Scientologija (II)

Nuotraukoje: Scientologijos pastatas Holivude, Kalifornijoje.

 

7. Daugelio šalių teismai pripažino Habardą nusikaltėliu, o keliose šalyse jis buvo paskelbtas persona non grata

Daugelio šalių teismai pripažino Habardą nusikaltėliu, o keliose šalyse jis buvo paskelbtas persona non grata. Pavyzdžiui, Prancūzijoje 1978 metais Habardas buvo nuteistas keturis metus kalėti, jam buvo paskirta piniginė bauda už sukčiavimą, tačiau jis išvengė bausmės, pabėgęs iš šalies. Nuo to laiko jis daugiau nekėlė kojos į Prancūziją. Jungtinėse Valstijoje, nagrinėjant bylą apie slaptų vyriausybinių dokumentų vagystę 1977 metais, Habardas pateko į kaltų, tačiau nenuteistų kalėti nusikaltėlių sąrašus. 1985 metais JAV Vidaus tyrimų tarnyba pradėjo finansinių Habardo sukčiavimų tyrimą.

Nuo baudžiamosios atsakomybės nusenusį scientologijos įkūrėją, besikankinantį, pasak jo sūnaus, nuo venerinių ligų bei sunkių psichikos sutrikimų ir besislepiantį nuo viso pasaulio apleistoje rančoje Kalifornijos valstijoje, išgelbėjo tiktai mirtis (remiantis kai kuriomis versijomis, ne be jo artimiausių pasekėjų, kuriems „senukas“ jau tapo našta, pagalbos). 1986 metų pradžioje keletas tūkstančių scientologų buvo pakviesti į susirinkimą ištaigingoje „Hollywood Palladium“ viešbučio salėje, kur vienas aukšto rango scientologas jiems nuo scenos paskelbė:

„Labai džiaugiuosi, kad visi jūs galėjote šį vakarą atvykti į šį nepaprastai svarbų susirinkimą.

1980 metais LRH pasitraukė į vienumą, kad turėtų garbę tęsti savo rašytojo darbą ir užsiimti tyrinėjimais, nesiblaškydamas ir nesiimdamas pašalinių darbų... Per pastaruosius šešerius metus LRH intensyviai tyrinėjo aukštesniuosius VT lygmenis... Maždaug prieš dvi savaites jis pabaigė savo tyrinėjimus, kuriuos buvo numatęs. Dabar jis perėjo į kitą VT tyrinėjimų etapą. Šis lygmuo yra pats aukščiausias, kokį tik galima įsivaizduoti. Reikia pažymėti, kad šis lygmuo pasiekiamas tik eksteriorizuotoje būsenoje. Šiame VT lygmenyje kūnas jau nebėra kliūtis ir apsunkinimas bet kokių naujų VT savybių įgijimui. Tuo būdu, 36 m. AD („After Dianetics“ – po dianetikos) sausio 24 d., 20 val. 00 min. L. Ronas Habardas nusimetė kūną, kuriuo naudojosi per šį savo gyvenimą 74 metus, 10 mėnesių ir 11 dienų...

Valio! Šaukite: „Hip-hip, ura!“

Visi pradėjo ploti delnais ir šaukti „Hip-hip, ura!“. Po to miniai buvo pristatyti nauji sektos vadovai – „geriausi Habardo veiklos tęsėjai“[1].

Į gyvenimo pabaigą Habardas tapo neįtikėtinai turtingas: kasdien į jo sąskaitą patekdavo mažiausiai milijonas dolerių. Tik apytikriais skaičiavimais, jo asmeninis turtas viršijo 640 milijonus dolerių[2]. Tačiau šie pinigai neišėjo jam į naudą: jis buvo apsėstas persekiojimo manijos, bijojo visko ir visų. Tik trys žmonės visame pasaulyje žinojo, kur jis tuo metu yra.

Dabar du iš jų nutraukė ryšius su scientologija. Štai ką jie pasakoja apie paskutiniuosius paties aukščiausio laipsnio Veikiančiojo Tetano, judinančio planetas piršto krustelėjimu, metus. Prabangią savo vilą Habardas nuolat remontavo, tobulindamas ją iki begalybės. Jis taip ir nespėjo į ją įsikraustyti ir iki pat mirties gyveno kieme stovinčiame mažame furgone ant ratų. Buvo manoma, kad jis alergiškas dulkėms, tad nuolat versdavo visus aplinkinius valyti dulkes ir tikrindavo švarą balta pirštine. Jis taip pat paskelbė, kad yra alergiškas skalbimo milteliams ir versdavo be perstojo skalauti savo baltinius. Tarnai būdavo griežtai baudžiami. Paskutiniuosius gyvenimo metus Habardas praleido invalido vežimėlyje, kankinamas paranojos ir nuolatinių isterijos priepuolių. Taigi savo sielą velniui jis pardavė, tačiau tai jam neatnešė, žinoma, nieko gero.

Jo kūnas buvo sudegintas, o pelenai išbarstyti virš Ramiojo vandenyno.

 

8. Scientologai įsiskverbdavo į CŽV, FTB, Mokesčių valdybą, Interpolą, išvogdavo slaptus dokumentus ir atlikdavo klastotes

Po Habardo mirties liko scientologijos organizacija, turinti daugelį filialų. Scientologijos organizacijos viduje yra elitinė struktūra, vadinama „Jūros organizacija“ („Sea Organization“, sutrumpintai „Sea Org“). Ji atsirado dėl šių priežasčių: kai Habardą keliose šalyse ėmė persekioti teismai, jis savo laivu išplaukė į neutralius vandenis, kur jo nebuvo galima pasiekti ir kur jis galėjo nemokėti mokesčių. Keletą metų jis plaukiojo iš uosto į uostą. Kai jį išsiųsdavo iš vienos šalies, jis išplaukdavo į kitą. Komanda, kuri valdė laivą, ir tapo „Jūros organizacija“.

„Syorgo“ nariai – profesionalūs scientologai, sudarantys sektos elitą; jie dviejų liudininkų akivaizdoje pasirašo sutartį su organizacija milijardui metų. Ten pasakyta: „Aš (vardas, pavardė), būdamas sveiko proto ir tvirtos atminties, įsipareigoju skleisti organizacijos moralę ir ideologiją šioje planetoje ir visoje visatoje per ateinantį milijardą metų“[3]. „Syorgiečiai“ nuolat gyvena organizacijoje, algų jie dažniausiai negauna ir turi tik kišenpinigių cigaretėms bei dantų pastai, o ir jų ne visada užtenka. Kai jie gyveno laive ir su Habardu klajojo iš uosto į uostą, juos griežtai bausdavo už menkiausius nusižengimus. Pavyzdžiui, buvo tokia bausmė: prasikaltusius (jų tarpe ir vaikus) pasodindavo į laivo inkaro skyrių, kur jie kelias dienas, o kartais ir savaites klūpodavo rūdžių pilname vandenyje ir savo nešvarumuose, valgydami tik jiems numetamą sudžiūvusią duoną. Kita dažna tuometinė bausmė – išmetimas už laivo borto, pririšus ant virvės.

Po to Habardas sugalvojo „Reabilitacijos projektų dalinį“ („Rehabilitation Project Force“ – RPF) – scientologinį GULAGą: ten patekę prasikaltusieji scientologai turi vaikščioti purvinais drabužiais, dirbdami pačius juodžiausius darbus; jie neturi teisės kalbėti, išskyrus tuos atvejus, kai į juos kreipiamasi; visas užduotis jie turi atlikti bėgte, jie gali valgyti tiktai išėdas, miegoti mažai ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis – daržinėje, ant grindų ir pan. (vienas buvęs scientologas pasakojo, kad jį vertė miegoti morge, kitą – vištidėje), ir taip iki tol, kol jų „būsena nepagerės“. Mažai kas RPF praleidžia mažiau kaip metus, yra žmonių, įkalintų ten daugeliui metų. Be sunkaus fizinio darbo – ne mažiau kaip 10 valandų per dieną (žinomi atvejai, kai kaliniai dirbdavo po 30-40 valandų iš eilės), RPF nariai privalo būti audituojami po penkias valandas per dieną (tai vadinasi „patikrinimas saugumui“), pasirašydami prisipažinimus dėl įsivaizduojamų nusikaltimų ir prašydami visų organizacijos narių atleidimo, kad tie galų gale pasirašytų liudijimą apie tai, jog kaltieji pasitaisė ir esą daugiau nepakenks organizacijai. Visą laiką būnant RPF, kiekvienam kaliniui priskiriamas porininkas. Žmogus niekada nelieka vienas: abu porininkai visą parą seka vienas kitą ir privalo vienas kitą apskųsti, pastebėję menkiausią nusižengimą, netikslumą ar abejonę. Visa tai visiškai sugniuždo asmenybę.

Labiausiai nepataisomiems skirtas „Reabilitacijos projektų dalinio reabilitacijos projektų dalinys“ (RPF’s RPF) – GULAGas GULAGo viduje. Ten tyčiojimasis iš žmogaus, asmenybės žeminimas ir gniuždymas pasiekia kraštutinę ribą. Žinomi atvejai, kai žmogus Kalifornijos dykumoje buvo verčiamas dešimt valandų per parą bėgti aplink stulpą, kepinant saulei. Yra ir daug kitų kankinimo būdų. Mažai kas gali ilgai ištverti tokią egzistenciją. Arba žmonės palūžta, arba nusižudo[4].

Paprastai, pasakodami apie sektas, mes vengiame termino „smegenų plovimas“, nes dažnai tai reiškia psichologines priemones, taikomas prievarta sulaikytiems kaliniams kinų pataisos stovyklose arba amerikiečių belaisviams Korėjoje, o psichologinės priemonės, skirtos sąmonei kontroliuoti, kurios taikomos daugelyje sektų, pasižymi (bent jau iš pradžių) tuo, kad nesigriebiama atvirai prievartinių metodų (tai yra neteisėto fizinio sulaikymo, fizinių kankinimo būdų ir pan.). Tačiau tai, kas vyksta RPF, tikrai galima pavadinti pačiu tikriausiu smegenų plovimu[5].

Čia nėra galimybės papasakoti apie visas scientologų organizacijas; paminėsime tik „Globėjų valdybą“ („Guardian Office“, GO), kuri buvo sukurta, remiantis nacistinės žvalgybos tarnybos pavyzdžiu. Svarbiausia jos užduotis buvo persekioti scientologijos priešininkus. Jos nariai dirbo gana efektyviai: prasiskverbdavo į CŽV, FTB, Mokesčių valdybą, Interpolą, kur vogdavo slaptus dokumentus ir kurdavo klastotes. Habardas pavadino tai „Operacija Snieguolė“; jos užduotis buvo pagerinti scientologijos įvaizdį ir kovoti su jos priešininkais. Galiausiai scientologai tiek suįžūlėjo, kad pradėjo veikti atvirai, ir 1980 m. įkliuvo: 11 „Globėjų valdybos“ narių, tarp jų ir tuometinė (trečioji) Habardo žmona Merė Sju (Mary Sew), buvo pasodinti į kalėjimą įvairiems laikotarpiams. Habardas už akių buvo pripažintas kaltu, tačiau kalėjimo jam pavyko išvengti. Po to „Globėjų valdyba“ formaliai buvo uždaryta, o iš tikrųjų tiesiog pervadinta „Ypatingųjų reikalų tarnyba“ („Office of Special Affairs“ (OSA)), kuri ir dabar veikia visose scientologų organizacijose, taip pat ir mūsų šalyje.

Scientologija turi daug priedangos organizacijų, išoriškai su ja lyg ir nesusijusių. Iš tiesų tai yra labai vieninga sekta. Bet kuris scientologų popierėlis apačioje turi autorinių teisių ženklą ©, ir be „Religinės technologijos centro“ („Religious Technology Center“ (RTC)) (tai vadovaujanti scientologų organizacija) leidimo jo naudoti negalima. Šis centras vadovauja visai scientologų veiklai. Jo vadovas – Habardo įpėdinis ir dabartinis scientologijos „kapitonas“ Deividas Miskevidžas (David Miscavige), savo imperiją valdantis geležine ranka.

Todėl kai „Habardo koledžo“ arba „Tarptautinio detoksikacijos centro“ atstovai kalba apie tai, kad jie neturi jokio ryšio su scientologija, tai yra begėdiškas melas, nes visi jie privaloma tvarka pasirašė sutartį su RTC, kurios įstatuose kiekvienas Habardo žodis paskelbtas „Šventuoju Raštu“ (o jis daug prikalbėjo – ir žodžiu, ir raštu, ir video kasetėse), kurio niekaip nevalia pakeisti. Visa tai surašyta ant rūgštims atsparaus popieriaus, sudėta į nerūdijančio plieno kapsules, pripildytas skysto azoto, ir patalpinta specialiai tam reikalui pirktose slėptuvėse nuo bombų Kolorado valstijoje, kurios gali atlaikyti vos ne tiesiogiai į jas pataikiusią atominę bombą. Habardas, nors ir kalbėjo apie visos materijos netvarumą, aiškiai buvo nusiteikęs, kad jo paveldas būtų amžinai saugomas žemėje.

 

9. Medicininė scientologų praktika yra grindžiama stebėtinu jų neišmanymu

Rusijoje scientologai veikia keliais pavidalais. Yra „Scientologijos bažnyčia“ (arba, kaip patys sektantai ją vadina, „Scientologinė bažnyčia“) – religinė organizacija. Yra „Dianetikos centras“ – anot jų, tai psichologinė organizacija, teikianti psichologinę pagalbą ir nieko daugiau. Yra „Humanitarinis Habardo centras“. Yra „Detoksikacijos centrai“ ir „Narkononas“ – organizacijos, užsiimančios pseudomedicinine praktika, kuri neva pašalina iš organizmo visus toksinus ir narkotikus. Tuo būdu žmogus esą tampa visiškai sveikas, o narkomanai pagyja. Yra švietėjiška organizacija „Studema“. Taip pat esama „Habardo koledžų“, kurie moko, kaip organizuoti administracinį įmonių valdymą jų pelningumui užtikrinti. Tai yra pagrindinės scientologinės organizacijos, kurios pumpuoja pinigus iš šalies, vykdydamos Habardo priesakus.

Sektantiškos „medicininės“ organizacijos yra sudarytos tokiu pačiu principu: jose žadama visiškai išvalyti žmogaus organizmą nuo jame esančių toksinų ir išgydyti nuo narkomanijos. Klientas 6 valandas per dieną turi praleisti saunoje, didžiuliais kiekiais vartoti vitaminus ir bėgioti ristele. Kaip žinia, vitaminai, vartojami didelėmis dozėmis, taip pat gali sukelti narkotinį efektą („pasislinkusios erdvės efektą“). Milžiniškos vitamino B3 (niacino) dozės, kurios, kaip tikina scientologai, padaro organizmui „magišką“ poveikį, iš tikrųjų yra nepaprastai pavojingos kepenims. O aukšta temperatūra saunoje, kai joje praleidžiamos kelios valandos per dieną, taip pat nėra nekenksminga. Yra žinoma, kad kai kurie scientologų klientai mirdavo šių valymosi procedūrų metu. Autorius buvo asmeniškai susitikęs su žmonėmis, kurių sveikata buvo negrįžtamai sugadinta po valymosi programų.

Suprantama, kad jokia Habardo procedūra neišsiverčia be auditingų, kurie derinami su saunomis ir vitaminais – pasirodo, be jų Habardo „medicininiai atradimai“ nepadarys tikro poveikio. Išties, perėję auditingą, žmonės pradeda tikėti, kad „valymasis“ jiems padėjo ir užsirašo į kitą scientologijos programą.

Medicininiai scientologijos įkūrėjo teiginiai remiasi stebinančiu neišmanymu ir dideliu (nors ir niekuo nepagrįstu) pasipūtimu. Pavyzdžiui, Habardas ir jo pasekėjai tvirtina, kad LSD ir kiti narkotikai lieka riebalinėse audinių ląstelėse ir pašalinami iš ten tik anksčiau minėtomis procedūromis[6]. Tačiau bet kuris chemikas jums pasakys, kad LSD – labai nepatvari medžiaga, tirpstanti vandenyje ir tuoj pat išsiskaidanti, taigi ilgai likti organizme ji negali.

Scientologai taip pat mano, kad alkoholiką tik tada galima laikyti visiškai pagijusiu, kai jis, baigęs „Narkonono“ kursus, galės išgerti kiek tik norės ir laiku liausis gėręs. Tačiau bet kuris žmogus, bent kiek nutuokiantis apie alkoholizmą, pasakys, kad tai yra visiškas neišmanymas ir kad alkoholizmas –neišgydoma liga. Žmogus visą gyvenimą lieka alkoholiku ir vienintelis dalykas, ką čia galima padaryti –daugiau niekada negerti alkoholinių gėrimų.

 

10. Be abejonės, visi, kurie įstoja į scientologų organizaciją, atsiduoda į demoniškų jėgų rankas

Akivaizdu, kad išsamiai paaiškinti scientologijos poveikį asmenybei tik psichologiniais metodais ir tik hipnoze neįmanoma, nors ten naudojama ir viena, ir kita. Tačiau ta sparta, su kuria jie įsiskverbia į žmogaus sąmonę, ir tos sunkios pasekmės, kurias tas įsikišimas sukelia, vis dėlto leidžia įtarti, kad dėl Habardo ryšių su okultizmu ir satanizmu kiekvienas, kuris ateina į scientologų organizaciją, iš esmės pats save atiduoda į demoniškų jėgų rankas. Visiškai tikėtina, kad „prisiminimus“ – iš pradžių apie dabartinį gyvenimą, o paskui ir apie praeitus – sąlygoja būtent jos. Kartu įvyksta visiškas tikrovės iškreipimas, žmogus jau nebesupranta, kokiame pasaulyje gyvena, kokias realias būsenas patyrė per savo paties gyvenimą, o kokias – per „praeitą“. Taip velnių apsėdimas sukelia psichines ligas.

Kartą į Šv. Ireniejaus Lioniečio centrą atėjo dvi moterys, kurios buvo ką tik išėjusios iš scientologijos (tiksliau, jas iš ten išvijo pagal scientologinį scenarijų: kai žmogus visiškai išsikrausto iš proto, jį paprasčiausiai išmeta. Uždraudžiama apie jį kalbėti, taip pat domėtis jo gyvenimu). Šios moterys buvo labai sunkios psichinės būklės. Jos atėjo pranešti mums, kad scientologiją sukūrė pikti ateiviai iš kosmoso, norėdami užkariauti Žemę.

Kartu tos moterys negalėjo gyventi be auditingo ir jautė tikrą narkotinę priklausomybę nuo jo. Net išėjusios iš scientologijos, jos ir toliau nuolat audituodavo viena kitą, ir ta, kuri būdavo audituojama, tuoj pat patekdavo į transą, mintimis „sugrįždama“ į situaciją, buvusią prieš kelias dienas, ir tarsi pradėdavo skaityti žmogaus, su kuriuo ji tada bendravo, mintis. Antroji užsirašinėdavo. Po to jos pasikeisdavo vaidmenimis. Jos atnešė didelę sąsiuvinių krūvą, ir iš užrašų buvo akivaizdu, kad tam tikri scientologai kalbėjo viena, o galvojo visai ką kita. Jos labai įsižeidė, kai pamėginome jas įtikinti, jog neverta į tai žiūrėti rimtai. Tai buvo labai sunkus atvejis. Buvo ir kitų atvejų, kai visiškai sveiki žmonės, niekada nesilankę pas psichiatrą prieš patekdami į scientologų organizaciją, po visų šių procedūrų tapdavo labai sunkios psichinės būklės.

 

11. Gamykla „Moven“ prarado milijonus dolerių, o po to jos direktorių, prisiekusį scientologą, nušovė jo paties kabinete

[...] Rusijoje aktyviai veikia „Habardo administracinės technologijos koledžas“ – viena iš scientologų organizacijų, kuri verbuoja žmones, siūlydama „ypač efektyvią valdymo sistemą“. Ji veikia taip: pas gamyklos, kurios reikalai klostosi nekaip, direktorių ateina gerai apsirengęs džentelmenas ir, demonstruodamas spalvingą poligrafinę produkciją, sako:

„Sveiki. Mes esame iš visame pasaulyje žinomo „Habardo koledžo“. Mūsų paslaugomis naudojasi „Boeing“, „Chanel“, „Volvo“, „Ford“ (vardinti galima bet ką – Rusijoje niekas netikrina, o paminėtose firmose niekas neskaito rusiškai ir į teismą nepaduos. – A. D.). Įdiekite mūsų technologiją savo įmonėje, ir ji iš nuostolingos pavirs klestinčia. Jūs turėsite milžinišką pelną, ir visas jis eis per jūsų rankas, todėl galėsite jį kontroliuoti be jokių apribojimų ir jūsų valdžia darbuotojų atžvilgiu bus neribota.“

Paprastai tai paveikia. Scientologai tokiu būdu įsiskverbė į daugelį įmonių. Maskvoje tai prasidėjo nuo ventiliatorių gamyklos „Moven“ bei įvairių draudimo kompanijų, pavyzdžiui „Nalko“, tačiau iki šių dienų beveik visi šie „pirmeiviai“ jau yra subankrutavę. Sektantai labai domisi karine-kosmine pramone ir jau bandė ten įsiskverbti Kaliningrade ir Jubileinyj mieste, esančiame Maskvos srityje.

Jie turi stiprius ryšius ir Urale. Buvęs Permės meras Vladimiras Filis apsiskelbė Habardo pasekėju ir žadėjo visą miestą pertvarkyti pagal Habardo technologiją (tiesa, jam kažkodėl nepasisekė). Permė apskritai tapo scientologijos bastionu tame regione: vietinės TV vadovas yra scientologas, o gamykloje „Permės motorai“ (slapta įmonė, kurioje gaminami varikliai civiliniams ir kariniams lėktuvams) buvo įdiegta Habardo sistema, taip pat kaip ir Jekaterinburgo „Optinės mechanikos gamykloje“ (stambiausioje „pašto dėžutėje“). Tiesa, paskutinius rinkimus Filis pralaimėjo, ir scientologija Permėje šiek tiek užleido savo pozicijas. Novgorodo apskrities (nepainioti su Nižnij Novgorodu) įstatymų leidybos susirinkimo pirmininkas taip pat išėjo mokslus „Habardo koledže“.

Būdamas Nižnij Novgorodo banko „Garantija“ direktoriumi, ten, liudininkų teigimu, mokėsi (ir siuntė mokytis savo pavaldinius) buvęs Rusijos ministras pirmininkas Sergejus Kirijenko. Panašu, kad šiandien scientologijos veiklos centras Rusijoje persikėlė į Nižnij Novgorodą, kur jie pradėjo kontroliuoti stambiausią apskrityje gamybinę grupę „Zemliane“, kurią sudaro daugiau kaip 10 Nižnij Novgorodo įmonių (tarp jų Centrinė Universalinė parduotuvė, viešbutis „Centralnaja“, įmonės „Energetiniai žaliavų resursai“, FPK „Solo“, AAB „Metalopttorg“ ir kt.)[7].

Kas gi tai per apmokymas? Kai pirmą kartą pamatai scientologų mokymo priemones[8], visų pirma apstulbina tai, kad knygelė, skirta suaugusiems, praktiškai niekuo nesiskiria nuo vaikiškos, nebent tuo, kad pirmosios paveikslėliuose pavaizduoti suaugusieji, o antrojoje – vaikai. Perskaityti jas nesunku: jos panašios į komiksus, kuriose svarbiausią vietą užima paveikslėliai. Tačiau skaitantysis fiziškai jaučia, kad bunka, o galiausiai galima pasijusti visišku debilu. Jos iš tiesų veikia labai bukinančiai.

Šiose knygelėse pateikiamos iš viso dvi pagrindinės idėjos, kurios pompastiškai liaupsinamos kaip didieji Habardo atradimai.

Pirmoji idėja – absoliučiai banali – scientologų yra privedama iki absurdo: mokymas turi būti akivaizdus – negalima kalbėti apie motociklą, jo nematant, o jeigu motociklo nėra, tai reikia padaryti jo modelį iš demonstravimui skirto rinkinio (kuris yra pridedamas ir kurį sudaro įvairūs kubeliai, sąvaržėlės, lipdukai ir kt.) arba nulipdyti jį iš plastilino. Scientologai netgi parodo, kaip galima nulipdyti iš plastilino mintį. Nuo savęs pridursime, kad tai iš tiesų įmanoma tik tuo atveju, jeigu mintis – nuo pat pradžių plastilininė. Akivaizdu, kad scientologijos pasaulyje tik tokios mintys ir tarpsta.

O pagrindinė Habardo idėja yra tokia: norint ko nors išmokti, reikia suprasti visus tekste esančius žodžius; jeigu nors vienas žodis jums nesuprantamas, jūs teksto nesuvoksite. Jeigu jūs perskaitysite kitą tekstą, tai dar menkiau jį suprasite, kitą – dar menkiau... Galiausiai jūs liksite nemokša, o dėl to bus kaltas tas vienintelis žodis, kurio jūs nesupratote pačioje pradžioje. Taigi norint ko nors išmokti, jums teks grįžti į pačią pradžią, susižvejoti tą nesuprantamą žodį, jį išmokti ir viską perskaityti iš naujo. Tada jūs viską suprasite.

Tiesą sakant, tai ir yra visos pagrindinės idėjos. Kas gi jose kenksmingo? Norint atsakyti į šį klausimą, būtina aprašyti scientologų mokymo procesą. Jis vyksta taip. Atvažiuoja žmogus ir, suprantama, užsimoka pinigus iš anksto. Mokymas paprastai prasideda nuo gamyklos vadovo, kuris sumoka nemažą pinigų sumą. Todėl, net jeigu pirmasis užsiėmimas jam atrodo keistas arba kvailas, jis jau neišvažiuos – pinigai sumokėti. Vėliau kiekvieną dieną jam duodami tekstai, kuriuos jis turi perskaityti ir įsisavinti. „Studentai“ sėdi klasės suole ir skaito šiuos tekstus. Juos stebi vadinamasis supervaizeris (angl. „supervisor“ – vadovas, stebėtojas). Jiems įsisavinus tekstą, juos egzaminuoja ir duoda kitą tekstą. Ir taip toliau – jokio mokymo proceso iš tikrųjų nėra: „studentas“ tiesiog skaito vieną tekstą po kito. Jų turinys iš pradžių pats banaliausias. Besimokantiems siūlomi „išminties perlai“, pavyzdžiui, tokie: „Visi darbuotojai teisingai atliktų savo darbą, jeigu kiekvienas jaustųsi esąs savo vietoje“, „Kiekvienas turi suprasti savo darbo procesą nuo pradžios iki galo“ ir pan.

Įsisavinimas vyksta maždaug taip: jūs skaitote pirmąjį Habardo tekstą, per tą laiką prie jūsų prieina supervaizeris, baksteli pirštu į kokį nors žodį ir klausia, ar jūs suprantate šį žodį. „Taip. Suprantu“. – „Apibūdinkite jį (tarkim, žodį „koja“)“. Jeigu apibūdinimas bent vienu žodeliu skiriasi nuo pateikiamo žodyne (šalia guli Ožegovo žodynai), jums sako: „Šito žodžio jūs nežinote. Taigi ir teksto jūs negalite suprasti. Mokykitės apibrėžimą“. Štai jūs jau išmokote apibrėžimą. „Sudarykite dešimt frazių, taisyklingai vartodami šį žodį, ir dešimt – netaisyklingai. Paaiškinkite, kodėl čia – taisyklingai, o ten – netaisyklingai. Pereiname prie kito žodžio“. Ir taip toliau, ir taip toliau.

Taip žmogus iš naujo pradeda mokytis savo gimtosios kalbos. Tačiau taip pažeidžiamas natūralus mokymosi procesas. Juk jeigu mes net ir nežinome kokio nors žodžio, per kelias sekundes atspėjame jį pagal kontekstą. Tuo yra pagrįstas, pavyzdžiui, užsienio kalbų mokymasis. Tačiau jeigu kiekvieną žodį nagrinėsime atskirai nuo konteksto, tai šis intuityvus procesas gana greitai sugriaunamas. Užuot supratęs kokį nors dalyką akimirksniu, žmogus vargsta visą dieną, vaizduodamas savo mąstymo procesą, pasitelkdamas kubelius ir sąvaržėles. Kai galiausiai „dešine ranka per kairę ausį“ žmogų pasiekia frazės prasmė, žmogų aplanko euforinio lengvumo būsena: kaip tai paprasta ir kaip gera, ačiū Habardui, jo dėka aš supratau šią mintį. Nors iš tiesų suprasti ją „įprastu būdu“ visai nebūtų buvę sudėtinga.

Maža to, visą frazę gali sudaryti žinomi žodžiai, tačiau ji gali neturėti jokios prasmės. Tokių frazių Habardo palikime yra daugybė. Tačiau jeigu jūs kreipsitės į supervaizerį ir pasakysite, kad nesuprantate frazės, atsakymas visada bus vienodas: „Kokio žodžio jūs nesupratote šioje frazėje? Ieškokite žodžio, tikrinkite visus žodžius pagal žodyną ir išmokite juos iš naujo“. Tai vadinama žodžių „kliringu“ (tai yra „paaiškinimu“). Todėl žmogus greitai įsisąmonina, kad klausimų geriau neuždavinėti, o tiesiog iškalti nesuprantamas frazes mintinai.

Greitai prasideda atbukimas. Maža to, tekste atsiranda vis daugiau žodžių, kurių įprastame žodyne jūs jau neberasite, nes jie yra iš scientologų naujakalbės. Čia pat guli scientologų žodynai – naujus žodžius tenka mokytis iš jų. Galiausiai žmogus sklandžiai pereina prie scientologinių žodžių ir sąvokų kalbos – tikslas pasiektas. Mes atsimename: kas kontroliuoja žmogaus kalbą, tas kontroliuoja jo mintis.

Be apmokymo, dar vyksta nuolatinis žmogaus spaudimas: būtina praeiti auditingą. „Tik „apvalytas“ žmogus gali kontroliuoti situaciją. Be auditingo jūsų mokymasis niekada nebus baigtas.“ Jūs nepasieksite tų tikrų rezultatų, kuriuos galėtumėte pasiekti. Štai paskaitykite „Sėkmės istoriją“...“ ir t. t. Šitaip lygiagrečiai įjungiamos ir kitos procedūros.

Kai žmogus pirmą kartą ateina į šiuos kursus, jis atranda pakankamai geranorišką požiūrį į save, tačiau į jį žiūrima šiek tiek iš aukšto, kaip į neprotingą vaiką, kuris nieko nežino ir nemoka, o jeigu ką nors ir supranta, tai neteisingai. Esant tokiam požiūriui, mes nevalingai pradedame vaidinti tokį vaidmenį: jeigu į mus žiūri kaip į neprotingus vaikus, tai mes ir jaučiamės tokie ir žvelgiame į visažinį išmintingą supervaizerį iš apačios į viršų. Žmogus, būdamas tokioje būklėje, tampa ypač lengvai valdomas ir pasiduoda įtaigai. Be to, supervaizeriai yra ypatingai atkaklūs, o susidūrę su pasipriešinimu, užgniaužia jį užuomazgoje. Kiekvienai situacijai jie turi parengę ribotą reakcijų skaičių ir nedvejodami jas taiko. Mokiniui atrodo, kad nėra kito kelio, tik paklusti.

Kai tokiu būdu apmokytas direktorius grįžta į savo įmonę, jis siunčia mokytis savo pavaduotojus, už tai, savaime aišku, taip pat mokėdamas pinigus iš įmonės biudžeto. Po to siunčiami cechų viršininkai, po jų – meistrai. Įmonėje įdiegiama Habardo sistema: darbininkai privalo studijuoti Habardo veikalus, turi kasdien rašyti skundus (vadinamuosius „overtus“, kaip pasakytų scientologai) – apie save ir visus aplinkinius. Už nepranešimą numatyta tokia pat bausmė, kaip ir už patį nusižengimą (tiesiog stalininės teisėtvarkos normos).

Skundams nagrinėti sudaroma speciali scientologų „etikos komisija“, kuri visus juos skaito ir daro atitinkamas išvadas. Paskui visos šios išvados perduodamos „etiteismui“ („etikos teismui“), taip pat sudarytam iš sektos narių. Į teismo posėdį iškviečiami prasikaltusieji, ir teismas paskelbia bausmę. Galiausiai biurokratų skaičius pasidaro didesnis negu žmonių, kurie ką nors gamina, ir įmonė subankrutuoja. Labai daug įmonių, į kurias įsiskverbė scientologai, jau bankrutavo, o kitose reikalai eina vis prastyn. Tačiau pinigai siurbiami iš jų galingu srautu. „Moven“ gamykla, išankstiniais apskaičiavimais, neteko daugelio milijonų dolerių, o po to jos direktorių, prisiekusį scientologą, nušovė jo paties kabinete. Keletą metų gamykla mėgino pasiekti buvusį lygį po didelių nuostolių, kuriuos sukėlė Habardo sistema[9].

Galima teigti, kad šiandieninėje Rusijoje „Habardo koledžas“ yra vienas pagrindinių kanalų, kuriais scientologai siurbia pinigus iš šalies. Tai viena iš nedaugelio sektų, kuri praktiškai niekur neinvestuoja kapitalo. Skirtingai nuo, tarkim, munistų, kurie Rusijoje investavo didžiules pinigų sumas ir kol kas negauna grįžtamojo pelno, scientologai reikalauja, kad pinigai sugrįžtų nedelsiant: „Darykite pinigus, darykite daugiau pinigų!“ – šis Habardo priesakas lieka galioti visada. [...]

 

12. Specialistai neabejodami kalba apie ypatingą susitarimą dėl tarpusavio paramos, sudarytą tarp scientologų ir JAV žvalgybos tarnybų

Vokietija plėtoja aktyvią kampaniją prieš scientologiją, ji pirmauja šioje srityje. Pagrindinės politinės partijos joje uždraudė savo nariams būti scientologais. Vokietijos žemių vyriausybėse yra sudarytos specialios darbo grupės, kurios stengiasi apriboti šios sektos veiklą. Sektų veiklos tyrimo komisija sukurta ir federaliniame Vokietijos parlamente. Bavarijoje veikia įstatymas, draudžiantis valstybės pareigūnams būti scientologijos organizacijos nariais (paštininkai, mokytojai ir kt., pradėdami tarnybą, duoda atitinkamą pasižadėjimą). Kitos federalinės žemės priima analogiškus įstatymus. Vokietijos teismas pripažino scientologiją ne religine, bet komercine organizacija.

Vokietijos Federacinės Respublikos VRM 1994 m. gegužės 6 d. išvadoje sakoma:

„Šiuo metu scientologų organizaciją vidaus reikalų tarnybos, įgaliotos atlikti kriminalinius tyrimus ir ginti visuomenę, traktuoja kaip sąjungą, kuri, prisidengdama religinio judėjimo iškaba, jungia savyje ekonominio nusikalstamumo ir psichinio teroro, taikomo savo narių atžvilgiu, elementus, ūkinę veiklą bei sektantiškus polinkius. Jos veiklos pagrindas yra ekonominiai nusikaltimai. Dėl to valstybinės priemonės turi būti taikomos būtent šioje srityje.“[10]

1997 m. gegužę sektą oficialiai pradėjo sekti slaptoji policija. Vyriausybė laiko savo pareiga pranešti žmonėms apie sektų, ypač scientologijos, pavojingumą, o žmonės boikotuoja visas scientologų įstaigas. Vokiečiai, turintys totalitarizmo patirtį ir nenorintys jo pasikartojimo, supranta, kad scientologija – tai ne religinė, o politinė fašistinio tipo organizacija su komerciniu atspalviu. Tačiau scientologai, savo ruožtu, išvystė ypač agresyvią tarptautinę spaudimo kampaniją, nukreiptą prieš Vokietiją, kaltindami ją antruoju nacizmo atėjimu: anksčiau esą persekiojo žydus, o dabar mus.

Štai ką, be kita ko, pareiškė federalinės Bavarijos žemės vidaus reikalų ministras Giunteris Bekštainas (Günther Beckstein) Vokietijos liuteronų bažnyčios federalinių žemių atstovų konferencijoje, skirtoje sektų problemoms (1997 m. kovo 12 d.):

„...Pastaruosius kelis mėnesius Vokietija tapo neregėtos pjudymo kampanijos, vykdomos scientologų organizacijos, objektu. (...) Piliečius baugina perspektyva, kad visuomenė, ekonomika ir valstybė gali pereiti Rono Habardo pasekėjų kontrolėn. (...) Už šios sektos slapstosi nusikalstama pinigų plovimo organizacija... Scientologija yra mizantropiškas engiantis kartelis... Jos įkūrėjai yra nusikaltėliai. (...) Bavarijos Vyriausybė... negali leisti, kad mokytojas, pavaldus šiai organizacijai, primestų savo doktrinas jaunimui; kad į psichiatrijos klinikas patekę asmenys būtų gydomi gydytojų, įpareigotų verbuoti naujus narius scientologijos sektai.

(...) Izoliuota atskirų valstybių veikla tikrai nebus veiksminga kovojant prieš tarptautinę organizaciją.“[11]

JAV būta daugiausia teismo procesų prieš scientologus, tačiau prieš kelis metus JAV Mokesčių valdyba, neatlaikiusi 25 metus trunkančio karo, kurį jau paskelbė scientologija, pagaliau pasidavė ir priėmė visas sektos sąlygas. Iki šiol visas pasaulis kalba apie šį sandorį (kurio sąlygos, beje, yra slepiamos abiejų šalių). Be to, iš karto po minėto Mokesčių valdybos sandorio sudarymo JAV Vyriausybė pradėjo ginti sektos interesus pasaulinėje arenoje, tuo labai papiktindama savo sąjungininkus Europoje – pavyzdžiui, Prancūziją ir Vokietiją. Reikalas tebelieka labai paslaptingas. Specialistai neabejodami kalba apie ypatingą susitarimą dėl tarpusavio paramos, sudarytą tarp scientologų ir JAV žvalgybos tarnybų.

Didžiulėmis pastangomis amerikiečių scientologams pavyko faktiškai užgniaužti 1997 metais prasidėjusį Floridoje teismo procesą prieš „Scientologijos bažnyčią“ byloje dėl sektos narės Lizos Makfirson (Lis McPherson)[12] žūties paslaptingomis aplinkybėmis po priverstinio 17 dienų įkalinimo Floridos scientologų viešbučio „Fort Harrison“ vienutėje. Ji mirė pakeliui į greitosios pagalbos kliniką. Skrodimo metu paaiškėjo, kad per 5-10 paskutinių dienų ji nebuvo gavusi jokio skysčio. Visas jos kūnas buvo padengtas kraujosruvų. Panašu, kad kelias paskutines dienas ji buvo be sąmonės, nes jos galūnės buvo apgraužtos tarakonų. Niekas jai nesuteikė pagalbos. Tragiška Lizos Makfirson mirtis atkreipė spaudos atstovų dėmesį į daugybę kitų paslaptingų mirčių, susijusių su scientologų štabu Floridoje. Šiaip ar taip, tai buvo pirmasis teismo procesas JAV, kuriame kaltinimas pateiktas ne konkrečiam fiziniam asmeniui, bet visai „Scientologijos bažnyčiai“. Tačiau scientologams kažkokiu būdu pavyko pasiekti, kad skrodimą atlikęs patologas anatomas atsisakytų savo pradinių parodymų, atsistatydintų ir išvažiuotų iš valstijos. Baudžiamąją bylą teko nutraukti. Bet civilinis procesas pagal šią bylą tebesitęsia ir kol kas scientologams nepavyksta jo sustabdyti.

Anglijoje po ilgų draudimo metų scientologams leista pirkti reklamos laiką televizijoje. Tačiau, kaip ir anksčiau, scientologija ten nepripažįstama religija.

Superliberali Suomija po ilgų svarstymų atsisakė registruoti scientologijos sektą.

Graikijoje, po dvejus metus trukusių prokuratūros atliekamų „Scientologijos bažnyčios“ tikrinimų, medžiaga buvo perduota teismui, rekomenduojant uždaryti šią organizaciją. 1996 m. gruodį teismas priėmė sprendimą likviduoti scientologų organizaciją šalyje. Po metų šis sprendimas buvo dar kartą patvirtintas Graikijos Apeliacinio teismo.

Peržiūrint kratos metu konfiskuotus dokumentus, paaiškėjo, kad scientologai buvo prasiskverbę į Graikijos žvalgybos agentūrą. Neseniai Graikijos laikraščiai paskelbė sensacingą medžiagą apie tai, kad tarp dokumentų, konfiskuotų iš scientologijos buveinės, buvo ypač slaptų karinio aerodromo planų[13], taigi galima teigti, kad scientologų organizacijos dalyvavimas žvalgybos veikloje yra įrodytas.

Po ilgametės pertraukos vėl pradėtas didelis teismo procesas prieš scientologus Ispanijoje; Prancūzijoje visa Liono scientologų organizacijos vadovybė buvo nuteista už sukčiavimą ir žmogaus savižudybės paskatinimą, pradėtas plataus masto procesas prieš scientologus Marselyje. Jau daugelį metų trunka teismo procesas Italijoje. Belgijos ir Austrijos vyriausybės svarsto ypatingų priemonių taikymo scientologams problemą. Pagal naująjį Prancūzijos įstatymą prieš sektas (priimtą Nacionalinės asamblėjos 2001 m. pavasario pabaigoje, nepaisant didžiulio JAV pasipriešinimo), bet kuri sekta gali būti uždaryta, jai pralaimėjus du teismo procesus. Viena pirmųjų kandidačių uždarymui yra scientologų sekta.

Žodžiu, Europa traktuoja šią sektą kaip rimtą grėsmę asmenybei, visuomenei ir valstybei. Ir mums vertėtų pasekti mūsų kaimynų Europoje pavyzdžiu. Tačiau mes kažkodėl stengiamės visur orientuotis į JAV.

Rusijoje situacija, susijusi su požiūriu į scientologija, keičiasi labai lėtai. 1999 metų vasario 25 dieną Maskvoje buvo atliktos kratos keturiose scientologų organizacijos būstinėse. Kratos buvo atliekamos pagal baudžiamąją bylą, kurią šiai organizacijai iškėlė vienos sostinės apygardos prokuratūra. Scientologai kaltinami pagal Rusijos Federacijos BK 171 str. „Neteisėtas verslas“ ir 239 str. „Susivienijimo, pažeidžiančio asmenybės ir piliečių teises, organizavimas“. Patikrinimai šiose keturiose vietose buvo atliekami Federalinio Tyrimų Biuro, milicijos ir mokesčių policijos atstovų, vadovaujant prokuratūros darbuotojams ir padedant specialios paskirties būriams. Scientologai reagavo į šiuos įvykius jiems būdinga maniera: „Tarptautinės scientologijos bažnyčios“ prezidentas Hiberis Dženčas (Heber Jentzsch) pareiškė, kad kratos buvo atliktos tamsuolių, reakcionierių ir išlikusių komunistų, nurodant ir remiant reakcingai Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai. Visa tai, pasak jo, yra atviras tikinčiųjų persekiojimas. Prokuratūra savo ruožtu teigia, kad nesama jokio persekiojimo, – vedamas įprastas tikrinimas ir įprastas baudžiamasis tyrimas pagal konkrečius kaltinimus. Pagaliau 1999 m. spalio mėnesį Maskvos miesto Ostankino teismas pripažino Habardo Humanitarinio centro registravimo neteisėtumą ir priėmė sprendimą dėl centro likvidavimo. Kartu buvo iškelta baudžiamoji byla organizacijos vadovybei. Maskvos miesto teismas, kuriam scientologai buvo pateikę kasacinį skundą, 2000 m. vasario 13 d. pritarė Ostankino teismo sprendimui. Tačiau kažkokiu paslaptingu būdu Habardo Humanitarinis centras veikia iki šiol.

Kelios kitos bylos prieš scientologijos sektą, inicijuotos Maskvos prokuratūros, sektai pasibaigė nesėkmingai. Visas teismo bylas prieš provincijų scientologų organizacijų vadovus, kurie paprastai buvo kaltinami neteisėtu verslu, laimėjo teisėsaugos institucijos. Vienintelė išimtis – Chabarovskas, kur 2001 metų pavasarį vietinio „Dianetikos centro“ vadovė buvo nuteista 6 metams lygtinai būtent už neteisėtą verslą. Svarbiausia, kad mūsų valdžios atstovai pagaliau pradeda suvokti scientologijos keliamą pavojų ir bando kažką daryti. Tačiau tai tėra ilgalaikio proceso pradžia. Be to, nesama jokios garantijos, kad, taikant atitinkamas spaudimo priemones (o scientologai, kaip matėme, šioje srityje yra patyrę ir išradingi), jo nepavyks pakreipti kita linkme.

 

13. Scientologija – tai ne šiaip blogis, bet Blogis iš didžiosios raidės

Baigdami atkreipsime dėmesį į vieną labai svarbų aspektą, būdingą šiai organizacijai. Akivaizdus oficialių pareiškimų, terminų bei įvairių scientologų grupių pavadinimų bei jų tikrojo turinio neatitikimas dvelkia kažkokiu savotišku cinizmu. Žodis „etika“ suprantamas kaip visuotinis sekimas ir skundimas. „Globėjų valdyba“ atlieka šnipo ir baudėjo funkcijas, „garbingas žaidimas“ yra susijęs su žiauriais veiksmais prieš oponentą be jokių moralinių ar teisinių apribojimų, slapta neteisėta šnipinėjimo operacija vadinama „Snieguole“. „Dianetika: dvasios sveikatos mokslas“ pasirodo esanti „puikus švelnaus nužudymo būdas“... Šį sąrašą galima tęsti be galo.

Kokia rafinuota atrodytų žmogaus, sugalvojusio tokią sąvokų painiavą, psichika... Tačiau viskas atsistoja į savo vietas, prisiminus, kas buvo Habardas ir iš kokio šaltinio (Kroulio satanizmo versijos) yra kilusios dianetika bei scientologija. Kaip žinoma, satanistų gyvenime ypatinga vieta skiriama tyčiojimuisi iš žmogiškųjų vertybių. Jie vadina nuodėme sąžiningumą, dorumą, santuokinę ištikimybę. Jų ritualuose išniekinama tai, kas daugybei žmonių yra šventa: Biblija, ikonos, kryžiai, šventyklos, protėvių kapai.

Panašu, kad Habardui žodžių, reiškiančių kokias nors žmogiškąsias dorybes, vidinės prasmės pakeitimas priešinga prasme buvo magiškas veiksmas, ritualinis pasityčiojimo iš Gėrio sąvokos, o galiausiai iš bet kurio gėrio šaltinio – Dievo – aktas. Jis atnašaudavo auką savo „Imperatorienei“, mistiškai realizuodamas jos grėsmingą paveikslą savo sukurtoje organizacijoje. Tuo ir galima paaiškinti nežmonišką scientologijos metodų žiaurumą (visiškai prilygstantį satanistų ritualinėms žmogžudystėms), negailestingą scientologų kovą prieš bet kurias valstybingumo apraiškas bei scientologų priešiškumą krikščionims.

Taigi šio skyriaus antraštėje nurodytą specialios Australijos Viktorijos valstijos komisijos išvadą, pateiktą 1965 metais, galima patikslinti taip: „Scientologija – tai ne šiaip blogis, bet Blogis iš didžiosios raidės“[14].