduryje. Be to, vienintelis nors kiek reikšmingas senasis dokumentas, kuris išvydo dienos šviesą iki šv. Pijaus V laikų, buvo Ipolito „Apaštalinė tradicija“, ir net iš jo mes turime tiktai dalinę ir rekonstruotą dokumento versiją[14]. Dar daugiau, Ipolitas tuo metu, kai jį rašė, buvo schizmatikas bei antipopiežius, be to, kaip vėliau matysime, jis buvo drastiškai perfrazuotas posusirinkiminių liturgistų, kad atitiktų protestantų ir modernistų teologiją. Tai yra tikra tiesa, todėl kun. Johnas Barry Ryanas vadina rezultatą visiškai „nauju kūriniu“ [15]. Vienintelė senovinė malda, įtraukta į Novus Ordo Missae, yra tai, ką tėvas Jungmannas vadina „rekonstrukcija... ar tais pačiais žodžiais, kurie Kristaus laikais naudoti žydų valgio metu duonos ir vyno palaiminimui“ [16]. Iš tiesų yra taip. Kiekvienas, dalyvavęs žydų vaišėse, pažįsta frazę: „Palaimintas esi, o Viešpatie, visos kūrinijos Dieve...“ Tai yra žydų palaiminimas, sakomas rabino, jam riekiant duonos kepalą.

Paskutinė Pauliaus VI pateikta priežastis liturgijos pakeitimams buvo „pastoralinė“. Kiek man žinoma, nei jis, nei Susirinkimas niekada neapibrėžė šio termino. Girdėdami posusirinkiminės Bažnyčios „dvigubą kalbą“, mes galėtume teisėtai paklausti, ką reiškia „pastoralinė“? Atsakymą galima rasti „Laiške nacionalinių Vyskupų konferencijų pirmininkams dėl Eucharistinių maldų“, išsiuntinėtame Šventosios Dievo kulto kongregacijos:

„Priežastis, dėl kurios buvo pasiūlyta tokia tekstų įvairovė [turint omenyje Eucharistinių maldų Naujosiose Mišiose skaičių], ir rezultatas, kurį tikėtasi pasiekti tokiomis naujomis formuluotėmis, savo prigimtimi buvo pastoralinis: tai noras atspindėti liturginės maldos vieningumą ir skirtingumą. Naudodamos įvairius tekstus, esančius Romos Mišiole, įvairios krikščionių bendruomenės, kai jos susirenka kartu švęsti Eucharistijos, sugeba suvokti, kad jos pačios sudaro vieną Bažnyčią, meldžiasi su tuo pačiu tikėjimu, naudodamos tą pačią maldą“.

Kitaip tariant, galime padaryti išvadą, kad „pastoralinis siekis“ buvo ir yra sukurti apeigas, kurias galėtų naudoti bet kuri krikščionių grupė, taip pat skatinti tą ekumenizmą ir „vienybę“, kuria posusirinkiminė Bažnyčia tiki ir kurios moko savo „vidinėje misijoje“.

 

 

Iš tiesų, tikrasis atnaujintojų rūpestis buvo ne tai, ar Naujoji Mišių tvarka išlaikė pakankamai katalikiškumo, kad būtų priimtina katalikų tikintiesiems, bet ar ji buvo pakankamai „ekumeniška“, kad patenkintų tiek liberalių, tiek konservatyvių pažiūrų protestantus. Čia atsakymas buvo skambus „taip!“ Paklausykime Elzaso ir Lotaringijos Augsburgo konfesijos bažnyčios Aukščiausiosios konsistorijos, autoritetingos liuteronų valdžios institucijos. 1973 m. gruodžio 8 d. jie viešai pareiškė norą dalyvauti „katalikų Eucharistijos šventime“, nes jis leidžia jiems „naudoti tas eucharistines maldas, su kuriomis jie jaučiasi kaip namie“. Kodėl jie su jomis jaučiasi kaip namie? Kadangi jos turėjo „tą pranašumą, kad pateikė kitokią aukos teologijos interpretaciją“ nei tą, kurią jie buvo įpratę priskirti katalikybei. Liuteronai, anglikonai ir plati kitų sektų įvairovė ne tik mano, kad Naujosios Mišios yra jiems priimtinos, bet daugelis iš jų net pakeitė savo ritualus, kad jie labiau jas atitiktų. Kad suprastume kodėl, pacituosime vieną prancūzų protestantų teologą:

„Jei atkreipsime dėmesį į lemtingą Katalikų Bažnyčios eucharistinės liturgijos vystymąsi, galimybę pasirinkti kitas Eucharistines maldas vietoje Mišių Kanono, idėjos, kad Mišios yra auka, panaikinimą, ir galimybę priimti Komuniją abiem pavidalais, tada Reformuotosios Bažnyčios nebeturi tolesnio pasiteisinimo drausti savo nariams dalyvauti Katalikų Bažnyčios Eucharistijoje“ [17].

Kai kas čia truputėlį stebina. Prisiminkime anglikonus (Amerikoje vadinamus episkopalistais), laikančius, kad katalikiškas mokymas apie Mišias yra „šventvagiška pasaka“ [18], taip pat liuteronus, kurie tiki, kad Mišios nėra nei auka, nei aukojančio kunigo veiksmas. Išties, Liuteris vadino Kanoną „dumblino vandens srovių kloaka...“, blogesne nei „visi viešieji namai, žudynės, plėšikavimai, nusikaltimai ir paleistuvystės“. Dar tiksliau į taikinį Liuteris pataikė, pasakydamas apie savo paties „naująsias mišias“: „Vadinkite jas palaiminimu, Eucharistija, Viešpaties valgiu, Viešpaties vakariene, Viešpaties atminimu ar kaip tik norite, tik nesupurvinkite jų aukos ar veiksmo vardu“ [19].

Anksčiau minėta Romos teologų parašyta „Kritinė Novus Ordo Missae analizė“ taip pat paaiškina kodėl Novus Ordo Missae yra tokios priimtinos tiems, kurie atmeta visą tikėjimą į imoliacinę auką:

„Tiek kunigo, tiek tikinčiųjų vaidmuo yra iškreiptas ir celebrantas pasirodo esąs ne daugiau kaip protestantų pastorius... Pasitelkiant dviprasmybių virtinę, akcentas įkyriai perkeliamas ant „vakarienės“ ir „atminimo“, užuot pabrėžus nekruviną Kalvarijos Aukos atnaujinimą... Apie Tikrąjį Kristaus buvimą niekad neužsimenama, o tikėjimas juo netiesiogiai atmetamas... Tai pati geriausia galimybė patenkinti pačius modernistiškiausius protestantus“.

 Ištyrę patį ritualą, pamatysime, ar šis teiginys yra pagrįstas.

 

 

Tradicinės Mišios yra padalintos į dvi dalis – „Katechumenų Mišias“ ir „Tikinčiųjų Mišias“. „Šv. Andriejaus Mišiolas“ teigia: „Katechumenai, krikščionys troškimu ir tikėjimu, galėjo dalyvauti tikinčiųjų maldose ir giesmėse, su jais klausyti skaitinių ir pamokslų, bet kadangi jie dar nebuvo pakrikštyti, jie negalėjo priimti Komunijos ar dalyvauti Mišiose. Jie buvo išprašomi prieš atnašavimą“.

Naujosios Mišios taip pat padalintos į du skyrius, „Žodžio liturgiją“ ir „Eucharistijos liturgiją“. Pirmoji, paprastai tariant, atitinka Katechumenų Mišias, tačiau ji buvo pakeista, kad būtų visiškai suderinta su protestantų teologija. Dingo maldos altoriaus papėdėje. „Kunigui-vadovui“ pasveikinus parapijiečius, iš karto pradedama nuo apkarpyto nuodėmių išpažinimo. Posusirinkiminiams katalikams nebeduodama galimybė gauti nuodėmių atleidimą pagal formulę, kuri seka po tradicinio Confiteor – maldą Indulgentiam, kuri turi galią apvalyti mus nuo tų lengvųjų nuodėmių, kurių auka tampa net geriausi iš mūsų[20]. (Turint omenyje prakilnią Mišių prigimtį, jose dalyvaujantiems pasauliečiams derėtų ne tik būti Dievo malonės būklėje, t. y. be mirtinos nuodėmės savo sielose, bet jie turėtų būti išrišti ir nuo lengvųjų nuodėmių.) Gloria dar leidžiama sekmadieniais ir šventadieniais, bet [angliškame vertime – red. past.] ji yra klaidingai ir nepilnai perteikiama – remiamasi klaidinga samprata, kad ramybė yra suteikiama „visiems žmonėms“, o ne tiktai geros valios žmonėms, kaip tvirtina tradicinė Gloria. (Su tuo bus ginčijamasi, teigiant, kad lotyniška versija, randama Pauliaus VI Mišiole, yra nepakeista, bet praktikoje lotynų kalba jau nėra plačiai naudojama kaip liturginė kalba. Dėl to žmonėms ji beveik niekada neprieinama.)

„Žodžio liturgijos“ (kuri Naujosiose Mišiose lyg ir turėtų atitikti „Katechumenų Mišias“) pagrindinis bruožas yra Šventojo Rašto skaitymas – bet tokiu būdu, kad verčia tikėti, jog būtent Šventasis Raštas, o ne šventieji Eucharistijos pavidalai yra Dievo Žodis, tapęs Kūnu. Skaitiniai imami iš naujųjų, ekumeninių ir dažnai klaidingų Biblijos vertimų. Toliau, jie yra dalis trijų metų, o ne vienerių metų ciklo, kaip Tridento Mišiose, ir dėl to juos sunku pavadinti „pastoviais“. Naujasis Lekcionaras leidžia daugybę pasirinkimų pagal celebranto norą.

Vienerių metų ciklas tradicinėse Mišiose kilęs iš gilios senovės, įsteigtas popiežiaus šv. Damazo (366–384) (gerai žinomo iš posakio„išlaikykime šv. Damazo tikėjimą“). Skaitiniai, girdimi kasmet tradicinėse katalikų Mišiose, tampa katalikų sąmoningo Šventojo Rašto pažinimo dalimi. O skaitiniai, grįsti trijų metų ciklu, net nekalbant apie celebrantui leidžiamų „pasirinkimų“ problemą, greičiausiai niekada neįeis į kataliko sąmonę, nes jie pasikartoja per retai, kad juos būtų galima lengvai atsiminti.

Šventąjį Raštą Naujosiose Mišiose seka „homilija“, kuri, kaip ir protestantiškoje praktikoje, beveik visada tampa naujojo ritualo centru. Tradiciniame rituale kunigas, liturgiškai kalbant, yra „niekas“ – jo paties asmenybei iš tiesų neteikiama reikšmės. Iki visų liturgijos pakeitimų niekam neateidavo į galvą klausti, kas aukoja Mišias. Bet Novus Ordo Mišiose kunigo asmenybė tampa absoliučiai reikšminga, jo iškalbos menas yra svarbus ir žmonės dažnai renkasi, kokiose pamaldose jie dalyvaus, priklausomai, kas jas celebruoja. Ši katalikų, lankančių Naująsias Mišias, praktika duoda dar tolimesnį rezultatą – leidžia kiekvienam pasirinkti tarp „liberalių“ ir „konservatyvių“ formuluočių, todėl galop Naujosios Mišios stipriai skaldo Bažnyčios kultą į įvairias privataus tikėjimo stovyklas.

„Žodžio liturgija“ baigiasi malda Credo, kurią anglikonai ir liuteronai taip pat išlaikė. Tačiau vietinėmis kalbomis jis išverstas į bendruomeninį „Tikime“, o ne „Tikiu“ (ką tiksliai reiškia credo lotyniškai), taigi tai yra ne tiek „Credo“ („Tikiu“), kiek „Credimus“ („Tikime“). Šiame tikėjimo išpažinime nėra garbingo žodžio consubstantialem (vienos prigimties) [21].

Visi šie pakeitimai tame, kas būdavo vadinama Katechumenų Mišiomis, kokie jie bebūtų įžeidžiantys, dar niekaip neliečia pačios aukos. Būtent antrajai ritualo daliai turime skirti ypatingą dėmesį. Pirmiausia aptarsiu atnašavimą, o vėliau pasikeitimus Kanone – toje Mišių dalyje, kurioje vyksta konsekracija. Bus parodyta, kad beveik kiekvienu atveju vykdomas, jei ne primetamas, prisitaikymas prie protestantų doktrinos. To pasekmė yra aiškaus aukojamojo akto pobūdžio trūkumas Novus Ordo Missae, o celebrantas nebėra „aukojantis kunigas“. Iš tiesų, sekant šią analizę, taps aišku, kad naująją liturgiją celebruoja ne kunigas, o būtent „Dievo tauta“, vadovaujama „kunigo-vadovo“.

 

 

Tradiciniame Mišių rituale pirmoji „Tikinčiųjų Mišių“ dalis yra ofertoriumas (atnašavimas). Jo svarbą liudija du faktai: 1) senovės laikais katechumenai buvo išprašomi prieš prasidedant ofertoriumui ir 2) tikintieji, norėdami išpildyti savo sekmadienio pareigą, privalo ateiti į Mišias ne vėliau kaip prasidedant ofertoriumui. Ofertoriume Mišių auka yra paruošiama ir nukreipiama į nustatytą tikslą. Iš esmės ofertoriumo maldos iš anksto paruošia konsekracijai ir parodo, kad visos likusios Mišios be abejonės bus auka. Tradicinėse katalikų Mišiose ofertoriumo maldos nurodo į duoną žodžiu hostia arba „auka“. Taigi pirmojoje tradicinių Mišių ofertoriumo maldoje kunigas nudengia taurę, paima paauksuotą pateną su ant jos gulinčia neraugintos duonos ostija, pakelia ją iki savo širdies lygio ir sako:

„Priimk, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve, šią be dėmės auką [immaculatam hostiam], kurią aš, nevertas tavo tarnas, aukoju tau, gyvajam ir tikrajam savo Dievui, už nesuskaitomas savo nuodėmes, įžeidimus ir apsileidimus, už visus aplink stovinčius, taip pat už visus ištikimuosius krikščionis, gyvus ir numirusius, kad man ir jiems padėtų išsigelbėti amžinajam gyvenimui. Amen“.

Koks doktrininio tikslumo stebuklas! Ši malda, kartu su kunigo veiksmais neabejotinai reiškia, kad Mišiose aukojama būtent „auka be dėmės“. Antra, aiškiai matomas Mišių permaldaujamasis (atperkamasis) pobūdis – jos yra aukojamos už mūsų nuodėmes. Trečia, ji primena, kad Mišios aukojamos už „gyvus ir numirusius“ ir ketvirta, kad aukojimą atlieka būtent kunigas kaip tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo. Šios tikslios išraiškos grožis yra splendor veritatis – „tiesos puošnumas“.

Nereikia nė sakyti, kad Naujosiose Mišiose ši malda buvo visiškai ištrinta. Viena iš Pauliaus VI pateikiamų priežasčių yra siekimas padaryti Mišių doktrininį turinį aiškesnį (plg. aukščiau). Faktiškai iš dvylikos ofertoriumo maldų tradiciniame rituale tik dvi yra paliktos Naujosiose Mišiose[22]. Labai įdomus faktas, kad išbrauktosios maldos yra tos pačios, kurias pašalino Liuteris ir Cranmeris[23]. Kodėl gi jie pašalino jas? Kadangi, kaip sakė Liuteris, jos „atsiduoda auka... Tai šlykštybė, vadinama ofertoriumu, ir nuo šios vietos beveik viskas dvokia aukojimu“.

Novus Ordo Missae ne tik praleidžia tas reikšmingas maldas, bet galų gale panaikina visą ofertoriumą. Bendrieji nuostatai vietoje jo kalba apie „Atnašų paruošimą“. Šioje naujojo ritualo dalyje nėra nė žodžio, kuris bent užsimintų apie tai, kad aukojama būtent dieviškoji Auka. Duona ir vynas – „žmogaus rankų darbo vaisiai“ – tai viskas, kas yra aukojama. Michaelas Daviesas pabrėžia, kad ši sąvoka yra visiškai suderinama su tejardistine[24] teorija, kad žmogaus pastangos, žmogaus rankų darbas tam tikru būdu tampa Sakramento materija[25]. Toliau, išskyrus maldą plaunantis rankas, visi prašymai yra išsakomi daugiskaitos pirmuoju asmeniu – „mes“. Tai nuosekliai atitinka klaidingą sampratą, glūdinčią įvairiose Naujųjų Mišių dalyse, kad Mišias aukoja ne kunigas-vadovas, turintis ypatingą kunigišką galią, o „susirinkimas“ arba „Dievo tauta“.

Sekant šiuo principu, visos tradicinių Mišių maldos, skiriančios kunigą nuo pasauliečių, buvo sistemingai pašalintos. Lotyniškas naujojo Mišiolo originalas vis dar daro tokį skirtumą maldoje Orate fratres. Tai buvo malda, kurią Konsiliumas norėjo ištrinti, bet kuri buvo grąžinta, taikantis prie Vyskupų sinodo. Kaip ten bebūtų, novatoriai išpildė savo troškimą vertimuose į vietines – anglų, prancūzų, portugalų ir vokiečių – kalbas, kur kunigo skirtumas nuo pasauliečių buvo pašalintas.

Konservatyvieji katalikai nurodys, kad Novus Ordo Missae buvo išsaugota tradicinė ofertoriumo malda In spiritu humilitatis („Nuolankumo dvasioje“). Tai esąs įrodymas, jog naujasis ofertoriumo ritualas užsimena apie tradicinį mokymą, kad Mišios pirmiausia ir labiausiai yra auka, atnašaujama Dievui. Tačiau ši malda yra paimta iš pranašo Danielio knygos (3, 39–40) ir nurodo į asmeninę auką – daugių daugiausia „garbinimo ir dėkojimo auką“, paaukotą Azarijo ir jo draugų liepsnojančioje krosnyje. Todėl ši malda yra visiškai priimtina protestantams ir buvo jų išlaikyta „reformuotose“ liuteronų bei anglikonų apeigose. Jei kas nors abejotų, kad ji priimtina modernistų suvokimui, tam užtenka apsvarstyti tėvo Josepho Jungmanno, SJ – liberalo ir vieno iš labiausiai mokytų Konsiliumo narių, atsakingų už naująjį ritualą – pateiktą interpretaciją šiai maldai:

„Malda „Nuolankumo dvasioje“, kuri visada tarnavo kaip pabrėžiantis aukojimo proceso apibendrinimas ir todėl buvo kalbama giliai pasilenkus, buvo palikta nepakeista būtent dėl tos priežasties, kad ji išreiškia „nematomą auką“, širdies auką kaip vidinę bet kokios išorinės aukos reikšmę“ [26].

Jei Novus Ordo Mišių „ofertoriumą“ interpretuosime paraidžiui, t. y. remdamiesi maldomis, kurios yra kalbamos, o ne tradiciniu aiškinimu, kas iš tiesų yra Mišių ofertoriumas (ar kuo jis numanomai turėtų būti Naujosiose Mišiose), tada viskas, ką Naujųjų Mišių ofertoriumas nurodo kaip auką Naujosiose Mišiose, yra duona ir vynas. Neigdami šį pastebėjimą, kai kas sakys, kad aukodamas duoną-ostiją, kunigas-vadovas Naujosiose Mišiose sako: „Tai mums taps gyvybės duona“. Bet kaip pabrėžė velionis kun. Burnsas, vienas iš Amerikoje konservatyviausių Novus Ordo kunigų, tai galima suprasti kaip nuorodą į duoną, kurią mes valgome kasdien įprastiniame valgyje, dažnai vadinamą „kasdiene duona“.

Maldoje „Nuolankumo dvasioje“ Naujosiose Mišiose įtrauktas žodis „mums“, kuris, kaip tvirtino XVI a. protestantų reformatorius Cranmeris, neigia sakramentinį principą ex opere operato – principą, kad jeigu Mišias aukojantis kunigas naudoja teisingą formą bei materiją ir jei celebrantas yra tikras kunigas, konsekracija įvyksta nepriklausomai nuo kunigo ar kitų dalyvių nusiteikimo. Tą pačią pastabą, padarytą dėl „gyvybės duonos“, galima išsakyti dėl vyno ir frazės „jis mums taps dvasiniu gėrimu“. Taigi dar kartą, kardinolų Ottavianio ir Baccio „Trumpos kritinės Novus Ordo Missae analizės“ pateikta išvada pasirodo čia tinkama:

„Trys Mišių tikslai yra pakeisti; nebepaliekama skirtumo tarp dieviškos ir žmogiškos aukos, duona ir vynas yra tik „dvasiškai“ (ne substanciškai) perkeičiami... Nerasime nė žodžio apie kunigo galią aukoti ar apie jo atliekamą konsekracijos aktą, jo atnešamą eucharistinį [Kristaus] Buvimą. Dabar jis pasirodo esantis ne kažkas daugiau kaip protestantų pastorius“.

 

 

Tradicinių Mišių širdis yra Kanonas. Jis išlieka toks pats kiekvieną kartą, kai aukojamos Mišios, išskyrus pačias iškilmingiausias Bažnyčios šventes, kai pridedama viena ar dvi frazės, susijusios su paslaptimi, kuri yra švenčiama. Naujosiose Mišiose Kanonas yra panaikintas. Vietoje jo yra viena iš keturių (bent kol kas) „anaforų“ arba „Eucharistinių maldų“.

Pirmoji Eucharistinė malda (net lotynų kalba) nėra, kaip dažnai skelbiama, senovinis Romos Kanonas, kurį visi pažįstame iš Tridento Mišių. Ji tik sumodeliuota pagal tradicinį Kanoną, bet turi kelis reikšmingus skirtumus. Skelbimas, kad senasis Mišių Kanonas buvo išlaikytas, leido naująjį ritualą priimti minimaliai protestuojant kunigams ir tikintiesiems. Kunigai, naudojantys pirmąją Eucharistinę maldą, buvo įtikinėjami, kad jie faktiškai aukoja senąsias Mišias. Kaip bebūtų, sugriovus tradicinį ofertoriumą su jo maldomis, teigiančiomis tiksliai tai, kas vyksta Kanone, ir pasirodžius netiksliems moderniems vertimams, Eucharistinei maldai Nr. 1 lengvai galima suteikti visiškai modernistinę ir protestantišką interpretaciją.

Frazė, kuri leidžia šią neteisingą interpretaciją, yra maldoje Quam oblationem:

„Šią atnašą, meldžiame tave, Dieve, teikis padaryti visais atžvilgiais palaimintą, įrašytą, patvirtintą, vertą ir priimtiną, kad ji mums taptų Kūnu ir Krauju...“ (išskirta autoriaus).

Kadangi nėra tradicinių ofertoriumo maldų, žodis „mums“ gali būti suprantamas Cranmerio prasme, kurią priima visi protestantai, būtent, kad ne pati duonos ir vyno esmė yra perkeičiama taip, kad jie taptų Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju substanciškai ir patys savyje, bet kadangi mes priimame juos su „gyvu tikėjimu“, jie gali MUMS (!) tapti Jėzaus Kristaus buvimu. Pirmajame Cranmerio knygos „Bendruomeninių pamaldų knyga“ leidime dar prieš įsteigimo žodžius (t. y. žodžius, naudojamus protestantų vadinamajai „konsekracijai“) jis įdėjo tokią frazę:

„Išklausyk mūsų, meldžiame Tave, o gailestingasis Tėve, ir su Tavo Šventąja Dvasia bei Žodžiu teikis palaiminti bei pašventinti šias Tavo atnašas ir duonos bei vyno kūrinį, kad jie MUMS taptų mylimiausiojo Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju“ (išskirta autoriaus).

Kai kurie jo draugai reformatoriai puolė tokią jo formuluotę, esą ją buvo galima suprasti kaip sukeliančią transsubstanciaciją! Į tai Cranmeris pasipiktinęs atsakė: „Mes nesimeldžiame, kad duona ir vynas būtinai taptų Kristaus kūnu ir krauju, bet kad mums tai įvyktų šioje šventoje paslaptyje, tai yra kad mes galėtume juos taip vertai priimti, jog taptume Kristaus kūno ir kraujo dalininkais ir dėl to būtume dvasiškai pamaitinti dvasioje ir tiesoje“. Cranmeris tvirtino, kad žodis „mums“ reiškia, jog transsubstanciacija (duonos ir vyno substancijos perkeitimas į Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo substanciją) įvyksta ne objektyviai, bet kad dalyvaujančiųjų asmeninis nusiteikimas leidžia jiems būti dvasiškai pamaitintiems. Kitaip tariant, galų gale tas žodis paneigė katalikišką mokymą, kuris vėliau buvo iškilmingai apibrėžtas Tridento Susirinkimo XXII sesijoje[27].

Sakoma, kad antroji Eucharistinė malda yra paimta iš Ipolito „Apaštalinės Tradicijos“ (derėtų prisiminti, parašytos tada, kai jis buvo schizmatikas ir antipopiežius). Deja, šiame jau ir taip klausimų keliančiame dokumente novatoriai padarė reikšmingų pakeitimų. Pavyzdžiui, jie panaikino frazes ut mortem solveret et vincula diaboli dirumperet, et infernum calceret et iustos illuminet („kad jis [Kristus] nugalėtų mirtį, sudaužytų šėtono grandines, pamintų pragarą po kojomis ir apšviestų teisiuosius“), ir qua nos dignos habuisti adstare coram te et tibi sacerdotes ministrare („už tai, kad palaikei mus vertais stovėti priešais Tave ir Tau tarnauti kaip kunigai“) – katalikiškas sąvokas, kurias pašalino liturgijos novatoriai ir kuriomis bjaurisi patys novatoriai bei liberalieji protestantai. Bet reikšmingiausia tai, kad jie be pagrindo į originalų tekstą įterpė žodį MUMS – šis veiksmas padaro jų eretinius tikslus daugiau negu aiškius.

Kaip ir antrojoje Cranmerio „Bendruomeninių pamaldų knygoje“, taip ir Novus Ordo Eucharistinėje maldoje Nr. 2 yra pašalintas visas katalikiškos interpretacijos atspalvis. Kai yra naudojama Eucharistinė malda Nr. 2, maldos Te igitur, Memento Domine ir Quam oblationem – trys maldos, nedviprasmiškai leidžiančios katalikiškai interpretuoti žodį nobis (mums) – yra nebekalbamos. Taigi Eucharistinėje maldoje Nr. 2 absoliučiai nėra pasiruošimo (susikaupimo ar išvystymo) pavidalų (duonos ir vyno) „konsekracijai“. Nusičiaudėkite, ir jūs jau būsite jo nepastebėję.

Tradicinėse Mišiose žodžio nobis (mums) neįmanoma suprasti Cranmerio prasme (t. y. neigiant transsubstanciaciją). Naujųjų Mišių Eucharistinėje maldoje Nr. 1 kunigo intencijos konsekruoti (įvykdyti transsubstanciaciją) išraiška yra dviprasmiška. Bet Eucharistinėje maldoje Nr. 2 katalikų mokymas šiuo klausimu visiškai išnyksta ir triumfuoja protestantų samprata. Kaip sakė Hughas Rossas Williamsonas, „neįmanoma suprasti jos kitaip, nei Cranmerio prasme“ [28].

Toliau, tyčiniai pakeitimai Eucharistinėje maldoje Nr. 2 – žodžio „mums“ įterpimas į Ipolito „Kanoną“ – vėlgi parodo, kaip turime suprasti žodį nobis Eucharistinėje maldoje Nr. 1. Dar blogiau, Novus Ordo Missae kūrėjai aiškiai rodo mieliau pasirenkantys Eucharistinę maldą Nr. 2. Oficialūs dokumentai iš Romos instruktuoja mus, kad Eucharistinė malda Nr. 2 gali būti naudojama bet kokia proga. Ji rekomenduojama sekmadieniams, „nebent dėl pastoralinių priežasčių būtų pasirenkama kita Eucharistinė malda“. Ji taip pat ypač tinkama „šiokiadienių Mišioms ar Mišioms ypatingomis aplinkybėmis“. Dar daugiau, ji rekomenduojama „Mišioms su vaikais, jaunimu ir mažomis grupėmis“ ir pirmiausia katekizmo klasėms[29]. Be šių pasiūlymų poveikio, ir pati žmogiškoji prigimtis skatins kunigus naudoti Eucharistinę maldą Nr. 2 dėl jos trumpumo. Kuo dažniau ji kalbama, tuo greičiau bus prarastas katalikiškas tikrojo Mišių pobūdžio supratimas.

Šia prasme neturi vertės tai, kad Paulius VI pridėjo frazę quod pro vobis tradetur („kuris už jus atiduodamas“) prie Naujųjų Mišių konsekracijos žodžių. Ją prie savo protestantiškų liturginių apeigų pridėjo ir Liuteris su Cranmeriu. Liuteris paaiškino to priežastis savo „Trumpajame katekizme“: „Žodžiai „už jus“ tiesiog šaukiasi tikinčių širdžių“. Žinoma, tai tik dar labiau atskleidžia žodžio nobis („mums“) svarbą šiame nešvariame reikale.

Vietos stoka šiame trumpame pristatyme leidžia tik trumpai pakomentuoti III ir IV Eucharistines maldas.

Eucharistinėje maldoje Nr. 3 į Viešpatį kreipiamasi šiais žodžiais: „tu visa gaivini bei šventini ir nesiliauji telkti sau tautą, kad nuo saulėtekio iki saulėlydžio tavo vardui būtų aukojama tyra auka“. Ši frazė dar kartą aiškiai parodo, kad žmonės, o ne kunigas yra nepakeičiamas elementas celebravime[30]. Net Michaelas Daviesas pastebi, kad „nė vienoje [jo išskirta] naujojoje Eucharistinėje maldoje nėra aiškiai pasakyta, kad konsekraciją atlieka tik vienas kunigas ir kad jis veikia ne kaip kalbėtojas ar pirmininkas koncelebruojančioje bendruomenėje“ [31].

Eucharistinė malda Nr. 4, sukurta novatoriaus kun. Cipriano Vagagginio, parodo dar vieną įdomų „liturginės revoliucijos“ aspektą. Pati lotynų kalba yra nekenksminga, bet oficialus (ir Romos patvirtintas) vertimas, naudojamas Jungtinėse Valstijose, yra aiškiai atviras eretiškam aiškinimui. Palyginkite šias pastraipas: vieną iš prefacijos Eucharistinei maldai Nr. 4, o kitą iš tradicinių Mišių Švč. Trejybės prefacijos. 

 

 

Tikrai verta tau dėkoti, tikrai teisinga tave, šventasis Tėve, garbinti. Tu vienas Dievas, gyvas ir tikras...

 

 

Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga, kad mes Tau visuomet ir visur dėkotume, šventasis Viešpatie, visagalis Tėve, amžinasis Dieve, kuris su savo viengimiu Sūnumi ir Šventąja Dvasia esi vienas Dievas, esi vienas Viešpats; ne vieno asmens vienišume, bet vienos būtybės Trejybėje...

 

Turint omenyje, kad Bažnyčios mokymas išreiškiamas per liturgiją, tai yra ypač pamokantis akių dūmimo pavyzdys. Lotyniškoje Naujųjų Mišių versijoje randami žodžiai unus Deus („vienas Dievas“) ir nemokoma nė vienos aiškios erezijos. Kaip bebūtų, netgi lotyniškame Mišių variante, neskaitant tikėjimo išpažinimo, kitur niekur nėra aiškiai išreikšto mokymo apie Trejybę. Kai pažvelgiame į Eucharistinės maldos Nr. 4 versiją vietine kalba, unus Deus neteisingas vertimas „tik tu vienas esi Dievas“ aiškiai nukrypsta nuo Tradicinės normos. Šioje maldoje nesant jokios kitos nuorodos į Sūnų ir Šventąją Dvasią, žodžių „tik tu vienas“ naudojimas [kreipiantis vien į Tėvą] atrodo lyg tiesioginis mokymo apie Švenčiausiąją Trejybę neigimas – ir tikrai yra mažų mažiausiai netiesioginis neigimas. Būtent dėl tos priežasties kai kas vadina šią maldą „arijoniškuoju Kanonu“ (eretikas Arijus neigė katalikišką mokymą apie Trejybę). Čia turime dar vieną „sugrįžimo į pirmykštę praktiką“ pavyzdį! Dėl nuolatinių skundų šis blogas vertimas neseniai buvo pataisytas[32]. Tai, kad ši aiškiai eretinė formulė posusirinkiminėje Bažnyčioje galėjo būti naudojama 18 metų, labai daug pasako apie liturgijos novatorių panieką Katalikų Bažnyčios esminėms doktrinoms.

 

 

Novus Ordo Missae, kaip ir liuteronų pamaldose, konsekracijos žodžiai – pati tradicinio ritualo širdis – dabar yra dalis to, kas vadinama „įsteigimo pasakojimu“ [33]. Šios frazės nerasime tradiciniuose Bažnyčios mišioluose.

Jau vien tik parašius konsekracijos žodžius po tokia antrašte, „kunigas-pirmininkas“ naujosiose Mišiose skatinamas sakyti tuos žodžius taip, lyg perpasakotų istoriją apie Paskutinę vakarienę, vykusią maždaug prieš 2000 metų, užuot iš tiesų konsekravęs duoną ir vyną čia ir dabar. Vien tik pasakojimas apie Paskutinę vakarienę neperkeičia duonos ir vyno į Kristaus Kūną ir Kraują – kunigas turi veikti in persona Christi, tai yra jis turi sakyti tuos lemiamus žodžius „Kristaus asmeniu“, kadangi būtent Kristus savo beribe galybe per kunigo žodžius įvykdo konsekraciją. „Pataisyta“ Bendrųjų nuostatų versija, siekdama nuraminti Naujųjų Mišių kritikus, kalba apie kunigą, veikiantį in persona Christi, tačiau neužsimena apie būdą, kuriuo jis sako konsekracijos žodžius. Net jeigu frazės „įsteigimo pasakojimas“ naudojimas būtų vienintelis trūkumas naujajame rituale, jo pakaktų iškelti rimtoms abejonėms, ar duonos bei vyno elementai naujosiose Mišiose yra perkeičiami į Kristaus Kūną ir Kraują.

Bažnyčia visada mokė, jog tam, kad šventieji Pavidalai atsirastų Mišiose, tai yra kad įvyktų konsekracija, kunigas turi: 1) būti galiojančiai įšventintas; 2) daryti tai, ką Bažnyčia nori daryti Mišiose; 3) naudoti teisingą materiją ir 4) naudoti teisingą formą (arba žodžius).

Jis taip pat turi sakyti konsekracijos žodžius kaip veiksmą, kurį jis pats atlieka in persona Christi („Kristaus asmeniu“, Kristaus, kuris yra Vyriausiasis Kunigas kiekvienose Mišiose), o ne vien kaip dalį istorinio pasakojimo, tokio, kaip jam skaitant Evangeliją Mišių metu. Jei jis sako konsekracijos žodžius tik kaip pasakojimą, jis paverčia tai, kas turi įvykti Mišiose (būtent, konsekraciją), tiesiog paprastu prisiminimu istorinio įvykio, atsitikusio prieš du tūkstančius metų, ir neįvyksta nieko švento, t. y. konsekracijos nėra. Šv. Tomas Akvinietis sako:

„Konsekracija įvykdoma Viešpaties Jėzaus žodžiais ir posakiais. Visais kitais kalbamais žodžiais yra teikiama pagarba Dievui, skiriamos maldos už liaudį, už karalius ir už kitus. Tačiau kai ateina laikas įvykdyti Sakramentą, kunigas nebenaudoja savo paties žodžių, bet Kristaus žodžius. Dėl to būtent Kristaus žodžiai įvykdo Sakramentą... Šio Sakramento forma yra tariama tarsi kalbėtų asmeniškai Kristus, kad būtų galima suprasti, jog kunigas nieko nedaro šio Sakramento įvykdymui, išskyrus tai, kad ištaria Kristaus žodžius“ (Summa th., III q.78 a.1).

Tarti konsekracijos žodžius tik kaip pasakojimo dalį reikštų padaryti Mišias negaliojančiomis. Tai yra, duona ir vynas po to pasiliktų duona ir vynu, netaptų Kristaus Kūnu ir Krauju. Pasak žymaus liturgisto kunigo O‘Connello:

„Konsekracijos žodžiai turi būti sakomi ne tik kaip istorinis pasakojimas apie žodžius, kadaise vartotus mūsų Viešpaties – toks, kai celebrantas juos taria, pvz., Paskutinės vakarienės aprašyme, kurį skaitome Didžiosios savaitės Mišiose arba Kristaus Kūno šventėje – bet kaip dabarties teiginys, sakomas kunigo, kalbančio Kristaus asmeniu ir siekiančio, tariant šiuos žodžius, įgyvendinti kažką čia ir dabar“ [34] (išskirta mano).

Vyresnieji kunigai gali tarti konsekracijos žodžius in persona Christi iš įpročio. Jaunesni kunigai, savo praktikoje remdamiesi Bendraisiais nuostatais ir modernistinėmis sakramentų teologijos teorijomis, kurių jie išmoksta posusirinkiminėse seminarijose, to tikrai nedarys. Taigi vargu ar gali stebinti, kad kardinolai Ottavianis ir Baccis „Trumpoje kritinėje Novus Ordo Missae analizėje“ teigia:

„Konsekracijos žodžiai, taip, kaip jie įterpti į Novus Ordo kontekstą, gali būti galiojantys dėl kunigo intencijos. Tačiau gali ir negalioti, nes jie nebėra galiojantys ex vi verborum [pačių žodžių galia] arba tiksliau dėl praradimo to modus significandi [būdo, kuriuo jie pažymi], kurį jie ligi šiol turėjo Mišiose. Ar galios konsekracija, kurią vykdys kunigai, kurie nebus gavę tradicinio parengimo (taip bus jau greitai) ir pasikliaus Novus Ordo, norėdami „daryti tai, ką daro Bažnyčia“? Galima tuo suabejoti....“

Šie „Kritinės analizės“ žodžiai, parašyti jau 1967 m. rugsėjį, yra neįtikėtinai įžvalgūs, jei ne pranašiški.

 

 

Dabar turime apsvarstyti pačius konsekracijos žodžius. Tradicinėse Mišiose šie žodžiai yra patys švenčiausi, nes Tradicija juos priskiria pačiam Kristui ir būtent jais yra „gaunami“ šventieji Pavidalai (duona ir vynas yra perkeičiami į Kristaus Kūną ir Kraują). Šie neįkainojami žodžiai, paties Kristaus žodžiai, kadaise rašyti auksu ir visada spausdinant išskirti bei paryškinti, buvo pakeisti ir įterpti į naujųjų Mišių įsteigimo pasakojimą.

Sakramentas, pagal jo doktrininį apibrėžimą, yra „matomas ženklas, įsteigtas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, ženklinantis ir teikiantis malonę“. Šis matomas ženklas susideda iš „materijos“ ir „formos“ (t. y. tinkamo „materialaus daikto“ ir tinkamų „žodžių“). Kaip mokė šv. Augustinas, „žodis [„forma“] yra sujungiamas su elementu [„materija“] ir gaunamas sakramentas“. „Materijos“ pavyzdžiai yra Krikšto vanduo bei duona ir vynas Mišiose[35]. „Forma“ yra žodžiai, kuriuos „sakramento teikėjas“ ištaria ir kuriuos jis pritaiko materijai. Šie žodžiai „priverčia“ materiją padaryti, kad sakramentas veiktų, o taip pat aiškiai ženklina tai, ką sakramentas daro. Sakramentų formos („žodžiai“) buvo mums perduoti Kristaus arba in specie (tiksliai), arba in genere (bendrai). Remiantis įprastiniu mokymu,

„Kristus nustatė, kokios konkrečios malonės turi būti perduodamos išorinių ritualų pagalba: kai kuriems sakramentams (pvz., Krikštui, Eucharistijai) jis tiksliai (in specie) nustatė materiją ir formą, kitiems ją nustatė tik bendrai (in genere), nurodydamas, jog turi būti išorinė ceremonija, kuria perduodamos konkrečios malonės, palikdamas apaštalams ar Bažnyčiai galią nustatyti, ko nebuvo nustatęs pats, pvz., tikslią materiją ir formą Sutvirtinimo bei Kunigystės sakramentams“ [36].

Konsekracijos forma tradicinėse Mišiose buvo nurodyta dar apaštalų laikais[37]. Ji buvo „kanoniškai“ nustatyta Florencijos Susirinkimo (1438–1445) vadinamuoju Armėnų dekretu. Pagal Tridento Susirinkimo Katekizmą, forma (žemiau išskirta didžiosiomis raidėmis) yra randama šiuose Kanono žodžiuose:

„Kančios išvakarėse jis paėmė duoną į savo šventas ir garbingas rankas, pakėlęs akis į dangų, į tave, Dieve, savo visagalį Tėvą, tau dėkodamas, laimino, laužė ir davė savo mokiniams, tardamas: Imkite ir valgykite jos visi:

NES TAI YRA MANO KŪNAS

Panašiai po vakarienės jis paėmė ir šią kilniausią Taurę į savo šventas ir garbingas rankas, taip pat tau dėkodamas, laimino ir davė savo mokiniams, tardamas: Imkite ir gerkite iš jos visi.

NES TAI YRA TAURĖ MANO KRAUJO, NAUJOSIOS IR AMŽINOSIOS SANDOROS: TIKĖJIMO PASLAPTIS: KURIS UŽ JUS IR UŽ DAUGELĮ BUS IŠLIETAS NUODĖMĖMS ATLEISTI

Kiek kartų tai darysite, darykite mano atminimui“.

Tridento Katekizmas tęsia: „Šia forma niekas negali abejoti“.

O štai kokia forma yra skirta Novus Ordo Missae, paimta iš „Liaudies Mišių knygos“ [People‘s Mass Book] ir atitinkanti Documents on the Liturgy, par. 1360. (Tiek „Liaudies Mišių knygoje“, tiek „Mišiolėlyje“, kuris visuotinai vartojamas Amerikos Bažnyčiose, jokie žodžiai nėra išskirti didžiosiomis raidėmis ar kursyvu, taigi sakramento formos jokiu būdu negalima atskirti nuo likusio teksto, kuris sudaro įsteigimo pasakojimą. Tiesa, Pauliaus VI lotyniškame originale žodžiai yra išspausdinti truputėlį didesniu šriftu, kurį pažymėjome kursyvu):

„Prieš tai, kai jis buvo išduotas mirčiai, mirčiai, kurią jis prisiėmė savo noru, jis paėmė duoną ir tau dėkojo. Jis laužė duoną, davė ją savo mokiniams ir tarė: Imkite ir valgykite jūs visi, tai yra mano kūnas, kuris už jus bus išduotas. Kai vakarienė buvo baigta, jis paėmė taurę. Jis vėl tau dėkojo ir tave šlovino, davė taurę savo mokiniams ir tarė: Imkite ją, jūs visi, ir gerkite iš jos: tai mano kraujo taurė, naujosios ir amžinosios sandoros kraujo. Jis bus išlietas už jus ir už visus žmones, kad būtų atleistos nuodėmės. Darykite tai mano atminimui“ [38].

Įvesdamas šias naujas formas, Paulius VI pavadino jas „Viešpaties žodžiais“ (verba dominica), o ne „konsekracijos žodžiais“, taip dar kartą pabrėždamas pasakojamąjį naujojo ritualo pobūdį. Pakeitęs pačius mūsų Viešpaties žodžius, jis toliau sakė, jog „nori“, kad jie būtų „būtent tokie“ (Documents on the Liturgy, par. 1360; taip pat plg. Pauliaus VI Missale Romanum – jo 1969 m. balandžio 3 d. Apaštalinę konstituciją, įsteigiančią naująsias Mišias). Kaip kas nors, netgi popiežius, gali „norėti“, kad Kristaus žodžiai būtų kitokie, negu jie yra, lieka nesuvokiama! Atrodo, kad novatoriams net patys Kristaus žodžiai nėra nei šventi, nei neliečiami. Būtent šiuos pakeitimus Eucharistinėse maldose Paulius VI tiksliai nusakė kaip „visiškai naujus“, kaip „stebinančius ir išskirtinius“ ir kaip „didžiausią naujovę“ iš visų įvestų naujovių. Iš tiesų, konsekracijos žodžiams, įsteigtiems Kristaus per Paskutinę vakarienę, Paulius VI naudojo lotynišką terminą „mutacija“ [39]. Kai tokia „mutacija“ yra esminė, tai yra kai ji pakeičia sakramento formos reikšmę, ji padaro jį negaliojančiu. Kaip matysime toliau, netgi jei tik kyla abejonė, ar sakramento žodžių pakeitimas yra esminis, t. y. ar reikšmė pakeista, ar ne, vis tiek tokios formos naudojimas yra laikomas šventvagišku[40].

Pakeisdami šventosios Eucharistijos sakramentą, novatoriai argumentavo, kad jie „priderino jį prie Šventojo Rašto“ [41]. Tačiau nėra absoliučiai jokios priežasties, kodėl tai reikėtų daryti. Šventasis Raštas nėra didesnis Apreiškimo šaltinis už Tradiciją – iš tikrųjų, Šventasis Raštas, griežtai kalbant, yra Tradicijos dalis. Įsivaizduokime baisius riksmus ir šauksmus, kurie kiltų, jei kažkas pasakytų, kad nori pakeisti Šventąjį Raštą, kad priderintų jį prie Tradicijos! Būtent ne iš Šventojo Rašto, o iš Tradicijos mes gauname formą (žodžius), naudojamus įvykdyti Eucharistijai! Taip ir turi būti, kadangi ankstyviausia Evangelija buvo parašyta apie aštuonis metus po mūsų Viešpaties mirties. Pasiklausykime kardinolo Manningo žodžių:

„Mūsų religija nei kyla iš Šventojo Rašto, nei nuo jo priklauso. Mūsų tikėjimas buvo pasaulyje anksčiau nei Naujasis Testamentas buvo parašytas“ [42].

Ir, kaip teigia tėvas Josephas Jungmannas:

„Visose žinomose liturgijose eucharistia šerdį, Mišių šerdį, sudaro pasakojimas apie įsteigimą ir konsekracijos žodžiai. Pirmiausia šiuo klausimu pastebime nuostabų faktą, kad tekstai apie įsteigimą, o tarp jų ypač seniausieji, niekad nėra tiesiog pakartotas biblinis tekstas. Jie kilę iš ikibiblinės tradicijos. Čia mes susiduriame su faktu, kad Eucharistija buvo švenčiama daug seniau, nei evangelistai ir šv. Paulius ėmėsi užrašinėti Evangelijos pasakojimus“ [43].

Be to, popiežius Inocentas III (1198–1216) pažymi, kad „pasakojime yra trys elementai, apie kuriuos neužsimena evangelistai: „pakėlęs akis į dangų“, „ir amžinosios sandoros“ bei „tikėjimo paslaptis“ (mysterium fidei)“. O šiuos dalykus jis laiko kilusiais iš Kristaus ir apaštalų, „kadangi, kas gi būtų toks išdidus ir įžūlus, kad įterptų [o tuo labiau išbrauktų] tuos dalykus tiktai dėl savojo pamaldumo? Iš tiesų, apaštalai gavo Kristaus žodžių formą iš paties Kristaus, o Bažnyčia gavo juos iš pačių apaštalų“ [44].

Todėl tikrai įmanoma ir netgi labai tikėtina, kad Šventojo Rašto pasakojimai tyčia vengė pateikti teisingą šio sakramento formą, kad ji nebūtų profanuota. Paklausykime šv. Tomo Akviniečio:

„Evangelistai nesiekė perduoti Sakramento formos, kuri ankstyvojoje Bažnyčioje turėjo būti laikoma paslaptyje, kaip pastebi Dionizijus savo knygos apie Bažnyčios hierarchiją pabaigoje; jų tikslas buvo parašyti pasakojimą apie Kristų“ (Summa th., III q.78 a.3).

Niekas negali abejoti, kad posusirinkiminė Bažnyčia, pakeisdama šventosios Eucharistijos sakramento formą, atsigręžė prieš Tradiciją, prieš visuotinių Susirinkimų nutarimus ir prieš Tridento Susirinkimo Katekizmą. Ar ji turi teisę taip daryti, yra net nediskutuotinas klausimas. Leonas XIII (1878–1903) bulėje Apostolicae curae sako:

„Bažnyčiai draudžiama keisti ar net paliesti bet kurio sakramento materiją ar formą. Ji iš tiesų gali pakeisti ar panaikinti, ar kažką įvesti neesminiuose ritualuose arba „ceremoninėse“ dalyse, naudojamose teikiant sakramentus, tokiose kaip procesijos, maldos ar himnai prieš ar po to, kai yra pasakomi tikrieji formos žodžiai...“ [45]

Vienas iš dokumentų, spausdintų kiekvieno tradicinio altoriaus Romos Mišiolo pradžioje, yra popiežiaus šv. Pijaus V bulė, pavadinta De defectibus (1572), kuri be kita ko teigia:

„Jei kas nors bet ką pašalina ar pakeičia Kūno ir Kraujo konsekracijos formoje ir šiuo žodžių pakeitimu neišreiškia to paties dalyko, kaip tie žodžiai, jis neįvykdo Sakramento“ [46].

Tų sakramentinių formų, kurios buvo mums duotos in genere (bendrai), žodžiai gali būti pakeisti, jei nėra prasmės pakeitimo. Kai įvyksta prasmės pakeitimas, tas pokytis vadinamas „substanciniu“. Tačiau, nepaisant fakto, kad šio principo negalima taikyti toms formoms, kurios mums buvo tiksliai duotos Kristaus (in specie), kai kas vis tiek ginčijasi, jog, nepaisant žodžių pakeitimo, nėra reikšmės pakeitimo, t. y. substancinio pakeitimo. Tada mums derėtų apsvarstyti sakramento formos esmę – jeigu yra „substancinis“, t. y. reikšmės pakeitimas, tada forma neabejotinai tampa negaliojančia. Tai yra ne diskutuotinas klausimas, o faktas[47].

Pirmiausia apsvarstykime pasikeitimus pirmajame ir paskuti­niajame sakiniuose iš vadinamosios „konsekracijos formos“ naujosiose Mišiose. Nebesakant „kiek kartų tai darysite“, celebrantui tiesiog sakoma „darykite tai“, t. y. „imkite ir valgykite (gerkite)“, taip pabrėžiant, kad turima omeny „vakarienė“ ir „atminimas“, o ne visas veiksmas. Angliškame tekste vartojamas žodis „cup“, tiesiog taurė, o ne „chalice“, iš lot. calix, taurė Mišioms, taip pabrėžiant vien kulinarinę potekstę. Galiausiai atkreipkite dėmesį į pridėtą frazę „kuris už jus bus išduotas“. Mes jau užsiminėme, kodėl Liuteris pridėjo šią frazę, o Novus Ordo Missae, kaip matėme, buvo priderintas prie liuteroniško ritualo. Frazė „tikėjimo paslaptis“ (kuri, kaip mums sako Tradicija, buvo pridėta apaštalų) buvo pašalinta ir perkelta į vadinamąjį „atminimo paskelbimą“, kuris būna po konsekracijos žodžių ir verčia tikinčiuosius manyti, kad tikėjimo paslaptis yra ne konsekracijoje, o Kristaus mirtyje, prisikėlime ir paskutiniame atėjime. Naujosiose Mišiose, kai reikia tikėti, kad Kristus yra ant altoriaus, iškart po konsekracijos žodžių tikintieji verčiami sakyti: „Laukdami tavęs ateinant“, nors tai visiškai prieštarauja jo sakramentinio buvimo tikrovei.

Taip pat yra ginčijamasi, kad esą jei kunigas sako esminius konsekracijos žodžius – „Tai yra mano Kūnas“, „Tai yra mano Kraujo...“ – nieko daugiau ir nereikia. Tie, kas laikosi šios nuomonės, ignoruoja trūkumus naujųjų Mišių „formoje“ (esminiuose žodžiuose, reikalinguose įvykdyti sakramentą) ir faktą, kad prieš tai esantys žodžiai – t. y. aplinka, kurioje tie „formos“ žodžiai pasirodo – (kaip mes toliau matysime) pakeičia formos žodžių reikšmę. Jie taip pat nepastebi, kad naujųjų Mišių formos žodžiai, nors patys savaime yra esminiai sakramento formai, dar nesudaro pilnos sakramento formos. (Reikėtų palyginti naujųjų Mišių formą su tradicinių Romos katalikų Mišių ar netgi kitų Romos Katalikų Bažnyčioje naudojamų ritualų formomis.) Galų gale, tie, kurie prieštarauja šiai naujųjų Mišių „konsekracijos“ kritikai, ignoruoja faktą, kad kunigui yra draudžiama naudoti konsekracijos žodžius, siekiant perkeisti šventuosius Pavidalus ne Mišių metu. Kaip teigia 1918 m. Kanonų teisės kodekso 817 kanonas, „yra neteisėta net kraštutinės būtinybės atveju konsekruoti vieną pavidalą be kito arba konsekruoti abu ne Mišių metu“. Benediktinų kanonistas tėvas Charles Augustine‘as komentuoja tai pabrėždamas, kad „konsekruoti ne Mišių metu būtų ne tik šventvagystė, bet, tikriausiai, negaliojančios konsekracijos bandymas“ [48].

Konteksto, kuriame naudojami esminiai konsekracijos žodžiai, klausimas yra svarbiausias, kadangi ši aplinka gali iš esmės pakeisti jų reikšmę. Tai dar viena priežastis, dėl kurios Katalikų Bažnyčia tradiciškai visada buvo tokia reikli formos (t. y. visų formos žodžių), naudojamos įvykdyti sakramentus, vientisumui. Apsvarstykime šv. Tomo Akviniečio mokymą šiuo klausimu:

„Kai kas manė, kad tiktai žodžiai „tai yra mano Kraujo taurė“ priklauso formos substancijai, bet ne tie žodžiai, kurie po jų seka. Tai atrodo neteisinga, kadangi žodžiai, kurie po jų seka, apibūdina pažymimąjį žodį, tai yra Kristaus Kraują, todėl jie priklauso posakio pilnumui. Tuo pagrindu kiti sako tiksliau, kad visi po to sekantys žodžiai yra formos substancija, iki pat žodžių „kiek kartų tai darysite...“ [bet neįskaitant šių žodžių, nes kunigas padeda taurę, kai prieina iki jų]. Todėl kunigas taria visus žodžius pagal tą patį ritualą ir tuo pačiu būdu, laikydamas rankose taurę“ (Summa th., III q.78 a.3).

 

 

Šventvagystės kulminacija įvyksta naudojant naują konsekracijos žodžių formą vynui, kai lotyniškas žodis multis („daugelį“) lotyniškoje Novus Ordo Missae versijoje neteisingai išverčiamas į „visus“ beveik visose vietinių kalbų versijose. Šis pakeitimas (naudojant šv. Tomo Akviniečio žodžius) aiškiai „apibūdina pažymimąjį žodį“, suteikdamas reikšmę, skirtingą nuo tos, kurią tradiciškai turėdavo omenyje Katalikų Bažnyčia. Šis neteisingas vertimas teisintas tuo, kad aramėjų kalboje nesą žodžio „visi“ – tai filologinė apgaulė, propaguota protestantų mokslininko Joachimo Jeremiaso, kuri buvo ne kartą demaskuota[49]. Dar daugiau, iš visų įvairių Mišių ritualų, kuriuos Bažnyčia tradiciškai visada pripažino galiojančiais – maždaug 76 ritualuose, daugeliu skirtingų kalbų, iš kurių daugelis siekia apaštalų laikus – NEI VIENAS niekada nenaudojo žodžio „visi“ vyno konsekracijos formoje.

Šis konkretus vertimo iškreipimas ypač įžeidžiantis dėl to, kad Bažnyčia visada mokė, jog žodžio „visi“ dėl labai aiškių priežasčių nereikėtų naudoti! Šv. Alfonsas Liguoris, Bažnyčios mokytojas, paaiškina kodėl ir išsako nuomonę, kuri jau anksčiau Bažnyčios istorijoje buvo patvirtinta šv. Tomo Akviniečio bei Tridento Susirinkimo Katekizmo:

„Žodžiai pro vobis et pro multis [„už jus ir už daugelį“] yra naudojami atskirti Kristaus Kraujo galią nuo jo vaisių: mūsų Išganytojo Kraujas turi pakankamą vertę, kad išganytų visus žmones, tačiau jo vaisiai yra pritaikomi tik tam tikram skaičiui, o ne visiems, ir tai yra tik jų pačių kaltė. Arba, kaip sako teologai, brangiausiasis Kraujas yra (pats savaime) pakankamai (sufficienter) galingas, kad išganytų visus žmones, bet (iš mūsų pusės) jis veiksmingai (efficaciter) neišgelbėja visų, o gelbsti tik tuos, kurie bendradarbiauja su malone“ („Traktatas apie šventąją Eucharistiją“, išskirta mano) [50].

Čia tinka pastebėti, kad popiežius Benediktas XIV (1740–1758) aptarė šį klausimą ir teigė, kad šis mokymas „teisingai paaiškina“ Kristaus naudojamą frazę „už daugelį“, priešingą frazei „visiems“ (De sacrosanctae Missae sacrificio).

Nuolatinio Bažnyčios mokymo šviesoje, šis pakeitimas iš „daugelio“ į „visus“ vertimuose iš lotyniško Novus Ordo Missae originalo į moderniąsias kalbas, negali būti atsitiktinis[51]. Lotyniškame Novus Ordo Missae originale iki šiol vartojama multis („daugelį“), bet ar dažnai girdime Novus Ordo Missae lotyniškai? Dar daugiau, šis neteisingas vertimas atsiranda beveik visose vietinių kalbų versijose, pvz., vokiškai für alle, itališkai tutti, o prancūziškai – miglotas žodis la multitude [daugybę] [52]. Lenkų kalboje „daugelis“ kažkodėl buvo išlaikytas. Roma aiškiai patvirtino pakeistus „vertimus“ (Documents on the Liturgy, Nr. 1445, išnaša R13). Anot Milwaukee arkivyskupo Remberto Weaklando, Paulius VI rezervavo sau teisę patvirtinti įsteigimo pasakojimo ir ypač žodžio multis vertimus į vietines kalbas. Žinant šiuos užkulisius, sunku išvengti išvados, kad pakeičiant Naujosios Mišių tvarkos „konsekracijos“ žodžius, yra skatinama apocatastasis erezija[53], t. y. erezija, išpažįstama daugelio mūsų „atsiskyrusiųjų brolių“ (tokių kaip anabaptistai, Moravijos broliai, kristadelfiečiai, protestantai racionalistai, universalistai ir tejardistai), klaidingai manant, kad visi žmonės bus išganyti[54].

 

---

[1] Bard Thompson, Liturgies of the Western Church, New York, New American Lib., 1974, p. 236. Anglikonų bažnyčios galva yra Anglijos karalius arba karalienė. Pasikeitimai jos mokyme arba liturgijoje turi gauti Britanijos parlamento pritarimą. Dėl to Amerikos anglikonai 1776 m. pasijautė esą gana nepatogioje padėtyje. Jie išsprendė tai, pasiskelbdami nepriklausomais nuo Britanijos karūnos bei vyriausybės ir pasivadindami episkopaline bažnyčia. Bet šiame perėjime nebuvo imtasi jokių reikšmingų doktrinos ar ritualo pakeitimų.

[2] Cituota Michael Davies, Liturgical Revolution – Cranmer’s Godly Order, Devon, England, Augustine, 1976, p. 99.

[3] „Pirmosios naujosios [Cranmerio] apeigos Mišių vietoje turėjo būti kažkas tokio, kad žmonės apsigautų, manydami, kad čia ir toliau aukojamos Mišios, tik kitu pavidalu. Kai šis apsimetinėjimas nuveikė savo darbą ir liaudies pasipriešinimas nuslopo, jie galėjo žengti antrą žingsnį ir paruošti galutinę Apeigų knygą, kurioje neliko nė pėdsako senųjų šventenybių“ (Hillaire Belloc, Cranmer, Philadelphia, Lippincott, 1931, p. 246).

[4] Nurodydami kunigą kaip „vadovą“, mes tik sekame schema, kurią įvedė naujųjų Mišių „Bendrieji nuostatai“ (žr. toliau tekste).

[5] 400 piligrimų grupė nuėjo iš Paryžiaus į Romą prašyti Pauliaus VI leidimo jiems dalyvauti tradicinėse Mišiose, t. y. vadinamosiose „Tridento Mišiose“. Jis buvo per daug užsiėmęs, kad juos priimtų. Vėliau paaiškėjo, kad jų atvykimo metu jis linksmino Belgijos futbolo komandą.

[6] „Būtų gerai suprasti tokio didžiulio [į Mišias] įvesto pakeitimo motyvus... Tai Kristaus valia. Tai yra Dvasios dvelksmas, kviečiantis Bažnyčią šiai  mutacijai...“ (Bendroji audiencija 1969 m. lapkričio 26 d.). Pasak Bažnyčios kanonų teisės specialisto kun. Capello, esminė „mutacija“ Sakramento formoje padarytų jį negaliojančiu. (De Sacramentis, Roma, Marietti, p. 33). Plg. Pauliaus VI Missale Romanum, 1969 m. balandžio 3 d.

[7] Documents on the Liturgy 1963–1979. Conciliar, Papal and Curial Texts, Collegeville, MN, The Liturgical Press, 1983, paragrafas 1757. Šis rinkinys toliau cituojamas kaip „DOL“, po to parašant paragrafo numerį.

[8] Michael Davies, Liturgical Revolution – Pope Paul’s New Mass, Dickinson, TX, Angelus Press, 1980, p. 17 (toliau cituojamas kaip „PPNM“).

[9] Christian Order, 1978 m. spalis. Pilna citata verta susidomėjimo. Atpasakojamas pokalbis: „Pabaigoje dr. de Saventhamas paklausė prelato, kodėl tradicinė liturgija negalėtų būti leidžiama šalia naujosios. Atsakymas buvo pritrenkiantis: „Pone, visos šios reformos eina ta pačia kryptimi, o senosios Mišios atstovauja kitą ekleziologiją!“ Dr. de Saventhamas: „Monsinjore, tai, ką Jūs pasakėte, yra siaubinga!“ Netrukus po to Benellis buvo Pauliaus VI paskirtas kardinolu. Michaelis Daviesas aprašo jį kaip „autoritetingiausią posusirinkiminės Bažnyčios kalbėtoją“.

[10] Kun. Louis Bouyer, Religieux et Clerics contra Dieu, Paris, 1975, cituota Michaelo Davieso, PPNM. Kun. Bouyer, konvertitas iš liuteronybės, iš pradžių rėmė liturginę reformą, bet greitai priėjo išvados, kad procesas nuėjo gerokai per toli.

[11] Notitiae, 1974 m. balandis, p. 126; taip pat žr. P. Coughlan, The New Eucharistic Prayers, London, 1968, p. 5.

[12] Šiose „pasirenkamose dalyse“ dažnai būdavo ir tradicinių idėjų. Tai buvo protingas metodas, leidžiantis posusirinkiminiams apologetams skelbti, kad naujasis ritualas tebebuvo ortodoksiškas, tuo pat metu praktiškai užtikrinant, kad niekas nenaudos tų „pasirenkamųjų dalių“ kasdieninėje liturgijoje.

[13] Pavyzdžiui, arkivyskupas R. J. Dwyeris iš Portlando, Oreg., pasakė: „Kas tą dieną (kai Susirinkimo tėvai balsavo už Konstituciją apie liturgiją) galėjo įsivaizduoti, kad per kelerius metus, daug mažiau nei dešimtmetį, lotyniškoji Bažnyčios praeitis bus beveik visiškai ištrinta, kad ji bus sumenkinta iki atminimo, nykstančio žvelgiant į perspektyvą? Tokia mintis būtų kėlusi mums siaubą, tačiau ji atrodė tokia neįmanoma, kad buvo juokinga apie ją galvoti. Taigi nuleidome ją juokais“.

[14] Dėl to dalyko detalių žr. mano straipsnį The Post-Conciliar Rite of Holy Orders // Studies in Comparative Religion, t. 16, Nr. 2 ir 3.

[15] Fr. John Barry Ryan, The Eucharistic Prayer, New York, Paulist Press, 1974, p. 26.

[16] Fr. Joseph Jungmann SJ, The Mass, Collegiville, MN, Liturgical Press, 1976, p. 190. Kun. Jungmannas buvo revoliucinio liturginio Konsiliumo narys ir visiškai pritarė pakeitimams, padarytiems Mišiose.

[17] Le Monde, 1970 m. rugsėjis.

[18] Plg. 13 išnašą. „Trisdešimt devynių straipsnių“ XXXI straipsnis.

[19] Šios frazės gerai pažįstamos posusirinkiminiams katalikams. Beje, Liuteris pasakoja mums, jog būtent šėtonas įtikino jį, kad Mišios nėra tikra auka ir kad garbindamas duoną jis nusikalto stabmeldyste. Šėtonas apsireiškė jam ir pasakė: „Klausyk manęs, išsimokslinęs daktare, visus penkiolika metų tu buvai siaubingas stabmeldys. Kas gi daugiau tai galėjo būti, jei Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas neatsirasdavo, o tu pats garbinai bei vertei kitus garbinti duoną ir vyną? Kas gi daugiau tai buvo, jei tavo šventimai bei konsekracija buvo tokie pat negaliojantys kaip ir turkų ar samariečių šventikai yra netikri kunigai, o jų apeigos bedieviškos?.. Kas tai per kunigystė! Aš tvirtinu, kad Mišiose tu nekonsekravai ir kad tu aukojai bei vertei kitus garbinti duoną ir vyną... Tuomet, jeigu tu neturi galios konsekruoti ir neturėtum to net bandyti, ką gi daugiau tu darai, jei ne piktžodžiauji ir gundai Dievą?“ Baigdamas pokalbį, Liuteris pripažino, kad jis nesugeba atsakyti į šėtono kaltinimus ir iškart liovėsi laikęs Mišias. Šias detales galima rasti Audino „Liuterio gyvenime“, jos cituojamos knygoje: Michael Müller, CSSR, God the Teacher of Mankind – The Holy Sacrifice of the Mass, St. Louis, B. Herder, 1885, p. 482.

[20] T. Jungmannas aiškina, kad ši malda yra tiesiog išpažinimas, jog esame nusidėjėliai „ir kad malda Misereatur buvo palikta, kadangi ji, priešingai nuo Indulgentiam, galėtų būti kalbama bet kurio pasauliečio“. The Mass, p. 167.

[21] Žodis consubstantialem yra pašventintas ilgo naudojimo nuo pat Nikėjos Susirinkimo (325 m. po Kr.), kur jis buvo naudojamas atskirti katalikišką mokymą nuo arijonų erezijos. Ereziarchas Arijus, kaip ir daugelis liberaliųjų protestantų, neigė Kristaus dieviškumą, todėl terminas consubstantialem turi antiekumeninį atspalvį. Popiežius šv. Damazas (366–384) paskelbė anatemą visiems, kurie atsisako naudoti žodį „consubstantialem“. Posusirinkiminiai vertėjai teisino šią klaidą remdamiesi tuo, kad „Sūnus yra ne sukurtas, bet pagimdytas, jis turi tokios pačios rūšies būtį su Tėvu“. Tai yra, mažų mažiausiai, pusiau arijonizmas. Michaelas Daviesas aptaria šį klausimą PPNM, pp. 619–621.

[22] Mons. Frederickas McManusas buvo vertimų į anglų kalbą varomoji jėga. Jau 1963 m. jis prieštaravo ofertoriumo maldoms, kurios „užbėga už akių Kanonui ir užtemdo paties Kanono auką“ (The Future: Its Hopes and Difficulties // The Revival of Liturgy, New York, Herder & Herder, 1963, p. 217). Galima teisėtai nusistebėti, kaip Bažnyčia išliko paskutinius 2000 metų, nepadedant tokioms liturgijos naujovėms.

[23] Plg. Michaelo Davieso, Liturgical Revolution – Cranmer’s Godly Order, Devon, England, Augustine, 1976.

[24] Teilhard de Chardin, prancūzų teologas modernistas. – red. past.

[25] PPNM, p. 340.

[26] Fr. Joseph Jungmann, SJ, The Mass, Collegiville, MN, Liturgical Press, 1976, p. 191.

[27] Katalikai tiki, kad, jeigu kunigas yra galiojančiai įšventintas, naudoja teisingą formą bei materiją (žodžius bei „medžiagą“ ir/arba veiksmą) ir jei jis turi teisingą intenciją, konsekracija įvyksta. Techninė frazė, taikoma Sakramento galiai, yra ex opere operato, reiškianti, kad Sakramento „operacija“, veiksmas įvyksta automatiškai, jei įvykdomi šie keturi reikalavimai. Tai įvyksta nepriklausomai nuo kunigo ar dalyvaujančių žmonių dvasinės būklės. Vietos trūkumas riboja mūsų galimybes kalbėti apie „intencijos“ klausimą. Pakaks pasakyti, kad egzistuoja išorinė intencija, glūdinti kunigo žodžiuose bei veiksmuose, ir vidinė intencija, turima paties kunigo, kurios mes niekada nesužinosime, nebent jis pats mus kaip nors apie ją informuotų. Tradicinėse Mišiose galima daryti prielaidą, kad vidinė intencija atitinka išorinius gestus bei žodžius – kunigas turėtų turėti pozityviai priešingą intenciją, kad padarytų Mišias negaliojančiomis (t. y. kunigas, aukojantis tradicines Mišias, gali norėti nekonsekruoti, nors ir naudodamas teisingus žodžius, ir tada nieko neįvyks. Žinoma, tada jis būtų kaltas baisia šventvagyste.) Naujajame rituale išoriniai žodžiai ir veiksmai jokiu būdu mūsų neįtikina, kad celebrantas turi teisingą intenciją. Jei kunigo vidinė intencija yra grįsta išoriniais žodžiais bei veiksmais, esančiais Novus Ordo Missae, tai Sakramento galiojimas yra, švelniai tariant, labai abejotinas. Kad kunigas galėtų konsekruoti – net jei akimirkai įsivaizduosime, kad tai įmanoma šiame rituale – nepaisant net iškraipymų, atsirandančių, kai jis celebruojamas vietinėmis kalbomis – jis turi turėti pozityvią intenciją „daryti tai, ką daro Bažnyčia“ ir „daryti tai, ko norėjo Kristus“. Dar aktualesniu visą šį klausimą padaro tai, kad dauguma dabar ruošiamų kunigų nebėra mokomi tradicinės sakramentų teologijos ir dėl to įmanoma, kad jie net nežinos, kokią pozityvią intenciją jie privalo turėti. Anot tėvo Roberto Burnso, CSP, rašančio leidinio The Wanderer vedamuosius, „daug naujai įšventintų kunigų savo šventimų dieną arba formaliai, arba materialiai yra eretikai. Taip yra todėl, kad jau jų mokytojai turėjo modernistinių idėjų ir perdavė jas savo mokiniams. Jų mokiniai savo ruožtu taip pat propagavo tas klaidas katechetiniu mokymu ar pamokslavimu iš sakyklos. Ta pati padėtis pasikartoja su daugeliu vyresniųjų kunigų, kurie sugrįžta į teologijos mokyklas atsinaujinimo kursams arba „teologijos rekonstravimui““.

[28] Hugh Ross Williamson, Modern Mass, Rockford, IL, TAN, 1971, p. 26. P. Williamsonas kreipėsi į Anglijos hierarchiją, prašydamas pašalinti žodį „mums“ iš Eucharistinės maldos Nr. 2, „įrodant gerą tikėjimą“, tačiau jo prašymas buvo visiškai ignoruojamas.

[29] DOL, Nr. 1712 ir 1960.

[30] Žr. t. Josepho Jungmanno, SJ komentarą The Mass: An Historical, Theological and Pastoral Survey, Collegiville, MN, Liturgical Press, 1976, p. 201.

[31] PPNM, p. 343.

[32] Jis buvo pakeistas į „tu esi vienas Dievas“ 1985 m. vasario 24 d.

[33] Terminas „įsteigimas“ nurodo, kaip Kristus įsteigė šį Sakramentą ir galėtų būti visiškai teisėtas teologinis žodis. Tačiau idėja, kad Mišios yra tik „pasakojimas“ yra aiškiai klaidinga ir visiškai protestantiška. Nepaisant to, oficialūs prancūzų katekizmai pateikia tokius teiginius kaip „Mišių šerdis yra pasakojimas...“ Oficialus prancūzų Mišiolas, išleistas patvirtinus prancūzų hierarchijai, teigia, kad Mišiose „paprasčiausiai norima priminti jau įvykusią vienintelę auką“! („Il s‘agit simplement de faire memoire de l‘unique sacrifice déją accompli“). Šis teiginys buvo pakartotas daugiau nei viename leidime ir tai vyko nepaisant pakartotinių tikinčiųjų protestų. Deja, tai atrodo esąs „oficialus“ posusirinkiminės Bažnyčios mokymas Prancūzijoje.

[34] Fr. J. O‘Connell, The Celebration of Mass, Milwaukee, Bruce, 1941, t. 1, p. 226.

[35] Ankstesniame šios knygelės leidime negaliojančios materijos klausimas buvo iškeltas, remiantis posusirinkiminiais teisiniais aktais, leidžiančiais kunigams alkoholikams naujųjų Mišių šventimui naudoti vynuogių sultis (DOL, Nr. 1674, R51). Bet, kaip pažymi šv. Tomas (Summa th., III q.74), popiežius Julijus iš tiesų leido naudoti mustum, arba prinokusių vynuogių sultis būtinybės atvejais. Kita vertus, ar dirbtinai pagamintas gėrimas, kurį mes vadiname „vynuogių sultimis“, atitinka šį galiojančios materijos standartą, man atrodo, yra mažų mažiausiai atviras klausimas. Neseniai Jonas Paulius II inkultūracijos vardan leido ad experimentum (pabandymui) Zaire naudoti ostijas, padarytas iš casava augalo grūdų miltų ir vyno, padaryto iš kukurūzų. Šio teiginio šaltinis yra La Croix (Paryžius), 1989 m. rugpjūčio 9 d. ir praneštas kun. Noelio Barbara‘os leidinyje Forts dans la Foi, Nr. 7, 1990.

[36] Žr. Catholic Encyclopaedia, 1914 m. leidimą, t. 13, p. 299.

[37] Žemiau pateikiamos visos žinomos formos iš įvairių ritualų, kuriuos Bažnyčia visada pripažindavo galiojančiais. (Yra 76 tokie ritualai įvairiomis kalbomis, bet jie visi atitinka vieną iš žemiau pateiktų modelių.) Atkreipkite dėmesį, kad vienintelis reikšmingas skirtumas siejasi su žodžiais Mysterium fidei. Sakoma, kad šiuos du žodžius prie Kristaus žodžių pridėjo apaštalai – šis veiksmas visiškai įeina į jų teises ir pareigas, kadangi Apreiškimas ateina mums iš Kristaus ir apaštalų. Kitų mažų skirtumų priežastis yra tai, kad apaštalai kūrė Mišias atskirai, įvairiose pasaulio dalyse, į kurias jie buvo paskirti. Taigi šv. Tomas mus informuoja: „Jokūbas, Viešpaties brolis pagal kūną, ir Bazilijus, Cezarėjos vyskupas, išleido ritualą švęsti Mišioms“ (Summa th., III q.83 a.4). Visi naudoja tą pačią formulę duonos konsekravimui. Vynui: bizantiškasis ritualas: „Tai yra mano Naujosios Sandoros Kraujas, kuris už jus ir už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“; armėnų: „Tai yra mano Naujosios Sandoros Kraujas, kuris už jus ir už daugelį išliejamas nuodėmėms atpirkti ir atleisti“; koptų: „Nes tai yra mano Naujosios Sandoros Kraujas, kuris už jus ir už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“; etiopų: „Tai yra mano Naujosios Sandoros Kraujas, kuris bus išlietas bei paaukotas jūsų ir daugelio nuodėmių atleidimui bei amžinajam gyvenimui“; maronitų: taip pat kaip lotyniškame rituale; chaldėjų: „Tai yra mano Naujosios Sandoros Kraujas, tikėjimo Paslaptis, kuris už jus ir už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“; malabarų: „Nes tai yra mano Naujosios Sandoros Kraujo taurė, tikėjimo Paslaptis, kuris už jus ir už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“. Pilniausią sąrašą pateikia Rev. J. M. Neale ir Rev. R. F. Littledale, The Liturgies of Ss. Mark, James, Clement, Chrysostom, and Basil and the Church of Malabar, London, Hayes, data nežinoma.

[38] Bendruosiuose nuostatuose, kurie lydi Naująją Mišių tvarką, šie žodžiai vadinami „Viešpaties žodžiais“, kitaip nei buvo rubrikose, pridėtose tradiciniame rituale – „konsekracijos žodžiais“. Aš žinau, kad antroji Bendrųjų nuostatų versija buvo pataisyta 55d paragrafe, kad skambėtų „Įsteigimo pasakojimas ir konsekracija“, tačiau tai jokiu būdu nepakeičia to, ką mes sakėme, svarbos. Konsekracija naujųjų Mišių kontekste gali paprasčiausiai reikšti, kad duona ir vynas yra „atidėti“, paskiriant juos šventam naudojimui.

[39] Plg. išnašą Nr. 32, taip pat plg. DOL, Nr. 1360.

[40] Apie tam tikrus žodžius sakramentų formose sakoma, kad jie yra esminiai. Apie kitus sakoma, kad jie substanciniai, kadangi jie taip glaudžiai susiję su esminiais žodžiais, jog bet koks pakeitimas juose yra reikšmės pakeitimas. Dar kiti yra reikalingi formos integralumui arba pilnumui. Nereikia net sakyti, kad bet kas, tikintis formos (sakramento žodžių) galia, labai vengs juos nevykusiai taisyti.

[41] Liuteris taip pat troško tai padaryti – toks priderinimas vėl nurodo į pasakojamąjį naujojo ritualo aspektą. Plg. Roland Bainton, Here & Eternal, New York, Mentor Paperbacks, 1950/1978.

[42] Henry Cardinal Manning, The Temporal Mission of the Church, London, Burns and Oates, 1901.

[43] Fr. Joseph A. Jungmann, SJ, The Mass of the Roman Rite: Its Origins and Development, New York, Benziger, 1950, t. 1, p. 194. Dom Gasparas Guérangeras savo darbe Institutions Liturgiques taip pat pažymėjo, kad „šios ceremonijos ateina būtent iš apaštalų laikų... Apaštalinė liturgija yra randama visiškai už Šventojo Rašto ribų; ji priklauso Tradicijos sričiai“.

[44] De sacro altaris mysterio, cituota Maurice de la Taille, The Mystery of the Faith, tezės XXIV ir XXV, p. 454.

[45] Tai jokiu būdu nėra izoliuota citata. Palyginkite ją su šia: „Gerai žinoma, kad Bažnyčia neturi jokios teisės ką nors atnaujinti sakramentų substancijoje“ (popiežius šv. Pijus X, Ex quo nono, Denzinger 2147A).

[46] Missale Romanum, Desclée. De defectibus, c. V, par. 1.

[47] „Aišku, kad jei kokia nors esminė sakramento formos dalis yra panaikinama taip, kad sugriaunama esminė žodžių prasmė, sakramentas nebegalioja“ (Summa th., III q.60 a.8).

[48] T. Charles Augustine, A Commentary on the New Code of Canon Law (1917), St. Louis, B. Herder Book Co., 1925, t. 4, p. 155, 817 kanono komentaras. Kai kas gali diskutuoti, kad dabar mes turime naująjį Kanonų teisės kodeksą, datuotą 1983 m., ir dėl to ši pastaba jau nebėra galiojanti. Tačiau Kanonų teisėje (kaip ir civilinėje teisėje) galioja principas, kad, kol teisinė norma nebuvo specialiai anuliuota, ji tebeveikia. Taip pat plg. 1983 m. kodekso 5 kanoną tuo pačiu klausimu.

[49] Žr. Interdum, Nr. 2 (1970 m. vasario 24 d.), p. 2. Joachimas Jeremias buvo protestantas, kuris aiškiai neigė transsubstanciacijos galimybę. Remdamiesi Porta Linguarum Orientalium, galime įrodyti, kad jo prielaida, jog aramėjų kalboje nėra žodžio „visi“, neteisinga. Visa tai nėra knaisiojimasis po nereikšmingas detales. Nikėjos Susirinkimas kovojo dėl klausimo, ar galima pridėti vieną raidę prie žodžio homoousios, nes ji pakeistų šio termino reikšmę. Leonas XIII [enciklikoje] Satis cognitum sakė: „Nėra nieko pavojingesnio už eretikus, kurie, nors išsaugodami nepaliestą beveik visą Bažnyčios mokymą, vienu žodžiu kaip nuodų lašu sugadina [išskirta aut.] tikėjimo, kurį mes gavome per Tradiciją iš Dievo ir per apaštalus, tyrumą ir paprastumą“.

[50] Šv. Tomas Akvinietis išreiškia tą pačią nuomonę Summa th., III q.78 a.3.

[51] Tai taip pat patvirtina šv. Tomo Akviniečio požiūrį, kad šie žodžiai „apibūdina pažymimąjį žodį“.

[52] Kai kurie prancūziški mišiolai naudoja frazę un grand nombre (didelį skaičių).

[53] Graik. atstatymas, atnaujinimas (plg. Apd 3, 21). Tai neoplatonizmo filosofijos paveikto III a. Bažnyčios rašytojo Origeno teorija, kad pasaulio pabaigoje atnaujinant visatą, bus panaikintas ir pragaras, galiausiai bus išganyti ir velniai, ir pasmerktieji. Šią ereziją pasmerkė Konstantinopolio susirinkimas 553 m. – red. past.

[54] Žr. įdomią studiją, atskleidžiančią, kad šis mokymas glūdi Jono Pauliaus II kalbose ir raštuose: Fr. Louis-Marie de Blignieres, John Paul II and Catholic Doctrine, 1983, platinamą The Roman Catholic Association, Oyster Bay Cove, NY 11771. Žr. taip pat Wiegand Siebel, Philosophie et theologie de Karol Wojtyla, Basel, SAKA, 1989. Šiuo metu ruošiamas angliškas šios knygos leidimas.