Liturgijos reformos problema V

 

199. Šioje studijoje nesiekėme pateikti išsamaus naujojo Mišiolo ir Velykų slėpinio teologijos trūkumų ir silpnybių išdėstymo. Liturginiame lygmenyje galėtume atskleisti klaidingą ekumeninį šios reformos matmenį, arba parodyti, kaip biurokratinis ritualo konstravimas prieštarauja liturgijos dvasiai. Taip pat ir kalbant apie Velykų slėpinio teologiją, galima rasti daugiau svarbių doktrininių klaidų, kad ir kalbant vien apie sakramentus. Čia turime omenyje, pvz., tai, kaip svarstoma, ar sakramentus įsteigė Kristus, arba tas pragaištingas pasekmes, kurios iš šios teologijos kilo kunigystės sakramentui. Dėl savo tampraus ryšio su Velykų slėpinio teologija liturgijos reforma be jokių abejonių yra pagrindinė priežastis tos savimonės krizės, kurią patiria katalikų kunigai: susvyravus Mišių aukos kaip atsilyginimo tikslui, sukrečiama ir kunigystė, nes „kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes“ (Žyd 5, 1).

120. Mes norėjome apsiriboti problemos branduoliu. Gausių esminių liturgijos pakeitimų, įvestų į Mišių ritualą Pauliaus VI reformos, detali analizė ir galiausiai Velykų slėpinio teologijos apibendrinantis išdėstymas, pateiktas jos iniciatorių ir oficialių atstovų, mums parodė, kad, kaip primena Jonas Paulius II[1], „Kristaus Velykų slėpinio sudabartinimas Bažnyčios liturgijoje“ buvo pirmasis liturginę reformą vedęs principas. Kadangi Velykų slėpinio teologija mano, kad nuodėmė nebeužsitraukia kaltės prieš pažeistą Dievo garbę ir bausmės už ją, taip pat nelaiko mus atstovaujančio Kristaus atlyginimo esminiu atpirkimo darbo elementu, liturginė reforma iš Mišių ritualo pašalino viską, kas galėtų sietis su nuodėmės užsitraukta bausme arba Mišių kaip atgailos tikslu. Velykų slėpinio teologija išganymą laiko galutiniu amžinosios Tėvo meilės žmonėms apreiškimu, į kurį Kristus, savo įsikūnijimu tampriai susijungęs su kiekvienu žmogumi, atsiliepė priimdamas šią meilę. Todėl liturginė reforma sakramentą paverčia dieviškos meilės apsireiškimu, o žmogus yra pašauktas su tikėjimu jį priimti ir į jį atsakyti, kad užmegztų ryšį su pašlovintuoju Kristumi, esančiu čia po slėpinio šydu. Kadangi Velykų slėpinio teologija mano, kad šį Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinių sudabartinimą gali atlikti tik atminimo ritualas, liturginė reforma esmingai pakeitė Mišių ritualinę struktūrą ir dėl to dingo jų kaip aukos pobūdis.

121. Neklystamas Bažnyčios mokymas, pirmiausiai išreikštas Tridento Susirinkimo tekstuose, mus įpareigoja laikyti atstovaujantį Kristaus atsilyginimą esmine mūsų tikėjimo tiesa. Šis Susirinkimas moko, kad Mišios yra vere et proprie auka, be to, regima auka, todėl Velykų slėpinio teologijos skelbiama atminimo viršenybė yra nepriimtina. Galiausiai naujasis Magisteriumas mus įspėjo dėl „simbolistinės“ teologijos, kuri žvelgia į sakramentus vien kaip į mysterium, nes tokia teologija būtų pavojinga tikėjimui. Todėl turime padaryti išvadą, kad Velykų slėpinio teologija, neigdama atstovaujantį Kristaus atsilyginimą, aiškiai neigia mūsų tikėjimo tiesą. Nepriimdama dogmatinių nutarimų apie Mišių auką, ši teologija suabejoja tikėjimo tiesa. Galiausiai ši teologija, kurios centras yra „slėpinio“ sąvoka, yra pavojinga tikėjimui, nes skatina rimtus nukrypinus doktrinoje.

122. Taigi mokymas apie Velykų slėpinį ir jo svarbūs doktrininiai trūkumai yra liturginės reformos ištakos. Žinoma, iš šios reformos kilęs Mišiolas tiesiogiai neneigia katalikų dogmos, tačiau gestai ir žodžiai turi tokią prasmę. Praleista daugybė svarbių dalykų, įvesta nemažai abejotinų posakių ir visa tai – norint ritualą pritaikyti prie Velykų slėpinio teologijos, kad jis šią teologiją išreikštų[2]. Dabar naujasis Mišiolas nebeperduoda Bažnyčios lex credendi, tikėjimo įstatymo, tačiau mokymą, atsiduodantį klaida. Todėl negalime teigti, kad iš 1969 m. liturginės reformos kilęs Mišių ritualas yra „ortodoksinis“, t. y. etimologine šio žodžio prasme, teisingo tikėjimo: jis nesuteikia Dievui „pašlovinimo iš tiesios širdies“.

Taip pat negalime teigti, kad iš 1969 m. reformos kilęs Mišių ritualas yra Bažnyčios ritualas, net jeigu jį sudarė Bažnyčios vyrai[3]. Galiausiai nemanome, kad naujasis Mišiolas tikintiesiems yra „tikras ir neatimamas iš tiesų krikščioniškos dvasios šaltinis“[4], iš kurio Bažnyčia „gausiai perduoda Kristaus tiesos lobius – depositum fidei“[5]. Dėl šių rimtų trūkumų „norint pasiekti išganymą, belieka laikytis ištikimybės Bažnyčiai ir katalikiškam mokymui bei kategoriškai atsisakyti priimti reformą“[6]. Šiame kontekste mes esame įpareigoti laikytis tradicinės liturgijos, kuri tikrai teikia Dievui reikiamą garbę, niekuomet nebuvo panaikinta[7] ir visais amžiais nešė tiek daug šventumo vaisių. Todėl, nekeldami jokio maišto, be užsispyrimo ir pykčio, mes esame įsitikinę, jog negalime geriau pasitarnauti šventajai Katalikų Bažnyčiai, popiežiui ir ateities kartoms, nei pasekti tuo prašymu, kuriuo 1979 m. rugsėjo 23 d. į mus kreipėsi vysk. Marcelis Lefebvre‘as, Šv. Pijaus X kunigų brolijos įkūrėjas: „Todėl aš jums sakau: dėl Švenčiausiosios Trejybės garbės, dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus meilės, dėl pamaldumo į Švč. Mergelę Mariją, dėl Bažnyčios meilės, dėl popiežių, vyskupų, kunigų, visų tikinčiųjų meilės, dėl pasaulio išganymo, dėl sielų išganymo – saugokite šį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus testamentą, saugokite mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Auką, saugokite visų laikų Mišias!“[8]

 

 

1969 m. balandžio 3 d., pasirodžius Konstitucijai Missale Romanum, dažnai buvo klausiama, kokios teisinės normos galioja tradicinei Romos liturgijai, švenčiamai pagal šv. Pijaus V peržiūrėtą Mišiolą. Čia remiamasi Konstitucija Missale Romanum, taip pat 1969 m. spalio 20 d. Dievo kulto kongregacijos instrukcija, 1969 m. lapkričio 26 d. Pauliaus VI kalba, nauja 1971 birželio 14 d. Dievo kulto kongregacijos instrukcija, 1974 spalio 28 d. šios kongregacijos oficialiu pranešimu, 1976 gegužės 24 d. Pauliaus VI kalba konsistorijai ir galiausiai 1999 metų Dievo kulto kongregacijos laišku Sienos vyskupui.

Iš šių dokumentų, paskelbtų skirtingų autoritetų ir nagrinėjančių skirtingas temas, kai kas nori daryti išvadą, kad visuotinė Lotynų Bažnyčios liturginė teisė yra Pauliaus VI Mišiolas. Galimybė celebruoti pagal šv. Pijaus V reviduotą Mišiolą esanti vien privilegija, kuri gali būti kartais su tam tikromis sąlygomis suteikta, remiantis 1984 m. spalio 3 d. indultu Quattuor abhinc annos.

Tačiau popiežiaus Jono Pauliaus II 1986 m. įsteigta kardinolų komisija, turėjusi ištirti Motu proprio Quattuor abhinc annos taikymo galimybes, vienbalsiai konstatavo, kad šv. Pijaus V Mišiolas jokiu būdu nebuvo panaikintas ir kad joks vyskupas neturi teisės kunigui uždrausti naudoti šį Mišiolą.

Atidžiai išstudijavus privalomo Pauliaus VI Mišiolo naudojimo gynėjų argumentus, tampa akivaizdu, kad jie yra klaidingi.

 

 

Pagal Kanonų teisės kodekso 20 kanoną, vėlesnis įstatymas panaikina ankstesnįjį tik tuomet, kai jis tai aiškiai sako. Tačiau 1990 m. Dievo kulto kongregacijos laiške Sienos vyskupui pripažįstama, kad „Apaštalinėje konstitucijoje Missale Romanum nėra jokios aiškios formulės, panaikinančios vadinamąjį šv. Pijaus V Romos Mišiolą“.

 

 

Pagal Kanonų teisės kodekso 20 kanoną, vėlesnis įstatymas panaikina arba – naudojant specialų terminą – abroguoja (atšaukia) ankstesnįjį, kai jis išsamiai pertvarko visą jo materiją ir ją pakeičia.

a) Atrodo, kad 1999 m. Dievo kulto kongregacijos laiške Sienos vyskupui teigiama, jog šv. Pijaus V reviduotas Mišiolas buvo panaikintas tylomis įvykusio pakeitimo forma. Tačiau pateikti argumentai nėra pagrįsti.

b) Šiame laiške pirmiausiai teigiama: „Jei tai būtų popiežiaus valia palikti galioti ankstesnes liturgines formas kaip laisvai pasirenkamą alternatyvą, jis tai turėjo aiškiai pasakyti“. Tačiau Kanonų teisės kodeksas aiškina: „Įstatymai, įvedantys bausmę, apribojantys laisvą naudojimąsi teisėmis arba skelbiantys išimtį iš įstatymo, turi būti aiškinami siaurąja prasme“ (kan. 18) ir: „Kilus abejonei, nemanoma, kad ankstesnis įstatymas atšauktas, tačiau reikia sulyginti vėlesnius įstatymus su ankstesniais ir, kiek tai įmanoma, juos suderinti“ (kan. 21). Minėtame laiške teigiama, kad dokumentai, išleisti po Konstitucijos Missale Romanum sudarymo, patvirtina Pauliaus VI Mišiolo privalomą pobūdį. Tačiau paprasta popiežiaus kalba ar Romos kongregacijos instrukcija negali padaryti privalomu Mišiolo, kurio šią temą tiesiogiai nagrinėjusi apaštalinė Konstitucija nepaskelbė privalomu, kadangi „pavaldus įstatymų leidėjas negali galiojančiai išleisti įstatymo, prieštaraujančio aukštesnei teisei“ (kan. 135, § 2; plg. kan. 33, § 1 ir 34, § 2).

c) Minėtame laiške teigiama, kad usus, „naudojimas“ išreiškia Pauliaus VI Mišiolo privalomą pobūdį. Tačiau šis naudojimas niekada nebuvo visuotinis, priešingai: šv. Pijaus V peržiūrėtas Mišiolas buvo toliau naudojamas visame pasaulyje, nepaisant persekiojimų ir piktnaudžiavimo valdžia, kurį patyrė šį Mišiolą naudoję kunigai.

d) Laiške teigiama, kad Pauliaus VI Mišiolo „privalomą pobūdį per analogiam sustiprina kan. 6, § 1, 4, susijęs su kan. 19“. Tačiau, jeigu jau taikome analogijas, tai pirmiausia turėtume pasiremti tuo, kaip išmintingai ir teisingai elgėsi šv. Pijus V, aukščiausias įstatymų leidėjas, kuris, kaip ir jo pirmtakai, nenorėjo atšaukti liturgijų, senesnių kaip 100 metų. Be to, galime remtis interpretacija per analogiam, lygindami naująjį įstatymą, kurio prasmė yra abejotina, su analogiškais ankstesniais įstatymais: tokia analogija lygina abejotiną 1969 m. įstatymą su tiktai 1983 m. promulguotu įstatymu, nes kan. 6, § 1, 4 kalba apie santykį tarp 1983 m. Kodekso ir ankstesnių disciplinarinių įstatymų. Jei čia tikrai būtų buvęs tylus panaikinimas, reikėtų cituoti kan. 20, kalbantį apie panaikinimą tylomis. Be to, tai būtų pirmas kartas, kad popiežius atliktų tokios reikšmės aktą (panaikintų mažiausiai keturių šimtų metų senumo Mišiolą) to aiškiai nepasakydamas.

 

 

Romos Mišios pirmiausiai yra tūkstantmetis paprotys ir tik po to įstatymas: jos egzistavo jau daug šimtmečių prieš tai, kai šv. Pijus V promulgavo bulę Quo primum. Tačiau įstatymas negali atšaukti šimtamečio ar neatmenamo senumo papročio, kuris jam prieštarauja, jeigu tai nėra aiškiai paminėta (kan. 28). Taigi Pauliaus VI Apaštalinė konstitucija savo tylėjimu dėl šio punkto palieka šį tūkstantmetį liturginį paprotį nepaliestą.

 

 

Dar daugiau: šv. Pijus V visiems kunigams amžiams suteikė specifinį indultą, suteikdamas jiems nuolatinę teisę viešai ir privačiai be jokių dvejonių celebruoti pagal jo kodifikuotą ritualą. Šio indulto nebuvo galima panaikinti be specialaus paminėjimo, kadangi „visuotinis įstatymas... jokiu būdu nepanaikina dalinės ar ypatingosios teisės, jei teisėje nebuvo numatyta kažkas aiškiai kita“ (kan. 20). Taigi Pauliaus VI Apaštalinė konstitucija savo tylėjimu šiame punkte nepaliečia šv. Pijaus V amžiams suteiktos privilegijos.

 

 

Net jeigu būtų buvę laikomasi kanoninių formų, kuriomis šv. Pijaus V peržiūrėtas Mišiolas būtų atšauktas, tylomis panaikintas arba abroguotas (padarytas nebereikalingu); net jeigu būtų buvę galima panaikinti tūkstantmetį liturginį paprotį, dar apsaugotą specifiniu nuolatiniu indultu, vis tiek Pauliaus VI Mišiolas nebūtų privalomas.

„Kad įstatymo leidėjo promulguotas nurodymas taptų tikru įstatymu, įpareigojančiu jo minimą bendruomenę, – sako Michiels[9], – dėl pačios daiktų prigimties reikia, kad jis būtų sąžiningas ir teisingas savo objekto atžvilgiu, kad jo būtų galima laikytis ir kad jis būtų naudingas bendruomenės gerovei. Šios savybės sudaro esminį įstatymo pagrindą“.

Tačiau Pauliaus VI Mišiolas dėl savo rimtų teologinių trūkumų faktiškai prisideda prie tikėjimo, pamaldumo ir religinės praktikos nuosmukio, kaip kasdien matome iš patirties. Dėl šios priežasties jis nėra nei sąžiningas, nei teisingas, nei naudingas bendruomenės gėriui. Todėl jis neturi tikro įstatymo pobūdžio ir negali būti privalomas.

 

 

Šv. Pijaus V peržiūrėtas Mišiolas nebuvo įstatymų leidėjo nei atšauktas, nei tylomis panaikintas, nei abroguotas (padarytas nebereikalingu), todėl jį galima ramia sąžine naudoti, kaip dar galiojantį liturginį įstatymą.

Šv. Pijaus V peržiūrėtas Mišiolas priklauso tūkstantmečiam papročiui ir be to yra apsaugotas specifinio nuolatinio indulto, todėl jį galima naudoti ramia sąžine.

Pauliaus VI Mišiolas dėl jo rimtų teologinių trūkumų neturi tikro ir įpareigojančio įstatymo pobūdžio ir jo negali turėti: kol įstatymų leidėjas viešai nepaskelbė būtinų teologinių, liturginių ir kanoninių paaiškinimų, galima ramia sąžine naudoti šv. Pijaus V peržiūrėtą Mišiolą.

 

(Priesterbruderschaft St. Pius X, Das Problem der Liturgiereform. Die Messe des II. Vaticanum und Pauls VI. Eine theologische und liturgische Studie, Vereinigung St. Pius X, Stuttgart, 2001. Iš vokiečių k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis.)

 

---

[1] Jonas Paulius II, Vicesimus quintus annus, 1988 m. gruodžio 4 d. // Der Apostolische Stuhl, 1988, Libreria Editrice Vaticana, p. 1403.

[2] Inter oecumenici, 1964 m. rugsėjo 26 d., Nr. 5 ir 6 // Dokumente zur Erneuerung der Liturgie, t. 1, p. 203 ir 204.

[3] Plg. kanoninį priedą šios studijos pabaigoje.

[4] Šv. Pijus X motu proprio Tra le sollecitudini, 1903 m. lapkričio 22 d. // Enseignements pontificaux de Solesmes, La Liturgie, Desclée, 1961, Nr. 220.

[5] Pijus XII, Kalba tarptautiniame pastoralinės liturgijos kongrese, 1956 m. rugsėjo 22 d. // Enseignements pontificaux de Solesmes, La Liturgie, Desclée, 1961, Nr. 796.

[6] Marcel Lefebvre, 1974 m. lapkričio 21 d. deklaracija // Damit die Kirche fortbestehe, Stuttgart, 1992, p. 75.

[7] Plg. kanoninį priedą.

[8] Pamokslas 50-ojo kunigystės jubiliejaus proga // „Pulkim ant kelių“, 2006 sausis-kovas, Nr. 1 (20), p. 5.

[9] Normae generales iuris cannonici, Lublin, 1929, T. 1, p. 486.