„Krišnos sąmonės organizacija“ (I)

Ketvirtoji dalis

Pseudoinduistinės sektos

 

8 skyrius. „Krišnos Sąmonės Organizacija“[1]

Viešpats Jėzus sako, kad Jis yra Dievo sūnus. Jis – ne Dievas, bet Jo sūnus… Tarp Dievo ir Dievo sūnaus negali būti kivirčų. Jėzus yra sakęs: „mylėkite Dievą“, o Krišna – Aukščiausiasis Dievo Asmuo – sako: „mylėkite Mane“. O tai yra tas pats.

Šrila Prabhupada[2]

 

Aš esu Yama, mirties Dievas… Aš esu viską praryjanti mirtis… Aš esu laikas, didysis pasaulių griovėjas, ir atėjau čia, kad sunaikinčiau visus žmones.

Krišnos žodžiai apie save knygoje „Bhagavat-Gita, kokia ji yra“[3]

 

1. Tarp mūsų krišnaistų Indijos ir tikrosios Indijos yra toks pat skirtumas, kaip tarp „Zuko“ miltelių ir natūralių vaisių sulčių

Tarptautinė Krišnos Sąmonės Organizacija (TKSO) (International Society for Krishna Consciousness (ISKCON)) šiandieninėje Rusijoje veikia labai aktyviai. Sektos Rusijos skyrius vadinasi „Krišnos sąmonės bendrijų centras Rusijoje“. TKSO galima apibūdinti kaip pseudoinduistinę sinkretinę prozelitinę postmodernistinę neopagonišką totalitarinę sektą.

Yra paplitusi nuomonė, kad krišnaistai yra geri, atlapaširdžiai vaikinai. Žinoma, keistoki: skuta galvas, palikdami pakaušyje Zaporožės kazokų „uodegėlę“, vaikšto apsivynioję oranžinėmis užuolaidomis ir labai jau įkyriai siūlo gatvėse savo knygas, pataikūniškai žiūrėdami į akis. Bet užtat jie yra vegetarai ir nė musės nenuskriaus. Tai ko gi juos visi „ėda“? Be to, jie yra kankiniai: sovietiniais laikais jiems teko kalėti, o jie kenčia tiktai dėl savo pacifizmo.

Kiekvienas iš jūsų yra matęs krišnaistus miestų gatvėse, per televiziją, jie jau seniai yra tapę įprasta mūsų gyvenimo dalimi. Juos mėgsta filmuoti, jie yra egzotiški ir „puošia“ mūsų pilkąją kasdienybę. Kas tiesa, tas tiesa – šnekant su tais vaikinais, daugelis iš jų atrodo tyri ir nuoširdūs. Neabejoju, kad daugelis eilinių krišnaistų tokie ir yra. Tačiau problema, kaip visuomet, nepriklauso nuo asmeninių konkretaus sektanto savybių – šie žmonės yra aukos – bet kyla iš paties mokymo principų. Ir žinoma, iš žmonių, kurių aukomis tapo šie vaikinai, o taip pat paties mokymo kūrėjų: istorija liudija, kad eiliniai krišnaistai, jų vadovams įsakius, nesusimąstydami vykdydavo nusikaltimus. Krišnaistų prekeiviai knygomis, kuriuos jūs matote gatvėse, yra apgaulės aukos, tačiau jie (savo noru ar ne) siekia apgauti ir jus.

Pavyzdžiui, apgaulė yra tai, kad krišnaistai prisistato kaip senosios (5 tūkstančių metų) vedų tradicijos pasekėjai, o taip pat 500-milijoninės (arba 700-milijoninės ar net milijardinės) induizmo armijos nariai. Tačiau, pirma, vedų raštus buvo pradėta formuoti apie 1500 m. prieš Kristų, t. y. tik maždaug prieš 3500 metų. Antra, induistų šventasis tekstas „Bhagavat-Gita“, į kurį jie apeliuoja, iš viso nepriklauso vedoms. „Mahabharata“ (kurios dalis yra „Bhagavat-Gita“) yra palyginti naujas indų epas, galutinai susiformavęs tik apie pirmojo tūkstantmečio po Kr. vidurį, o krišnaistų knygelė „Bhagavat-Gita, kokia ji yra“ tėra adaptuotas (ir amerikanizuotas) originalo perpasakojimas su komentarais. Trečia, patys Vakarų krišnaistai turi ne daugiau ko bendro su tradiciniu induizmu, nei berniukas, prisikaišiojęs į plaukus plunksnų ir nusidažęs veidą akvareliniais dažais, su tikrais apačais ir mohikanais. Žymi rusų indologė Irina Gluškova, Rusijos Mokslų Akademijos Orientalistikos instituto Indijos tyrimo centro darbuotoja, šia tema rašė taip: „Tarp mūsų krišnaistų Indijos ir tikrosios Indijos yra toks pat skirtumas, kaip tarp „Zuko“ miltelių ir natūralių vaisių sulčių“[4].

Ne itin dori yra ir krišnaistų, kuriuos jūs matote gatvėse, naudojami literatūros platinimo būdai. Jų dažnas metodas yra toks: „Sveiki! Jūs man labai patikote, Jūsų veidas yra toks inteligentiškas“, arba: „Man atrodo, kad Jūs esate labai išmintingas žmogus. Norėtume pasiūlyti Jums dovaną“. Ir paduoda knygelę margu viršeliu. Žmogus ima knygelę į rankas. Jis yra labai susigraudinęs, juk jam asmeniškai įteikia dovanėlę – ir dar tokią patrauklią knygą! Jis dėkoja dosniam ir labai draugiškam nepažįstamajam, kuris, atrodo, yra nuoširdžiai juo susidomėjęs.

O tuomet jam sakoma: „Gal galėtumėte kiek nors paaukoti mūsų labdaros bendrijai?“ Žmogus klausia: „O kiek reikėtų paaukoti?“ Jam sako: „Na, tarkime, 200 rublių.“ – „Nejaugi ši knygelė kainuoja 200 rublių?“ – „Ne, knygelę mes Jums dovanojome, bet Jūs paaukokite kilniems tikslams.“ Čia jau prasideda psichologinė prievarta: atsisakyti neįmanoma, juk dovana jau priimta. O šiurkščiai grąžinti ją lyg ir nepatogu: „Juk nepažįstamasis buvo toks mandagus, dar pavadino mane protingu ir inteligentišku! Negaliu gi aš dabar elgtis neinteligentiškai!“ Taip žmogus sumoka 200 rublių už knygą, kurios jis nepirktų ir už penkis rublius.

Šie mieli ir nuoširdūs vaikinai yra atitinkamai apmokomi vilioti iš žmonių pinigus, pasitelkiant apgaulę ir begėdišką psichologinį šantažą. TKSO leidžia specialius žurnalus, kuriuose „platintojai“ mokomi įvairiausių būdų nepasitraukti nuo žmogaus, kol jis neduos pinigų; „simpatiškiems“ gatvių knygnešiams rengiami specialūs agresyvios prekybos seminarai. Tarp individualių platintojų ir tarp vieno miesto ir įvairių miestų sankirtano[5] grupių vyksta nuolatinis ir labai nuožmus lenktyniavimas, kas išplatins daugiau knygų, kas pelnys daugiau pinigų. Ir vargas tiems, kurie atsidurs tarp pralaimėjusių... Krišnai ir jo Sąmonės Organizacijai visuomet reikalingi „lakšmi“ (pinigai). Kuo daugiau žmogus atneša pinigų, tuo labiau jis myli Krišną ir tiki juo. Jokios kitos aplinkybės negali būti esminės[6].

Mes esame gavę pranešimų, kad krišnaistai lankosi maskviečių butuose, prašydami aukų dvasinei seminarijai, neįspėdami, kad tai bus krišnaistų seminarija. Beje, tokie jų juokeliai yra patys nekalčiausi.

Juk TKSO steigėjas „didysis guru“ Prabhupada mokė, kad Krišnos vardan yra leistinas „transcendentinis gudravimas“. O tai pateisina bet kurią apgavystę ir bet kurį sukčiavimą, apie kurios papasakota anksčiau.

Įdomu, kad jeigu besikalbėdamas su jumis krišnaistas sužino, jog jūs esate stačiatikis, tai jis pirmiausiai pradės jums priekaištauti dėl Biblijos priesakų nevykdymo. „Biblijoje, atseit, sakoma „nežudyk“, o jūs žudote ir valgote gyvūnus“. Galima jiems ilgai aiškinti, kad šis priesakas nėra susijęs su gyvūnais, kad žydų kalboje „gyvūnų skerdimas“ ir „žmonių žudymas“ yra išreiškiamas visiškai skirtingais žodžiais, – jie nieko neišgirs. Juk šis argumentas buvo pateiktas paties Prabhupados, o jis niekados nėra klydęs, nes tokį aukštą dvasingumo lygmenį pasiekęs žmogus iš principo negali klysti – kiekvienos jo frazės prasmė yra absoliuti.

Tačiau svarbiausia yra netgi ne tai. Paradoksalu, kad pagal Krišnos mokymą gyvūnų žudyti negalima, o žmones tikrai galima, o kartais netgi būtina, ypač jeigu jie priklauso Krišnos nekenčiančių demonų veislei[7]. Privertus žmogų jo žudymo momentu skaityti mantrą „Hare Krišna“, jo tolesnis likimas, jo karma taps daug geresnė.

 

2. Krišnaistų atsiradimo TSRS 1971 metais istorija yra gana įtartina

Prisiminkime TKSO istoriją. Ji prasidėjo 1966 metais, į Niujorką atvykus senyvam indų vienuoliui Abhajui Čaranui De (Abhay Charan De) (1896-1977). Krišnaistai teigia, kad jie priklauso senovės indų tradicijai. Iš tikrųjų jų tradicija buvo pradėta 1966 metais šio vienuolio (sanyasin), kuris save „kukliai“ vadino „Jo Dieviškoji Malonybė“ Šri Šrimadas Svamis Bhaktivedanta Šrila Prabhupada (His Divine Grace Sri Srimad Swami Bhaktivedanta Srila Prabhupada)[8].

Prabhupados biografijoje prieš jam įsteigiant sektą buvo nedaug epizodų, savo skandalingumu prilygstančių Habardo, Muno ar Džozefo Smito gyvenimui. Išoriškai viskas atrodė daugmaž padoriai. Tačiau visas šios sektos, kuri per 35 savo egzistavimo metus pelnė vieną labiausiai kriminalinių reputacijų, steigėjo gyvenimas buvo liudijimas jo vienintelės, jį visą apėmusios aistros – begalinio garbės troškimo ir nežaboto, tiesiog velniško išdidumo. Pakanka žvilgtelėti į jo nuotrauką (ją galima rasti kiekviename krišnaistų leidinyje), ir tai taps akivaizdu. Pasak Prabhupados, jo guru jam prisakęs skleisti Krišnos mokymą Vakaruose. Tačiau jaunystėje Abhajus Čaranas neskubėjo įgyvendinti savo mokytojo priesako; jis pabuvo verslininku, platintoju, farmacinių preparatų pardavėju. Tiems užsiėmimams skyrė didesnę savo gyvenimo dalį. Jis labai tikėjosi praturtėti, tačiau visi jo finansiniai sumanymai žlugdavo. Supratęs, kad verslas neleis jam pasiekti trokštamo tikslo, Abhajus prisiminė savo mokytojo priesaką ir, jau būdamas senyvo amžiaus, pradėjo leisti anglų kalba žurnalą apie krišnaizmą, pavadinimu „Atgal prie Dievo“. Nuo pat gimimo Prabhupada priklausė induizmo srovei, kurioje yra garbinamas vienintelis dievas Krišna. Krišnaistai save vadina monoteistais, bet tam galima pritarti tiktai pažįstant juos labai paviršutiniškai ir tik iš dalies.

Jie garbina dievą, kurį vadina Krišna (sanskrito kalba jis reiškia „juodas“, „tamsus“ arba „tamsiai mėlynas“ – iškalbingas vardas)[9]. Jo, kaip aukščiausiosios dievybės, garbinimo sąjūdis buvo pradėtas Indijoje XVI amžiuje pamokslininko Čaitanjos (Chaytanya). Čaitanjos pasekėjai vaikščiodavo Indijos miestų gatvėmis, mušdavo būgnelius ir, apimti orgiastinės ekstazės, ragino visus garbinti dievą Krišną. Prabhupada skelbė, kad jis yra kilęs iš mokytojų, kurie buvo tiesiogiai susiję su šiuo XVI amžiaus mistiku. Toliau mes pamatysime, kiek yra pagrįstas toks teiginys.

Čaitanja skelbė, kad pragaištingo fizinio pasaulio poveikio galima išvengti tik gavus Krišnos palaiminimą. Pats Čaitanja krišnaistų yra laikomas bendru jų dievo Krišnos ir jo mylimos meilužės Radhos įsikūnijimu: Krišna buvo nutaręs įsikūnyti į Radhą, siekdamas suvokti visą jos meilės bei ištikimybės sau jėgą, ir šiuo įsikūnijimu buvo tapęs Čaitanja. Kaip mokė Čaitanja, pagrindinis mylinčiųjų Krišną tikslas – mylėti jį taip, kaip mylėjo Krišną jo gausios meilužės piemenaitės.

Krišna yra piemenų dievas, kurio kultas tapo populiarus Indijoje VI-IX a. po Kr. Savo būdo bruožais jis labiausiai primena graikų dievą Hermį – išdykusį, žaismingą ir suktą piemenį:

„Tarp visų sukčiavimo atmainų Aš esu azartinis lošimas, Aš – švytėjimo spindesys, Aš – pergalė, Aš – nuotykis, Aš – stipruolio jėga. KOMENTARAS: Visatoje egzistuoja daugybė įvairių sukčių tipų. Tarp visų sukčiavimo rūšių azartinis lošimas yra aukščiausio lygio sukčiavimas, todėl jis atstovauja Krišną. Krišna, būdamas Aukščiausiąja Dievybe, gali būti klastingesnis už bet kurį eilinį žmogų. Jeigu Krišna nutars apgauti žmogų, niekas negalės pranokti jo klastingumo[10]. O, Viešpatie, niekas negali suprasti Tavo transcendentinių žaidimų, kurie... gali bet ką suklaidinti.“[11]

Dažnai Krišna yra vaizduojamas kaip paburkęs, putnus, panašus į moterį jaunuolis (beje, krišnaistai yra įsitikinę, kad nieko gražesnio nesama: „Atsitiktinai pamatęs savo nuostabaus kūno atvaizdą grindų brangakmeniuose, Krišna sušuko: „Nieko gražesnio man neteko matyti!“)[12].

Jis patyrė meilės linksmybių su nesuskaičiuojama daugybe piemenaičių, ir jam atsidavusiųjų užduotis yra lygiai taip pat jį mylėti. Tuomet jie išeis iš amžinųjų persikūnijimų sansaros rato, įeis į Krišnos dangaus rūmus Vaikunitihos[13] planetose ir tenai atsiduos amžinos meilės su juo pramogoms dangaus giriose. Taip rašoma po iliustracija knygoje „Atsidavimo nektaras“: „Puoselėdamas savyje sutuoktinio meilę Krišnai, jam atsidavusysis gali patekti į Dvaraką, kur taps viena iš Viešpaties žmonų“.

Kai kurie Čaitanjos pradėtos linijos guru yra laikomi gausių Krišnos meilužių – tų pačių piemenaičių – įkūnijimu. Tai yra ypatinga garbė: jos grįžta į žemę ir įsikūnija į kurį nors barzdotą ar bebarzdį guru.

Septintame XX a. dešimtmetyje neoinduizmas tampa populiarus Vakaruose, ir daugelis guru prisitaiko prie vakarietiško gyvenimo būdo: pradeda valgyti mėsą, vilkėti vakarietiškais drabužiais, nes kitaip, kaip jiems atrodo, gausių pasekėjų Vakaruose nesulauksi. Tačiau Prabhupada buvo savaip asketiškas žmogus: jis vadovavosi kita, daug stipresne aistra. Savo mokiniams jis griežtai pareiškė: jokių vakarietiškų drabužių, jokios mėsos – reikia griežtai laikytis visų Indijos buities reikalavimų. Jis perkeldavo išorinius Indijos gyvenimo aspektus į Vakarų dirvą, teigdamas, kad tik šiuo keliu eidami ištvirkę Vakarai gali išsigelbėti[14]. Jo mėgstama metafora buvo tokia: Vakarai yra akli (dvasine prasme), o Rytai – raiši (t. y. materialiai skurdūs). Susijungę jie pasieks tobulybę. Bekojo aklojo vaizdas – nieko sau tobulybė!

Pats Prabhupada buvo vedęs ir turėjo vaikų, tačiau kažkuriuo momentu, jau būdamas senyvo amžiaus, paliko savo žmoną ir tapo sanjasinu, t. y. visiškai pasišventė dievui. Nepaisant to, kad vienuolis neturi turėti fizinių santykių su moterimi, induizmo praktikoje jam leidžiama gyventi viename name su šeima. Prabhupada taip pat kurį laiką nepaliko savo šeimos. Kažkada jis papasakojo, kad kartą, kai jis buvo giliai pasinėręs į mintis apie dievą, jo žmona, labai mėgusi arbatą (o jam, kaip sanjasinui, šis dirginantis gėrimas buvo uždraustas), pardavė kažkurią jo šventąją knygą, norėdama nusipirkti sau ką nors saldaus prie arbatos (eilinė Prabhupados finansinė schema buvo žlugusi, ir šeima turėjo mažai pinigų). Jis taip įsižeidė, kad paliko ją ir vaikus, visiems laikams išėjo iš namų ir nuo to laiko niekuomet nesidomėjo jų likimu. Pasišventimas dievui pasiekus brandos amžių yra būdingas indų vyrams, kurie savo gyvenimą traktuoja kaip keturis vieną po kito sekančius etapus: mokymąsi, šeimyninį gyvenimą, o senatvėje – atsiskyrėlio ir po to maldininko gyvenimą. Tad Prabhupados poelgis buvo visai įprastas jo amžiaus ir kultūros kontekste. Tačiau šio žmogaus veiklos Vakaruose dėka dešimtys tūkstančių jaunų žmonių (o ne senukų) palikdavo savo šeimas, artimuosius ir gimines ir pereidavo į vergiją išdidžiajam indų garbėtroškai bei jo sukurtai totalitarinei organizacijai!

Prabhupada tikėjosi įsteigti savo sektą Indijoje, bet jam nepavyko – ten buvo per didelė konkurencija. Jis ėmėsi intrigų, bandė susirasti sau rėmėjų tarp aukščiausios valdžios atstovų[15], bet geidžiamų rezultatų nepasiekė. Tada nutarė pabandyti siekti savo tikslų Amerikoje, juo labiau, kad nuvalkiotas rytietiškas dvasingumas ten buvo betampąs vis paklausesne preke. Būdamas 69 metų amžiaus, jis, kaip byloja krišnaistų legenda, su keliais doleriais kišenėje, puodų rinkiniu (nekęsdamas visko, kas materialu, šis guru negalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo be indiškos virtuvės) ir skėčiu įlipo į Indijos krovininį laivą, kuris jį nemokamai nuplukdė per vandenyną. Tokiu būdu jis atvyko į Niujorko uostą. Surinkęs iš pažįstamų šiek tiek pinigų, Prabhupada išsinuomojo buvusios parduotuvės patalpas viename skurdžių rajonų ir vitrinoje pakabino skelbimą, kad skaitys paskaitas apie „Bhagavadgitą“. Primenu, kad „Bhagavadgita“ yra viena iš Indijos epo knygų, kurioje Krišna moko išminties savo pasekėją Ardžuną.

Pradžioje reikalai buvo prasti. Kažkuriuo momentu, kai Prabhupada buvo visiškai nusivylęs, nes įplaukų vis nebuvo, ir jau ketino išvažiuoti, staiga, kaip sakoma, jį pagavo srovė: tai buvo bytnikų saulėlydžio ir hipių sąjūdžio pradžios laikotarpis. Visi jie labai domėjosi indų išminties lobiais. Kai kurie iš pirmųjų Prabhupados mokinių pasirodė esą gana aktyvūs ir įtakingi bohemos sluoksniuose, todėl reikalai šiek tiek pajudėjo. Į grupę stojo ir jaunieji pacifistai, protestuojantys prieš karą Vietname. Jaunimą ypač traukė rytietiška egzotika. Be to, naujasis mokytojas įpareigojo juos laikytis labai griežtų dorovinių nuostatų, o tai irgi atrodė kažkas naujo ir gaivaus šiems visko pertekusiems žmonėms. Hipiai siekė kažkuo išsiskirti iš pilkos kapitalistinio isteblišmento minios, o nuskusta galva su plaukų kuokštu išsiskiria net labiau nei ilgi plaukai. Indiški vyrų šafrano „dhoti“ arba moterų įvairiaspalviai „sari“ taip pat labiau traukia akį nei išsiuvinėti džinsai ar išpaišyti marškinėliai. Be to, šokiai gatvėse, šventinė aplinka su būgneliais ir cimbolais, bekompromisis iššūkis vartotojiškai visuomenei – visa tai buvo labai neįprasta ir įdomu.

1968 metais Prabhupada įsteigė nuosavą spaustuvę. Su juo susipažino populiarus to laikotarpio Amerikos poetas – bytnikų atstovas Alenas Ginzbergas (Allan Ginsberg), domėjęsi Rytais. Jis atėjo pas Prabhupadą ir pradėjo teikti „išminčiui“ pagalbą skleidžiant jo mokymą. Netrukus krišnaistams pavyko sudominti grupę „The Beatles“, kurie leido sektai naudotis savo vardu. Vienas iš keturių garsiosios grupės narių Džordžas Harisonas (George Harrison) padėjo krišnaistams išleisti jų mantros plokštelę, o vėliau ir pats išleido dainą su krišnaistų melodija. Iširus „Bitlų“ grupei, jis net išleido Krišnai skirtą plokštelę „Gyvenimas materialiajame pasaulyje“. Visa tai didino sektos populiarumą. Harisonas rėmė TKSO ir pinigais, net padovanojo Prabhupadai pilį Londono priemiestyje, kurią buvo įsigijęs sau. Ši pilis ligi šiol yra TKSO štabas Anglijoje.

Prabhupada išvystė pašėlusiai aktyvią veiklą; nors jis pradėjo ją Vakaruose būdamas jau 70 metų amžiaus ir atrodė gana senyvas bei sunykęs, tačiau energijos jam netrūko. 1971 metais jis netgi buvo atvykęs į Sovietų Sąjungą. Apskritai krišnaistai labai mėgsta skųstis, kad jų sekta yra vienintelė iš naujųjų sektų (neskaitant jehovistų), kuri spėjo nukentėti nuo sovietų valdžios, tačiau pats krišnaistų atsiradimas TSRS yra labai įtartinas. Prabhupada atvyko 1971 m., būdamas skandalingai pagarsėjusio religinio sąjūdžio lyderiu. Jam leido įvažiuoti į šalį, jis vaikščiojo gatvėmis, atvertė į savo tikėjimą keletą žmonių, įsteigė organizaciją – ir visa tai vyko, kaip mums dabar sakoma, nežinant KGB, liko „organų“ lyg ir nepastebėta. Primenu, kad krišnaistus buvo pradėta kalinti ir persekioti tiktai 8-jo dešimtmečio pabaigoje, todėl visiškai natūralu būtų daryti prielaidą, kad su jais buvo siejamos tam tikros viltys, kurių jie kažkodėl nepateisino[16]. Praėjus trims metams po Prabhupados vizito, krišnaistams vėl buvo leista apsilankyti TSRS – šį kartą atvyko tikras desantas. Jie buvo atvažiavę į Maskvos tarptautinę knygų mugę, kur jiems buvo skirtas visas stendas. Sunku įsivaizduoti, kad 1971 metais KGB „apsižioplinęs“ įleido į TSRS Prabhupadą, o po trijų metų „nepastebėjo“ užsienio religinio sąjūdžio atstovų grupės. Visa tai atrodo gana paslaptingai. Bent jau toks gana įtartinas buvo krišnaizmo atsiradimas TSRS.

 

3. Krišnaistai yra sukūrę daugybę pinigų prievartavimo būdų

Sąjūdis palaipsniui plėtėsi bei stiprėjo ir netrukus pakvipo labai dideliais pinigais, kurie buvo renkami įvairiais sankirtanos būdais. „Atsidavusieji“ nėrėsi iš kailio, stengdamiesi surinkti kuo daugiau pinigų ir tuo įtikti griežtajam mokytojui. Prabhupada suprato, kad įsteigė ne tik sektą, bet ir turtingą tarptautinę korporaciją. Paleidęs šią mašiną, jis persikėlė į Indiją, kur apsigyveno legendinėje Krišnos tėviškėje Vrindavane, iš kur savo geležine ranka vadovavo sąjūdžiui ir su malonumu priimdavo dieviško garbinimo bei keliaklupsčiavimo ženklus. Kiekvienas jo žodis buvo įrašomas magnetofonu, kiekvienas noras – nedelsiant ir neprieštaraujant vykdomas. Kelis kartus per dieną mokiniai su didžia pagarba puošdavo didžiuliu gyvų gėlių vainiku jo išdžiuvusį ir susiraukšlėjusį seną kūną. Vietiniams centrams vadovavo jo statytiniai, ieškantys vis naujų būdų, kaip prievartauti iš žmonių pinigus. Nuo pradžių pripratę kaulyti pinigus buvę hipiai-krišnaistai toliau prašydavo jų gatvėse, tačiau netrukus vadovai sugalvojo daugybę veiksmingesnių būdų.

Pavyzdžiui, krišnaistų furgonėlis su užrašu „Radijo stotis“ sustoja automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro nedideliame Amerikos miestelyje. Iš jo išlipa akinančio grožio blondinė su mikrofonu rankoje, kurio laidas nutiestas iš furgonėlio, ir sako, kreipdamasi į praeivį: „Sveiki! Mes esame tiesioginiame eteryje! Kuo Jūs vardu? Dabar mes rengiame pagalbos benamiams vaikams maratoną. Ar Jūs mylite vaikus? O Jūsų žavingoji žmona? Primenu, kad mes esame tiesioginiame eteryje. Jūs galite perduoti jai linkėjimų. Kiek galite paaukoti pagalbai benamiams vaikams?“ Žinoma, esant tokiam spaudimui – juk suma buvo skelbiama „tiesioginiame eteryje“ – žmonės atiduodavo paskutinius pinigus. Beje, jokio radijo nebuvo, o mikrofono laidas niekur nebuvo prijungtas.

Bet visa tai tebuvo pokštai. Yra žinoma daugybė kriminalinių faktų apie tų laikų TKSO. Pavyzdžiui, krišnaistų misija Japonijoje plėšdavo juvelyrinių dirbinių parduotuves. Pagal jos parengtą sistemą pagrobtos vertybės būdavo gabenamos į Indiją, ten parduodamos, o gauti pinigai sudedami prie Prabhupados kojų. Kalifornijoje vietinė judėjimo vadovybė prekiaudavo narkotikais. Kaip žinoma, į sektą buvo įstoję daug hipių, tarp kurių narkomanija buvo gana paplitusi. Pirmieji krišnaistai, susipratę prekiauti narkotikais, vadovavosi maždaug tokia logika: tu buvai narkomanas, aš buvau narkomanas, mes tapome krišnaistais, pašventėme savo gyvenimą Krišnai, ir daugiau mes narkotikų nebevartojame. O tai reiškia, kad kuo bus daugiau Krišnos šventyklų, tuo mažiau bus narkomanų. Žmonės ateis į šventyklas ir atsisakys narkotikų – taigi, jeigu mes prekiausime narkotikais, o už gautus pinigus statysime Krišnos šventyklas, tai artimiausioje perspektyvoje narkomanų daugės, bet galų gale jų gerokai sumažės. Ši istorija pasibaigė užsakytu konkurento nužudymu (ją buvo užsakęs krišnaistų šventyklos prezidentas) ir visos vietinės TKSO vadovybės suėmimu.

Esama įrodymų, kad Prabhupada visa tai žinojo, nes gaudavo laiškų su skundais apie pradinių idealų iškraipymą, tačiau jis neatsakydavo į juos, o reikalaudavo vis daugiau ir daugiau pinigų[17]. Pinigų niekuomet nepakako, o jis reikalaudavo jų vis daugiau, veidmainiškai skųsdamasis, kad jo pasekėjai niekaip negali pasiekti tikrosios Krišnos sąmonės ir yra puolę žmonės. Taigi krišnaistų, kurie „nė musės nenuskriaustų“, istorijoje esama ir plėšikavimo, ir prekybos narkotikais bei ginklais, ir keleto žmogžudysčių, ir dar daug ko.