Liturgijos reformos problema II

Pirmoji dalis
 
1969 m. reforma: liturginis lūžis
 
Argumentas
 
1. 1969 m. balandžio 3 d., Didįjį ketvirtadienį, popiežius Paulius VI pasirašė Apaštalinę konstituciją Missale Romanum, kuria jis įvedė Lotynų Bažnyčioje atnaujintą Mišiolą. Jis rėmėsi Vatikano II Susirinkimu, kuris savo Konstitucijoje Sacrosanctum Concilium (Nr. 21) pareiškė: „Maldingoji Motina Bažnyčia, idant krikščionių tauta liturgijoje garantuotai gautų gausių malonių, trokšta uoliai pasirūpinti bendru pačios liturgijos atnaujinimu“.
Žinoma, liturgijos tvarka (ir kartu jos galimos reformos) priklauso vien nuo bažnytinio autoriteto, tai yra nuo Apaštalų Sosto ir, priklausomai nuo jo bei pagal teisės taisykles, nuo vyskupų. Tačiau kiekvienas katalikas turi liturginiuose ritualuose rasti autentišką Bažnyčios Magisteriumo mokymą, kad galėtų juo maitintis ir juo gyventi: „Jeigu norime tiksliai nusakyti ir apibrėžti visuotinai ir būtinai galiojančia forma santykį tarp tikėjimo ir liturgijos, galime visiškai teisingai pasakyti: lex credendi legem statuat supplicandi [maldos įstatymą turi nustatyti tikėjimo įstatymas – lot.]“[1].
2. Tridento Susirinkimas savo XXII sesijoje mums priminė privalomus katalikų tikėjimo Mišių klausimu elementus. Štai jie:
a) Jos yra tikra auka, kurią mums paliko Jėzus Kristus, įsteigdamas Eucharistiją: „Kadangi jo kunigystė neturėjo išnykti su jo mirtimi, Paskutinės vakarienės metu, „tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), (...) jis savo mylimajai Nuotakai Bažnyčiai paliko regimą (kaip to reikalauja žmogaus prigimtis) auką“ (DH 1740).
b) Šios aukos esmė: Jėzus Kristus nekruvinu paaukojimu atlieka tai, ką jis jau padarė ant kryžiaus, kai paaukojo save dangiškajam Tėvui kaip priimtiną atnašą. Ši auka yra ta pati, kaip ant kryžiaus, nes kunigas ir auka yra identiški: „Juk atnaša yra viena ir ta pati: ta, kuri tuomet paaukojo save ant kryžiaus, o dabar aukojasi patarnaujant kunigui – skiriasi tiktai aukojimo būdas“ (DH 1743).
c) Kadangi kryžiaus auka buvo paaukota mūsų nuodėmių atleidimui (Žyd 9, 28), šv. Mišių auka turi permaldaujamąjį pobūdį: „Kadangi šioje dieviškoje aukoje, kuri atliekama Mišiose, yra ir nekruvinu būdu paaukojamas tas pats Kristus, kuris vieną kartą visiems laikams pats save kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus altoriaus, šventasis Susirinkimas moko, kad ši auka išties yra permaldavimo auka“ (DH 1743). Ir Susirinkimas patikslina: „Šios aukos (būtent kruvinosios) vaisius dabar pilnai gauname per šią nekruviną auką“ (ten pat).
Šie doktrininiai su Mišiomis susiję elementai yra privalomi tikėti, ir mes turime teisę juos rasti analizuodami Mišių apeigas.
3. Naujojo Mišiolo analizė turi remtis tiek Novus Ordo Missae, tiek Instituto generalis Missalis Romani, kuris yra 1969 m. Mišiolo įvadas, tyrimu. Iš tiesų, „prieš naująjį Mišiolą eina Bendrieji nuostatai (Instituto generalis), „kurie nėra paprastas rubrikų rinkinys, tačiau teologinių, asketinių ir sielovadinių principų, būtinų tiek doktrinos žinojimui, tiek celebracijai, katechezei ir Mišių sielovadai, sintezė“[2]. Būtent taip šis įvadinis dokumentas buvo paskelbtas[3] ir priimtas[4]. 1970 m. pridėti nurodymai šiuose tekstuose nieko esminio nepakeitė, kadangi „kai Consilium nariai ir ekspertai prieš ir po paskelbimo patikrino Nuostatus, jie nerado jokių mokymo klaidų ir jokio pagrindo ką nors keisti“[5]. Mes kiekvieną kartą paminėsime šiuos nurodymus, kai tik atrodys reikalinga[6].
4. Taigi Novus Ordo Missae ir Instituto generalis Missalis Romani analizė leis mums suprasti, kad šių apeigų struktūra remiasi nebe auka, o atminimo vaišėmis (1 skyrius). Mes taip pat atrasime, kad šis ritualas į pirmą vietą stato Kristaus buvimą savo žodyje ir savo bendruomenėje. Taip Kristaus kaip kunigo ir kaip aukos buvimas yra nustumiamas į antrą vietą (2 skyrius). Todėl dėkojimas neišvengiamai pakeičia atsilyginimą (3 skyrius). Dėl to iš šių trijų pastebėjimų išplaukia, kad norint apibūdinti skirtumus tarp tradicinio ir naujojo Mišiolo[7], teisingiau naudoti liturginio lūžio negu liturginės reformos sąvoką. Ši visai nauja orientacija turi gilų pagrindą, kurį atskleis antroji šio darbo dalis.
 
1 skyrius
 
Nuo aukos prie atminimo vaišių
 
5. Pirmas palyginimas tarp šv. Pijaus V peržiūrėtojo ir Pauliaus VI Mišiolų leidžia pastebėti tam tikrą panašumą tarp Mišių tvarkos juose: įžanginės apeigos, Kyrie eleison, Gloria, skaitiniai ir Credo, atnašų paruošimas ant altoriaus, prefacija ir Sanctus, perkeitimas, „Tėve mūsų“, Komunijos apeigos... Nepaisant to, detali šių abiejų Mišiolų analizė rodo, kad, nors liko išlaikyta išorinė apeigų išvaizda, esminė Eucharistijos struktūra buvo pakeista. Naujasis Mišiolas tradicinio Mišiolo aukos struktūrą – atnašavimas, perkeitimas, Komunija – pakeitė žydų vaišių struktūra: berakah, arba valgių laiminimas, padėka po atminimo šventės, duonos laužymas ir valgymas.
 
I. Tradicinio Mišiolo struktūra: auka
 
6. Kadangi Mišios yra tikra auka, kurioje atnašaujamas tasai, kuris save kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus (DH 1743), bažnytinė Tradicija mums atskleidžia šios „nesuteptos atnašos“ (Mal 1, 11) paaukojimą jį išreiškiančiu aukos ritualu. Kadangi žmogus nepajėgia vienu žvilgsniu aprėpti viso aukos akto, atliekamo perkeitimo žodžiais, turtingumo, liturginės apeigos reiškia lyg šios vienintelės paslapties išskleidimą, kuris pabrėžia pagrindinius jos aspektus ir leidžia mums joje dalyvauti.
7. Todėl Romos Mišios iš esmės turi aukos struktūrą, kurią turėjo ir Senojo Testamento aukojimai: aukos atnašavimas (ofertoriumas), įvykdymas (dviguba konsekracija) ir jos valgymas (komunija). Kad žmogus gerai suprastų, jog šis ritualinis išvystymas yra ne kas kita, kaip vieno paprasto aukos akto išskleidimas, liturgija nuo seno imasi pedagogikos: tai, kas dar yra tik duona ir vynas, jau matoma kaip paaukotas Kristaus Kūnas ir Kraujas[8]. Liturgija taip pat nedvejoja ir po perkeitimo kalbėti apie duoną ir vyną, lyg jie dar nebūtų konsekruoti[9]. Šis liturginis „užbėgimas už akių“, pavyzdžiui, paaiškina gražius atnašavimo žodžius ofertoriume: „Priimk, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve, šią be dėmės auką“ ir „Aukojame tau, Viešpatie, išganymo taurę“. Dėl tokios struktūros ir laikysenos visos Mišios pasirodo kaip vienas aukos veiksmas, iš anksto apmąstytas, po to atliekamas, pagarbinamas ir išaukštinamas. Jis galiausiai atbaigiamas viso mistinio Kūno vienybėje.
 
II. Naujojo Mišiolo struktūra: atminimo vaišės
 
8. Kai kurie liturginės sielovados gynėjai manė, kad Jėzus Kristus, Paschos vaišių metu įsteigdamas Eucharistiją, perėmė šios žydų atminimo šventės pobūdį, tačiau be aukojimo[10]. Tuo būdu ryšys, siejantis Mišias su kryžiumi, sumenkinamas vakarienės naudai. Tačiau liturgijos reforma pasinaudojo šių naujovių ieškotojų siūlomomis galimybėmis: Institutio generalis Missalis Romani jau 2 numeryje tapatina Mišias su „Viešpaties vakariene“, kurioje jis „įsteigė Eucharistiją kaip savo Kūno ir Kraujo auką ir patikėjo Bažnyčiai, savo mylimajai Nuotakai kaip šventę savo mirties ir savo prisikėlimo atminimui“. Nuo dabar ritualiniai aktai, būdingi žydų vaišėms, nulemia Mišių struktūrą, nes tai esą veiksmai, kuriuos Kristus atliko Didžiojo ketvirtadienio vakare: berakah, arba valgių laiminimas (atnašų paruošimas), padėka kaip atminimas (Eucharistinė malda), duonos laužymas ir komunija (IGMR 48).
9. Tuo būdu, pagal naujojo Mišiolo kūrėjų ketinimus, vietoje ofertoriumo turi būti „įvesta tai, ką šiandien šiame kontekste vadiname Eucharistijos – ritualinių žydų vaišių berakoth – įsteigimo pasakojimu“[11]. Todėl naujoji „atnašavimo malda“ pabrėžia tas maldas, kurios „iš dalies pažodžiui kyla iš izraelitų stalo maldos“[12]: „Būk pagarbintas, Viešpatie, mūsų Dieve, pasaulio Kūrėjau. Tu dovanoji mums duoną, žemės ir žmogaus darbo vaisių. Mes nešame šią duoną tavo akivaizdon, kad ji mums taptų gyvenimo duona“. Šie dėkojimo žodžiai („Būk pagarbintas“) yra skirti vien tik velykinėms vaišėms („kad ji mums taptų gyvenimo duona“) ir pakeitė šį senojo Mišiolo tekstą: „Priimk, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve, šią be dėmės auką, kurią aš, nevertas tavo tarnas, aukoju tau, gyvajam ir tikrajam savo Dievui, už nesuskaitomas savo nuodėmes, įžeidimus ir apsileidimus, už aplink stovinčius, taip pat už visus ištikimuosius krikščionis, gyvus ir numirusius, kad man ir jiems padėtų išsigelbėti amžinajam gyvenimui“. Taip iš „atnašų paruošimo“ dingsta mintis apie auką, kuri buvo būdinga Romos ofertoriumui. Pastarasis mums tiksliai nurodo, kad auka (šis žodis pasirodo keturis kartus) yra aukojama už mūsų nuodėmes (malda Suscipe, sancte Pater), kadangi mes per atgailą norime atsiskirti nuo nuodėmių (Lavabo). Taigi mes Dievui aukojame be dėmės atnašą (Suscipe, sancte Pater) ir išganymo taurę (Offerimus) dėl to paties atpirkimo, kurį atliko Jėzus Kristus (Deus, qui humanae ir Suscipe, sancta Trinitas), ir meldžiame šventųjų užtarimo (Suscipe, sancta Trinitas). Nuolankumo dvasioje (In spiritu humilitatis) mes meldžiame Dievą, kad dėl savo gailestingumo jis teiktųsi priimti (ten pat) šią auką savojo vardo garbei (Veni, sanctificator ir Suscipe, sancta Trinitas), kad jinai gyviesiems ir mirusiems (Suscipe, sancte Pater) suteiktų išganymą (Suscipe, sancte Pater, Offerimus ir Suscipe, sancta Trinitas). Šios gausios nuorodos naujajame „atnašų paruošime“ nebepasirodo, todėl mes kartu su naujaisiais aiškintojais galime teigti: „Nuo ofertoriumo griežta prasme buvo pereita prie paprasto dovanų, kurios tampa „gyvenimo duona ir išganymo gėrimu“, paruošimo“[13].
10. Įvestas kaip „Eucharistinė malda“, Kanonas taip pat buvo giliai pakeistas, nors išorinė apeigų tvarka atrodo maždaug panašiai. Kadangi Kristus Paskutinėje vakarienėje ėmė duoną ir dėkojo, Institutio generalis Missalis Romani šią Mišių dalį pristato kaip „dėkojimo ir pašventinimo maldą“ (IGMR 54), panašią į padėkos maldą, kuri lydi ritualines žydų vaišes (KBK 1328). Šios dalies intencija taip pat apibrėžiama tiksliau: „Šios maldos prasmė yra visą tikinčiųjų bendruomenę galingų Dievo darbų šlovinimu ir aukos atnašavimu suvienyti su Kristumi“ (IGMR 54). Taigi aukos atnašavimas seka po Dievo geradarybių išpažinimo ir prisiminimo.
11. Pirmoji Eucharistinės maldos dalis yra vienas didelis dėkojimas, kuriame įterpti perkeitimo žodžiai – jie yra laikomi „įsteigimo pasakojimu“ (IGMR 55d). Nors ketvirtoji Eucharistinė malda geriausiai išreiškia šią sampratą, ji tinka visoms Eucharistinėms maldoms: „Eucharistijos maldoje dėkojama Dievui už visą išganymo darbą ir atnašos tampa Kristaus Kūnu bei Krauju“ (IGMR 48 §2). Taigi dviguba konsekracija pasitraukia į antrą planą ir įgauna daugiau atminimo, nei aukos pobūdį; dviguba konsekracija labiau siejasi su jau įvykusia praeitimi, nei su veiksmo atlikimu dabartyje. Tačiau šį perėjimą nuo aukos pirmenybės prie atminimo vaišių pirmiausiai rodo perkeitimo žodžių pakeitimas.
- Pirmiausia žodžiai „imkite ir valgykite jos visi“ bei „imkite ir gerkite iš jos visi“, kurie tradiciniame Mišiole labai aiškiai atskirti nuo tikrųjų perkeitimo žodžių, naujajame Mišiole yra įterpti į Sakramento formą. Taip liturginio veiksmo širdyje pabrėžiamas pobūvio aspektas.
- Po to abiejų konsekracijų pabaigoje buvo įterptas Lk 22, 19 posakis, kurį galima suprasti taip, lyg „akcentas būtų ne ant nurodymo „darykite tai“, bet ant nuorodos „darykite tai (reikėtų pridėti: nuo dabar) mano atminimui“. Dar tiksliau šiuos žodžius, kaip pabrėžia Jeremias[14], reikėtų versti taip: „Darykite tai man atminti“; šiam žodžiui reikia suteikti prasmę, kurią jis visados turėjo rabinų ir ypač to meto liturginėje literatūroje“[15]. Taip dingsta tradicinio Mišiolo tikslumas, kuris laukia, kol eucharistinė auka bus regimai pažymėta dviem atskiromis konsekracijomis, ir tik tada pamini atminimo aspektą šiais žodžiais: „Haec quotiescumque“... – „Kiek kartų tai darysite, darykite mano atminimui“.
Tradicinio Mišiolo konsekracijos žodžiai pirmoje vietoje pabrėžia transsubstanciaciją ir aukos ir tik antroje vietoje – atminimo aspektą, o naujasis Mišiolas akcentuoja Mišiose vykstantį buvimą ir kartu prisiminimą.
12. Naujojo Mišiolo dalis, kurioje pasirodo aukos atnašavimas, eina po konsekracijos, kaip anamnezės [atminimo] pabaiga. Kas yra toji paaukota auka? Ar ji, kaip tai supranta tradicinis Mišiolas, virsta tikrove, kai kunigo atliekamos apeigos dviem atskiromis pavidalų konsekracijomis padaro Kristų čia esantį kaip auką? Teksto analizė mus verčia daryti kitokią išvadą. Naujajame Mišiole aukos atnašavimas vyksta tiek, kiek eucharistiniu atminimu, kuris sudabartina praeityje vykusius išganymo darbus (IGMR 48 ir 259), susirinkusieji prisimena Kristaus auką. „Bažnyčia, vykdydama per apaštalus iš Viešpaties Kristaus gautą įsakymą, ir mini patį Kristų, ir ypač prisimena jo palaimingą kančią, garbingą prisikėlimą ir įžengimą į dangų. Bažnyčia, ypač dabar čia susirinkusioji, darydama tą Kristaus atminimą Šventojoje Dvasioje, aukoja Tėvui tyrą auką“ (IGMR 55 e, f). Šis aukojimas, kaip atminimas, ne įvykdo išganingąją mirtį, paveikiančią dangiškąjį Tėvą, o tik vaizduoja pašlovintąjį Kristų, kuris jau pasiekė savo paslapčių tikslą: „Todėl, gerasis Tėve mes švenčiame šį tavo Sūnaus atminimą, mes skelbiame jo išganingąją kančią, jo šlovintąjį prisikėlimą ir žengimą į dangų bei laukiame jo grįžtant. Taip su gyriumi ir padėka mes aukojame tau šią šventąją ir gyvąją auką“ (trečioji Eucharistinė malda). Taigi tradicinis Mišiolas atlieka auką, kuri dėl savo tikslo taip pat vadinama Eucharistija, tuo tarpu naujasis Mišiolas pirmiausia nori atlikti dėkojimą ir atminimą, ir šis atminimo veiksmas esąs auka.
13. Nors Komunijos apeigų pakeitimai yra daugiau antraeiliai, tačiau jie naujajame Mišiole sustiprina šią atminimo vaišių pirmenybę. Pavyzdžiui, buvo gerokai išplėstas duonos laužymas, „kadangi šis žydų vaišėms būdingas ritualas buvo panaudotas Jėzaus, kai jis kaip stalo bendruomenės pirmininkas laimino ir dalino duoną“ (KBK 1329). Dėl to čia naujai įterpiamas broliškas dalijimasis, kuris yra neatskiriamas bendruomeninių vaišių elementas: „Todėl Eucharistijai skirtoji duona, nors ir nerauginta bei tradicine forma paruošta, tebūna taip pagaminta, kad Mišiose su žmonėmis kunigas iš tikrųjų galėtų laužyti Ostiją į gabalus ir juos padalyti bent keliems tikintiesiems“ (IGMR 283).
Tą patį reikia pastebėti ir dėl Komunijos priėmimo: tradicinis Mišiolas, kuriam Komunija yra dalyvavimas aukoje, yra tos nuomonės, kad ši reikšmė pakankamai išreiškiama Komunija vienu pavidalu. Tačiau jeigu Komunija pirmiausiai suprantama kaip bendruomenės vaišės („kadangi Eucharistijos celebravimas yra velykinis pokylis“ – IGMR 56), tuomet šio ženklo pilnumui reikia valgymo ir gėrimo: „Sakramentinio ženklo atžvilgiu pilnesnė Komunija abiem pavidalais. Šitaip ji geriau pasirodo kaip Eucharistinė puota“ (IGMR 240). Panašiai ir asmeninis šventumas, kurį atneša Komunija, jau nebėra pirmajame plane, kadangi pirmenybę įgauna bendruomenės aspektas (juk jis toks svarbus šių apeigų reikšmei). Pvz., iš Komunijos dalinimo išbraukti žodžiai: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesaugo tavo sielą amžinajam gyvenimui. Amen“, o vietoje jų įvesta: „Kristaus Kūnas“. Taip pat naujajame Mišiole praleistas svarus šv. Pauliaus paraginimas[16], kuris tradiciniame Mišiole būdavo primenamas Didįjį ketvirtadienį ir per Devintines.
14. Iš šios analizės gauname dvi išvadas:
- Mišių paslapties supratimo raktas yra nebe kryžiaus auka, bet vakarienė: būtent ji rodo kryptį visam ritualui, į kurį žiūrima kaip į atminimo vaišes. Tiesa, Institutio generalis Missalis Romani (48 ir 259) paaiškina, kad šis atminimas yra daugiau, nei paprastas prisiminimas, kadangi jis yra veiksmingas: per jį yra sudabartinamos išganymo paslaptys. Neneigiama ir Mišių kaip aukos dimensija, ji paminima keletą kartų (IGMR 2, 48, 54, 60, 62, 153, 335, 339), bet nebepaaiškinama detaliau. Institutio generalis Missalis Romani paprasčiausiai į pirmą vietą pastatė atminimo aspektą.
- Šių atminimo vaišių objektas yra tiek kančia, tiek prisikėlimas – jie yra lygiaverčiai (IGMR 2). Šias dvi paslaptis be kita ko vienija viena sąvoka: per šį atminimą Kristus įsteigė „velykinę puotą“ (IGMR 56). Kalbama ir apie „eucharistinę Velykų slėpinio auką“ (IGMR 335).
 
III. Išvada
 
15. Įvyko liturgijos pakeitimas, kuris pabrėžia šį skirtumą: tai yra žodžių Mysterium fidei, „Tikėjimo paslaptis“, perkėlimas. Buvę tradicinio Mišiolo konsekracijos formulės viduryje, naujajame Mišiole jie buvo iš ten išimti ir padaryti anamnezės aklamacijos[17] įžanga. Tačiau jų reikšmė pasikeitė.
- Tradiciniame Mišiole šis posakis yra konsekracijos žodžių viduje ir skatina tikėjimo aktą į Kristaus buvimą per transsubtanciaciją, tuo būdu pabrėždamas Mišių aukščiausiąjį tašką: čia yra auka, čia yra Kristus aukos būsenoje, duonos ir vyno pavidalai žymi Kristaus Kūno atskyrimą nuo Kraujo jo kančios metu.
- Naujajame Mišiole Mysterium fidei yra nebe aukos paslaptis, bet visų Kristaus gyvenimo paslapčių visuma, kuri yra skelbiama kaip atminimas: „Tikėjimo paslaptis! Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, laukdami tavęs ateinant“. Antroji aklamacija pasirinkimui (ad libitum) netgi aiškiai atskiria Mysterium fidei nuo aklamacijos ir susieja ją su Komunija: „Didi yra tikėjimo paslaptis. Kai mes valgome šią duoną ir geriame iš šios taurės, mes švenčiame tikėjimo paslaptį“ (prancūziškas leidimas).
Šis pakeitimas perstumia Mišių centrą[18] ir paaiškina esminį skirtumą tarp tradicinio ir naujojo Mišiolo: pirmajame Mišios yra po perkeitimo esančio Kristaus paaukojimas, o antrasis jas supranta kaip Velykų slėpinio atminimą.
 
2 skyrius
 
Nuo Kristaus, Kunigo ir Aukos, iki susirinkimo šeimininko
 
16. Kadangi pirmiausiai akcentuojamos atminimo vaišės, o ne auka, Pauliaus VI Mišiolas mato Kristaus buvimą Mišių eigoje nauja perspektyva ir taip nutolsta nuo tradicinio Mišiolo. Pastarasis iškelia Mišias kaip auką, todėl jis pabrėžia Kristaus kaip Kunigo (esančio celebrante) ir Aukos (eucharistiniuose pavidaluose) buvimą. Taip jis tiksliai išlaiko autentiško Bažnyčios mokymo liniją[19]. Kadangi naujasis Mišiolas savo ruožtu švenčia atminimo vaišes, jis pabrėžia dvasinį Kristaus buvimą, kai jis atsiduoda saviesiems per savo žodį ir savo Kūną. Taigi naujajame Mišiole galima rasti du esminius pakeitimus: sakramentinis Kristaus kaip aukos buvimas yra taip nuvertinamas, kad jis dažnai prilygsta Kristaus buvimui savo žodyje; kita vertus, visuotinė tikinčiųjų kunigystė įgauna pirmenybę prieš celebranto šventimų kunigystę, kadangi jos užtenka garantuoti dvasiniam Kristaus buvimui.
 
I. Substancinis Kristaus buvimas eucharistiniuose pavidaluose
 
17. Tradicinis Mišiolas pabrėžia eucharistinį buvimą. Pavyzdžiui, daug priklaupimų jame išreiškia garbinimą, kurį mes esame skolingi Kristui, substanciniu būdu esančiam eucharistiniuose pavidaluose su savo kūnu, krauju, siela ir dievyste. Kristaus kaip aukos buvimas (išreikštas atskiru dviejų pavidalų perkeitimu) matomas kaip liturginio veiksmo centras. Šis veiksmas yra nukreiptas ir į Dievą (aukos pateikimas), ir į žmogų (Komunija). Tačiau naujajame Mišiole šis buvimas jau nebeturi centrinės vietos.
18. Liturginio veiksmo eigoje objektyvūs substancinio Kristaus buvimo Ostijoje apibūdinimai yra pakeisti sumenkinančiais posakiais, kurie aprašo eucharistinį buvimą ne absoliučiai, o tik santykyje su susirinkusia liaudimi. Tai galime atrasti daugelyje pakeitimų:
- Žodis nobis, „mums“, sistemingai įterpiamas kiekvieną kartą, kai minimas eucharistinis buvimas: atnašų paruošime (ex quo nobis fiat panis vitae; ex quo nobis fiat potus spiritualis [iš kurio mums tebūna gyvenimo duona, dvasinis gėrimas]), perkeitime (žodžių pro vobis tradetur [už jus atiduodamas] pridėjimas Ostijos konsekracijos formulėje) ir netgi antrojoje Eucharistinėje maldoje, vadinamoje „Ipolito Kanonu“ (ut nobis corpus et sanguis fiant Domini nostri Iesu Christi [kad mums taptų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju]), nors šio posakio nėra originaliame tekste.
- Lygiai taip apie eucharistinius pavidalus kalbama tik siejant juos su Komunija: ofertoriumo Hanc immaculatam Hostiam [šią be dėmės auką] virto „gyvenimo duona“, taurė vadinama vien potus spiritualis (dvasiniu gėrimu), kai kuriuose oficialiuose vertimuose netgi „amžinosios karalystės gėrimu“ ir t. t.
- Institutio generalis Missalis Romani žodynas taip pat vertas dėmesio. Jame nė vieno karto nerasime žodžio „transsubstanciacija“ ar posakio „Tikrasis buvimas“. Šventųjų pavidalų pavadinimui dokumentas kartais vartoja žodį „Ostija“, bet dažniausiai žodį „duona“. Jis kalba apie „Kristaus Kūną“ tik tiesioginiame sąryšyje su Komunija. Pacituokime, pavyzdžiui, Nr. 48 § 3: „Laužant vieną duoną, parodomas tikinčiųjų vieningumas, o per Komuniją tikintieji priima Viešpaties Kūną ir Kraują“ (taip pat žr. 56b, 56c, 56e, 56g, 60 ir t. t.).
19. Gestų, išreiškiančių deramą pagarbą šventiesiems pavidalams, skaičius yra sumažintas arba jie net panaikinti.
- Iš 14 priklaupimų tradiciniame Mišiole buvo išlaikyti tiktai 3 (IGMR 233), ir netgi jie glaudžiai susieti su bendruomene: du iš jų daromi po to, kai liaudis išpažino eucharistinį buvimą per pakylėjimą (du priklaupimai, kurie tradiciniame Mišiole seka iškart po perkeitimo žodžių, buvo panaikinti), trečiasis daromas po kunigo tylių pasiruošimo maldų prieš Ecce Agnus Dei; pats celebrantas „pagarbiai priima Kristaus Kūną“ (IGMR 116), prieš tai nepriklaupęs.
- Išbrauktas nurodymas celebrantui po perkeitimo laikyti suspaustus pirštus iš pagarbos Eucharistijos dalelėms. Taip pat panaikintas pirštų apiplovimas.
- Komunijos dalinimas, iki šiol rezervuotas konsekruotiems Viešpaties tarnams, dabar labai lengvai pavedamas ir paprastiems tikintiesiems[20].
- Plačiai paplito šventvagiški veiksmai priimant Komuniją – ji priimama nebe klūpant ir ant liežuvio, tuo parodant garbinimą bei pagarbą, bet stovint ir į rankas[21].
20. Tradiciniame Mišiole celebrantas labai aiškiai sutapatina atnašas su Kristumi kaip auka ir dažnai daro virš jų kryžiaus ženklą.
- Tradicinio Mišiolo ofertoriume yra trys kryžiaus ženklai virš atnašų (arba su jomis), ypač kai celebrantas po atnašavimo maldos jas padeda ant korporalo. Šie gestai dingo iš naujojo Mišiolo „atnašų paruošimo“.
- Tradicinio Mišiolo Kanone galima suskaičiuoti 24 kryžiaus ženklus virš atnašų, tuo tarpu kiekvienoje Eucharistinėje maldoje likę tik po vieną, netgi pirmojoje, kuri esą yra „Romos Mišių Kanonas“.
- Tradiciniame Mišiole yra dar trys kryžiaus ženklai virš šventųjų pavidalų maldose prieš Komuniją. Be to, kai celebrantas pats priima Komuniją, jis pirmiausia daro kryžiaus ženklą su Ostija, o po to su taure; taip pat ir duodamas Komuniją kiekvienam tikinčiajam. Visi šie gestai dingo, ir kryžiaus ženklas naujojo Mišiolo Komunijos apeigose pasirodo tik vieną kartą.
21. Statybos nurodymai sakraliniams statiniams prisideda prie Tikrojo buvimo reikšmės praradimo. Kai tabernakulis buvo atskirtas nuo pagrindinio altoriaus (IGMR 276), reformatorių akimis mūsų bažnyčios yra ne tiek Dievo namai (plg. Pr 28 17, naudotą bažnyčios šventinimo Mišių introite), kiek liaudies namai: „Todėl reikia, kad bendrasis šventojo pastato planas atspindėtų jame susirenkančios bendruomenės sąrangą“ (IGMR 257). Iš to kyla ir šių kulto vietų pertvarkymas: „Tinkamas bažnyčios ir jai priklausančių patalpų bei vietų sutvarkymas (įrengimas) turi atitikti mūsų laikų reikalavimus. Todėl reikia rūpintis ne tik tuo, kas tiesiog priklauso šventųjų apeigų atlikimui, bet ir tuo, kas tikintiesiems teikia reikalingų patogumų ir kas paprastai įrengiama visur, kur tik žmonės reguliariai renkasi“ (IGMR 280). Taip katalikas, ne pamaldų metu įėjęs į bažnyčią, randa ne Kieno nors (būtent – savojo Dievo, tikrai esančio tabernakulyje) buvimą, bet susiduria su liturginio veiksmo nebuvimu, kadangi jis pateko į pastatą, turintį prasmę tik tada, kai susirinkusi bendruomenė.
22. Iš visų šių, dargi nepilnai išvardintų, pakeitimų kyla viena išvada. Naujasis Mišiolas išpažįsta Tikrąjį buvimą tik ryšyje su susirinkimu, tačiau niekada neturi omenyje paties buvimo kaip garbinimo objekto, todėl sumenkina ar net nutyli šį buvimą kaip auką liturginio veiksmo eigoje. Naujojo Mišiolo žodžiai ir gestai, Institutio generalis Missalis Romani nurodymai, tabernakulio nustūmimas į šoną – visa tai pabrėžia šią nuostatą. Tokį pastebėjimą sustiprina ir būdas, kaip naujasis Mišiolas supranta ir pertvarko įžangines apeigas (tradicinio Mišiolo „Katechumenų Mišias“).
 
II. Kristaus buvimas savo žodyje
 
23. Tiek, kiek naujasis Mišiolas sumenkina Tikrąjį buvimą, tiek jis suteikia daugiau reikšmės Biblijai: „Kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas, pats Dievas kalba savo tautai, pats Kristus, esantis savo žodyje, skelbia Evangeliją“ (IGMR 9). Šis sakinys aprašo naują Kristaus buvimo būdą, būtent – „buvimą savo žodyje“. Jis taip pat pabrėžia didelę šio buvimo priklausomybę nuo liaudies: „Kai Bažnyčioje (t. y. susirinkusioje bendruomenėje, kuri išreiškia Bažnyčios slėpinį) skaitomas Šventasis Raštas, pats Dievas kalba savo tautai“. Daugeliu atžvilgių vieta, kuri suteikiama Biblijai, prilygsta vietai, skiriamai substanciniam Kristaus buvimui eucharistiniuose pavidaluose.
24. Raštas ir Eucharistija dažnai aprašomi panašiu būdu. Juk jie yra tik dvi formos to paties maisto, kuris dalinamas velykinės puotos eigoje: jie abu yra Viešpaties stalas (IGMR 8, 34, 56); Kristus čia duoda save kaip dvasinį maistą (IGMR 33 ir 56), kurį susirinkusieji priima Komunijos apeigomis: „Tarpiniais giedojimais žmonės tą Dievo žodį priima, tikėjimo išpažinimu jam pritaria; juo pasistiprinę visuotine malda siunčia prašymus už visos Bažnyčios ir žmonijos gerovę“ (IGMR 33). Šios eilutės rodo, kaip toli siekia šis vertės sulyginimas: vėl įvestiems maldavimams suteikiamas panašus tikslas kaip postkomunijai. 1992 m. Katekizmas siūlo tokį pat paaiškinimą: „Mums paruoštas Eucharistijos stalas yra ir Dievo žodžio, ir Viešpaties Kūno stalas. Ar ne tokios buvo prisikėlusio Jėzaus Velykų vaišės su mokiniais? Eidamas keliu Jis jiems aiškino raštus, paskui, atsisėdęs su jais prie stalo, „paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems“ (Lk 24, 13–35)“ (KBK 1346–1347).
25. „Žodžio liturgijoje“ matomas susitikimas tarp Dievo ir susirinkusiųjų (IGMR 9), todėl ji reikalauja naujo būdo skaityti Šventąjį Raštą. Tačiau tai neįmanoma, nekeliant klausimo dėl teologinių tiesų, kurių ligi šiol tvirtai laikytasi. Pagal žinomus šventojo Augustino žodžius[22], Biblija kaip apreikštoji knyga kaskart virsta aktyviu Apreiškimu, kai tik ją skelbia Bažnyčios mokymas. Iš tiesų, Bažnyčios tarnas, dėl savo šventimų ir jurisdikcijos galios perduodamas tikėjimo lobį, veikia Kristaus autoritetu: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16). Tradicinis Mišiolas savo apeigose stebėtinai tiksliai išreiškia Tradicijos mokymą šia tema:
- Rezervuodamas Šventojo Rašto skaitinius vien įšventintiems Dievo tarnams, jis pabrėžia būtiną bažnytinės hierarchijos tarpininkavimo vaidmenį Apreiškimo perdavime ir taip aukština ne tiek patį Šventąjį Raštą, kiek jo skleidimą per Bažnyčios mokymą. Todėl jis iš tiesų suteikia procesijai prieš Evangeliją tokią garbę, kokia paprastai priklauso Tikrajam buvimui.
- Tradicinis Mišiolas tiksliai įtraukia biblinių skaitinių tvarką į Mišių eigą. Toli gražu nebūdamas šventimu pats sau, šis ritualas yra nukreiptas į pagrindinę Mišių paslaptį; jis yra tik paruošimas, pagyvinantis susirinkusiųjų tikėjimą. Tai tobulai išreiškiama Kanono pradžioje, kai celebrantas meldžiasi už susirinkusius tikinčiuosius. Jis kreipiasi į Dievą ir apibūdina juos kaip tokius, „kurių tikėjimas tau pažįstamas ir maldingumas žinomas“. Šie du žodžiai atspindi visų apeigų iki ofertoriumo tvarką: nuo 42 psalmės iki dienos oracijos liturgija skatina širdžių uolumą; nuo lekcijos iki Credo ji paruošia protą, pagyvindama tikėjimą. Šiuo atžvilgiu Evangelijos apeigos ne lyginamos su Eucharistijos šventimu, bet priskiriamos pirmosioms Mišių maldoms. Todėl jos bendrai vadinamos „Katechumenų Mišiomis“.
26. Naujajame Mišiole Šventasis Raštas aukštinamas pats savaime ir ne vien tiek, kiek jį skelbia Bažnyčios hierarchija. Tuo būdu Kristaus buvimas yra pakeičiamas ir iškreipiamas. Jis yra nebe vien jo tarno vykdomame mokymo skelbime, tačiau betarpiškai pats iš savęs. „Kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas, pats Dievas kalba savo tautai, pats Kristus, esantis savo žodyje, skelbia Evangeliją“ (IGMR 9). Taip Raštas aukštinamas kaip savaime pakankamas: „Nors Dievo žodis Šventojo Rašto skaitymuose yra taikomas ir suprantamas visų laikų žmonėms, ...“ (IGMR 9). Todėl suprantama, kad skaitymo funkcija gali būti patikėta pasauliečiui (IGMR 66).
 
III. Kristaus buvimas įšventintame kunige ir bendruomenėje
 
27. Dėl to, kad sistemingai sumenkinamas tikras ir substancialus Kristaus kaip aukos buvimas, menkai vertinamas ir Kristaus kaip kunigo buvimas „savojo tarno asmenyje“[23]. Tačiau Kristaus buvimas bendruomenėje yra taip iškeliamas, kaip iki šiol nebuvo jokioje liturgijoje. Naujasis Mišiolas sumenkina tuos skirtumus, kuriuos tradicinis Mišiolas darė tarp celebranto ir tikinčiųjų, ir mini tiktai vieną liturgijos veikėją – „Dievo tautą“. Todėl Institutio generalis Missalis Romani sakinys aprašo Mišių celebravimą kaip „Kristaus ir hierarchiškai sutvarkytosios Dievo tautos veiksmą“ (IGMR 1). Šis „liturginis susirinkimas“ (IGMR 320 ir 323) aprašomas labai iškiliais žodžiais: jis yra „šventoji tauta“ (IGMR 10, 55a, 62 ir 74), „Dievo tauta“ (IGMR 1, 7, 62, 253, 257 ir 259), „Dievo įgytoji liaudis, karališkoji kunigystė“ (IGMR 62) ir t. t. Tikslią vietą, kurią naujasis Mišiolas suteikia susirinkusiai liaudžiai, galima suprasti iš to, kad Institutio generalis Missalis Romani ją mini 164 kartus.
 
A) Įžanginėse apeigose.
 
28. Jeigu bendruomenei ir jos kilnumui suteikiama tokia reikšmė, tai todėl, kad ji yra universalią Bažnyčią atstovaujantis ženklas. Iš to kyla jos galia padaryti Kristų čia esančiu. Naujasis Mišiolas savo apeigose dažnai apsistoja ties šiuo bendruomenės „sakramentalumu“ (juk sakramentas yra veiksmingas ženklas) ir akcentuoja dvasinį Dievo buvimą savosios tautos viduryje.
29. Dažnai minima bendruomenės kaip ženklo vertė: „Taip pat reikia labai vertinti ir kiekvienas Mišias, kurios celebruojamos su tam tikra bendruomene, ypač parapijos, nes ji tuo laiku ir toje vietoje reprezentuoja visuotinę Bažnyčią“ (IGMR 75). Todėl „vietos bažnyčioje reikšmingiausiomis laikytinos tos Mišios, kurioms vadovauja kunigų bei patarnautojų apsuptas vyskupas ir kuriose pilnai bei aktyviai dalyvauja šventoji Dievo tauta. Tada gražiausiai pasirodo, kas sudaro Bažnyčią“ (IGMR 274). Iš čia kyla ta svarbi vieta, kurią užima koncelebracija (IGMR 59). Naujojo Mišiolo įžanginių apeigų tikslas yra sukurti šį bendruomenės ženklą: „Tų apeigų tikslas yra sujungti susirinkusius tikinčiuosius į bendriją“ (IGMR 24). Todėl suprantama, kad pagal šią sampratą, priešingai nei tradiciniame Mišiole, kalčių išpažinimas įgauna bendruomeninį matmenį (IGMR 29), o celebranto kalčių išpažinimui nėra skirta atskiros dalies.
30. Bendruomenės susirinkimas yra, kaip jau minėjome, ne paprastas ženklas, o „sakramentas“, kuris turi tam tikrą poveikį. Kadangi „susirinkę tikintieji sudaro bendruomenę“ (IGMR 24), jie iš tikrųjų padaro Viešpatį čia esančiu: „Tada kunigas sveikinimu primena susirinkusiai bendruomenei, kad čia yra Viešpats. Tas sveikinimas ir žmonių atsakymas išreiškia susirinkusios Bažnyčios slėpinį“ (IGMR 28). Taigi iš pat pradžių pabrėžiamas dvasinis Viešpaties buvimas, kuris ima vyrauti visoje ceremonijoje. Sumažinęs Kristaus kaip aukos buvimą, kai jis substancišku būdu tampa čia esančiu per įšventinto kunigo veiksmus, naujasis Mišiolas aukština dvasinį Viešpaties, kurio tarnas yra Dievo tauta, buvimą. Celebrantas gi, švęsdamas Eucharistiją, apsiriboja „tinkamu ir nuolankiu tarnavimu Dievui ir žmonėms“, „kad tikintieji pajustų, jog tarp jų tikrai yra Kristus“ (IGMR 60).
 
B) Žodžio liturgijoje
 
31. Kai šis sakramentinis bendruomenės ženklas yra įvykdytas, pasirodo Žodžio liturgija kaip tiesioginis dialogas tarp Dievo ir jo tautos, o šventimų kunigystė čia nėra specifiškai reikalinga. Mes jau aprašėme, kaip ši liturgija nutyli būtiną Bažnyčios mokymo tarpininkavimą. Čia galime tiesiog pabrėžti, kad šie ritualai yra aprašomi kaip bendras Viešpaties ir susirinkusios tautos veikimas: „Kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas, pats Dievas kalba savo tautai“ (IGMR 9). Jis „atskleidžia jai atpirkimo bei išganymo paslaptį ir teikia jai dvasinio maisto; pats Kristus pasirodo savo žodžiu esąs tikinčiųjų tarpe“ (IGMR 33). Po to eina liaudies atsakymas į Kristaus veiksmą: „Tarpiniais giedojimais žmonės tą Dievo žodį priima, (...) juo pasistiprinę, visuotine malda siunčia prašymus už visos Bažnyčios ir žmonijos gerovę“ (IGMR 33). Tarp kitko, 45 punktas patikslina, kad šiuose maldavimuose bendruomenė atlieka „savo kunigiškąją tarnystę“.
 
C) Eucharistijos liturgijoje
 
32. Naujojo Mišiolo „Eucharistijos šventimas“ akivaizdžiai nustumia šventimų kunigystę bendro susirinkusiųjų veiksmo naudai. Naujovė yra ta, kad aukos atlikimas matomas tik per visuotinės kunigystės prizmę, nors kyla pavojus, kad bus pamiršta tiek specifinė šventimų kunigystė, tiek sakramentinis aukos veiksmingumas. Bažnyčia visuomet skyrė konsekracijos atliekamą nekruviną auką nuo atnašos pateikimo. Pastarasis yra „atnašavimas siaurąja prasme“[24], per kurį dalyviai susivienija su sakramentine auka, atlikta Kristaus Kunigo savo tarno asmenyje. Vien nekruvinas paaukojimas konsekracijoje, „atliekamas tiktai paties kunigo, tiek, kiek jis įkūnija paties Kristaus asmenį, o ne kiek jis atstovauja į Kristų tikinčiuosius“[25], priklauso pačiam Sakramentui: kaip Kristaus veiksmas jis veikia ex opere operato [pačiu atliktu veiksmu]. Priešingai, atnašavimas siaurąja prasme veikia tik ex opere operantis [iš atlikėjo veiksmo]: šis dalyvavimas iš tiesų yra tai, kad dalyviai „savo troškimu“[26] susivienija su sakramentiniu aukojimu, kuriuo Kristus Kunigas savo tarno asmenyje pasiaukoja Tėvui. Naujasis Mišiolas čia nedaro jokio skirtumo ir sistemingai nutyli tikrąjį sakramentinį veiksmą, kuriame įšventintas kunigas yra vienintelis veikėjas, susivienijęs su pagrindiniu kunigu – Kristumi ir jo vedamas.
33. Kaskart, kai Institutio generalis Missalis Romani kalba apie aukos atlikimą, jie aprašo jį kaip bendrą celebranto ir tikinčiųjų veiksmą. Pacituosime, pavyzdžiui, 54 punktą: „Šios (Eucharistinės) maldos tikslas – kad visi čia susirinkę tikintieji jungtųsi su Kristumi, išpažindami Dievo didybę ir aukodami auką“. Vėlgi pasirodo du liturgijos veikėjai – Kristus ir bendruomenė. Šis susirinkimo pabrėžimas tuoj vėl patvirtinamas: „Paaukojimas: Bažnyčia, ypač dabar čia susirinkusioji, darydama tą Kristaus atminimą, Šventoje Dvasioje aukoja Tėvui tyrą auką. Bažnyčia trokšta, kad tikintieji ne tik aukotų šią tyrąją auką, bet ir patys mokytųsi aukotis“ (IGMR 55f). Šis aukojimas yra visuotinės kunigystės veiksmas: „Mišiose tikintieji sudaro šventąją liaudį, įgytuosius žmones ir karališkąją kunigystę, kad dėkotų Dievui ir aukotų tyrąją auką ne tik kunigo rankomis, bet ir patys kartu su juo, bei mokytųsi pačius save paaukoti“ (IGMR 62).
34. Taigi naujajame Mišiole praleistos tos maldos, kurios tradiciniame Mišiole išreiškia tikrąjį sakramentinį aukojimą, priklausantį vien įšventintam kunigui. Tradiciniame Mišiole pirmoji ofertoriumo malda išreiškia šį ritualinį paaukojimą tokiais žodžiais – taip tiksliai ir sąmoningai vienaskaita: „Priimk, šventasis Tėve, (...) šią be dėmės auką, kurią nevertas tavo tarnas aukoju tau, gyvajam ir tikrajam savo Dievui“. Taurės atnašavimas žymi bendruomenės dalyvavimą aukoje siaurąja prasme: „Mes aukojame tau, Viešpatie, išganymo taurę“. Naujajame Mišiole gi atnašavimo maldos (arba greičiau „paruošimo maldos“) sistemingai naudoja daugiskaitą. Net jeigu malda Orate, fratres („Melskitės, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų priimtina visagaliam Dievui Tėvui“) naujajame Mišiole šiaip taip buvo palikta[27], žinome, kad daugelis oficialių vertimų sąmoningai praleido atskyrimą tarp šių dviejų atnašavimo būdų[28]: „Tą akimirką, kai atnašaujame visos Bažnyčios auką, mes meldžiamės kartu“. Nuo dabar atnašavimas priklauso nebe celebrantui, bet susirinkusiai liaudžiai. Šiame kontekste labai iškalbingi trečiosios Eucharistinės maldos žodžiai: „Populum tibi congregare non desinis, ut a solis ortu usque ad occasum oblatio munda offeratur nomini tuo[29].
35. Taigi niekur neminima celebranto šventimų kunigystė tiek, kiek ji yra vienintelė substancialaus Kristaus buvimo duonos ir vyno pavidaluose (taigi ir sakramentiniame aukojime) priežastis. Plėtojama tiktai jo užduotis būti pirmininku, kuri leidžia susirinkusiai liaudžiai atnašauti auką „per kunigo rankas“:
- Įšventinto kunigo, kaip pirmininko, tema Institutio generalis Missalis Romani minima 13 kartų ir vyrauja visoje liturginėje ceremonijoje, nes, išskyrus vieną ar dvi asmenines paruošimo maldas, visos celebranto kalbamos maldos yra priskiriamos jam kaip pirmininkui (IGMR 13).
- Vienintelius du kartus (IGMR 10 ir 60), kai sakoma, kad celebrantas užima Kristaus vietą, kalbama apie Kristų kaip apie Galvą. „Taip pat ir kunigas pirmininkauja šventimui susirinkusiai bendruomenei Kristaus vardu. Jis vadovauja jos maldai, skelbia jai išganymo naujieną, įtraukia ją per Kristų Šventojoje Dvasioje kartu aukoti Dievui Tėvui auką“ (IGMR 60). Jeigu 1970 m. pakeitimas patikslina, kad įšventintas kunigas turi galią atlikti auką „Kristaus asmenyje“, tai šis intarpas galioja tik „tikinčiųjų bendruomenėje“, kurios „galva jis yra“ (t. y. kuriai jis pirmininkauja): „Taip pat ir kunigas šventimų galia turi teisę tikinčiųjų bendruomenėje Kristaus vardu aukoti auką. Todėl jis pirmininkauja susirinkusiai bendruomenei, vadovauja jos maldai, skelbia jai išganymo naujieną, įtraukia ją per Kristų Šventojoje Dvasioje kartu aukoti Dievui Tėvui auką“. Atrodo, kad šią vietą reikėtų skaityti taip, jog ji sietųsi su pirmininko vykdomu atnašavimu, kai celebrantas veikia Kristaus kaip Galvos vietoje, o ne su sakramentiniu aukojimu, kai celebrantas atstovauja Kristų kaip vienintelį Aukščiausiąjį Kunigą.
- 1992 m. Katekizmas (Nr. 1348) patvirtina šią prielaidą: „Tam eucharistiniam susirinkimui neregimai vadovauja jis pats (Kristus). (...) Jam atstovaujantis (veikiantis, atstovaudamas Galvai Kristui) vyskupas arba kunigas vadovauja susirinkimui, prabyla po skaitinių, priima atnašas ir sukalba Eucharistijos maldą“.
- Taip kunigas aprašomas tik savo santykyje su Dievo tauta, o ne kaip vienintelis turintis galią in persona Christi konsekruoti tikrą Kristaus Kūną ir taip atlikti sakramentinę auką. Kristaus kaip Kunigo buvimas (savo tarne) buvo nustumtas į šalį, netgi ištrintas iš naujojo Mišiolo Dievo tautos naudai, kurioje dabar matoma dvasinio Kristaus buvimo jos viduryje priežastis.
 
IV. Išvada
 
36. Tradicinis Mišiolas pabrėžia Kristaus buvimą kunige per virtutem [savąja galia] ir nurodo, kaip reikia pagarbinti Ostiją po perkeitimo, o naujasis Mišiolas savo ruožtu akcentuoja dvasinį Viešpaties buvimą, kuris yra tikras nuo pat celebracijos pradžios susirinkusios bendruomenės galia. Taigi Mišios matomos kaip bendras Kristaus ir susirinkusios bendruomenės veiksmas (IGMR 1). Dvasinis Kristaus buvimas yra jaučiamas kaip žodis per Žodžio liturgiją (IGMR 9), po to kaip aukojimo objektas per jo sudabartinamų aktų atminimą (IGMR 1), o liaudis maitinasi čia prie Dievo žodžio, čia prie Viešpaties Kūno stalo (IGMR 8). Todėl suprantama, kad liturgijos reforma prisidėjo prie sakramentinio Kristaus kaip aukos buvimo nuvertinimo, kad perdėtai pabrėžtų buvimą, kuris įvykdomas jo žodžiu: tik taip galėjo būti parodytas panašumas tarp šių dviejų akimirkų, kai Kristus save atiduoda „kaip dvasinį maistą“ (IGMR 33 [maitina gyvenimą dvasioje]).
37. Taigi Mišios tapo atminimo vaišėmis, kuriose Viešpats tampa esamu savo liaudies susirinkimo dėka. Tai matome iš prieš tai buvusios analizės, tai aiškino taip pat ir pirmoji Institutio generalis Missalis Romani versija 7-me numeryje: „Viešpaties vakarienė arba Mišios yra šventas kartu suėjusios Dievo tautos pobūvis arba susirinkimas vadovaujant kunigui, kad būtų švenčiamas Viešpaties atminimas. Dėl šios priežasties Kristaus pažadas ypač tinka vietiniam šventosios Bažnyčios susirinkimui: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu jų tarpe“ (Mt 18, 20)“. Šis Mišių aprašymas, kuris neminėjo nei aukos prigimties, nei substancinio Kristaus buvimo eucharistiniuose pavidaluose, sukėlė audringą reakciją. Tuomet 1970 m. versija vėl įvedė keletą tradicinių sąvokų: „Mišiose, arba Viešpaties vakarienėje Dievo tauta sušaukiama į vieną vietą, kunigui vadovaujant ir Kristaus vardu bei galia veikiant, švęsti Viešpaties atminimo – eucharistinės aukos. Tokiam tad vietiniam šventosios Bažnyčios susibūrimui puikiausiai tinka Kristaus pažadas: „Kur du ar trys susirinkę vardan manęs, ten ir aš esu jų tarpe“ (Mt 18, 20). Celebruojant Mišias, kuriomis nuolat sudabartinama kryžiaus auka, Kristus realiai yra jo vardu susirinkusioje bendruomenėje, celebranto asmenyje, savo žodyje, o ypač substancialiai bei patvariai – eucharistiniuose pavidaluose“ (IGMR 7, 1974 m. leidimas).
Nors šie priedai yra reikšmingi, pats ritualas nebuvo pakeistas. Priešingai: naujovės, įvestos 1969 m. versijoje, pasiliko. Jeigu sakoma, kad Kristus veikia in persona Christi, arba kad Mišios yra auka, tai šie tradiciniai posakiai jau vien dėl savo konteksto sakinyje yra naujai interpretuojami: kunigas atstovauja Kristaus asmenį kaip galvą tiek, kiek jis vadovauja bendruomenei, o Mišios yra auka, kadangi ji yra kryžiaus atminimo vaišės. Taip esminė mintis, tai yra dvasinio Kristaus buvimo savo tautoje reikšmingumas, lieka nepaliesta.
 
3 skyrius
 
Nuo permaldavimo aukos prie dėkojimo
 
38. Ankstesniame skyriuje nustatėme, kad naujasis Mišiolas suteikia žmogaus aktams liturgijoje tokią vietą, svarbą ir kilnumą, kokio tradicinis Mišiolas visiškai nežinojo. Ten, kur pastarasis celebrantui liepė išpažinti, kad jis yra „nevertas tarnas“ (Suscipe, sancte Pater), naujasis Mišiolas jam deda į lūpas tokią maldą: mes aukojame tau „išganymo Taurę. Dėkojame tau, kad pašaukei mus tarnauti tavo akivaizdoje“ (II Eucharistinė malda). Šis požiūrio pakeitimas išties atitinka tą naują nuodėmės vertinimo būdą. Juk nuodėmė yra dvejopame santykyje su Mišiomis: ji gali būti kliūtis dovanos priėmimui (Mt 5, 24) ir ta pati Dievo priimta auka gali būti tobula priemonė prieš nuodėmę (Žyd 9, 28).
- Nors naujasis Mišiolas pripažįsta, kad žmogus turi atsiversti, nuo pat apeigų pradžios jis numato, kad šis yra visiškoje taikoje su Dievu: kai tik žmogus gailisi, iškart nebėra kliūties aukojimui, nei iš Dievo, nei iš žmogaus pusės. Priešingai, tradicinis Mišiolas primena, kad tarp neverto žmogaus ir įžeisto Dievo yra tam tikra konfliktinė situacija, kol nėra panaikintos bausmės už nuodėmę. Todėl jis meldžia Dievo priimti šią atnašą nepaisant to nevertumo ir remiasi Kristaus tarpininkavimu bei šventųjų nuopelnais.
- Kalbant apie celebracijos vaisius, naujasis Mišiolas šaukiasi to pašventinimo, kurį atnešė Jėzus Kristus ir kuris iš tiesų yra priemonė prieš tolimesnes nuodėmes. Tačiau niekur nebepasirodo rūpestis dėl bausmių, kurias pelnė jau padarytos nuodėmės. Savo maldose naujasis Mišiolas jau nebeprašo pritaikyti begalinio Jėzaus Kristaus atlikto atsilyginimo.
Trumpai tariant, visa, kas susiję su bausme už nuodėmę, nebėra maldos objektas: atnaša aukojama Dievui taip, lyg anksčiau padarytos nuodėmės visai nebūtų palikusios pėdsakų ir nebegalėtų būti kliūtis jos priėmimui – atlyginantys Mišių vaisiai nutylimi. Be to, stipriai sumažinamas gailestis dėl nuodėmės. Išanalizuokime atskirus punktus.
 
I. Auka ir gailestis dėl nuodėmės
 
39. Tradiciniame Mišiole iki pat iškilmingo prefacijos momento nuolat randamos gailėjimosi maldos, jos net panašios į sielos kvėpavimą. Kai žmogus išpažino savo nuodėmes (Confiteor), jis meldžia, kad jo nuodėmės būtų atleistos (Oramus te), o širdis ir lūpos – apvalytos (Munda cor meum). Tada jis stoja prieš Dievą sugraudinta ir nuolankia širdimi (In spiritu humilitatis), prašo pasigailėti (Incensum istud), patvirtina savo tvirtą pasiryžimą ir taip atsiskiria nuo tų, kurie nori gyventi nuodėmėje (Lavabo). Šis įvairių atgailos elementų vystymasis suteikia kiekvienai maldai visą jos svarbą. Todėl celebrantas, lipdamas prie altoriaus, turėdavo kalbėti: „Pašalink, meldžiame, mūsų nedorybes, Viešpatie, kad būtume verti su tyromis sielomis įeiti į Šventų švenčiausiąją“ (Aufer a nobis). Nors naujajame Mišiole taip pat yra atgailos elementų, jie atrodo neįprastai skurdūs ir trumpi. Vienu vieninteliu atgailos aktu, kuris ir taip sutrumpintas, tikintieji pradžioje apgaili savo nuodėmes. Celebranto pasiruošimas atnaujinamas keliomis trumpomis maldomis, kurios kalbamos tyliai ir „savo vardu“ (IGMR 9): Per evangelica dicta, In spiritu humilitatis ir trumpa eilutė Lava me, atstojanti 25 psalmę. Šis ritualo nuskurdinimas, kontrastuojantis su gražiu tradicinio Mišiolo maldų tikslumu, dar labiau sustiprinamas vertimuose: pvz., „In spiritu humilitatis et animo contrito“ [Nuolankius dvasia ir susigraudinusius širdimi] prancūziškai išversta „nuolankius ir vargšus“ (vokiškai: „besigailinčia širdimi ir nuolankia siela“). Taigi contritio (atgaila) čia prapuolė.
40. Siela, kuriai buvo atleista, vis tiek dar nėra visiškai maloni Dievui: tiek, kiek ji dar neįvykdė viso teisingumo, kęsdama bausmę už nuodėmes, siela lieka iš dalies nenuteisinta ir todėl pati iš savęs netinkama atnašauti meiliai kvepiančią auką. Tradicinis Mišiolas nuo pat Mišių pradžios pabrėžia šį dalinį nevertumą, nurodydamas vietą, kurią turi užimti pašventintas tarnas: ne prie altoriaus, bet prie laiptų, a longe [atokiai] kaip muitininkas, nuleidęs akis ir besimušantis į krūtinę (Lk 18, 13). Šis aukotojo nevertumas padaro, kad aukos priimtinumas Dievui pasirodo kaip nepelnyta malonė, kurios meldžiama su pagarbiu kuklumu: „Priimk Šventasis Tėve, (...) šią be dėmės auką, kurią aš, nevertas tavo tarnas, aukoju tau“ (Suscipe, sancte Pater). Daugiau nei 10 kartų ofertoriumo ir Kanono eigoje Bažnyčia taip kreipiasi į Dievą. Dabar gi, naujajame Mišiole, šis prašymas priimti nebėra esminis elementas: jo nėra nei atnašų paruošime, nei antrojoje Eucharistinėje maldoje. Tik III ir IV Eucharistinės maldos vienąkart pavartoja žodį respice (pažvelk), ir tai po perkeitimo.
41. Tradicinis Mišiolas suvokia šį aukotojo nevertumą ir pagelbsti jam, kiekvieną akimirką tarp celebranto ir Dievo įterpdamas pagrindinį tarpininką – Jėzų Kristų ir antrinius tarpininkus – šventuosius. Aukos atnašavimas pirmiausiai remiasi Kristaus, kuris yra visuose liturginiuose veiksmuose, tarpininkavimu. Jo šaukiamasi nuo pirmųjų Kanono žodžių: „Taigi tave (...) nuolankiai maldaujame ir prašome per Jėzų Kristų, tavo Sūnų, mūsų Viešpatį, kad priimtum ir palaimintum šias dovanas“ (Te igitur). Pagal visuotinai priimtą aiškinimą[30], jį dar kartą randame iškilmingoje aukojimo maldoje, kuri eina po perkeitimo (Supplices te rogamus): „Nuolankiai meldžiame tave, visagalis Dieve, liepk jas pernešti tavo šventojo Angelo [Kristaus] rankomis ant tavo dangiškojo altoriaus, į tavo dieviškosios didybės akivaizdą“. Šis tarpininkavimas ypač atsispindi paties Kanono dramoje: perkeitimo žodžius supa penkios maldos ir visos jos baigiasi: „per Kristų, mūsų Viešpatį“. Naujasis Mišiolas šį Kristaus tarpininkavimą aukos pateikime beveik panaikina. Dvi pirmos minėtosios maldos nebuvo priimtos į naująsias Eucharistines maldas. Žodžiai „per Kristų, mūsų Viešpatį“ yra palikti pasirinkimui I Eucharistinėje maldoje, o kitų Eucharistinių maldų pagrindinėje dalyje praleisti. Jie pasirodo tik pabaigoje, kaip įžanga maldai Per ipsum ir yra pridurti prie dangiškosios liturgijos laukimo: „Pasigailėk, meldžiame, mūsų visų ir leisk mums drauge su šventąja Dievo Gimdytoja Mergele Marija, su palaimintaisiais apaštalais ir visais šventaisiais turėti dalį amžinajame gyvenime ir garbinti tave bei šlovinti per tavo Sūnų Jėzų Kristų“ (II Eucharistinė malda). „Priimk juos į dangaus karalystę, kur tikimės drauge su jais tavo garbe amžinai gėrėtis, per Kristų, mūsų Viešpatį, per kurį tu pasauliui teiki visokias gėrybes“ (III Eucharistinė malda). „Visiems mums, savo vaikams, maloningasis Tėve, suteik stiprybės laimėti tą dalį (...) dangaus karalystėje. Su visa kūrinija, išvaduota iš nuodėmės ir mirties sunaikinimo, tenai tave šlovinsime per Kristų, mūsų Viešpatį, per kurį pasauliui teiki visokias gėrybes“ (IV Eucharistinė malda).
42. Tradicinis Mišiolas dar šaukiasi šventųjų užtarimo ir nuopelnų. Kai mes išpažinome prieš šventuosius savo nuodėmes (Confiteor), mes šaukiamės jų nuopelnų (Oramus te), kad gautume Dievo atleidimą. Užtariant šventajam Mykolui ir visiems išrinktiesiems (Per intercessionem), aukojami meilaus kvapo smilkalai. Mus užtaria palaimintoji, visuomet tyra Mergelė Marija, šventasis Jonas Krikštytojas, šventieji apaštalai Petras ir Paulius (Suscipe, sancta Trinitas) – pateikę jų nuopelnus ir užtarimus, mes prašome Dievo apsaugos ir pagalbos (Communicantes). Naujasis Mišiolas šį apeigų aspektą praleido. Šie paminėti kreipimaisi nebeperimti jokioje naujoje maldoje. Tik III Eucharistinė malda kartą pamini šventųjų užtarimą, tačiau nesišaukia jų nuopelnų. Jei jis ir pamini šventuosius, tai tik tam, kad nurodytų į būsimą mūsų pilną susivienijimą su jais, kai tik Dievas mums atvers dangų. Šventųjų švenčių oracijos patyrė panašų likimą, kadangi naujasis Mišiolas praleido daugumą iš tų 200 oracijų[31], kuriose tradicinis Mišiolas šaukiasi šventųjų nuopelnų. Juos pamini tik trys privalomos oracijos per visus liturginius metus.
 
II. Atlyginimas už bausmes dėl nuodėmių
 
43. Naujasis Mišiolas sumenkina Kristaus tarpininkavimą, kreipimąsi į šventųjų nuopelnus ir nebemini liturgijoje veikiančio žmogaus nevertumo. Čia jau galime įžvelgti, kad nuodėmės pasekmės nebėra kliūtis aukos priėmimui. Šis bausmių už nuodėmes ir taip pat dieviškojo teisingumo nepaisymas pasirodo ir tiriant tuos vaisius, kurių laukiama iš Mišių. Tradicinis Mišiolas meldžia atlyginimo už bausmes dėl gyvųjų ir mirusiųjų nuodėmių, ir tai daro per Kristaus kančios nuopelnus bei šventųjų darbus, kurie ją papildo (Kol 1, 24). Be to, jis moko gyvuosius sekti šiuo kentėjimu (Gal 2, 19). Šie jautrūs skirtumai naujajame Mišiole beveik visai praleisti.
44. Daug pasako pakeitimai liturginių metų oracijose. Nebemeldžiama „apvalymo nuo nuodėmės dėmių“: šis prašymas, reguliariai pasitaikantis tradiciniame Mišiole (pvz., 10 kartų vien rugpjūčio šventųjų šventėse), paliktas tik keliose gavėnios Mišių oracijose. Jeigu tradicinis Mišiolas leidžia mums garbinti Raimundą Penjafortietį (sausio 23 d.) kaip „žymų Atgailos sakramento teikėją“, kad išprašytume malonės „nešti vertų atgailos vaisių“, tai naujojo Mišiolo dienos malda šiuos du punktus praleidžia ir kalba tik apie jo meilę nusidėjėliams. Naujasis Mišiolas nebepataria apmąstyti Kristaus kančios (šventasis Kryžiaus Paulius, balandžio 28 d.), jis nebeprimena, kad šventieji Septyni servitų ordino steigėjai (vasario 12 d.) vienydavosi su Švč. Mergelės Marijos sopuliais, nebepabrėžia, kad šv. Lukas (spalio 18 d.) „Dievo vardo garbei savo kūne nuolat nešiojo apsimarinimo kryžių“ ir t. t. Per tą patį sietą buvo persijoti naujojo Mišiolo bibliniai skaitiniai, ir visa, kas siejasi su dieviškuoju teisingumu, buvo nutylėta. Jau anksčiau matėme, kaip iš eucharistinių skaitinių buvo praleista 1 Kor 11, 27, tačiau galima pateikti ir daugiau pavyzdžių: 12-tojo eilinio metų sekmadienio (skaitinių ciklas A) Evangelija praleidžia Mt 10, 28: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“; 20-tojo eilinio metų sekmadienio (skaitinių ciklas A) antrasis skaitinys praleidžia Rom 11, 19–23, kur šventasis Paulius primena, kad mūsų neištikimybė gali užsitraukti bausmę, panašią į tą, kuri ištiko Izraelį, ir t. t.
45. Liturgija už mirusius taip pat nebemini bausmių už nuodėmes.
- Taip yra jau Institutio generalis Missalis Romani: „Kristaus eucharistinę Velykų auką Bažnyčia už mirusius aukoja tam, kad visi Kristaus nariai tarp savęs bendrautų ir vieni gautų dvasinę pagalbą, kiti – vilties paguodą“ (IGMR 335). Kur logiškai lauktume posakio „permaldavimo auka bausmėms sušvelninti“, mes randame tik „eucharistinę Velykų auką“, kuri atneša „dvasinę pagalbą“.
- Naujojo Mišiolo Ordo Missae taip pat užtemdo viską, kas susiję su vėlių kentėjimu skaistykloje. Tradicinis Mišiolas meldė mirusiojo vėlei locum refrigerii [atilsio vietos] ir taip aiškiai užsimindavo apie kančias, kurias ji tikriausiai turi ištverti. Naujosios maldos paprasčiausiai sako: „Priimk jį į savąją šlovę“ (III Eucharistinė malda) arba „į tavo karalystę, kur jis tave regės akis į akį“ (II Eucharistinė malda). IV Eucharistinė malda eina dar toliau, ji nieko nebeprašo mirusiajam, o tik atkreipia Dievo dėmesį į jį paprastu „mes pavedame tau“ – tą pat turime pasakyti ir palyginę abiejų Mišiolų laidotuvių Mišias. Tradicinis Mišiolas savo oracijose aiškiai pabrėžia aukos permaldaujamąjį pobūdį ir prašo, kad mirusiųjų vėlės būtų išvaduotos nuo jų nuodėmių. Naujasis Mišiolas savo ruožtu akcentuoja dangaus laimę ir prisikėlimą. Tradicinio Mišiolo traktas Dies irae ir ofertoriumo antifona, kurie nurodydavo permaldavimą, naujajame Mišiole praleisti.
 
III. Išvada
 
46. Nuo liturgijos už mirusius iki Mišių šventimo tvarkos, nuo oracijų iki biblinių skaitinių – visa, kas bent netiesiogiai galėtų sietis su bausme už nuodėmes, liturgijos reformos buvo sumenkinta arba visai praleista. Todėl galima teigti, kad iš naujojo Mišiolo visai pranyko atgailos matmuo. Šis faktas yra logiška pasekmė to, ką mes jau anksčiau parodėme: jeigu Mišios pirmiausiai matomos kaip atminimas, o ne kaip auka, jeigu Kristaus kaip Kunigo ir Aukos buvimas ištirpsta labiau visuotiniame Kristaus buvime savo paslaptyse, tuomet aišku, kad aukos tikslas – permaldavimas, kurį taip stipriai pabrėžė Tridento Susirinkimas, – užleidžia vietą šlovinimui ir padėkai. Skaitant Institutio generalis Missalis Romani, nelieka jokių dvejonių šia tema: permaldavimo aspektas niekur nebeminimas, o dėkojimas kaip tikslas pasirodo labai dažnai (Nr. 2, 7, 48, 54, 55, 62, 259, 335 ir 339). Tarp kitko, dėl šių vertybių pakeitimo susidarė naujas žodynas: dažnai kalbama apie „Eucharistijos šventimą“ (Nr. 4, 5, 6, 24, 43, 48, 56, 59, 60, 66, 101, 253, 260, 280, 282, 283, ir 284), apie „Eucharistiją“, apie „Eucharistinę maldą“. Šie žodžiai naudojami visur, o žodis „Mišios“ dingsta[32], jau nekalbant apie posakį „Mišių auka“, kuris visai nebevartojamas.
47. Taigi čia pasirodo naujas Mišių supratimas: jos išgyvenamos nebe kaip išganymo pritaikymas, bet veikiau kaip išganytųjų – būtent „visos atpirktųjų tautos“ (III Eucharistinės maldos Memento) – liturgija. Vietoje to, kad būtų pritaikytas Kristaus atliktas atsilyginimas ir nuopelnai, kuriuos jis įgijo savo išganymo auka, tarpininkaujant celebrantui, veikiančiam in persona Christi, dabar visa liaudis – „šventoji liaudis, įsigytieji žmonės ir karališkoji kunigystė“ (IGMR 62) – dėkodama švenčia išganymą, kuris jau yra tobulai užbaigtas (IGMR 54).
 

[1] Pijus XII, Mediator Dei, 1953 // Heilslehre der Kirche, Freiburg, 1953, Nr. 249.
[2] Popiežiaus laiškas Italijos liturginės savaitės proga 1971 m. spalio 3 d. // DC 1594, p. 866.
[3] Žr. Notitiae 40, 1968, p. 181: „Tai yra teologiniai principai, pastoralinės normos Mišių celebravimui“. Annibale Bugnini, Pranešimas antrajame visuotiniame Lotynų Amerikos Vyskupų konferencijų suvažiavime // Revista Eclesiastica Brasileira, 1968, p. 628: „Tai yra išsamus teologinis, pastoralinis katechetinis ir rubricistinis išdėstymas, įvadas į Mišių celebracijos supratimą“. Žr. taip pat Notitiae 46, 1969 m. balandis, p. 151; Naujosios Mišių Tvarkos pristatymas // DC 1541, 1969 m. birželio 1 d., p. 518. Jeigu atrodė, kad girdėdama kritiką Dievo kulto kongregacija kurį laiką grįždavo prie šių „Nuostatų“ teologinės vertės (Modifications apportées ą la Présentation générale du missel traditionnel // DC 1568, 1970 m. rugpjūčio 2 d.), tai vėliau, nurimus audrai, ji vėl patvirtino: „Sakramentų teologija ir disciplina yra visiškai aiškiai išdėstyta įvairių neseniai pasirodžiusių apeigynų Praenotanda [įžangose]. Kalbant apie Mišias, Instituto generalis Missalis Romani yra išsamus Eucharistijos pristatymas“ (Dievo kulto kongregacijos atsakymas // Notitiae 81, 1973 m. kovas, p. 101).
[4] Plg. Instructions officielles sur les nouveaux rites de la Messe, išl. CNPL, Centurion 1969, p 10; Robert Cabie, Le nouvel Ordo missae, LMD 100, 1969 m. IV ketvirtis, p. 22; F. Sottocornala, Il nuovo Ordo poenitentiae // Notitiae 90, 1974 m. vasaris, p. 67; Adrien Nocent, La célébration de l‘Eucharistie avant et aprčs Saint Pie V // Nouvelle revue théologique, 1977 m. sausis-vasaris, p. 19. (Nocent buvo Consilium ir Dievo kulto kongregacijos narys), ir t. t.
[5] Modifications apportées à la Présentation générale du missel traditionnel // DC 1568, 1970 m. rugpjūčio 2 d., p. 710. Žr. Déclaration de la Congrégation pour le Culte divin au sujet de la „Présentation générale“ du missel romain // DC 1558, 1970 m. kovo 1 d., p. 215: „Atidus ir gilus šių „Bendrųjų nuostatų“ tyrimas labai aiškiai rodo, kad abejonės ir kritinės pastabos, kurios buvo griežtai pareikštos dėl šių Nuostatų mokymo, neturi jokio pagrindo“.
[6] 2000 m. Instituto generalis Missalis Romani versija tęsia lygiai tą pačią buvusios versijos teologinę liniją ir todėl iš esmės nepakeičia vertinimo, kurį mes čia pateikiame. Taigi šis vertinimas tinka ir naujam Mišiolo Editio typica, kuris dar nėra paskelbtas ir todėl į jį šiame dokumente nebus atsižvelgiama.
[7] Patogumo dėlei 1969 m. Mišiolą mes vadiname „naujuoju Mišiolu“, priešingai tradiciniam Mišiolui, kurio Editio typica [tipinis leidimas] pasirodė 1962 m.
[8] Pierre le Brun, Explication de la messe, Collection Lex orandi, Cerf, Paris, 1949, p. 277. Jau maldoje Te igitur minimos sacrificia illibata – „nepaliestos aukos“. Jau vien tradicinio Mišiolo švenčių cikle tyliosios orationes super oblata (maldos virš atnašų) 31 kartą naudoja sąvoką hostia, 39 kartus sąvoką sacrificium ir 4 kartus žodį immolatio (reiškiančius auką).
[9] Žr., pvz., epiklezes orientaliniuose [Rytų] ritualuose.
[10]Henri Marie Féret, La messe, rassemblement de la communauté, Collection Lex orandi, Cerf, Paris, 1947, p. 227–230. Louis Bouyer, Eucharistie, Desclée, 1990, p. 103.
[11] Louis Bouyer, Eucharistie, Desclée, 1990, p. 109. (Bouyer buvo Consilium ir Tarptautinės teologinės komisijos narys.)
[12] Kardinal Höffner, Wort an die Priester und Diakone zum neuen Missale Romanum vom 6 August 1975 // Kirchlicher Anzeiger für die Erzdözese Köln, 1975, Nr. 21, p. 255.
[13] J. M. Martin Patino A Pardo, a Iniesta ir P. Farnes Nuevas normas de la misa, BAC, 1969, p. 125. (Patino buvo Consilium narys.)
[14] Joachim Jeremias (1900–1979) – vokietis liuteronas teologas ir egzegetas, įtakojęs katalikų modernistus. – red. past.
[15] Louis Bouyer, Eucharistie, Desclée, 1990, p. 107.
[16] 1 Kor 11, 27–29: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas nusikals Viešpaties Kūnui ir Kraujui“.
[17] Aklamacija – iškilmingas liturginis sušukimas. – red. past.
[18] Plg. Aimé-Georges Martimort, Les lignes essentielles de la messe, Collection Lex orandi, Cerf, Paris, 1947, p. 99.
[19] Tridento Susirinkimas: „Juk auka yra viena ir ta pati; ta pati, kuri tuomet pasiaukojo ant kryžiaus, dabar aukojasi per kunigo rankas – skiriasi tik aukojimo būdas“ (DH 1743).
[20] Dievo kulto kongregacija, Instrukcija Liturgicae instaurationes, 1970 m. rugsėjo 5 d., Nr. 6d. // Dokumente zur Erneuerung der Liturgie. Dokumente des Apostolischen Stuhls. 1963–1973, leid. Heinrich Rennings, Kevelaer, 1983, t. 1, Nr. 2179.
[21] Dievo kulto kongregacija, Instrukcija Memoriale Domini, 1969 m. gegužės 29 // Dokumente zur Erneuerung..., t. 1, Nr. 1892 ir toliau, atsakymas Nr. 1900 ir toliau.
[22] Augustinus, Contra epistolam Manichaei quam vocant fundamenti V, 6: „Ego vero Evangelio non crederem, nisi me catholicae Ecclesiae commoveret auctoritas“ [Aš netikėčiau net Evangelija, jei manęs neskatintų Katalikų Bažnyčios autoritetas].
[23] Pijus XII, Mediator Dei // DH 3840.
[24] Pijus XII, Mediator Dei // DH 3852.
[25] Ten pat.
[26] Pijus XII, Mediator Dei // DH 3851.
[27] Annibale Bugnini, Die Liturgiereform 1948–1975. Zeugnis und Testament, Freiburg-Basel-Wien, 1988, p. 384, išnaša 19 ir p. 406.
[28] Kaip rašė vienas liturgijos vertimo į prancūzų kalbą komisijos narys, net jei „Mišiolo tikrintojai vengė frazių, kurios galėtų paskatinti tokią dviprasmybę, vis tiek kai kurie tradiciniai posakiai (ofertoriumo) vertime turėjo būti sušvelninti, atsižvelgiant į tai, ką mes jau priminėme apie tikrąją šios Eucharistijos šventimo uvertiūros prigimtį“ (Antoine Dumas, Pour mieux comprendre les textes liturgiques du missel traditionel // Notitiae 54, 1970 m. gegužė, p. 199. (Dumas buvo Consilium ir Dievo kulto kongregacijos narys.)
[29] Oficialus vertimas: „Be paliovos telki savo tautą, kad nuo saulėtekio iki saulėlydžio tavo garbei aukotų tyrąją auką“. [Originale auka nepriskiriama tiesiogiai liaudžiai: „...tavo vardui būtų aukojama tyroji auka“.]
[30] Pierre le Brun, Explication de la messe, Collection Lex orandi, Cerf, Paris, 1949, p. 463.
[31] Plg. Placide Bruylants, Les oraisons du missel romain, Mont-Cesar, 1952, t. 1, index verborum [žodžių rodyklė]. (Bruylants buvo Consilium narys.)
[32] Plg. L. M. Renier, Exsultet, encyclopédie pratique de la liturgie, CNPL, 2000, p. 136.