Šv. Pijaus V bulė „Quo primum tempore“

(1570 m. liepos 14 d.)

 

 

Kai tik buvome pakelti į apaštalų sosto viršūnę, Mes noriai skyrėme savo protą bei jėgas ir nukreipėme visas mintis į reikalą išlaikyti Bažnyčios kulto tyrumą. Mes siekėme tai įvykdyti ir, pačiam Dievui padedant, su visu reikiamu kruopštumu pabaigti.

Tarpe kitų šventojo Tridento Susirinkimo dekretų, Mes turėjome nurodyti šventųjų knygų – Katekizmo, Mišiolo ir Brevijoriaus leidimą bei taisymą. Su paties Dievo sutikimu jau išleidus Katekizmą liaudies mokymui ir patobulinus Brevijorių deramam Dievo šlovinimui, atrodo tikrai būtina kuo greičiau pagalvoti apie tai, kas liko šioje srityje: būtent apie Mišiolo išleidimą, kad Mišiolas atitiktų Brevijorių, būtų tinkamas ir suderintas (nes Dievo Bažnyčiai labai tinka turėti vieną psalmių giedojimo būdą ir vieną Mišių šventimo ritualą).

Todėl šio darbo nuveikimą pavedėme rinktiniams mokytiems vyrams, o jie kruopščiai surinko visas senovines Mūsų Vatikano Bibliotekos bei kitas, kitose vietose surastas pataisytas bei nesugadintas knygas, taip pat perskaitė senų ir patikimų autorių raštus, palikusius mums prisiminimus apie šventą šių ritualų įsteigimą, ir atstatė šį Mišiolą pagal pirmykštę šventųjų Tėvų normą bei paprotį. Jau ištirtą ir pataisytą, rimtai apgalvoję, mes įsakėme jį Romoje kuo greičiau atspausdinti ir išleisti, kad iš šio nustatyto ir pradėto darbo visi gautų vaisių, kad kunigai suprastų, kokias nuo šiol privalo naudoti maldas, kokių laikytis ritualų ir ceremonijų Mišių šventime.

Kad visi priimtų ir visur laikytųsi to, kas yra perduota švenčiausiosios Romos Bažnyčios, likusių bažnyčių motinos ir mokytojos, nuo šiol per visus būsimus laikus visose krikščioniškojo pasaulio provincijų patriarchalinėse, katedrų, kolegiatų ir parapijų, pasauliečių ir visų ordinų vienuolynų, tiek vyrų, tiek moterų, taip pat regulinėse karinių ordinų bei neskirtose sielovadai bažnyčiose ir koplyčiose, kuriose iš papročio ar privalomai švenčiamos konventualinės Mišios garsiai su choru ar tyliai pagal Romos Bažnyčios apeigas, tenebūna Mišios giedamos ar skaitomos kitaip nei pagal Mūsų išleisto Mišiolo formulę, net jeigu jos būtų tos Bažnyčios kokiu nors būdu išskirtos arba apsaugotos Apaštalų Sosto indultu, papročiu, privilegija, net priesaika, apaštaliniu patvirtinimu ar kokiais nors kitais būdais, išskyrus tose, kuriose nuo pat įsteigimo, patvirtinto Apaštalų Sosto, buvo virš dviejų šimtų metų nuolat laikomasi papročio arba nuostatų, kaip švęsti Mišias – iš jų tokios šventimo nuostatos ar papročio jokiu būdu neatimame. Tačiau jeigu šis Mišiolas, kurį dabar pasirūpinome išleisti, joms labiau patiktų, leidžiame, kad su vyskupo ar prelato bei visos kapitulos sutikimu būtų galima Mišias švęsti pagal jį. Šia Mūsų amžinai galiosiančia konstitucija nurodome ir įsakome, grasindami Mūsų pykčio bausme, kad iš visų aukščiau minėtų bažnyčių būtų pašalintas jų Mišiolų naudojimas, kad jie būtų visiškai ir visai atmesti, o prie šio Mūsų neseniai išleisto Mišiolo nebūtų visiškai nieko pridėta, iš jo išimta ar pakeista.

Mes nurodome ir griežtai švento paklusnumo galia įsakome visiems ir kiekvienam aukščiau minėtų bažnyčių patriarchams, administratoriams ir kitiems asmenims, išsiskiriantiems bet kokiu bažnytiniu titulu, netgi Šventosios Romos Bažnyčios kardinolams ar turintiems kokį kitą laipsnį ar pranašumą, kad nuo šiol visai praleistų ir visiškai atmestų visokius kitokius nurodymus ir apeigas iš kitų, nors ir labai senų Mišiolų, kurių iki šiol laikytasi, ir kad giedotų bei skaitytų Mišias pagal apeigas, būdą ir normas, kurias Mes dabar perduodame šiuo Mišiolu, bei nesiimtų Mišių šventime pridėti ar skaityti kitokių ceremonijų ar maldų, nei yra šiame Mišiole. Taip pat apaštaliniu autoritetu bei šio laiško galia amžiams sutinkame ir leidžiame, kad jie nuo šiol sektų tiktai šiuo Mišiolu giedant ar skaitant Mišias bet kurioje bažnyčioje be jokio sąžinės skrupulo ir neužsitraukdami jokių bausmių, nuosprendžių ar cenzūrų, bei galėtų juo laisvai ir leistinai naudotis.

Taip pat vyskupai, administratoriai, kanauninkai, kapelionai ir kiti bet kokio titulo pasauliečiai kunigai ar kokio nors ordino vienuoliai negali būti verčiami švęsti Mišias kitaip nei Mūsų nustatyta. Panašiai nustatome ir paskelbiame, kad jie negali būti kieno nors verčiami ar spaudžiami šį Mišiolą keisti, o šis laiškas negalės būti niekada vėlesniais laikais atšauktas ar pakeistas, bet visados liks tvirtai galiojantis. Tam negali prieštarauti ankstesnės apaštalinės ar provincialiniuose bei sinodaliniuose visuotiniuose susirinkimuose išleistos konstitucijos ir nurodymai ar specialiosios konstitucijos bei nurodymai, aukščiau minėtų bažnyčių papročiai, sutvirtinti labai senu ir neatmenamu, bet nesiekiančiu dviejų šimtų metų įstatymu, arba bet kokie priešingi įstatai ir papročiai.

Norime ir tuo pačiu autoritetu nusprendžiame, kad po šios mūsų konstitucijos ir Mišiolo išleidimo kunigai, esantys Romos Kurijoje po mėnesio, esantys [Alpių] kalnuose – po trijų, o gyvenantys už kalnų – po šešių mėnesių, arba kai tik šis Mišiolas jiems bus pasiūlytas pirkti, Mišias giedoti ar skaityti privalo pagal jį.

Kad jis liktų visame pasaulyje nesugadintas ir švarus nuo apsirikimų bei klaidų, apaštaliniu autoritetu bei šio laiško galia panašiai uždraudžiame, kad Mums ir Šventajai Romos Bažnyčiai tiesiogiai ar netiesiogiai pavaldžiose žemėse gyvenantys spaustuvininkai, gręsiant knygų atėmimo ir šimto aukso dukatų bausmei, ipso facto skiriamai apaštaliniam iždui, taip pat kiti bet kurioje pasaulio dalyje esantys spaustuvininkai, gręsiant ekskomunikos latae sententiae ir kitoms Mūsų parinktoms bausmėms, drįstų ar ketintų jį kokiu nors būdu spausdinti, siūlyti ar priimti, kol nėra Mūsų ar Mūsų tam skirto apaštalinio komisaro toms šalims specialaus leidimo; kol šis komisaras nepalygins Mišiolo egzemplioriaus, kurį pats spaustuvininkas naudos kaip normą spausdindamas kitus, su Mišiolu, atspausdintu [Romos] Mieste pagal didįjį atspaudą; ir kol nebus pirmiau visiškai įsitikinta, kad jie sutinka ir tikrai niekuo nesiskiria.

Kadangi būtų sunku šį laišką nugabenti į visas krikščionių pasaulio vietas ir greitai visiems pateikti susipažinimui, įsakome jį kaip įprasta paskelbti ir pakabinti prie Apaštalų kunigaikščio [šv. Petro] bazilikos, prie Apaštalinės Kanceliarijos ir Campo de Fiori pradžioje. Taip pat įsakome, kad šio laiško spausdinti egzemplioriai, pasirašyti kokio nors viešojo notaro ir pažymėti asmens, turinčio bažnytinį titulą, antspaudu, būtų visose tautose ir vietose priimami su tokiu pat nedvejojančiu pasitikėjimu, koks būtų rodomas šiam, jeigu jis būtų parodytas ir pateiktas.

Taigi jokiam žmogui neleista šį Mūsų leidimo, įstato, potvarkio, nurodymo, įsakymo, leidimo, indulto, pareiškimo, valios, dekreto ir draudimo raštą pažeisti ar jam lengvabūdiškai pasipriešinti. O jei kas nors tai išdrįstų pabandyti, tegul žino, kad užsitraukė visagalio Dievo ir jo palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus pyktį.

 

Duota Romoje, Šv. Petro bazilikoje, Viešpaties Įsikūnijimo tūkstantis penki šimtai septyniasdešimtais metais, liepos Idų išvakarėse, Mūsų pontifikato penktaisiais metais.

 

[Sekretorius] H. Cumin. Caesar Glorierius

 

1570 metais po Viešpaties Gimimo, 13 indik[cijoje], liepos mėnesio 19 dieną, švenčiausiojo Kristuje Tėvo ir m[ūsų] p[ono] Pijaus V, dieviška apvaizda popiežiaus, pontifikato laikais, jo penktaisiais metais, aukščiau parašytas laiškas buvo paskelbtas ir prisegtas prie Apaštalų kunigaikščio [šv. Petro] bazilikos bei Apaštalinės Kanceliarijos durų ir Campo de Fiori pradžioje, kaip įprasta. Tai atlikome mes, Jonas Andriejus Rogerius ir Filibertas Capuis, pasiuntiniai.

 

Scipionas de Octavianis, pasiuntinių viršininkas

 

(Iš Missale Romanum, ex decreto SS. Concilii Tridentini restitutum, Fr. Pustet, Ratisbonae, 1962, p. (5). Iš lotynų k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis.)