Religija, kuri žudo

Pirmoji dalis

Sektotyros įvadas

 

1 skyrius. Įvadas. Religija, kuri žudo

 

Aš – Dievo Sūnus. Nepažįstate Manęs ir nežinote Mano vardo. Pakilau iš šiaurės, ir saulėtekis – Mano kelių pradžia. Turiu septynerias akis ir septynerius ragus. Mano vardas – Dievo Žodis, ir Aš joju ant balto žirgo. Esu čia, žemėje, kad praneščiau jums Septintojo Angelo žodžius.

Pakilau iš rytų su gyvo Dievo žyme. Mano vardas – Kyras, apsireiškiau, kad sugniuždyčiau Babiloną. Atėjau kitaip nei galėjote įsivaizduoti savo užkietėjusiais protais. Apsupsiu jus už jūsų meilę šiam pasauliui.

Nubausiu jūsų dukras už jų nuogumą ir puikybę, jų rodomą Mano Tėvo namuose, o Mano angelai nuplėš nuo jų visus rūbus už beprotišką jų puikybę.

Jūsų jaunuoliai tyčiojasi iš mano gerumo. Jie atims Mano gyvybę, bet Aš prisikelsiu ir paimsiu jų gyvybes amžių amžiams.

Jūsų ganytojai užmokės už savo beprotybę. Jūsų prarasta kaimenė sudraskys jus į skutelius.

PASIRENKITE SUTIKTI SAVO DIEVĄ!

 

Vernonas Veinas Houelas (Deividas Korešas)

Kvietimas į vestuves, adresuotas Septintosios dienos adventistų bažnyčios nariams Pietų Kalifornijoje

1987 m. sausio 30 d.[1]

 

1. „Liaudies šventykla“

 

1978 m. lapkritį visą pasaulį sukrėtė žinia apie siaubingą Džimo Džonso (Jim Jones) vadovaujamos sektos „Liaudies šventykla“ („Peoples Temple“) baigtį. Klaikiuose kadruose, kuriuos parodė pagrindinės žiniasklaidos priemonės, buvo įamžinti vyrų, moterų ir vaikų kūnai, nenatūraliomis pozomis gulintys laukymėje vidury atogrąžų miško. Negyvi kūnai. Iš viso 912 žmonių. Jie įtikėjo savo lyderiu ir nusekė paskui jį į Gajanos džiungles, kur pradėjo statyti tobulą miestą, pavadintą sektos vadovo garbei Džonstaunu (Jonestown), o vėliau pakluso jo įsakymui įvykdyti savižudybę ir išgerti nuodų arba bent jau ne itin priešinosi, kai jiems buvo šaudoma į pakaušį. Vaikų nuomonės niekas neklausė: kūdikiams tirpalą purškė į burnas pipetėmis. Vyresni vaikai patikliai gėrė saldų gėrimą, motinų patiektą vienkartiniuose popieriniuose indeliuose. Gėrė, kad po kelių minučių būtų ištikti konvulsijų priepuolio ir vidurius draskančio nepakeliamo skausmo, o po to nurimtų amžiams.

Taip pasaulis akivaizdžiai pamatė totalitarinių sektų keliamą mirtiną pavojų. Iki tol naujai atsivertusiųjų į naujuosius religinius judėjimus tėvai ir artimieji skundėsi sektomis, kurios „plovė smegenis“ jų šeimos nariams ir neatpažįstamai juos pakeitė. Jau buvo pasirodžiusios publikacijos apie kriminalinę aibės naujųjų sektų veiklą ir jose vykstančius papiktinančius žmogaus teisių pažeidimus. Jau buvo atlikti pirmieji parlamentiniai vienos ar kitos sektos, sukėlusios šalies visuomenės ir vyriausybės susirūpinimą, veiklos tyrimai. Jau pagarsėjo pirmi teismo procesai, inicijuoti pačių sektų arba nukreipti prieš jas.

Bet visa tai buvo pakankamai abstraktu, į tai galima buvo žvelgti su nepasitikėjimu ar skepticizmu. Dabar pasaulis akivaizdžiai pamatė, kad sektos žudo. Kadrai su Džonstauno aukomis yra lygiaverčiai nuotraukoms iš GULAGo, Osvencimo arba Kambodžos diktatoriaus-žudiko Pol Poto „mirties laukų“.

Įdomu, kad mūsų šalies agitacinė propaganda, intuityviai pajutusi sektos „Liaudies šventykla“ giminingumą sovietiniam komunizmui, išleido aibę straipsnių apie pažangaus veikėjo Džimo Džonso „socialistinę komuną“, kuri neva norėjo emigruoti į TSRS ir už tai buvo žvėriškai išžudyta CŽV agentų. Beje, apie religinį ir sektantišką marksizmo-leninizmo pobūdį parašyta jau pakankamai daug.

Tiesą sakant ir Džimas Džonsas, kurdamas savo „tikrai krikščionišką“ religinę sistemą, naudojo daugelį marksizmo elementų, derindamas juos su okultinėmis praktikomis bei Rytų religijų nuotrupomis. Pažadėjęs jį dievinantiems savo sektos pasekėjams rojų žemėje ir amžiną palaimą danguje, jis nesugebėjo sugalvoti nieko geresnio už tą patį GULAGą su visais mums gerai žinomais jo požymiais.

Viskas prasidėjo Mineapolyje, o vėliau buvo tęsiama San Franciske, kur „evangelinę“ Džonso grupę už jos „socialinį“ kryptingumą ir kreipimąsi į beturčius bei bedalius gyventojų sluoksnius labai pamėgo įvairūs liberalieji protestantai. Net kairiosios pakraipos miesto valdžia pradžioje rėmė „Liaudies šventyklą“ ir skyrė jos lyderiui atsakingas visuomenines pareigybes.

Tik po keleto metų pradėjo plisti gandai apie Džonso sektoje įvestą griežtą tikinčiųjų kontrolę, finansines rinkliavas, lyderio sudievinimą, žiaurias bausmes, seksualinę prievartą ir kitus žmogaus teisių pažeidimus. Pakvipo skandalu ir Džonsas paskelbė apie naują, įkvėptą iš aukščiau spendimą – visi turi palikti morališkai smukusį miestą ir vykti į Lotynų Ameriką, į Gajaną, kur nuostabiame šiltame klimate, neliestuose miškuose, gryname ore, toli nuo Amerikos miestų purvo, ištvirkimo ir socialinės neteisybės tikri tikintieji susikurs žemiškąjį rojų. Didžioji dalis apglumintų ir savo „dieviškojo“ lyderio įbaugintų tikinčiųjų nusekė paskui jį.

Tuo metu Džonsas jau atvirai pasiskelbė esąs Kristaus, Budos, pranašo Babos (bahaizmo pradininko), Lenino ir paties Visagalio Dievo reinkarnacija (suprantama, kad jis laikė Kristų ne Dievu, o didžiu socialiniu reformatoriumi). Sektos susirinkimuose adeptai šokdami choru giedojo primityvius eilėraštukus, privesdami save iki ekstazės:

„Turiu tau apsakyti,

Turiu tau apsakyti,

Turiu tau apsakyti,

Turiu tau apsakyti, kaip Džimas Džonsas pakeitė mano gyvenimą,

Turiu tau apsakyti,

Turiu tau apsakyti,

Turiu tau apsakyti, kaip Džimas Džonsas pakeitė mano gyvenimą.

Anksčiau buvau sugniuždytas,

Buvau kupinas nevilties.

Bet atėjo pranašas

Ir išvadavo mane.

Turiu tau pasakyti.

Žinau, kad jis Dievas, Dievas Visagalis,

Žinau, kad jis Dievas, Dievas Visagalis,

Žinau, kad jis Dievas,

Žinau, kad jis Dievas,

Žinau, kad jis Dievas Visagalis, Dievas Visagalis, Dievas Visagalis, Dievas!“

„Visagalis Dievas“ pradėjo nuo to, kad aptvėrė tobulo miesto statybvietę spygliuota viela ir per visą perimetrą pastatė stebėjimo bokštus su ginkluotais iki ausų sargybiniais. Vadino juos savo „angelais“ ir nuolat perspėdavo: „Jeigu kas užsinorės palikti žemiškąjį rojų, mano angelai juo pasirūpins“. Dabar, neįžengiamose džiunglėse apsuptas ginkluotų „angelų“, jis galėjo visais 100 procentų kontroliuoti savo pasekėjus.

Darbo diena po svilinančia atogrąžų saule ir troškioje pelkėtos maliarinės vietovės drėgmėje truko 12 valandų, akylai stebint sargybiniams ir iš garsiakalbių isteriškai plyšaujant Džonso balso įrašui. Žmonės gyveno barakuose, miegojo ant dviejų trijų aukštų gultų. Sutuoktinių poros (jeigu joms buvo leista gyventi kartu) atsitverdavo nuo kitų antklodėmis. Maitino ryžiais su padažu iš sultinio kubelių ir miltų, o ypatingomis dienomis pridėdavo dar šiek tiek pupų. Tuo tarpu Džonso užsienio bankų sąskaitose gulėjo dešimtys milijonų dolerių, gautų iš pasekėjų, kurie privalėjo atiduoti jam visą savo turtą, o po to nemokamai dirbti.

Pats Džimas Džonsas gyveno specialiai jam pastatytame atskirame namuke, skaniai valgė, ilgai miegojo ir mylėjosi su jam pristatomais sektos nariais – vyrais ir moterimis. Darbo dienos pabaigoje, jau gerokai prisisiurbęs alkoholio, išeidavo laukan ir pradėdavo maldos susirinkimą, trukusį iki antros trečios valandos nakties. Keldavosi sektos nariai su saule. Žinoma, ne pats Džimas Džonsas.

Už mažiausius taisyklių pažeidimus buvo taikomos žiaurios bausmės, dažnai fizinis mušimas ir kankinimai. Net vaikai nebuvo atleidžiami nuo kankinimų, pavyzdžiui, juos bausdavo nuleisdami į šulinį, kol pradės springti. Po bausmės įvykdymo leisgyvis žmogus turėjo garsiai ir ilgai šaukti, kreipdamasis į Džonsą: „Dėkoju tau, Tėve!“

Visi ryšiai su išoriniu pasauliu buvo griežtai kontroliuojami. Laiškai buvo tikrinami, o retus lankytojus, jeigu juos apskritai įleisdavo į Džonstauną, nė akimirkai nepalikdavo be palydos. Vis dėlto žinios apie tikrąją padėtį prasiskverbė į išorę. Daugelis atsisakydavo tuo tikėti (prisiminkim, kaip ilgai Vakarai nenorėjo tikėti Stalino GULAGo realumu). Bet galiausiai į Džonstauną buvo nusiųsta JAV inspekcinė grupė, kurią sudarė žurnalistai ir advokatai. Jai vadovavo kongresmenas Leo Rajanas (Leo Ryan).

Pradžioje grupės nariams labai patiko tai, ką pamatė. Švariai iššluotos gatvės, draugiški žmonės, vienas per kitą tikinantys, jog labai patenkinti savo gyvenimu, kuklūs, bet maistingi pietūs (tokia proga Džonsui teko paišlaidauti paradomajam maitinimui), puikus vaikų koncertas ir neapsimestinis visų sutiktų žmonių entuziazmas. Kongresmenas Leo Rajanas buvo pasipiktinęs šmeižikais, rašiusiais visokias baisenybes apie tokią nuostabią komuną.

Tik vėlų vakarą, jau besiruošdamas miegui, jis rado savo trobelėje keletą raštelių, kuriuose buvo pasakojama apie tikrąjį Džonstauno gyvenimą. Dar keletas žmonių pasinaudoję tamsa prasėlino į jo būstą ir papasakojo tokių dalykų, po kurių kongresmenas jau nebegalėjo užmigti. Rytą jis paprašė Džonso išrikiuoti žmones. „Kas nori išvykti su manimi? – paklausė Leo Rajanas. – Nebijokite, kol esu čia, jums nieko nenutiks“. Į priekį žengė vienas žmogus, po to dar vienas ir dar...

„Pasiimkite mus iš čia, – prašė visa minia. – Nebegalime čia likti, žūsime, mus nužudys.“ Žmonių buvo žymiai daugiau nei galėjo tilpti į du Rajano lėktuvus. Jis atrinko labiausiai paliegusius, surašė likusių vardus ir žadėjo sugrįžti jų po dienos. Bet ir jų, kuriuos atrinko kongresmenas, buvo per daug dviem mažiems lėktuvams, stovintiems už kelių kilometrų nuo Džonstauno. Nepaisant to, visi jie patraukė link pakilimo tako.

Ir tą akimirką Džonsui pakriko nervai. Ištiktas isterijos priepuolio, jis pasiuntė persekiotojus pasivyti „išdavikus“. Lėktuvai dar nebuvo pakilę, Leo Rajanas laipino į juos pabėgėlius, stengdamasis sutalpinti visus. Persekiotojų grupė iš karto pradėjo šaudyti. Leo Rajanas ir keli žurnalistai buvo nušauti, bet lakūnai, nepaisant uraganinės ugnies, sugebėjo pakelti lėktuvus į orą.

Džonsas suprato, kad viskas baigta, ir sukvietęs žmones į centrinę jo vardu pavadintos gyvenvietės aikštę, paskelbė apie paskutinį tikėjimo aktą, kuris atneš visiems išsigelbėjimą nuo puolančių kapitalizmo, rasizmo ir pasaulinio blogio agentų. Visi turi išgerti „gyvybės eleksyro“ ir užsimiršti saldžiu miegu. „Mirti įvykdžius revoliucinę savižudybę – reiškia gyventi amžinai“, – sušuko į garsiakalbį užkimusiu balsu. Ši scena jau buvo repetuota daugelį kartų: Džonsas, paskelbęs aliarmą, sušaukdavo žmones, pakaitindavo juos pamokslu, paragindavo iki galo išsaugoti ištikimybę jam ir išgerti tai, kas bus pasiūlyta. Tvarkytojas iš didelio puodo išpilstydavo į stiklines tirpų saldų raudonos spalvos „Kool-Aid“ gėrimą ir žmonės jį gerdavo, rengdamiesi mirti. Po to Džonsas paskelbdavo, kad tai tebuvo patikrinimas, ir visi taikiai išsiskirstydavo po savo barakus.

Ir šį kartą niekas nežinojo, ar tai repeticija. Žmonės tylėdami sustojo į eilę prie puodo su gėrimu, prie kurio ginkluoti sargybiniai paduodavo kiekvienam prieinančiam po stiklinę. Tik tuomet, kai pirmieji žmonės pradėjo kristi ant žemės ir raitytis šaukdami iš baisaus skausmo – būdingas kalio cianido poveikio požymis, – visi suprato, kad repeticija galiausiai tapo tikrove. Jeigu žmogus dvejodavo, jam prievarta įpurkšdavo į burną nuodų švirkštu arba šaudavo į pakaušį. Tik keletui pavyko pasislėpti arba pabėgti. Džonsas ir sargybiniai nusižudė paskutiniai. Anot kai kurių liudijimų, Džonsas bandė pasislėpti ir buvo nušautas savo sargybinio.

Kai kitą dieną į tragedijos vietą atvyko jūrų pėstininkų būrys, buvo jau per vėlu: virš proskynos, nuklotos lavonais, tvyrojo šleikštus salsvas pūvančių kūnų kvapas... Patologai anatomai nustatė, kad ne mažiau kaip 700 iš 912 žuvusiųjų buvo nužudyti ir tik likusieji išėjo iš gyvenimo „savo noru“. 276 „Visagalio Dievo“ Džonso aukos buvo vaikai. Daugelis jų taip ir liko neatpažinti ir buvo palaidoti bendrame kape.

Tai buvo pirmasis plačiai išgarsėjęs šiuolaikiniame pasaulyje atvejis, atskleidęs religinio totalitarizmo pražūtingumą. Pirmasis, bet, deja, toli gražu ne vienintelis...[2]

 

2. „Dovydo šaka“

 

1993 metais pasaulis išgirdo iki tol niekam nežinomo Teksaso miestelio Veiko (Waco) pavadinimą, kur adventistinės pakraipos sektos „Dovydo šaka“ („Branch Davidian“) lyderis Deividas Korešas (David Koresh) (tikrasis vardas Vernonas Veinas Houelas (Vernon Wayne Howell)) susprogdino savo grupės būstinę kartu su savimi ir visais savo pasekėjais.

Ir šioje atskilusioje nuo adventizmo sektoje buvo įvesta lyderio diktatūra. Ir čia adeptai mažai valgė ir mažai miegojo, visą savo nuosavybę atiduodavo organizacijai, dirbo jai ir dalyvavo nesibaigiančiuose bibliniuose užsiėmimuose, kuriuos vedė „charizmatiškas“ Deividas Korešas, pasiskelbęs paskutiniuoju pranašu ir mesiju. Šis nenusisekęs roko muzikantas, jaunystėje svajojęs apie estrados žvaigždės šlovę, skelbė neišvengiamą ir greitą pasaulio pabaigą. Artėjančios apokalipsės išvakarėse Korešas paskelbė, kad visos moterys sektos narės, pradedant nuo paties jauniausio amžiaus, yra jo nuosavybė, nepaisant to, kieno jos žmonos ir dukros būtų. Kas naktį jis rinkdavosi sau naują draugę, kartais 10-12 metų amžiaus.

Ir čia rančą, kurioje įsikūrė sekta, saugojo ginkluoti „Viešpaties kariai“, kad niekas iš brolių ir seserų nepasiduotų pagundai ir neatsisakytų savojo išganymo. Kai kam vis tik pavyko pabėgti, ir galiausiai Amerikos teisėsaugos pareigūnai atvyko į rančą ir pareikalavo atiduoti neteisėtai laikomus ginklus. Jiems buvo atsakyta šūviais. Keli policininkai žuvo. Prasidėjo reguliari sektos centro apsiaustis, galiausiai virtusi apokalipse patiems sektantams. Deividas Korešas pernelyg ilgai pamokslavo apie ją savo pasekėjams ir pranašystė turėjo išsipildyti. Be abejo, šis nenusisekęs mesijas nenorėjo trauktis vienas. Pasibaigus gaisrui, jo apdegęs kūnas buvo ištrauktas iš po griuvėsių. Kartu su juo ugnyje žuvo apie šimtą žmonių. Ne mažiau kaip 25 iš jų buvo vaikai.

 

3. „Saulės šventykla“

 

1994 metais įvyko nauja masinė sektantų savižudybė/žmogžudystė. Šį kartą tai buvo respektabili ekologinė organizacija „Saulės šventykla“ („Ordre du Temple Solaire“), kuriai vadovavo orus ir išvaizdus šveicaras Lukas Žiurė (Luc Jouret). Žiurė buvo labai mėgstamas damų klubuose, kur jį dažnai kviesdavo skaityti paskaitų apie globalinį užterštumą, sveiką gyvenimo būdą arba vegetariškos mitybos privalumus. Mažai kas įtarė, kad laisvos amorfinės ekologinės organizacijos viduje yra kietas fanatiškų „įšventintųjų“ branduolys, su siaubu laukiantis greitos pasaulio pabaigos. Skirtingai nei dviejose minėtose sektose, verbavusiose narius daugiausia iš žemiausių visuomenės sluoksnių ir nerandančio sau vietos jaunimo, dauguma „Saulės šventyklos“ narių buvo gerai apmokamų profesijų atstovai. Jie negyveno nuolat vienoje bendruomenėje, tačiau jų saitai su Luku Žiurė buvo ypač stiprūs. Net nevykdami į tokias egzotiškas vietas kaip Gajana, jie vis labiau izoliavosi nuo išorinio pasaulio, kuris, jų manymu, artimiausiu metu turėjo žūti ugnyje.

Galiausiai Lukas Žiurė rado sprendimą: jie irgi turi žūti ugnyje, kad pelnytų palaimingą egzistenciją kituose pasauliuose. Žiurė padarė atradimą, kad „Paskutinioji kelionė“, jeigu į ją išsiruošiama per ritualizuotą savižudybę, atveda žmogų į atgimimą tam tikroje vietoje, vadinamoje „Sirijumi“. Dabar tereikėjo laukti ženklo „iš aukščiau“.

Ženklas buvo duotas 1994 m. žiemos saulėgrįžos išvakarėse. Tomis dienomis 53 sektos nariai (įskaitant patį Žiurė) įvykdė masines žudynes ir savižudybes dviejuose Šveicarijos kaimeliuose Fribūro ir Valė kantonuose bei kurortinėje kalnų slidinėjimo gyvenvietėje, esančioje Kanados Kvebeko provincijoje. Ne mažiau kaip dešimt žuvusiųjų buvo vaikai. Sektantų mirtį lydėjo niūrus ritualas, kurio metu sektantai vartojo narkotikus ir prarasdavo sąmonę. Po to jiems ant galvų užmaudavo plastikinius maišus ir nužudydavo šūviu iš pistoleto. Į kai kuriuos „tikrumo dėlei“ buvo šaunama po 9 kartus. Po tuo kūnai buvo rituališkai sudeginami.

Po metų, 1995 m. gruodį, žiemos saulėgrįžos dieną 16 sektantų, įskaitant keletą vaikų, atsisveikino su gyvenimu atokioje miško laukymėje Prancūzijos Alpėse. Ritualas buvo pakartotas iki smulkiausių detalių. Kai juos rado, apdegę žuvusiųjų kūnai buvo išdėstyti žvaigždės pavidalu, kojomis į centrą, kuriame juodavo užgesusio laužo liekanos. 1997 m. kovą (pavasario lygiadienį) dar penki „Saulės šventyklos“ nariai įvykdė kolektyvinę savižudybę Kvebeko provincijoje.

Taigi šiandien sektos aukų skaičius yra 74 žmonės. 48 iš jų buvo nušauti. Šveicarijos policija pareiškia, kad neatmeta naujų savižudybių galimybės.

 

4. „Aum Šinrikyo“

 

1995 metais suvokimas, kad totalitarinės sektos gali nuvesti savo adeptus į savižudybę, tapo visuotinis. Taip pat buvo žinoma, kad sektantai gali žudyti savo narius juos bausdami arba norėdami įbauginti kitus, arba kad priverstų žmogų nutilti. Visuomenei buvo žinoma ir tai, kad sektos dažnai savo priešams taiko pačias žiauriausias priemones – net ir fizinį sunaikinimą.

Vis dėlto įvykiai, susiję su „Aum Šinrikyo“ (japoniškai: „Om Aukščiausioji Tiesa“) vardu, parodė pasauliui naują totalitarinio sektantizmo pusę. Ši „taiki budistinė organizacija“, vadovaujama pusiau aklo guru ir palaikoma Dalai Lamos bei aukštųjų Rusijos vyriausybės pareigūnų, užėmė savo vietą istorijoje, tapusi pirmos religinių lyderių įvykdytos civilinio teroro akcijos organizatore.

Sektos įkūrėjas Šoko Asahara (tikrasis vardas Čizuo Matsumoto) pradėjo savo karjerą kaip machinatorius, turintis didybės manijos požymių. Dar vaikystėje besimokydamas aklųjų mokykloje (būsimas guru buvo aklas viena akimi, o kita tematė 20 procentų), Asahara tyčiojosi iš vaikų, kurie matė blogiau už jį, ir naudojosi jų bejėgiškumu. Dar tada jis dažnokai pareikšdavo, kad taps ministru pirmininku. Kai užaugo, leidosi į finansines aferas. Keletą kartų bankrutavęs, nutarė išmėginti savo jėgas politikoje. Patyręs triuškinčią nesėkmę parlamento rinkimuose, Asahara galiausiai atrado save religijos srityje. Jo sukurtas sprogus mišinys iš budizmo, pseudomokslo ir apokaliptikos elementų pritraukė 40 tūkstančių sekėjų Japonijoje, Rusijoje bei kitose šalyse ir atnešė jam daugiau kaip milijardą dolerių. Sektos nariai, atidavę savo didžiajam guru visas santaupas, turėjo mokėti už kiekvieną naują kursą, priartinantį juos prie „Om aukščiausiosios tiesos“ pažinimo ir galutinio išsivadavimo. Atskirai reikėjo sumokėti už galimybę atsigerti vandens, kuriame maudėsi guru, arba gauti jo kraujo ar spermos lašą.

Į kasdienę „Aum“ tikėjimo praktiką įėjo ritualai, kurių sudedamoji dalis buvo šalmai su prijungiamais prie galvos elektrodais (juos reikėjo nešioti nenuimat nuo galvos daugelį parų), privalomas „tiesos serumo“ ir barbitūratų vartojimas, taip pat metodai, panašūs į Džimo Džonso, Čarlzo Mensono (Charles Manson) (satanistinės pakraipos sektos, vykdžiusios kruvinas ritualines žmogžudystes, vadovo) ir mafijos taikomus metodus. Nors finansinė „Aum“ struktūra priminė japonų keiretsu (korporaciją-šeimą), kuri kontroliavo 37 kompanijas įvairiose šalyse ir kurios kapitalas viršijo milijardą dolerių, ji taip pat užsiėmė neteisėtomis spekuliacijomis nekilnojamuoju turtu su draudimo polisų klastojimu, machinacijomis medicinos srityje, reketu, žmonių grobimu ir žmogžudystėmis. Keletas žmonių, kuriuos sekta laikė savo priešais, buvo žvėriškai nužudyti Asaharos įsakymu, o jų kūnai paslėpti.

Savo nuolat saugomoje būstinėje, esančioje Fudzijamos papėdėje, sektantai negrabiai ir nesėkmingai eksperimentavo su bakterijomis – juodligės, botulizmo ir kitų mirtinų epideminių ligų užkratu. Jie yra išpurškę bakterijų prie Japonijos parlamento, imperatoriaus rūmų ir amerikiečių karinės bazės Jokosukoje. Tačiau dėl prasto mokslinio ir praktinio sektantų pasirengimo ligų sukėlėjai žūdavo, nespėję pridaryti žalos.

Galiausiai „Aum“ nariams tapo žinoma apie nacistinėje Vokietijoje išrastas nervus paralyžiuojančias zarino dujas. Pasinaudojęs savo ryšiais aukštuose politiniuose Rusijos sluoksniuose, Asahara, tuo metu jau rengęs savo smogikus Rusijos specialiosios paskirties tarnybų bazėje, rado būdą įsigyti zarino gamybos receptą bei karinį sraigtasparnį, iš kurio dujos turėjo būti išpurkštos virš Tokijo. Idėja buvo grandiozinė – išmarinti visą centrinę Japonijos dalį ir tokiu būdu pradėti Asaharos pranašaujamą apokalipsę. Po to „didysis guru“ sėstų į imperatoriaus sostą ir įvestų „Aum Šinrikyo“ valdymą visoje Japonijoje, o vėliau ir visame pasaulyje. Sekta aktyviai rengėsi būsimiems įvykiams ir net suformavo šešėlinę vyriausybę, kuri greitai turėjo ateiti į valdžią.

Kai zarinas buvo pagamintas, sektantai nutarė išbandyti jį su žmonėmis. Pirmasis bandymas, atliktas 1994 m. birželį atvirame ore Matsumoto miesto apylinkėse, nusinešė septynių žmonių gyvybes ir šimtus pavertė ligoniais. Tada policija nerado kaltininkų. Kitą kartą dujos buvo panaudotos Tokijo metro 1995 m. kovą. Žuvo 12 žmonių ir daugiau kaip pusšešto tūkstančio atsidūrė ligoninėse. Tik dėl laimingo atsitiktinumo aukų skaičius nebuvo žymiai didesnis.

Po šių įvykių policija greitai aptiko Asaharos pėdsakus. Visa sektos vadovybė buvo suimta, o turtas konfiskuotas. Teismo procesai tebevyksta iki šiol. Daugelis sektantų prisipažino ir buvo nuteisti ilgai kalėti. Pats Asahara elgiasi iššaukiančiai ir destruktyviai, atsisako bendradarbiauti su teismu, nieko neprisipažįsta ir neatgailauja. Beje, „Aum Šinrikyo“ jau atsigavo po pirmojo šoko ir vėl pradėjo plėstis bei keroti. 1997 m. pabaigoje sekta turėjo 26 centrus Japonijoje, kuriuose gyveno ne mažiau kaip po 500 žmonių. Dar maždaug 5 tūkstančiai sektos narių gyveno savarankiškai. Finansinė sektos galia sparčiai atkuriama.[3]

Dar savo „legalios“ veiklos metu „aumiečiai“ Rusijoje sugebėjo įkurti daugybę netikrų firmų ir dabar veikia per jas. „Aum“ interneto tinklalapis rusų kalba (beje, parengtas ganėtinai profesionaliai ir patraukliai) sukrečia savo apimtimis. Sektos kolonijų yra keliuose centrinės Rusijos kaimuose, kuriuose sekta išpirko žemes ir pasistatė savo „vienuolynus“. Bet kuriuo metu sekta gali ištrūkti iš pogrindžio į paviršių ir imtis atviros veiklos, todėl negalima atmesti naujos dujų atakos galimybės. Šią prielaidą patvirtino pastarieji įvykiai: 2001 m. Vladivostoke buvo suimta „Aum Šinrikyo“ smogikų grupė, kuri rengėsi masinėms teroristinėms akcijoms Japonijoje, siekdama išvaduoti iš kalėjimo savo dievinamą „Mokytoją“.

 

5. „Dangaus vartai“

 

Tikriausiai pati kraupiausia savo kasdieniškumu sektantų savižudybė įvyko 1997 metų pavasarį. Tuomet policija, iškviesta į prabangią vilą – Santa Fe rančą elitiniame Pietų Kalifornijos San Diego mieste, rado joje 39 lavonus. Tai buvo vyrų ir moterų kūnai, kurių amžius nuo 26 iki 72 metų. Visi tvarkingai gulėjo savo lovose, ištiesę rankas palei kūną. Visi buvo apsivilkę juodais marškinėliais, juodomis kelnėmis ir avėjo naujutėlaičius juodus „Nike“ sportinius batelius. Kiekvienam ant galvos buvo užmautas plastikinis maišelis, o veidą ir viršutinę kūno dalį dengė rombo formos rožinė skraistė. Prie kiekvienos lovos stovėjo tvarkingai sudėtas krepšys su kelionės reikmenimis, kiekvieno lavono kišenėje buvo penkių dolerių banknotas ir kelios dvidešimties centų monetos. Tie, kas nešiojo akinius, pasidėjo juos šalia savęs ant lovos. Lavonų apžiūra parodė, kad 6 vyrai – sektos nariai buvo kastruoti chirurginiu būdu.

Visi šie žmonės, gyvenę kaip viena bendruomenė, buvo aukštos klasės programuotojai, daug dirbo Internete ir kūrė kompiuterinius tinklalapius. Jie turėjo ir savo tinklalapį, kuris vadinosi taip pat kaip jų bendruomenė, – „Dangaus vartai“ („Heawen‘s Gate“). Jame daug buvo rašoma apie Neatpažintus skraidančius objektus (NSO, angl. UFO), apie tikėtiną greitą Žemės žūtį, nežemiškas civilizacijas, išgelbėsiančias mūsų pasaulį, bei kitomis temomis, kuriomis domėjosi jų guru ir mokytojas – ufologinės pakraipos sektos įkūrėjas Maršalas Herfas Eplvaitas (Marshall Herff Applewhite), sektantų vadinamas Do. „Ar nore patekti į dangų? Esu atsiųstas šiai misijai įvykdyti“; „Kieno tu pusėje? Ar nori tęsti judėjimą į kitą lygmenį, ar pageidauji virsti dulkėmis?“; „Desperatiškai stengiuosi padėti tau iš čia išsinešdinti“, – šiuos ir panašius pasiūlymus Eplvaitas savo tinklalapyje teikė potencialiems atverstiesiems.

Kažkada seniai Maršalas Eplvaitas dėstė muziką, bet vėliau buvo pašalintas iš universiteto už homoseksualinį ryšį su savo studentu. 1970 m. pateko į psichiatrinę ligoninę dėl haliucinacijų: regėjo „seksualinius demonus“ ir girdėjo įvairius balsus. Eplvaitas tikino, kad turėjo išėjimo iš savo kūno patirtį. Ligoninėje susipažino su medicinos seserimi Boni Lu Trausdeil Nitlz (Bonnie Lu Trousdale Neatles), kuri vėliau tapo jo platoniška žmona. Jiedu pasivadino Do ir Ti (Si), tačiau tikino, jog vardai neturi jokios reikšmės. Drauge jie sukūrė sudėtingą teoriją apie gyvybę Žemėje ir apie tai, kaip galima iš čia pasitraukti į kitus pasaulius. Manė esą ateiviai iš kitų pasaulių, tik išvaizda panašūs į žmones. Juos atsiuntė erdvėlaivis iš „kito antžmogiško lygmens“, iš „Dangaus karalystės“. Jų misija buvo sugrąžinti „namo“ kuo daugiau žmonių.

Do ir Ti nuolat spausdino straipsnius apie savo regėjimus įvairiuose ufologiniuose žurnaluose. Abu daug keliavo ir organizavo pokalbius apie ufologiją, ekologinę krizę ir pan. Bendraudavo su įvairiais žmonėmis, mėgindami juos užverbuoti. Žmogus, panorėjęs pakilti kartu su jais į dangų, turėjo atsisakyti visko, kas siejo jį su gyvenimu žemėje. Tai apėmė ir kastraciją (pirmasis kastravosi pats Eplvaitas – matyt jis priėmė tokį radikalų sprendimą, kankinamas sąžinės priekaištų dėl savo homoseksualizmo. Bet, kaip matėme, tokie žmonės nemėgsta nieko daryti vienumoje) ir asketišką gyvenimo būdą, kurio taisykles nustatė pats Do.

Sektoje buvo tokios taisyklės: visus uždirbtus pinigus – o tai buvo nemaži pinigai – valdė Eplvaitas. Visi gyveno spartietiškai – prabangioje viloje su didžiuliu sodu ir baseinu glaudėsi visi 39 žmonės, po kelis kiekviename kambaryje, miegojo vieno ir dviejų aukštų siaurose lovose, vyrai atskirai nuo moterų. Mityba griežtai vegetariška, daugiausia vaisių sultys ir javai. Baseinu niekas nesinaudojo, jame net nebuvo vandens. Vaismedžių paunksnėje niekas nesiilsėjo. Į dienos šviesą sektantai beveik neišeidavo.

Sektos nariai dirbo prie kompiuterių po daug valandų per parą – reikėjo uždirbti pinigų. Kėlėsi antrą-trečią valandą nakties, tuomet visi ėjo į sodą – žvalgytis į žvaigždes ir ieškoti besiartinančio NSO. (Kaimynai sako kartais naktį matydavę visą grupę sode, įtemptai žvelgiančią į žvaigždėtą dangų.) Kylant saulei pusryčiavo sultimis ir vandeniu, po to iki vėlaus vakaro nieko nevalgė. Kartais per šventes Eplvaitas leisdavo sektantams kokią nors prabangą – pavyzdžiui, gabalėlį vegetariškos picos. Kartais sektantai vaišino kaimynus labai gardžiais savos gamybos ryžių sausainiais ir pyragaičiais, bet patys jų niekada nevalgė. Po vakarienės Eplvaito mokiniai naršė po Internetą, ieškodami informacijos apie kosminių ateivių pasirodymą.

Sektantai, kurie laikė save „kibervienuoliais“ ir „kibervienuolėmis“, rengėsi visiškai vienodai – rūbai buvo pabrėžtinai belyčiai: platokos kelnės arba kombinezonai. Plaukus kirpdavo trumpai – ežiuku. Anot Eplvaito, seksas – didžiulis blogis, ir reikia visais įmanomais būdais stengtis išnaikinti žmoguje bet kokius lytinius impulsus. Vyrų išvaizda niekuo neturi skirtis nuo moterų, o moterų – nuo vyrų. Ir tikrai, žvelgiant į paskutines priešmirtines „Dangaus vartų“ narių nuotraukas, sunku pasakyti, kas jose pavaizduotas – vyras ar moteris. Atpratę nuo dienos šviesos sektantai buvo labai išbalę. Eplvaitas dažnai buvo vadinamas „išblyškusiu dievu“.

„Dangaus vartų“ nariai manė, kad kibererdvėje gyvenanti būtybė išsivaduoja iš savo kūniškumo. Net jų sielos jiems nepriklausė, jas į kūnus atsiuntė „Vyresnysis Narys iš kito antžmogiškojo lygmens“. Fizinis kūnas buvo laikomas konteineriu arba laivu, kuriame žmogus laikinai egzistuoja. Sektantai vadino save „kūnų užgrobėjais“, nes „sielos“ bet kuriuo metu galėjo įsikūnyti juose ir užgrobti jų fizinius kūnus. Pats Eplvaitas manė, kad nauja siela apsigyveno jo kūne 1975 metais. Apskritai pagal jo sukurtą doktriną reinkarnacija nebuvo susijusi su nauju gimimu.

Sektos vadovai ir eiliniai nariai laikė save nežemiškos civilizacijos atstovais, atsiųstais į Žemę kaip žmonijos mokytojai ir švietėjai. Be to, Do ir Ti tikėjo, kad jau yra lankęsi Žemėje krikščioniškosios eros pradžioje. Tada jie paliko čia energijos atsargas, kad dabar – paskutiniame savo žemiškojo gyvenimo etape – galėtų jomis pasinaudoti. „Natūralu“, kad Eplvaitas tapatino save su Kristumi, kurį „Dangaus Karalystė“ vėl siuntė į žemę. „Niekas nepateks pas Mano Tėvą ir neįžengs į Dangaus Karalystę kitaip, nei per Mane“, – kalbėjo Eplvaitas apie save, rašydamas asmeninius įvardžius iš didžiųjų raidžių. Jo sukurta „Dangaus vartų“ mitologija yra sprogus mišinys iš neoinduistinių idėjų ir supopuliarinto gnosticizmo, įpinto į ufologines koncepcijas, – tipiška postmodernistinė eklektika, atitinkanti „Naujojo amžiaus“ („Nju eidž“ („New age“)) judėjimo dvasią.

„Dangaus vartų“ nariai tikėjo, kad pasaulis, kurį pažįstame šiandieną, priėjo ilgos ciklinės raidos pabaigą. 2000 metais mūsų laukia Žemės sunaikinimas ir jos perdirbimas antrinio panaudojimo tikslais. Žmonija žus kartu su savo planeta. Vienintelis šansas išvengti tokio galo – paklusti nežemiškų civilizacijų atstovams (t. y. Eplvaitui) ir „išeiti“ kartu su jais. Be kontakto su jais viskas bus prarasta.

Charakteringas yra Eplvaito atsisveikinimo laiškas prieš savižudybę: „Atvykome iš kito Antžmogiškojo Lygmens, iš tolimos kosminės šalies, o dabar išėjome iš kūnų, kuriuos nešiojome, kad grįžtumėm į pasaulį, iš kurio esame atvykę. Mūsų misija baigta“. Kitame jo laiške skaitome: „Gyvename Eros pabaigoje arba kitokios civilizacijos pabaigoje... paskutiniojo teismo laiku... Mūsų akumuliuoti pasirinkimai, kol esame čia, nulemia teismo sprendimą“.

„Dangaus vartų“ nariai siekė palikti šį pasaulį, o ne atgaivinti jį. Jie norėjo, kad žemiškasis gyvenimas liktų toli praeityje, jie neketino jo gelbėti. Sektantai regėjo daugybę ženklų, liudijančių, jog atėjo laikas. Pavyzdžiui, 1994 metais Los Andželo gatvėse kai kurie iš jų dalino lapelius, pranešdami apie greitą pasaulio pabaigą. Likimo ironija – po poros dienų mieste įvyko žemės drebėjimas. Praėjus vos kelioms valandoms nuo žemės drebėjimo pradžios, sektantai vėl buvo gatvėse. Šį kartą jų lapeliuose buvo parašyta: „Mes jus įspėjome!!!“.

Eplvaito mintys pradėjo suktis apie greitą neišvengiamą žūtį po 1985 m., kai vėžiu mirė jo ištikima draugė Ti. Būdamas liguistai įtarus, jis nusprendė, kad ir pats mirtinai serga. Išeiti vienam nesinorėjo – „kosminė komanda“ turėjo sekti paskui jį. Beliko laukti ženklo iš aukščiau, iš „išskridusios erdvėlaiviu“ Ti.

Kai iš Žemės jau galima buvo pamatyti besiartinančią prie mūsų planetos Heilio-Bopo (Hale-Bopp) kometą, kažkoks pokštininkas parašė Internete, kad jos uodegoje slepiasi milžiniškas erdvėlaivis. „Dangaus vartų“ nariai pastebėjo šią žinutę ir pranešė apie ją savo lyderiui. Eplvaitas nedvejodamas tarė: „Laikas! Galiausiai sulaukėme savo valandos“. Sektos tinklalapyje atsirado pranešimas: „Esame laimingi, kad mūsų Vyresnysis Narys iš Evoliucinio Antžmogiškojo Lygmens aiškiai leido mums suprasti, jog Heilio-Bopo kometos priartėjimas – tai ženklas, kurio laukėme... Esame laimingi ir pasirengę palikti šį pasaulį ir skristi su Ti komanda“.

Paskirtos valandos išvakarėse sektos nariai sulipo į kelis mikroautobusus ir nuvyko į artimiausią kino teatrą, kuriame buvo rodomas jų mėgstamas filmas „Atsakomasis imperijos smūgis“ (populiaraus kosminio kovinio filmo „Žvaigždžių karai“ antroji dalis). Pažiūrėję filmą 48-tą kartą, sektantai nuvažiavo į piceriją, kurioje organizavo šventę: kiekvienas užsisakė po visą vegetarišką picą. (Vėliau padavėjai prisiminė, kad pamatę 39 visiškai vienodus, liguistai išblyškusius žmones beformiais kombinezonais, nusprendė, jog tai grupė nepagydomų ligonių iš kokios nors onkologinės ligoninės.) Pavalgę „Dangaus vartų“ nariai susimokėjo po 7 dolerius 39 centus (įskaitant arbatpinigius) ir susėdo į savo vietas mikroautobusuose.

Grįžę į savo prabangią vilą, sektantai pradėjo „skrydžio į kitas planetas“ ritualą. Kiekvienas paliko atsisveikinimo laišką Internete ir nufilmavo savo paskutinį pasisakymą vaizdo kamera. Vaizdajuostėje „Dangaus vartų“ nariai atrodo visiškai ramūs ir net juokauja (tiesa, jeigu jų pokštai ir pasirodė juokingi, tai nebent jiems patiems).

Išėjo partijomis po penkiolika žmonių. Kiekvienas suvalgė po porciją saldaus kremo su įmaišytu barbitūrato (stiprios migdomosios priemonės) tirpalu ir užgėrė degtine – kad geriau suveiktų. Po to keliautojai po galaktiką sugulė į savo lovas. Kai jie užmigdavo, kiti broliai užmaudavo jiems ant galvų plastikinius maišelius ir užklodavo šilkinėmis skraistėmis.

Kitą dieną „išskrido“ dar penkiolika žmonių. Po paros dar septynetas. Paskutinius du, nusižudžiusius ketvirtą dieną ir turbūt jau dususius nuo dūlėjančių lavonų kvapo, rado be maišų ant galvos. Nebebuvo kam jų užmauti...

 

6. „Dešimties Dievo įsakymų atkūrimo sąjūdis“[4]

 

Kraupus rekordas pagal nužudytų pasekėjų skaičių buvo pasiektas 2000 m. Kanungu vietovėje – už 320 kilometrų nuo Kampalos, Ugandos sostinės. Kalbame apie iš Romos Katalikų Bažnyčios narių kilusią totalitarinę sektą „Dešimties Dievo įsakymų atkūrimo sąjūdis“ („Movement for the Restoration of The Ten Commandments“).

Ugandos žudikiškosios sektos įkūrėja – buvusi prostitutė Kredonija Mverind (Credonia Mwerinde), kuri 1989 m. pareiškė, jog būdama transe ant šventojo kalno gavo iš apsireiškusios Mergelės Marijos įsakymą tapti jos žinios skelbėja[5]. Greitai Mverind susirado du pirmus pasekėjus: Džozefą Kibveterį (Joseph Kibwetere) – turtingą žemvaldį ir nenusisekusį politiką, bei Dominyką Kataribabo (Dominic Kataribabo) – maniakišką ir pagiežingą Romos katalikų dvasininką. Ši trijulė sugebėjo pritraukti šimtus pasekėjų, kurie persikėlė į Kibveterio ūkį.

Kaip vėliau tapo žinoma, Kibveteris prieš keletą metų buvo stebimas šalies sostinės psichiatrinėje ligoninėje. Anot gydytojų, jų buvęs pacientas demonstravo „klasikinius“ maniakinės depresijos ir didybės manijos požymius. Tačiau greitai jis nustojo lankytis ligoninėje. Šalies valdžia, įregistravusi sektą kaip nevyriausybinę organizaciją, nieko nežinojo apie psichinę jos vadovo ligą.

Žmonės, patyrę sukrėtimą per etninį valymą ir AIDS epidemiją, lengvai stojo į sektą, žadėjusią amžiams išvaduoti juos nuo visų sunkumų ir tragedijų. Mverind pamokslavo Kataribabo bažnyčioje, kad Dievo kantrybė senka, pasaulis artėja prie sunaikinimo ir tik jų „Dešimties Dievo įsakymų atkūrimo sąjūdis“ išvengs sunaikinimo.

Būti sąjūdžio nariu reiškė neprieštaraujant klausytis lyderių ir valandų valandas melstis. Nors formaliai sektos nariai tebesivadino Romos katalikais, tačiau jie buvo visiškai pavaldūs Kredonijai Mverind ir net atidavė jai savo vaikus, kurie buvo laikomi atskirai nuo suaugusiųjų pusiau sugriuvusioje daržinėje. Daugelis jų sunkiai sirgo ir kentėjo dėl prastos mitybos.

Vyskupas Džonas Beptistas Kabukis (John Baptist Kabuki) apkaltino sektos lyderius erezija ir paskelbė apie jų atskyrimą nuo Bažnyčios. Atsakydami, jie ekskomunikavo vyskupą Kabukį, o Mverind paskelbė Kibveterį naujuoju vyskupu. Kibveteris persikėlė į Mverind kambarį, kad „drauge su ja priimtų dangiškuosius lankytojus“. Kai „vyskupo“ žmona Tereza apkaltino jį santuokine neištikimybe, Mverind ją žiauriai sumušė ir sudegino visą jos turtą. Galiausiai Tereza su sūnumi pabėgo iš sektos.

Po šio incidento Mverind paskelbė, kad visi jos pasekėjai turi palikti ūkį ir apsigyventi Kanungu vietovėje – „Naujojoje Jeruzalėje“, kurią jiems parinko „Dievas ir Jėzus“. Tuo pat metu, 1993 m., Kibverteriui baigėsi pinigai. Adeptai turėjo atiduoti sektai visą savo turtą, kurį pardavus gauti pinigai buvo skiriami sektos išlaikymui. Naktimis sektos nariai turėjo melstis pačių pasistatytoje bažnyčioje, pavadintoje „Mergelės Marijos namais“. Malda truko visą naktį be pertraukos. Grupė sargybinių, kurie buvo vadinami „Dievo palaimintaisiais“, palaikė drausmę žiauriais mušimais.

Mverind pirmą kartą paskelbė, kad pasaulio pabaiga įvyks 1995 m. gegužės 9 d. Vėliau pasaulio pabaiga buvo atidėta iki gegužės 25 d., ir nuo tada jos data buvo reguliariai nukeliama. Romos katalikų dvasininkas Polis, buvęs sektos narys, dabar tvirtina, kad organizaciją valdė šėtonas, o jis ragino žmones ją palikti. Galiausiai jis iš tiesų pabėgo iš sektos kartu su septyniasdešimt narių. Palaipsniui ir kiti sekėjai ėmė nerimauti. Kadangi pasaulio pabaiga vis neatėjo, iškilo paaukotų pinigų grąžinimo klausimas. Tačiau sekėjai buvo pernelyg priklausomi nuo savo lyderių, kad pasiryžtų nutraukti ryšius su sekta.

Buvo paskelbta, kad pasaulio pabaiga įvyks 2000 m. sausio 1 d. Kai ir šį kartą nieko neįvyko, žmonės pradėjo atvirai skųstis. Kredonija sugebėjo nuslopinti nepasitenkinimą, paskelbdama absoliučiai tikslią ir galutinę datą – 2000 m. kovo 17 d. Visą paaukotą turtą, kurį buvo galima parduoti, ji pardavė, o likusį sudegino. Visi namai buvo paskelbti šventovėmis. Buvo nustatytas visiškas pasninkas ir paskelbta nepertraukiama malda bažnyčioje, nes visi tie, kuriuos pasaulio pabaiga užklups nesimeldžiančius, bus sunaikinti kartu su netikinčiaisiais.

Jaunasis Pyteris Ahimbesibve (Peter Ahimbesibve), nebegalėdamas kęsti bado, išsmuko iš pastato ir pamatė, kad „Dievo palaimintieji“ užkala vinimis bažnyčios langus. Netrukus pasigirdo galingas sprogimas, bet ir jis nenustelbė siaubingų riksmų ir dejonių. Buvo padegta apie 100 galonų benzino, kurį sektos vadai pavadino „degalais kelionei į dangų“. Tada žuvo apie 500 sektos narių.

Pirmosios masinės savižudybės versijos teko atsisakyti, kai policininkai vieną po kito aptiko šiurpius radinius: šešis kirviu užkapotus kūnus Mverind namuose, 81 kūną bendrame kape ir dar 47 užkastus Kataribabo sode. Šios aukos buvo pasmaugtos jų pačių rožančiais.

Kaimynai paliudijo, kad sektantai pastatė aukštą tvorą aplink savo teritoriją. Jie matė, kaip pilni žmonių autobusai auštant privažiavo prie vartų ir keleiviai dingo už aukštos tvoros. Kaimynai jautė kažkokį nerimą, nes įeinančių skaičius buvo žymiai didesnis nei išeinančių.

Šimtai kitų lavonų buvo rasta sektai priklausiusiose teritorijose. Likusių gyvų beveik nebuvo. Kibveterio sūnus spėja, kad jo tėvas žuvo kartu su kitais. Tačiau panašu, kad Kredonija Mverind liko gyva. Netrukus po katastrofos ją matė važiuojančią nuosavu automobiliu į šalies šiaurę. Jeigu taip, tuomet ji pabėgo su tiek pinigų, kiek tik galėjo panešti.

Ši kraupi istorija turi dar vieną aspektą: sektos aukos, taip žiauriai engtos būdamos gyvos ir taip baisiai nužudytos, buvo apgautos ir po mirties. Jų kūnai suversti į bendrus kapus ir užkasti be maldos, tarsi kokių eretikų ir savižudžių.

 

7. Sektantiško smurto priežastys ir perspektyvos

 

Žymus psichologas Robertas Liftonas (Robert Lifton), dar septintojo dešimtmečio pradžioje pirmą kartą suformulavęs smegenų plovimo ir sąmonės kontroliavimo dėsnius[6], viename savo veikalų lygindamas Asaharą ir Eplvaitą, bandė suvokti, kas lemia sunkius sektų lyderių nusikaltimus.

Anot Liftono, viena iš būsimo guru formavimosi sąlygų yra ta, jog jis prisiima mitologinio herojaus funkcijas. Guru turi ištverti kovą su mirtimi ir apšviesti mokinius nauju mirties suvokimu, kad sustiprintų jų gyvybines jėgas. Kai guru formuoja nuosavą mitologiją, joje būtinai turi būti jo pasakojimas apie religinį atbudimą ir prašviesėjimą. Pavyzdžiui, Asahara sako, kad jaunystėje turėjo konfliktų su įstatymu kaskart, kai buvo gundomas abejonių, o kai sulaukė trisdešimties, jam apsireiškė induistų dievas Šyva. Šyva – naikinimo ir kūrimo dievas – paragino Asaharą vadovauti dievų armijai jų kovoje su tamsos jėgomis. Liftono teigimu, Asahara turėjo tam tikrą talentą: pritraukdavo savo mokinius, siūlydamas jiems mistines koncepcijas, pagrįstas tam tikromis budistinėmis pažiūromis, kurios pastariesiems atrodė gyvesnės už visa, ką jie buvo žinoję anksčiau. Jis žadėjo savo mokiniams, kad šie gali įgyti nemirtingumą, perėję į aukštesnį dvasinį lygmenį. Eplvaitas su tokia pat didybės manija skelbė savo tapatybę su Kristumi, savo misijos išskirtinumą ir išganingumą.

Tokia pat didybės manija, pasireiškianti, pavyzdžiui, „herojinio mito“ kūrimu, būdinga ir kitiems šiuose puslapiuose aprašytų totalitarinių sektų lyderiams. Galų gale tai pavertė „Aum Šinrikyo“ žudikiška sekta, siekiančia sunaikinti visą pasaulį ir palikti gyventi tik savo sektos narius kaip tam tikrą aukščiausiąją rasę. Eplvaito tikslas buvo sukurti naują evoliucijos laiptelį, kuris leistų žmonėms pakilti virš jų pačių žmogiškumo. Jis ir jo pasekėjai apibūdino pasaulį kaip blogio ir tuštumos buveinę, naudodami pakankamai įdomius ekologinius įvaizdžius, pavyzdžiui, „žmogiškosios piktžolės, užgožiančios sodą“. Sektantai laikė dangų ir dvasine karalyste, ir vieta, kurioje žmonės buvos tiesiogine biologine prasme. Prie ko privedė šios teorijos – gerai žinoma.

Nors „Aum“ panaudojo smurtą prieš kitus žmones, o „Dangaus vartų“ nariai – prieš save, abiejų veiksmų tikslas, anot Liftono, buvo įtvirtinti savo galią valdyti mirtį. Jis pabrėžia, kad žmogžudystė ir savižudybė labai dažnai stovi greta. Pavyzdžiui, Džonstaune tik mažiau nei pusė mirusiųjų patys išgėrė kalio cianido, kitus nušovė arba jėga privertė išgerti nuodų. Liftonas priduria, kad daugelis „paprastų“ žmogžudžių patys siekia sau mirties bausmės, o kai kurie bando nusižudyti.

Liftonas pabrėžia „Aum Šinrikyo“, „Dangaus vartų“ ir Oklahoma-Sičio dangoraižius susprogdinusių teroristų veiklos lygiagretumą (beje, vienu iš pastarojo nusikaltimo motyvų galima laikyti norą atkeršyti už „Dovydo šakos“ žūtį). Teroristai, įvykdę šį beprotišką ir kruviną aktą, veikiausiai vadovavosi apokalipsiniu šalies sunaikinimo regėjimu, siekdami atkurti naują Ameriką, atitinkančią jų pačių idealus.

„Mūsų pasaulis apsėstas apokaliptinių idėjų, – teigia Liftonas, – artėjant naujam tūkstantmečiui galima laukti vis daugiau panašių įvykių ir įvairių kitų piktnaudžiavimų, įskaitant savižudybes“[7].

Taigi apžvelgėme šešias visiškai skirtingas totalitarines sektas. Viena iš jų kilusi iš liberalaus protestantizmo, kita – iš radikalaus adventizmo, trečia – iš Romos katalikų grupių, besivadovaujančių Mergelės Marijos apsireiškimais. „Saulės šventykla“ turėjo okultines-ekologines šaknis, o „Aum Šinrikyo“ – neobudistines. Apie „Dangaus vartų“ idėjinį pagrindą galime pasakyti tik tiek, kad jis giminingas, pavyzdžiui, scientologijai, kuri grindžiama tikėjimu dvasiomis-„tetanais“, pakliuvusiais į fizinių kūnų spąstus, iš kurių turi išsivaduoti. Erdvėlaiviai – taip pat neatsiejama scientologinio tikėjimo dalis. Šiandien daugelyje pasaulio šalių scientologija yra kaltinama sukčiavimu stambiu mastu, žmonių privedimu prie psichikos sutrikimų ir savižudybės, taip pat jos narių mirtimi. Beje, daugelis „Dangaus vartų“ narių prieš tai buvo išmėginę save scientologijoje.

Ištvirkavimu ir vaikų tvirkinimu pagarsėjusios sektos „Šeima“ (ankstesnis pavadinimas „Dievo vaikai“) nariai irgi laukia atvykstant milžiniško erdvėlaivio. Šį jų tikėjimo aspektą atspindi daugybė sektos plakatų ir skrajučių, taip pat vidaus naudojimui skirta medžiaga.

Totalitarinės sektos gali būti labai skirtingos, tačiau egzistuoja jas siejantys požymiai. Pavyzdžiui, jos visai nevertina nei savo sektos narių, nei kitų žmonių gyvybės. Smurtas sektose tapo įprastu ir kasdienišku reiškiniu. Antroje 1998 m. pusėje sužinojome apie apokaliptinės mesijo belaukiančios sektos susideginimą Korėjoje ir apie lyderio įsakymu sumuštus ir mirusius nuo sumušimų charizmatinės neosekmininkų sektos narius Brazilijoje. 1999 metai prasidėjo pranešimais apie smurtą ir žudynes neosekmininkų sektoje tolimame Aldano mieste Jakutijoje. Tai sukelia pačias liūdniausias mintis: kas bus kita auka? Koks eilinis „sielų valdovas“, susipainiojęs savo paties prieštaravimuose, panorės „garsiai užtrenkti duris“, drauge išsivesdamas visus savo garbintojus?

Galbūt tai bus pseudokristaus Visariono „Paskutinio testamento bažnyčia“, kuri traukiasi vis giliau į Sibiro taigą, kaip kadaise „Liaudies šventykla“ traukėsi į džiungles? O gal „Dievo Motinos centras“, kurio lyderis, „paskutinis pranašas“ Joanas Bereslavskis (savo leidinio viršelyje šalia kitų „Dievo regėtojų“ įdėjęs Kredonijos Mverind nuotrauką[8]), kaip ir „pranašas“ Deividas Korešas, dažnokai kalba apie pasaulio pabaigą? Gal tai bus vėl išgyvenančios krizę ir žiaurų skilimą Krišnos Sąmonės Organizacijos nariai, kurių grupė jau pareiškė, kad yra pasirengusi kolektyvinei savižudybei? O gal munistai, kurių „mesijas“ galų gale pradėjo suvokti, kad gyvenimas artėja į pabaigą ir jis gali „pasitraukti į dvasių pasaulį“, taip ir neįvykdęs savo pažado – tapti visuotinai pripažintu dangaus ir žemės valdovu?

Šiandien į šiuos klausimus niekas negali atsakyti. Galime tik melstis, kad neįvyktų nauja tragedija, kad žmonės atsitokėtų ir sutraukytų ydingus pančius, siejančius juos su totalitarinių sektų lyderiais, ir atgautų savo prarastą individualumą, orumą ir laisvę. Tegalime įspėti žmones, dar nepadariusius religinio pasirinkimo, apie tai, kas jų gali laukti anapus sektantiškų reklaminių brošiūrų žvilgančiais viršeliais ir šleikščiai saldžių sektų verbuotojų šypsenėlių. Toks ir yra šios knygos tikslas.