„Tikėjimo sąjūdis“ – neosekmininkai (I)

Galbūt jums teko matyti per televiziją keistas pamaldas, kai pamokslininkas kalba ant scenos, o visa salė atsakinėja „amen!“, „aleliuja!“, po to įjungiama muzika, scenoje šoka mergužėlių grupė, dainuodama paprasčiausius žodžius, tarkim, „O Visagalis Viešpatie!“ arba „Aš myliu tave, Jėzau!“ – ir visi paskui jas pradeda trepsėti, iškėlę į viršų rankas, rėkdami maldas, palaipsniui pereinančias į susiliejantį garsų srautą? Po to pamokslininkas nusileidžia į salę ir pradeda dėti rankas žmonėms ant galvų: „aš tave išgydau“, „aš išvarau iš tavęs demonus“, arba tiesiog: „priimk Šventąją Dvasią!“ – ir žmogus tuoj pat krenta ir pradeda arba tampytis konvulsijose, arba klykia ir raičiojasi ant grindų, arba tiesiog guli „išsijungęs“. Tai ir yra neopenkiasdešimtininkų (neosekmininkų) „Tikėjimo sąjūdis“ („Faith Movement“), arba „Tikėjimo skelbimas“, taip pat dar vadinamas „Klestėjimo evangelija“ („Prosperity Gospel“). Šis sąjūdis yra taip pat žinomas pagal vieno iš pagrindinių savo komponentų pavadinimą – „klestėjimo teologija“ ir pagal savo pagrindinį metodą – „jėgos evangelizmą“ (Power Evangelism)[1]. Į Rusiją „Tikėjimo sąjūdis“ atėjo daugiausiai per švedų organizaciją „Gyvenimo žodis“ („Livets Ord“). Tai viena gausiausių, žinomiausių ir įtakingiausių sektų, įeinančių į „Tikėjimo sąjūdį“, ir todėl daugelis patogumo dėlei taip vadina visą sąjūdį, nors iš tikrųjų įvairiose šalyse „klestėjimo teologijai“ priklausančios sektos vadinasi skirtingai. Rusijoje, be „Gyvenimo žodžio“ tai gali būti „Gyvasis vanduo“, „Naujasis gyvenimas“, „Gyvasis šaltinis“, „Tiesos žodis“, „Naujosios kartos bažnyčia“, „Gyvojo Dievo bažnyčia“, „Testamento bažnyčia“, „Šlovinimo bažnyčia“, „Tikėjimo reikalas“, „Rasa“, „Palaima“, „Kristaus meilės bažnyčia“, „Jėzaus Kristaus bažnyčia“, „Gyvasis tikėjimas“, įvairios „Pilnos evangelijos bažnyčios“, „N. miesto Krikščioniškasis centras“ ir t. t.

„Tikėjimo sąjūdis“, skirtingai nuo visų sektų, apie kurias kalbėjome iki šiol, neturi griežtos tarptautinės struktūros su vieninteliu centru ir vertikalia subordinacijos sistema, tačiau kiekvienos sektos, įkurtos atskiruose miestuose, viduje kontrolė yra ne mažesnė, negu būtų tuo atveju, jeigu jos priklausytų centralizuotai struktūrai. Vietinės sektos, esančios visame pasaulyje, palaiko teologinę, ideologinę ir metodologinę vienybę, suteikdamos viena kitai materialinę pagalbą, apsikeisdamos pamokslininkais, kviesdamos pačius „pažangiausius“ į gastroles ir siųsdamos savo pamokslininkus į visiems bendras mokymo įstaigas. <...>

Dažnai „Gyvenimo žodis“ priskiriamas prie sekmininkų ir apie jį kalbama kaip apie penkiasdešimtininkų sąjūdį[3]. Iš tikrųjų tai nėra visiškai teisinga, kadangi, nors kai kurie išoriniai požymiai sutampa (ir tai tik reliatyviai: „tradiciniai“ sekmininkai viską atlieka kur kas solidžiau), jų teologija yra visiškai skirtinga. Patys „tradiciniai“ sekmininkai nelinkę jų pripažinti savais, dažnai juos smarkiai kritikuoja ir paprastai nepriima jų į savo susivienijimus. Pamatysime, kad teisingiau būtų „Gyvenimo žodį“ priskirti naujųjų penkiasdešimtininkų arba neocharizmatiniam judėjimui.

Tačiau maskavimosi tikslais ir norėdami suteikti savo grupėms respektabilumo, naujieji sekmininkai stengiasi save pavaizduoti kaip protestantus ir, eilinį kartą iškilus problemoms dėl kurios nors valstybės įstatymų, tuoj pradeda triukšmingą kampaniją dėl „protestantų persekiojimo“. <...>

Pastaraisiais metais Rusijoje išryškėjo specifinis reiškinys: neosekmininkų „Tikėjimo sąjūdis“ veikia „tradicinius penkiasdešimtininkus“, kurių bendruomenės masiškai priima naująją ideologiją, naują tvarką ir naujus „autoritetus“. Jaunimas veržte verčiasi pas „naujuosius“, pas kuriuos, kaip jie patys sako, yra „aukštas lygis“. Nesuradę Rusijoje pakankamai tvirtos bazės, „senieji“ penkiasdešimtininkai, siekdami neišmirti kaip dinozaurai, anksčiau ar vėliau pasitelkia roko muziką ir kviečia pas save žinomus užsienio ar Rusijos pamokslininkus, o tie greitai įkala į galvą auditorijai, koks turi būti krikščioniškas gyvenimas. <...>

 

Glosolalija

Pats būdingiausias penkiasdešimtininkų (o juo labiau neosekmininkų) sąjūdžio bruožas yra „meldimasis kalbomis“, nuo kurio jis ir gavo savo pavadinimą – tai esąs antrajame Apaštalų darbų skyriuje aprašyto „kalbų stebuklo“, įvykusio Sekminių dieną, pakartojimas. Vienas pagrindinių „Tikėjimo sąjūdžio“ veikėjų Kenetas Heiginas (Kenneth Hagin) rašo:

„Egzistuoja išgyvenimas, kuris ateina, gavus išganymą, ir tas išgyvenimas yra vadinamas prisipildymu Šventąja Dvasia arba Šventosios Dvasios priėmimu... Meldimasis kalbomis – tai natūralus pirminis požymis arba liudijimas to, kad esi prisipildęs Šventosios Dvasios... Remdamasis visa savo gyvenimiška patirtimi, aš supratau: kuo daugiau meldžiuosi ir garbinu Dvasią kalbomis, tuo daugiau atradimų ir kitų dvasios dovanų gaunu. Kuo mažiau meldžiuosi kalbomis, tuo mažiau pasireiškia ir kitos dvasinės dovanos. Meldimasis kalbomis – tai vartai kitoms Dvasios dovanoms.“[4]

Tiesą sakant, „meldimasis kalbomis“ yra arba akivaizdus apsimetinėjimas, arba nekontroliuojama isterija. Kaip pripažįsta daugelis charizmatikų, jie, siekdami „užsivesti“, pradeda imituoti kalbėjimą kalbomis, išrėkdami tarpusavyje nesusijusius žodžius. Jeigu sektantų paklaustume, kuo remdamiesi jie išrėkia tarpusavyje nesusijusius žodžius, isteriškai dreba ir raičiojasi grindimis, apimti ekstazės, t. y. darydami tai, kam aiškiai nepritaria apaštalas Paulius, jie atsakys, kad Paulius buvo viso labo žmogus, kuris galėjo klysti, priešingai negu Jėzus, kuris buvo Dievas ir klysti negalėjo. Tačiau svarbiausia, pasakys jie, kad Paulius vadino kalbėjimą kalbomis Dvasios dovana.

Apskritai glosolalija, tai yra pusiau sąmoningas isteriškas neartikuliuotų garsų murmėjimas ir šūkčiojimas (tai, ką charizmatikai vadina „kalbėjimu kalbomis“), yra žinoma nuo senovės ir yra neatskiriamas daugelio ekstaziškų pagoniškų kultų atributas: prisiminkime šamanistinius šokius su riksmais, „transcendentinį“ šyvaistų vienuolių drebėjimą, dervišų murmėjimą ekstazėje arba sunkiai suvokiamas senovės graikų sibilių ir pitijų „pranašystes“. Tiesą sakant, retas pagoniškas kultas apsieina be glosolalijos. Glosolalija aptinkama ir šiuolaikinėse neoinduistinėse ir neopagoniškose sektose. Naujai atsivertusieji pagonys atnešė glosolaliją į ankstyvąsias krikščionių bendruomenes, kur jai priešinosi apaštalas Paulius, su pedagogine išmintimi nurodęs jos pasekėjams, kad pamaldų metu būtina išsaugoti rimtį ir tvarką (žr. 1 Kor 14, 1–40).

I a. pabaigoje, kai buvę pagonys buvo įtraukti į Bažnyčią, glosolalijos reiškinys krikščionių bendruomenėse visiškai išnyko. Tik antrojoje XIX a. pusėje glosolalija vėl pradėjo atsirasti krikščioniškoje aplinkoje tarp dvasingumo ir įkvėpimo stoką jaučiančių žmonių. Tačiau, nepriklausydami vienai Tradicijai, jie priėmė dvasinę ekstazę ir masinę isteriją kaip ženklą, kad jų tarpe dalyvauja Šventoji Dvasia, ir tai tapo dar blogiau...

Charizmatikams, tvirtinantiems, kad „kalbėjimas kalbomis“ yra realaus Šventosios Dvasios dalyvavimo ženklas, galima priminti apie pagonių glosolaliją ir paklausti, kokiu gi būdu Šventoji Dvasia gali apsireikšti pagoniškuose, antikrikščioniškuose kultuose ir kam buvo reikalinga Kristaus auka, jeigu išsigelbėti, padedant Šventajai Dvasiai, galima ir, tarkim, per senovės graikų religiją ar šamanizmą? Jeigu jie nurodys faktą, kad apaštalai kalbėjo kalbomis Sekminių dieną (Apd 2, 4–11), tuomet galima lengvai paaiškinti, kad jie klysta: apaštalai, nežinodami kitų kalbų, skleidė Evangeliją taip, kad juos suprato pačių įvairiausių tautų atstovai, o ne, būdami tarp kalbančių ta pačia kalba žmonių, murmėjo niekam nesuprantamus neartikuluotus garsus.

Šventoji Dvasia – Tiesos Dvasia – suteikia supratimo dovaną. O niekam nesuprantamų beprasmių garsų šūkčiojimas – ne dovana, o Dievo bausmė, siunčiama išdidiems, pasipūtusiems žmonėms, kurie pradėjo manyti, kad yra lygūs Dievui (prisiminkime biblinį pasakojimą apie Babelio bokšto statytojus Pr 11, 1–9). Dievas, kreipdamasis į stabmeldystėje paskendusį Izraelį, sako: „Taip veblendamas ir svetima kalba jis kalbės tautai, kuriai buvo sakęs: „Tai atilsis, leiskite atsikvėpti nuvargusiems! Tai atgaiva!“ Bet jie nenorėjo girdėti“ (Iz 28, 11–12). Tai vienintelė pranašystė apie kalbėjimą nesuprantamomis kalbomis Senajame Testamente, ir tai vienareikšmiškai suprantama kaip Izraelio tautos nuteisimo ženklas. Būtent šią pranašystę nurodo apaštalas Paulius 1 Kor 14, 21–22.

Tikriausiai, pats stipriausias liudijimas, nukreiptas prieš neosekmininkų glosolaliją, yra tai, kad „kalbantys kalbomis“ užsienio pamokslininkai Rusijoje kalbasi su savo bendratikiais per vertėjus. Kol kas dar nė vienas iš jų nesugebėjo kreiptis į Rusijos bendratikius jiems suprantama kalba...

Prieš pratęsiant pokalbį apie neosekmininkų sąjūdį, būtina trumpai susipažinti su trijų sekmininkų judėjimo bangų istorija.

 

Trys sekmininkų judėjimo bangos[5]

Sekmininkai savo pirmtakais laiko tokius postprotestantiškus veikėjus, kaip Džonas Veslis (John Wesley) (metodizmo pradininkas), Čarlzas Finėjus (Charles Finney), Pirselas Smitas (Pirsel Smith), Dvaitas Madis (Dwight Maddy). XIX a. pabaigoje daug metodistų ir baptistų bendruomenių pradėjo praktikuoti „krikštijimą Šventąja Dvasia“ („Baptism of (arba in) the Holy Spirit“), o tai lėmė „Šventumo sąjūdžio“ („Holiness Movement“) atsiradimą. Tačiau visi šie incidentai kol kas liko paskiri ir marginaliniai. Sekmininkų judėjimo – tokio, kokį mes žinome, – pradžia yra susijusi su dviem įvykiais 1901 m. išvakarėse ir 1906 m.: „krikštijimu Šventąja Dvasia“ Topekos mieste (Kanzaso valstija) ir „Prabudimu Azuzo gatvėje“ („The Azuza Street Revival“) Los Andžele.

Štai ką rašė oficialus Sovietų Sąjungoje spausdintas sekmininkų leidinys – žurnalas „Krikščionis“ – apie sekmininkų judėjimo pradžią:

„Tai atsitiko 1900 metais. Jaunas metodistų pastorius Čarlzas Parhemas (Charles Fox Parham) nusprendė, kad jo religiniam gyvenimui reikia kokių nors permainų. Skaitydamas Apaštalų darbus ir apaštalo Pauliaus laiškus, jis lygino savo pamokslavimo bejėgiškumą su galybe, atsispindėjusia šiose knygose. Kur yra jo naujai atsivertusieji? Kur jo stebuklai? Jo išgydymai? Be abejonės, kalbėjo jis sau, pirmojo amžiaus krikščionys žinojo kokios nors jėgos „paslaptį“, kurią dabar prarado ir jis pats, ir jo bažnyčia.“[6]

Siekdamas įgyti tos pačios „pirmųjų krikščioniškųjų pamaldų jėgos“, Čarlzas Parhemas (1873–1929) atidarė Kanzaso valstijos Topekos mieste Biblijos mokyklą. Pagrindinė jos studentų ir dėstytojų užduotis buvo nuodugnus Biblijos studijavimas, norint suprasti, kaip sukurti naujus, kokybiškai kitokius santykius su Šventąja Dvasia. Parhemo manymu, mintis apie šių santykių sukūrimą persmelkia visą Naująjį Testamentą. Netrukus „topekiečiai“ priėjo išvadą, kad krikščioniškojo gyvenimo pradžia yra „krikštijimas Šventąja Dvasia“, kurį lydi glosolalija, t. y. kalbėjimas kalbomis. Taigi 1900 m. gruodžio 31 dieną 19 valandą, po to, kai Parhemas uždėjo rankas, jauna studentė Agnes I. Ozmen (Agnes E. Ozman) pradėjo kalbėti kalbomis. Per kelias vėlesnes dienas mieste įvyko daug „krikštijimų Šventąja Dvasia“, o sausio 3 d. ir pats Parhemas, kartu su 12 krikščioniškų denominacijų atstovų, gavo ilgai lauktą „krikštą“ ir pradėjo kalbėti kalbomis.

Netrukus Parhemas įkūrė dar vieną mokyklą, kurioje buvo mokoma, kaip skleisti „visą (ar pilną) Evangeliją“ („Full Gospel“). Joje mokėsi įšventintas juodaodis pamokslininkas V. Dž. Seimuras (William J. Seymour), kuris tapo antruoju sekmininkų judėjimo įkūrėju.

1906 m. Seimuras gavo vietą juodaodžių „šventumo bendruomenėje“ Los Andžele, kur pradėjo propaguoti „trečiąjį palaiminimą“ ir glosolaliją. Kongregacija netrukus išvijo nevykėlį pamokslininką. Tačiau Seimuras nepasidavė: balandžio pradžioje jis išsinuomavo pamaldoms rengti senos metodistų bažnyčios pastatą, kurios adresas buvo Azuzo gatvė, 332. Balandžio 3 d. Seimuras pareiškė savo parapijiečiams, kad tas, kuris nekalba kalbomis, yra dar nepakrikštytas Šventąja Dvasia, pridurdamas, kad jis pats asmeninių Sekminių dar nepatyrė ir kviečia visus „šventuosius“ melstis kartu su juo, kol Šventoji Dvasia ant jų nenusileis. Po maldų ir pasninko ant visų susirinkusiųjų „nusileido ugnis“: žmonės pradėjo griūti ant grindų, kalbėti kalbomis, isteriškai juoktis, raudoti, drebėti, atlikinėti nekontroliuojamus judesius. Ši diena ir tapo tikrąja sekmininkų judėjimo gimimo diena. Įvykiai klostėsi sparčiai: susirinkimai Azuzo gatvėje pradėjo vykti kasdien, tęsdavosi nuo dešimtos ryto iki vidurnakčio. 1906 m. pabaigoje Los Andžele susiformavo jau devynios penkiasdešimtininkų bendruomenės. Daugelis pamokslininkų ir misionierių, dirbusių Azijoje, Afrikoje ir Europoje, išgirdo apie šiuos įvykius ir suskubo į Los Andželą, kad savo akimis pamatytų šį „prabudimą“ ir po to skleistų „ugnį“ toliau, į gimtąsias vietas. Taip sekmininkų judėjimas tapo tarptautiniu.

Tačiau iš karto atsirado ir problemų. Sekmininkų bendruomenės netrukus pagarsėjo tuo, kad katastrofiškai nesugebėdavo viena su kita sutarti. Pamokslininkai varžėsi dėl „atverstų nusidėjėlių“ skaičiaus, „Šventosios Dvasios apsireiškimų“ jėgos ir galios, išorinio „Dvasios nusileidimo“ išgyvenimo ekstravagantiškumo. Netrukus pasirodė ir rimta sąjūdžio kritika iš evangelikų bendruomenių pusės. Sekmininkų „pirmoji banga“ ėmė prarasti savo naujumą bei populiarumą ir įgavo institucionalizuotas formas.

Šiuo metu Amerikoje veikia tokios didelės sekmininkų bažnyčios, kaip „Dievo bažnyčia“ (nepainioti su Armstrongo „Pasauline Dievo Bažnyčia“), „Dievo Pranašų bažnyčia“ ir kt. Visi šie susivienijimai savo mokymuose laikosi trijų pakopų dvasinio augimo formulės: atsivertimas, atgimimas, krikštijimas Šventąja Dvasia. Be to, egzistuoja kitos sekmininkų bažnyčios, kurios anksčiau priklausė „Šventųjų sąjūdžiui“, tačiau vėliau nuo jo atsiskyrė dėl smulkių doktrinos skirtumų. Tokios bažnyčios kaip „Dievo asamblėja“, „Tarptautinė keturių kampų Evangelijos bažnyčia“ („International Church of the Foursquare Gospel“), „Nepriklausoma Dievo asamblėja“ ir kitos, pripažįsta ne tris, o tik dvi dvasinio augimo pakopas: atsivertimą ir krikštijimą Šventąja Dvasia.

Sekmininkų sąjūdis yra susiskaidęs ir nacionaliniu pagrindu: puertorikiečių, juodaodžių ir kt. Daugelis išvardintų grupių priklauso įvairioms sąjungoms ir asociacijoms, pavyzdžiui, egzistuoja „Dievo asamblėjos asociacija“, „Sekmininkų asociacija“, „Sekmininkų taikos asociacija“, „Sekmininkų šventumo bažnyčia“ ir kt.

Nevalia nepaminėti ir sekmininkų „vienatininkų“ („Oneness Pentecostal“), kurie primygtinai teigia, kad vienintelė tinkama krikštijimo formulė yra „Vardan Jėzaus Kristaus“, o ne „Vardan Tėvo, ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios“. Vienatininkai mano, kad egzistuoja tiktai vienas Dievybės asmuo – Jėzus Kristus. Tėvas ir Šventoji Dvasia – tai tik vienos Kristaus asmenybės aspektai, o Trejybė – tai papistų prasimanymas. Pagrindinės sekmininkų denominacijos atmetė vienatininkus kaip unitarinę ereziją ir taip sąjūdyje įvyko dar vienas skilimas.

Galiausiai, reikia paminėti Smitą Viglsvortą (Smith Wigglesworth), pramintą „išgydymo apaštalu“. Daugelis laiko jį pirmuoju charizmatiku. Bet kuriuo atveju, pranašystė apie „charizmatinį prabudimą“ priklauso jam. Viglsvortas buvo toks žymus, kad jo naudotas nosines pardavinėdavo kaip „didžiojo Smito pateptus daiktus“, o po to dėdavo ant ligonių. Jis pats tiesiogine to žodžio prasme daužydavo ligoniams per pilvą, tvirtindamas, kad muša velnius ir išvaro juos iš „apsėstųjų“ (būtent „apsėstųjų“, o ne „ligonių“), taip pat spjaudydavo žmonėms į veidą, taip demonstruodamas „Dvasios vadovavimą“.

Tam tikra prasme pirmųjų sekmininkų siekiai mums yra akivaizdūs ir suprantami. Sekmininkų judėjimas atsirado Šiaurės Amerikos evangelikų sąjūdžio terpėje – tai postprotestantiškas fenomenas, redukuojantis krikščionybę į patį primityviausią neistorinį ir nekultūrinį lygį. Principas „Sola Scriptura“ (vien tik Raštas) šioje stadijoje buvo pasiekęs absurdo lygį – savo logišką pabaigą. Tradicija ir Bažnyčios istoriškumas buvo atmesti. Tačiau mąstantis žmogus negalėjo neatkreipti dėmesio į tai, kad evangelinės grupės, pagaliau, atrodo, pasiekusios bendrą vardiklį, niekaip negalėjo pasiekti tarpusavio vienybės: kiekviena bendruomenė laikėsi savo Šventojo Rašto aiškinimo, skirtingo nuo to, kurio buvo laikomasi evangelinėje parapijoje, esančioje gretimoje gatvėje. Pasirodė, kad reikalingas koks nors Šventojo Rašto skaitymo ir supratimo instrumentas, be to, tas instrumentas turi būti neginčijamas.

Mums akivaizdu, kad ginčas tarp evangelikų ir stačiatikių – tai ne ginčas tarp Šventojo Rašto ir Tradicijos, o ginčas tarp Tradicijos ir tradicijų. Kiekvienoje evangelinėje grupėje yra sava maža tradicija, kuri daugių daugiausiai siekia pastoriaus senelį ar jo tėvą, arba (kas yra labiausiai tikėtina), yra sukurta paties pastoriaus. Pastorius aiškina Šventąjį Raštą, remdamasis savąja tradicija, o parapijiečiai priima šį aiškinimą. Tie, kurie nepriima, išeina pas kitą pastorių, kuris taip pat turi savo tradiciją.

Tik vienintelė Tradicija, kuri, pasak prot. Georgijaus Florovskio, yra Šventosios Dvasios gyvenimas Bažnyčioje, ir kuri neegzistuoja už Bažnyčios ribų, gali būti tikrasis krikščioniško gyvenimo Dvasioje ir Tiesoje kriterijus. Tačiau XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Amerikos evangelikai, stengdamiesi sugrįžti į krikščionybės pradžią (tai liudija jų visiškai tikrovišką pojūtį, jog jų organizacija stokoja perimamumo ir yra neabejotinai atitrūkusi nuo šaknų), net neįtarė apie tikrosios Tradicijos egzistavimą. Iš čia kyla jų siekis gauti Šventąją Dvasią, kuri turi padėti pamatus tikrajam krikščioniškam gyvenimui, atkurti perimamumą iš ankstyvosios Bažnyčios ir tapti svarbiausiu jų tikėjimo, jų organizacijos, jų pastoriaus tradicijos tikrumo kriterijumi. Problema yra ta, kad Šventosios Dvasios apsireiškimas ir apsikrikštijimas Ja buvo suprasti kaip subjektyvūs ekstaziniai išgyvenimai, „ženklai ir stebuklai“. Įprastinė masinė isterija ir indukuota euforija jiems tapo jų „asmeniškai išgyvenamų Sekminių“ ženklais. Galiausiai, nors pirmieji sekmininkai dar nebuvo pasiruošę to pripažinti, asmeniniai išgyvenimai ir pojūčiai jiems tapo žymiai svarbesniu faktoriumi nei pats Šventasis Raštas, nors, berods, viskas prasidėjo nuo to, kad jis buvo „apvalytas“ nuo „asmeninių žmogiškųjų apnašų“. Maža to, asmeniniai pojūčiai ir išgyvenimai, kuriuos sukelia daugiau ar mažiau patyrę manipuliatoriai, tapo netgi ne kriterijais, padedančiais suprasti Šventąjį Raštą, o tikslu savaime ir ženklu, patvirtinančiu pastoriaus, kuris sugeba „nuleisti Šventąją Dvasią“ į savo bendruomenę, jėgą ir valdžią. Ratas užsidarė...

Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų sekmininkų judėjimas galutinai susiformavo. Grupės, kalbėjusios apie atgimimą ir apie viso pasaulio krikščionybės pakeitimą, tapo denominacijomis – vienomis iš daugelio. Laikas nuo laiko pasirodydavo nauji sekmininkų pamokslininkai, kurie mėgindavo „prikelti pirmapradžius idealus“, tačiau jų pastangos galiausiai nuslopdavo.

Situacija pasikeitė tik septintojo dešimtmečio pradžioje, kai pasaulį užliejo „antroji sekmininkų judėjimo banga“. Ji tapo žinoma kaip „charizmatinis judėjimas“. Veikėjas, paruošęs kelią charizmatiniam sąjūdžiui, buvo pamokslininkas Deividas de Plesi (David du Plessis) (1905–1986), žinomas kaip „misteris Sekminės“ („Mr. Pentecost“). De Plesi tvirtino, kad gavo paliepimą iš Dievo skelbti sekmininkų judėjimo idėjas ir atgaivinti Šventąją Dvasią tradicinėse bažnyčiose: Romos Katalikų, presbiterionų, episkopalinėje (anglikonų), liuteronų ir t. t.

Charizmatinis judėjimas gimė 1960 m. balandžio 3 d. Tą dieną episkopalistų dvasininkas Denisas Benetas (Dennis Bennett) vietoje pamokslo savo bendruomenei papasakojo apie savo išgyventą „krikštijimo Šventąja Dvasia“ patirtį. Benetas, dar gerokai anksčiau norėjęs „didesnio Dievo artumo“, vieną kartą leido sekmininkams uždėti ant savęs rankas, dėl to jį tarsi trenkė srovė, ir jis pradėjo kalbėti „kitomis kalbomis“. Beneto pamokslas sukėlė sąmyšį parapijiečių tarpe, todėl jis buvo atleistas. Žinios apie tai prasiskverbė į spaudą, ir Benetą pakvietė į televiziją. Tiesiai priešais kamerą jis pradėjo melstis „kalbomis“. Laidą pamatė daugiau kaip milijonas televizijos žiūrovų. Netrukus Benetas buvo užverstas laiškais ir kvietimais. Dėl jo aktyvios paskaitininko ir pamokslininko veiklos charizmatinis judėjimas pradėjo greitai plisti, o Benetas buvo pripažintas jo tėvu.

1964 m. Deividas de Plesi Romos Katalikų Bažnyčios vadovybės buvo pakviestas dalyvauti Vatikano II Susirinkime, kur turėjo galimybę propaguoti charizmatinį atgimimą susirinkusiems. 1966 m. charizmatinis atgimimas tapo realiu faktu Romos Katalikų Bažnyčioje: Diuko (Duquesne) Romos katalikų universiteto, esančio Pitsburge, studentai ir profesoriai pradėjo rengti maldos susirinkimus kartu su protestantais charizmatikais ir netrukus pradėjo kalbėti „kalbomis“. Po penkerių metų JAV jau buvo daugiau kaip 500 katalikiškų charizmatinių maldos grupių.

1968 m. Deividas de Plesi dalyvavo generalinėje Pasaulinės Bažnyčių Tarybos asamblėjoje Upsaloje. Jo ugningas pamokslas, skirtas delegatams, susilaukė karšto atsako jų širdyse. Vis dažniau vykdavo daugiatūkstantiniai charizmatikų sąjūdžio suvažiavimai ir konferencijos, tiek konfesiniai (Romos katalikų, episkopalistų, liuteronų ir kt.), tiek ir visuotiniai, dalyvaujant sekmininkams ir tradicinių vakarietiškų bažnyčių atstovams. 1975 m. Romoje įvyko antrasis tarptautinis „Katalikų charizmatikų atsinaujinimo judėjimo“ kongresas. Į jį susirinko daugiau kaip tūkstantis katalikų. Mišias Šv. Petro bazilikoje aukojo kardinolas Suenensas (Leo Jozef Suenens) kartu su 750 kunigų ir 12 vyskupų. Šis įvykis įėjo į istoriją kaip „pirmosios charizmatinės pamaldos Šv. Petro bazilikoje“. Į kongreso dalyvius pagyrimo, palaiminimo ir paramos žodžiais kreipėsi popiežius Paulius VI. Tuo metu daugiau kaip 50-yje pasaulio šalių buvo priskaičiuojama maždaug 3500 katalikiškų charizmatinių maldos grupių, kuriose buvo 400 tūkstančių narių.

Tačiau pačioje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Antroji banga taip pat pradėjo silpti. Charizmatinis atsinaujinimas prarado naujumą ir ėmė įkyrėti tikintiesiems. Jo plitimas sulėtėjo, o kai kur ir visai nutrūko. Daugelis žmonių „išaugdavo“ iš jo ir grįždavo prie labiau tradicinių apeigų ir maldų formų. Daugelis kalbėjo jau apie „postcharizmatinį“ laikotarpį. Šiaip ar taip, Antrosios bangos svarbą sunku pervertinti. Per 20 metų sekmininkų idėjos įsiskverbė praktiškai į visas vakarietiškas bažnytines bendruomenes ir denominacijas. Dabar charizmatizmas yra nuolatinis krikščioniškųjų Vakarų bažnytinio gyvenimo reiškinys.

Tačiau kaip tik nuo 1980 m., kai Antroji charizmatikų judėjimo banga ėmė prarasti savo vystymosi dinamiką, prasideda nauja epocha – naujųjų sekmininkų judėjimo ir neocharizmatinės „Šventosios Dvasios Trečiosios bangos“ („Third Wave of the Holy Spirit“) epocha. Trečiosios bangos tikslas – prasiskverbti į visas krikščioniškas grupes ir bažnyčias, kurios dar neapimtos „charizmatinio atgimimo“ (jų tarpe, kaip bebūtų keista, ir į pirmaprades sekmininkų grupes), ir jas užkariauti. Trečioji banga linkusi skelbti Dievo galybę tiems, kurie dar nepatyrė jos asmeniškai, todėl ji ir buvo pavadinta „jėgos evangelizacija“.

Didžioji dalis šiuolaikinio neosekmininkų sąjūdžio veikėjų tuo metu jau buvo scenoje ir propagavo savo mokymus. Tačiau jie nebuvo susivieniję ir ne tokie žinomi. Trečioji banga, sukūrusi sistemą ir sąjūdį, iškėlė juos į pirmą planą. Bendraudami ir keisdamiesi patirtimi, jie galėjo daug kartų padidinti savo įtaką ir šiomis dienomis tapti labiausiai pastebimu ir masiniu postkrikščioniškos civilizacijos „krikščioniškojo“ gyvenimo faktoriumi. Naujiesiems sekmininkams pirmą kartą pavyko sukurti masinę „pop-krikščionybę“ vartotojiškai masinės televizinės kultūros visuomenei.

Trečiosios bangos pradininkas buvo Džonas Vimberis (John Wimber), kurį pasekėjai vadina „svarbiausia Vakarų krikščionybės figūra“. Vimberis gimė netikinčiųjų šeimoje ir jaunystėje buvo profesionalus džiazo ir roko muzikantas. Šeimos krizės metu jis griebėsi religijos ir per kelerius metus „evoliucionavo“ nuo Romos kataliko iki kvakerių pastoriaus. Netrukus po savo perėjimo pas kvakerius Vimberis pradėjo kalbėti „kalbomis“. 1977 m. jis su 150 pasekėjų palieka kvakerius ir įkuria savo bendruomenę, pavadintą „Vynuogyno Krikščionių Bendrija“ („Vineyard Christian Fellowship“). Netrukus po to Vimberis savo pasekėjų prašymu pradėjo dėti ant jų rankas ir melstis, kad jie pagytų. Tuomet jis pajuto jėgą, „panašią į elektros“, sklindančią iš jo rankų. Žmonės griūdavo ant žemės, prarasdavo sąmonę. Daugelis pagydavo.

1981 m. per Motinos dieną Vimberio bendruomenė, išaugusi jau iki 700 narių, išgyveno kai ką nauja: besimeldžiant vienam jaunuoliui, šimtai žmonių aplink jį ėmė drebėti, griuvo ant žemės ir pradėjo kalbėti kalbomis. Kai Vimberio žmona Kerol (Carol) prisiartino prie „Dvasios aplankytų“ žmonių kūnų, ji pajuto nuo jų sklindančią energiją, panašią į šiluminę arba elektros bangą.

Vimberis nežinojo, kaip tai suprasti, ir praleido naktį skaitydamas Bibliją bei kitas knygas, ieškodamas paaiškinimo. Galiausiai, penktą valandą ryto, jis pareikalavo iš Dievo ženklo. Netrukus šalia jo suskambėjo telefonas, ir draugas, atsiprašęs dėl skambučio tokiu ankstyvu metu, pranešė, kad ką tik Dievas liepė jam perduoti žodžius, kurių prasmės jis nesupranta: „Tai nuo manęs, Džonai“.

Vimberis suprato, kad gavo reikalaujamą ženklą ir atmetė bet kokias abejones. Nuo to laiko svarbiausiais jo žodžiais tapo „ženklai ir stebuklai“ („signs and wonders“). 1983 m. Vimberis įkūrė organizaciją „Vineyard Ministries International“ („Tarptautinės Vynuogyno Tarnystės“). Ši organizacija rengia JAV ir užsienyje (Anglijoje, Škotijoje, Airijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje) susirinkimus, konferencijas ir seminarus, kurių temos būna „Bendruomenės augimas“, „Jėgos evangelizacija“, „Gydymo tarnystė“, „Visagalė malda“. Paties Vimberio duomenimis, jis ir jo kolektyvas galėjo apmokyti daugiau kaip 100 tūkstančių pastorių ir pamokslininkų. Bendras konferencijų dalyvių iš viso pasaulio skaičius siekė pusę milijono žmonių.

Pasak pagrindinio pauer-ivendželisto (pamokslininko-galiūno) mokymo, ženklai ir stebuklai yra susiję ne tik su Kristaus ir jo apaštalų laikais, bet iki šiol yra Dievo Karalystės „vizitinė kortelė“. Tokie matomi ženklai, kaip demonų išvarymas, ligonių išgydymas, mirusiųjų prikėlimas, ir mūsų dienomis yra artėjančios Dievo Karalystės, kuri, pasak Vimberio, kol kas, iki Kristaus atėjimo, yra „priešo teritorijoje“, požymiai. Ten, kur taikomas pauer ivendželizmas, vyksta dieviškų ir šėtoniškų jėgų susidūrimas.

Pasireiškia ir trumpa katalikiška Vimberio praeitis: pauer ivendželizmo pirmtakais ir „bažnytiniais istoriniais liudininkais“ jis vadina popiežių Grigalių I, Tertulijoną, Ignacą Lojolą ir stebuklingus išgijimus Lurde. Milžinišką įtaką Vimberiui padarė katalikų kunigas jėzuitas Frencis Meknatas (Francis McNutt), kurį Vimberis nuolat cituoja, rekomenduoja jo knygas ir netgi dalina kai kurias iš jų savo konferencijose. Meknatas, save vadinantis „krikščioniškuoju humanistu“, savo ruožtu, yra įtakojamas K. G. Jungo mokinio Mortono Kelsio (Morton Kelsey), prilyginančio Šventąją Dvasią žmogiškajam „aš“, o šamanišką psichinę jėgą –Šventosios Dvasios dovanoms.

Štai būdinga Kelsio citata:

„Aiškiaregystė, telepatija, įvykių žinojimas iš anksto, psichokinezė ir išgydymai buvo pastebimi daugelio religinių lyderių ir beveik visų krikščionių šventųjų gyvenime... Tai tos pačios prigimties Dvasios jėga, kurią turėjo ir pats Jėzus.

Jėzus buvo galingas žmogus. Jis buvo stipresnis už visus šamanus. Mano studentai pradeda geriau suprasti Jėzaus reikšmę, kai skaito Mirčės Eliadės (Mircea Eliade) „Šamanizmą“ ir Karloso Kastanedos (Carlos Castaneda) „Kelionę į Ikstlaną“... Tai yra lygiai tokios pat prigimties psi jėga (antgamtinė jėga), kurią turėjo ir pats Jėzus.“[7]

Tai vienas iš daugelio „Tikėjimo sąjūdžio“ okultinių šaknų įrodymų.

Okultinės pasaulėjautos įtaka jaučiama ir Vimberio bei jo žmonos samprotavimuose apie sklindančias energijas (šilumos arba elektros pavidalu). Okultinė praktika yra ir „pažinimo žodis“ („Word of Knowledge“) (arba, tiksliau, aiškiaregystė), kurio turėjimą Vimberis laiko svarbiu „šventųjų“ požymiu. Pavyzdžiui, Vimberis pasakoja, kad vieną kartą, skrisdamas lėktuvu, jis atkreipė dėmesį į vidutinio amžiaus žmogų:

„Kai aš atsitiktinai pažiūrėjau į jo pusę, pamačiau kai ką, kas mane išgąsdino. Ant jo veido išvydau labai aiškiai parašytą, visiškai įskaitomą žodį „svetimoteriavimas“. Aš sumirksėjau, pasitryniau akis ir vėl pažvelgiau į jį. Jis vis dar buvo ten: „Svetimoteriavimas!“ Aš mačiau jį ne kūniškomis akimis, o dvasiniu regėjimu... Man tai atvėrė Dievo Dvasia.“[8]

Vimberio išgydymų praktikoje „pažinimo žodis“ vaidina svarbų vaidmenį. Kai kada jis mato virš žmonių galvų „šviečiančius kūgius“, kurie nurodo jam tuos žmones, kuriems reikia pagyti. Kai kada jis jaučia skausmą tose savo kūno vietose, kurias jam reikia pagydyti kitiems žmonėms.

Vimberis yra įsitikinęs, kad „dvasinės dovanos ir dvasiniai įgaliojimai“ gali būti perduodami, uždedant rankas – sekant Mozės ir Elijo pavyzdžiu, kurie tokiu būdu perdavė savo „įgaliojimus“ kitiems. Anksčiau Vimberis susilaikydavo nuo savo dvasinių dovanų ir įgaliojimų perdavimo kitiems žmonėms, tačiau tada, pasak jo, Dievas atėmė iš jo visas dovanas. Vimberis buvo priverstas prašyti savo draugų, kad jie vėl uždėtų ant jo rankas. Nuo to laiko jis neatsikalbinėdamas uždeda rankas ant visų norinčiųjų.

Nors sekmininkų denominacijos Vakaruose apskritai nebuvo paliestos Trečiosios bangos, Rusijoje po perestroikos jai pavyko pasiekti puikių rezultatų. <...>

 

„Tikėjimo sąjūdžio“ pavadinti krikščionišku negalima

Nepaisant to, kad Trečiosios bangos atstovai vadina save krikščionimis, „Tikėjimo sąjūdžio“ pavadinti krikščionišku negalima. Jeigu vienas iš neosekmininkų kilmės šaltinių yra penkiasdešimtininkų judėjimas, tai kitas (ir, tikriausiai, pagrindinis) šaltinis yra pseudokrikščioniškas okultinis sąjūdis „New Thought“ („Naujasis mąstymas“), kuri buvo populiarus JAV pirmojoje XIX a. pusėje. Iš šio judėjimo kilo tokie sektantiški sąjūdžiai kaip „Religinis mokslas“, „Krikščioniškas mokslas“, „Išminties mokslas“ ir „Krikščioniškoji vienybės mokykla“. Beje, dabar šios sektos ir iš jų kilusios grupės veikia ir Rusijoje.

„Naujojo mąstymo“ tėvas buvo tuo metu žinomas ekstrasensas ir hileris (gydytojas) Fineas Parkherstas Kvimbis (Phineas Parkhurst Quimby) (1802–1866). Jo pagrindinė idėja buvo ta, kad ligų ir kančių priežastis slypi neteisingame mąstyme. Kvimbio pasekėjai tvirtino, kad žmogus sugeba kurti savo paties realybę, pasitelkdamas pozityvių teiginių (ištarmių) jėgą, arba „pozityvų mąstymą“ („positive thinking“). Reikia įsivaizduoti sveikatą ir turtus, o po to teigti arba skelbti šį vaizdą lūpomis ir gyvenimo būdu, kad šis įvaizdis galėtų įsikūnyti apčiuopiamoje realybėje[9]. Nors šiandien „Tikėjimo sąjūdžio“ pamokslininkai stengiasi nudailinti okultinę „proto jėgos“ sampratą ir pakeisti ją „tikėjimo jėga“, bet praktiškai šios dvi sąvokos niekuo nesiskiria. „Naujojo mąstymo“ adeptas rašytojas Varenas Feltas Evansas (Warren Felt Evans), pavyzdžiui, rašė, kad tikėjimas – tai intensyviausia proto pasireiškimo forma. Kalbėdamas apie išgydymo procesą, Evansas tvirtino, kad „sugestijos (tai yra pozityvaus tvirtinimo, kad pacientas sveikas. – A. D.) efektas yra žmogaus tikėjimo pasekmė, nes jis visuomet pasireiškia tokiu mastu, kokiu žmogus tiki (išskirta originale. – A. D.) jūsų žodžiais“.

Emili Keidi (Emily Cady), „Krikščioniškosios vienybės mokyklos“ sekėja, paaiškina: „Mūsų tvirtinimai, sustiprinti tikėjimo, yra grandis, jungianti mūsų įsisąmonintus žmogiškuosius poreikius ir Jo jėgą bei paramą“. Be to, Keidi tvirtino, kad „mūsų tikėjimo žodyje slypi jėga, galinti įkūnyti visa tai, kas yra gero, mūsų kasdieniame gyvenime“. Tokie pareiškimai aiškiai rodo, kad skirtumai tarp okultinio sąjūdžio „Naujasis mąstymas“ sekėjų „proto“ ir „Klestėjimo teologijos“ sekėjų „tikėjimo“ yra visiškai nežymūs.

Šiuolaikinio „Tikėjimo sąjūdžio“ tėvu galima pavadinti Eseką Viljamą Kenioną (Essek William Kenyon) (1867–1948) – žymų amerikiečių pamokslininką okultistą, kuris patyrė milžinišką tokių sektų, kaip „Krikščioniškasis mokslas“ („Christian Science“), „Krikščioniškoji vienybės mokykla“ ir „Išminties mokslas“, įtaką. Dauguma populiarių frazių, kurias vartoja šiuolaikiniai „Klestėjimo teologijos“ pamokslininkai (pavyzdžiui: „Ką išpažįstu, tą ir gaunu“ („What I confess, I possess“)), buvo paleistos į apyvartą Keniono.

Taip pat vienu iš neocharizmatinio sąjūdžio tėvų galima pavadinti po pasaulinio karo pakankamai išgarsėjusį amerikiečių pamokslininką Viljamą Brenhemą (William Branham) (1909–1965). Brenhemas pradėjo nuo sekmininkų vienatininkų judėjimo, tačiau netrukus sukūrė savo gana eklektišką mokymą, toli nuklydusį nuo krikščionybės. Panašu, kad išgarsėjęs dėl savo liepsningų pamokslų Brenhemas pametė galvą: jis pradėjo save laikyti pranašu Eliju, kuris atėjo į dabartinį pasaulį, siekdamas įvesti bažnyčioje tvarką prieš Jėzaus Kristaus atėjimą.

Dar vaikystėje Brenhemas girdėjo balsus, kuriuos jis palaikė angeliškais. Jis taip pat teigė, kad jo gimimo dieną virš lopšio mirgėjo matoma šviesa, panašiai kaip tuomet, kai Betliejaus žvaigždė žibėjo virš kūdikėlio Jėzaus lopšio (Brenhemo pasekėjai šį „faktą“ pateikia kaip savo stabo „dieviškumo“ įrodymą). Brenhemo, kaip pranašo ir gydytojo, karjera prasidėjo 1946 m. – po dar vieno susitikimo su angelu, apsireiškusiu jam oloje, „kurios negalėjo surasti joks žmogus“. Pranašą į olą atvedė asmeniškai pats Dievas. Angelas pranešė Brenhemui užduotį, kurią jam davė Dievas – paskelbti visam pasauliui žinią apie išgydymą, ir kaip dovaną nuo Dievo perdavė du ženklus: sugebėjimą diagnozuoti ligas pagal fizinius savo kairiosios rankos pokyčius ir aiškiaregystę, t. y. sugebėjimą regėti slaptas žmonių mintis ir jų darbus. Brenhemas teigė, kad angelas jį lydėjo visos tarnystės metu ir vadovavo jam kasdieniame gyvenime (pavyzdžiui, reikalaudavo atšaukti numatytus susitikimus ir panašiai). Įdomus yra kitas Brenhemo liudijimas, nurodantis tikrąją jo palydovo iš dvasinio pasaulio prigimtį: „angelo“ dalyvavimas visiškai jį išsekindavo, o kartais tiesiog paralyžiuodavo.

Sužavėti Brenhemo gerbėjai platindavo „pranašo“ nuotraukas, kuriose išryškėdavo šviesūs (arba tamsūs) nimbai virš jo galvos. Jie krikštydavo naujokus, suteikdami jiems jo vardą, ir nešiodavo jo nuotraukas su užrašu: „Brolis Brenhemas – mūsų Viešpats“.

Kaip tvirtino Brenhemas, dar pačioje ankstyviausioje vaikystėje jis patyrė Dievo apreiškimą, jog Švenčiausiosios Trejybės idėja yra kilusi iš šėtono. Kiekvienas, pakrikštytas Švč. Trejybės vardu, turi būti pakrikštytas iš naujo, „vardan Viešpaties Jėzaus Kristaus“. Tuo pačiu Brenhemas laikėsi modalistinių pažiūrų, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – tik vieno Dievo apraiškos.

Brenhemas taip pat mokė, kad pragaras nėra amžinas, kad šėtonas ir nusidėjėliai galiausiai bus sunaikinti; kad didžiosios Cheopso piramidės koridoriai ir Zodiako ženklai – taip pat yra dieviškasis apreiškimas, ne mažesnis negu Biblija; kad žmogaus gyvenimas prasideda nuo pirmojo gimusio kūdikio atodūsio ir todėl abortas yra visai leistinas; kad Jėzus Kristus savo žemiškajame gyvenime buvo Žmogaus Sūnus, o ne Dievo Sūnus: Dievo Sūnumi ir Šventąja Dvasia Kristus tapo tik po jo paėmimo į dangų. Brenhemas taip pat mokė, kad Edeno sode Ieva lytiškai santykiavo su žalčiu, nuo kurio gimė Kainas (gali būti, kad Muno „Dieviškojo Principo“ parengėjai perėmė šią idėją iš Brenhemo), ir kad dabartiniai Kaino palikuonys yra mokyti, išsilavinę žmonės[10].

Brenhemas pirmasis iš sekmininkų panaudojo pozityvaus „išpažinimo“ idėją, tokiu būdu sumaišęs tą stiprų kokteilį, kuris sudaro „Tikėjimo sąjūdžio“ pagrindą[11]. Šiuolaikinai neosekmininkų pamokslininkai (pavyzdžiui, Kenetas Heiginas (Kenneth Hagin), Oralas Robertsas (Oral Roberts), Benis Hinas (Benny Hinn)) laiko Brenhemą „didžiuoju Dievo pranašu“ ir pasisemia iš jo daug idėjų.

Brenhemo darbą, sujungiant „pozityvų mąstymą“ su krikščionybe, pratęsė Normanas Vincentas Pylas (Norman Vincent Peel) (bestselerio „Pozityvaus mąstymo jėga“ („The Power of Positive Thinking“) autorius).

Pylas, jo tėvo liudijimu, sukūręs „naująjį krikščionišką judėjimą“, kurį sudaro mišinys iš mokslo apie sąmonę, metafizikos, „krikščioniškojo mokslo“, medicininės ir psichologinės praktikos, baptistų Evangelijos, metodistų liudijimo ir solidžios olandiško reformatoriško kalvinizmo dalies, skelbė aiškias ir nedviprasmiškas idėjas: „Tikėk pačiu savimi! Pasitikėk savo sugebėjimais! Tikėjimas savimi atneša sėkmę! Tikėk savomis Dievo duotomis jėgomis! Didelė maldos reikšmė yra sugebėjimas pažadinti kūrybines idėjas. Mūsų dvasioje snaudžia visi šaltiniai ir jėgos, kurios yra būtinos, formuojant sėkmingą gyvenimą“, ir kt....[12] Būtent „pozityvus mąstymas“ yra tokių metodų ir teorijų kaip vizualizacija, „ištarto žodžio jėga“ ir „klestėjimo teologija“ pradinis pagrindas.

Vienas pačių žymiausių dabartinio „Tikėjimo sąjūdžio“ atstovų ir „klestėjimo teologijos“ kūrėjas yra amerikiečių pamokslininkas Kenetas Heiginas (Kenneth Hagin). Heiginas per savo gyvenimą parašė beveik šimtą penkiasdešimt knygų ir brošiūrų, kurios buvo išleistos daugeliu pasaulių kalbų bendru maždaug 35 milijonų egzempliorių tiražu. Tyrinėtojai tvirtina, kad Heiginas perrašinėjo iš Keniono ištisus puslapius, o paskui tai išleisdavo savo vardu. „Vainikuojanti“ Heigino frazė: „Kiekvienas žmogus, kuris „atgimė iš aukštybių“ – Įsikūnijimas, o krikščionybė – stebuklas. Tikintysis tiek pat yra Įsikūnijimas, kiek juo buvo Jėzus iš Nazareto“[13] – taip pat paimta iš Keniono darbų.

Kaip ir Brenhemas, Heiginas save laiko didžiu Dievo pranašu:

„Mano dvasia niekada nepasakys man nieko neteisingo. Joje yra Dievo prigimtis; joje yra Dievo gyvenimas; joje yra Dievo meilė... Jeigu mumyse yra dieviškoji prigimtis, mūsų dvasia niekada nepasakys mums nieko neteisingo. Ką jūsų dvasia jums bekalbėtų, tai visada bus teisinga...“

Toliau jis tęsia:

„Dvasiškai mes esame gimę iš Dievo ir dalyvaujame Jo prigimtyje... Dievo sėkla yra mano dvasioje, bet ne mano kūne.“[14]

Nepaisant akivaizdaus plagiato, Heiginas tvirtina, kad gavo savo mokymus asmeniškai iš Kristaus „priešais jo sostą“ per aštuonis asmeninius susitikimus su juo. Heiginas, visiems savo kritikams pranašaujantis greitą mirtį nuo vėžio, platina mokymą apie gerovę, sveikatą ir valdžią, kurie turi būti prienami tikinčiajam.

Heiginas, išplėtojęs Keniono teorijas į blogąją pusę, atvirai užsiima okultine praktika. Jis ne tik giriasi savo garsiaisiais apsilankymais pragare ir rojuje, bet ir išėjimais iš kūno. Vienu atveju, kaip tvirtina Heiginas, vidury savo pamokslo jis netikėtai persikėlė į praeitį. Jo kelionė pasibaigė ant galinės kažkokios mašinos sėdynės, kur jis galėjo stebėti, kaip jauna jo bažnyčios lankytoja ištvirkavo su vairuotoju. Visa tai truko maždaug penkiolika minučių, o po to Heiginas staiga pajuto, kad yra savo bažnyčioje ir kviečia bendruomenės narius melstis[15].

Heiginas (gimęs 1917 m.) nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios pradėjo vadovauti milžiniškai Biblijos mokyklai, kuri vadinasi Biblinio parengimo centru „Rhema“, JAV Oklahomos valstijos Tulsos mieste. Jo tikėjimas platinamas per žurnalą „Tikėjimo žodis“ ir daugelį kitų masinių leidinių.

Be Heigino, „Tikėjimo sąjūdžiui“ priklauso tokie tam tikruose ratuose žinomi pamokslininkai ir „stebukladariai“, kaip Kenetas Kouplendas (Kenneth Copeland), Džimas Keismenas (Jim Kaseman), Džonas Brandstremas (John Branndstrom), Čarlzas Kepsas (Charles Capps), Džonas Vimberis (John Wimber), Polas (Deividas) Jongi Čo (Paul (David) Yonggi Cho), Morisas Seruljo (Maurice Cerullo), Rainhardas Bonkė (Reinhard Bonnke), Rodnis Houvardas Braunas (Rodney Howard-Brown), Benis Hinas (Benny Hinn) ir daugelis kitų.

Kiekvienas iš jų kultivuoja ypatingus, tik jam vienam būdingus skandalingus išsišokimus ir ekstravagantiškus pasisakymus. Bennis Hinas (beje, gimęs kaip arabų kilmės stačiatikis) žinomas, be kita ko, dėl savo „stebuklingo“ švarko. Per savo gydymo seansus, apimtas ekstazės, jis nusiplėšia nuo savęs švarką ir muša juo trokštančius „šviežio Šventosios Dvasios patepimo“ žmones, kurie krūvomis griūva ant žemės. Hinas vadina save Šventosios Dvasios „pateptuoju“ ir tvirtina, kad Dvasia jam pranešė, pavyzdžiui, tokius dalykus: pradžioje moterys turėjusios gimdyti vaikus iš šono. Rainhardas Bonkė (jo pravardė yra „Dievo kombainas“) 1980 m. pagarsėjo, kai pažadėjo, kad Afrikoje nuskus šėtoną plikai iškart po to, kai jam pavyks Pietų Afrikos Respublikoje pastatyti tentą, skirtą 34 tūkstančiams žmonių. Tentas buvo pastatytas 1984 m., o po vienuolikos savaičių audra sudraskė jį į skutelius. Deividas Jongi Čo – žinomas korėjiečių charizmatikas, vadovaujantis, kaip jis pats tvirtina, „pačiai didžiausiai pasaulio bažnyčiai“ („Joido Pilnos Evangelijos Bažnyčia“ („Yoido Full Gospel Church“) – daugiau kaip 700 tūkstančių narių), neslepia okultinių savo „ketvirtojo matmens filosofijos“ šaknų. Pasak jo, „ketvirtojo matmens filosofija“ jam atsivėrė tada, kai jis bandė iš Dievo gauti atsakymą į klausimą: kodėl jogai, japonų sektos „Soka Gakkai“ ir kitų rytietiškų religijų nariai gali daryti stebuklus, o šiuolaikinėje bažnyčioje stebuklų neatsitinka? Ir tada Šventoji Dvasia jam atsakiusi:

„Pasižiūrėk į „Soka Gakkai“ narius. Jie priklauso šėtonui, žmogaus dvasia susijungia su šėtono dvasia ketvirtajame matmenyje, taigi jos abi (kartu) viešpatauja kūnams ir aplinkybėms... būtent tokiu būdu žyniai Egipte vadovavo įvairiems įvykiams ir reiškiniams, kaip tai darė ir Mozė... Mums reikia pasiekti ketvirtąjį Šventosios Dvasios matmenį.“[16]

1983 m. Švedijos mieste Upsaloje buvo sukurtas fondas „Gyvenimo žodis“ („Livets Ord“, „Word of Life“), kuriam pradėjo vadovauti pamokslininkas Ulfas Ekmanas (Ulf Ekman), pagrindinis „Klestėjimo teologijos“ lyderis Skandinavijoje ir dvasinis jos eksporto į Rusiją vadovas. 1981–1982 m. Ekmanas mokėsi Heigino (Hagin) Biblijos mokykloje JAV, ir nuo to laiko tarp amerikietiškos ir skandinaviškos „Klestėjimo teologijos“ palaikomi glaudūs ryšiai. Švedijoje „Gyvenimo žodis“ yra populiarus – jis turi daugiau kaip 200 filialų visoje šalyje, o žurnalas „Livets Ord“ leidžiamas 35 tūkstančių egzempliorių tiražu, kas Švedijoje yra pakankamai solidu.

Dauguma „Klestėjimo teologijos“ pamokslininkų yra liūdnai pagarsėję savo skandalais, išgydymų suklastojimais ir finansinėmis machinacijomis. Tokia yra išvirkščia „Tikėjimo sąjūdžio“ pusė. Ši tendencija neaplenkė ir Rusijos. Vienas žymiausių „Klestėjimo teologijos“ pamokslininkų Rusijoje Aleksejus Lediajevas (jo sekta vadinasi „Cerkov novoje pokolenije“) savo viešuose pasisakymuose ciniškai prisipažįsta, kad pagrindinis bažnyčios sukūrimo tikslas – tai „savo avių kirpimas“ ir „septynių kailių nulupimas nuo jų“[17]. Dėl „neocharizmatikų“ kaltės atsitiko tragiški įvykiai nuošaliame Jakutijos Aldano mieste, kur sektos lyderiai mušdavo savo adeptus, ypač vaikus (sektantai užmušė mažiausiai vieną vaiką). Likus keletui mėnesiui iki to įvykio, lygiai dėl tokio paties kaltinimo sekėjų ir jų vaikų sumušimu bei nužudymu buvo areštuoti neosekmininkų sektos lyderiai Brazilijos džiunglių glūdumoje[18].

 

Kelionė į pragarą – skiriamasis „Tikėjimo sąjūdžio“ lyderių bruožas

Pasak „Tikėjimo sąjūdžio“ mokymo, žmogus yra dvasia, kuri turi sielą ir gyvena kūne. Kūnas – tai blogis, purvas ir niekšybė, tad reikia stengtis jo atsikratyti: tik dvasioje pasireiškia žmogaus asmuo ir tapatybė, tik dvasia yra sukurta pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Siela ir kūnas yra valdomi šėtono, jie negali bendrauti su Dievu[19]. Taigi mes matome ryškų dualizmą: perskyrą tarp kūno ir sielos iš vienos pusės ir žmogiškosios dvasios – iš kitos. Tai aiškiai prieštarauja krikščionybei, kuri moko apie dvasios, sielos ir kūno vienybę žmoguje. Prisikėlimo metu visi trys elementai vėl susijungs, ir tik tada bus atkurta žmogaus asmenybės pilnatvė.

Neosekmininkai teigia, kad kiekvienas nekrikščionis turi šėtono prigimtį, beje, krikščionis, savaime suprantama, yra tiktai tas, kuris „atgimė Dvasioje“. Vadinasi, visi mes, krikščionys stačiatikiai, turime šėtono prigimtį ir tik tada, jeigu priimsime „krikštijimą Dvasia“ bei įstosime į vieną iš naujųjų penkiasdešimtininkų sektų, galėsime savo dvasioje gauti dieviškąją prigimtį. Būtent taip: tik sekta gali mus atvesti į išganymo kelią, kadangi net Dievas neturi galios išgelbėti žmogaus nuo amžinos pražūties, o štai įšventintieji „Gyvenimo žodyje“ gauna dieviškąją prigimtį ir išsivaduoja iš nuodėmės; jie patys įgauna galią priversti Dievą juos išgelbėti. Šią galią paliudiją dvasinės dovanos: „kalbėjimas kalbomis“, „išgydymai“ ir kt.

Ulfas Ekmanas į garso juostelę įrašytame interviu pareiškė:

„Jūs savo viduje turite atominę bombą... Pats Dievas gyvena jumyse! Tai reiškia, kad jūs galite pasiekti visą galią, kurią turi Dievas, visą išmintį, kurią turi Dievas, ir visą meilę, kurią turi Dievas!“[20]

Tačiau nors jau atsivertusio žmogaus dvasia tampa visiškai laisva nuo nuodėmės, jo siela bei kūnas ir toliau išlaiko ryšį su šėtoniškuoju pasauliu (vėl griežta perskyra tarp sielos ir kūno). Heiginas kalba:

„Ta žmogaus dalis, kuri gimsta iš aukštybių, – tai jo dvasia. Žmogaus dvasia gauna amžiną Dievo gyvenimą ir Dievo prigimtį.“[21]

Nepaisant visos tos spiritualizacijos, neosekmininkams nėra svetimas ir tikėjimas talismanais bei apsauginiais veiksmais. Įžymus pastorius ir gydytojas TL Osbornas (TL (Tommy Lee) Osborne) už mokestį išsiuntinėja savo pasekėjams „palaimintas“ korteles ir skareles, kurie neva turi juos apsaugoti nuo nelaimių ir išgydyti nuo ligų. Vienas tyrinėtojas rašo apie Osborną:

„Kvadratinis medžio gabalėlis tapo Osborno beskonybės viršūne. Tokius gabalėlius jis išsiuntinėjo 1976 m. lapkritį. Jie neva buvo pagaminti iš senos platformos, ant kurios Osbornas stovėjo vieno iš susirinkimų metu, kai jam atliekant išgydymo seansą įvyko daug stebuklų. Ant jos neva dvi valandas gulėjo vieno klausytojo lavonas, o po to jis buvo prikeltas iš numirusių. Dievas apreiškė Osbornui, kad jėga, kuri buvo ant platformos, egzistuos ir kiekvienoje jos dalyje. Kiekvienam aukotojui Osbornas išsiųsdavo mažą medinį gabalėlį: „Nedovanok jo niekam ir nepamesk jo, kruopščiai jį saugok, kadangi jis skirtas asmeniškai tau ir yra niekuo nepakeičiamas!“ Palyginus šiuos kvadratėlius, pasirodė, kad jie yra skirtingos kilmės, padaryti ne iš tos pačios lentos.“[22]

Heiginas tvirtina, kad tikrieji krikščionys – tai tie, kurie buvo pakrikštyti Dvasioje. Krikštijimą vandeniu jis ne itin vertina. Savo knygoje „Jėzaus vardas“ jis rašo:

„Tikintysis gali būti pakrikštytas vandeniu, taip išoriškai paliudijant, kas su juo atsitiko, gimus iš naujo. Krikštijimas vandeniu jūsų neišgelbėja. Aš tai žinau. Aš buvau pakrikštytas vandeniu, ir aš numiriau, ir buvau pasiųstas į pragarą!“[23]

Kaip jau rašėme anksčiau, tokios kelionės būdingos Heiginui. Jis aprašo jas knygoje „Aš nukeliavau į pragarą“[24]. Toje pačioje knygoje jis pasakoja ir apie savo kelionę į dangų, kur jis stovėjo labai arti prie Dievo Sosto.

Taigi Heiginas buvo pragare, tačiau staiga į jį kreipėsi „balsas iš dangaus“, ir Heiginas buvo perkeltas iš pragaro tiesiai į Teksasą: „Aš materializavausi prie lovos krašto Teksaso valstijos McKinny miesto North-College gatvės 405 namo pietiniame miegamajame“[25].

Taip jis gimė iš aukštybių. Po daugelio metų jis antrą kartą apsikrikštijo vandeniu, tačiau geriau nuo to nepasijuto, nes jo sieloje gimė įtarimas, kad žmogus, kuris jį krikštijo, nebuvo išgelbėtas: „Taigi aš nusprendžiau palaukti ir galiausiai radau žmogų, kuris buvo išgelbėtas ir turėjo savo gyvenime Dievo duotą galią mane pakrikštyti“[26].

BUS DAUGIAU