Iš arkivyskupo Marcelio Lefebvre‘o pamokslo jo 50-ojo kunigystės jubiliejaus proga
(Paryžius, 1979 m. rugsėjo 23 d.)
Marcel Lefebvre (1905–1991) – Šv. Dvasios tėvų kongregacijos misionierius Afrikoje. 1947 m. konsekruojamas vyskupu, 1948 skiriamas apaštaliniu delegatu prancūzakalbei Afrikai. 1955 m. paskiriamas Dakaro (Senegalas) arkivyskupu. 1962–68 Šv. Dvasios tėvų kongregacijos generalinis vyresnysis. Vienas iš konservatyvių vyskupų grupės Coetus Internationalis Patrum Vatikano II Susirinkime (1962–65) lyderių. 1970 m. įsteigė Šv. Pijaus X kunigų broliją, kuriai vadovavo iki 1982 m. 1988 m., verčiamas būtinybės būklės, įšventino keturis vyskupus, dėl to prieš jį neteisėtai paskelbiama ekskomunika.
[...] Į [Vatikano II] Susirinkimą įsiskverbė Bažnyčios priešai. Pirmas tikslas, kurį jie turėjo – kaip nors sugriauti, tam tikru mastu sunaikinti šv. Mišias. Apie tai galima paskaityti Michaelo Davieso, anglo kataliko, knygose, kuriose parodoma, kad liturginė Vatikano II Susirinkimo reforma yra visiškai panaši į tą, kuri įvyko Cranmerio laikais, protestantizmo atsiradimo laikais Anglijoje. Jeigu paskaitytume Liuterio padarytų pakeitimų liturgijoje istoriją, įsitikintume, kad tai tas pats procesas. Tai vyksta lėtai, bet po kol kas dar katalikiška Mišių išore matyti, kad iš jų pašalinta visa tai, kas turi aukos pobūdį, nuodėmių atpirkimo per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kraują pobūdį. Iš Mišių padarytas pasilinksminimas, paprastas žmonių susibūrimas, pirmininkaujamas kunigo. Tačiau tai nebėra Mišios!
Ką gi, nieko nuostabaus, kad kryžius nebetriumfuoja, nes nebetriumfuoja pasiaukojimas. Sielos nebegalvoja nieko kito, o tik kaip pakelti gyvenimo lygį, vaikosi pinigų, turtų, malonumų, komforto. Žmonės praranda pasiaukojimo jausmą.
Tad ką mums belieka daryti, mano brangūs broliai? Jei įsigiliname į šią didžiąją šventųjų Mišių paslaptį, tuomet manau, kad galime pasakyti: mes privalome pradėti kryžiaus žygį! Apginkite šventąją Mišių auką, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kraują! Išlaikykite tą neįveikiamą uolą, neišsemiamą malonių šaltinį – šv. Mišių auką, tokią, kokią visados matėme! Jūs esate čia, nes mylite šv. Mišių auką. Ecône, seminarijose JAV, Vokietijoje yra daug jaunų klierikų. Dėl ko jie atvyko į mūsų seminarijas? Dėl šv. Mišių, dėl visų laikų šv. Mišių, kurios yra malonių šaltinis, Šventosios Dvasios šaltinis, krikščioniškosios civilizacijos šaltinis. Taigi reikia surengti kryžiaus žygį, kad atkurtume krikščioniją [christianitas], tokią krikščioniją, kokios Bažnyčia trokšta, kokią Bažnyčia visada statė, paremtą tais pačiais principais, ta pačia Mišių auka, tais pačiais sakramentais, tuo pačiu katekizmu, tuo pačiu Šv. Raštu. Mes privalome atkurti šią krikščioniją, jūs privalote, mano brangūs broliai! Jūs esate žemės druska, jūs esate pasaulio šviesa, į jus kreipiasi mūsų Viešpats Jėzus Kristus, sakydamas: nepraraskite mano kraujo vaisių, nepalikite mano Kalvarijos, nepalikite mano aukos! Ir Mergelė Marija, kuri stovėjo po kryžiumi, kurios širdis buvo perverta, pripildyta kančios ir skausmo, bet taip pat ir džiaugsmo, kad gali jungtis su savo Sūnaus auka – ji taip pat norėtų pasakyti: būkime krikščionys, būkime katalikai, neleiskime, kad mus sužavėtų visos šios pasaulio idėjos, šios srovės, kurios mus moko nusidėti! [...]
Prieš baigdamas norėjau pasakyti keletą žodžių, kuriuos pavadinčiau savo dvasiniu testamentu. Tai labai rimtas testamentas, ir aš norėčiau, kad jis būtų kaip aidas mūsų Viešpaties Testamento: Novi et aeterni testamenti [naujojo ir amžinojo testamento – lot.]. Ne kas kitas, o kunigas taria šiuos žodžius per Brangiausiojo Kraujo konsekraciją: Hic est enim calix sanguinis mei novi et aeterni testamenti [Nes tai yra mano kraujo taurė, naujojo ir amžinojo testamento – lot.]. Palikimas, kurį Jėzus Kristus mums davė, yra Jo Auka. Tai Jo kraujas, Jo kryžius. Ir tai yra visos krikščioniškos civilizacijos raugas, jis turi mus nuvesti į dangų. Todėl aš jums sakau: dėl Švenčiausiosios Trejybės garbės, dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus meilės, dėl pamaldumo į Švč. Mergelę Mariją, dėl Bažnyčios meilės, dėl popiežių, vyskupų, kunigų, visų tikinčiųjų meilės, dėl pasaulio išganymo, dėl sielų išganymo – saugokite šį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus testamentą, saugokite mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Auką, saugokite visų laikų Mišias! Ir tuomet jūs pamatysite krikščioniškąją civilizaciją vėl suklestint. [...]
Po kelių akimirkų aš ištarsiu tuos žodžius virš mano šventimų taurės. Ar jūs galite įsivaizduoti, kad aš tarčiau virš savo šventimų taurės kitus žodžius, o ne tuos, kuriuos tardavau štai jau penkiasdešimt metų? Tai neįmanoma! Aš negaliu pakeisti šių žodžių! Taigi mes ir toliau tarsime konsekracijos žodžius taip, kaip mūsų pirmtakai mus išmokė, kaip mus mokė popiežiai, vyskupai, kunigai, kurie buvo mūsų auklėtojai, tam, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus karaliautų ir kad per mūsų gerosios dangiškosios Motinos užtarimą būtų išganytos sielos.
(„Pulkim ant kelių“, 2006 sausis–kovas, Nr. 1 (20), p. 2. Iš prancūzų k. vertė Ingrida Krikštaponytė.)