„Sargybos bokšto bendrija“ – „Jehovos Liudytojai“ (III)

6. Sektantai mano, kad Jehovą domina organizacija, o ne atskiri asmenys: asmeninių maldų jehovistų dievas nepriima

 

Aštuntame dešimtmetyje „Sargybos bokšto“ būstinėje įvyko su prezidento valdžia susijusios reformos. Valdančioji korporacija pasipiktino tuo, kad visus sprendimus vienasmeniškai priima prezidentas, ir jo valdžia buvo apribota. Iki tol prezidentas buvo Direktorių tarybos, kurią sudarė 7 nariai, pirmininkas. 1971 m. buvo nustatyta nauja, išplėstinė Vadovaujančiosios korporacijos struktūra, į kurią įėjo 11 žmonių (įskaitant 7 Direktorių tarybos narius). Šios Vadovaujančiosios korporacijos posėdžiuose balsavimu ir paprasta balsų dauguma buvo sprendžiami visi sektos valdymo klausimai.

Noras mirė 1977 metais, jau po eilinės „pasaulio pabaigos“, o jo vietą užėmė Frederikas Frencas (Frederick W. Franz) – būtent jam ir teko slopinti skandalą, susijusį su šios pranašystės žlugimu, po kurio labai daug narių paliko sektą. Frencas buvo labiausiai išsilavinęs sektos narys – pirmasis „Liudytojų“ vadovas, bent šiek tiek mokėjęs graikų (bet ne hebrajų) kalbą. Būtent jam teko taikyti drakoniškas priemones siekiant naujo atverstųjų pritekėjimo. Jis atliko nuodugnų valymą (netgi išvijo iš Vadovaujančiosios korporacijos savo sūnėną), įvedė kareivinėms būdingą vienodumą ir šiek tiek pakeitė taktiką. Po to sekta vėl pradėjo augti.

Frencas buvo pagrindinis jehovistų ideologas ištisus 50 metų – iki pat 1992 m., kai mirė būdamas 99 metų amžiaus, – t. y. visus Noro ir savo paties valdymo metus. Po jo mirties buvo išrinktas naujasis prezidentas – 72 metų amžiaus Miltonas Henšelis (Milton Henschel). Penktasis „Sargybos bokšto“ prezidentas buvo antras pagal jaunumą Vadovaujančiosios korporacijos narys – tik vienas žmogus buvo jaunesnis už jį (1992 m. jam buvo 69 metai), dar dviems buvo po 75, o likusiems po 80 ir 90 metų. Visi šie nusenę karšinčiai užmiega Vadovaujančiosios korporacijos posėdžiuose, juos tenka žadinti, kai ateina laikas priimti sprendimą. Henšelis buvo išrinktas todėl, kad jis vienintelis tebeturėjo šiokios tokios energijos.

Įdomu, kad abi ilgaamžės sektos – „Jehovos Liudytojai“ ir mormonai – dabartinėje stadijoje yra panašios savo gerontokratine valdymo sistema. Tiek vienoje, tiek kitoje sektoje aukščiausius postus užima tikri senoliai.

Frenco reformos sukūrė tą „Jehovos Liudytojų“ organizaciją, kurią žinome šiandien. Frencas įvedė naują taktiką – „atskyrimą“ (arba „bendravimo atėmimą“) – ir parengė sektos narių totalinės kontrolės praktinio įgyvendinimo metodus. Kad būtų suprantama, ką reiškia „atskyrimas“, reikia pateikti trumpą paaiškinimą. Jehovistai mano, kad jie yra valdomi vienintelės teisingos – teokratinės – vyriausybės. Kristus apsireiškė 1914 m. ir nuo to laiko neregimai yra žemėje, o realią valdžią jis suteikė savo Ištikimam ir Protingam Tarnui – „Sargybos bokšto“ Vadovaujančiajai korporacijai, kuri valdo ištikimuosius, o iš esmės – visą Žemę, nes tik ištikimieji šį valdymą pripažįsta. Vadovaujančioji korporacija yra Kristaus valdymo visame pasaulyje skelbėja ir įgyvendintoja, o kadangi ji yra Ištikimas ir Protingas Tarnas, tai Jehova pastatė ją virš daugelio. Bet kadangi jehovistai neturi savo valstybės, kuri pripažintų Ištikimo ir Protingo Tarno valdymą, jie neturi realios valdžios nė vienoje šalyje. Jeigu tokia šalis būtų, jie galėtų taikyti ten savo įstatymus, kurie, kaip galima numanyti, būtų labai griežti. Atskalūnams ir išdavikams gali būti taikoma tik viena bausmė – amžina mirtis, bet bausti mirtimi jehovistai kol kas negali, neturi teisės. Tačiau jie gali laikyti kiekvieną atskilusį jau mirusiu, neegzistuojančiu. Ir jeigu jie mato tokį žmogų gatvėje, turi praeiti pro jį kaip pro vaiduoklį; kaip nors bendrauti su juo apskritai neįmanoma. Po to, kai mano minėtas danas paliko jehovistus, iš jo buvo „atimtas bendravimas“, jis savo tėvams tapo mirusiu. Kai apie jį paklausdavo, tėvas ir motina sakydavo, kad jų sūnus miręs, o gatvėje praeidavo pro šalį jo nė nepastebėdami. Taip pat elgėsi jo ankstesni draugai ir pažįstami. Tas, kas pažeis draudimą bendrauti su pašalintuoju, pats susilauks mirties nuosprendžio, kuris tarsi kabo ore, bet jehovistams yra visiškai realus.

„Dar vieną pavojų mūsų dvasingumui kelia atskalūnai... Vengdami bet kokio kontakto su šiais tiesos priešais, apsisaugosime nuo iškreipto mąstymo.“[1]

„...Apskritai neturime kalbėtis su išvarytu žmogumi ir net sveikintis su juo... Privalome nekęsti jų tiesiogine to žodžio prasme, tai yra žiūrėti į juos su didžiuliu pasibjaurėjimu, laikyti juos bjauriais, šlykščiais, purvinais, jais bjaurėtis.“[2]

Taigi Frencas padarė galutines išvadas: vienintelis neginčijamas ir nekintamas „Jehovos Liudytojų“ tikėjimo objektas yra ne neregimas Dievas, bendravimo su kuriuo nenumato jų doktrina, o matoma ir reali „Dvasios vadovaujama“ organizacija. Būtent ji, o ne Dievas, reikalauja besąlygiško paklusnumo.

Aukščiausias pareigas užimantys „Jehovos Liudytojai“ pripažino, kad sektos doktrinos pagrindą sudaro „organizacijos vienybė“. Po Frenco reformų šios vienybės išsaugojimas tapo savitikslis: jehovistų vadovybė saugo ją kaip šventenybę ir taiko visas priemones, kad ją išlaikytų, neleisdama nė menkiausio nukrypimo nuo organizacijos nustatytų reikalavimų sistemos. Su laisvamanyste kovojama be jokių kompromisų.

Viename teismo procesų prieš „Jehovos Liudytojus“ sektos Vadovaujančiosios korporacijos narys Haidenas Kovingtonas (Hayden C. Covington) pareiškė:

„Jeigu kas nors iš organizacijos narių nesutinka su viena ar kita jos pozicija, susijusia su tikėjimo ir veiklos klausimais, ir mėgina sukelti tokį nesutikimą kitiems organizacijos nariams, ji atsikrato juo („atsiskiria“ jį. – A. D.). Ji užkirs kelią bet kokiems bandymams suardyti jos vidaus gyvenimo harmoniją ir neleis klaidingoms idėjoms, kylančioms iš apačios, o ne iš vadovybės, įnešti disonansą į jos gyvenimą ir veiklą... Mūsų pagrindinis tikslas yra palaikyti vienybę.“

„Vienybė bet kokia kaina?“ – paklausė Kovingtono teismo nariai. „Taip, vienybė bet kokia kaina, – atsakė jis, – nes tikime, kad Jehova valdo mūsų organizaciją, mūsų organizacijos Vadovaujančiąją korporaciją, net jeigu kartais ir darome klaidas.“[3]

Kad įvykdytų šį pagrindinį uždavinį, sektos vadovybė taiko bet kokias priemones, nesibodi niekuo. Buvę jehovistai liudija, kad organizacijoje sukurta šnipinėjimo ir įskundimo sistema, vyrauja padlaižiavimas ir pataikavimas viršininkams. Kaip prisimename, liudija jie ir apie kitą šios griežtos kontrolės pusę: aukštus postus užimančių „Betelio“ darbuotojų gilų moralinį nuosmukį ir slaptą girtavimą.

Vadovaudamasis monolitinės vienybės principu, Frencas sukūrė griežtą totalitarinę įstatymų ir normų sistemą sektos vidaus gyvenime. Jehovistams draudžiama rengti bet kokius susirinkimus ir kitokius renginius be sektos vadovybės leidimo. Draudžiama komentuoti religines problemas remiantis savais pamąstymais. Komentuoti galima tik mokslinius straipsnius. Draudžiama turėti nepriklausomą nuomonę ir sakyti „aš taip manau“ arba „aš taip galvoju“. Draudžiama netgi skaityti senąsias „Jehovos Liudytojų“ publikacijas.

Sekta griežtai apriboja savo narių ryšius su išoriniu pasauliu, „išoriniais“ žmonėmis, net jeigu tai artimi sektantų giminės, vadovaudamasi tuo principu, kad „visi nešvarumai – iš pasaulio“. Frencas įvedė griežtą atskaitomybę apie atliktą darbą (tarnavimą), per kurią galima efektyviai kontroliuoti bet kurio sektos nario gyvenimą ir veiklą.

Neskatinamas joks pasaulietinis išsilavinimas, nes jis, vadovybės nuomone, tik aptemdo protą klaidingomis žiniomis ir susilpnina pastangas studijuojant Šventąjį Raštą. Skatinamas neigiamas požiūris į bet kokį pasaulietinį darbą, jeigu jis trukdo sektos nariui visiškai atsiduoti tarnavimui Jehovai, kuris svarbiau už viską, todėl šiam tarnavimui reikia panaudoti visą laisvą laiką.

Įtvirtinama griežta kontrolė, kad kiekvienas brolis ir sesuo atkakliai studijuotų ir aktyviai propaguotų organizacijos doktriną. Totalinis šnipinėjimas ir kontrolė taikoma ne tik esamiems sektos nariams, bet ir tiems, kurie pašalinti iš organizacijos, dargi tiems, kurie, vadovybės manymu, gali būti jai pavojingi.

„Jehovos Liudytojai“ išpažįsta savo organizacijos kultą, skelbia ją Jehovos kūdikiu, regima Jo dangiškąja organizacija. Todėl iš kiekvieno sektanto reikalaujama besąlygiško paklusnumo organizacijos valiai ir tikslams. Ne organizacijoje neįmanoma rasti teisingo Dievo mokymo, Šventojo Rašto.

„Biblija – tai knyga organizacijai, ji priklauso krikščioniškam susirinkimui kaip organizacijai, o ne atskiriems asmenims, nesvarbu, kaip nuoširdžiai jie tikėtų savo gebėjimais aiškinti Bibliją. Todėl Biblijos neįmanoma suprasti teisingai, neprisimenant apie regimą Jehovos organizaciją.“[4]

Biblijos studijavimas – kolektyvinis, o ne individualus reikalas, ją studijuoti galima tik vadovaujant organizacijai. Realiai jehovistai atlieka elementarią falsifikaciją, patys to nepastebėdami: Biblijos studijomis jie vadina sektos spausdintos produkcijos studijavimą, o gyvenimu pagal Biblijos principus – Ištikimo ir Protingo Tarno instrukcijų laikymąsi. Nepripažįstama ir individualios maldos vertė, nes Jehovą domina organizacija, o ne atskiros asmenybės: asmeninių maldų jehovistų dievas nepriima. Viskas turi būti daroma žmonėms matant, viskas kontroliuojama. Malda nėra išimtis – ji irgi turi būti kolektyvinė, visiems matant ir girdint.

Niekas neturi individualiai vertinti vienokių ar kitokių klausimų, apibrėžti, kas yra gėris, o kas – blogis, tiesa ir melas, kam turi būti atleista, o kas baudžiamas, už ką ir kodėl. Tai daryti gali tik organizacija. Niekas negali šiaip sau palikti organizacijos – ją palikti galima tik tuomet, kai esi nuo jos atskiriamas, jos prakeiktas. Būti šios „dieviškos organizacijos“ nariu – reiškia priklausyti Dievo Jehovos išrinktųjų kategorijai. Šis išrinktumas įpareigoja: sektantai privalo laikytis vienodumo visame kame – mąstyme, elgsenoje, aprangoje. Viskas reglamentuojama ir kontroliuojama iki smulkmenų. Apie asmenybės laisvę negalima nė kalbėti.

Vienas pagrindinių reikalavimų sektos nariams yra lojalumas organizacijai. Jis turi pasireikšti: aktyviu dalyvavimu rengiamuose susirinkimuose, aktyvumu „lauko tarnavime“, sutuoktinio (sutuoktinės) iš sektos narių tarpo pasirinkimu, kontaktų su pašalintaisiais iš sektos vengimu, net jeigu tai artimi giminaičiai, nuoširdžiu sektos nario atsiskaitymu seniūnui pagal visus savo (ir svetimų) įsipareigojimų punktus. O įsipareigojimai sudėtingi ir platūs.

Kiekvienas sektos narys privalo tiksliai ir nuoširdžiai atsiskaityti atitinkamam organui (asmeniui) apie atliktą misionierišką darbą (aplankytų būstų skaičių, išplatintus žurnalus, žmones, su kuriais buvo studijuojamas mokymas).

Jis taip pat privalo:

- neaptarinėti vyresniojo paliepimų ir įsakymų;

- pranešti (įskųsti) vyresniajam apie nuodėmę, kurią padarė kitas sektos narys, prisimindamas, kad priešingu atveju jis prisiima nuodėmę sau;

- neabejoti Jehovos mokymu, nes abejojantiems nėra vietos Jo organizacijoje;

- neužduoti klausimų organizacijai, nes abejojimas organizacija yra abejojimas Pačiu Jehova;

- prisiminti, kad tik organizacija pergyvens Armagedoną, bet tai niekam negarantuoja išsigelbėjimo;

- būti visada patenkintam viskuo, kas vyksta organizacijoje, ir nuolat entuziastingai jai dirbti;

- niekada „nesikišti“ į jokias problemas ir negalvoti apie save „pernelyg gerai“.

Kiekvienas turi žinoti, kad:

- nėra tikrojo gyvenimo už organizacijos ribų;

- bet kokia informacija, kylanti ne iš organizacijos, yra melaginga ir kenksminga, todėl skaityti reikia tik savo literatūrą, kad neužtemdytum sąmonės šėtono melu;

- jeigu paaiškės, kad patirtis neatitinka mokymo, reikia atminti, kad tai šėtono pinklės.

Toks yra Frenco sukurtas „Jehovos Liudytojų“ mokymas apie pagrindinį jų tikėjimo objektą – savo organizaciją. Kaip matome, šis tikėjimas jį įgyvendinus tampa labai efektyviu totalitarinės sektos narių sąmonės kontrolės būdu: iš esmės jiems nelieka nė vieno gyvenimo aspekto, kurio nereguliuotų Ištikimas ir Protingas Tarnas ar nekontroliuotų jo tarnautojai.

Reikia tarti keletą žodžių ir apie sektos spausdintinę produkciją, kurią naudojant vykdoma adeptų kontrolė.

Jau kalbėjome apie žurnalą „Sargybos bokštas“ ir apie tai, kaip jis naudojamas jehovistų susirinkimuose, kaip eiliniai sektos nariai turi išmokti jį mintinai. Šis žurnalas yra pagrindinis tikėjimo mokymo šaltinis „Jehovos Liudytojams“. Visus kitus jų interesus turi tenkinti žurnalas „Atsibuskite!“. Šio leidinio turinį lengviausia charakterizuoti žodžiais „įvairenybės“ arba „po truputį apie viską“. Žurnale galima rasti straipsnių apie šeimyninį gyvenimą, narkomanijos ir aplinkos taršos problemas, apie tai, ar verta apdrausti gyvybę, kodėl atsiranda burnos kvapas ar Botkino liga, apie tropikų miško gyventojus ir minų keliamą pavojų. Kiekviename straipsnyje yra konkrečių rekomendacijų: geriausias šeimyninis gyvenimas pas „Jehovos Liudytojus“; ateities karalystėje nebus nei aplinkos taršos, nei minų; mus supantis pasaulis yra pavojingas, paskendęs narkomanijoje ir nedorybėje, todėl reikia jo šalintis ir nekantriai laukti, kada jis bus sunaikintas Armagedono; „Jehovos Liudytojai“ gali apdrausti gyvybę, ypač jeigu draudimo sumą testamentu palieka organizacijai – nors visišką draudimą suteikia tik pats Jehova – karalystėje, kurioje visų burnos skleis puikų aromatą, o krokodilai bus švelnūs, balti ir pūkuoti, ir panašiai, ir taip toliau.

„Atsibuskite!“ nori patenkinti visus nereliginius sektos nario interesus, visi atsakymai pateikiami iš patikrinto šaltinio ir leidžia padaryti vienintelę teisingą išvadą. Kai ši niša užpildyta, jehovistas nebeturi kuo domėtis, ir tikimybė, kad jis panorės paskaityti ne sektos literatūrą, tampa minimali. Be to, reikia atminti, kad „Jehovos Liudytojai“ turi giliai ir išsamiai studijuoti kitas sektos publikacijas, skirtas nuodugnesniam jehovistų doktrinų nagrinėjimui, kuriose pateikiamos instrukcijos, skirtos kiekvienam sektos nario gyvenimo atvejui. Viskas, ką jehovistas turi žinoti apie santuoką, pateikiama knygose „Šeimos laimės paslaptis“ ir „Laimingai sutvarkyk savo šeimos gyvenimą“. Kiekvienas jaunas sektos narys turi labai atidžiai išnagrinėti brošiūrą „Jaunimo klausimai: Praktiniai patarimai“. Pradėdamas vaikščioti po butus, jehovistas privalo iškalti knygą „Paskirti mūsų tarnystei vykdyti“ ir kt. Todėl jehovistas negali turėti nei noro, nei laiko skaityti kažką kitką.

Greitai jis apskritai nustoja suvokti bet ką, kas kyla ne iš sektos ir nėra parašyta gerai pažįstama primygtina išsamių instrukcijų kalba. Kas kontroliuoja informaciją, tas kontroliuoja ir žmogaus sąmonę: gaunama informacija nulemia mąstymą. Praeina šiek tiek laiko ir jehovistas pradeda mąstyti citatomis iš „Sargybos bokšto“ ir kitų sektos leidinių.

Sekta gyvena savame pasaulėlyje ir kuria savąjį žmogų – egzistuojantį už kultūros, sociumo, visuomenės ribų. Žmogų, kalbantį sudarkyta sutrumpinta kalba, skaitantį visiems vienodai atrajotą spausdintą produkciją, besiklausantį banaliausios ir nuobodžiausios muzikos (Betelyje parašytų giesmių), žiūrinėjantį agitacinę propagandinę meninę medžiagą (komiksus ir jehovistinių žurnalų bei publikacijų iliustracijas). Tokiu būdu sektai pavyko tai, kas nepavyko totalitariniams komunistiniams režimams: naujasis žmogus amžiams atsisveikino su „prakeiktosios praeities paveldu“ ir buvo sukurtas „homo jehovisticum“.

 

7. Eiliniai jehovistai aklai nusekė paskui savo vadus, nė nepastebėję klastotės

 

Sąmonės kontrolės sektoje efektyvumą ir vadovybei paklusnių jos narių aklumo laipsnį dar kartą pademonstravo tai, kaip sekta išėjo iš sunkios struktūrinės krizės, kurią neseniai pergyveno. Ji buvo susijusi su garbiu Vadovaujančiosios korporacijos narių amžiumi. Korporacijoje gali būti tik asmenys iš jau mums žinomų 144 tūkstančių – valdyti žemėje gali tik tie, kurie valdys danguje. Bet šie 144 tūkstančiai iki 1995 metų visiškai išseko: juk dar 1935 m. Rezerfordas paskelbė, kad dangiškasis pašaukimas pasibaigė. Po to prasidėjo „antrarūšis“ krikštijimas, skirtas „didžiulei daugumai“, kuri gyvens žemiškame rojuje, maitinsis bananais ir leips nuo priverstinės laimės. O kadangi 144 tūkstančiai valdys iš dangaus, tai ir Vadovaujančiojoje korporacijoje turi būti tik žmonės, įeinantys į tuos 144 tūkstančius, visi kiti yra „didžiulė dauguma“. Kadangi jehovistai krikštija tik daugiau ar mažiau sąmoningą amžių pasiekusį žmogų, tie, kas buvo pakrikštyti iki 1935 metų, turėjo būti gimę bent jau trečiojo dešimtmečio pradžioje (t. y. dabar jiems turi būti gerokai per 70). Dar dešimt metų – ir nė vieno neliks gyvųjų tarpe. Kas bus po to – nežinia.

1995 m. pasaulinėje jehovistų organizacijoje buvo ne daugiau kaip 12 tūkstančių žmonių, krikštytų iki 1935 metų, kurių daugumą sudarė moterys, negalinčios įeiti į Vadovaujančiąją korporaciją. Mokymo principai neleido jehovistams perduoti valdžią kam nors kitam. Be to, 1935 metų data buvo susijusi su aibe kitų datų, dėl to ją pakeisti buvo pakankamai sudėtinga. Pagal sektos mokymą per dvidešimt vienerius metus – epocha nuo 1914 m. iki 1935 m. – įvyko štai kas: pagonių epocha (Lk 21, 24) pasibaigė 1914 metų rudenį, kai Kristus įsiviešpatavo kaip Karalių Karalius. Nuo šio momento prasidėjo Jo neregimas buvimas žemėje – tai liudija, kaip jie sako, nematyto masto karai, badas, žemės drebėjimai ir „Jehovos Liudytojų“ mokymo pasklidimas po visą pasaulį.

Be to, 1914 m. išsipildė Apreiškimo knygos pranašystė (12, 7-9): Kristus arkangelo Mykolo pavidalu nuvertė šėtoną į žemę. 1918 m. prasidėjo dangiškasis prisikėlimas, kada dangaus pateptieji iš 144 tūkstančių buvo vėl atgaivinti su Jėzumi Kristumi dvasinėje karalystėje. Be to, 1918 m. pavasarį Kristus atėjo, kad patikrintų dvasios šventyklą ir įvykdytų Malachijo pranašystę (3, 1-5 ir 1 Pt 4, 17). Vėliau, 1919 m., vadovaujant Jėzui, buvo pradėta atskirti kviečius (pateptuosius, pradėtus Dvasios) nuo tų, kurie gyvens žemėje. 1919 m. Jėzus paskelbė Ištikimą ir Protingą Tarną laiminguoju ir pakėlė jo kolektyvinę sudėtį iki tos padėties, kurią jis užima dabar.

Jehovistai turi 7 antspaudų ir trimitų balsų teoriją. Septyniose jų konvencijose nuo 1922 iki 1928 metų buvo priimti „trimitų balsai“ ir ypatingosios rezoliucijos, po to, 1935 m., buvo surinkti paskutiniai iš 144 tūkstančių išrinktųjų, ir žemėje prasidėjo antrasis būsimų žemiškojo rojaus gyventojų (didžiulės daugybės) surinkimas. Todėl reikia pakeisti ne tik 1935 metus, bet ir peržiūrėti visą sistemą, kuri jais grindžiama. Ši sistema nėra abstrakti – ji įkalta kiekvienam jehovistui. Padėtis, kuri susidarė, priminė 1916 metų krizę, kai po Raselo mirties prasidėjo organizacinė painiava ir Rezerfordui teko „suredaguoti“ aibę Raselo laikais atsiradusių mokymų bei pareikšti, kad jis nebėra ištikimas ir protingas tarnas. Piramidė, kurią Raselas pavadino „Biblija akmenyje“, iš tiesų yra „šėtoniška Biblija“. Dėl tokios esminės pertvarkos Rezerfordui pavyko ateiti į valdžią ir sukurti savo organizaciją.

Taigi sektoje brendo antroji krizė, galingesnė už pirmąją. Jehovistai suvokė, kad artėja paskutinieji laikai, tebegyvenančių išrinktųjų skaičius mažėjo ir viską reikėjo gelbėti antruoju atėjimu arba turėjo įvykti dar kažkas.

Ir štai, kaip liudija naujausios jehovistinės publikacijos, buvo padaryti tokie pakeitimai:

„Iki 1995 m. Jehovos Liudytojai manė, kad „dabartinė daiktų sistema“ pasibaigs per 1914 metais gimusios kartos gyvenimo laiką. Taip jie suvokė reikšmę žodžio „karta“, kurį Jėzus pavartojo Mato evangelijoje (24, 34). Šioje eilutėje sakoma: „Iš tiesų sakau jums: ši karta nepraeis iki visa tai įvyks“. Tačiau nuodugnesnės studijos parodė, kad žodis „karta“ šiame kontekste nereiškia vienos kartos, o gali reikšti daugybę kartų arba jų seką. Toks paaiškinimas buvo pateiktas 1995 m. lapkričio 1 d. „Sargybos bokšte“.“[5]

Vėl iki skausmo pažįstama paradigma: „Partija iškilmingai žada, kad dabartinė tarybinių žmonių karta gyvens Komunizmo sąlygomis“. Kodėl Jehovos tiesiogiai vadovaujamas Ištikimas ir Protingas Tarnas šimtą metų neteisingai suvokė šią eilutę, niekas nepaaiškina. Garantijos, kad dabartinis „nuodugnesnis nagrinėjimas“ greitai vėl nebus pakeistas, nepateikiama. Klausimų užduoti negalima, viskuo reikia tikėti su visuotiniu entuziazmu. Egzistuoja tik ši diena, praeitis ištrinama akimirksniu ir amžiams. Tai dar viena skandalingo sektos antiistorizmo iliustracija.

Po to įvyko jau pribrendusi sektos valdymo reforma. 2000 m. spalio 9-10 d. agentūros „Associated Press“ pranešimu, sektoje būta tokių įvykių:

„Jehovos Liudytojų“ lyderiai įvykdė stambiausią pertvarką per šimtą šešiolika sektos egzistavimo metų. Iki šiol „Pensilvanijos Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendriją“ (oficialus sektos pavadinimas) valdė vadinamoji Vadovaujančioji korporacija. Dabar religinės ir administracinės pareigos bus padalintos, ir sektos veiklai JAV vadovaus trys naujai įkurtos korporacijos.

Aštuoniasdešimtmetis Vadovaujančiosios korporacijos pirmininkas Miltonas Henšelis ir kiti šeši jos nariai atsistatydino spalio 7 d.

Sektos Ryšių su visuomene skyriaus vadovas Džeimsas N. Pelekija (James N. Pellecia) pareiškė, kad pokyčius lėmė tiek teologinės, tiek ir praktinės priežastys. Ji pažymėjo, kad Vadovaujančioji korporacija, atleista nuo administracinio darbo, dabar galės skirti daugiau dėmesio „Žodžio tarnybai“.

Donas Eidamsas (Don Adams), penkiasdešimtmetis organizacijos veteranas, paskirtas jos prezidentu, o septyni žemesnio rango žmonės sudarys naują direktorių tarybą. Henšelis liks Vadovaujančiosios korporacijos nariu, bet joje nebebus nuolatinio lyderio, pirmininko postas bus perduodamas iš vieno korporacijos nario kitam. Pradedant nuo Čarlzo T. Raselo iki 2000 m. spalio 7 d. „Sargybos bokšto bendrijos“ vadovas visada buvo laikomas vieninteliu sektos lyderiu.

Stebėtojai pažymi, kad po pokyčių paskelbimo buvę lyderiai oficialiai nebebus susiję su „Sargybos bokšto bendrija“. Reimondo Frenco (Raymond Franz), vienintelio palikusio sektą Vadovaujančiosios korporacijos nario, atsiliepiančio apie ją kritiškai, nuomone, „Jehovos Liudytojų“ struktūros pertvarka tėra sektos bandymas išvengti teisinės atsakomybės. Taip pat mano ir kiti žmonės, kritiškai vertinantys „Jehovos Liudytojus“.

Reikalas tas, kad daugelis buvusių sektos narių arba jau padavė ją į teismą arba ketina tai padaryti. Ieškinių motyvacija skirtinga. Pavyzdžiui, į teismą paduoda daugelis žuvusių arba sveikatą praradusių dėl priverstinio atsisakymo perpilti kraują sektos narių giminaičių. Kiti patyrė didelę moralinę žalą dėl totalinio boikoto (bendravimo atėmimo), kurį sekta paskelbia savo nusižengusiems nariams. Be to, kaip pažymi Frencas, Prancūzija svarsto naują įstatymą, nukreiptą prieš religines organizacijas, kaltinamas sąmonės kontrole[6], o Vokietijos įstatymas įpareigoja organizacijas išmokėti kompensaciją atleistiems darbuotojams.

Patys „Jehovos Liudytojai“ neigia šiuos spėjimus ir tvirtina, kad pertvarka padės jiems efektyviau valdyti greitai augančią organizaciją.“[7]

Taigi sektos vadovybė su akivaizdžiu cinizmu, net itin nesivargindama, išsisuko iš keblios padėties. Eiliniai jehovistai aklai nusekė paskui savo vadus, net nepastebėję klastotės. Nauji „atradimai“ ir direktyvos vėl buvo priimti su visuotiniu entuziazmu... Beje, kaip jau buvo sakyta, „Jehovos Liudytojai“ ne pirmą kartą keičia sektos mokymą. Juk pagrindinis jų tikėjimo objektas – pati organizacija – lieka nekintamas.

2001 m. pradžioje tapo žinoma, kad dar prieš 10 metų sektai pavyko gauti nevyriausybinės organizacijos prie JTO statusą. Buvę jehovistai piktinasi sektos veidmainyste, kuri viena vertus savo publikacijose vadina JTO „raudonuoju slibinu“ iš Jono Teologo Apreiškimo knygos, kurį įniršęs Jehova neišvengiamai sunaikins, o kita vertus – pasirašo prašymą suteikti šios organizacijos asocijuotojo nario statusą, įsipareigodama propaguoti jos idealus, įstatus ir veiklą visame pasaulyje. Šis žingsnis dar kartą pademonstravo šiurkštų Ištikimo ir Protingo Tarno, suinteresuoto tik savo turtingos tarptautinės korporacijos augimu ir plėtra bei palankių tam sąlygų sukūrimu, cinizmą.

Buvusių sektos narių sukeltas skandalas, iškėlęs aikštėn pasipiktinimą keliančią „Sargybos bokšto“ veidmainystę, sąlygojo netikėtus rezultatus. 2001 m. spalio pradžioje tapo žinoma, kad „Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrija“ pateikė JTO pareiškimą apie savo santykių su JTO nutraukimą. 2001 m. spalio 9 d. „Sargybos bokšto“ prašymas buvo įvykdytas, ir JTO išbraukė ją iš asocijuotųjų organizacijų sąrašo.

 

8. Daugelio šalių spauda pasakoja apie „Jehovos Liudytojų“ narių savižudybes

 

Narystė sektoje daugeliui jehovistų baigiasi apverktinai. Daktaras Džeris Bergmanas savo veikale „Jehovos Liudytojai ir psichinių ligų problema“ praneša, kad daug „Jehovos Liudytojų“ serga šizofrenija, sunkia depresija, alkoholizmu ir kitomis ligomis. Susirgimų psichikos ligomis lygis tarp „Jehovos Liudytojų“, įvairių užsienio mokslininkų[8] duomenimis, 1,5-10 kartų viršija vidutinį[9].

Savižudybių skaičius „Jehovos Liudytojų“ tarpe du tris kartus viršija lygį, būdingą ne sektos nariams[10]. Daktaras Bergmanas pateikia Rene Grutmano, įsitikinusio „Jehovos Liudytojo“, nuomonę. Dėl savo įsitikinimų jis buvo įkalintas, nes atsisakė tarnauti Šveicarijos armijoje, metė darbą, susijusį su kraujo perpylimu. Po dvidešimt dvejų metų „Bendrijoje“ sąžinė privertė Grutmaną parašyti organizacijos vadovybei apie tai, kad daugelis sąžiningų „brolių ir seserų“ patiria sunkias depresijas, vedančias į savižudybę. Jis apkaltino sektos vadovybę, kad ši bando „plauti smegenis“ ir valdyti savo narių mintis. Jo paties žmona Klarisa taip pat nusižudė[11]. Dėl to iš Grutmano nedelsiant buvo „atimtas“ bendravimas.

„Bendravimo atėmimas (pašalinimas iš bendruomenės)“ – absoliutus kaip nors prasižengusių sektos narių boikotas – dažnai priverčia sąžiningiausius „liudytojus“ galvoti apie savižudybę. Buvęs Vadovaujančiosios korporacijos narys Reimondas Frencas praneša, kad turi ilgą Betelyje įvykusių savižudybių sąrašą. Vienas darbuotojas nušoko nuo „Bendrijos“ gamybinio pastato, kitas – pro bendrabučio langą trečiajame aukšte ir t. t. Žinios apie tokius įvykius rūpestingai slepiamos[12].

Daugelio šalių spauda pasakoja apie „Jehovos Liudytojų“ vaikų savižudybes, kurių priežastis yra jų tragiški įsitikinimai ir artėjančios pasaulio pabaigos baimė[13].

Buvusi „Jehovos Liudytoja“ Ronda Penland rašo: „Jehovos Liudytojai“ teigia, kad jie stiprina šeimos ryšius. Dėl jų nusižudė mano brolis, o mano motina bandė žudytis. Kiti šeimos nariai liovėsi bendravę su manimi. „Liudytojai“ nesuvienijo mano šeimos, o ją suardė“[14].

Kalbant apie pareiškimus, kad „Jehovos Liudytojų“ tarpe nėra vietos tokiems darbams kaip prievarta, žmogžudystė, įstatymo pažeidimas, verta paminėti tokį faktą. V. P. Serbskio Valstybiniame mokslo centre atlikta ekspertizė „Jehovos liudytojų“ pasekėjai, mėginusiai dėl religinių priežasčių nužudyti savo mažametį vaiką. Rusijoje tokia tragedija ne vienintelė.

Štai atvejai iš Jungtinių Valstijų. Remiantis „Winnipeg Free Press“ 1987 02 10 paskelbta informacija, iš Džimo Kostelniuko, 1978 m. palikusio „Bendriją“, buvo „atimtas bendravimas“. Jo žmona, likusi sektoje, neleido jam matytis su vaikais ir vėliau ištekėjo už kito sektos nario. 1985 m. ją ir abu vaikus nužudė naujasis jos vyras, organizacijos narys[15].

1982 m. lapkričio 24 d. laikraščio „Watertown Daily Times“ 24 puslapyje pateiktas pranešimas apie tai, kaip „Jehovos Liudytojų“ organizacijos narys Holmsas, įtaręs, jog serga kraujo liga, nušovė savo miegančią žmoną ir šešerių metų sūnų, o po to nusižudė. Pagrindinė jo veiksmų priežastis buvo jehovistų organizacijoje egzistuojantis draudimas perpilti kraują[16].

2001 m. pabaigoje „Jehovos Liudytojų“ pora iš Čikagos iki mirties primušė dvylikametę dukrą. Šeimos galva Leri Slak, jau būdamas suimtas, pareiškė, kad tris kartus iš eilės pritaikė dukrai biblinę bausmę: 40 be vieno smūgių lazda (iš tikrųjų tai buvo pusantro metro ilgio, colio skersmens kabelio gabalas)[17].

Daugelis Amerikos mokslininkų mano, kad kriminalinės jehovistų veiklos atvejai yra pagrįsti pačios organizacijos mokymu. Pavyzdžiui, tyrinėtojas Verneris Konas savo veikale „Jehovos Liudytojai“ kaip proletarinė sekta“ rašo, kad aukštus kriminalinius rodiklius lemia teologiniai „Sargybos bokšto bendrijos“ mokymai. Jis analizuoja organizacijos literatūrą, kurioje apstu kraugeriškų vaizdų ir smurto scenų[18]. Kono manymu, nuolatinis žmonių, deklaruojančių taikų savo organizacijos pobūdį, susirūpinimas smurto tema liudija tai, kad sektos nariams „smurtas, kurį jie vaizduoja kaip vykdomą kitų, dideliu mastu yra jų pačių vidinių impulsų projekcija“[19].

Džeris Bergmanas (Jerry Bergman), iliustruodamas Kono teoriją, pateikia tokį pavyzdį iš Amerikos „Jehovos Liudytojų“ gyvenimo. 1985 metais penkiolikos metų amžiaus „Sargybos bokšto bendrijos“ misionierė Kristina Sevbridž su savo draugais žiauriai nužudė 84 metų amžiaus našlę Etel Kevud. Nusikaltimas buvo įvykdytas lankantis pastarosios namuose ir platinant „Jehovos Liudytojų“ literatūrą. Jaunuoliai sudavė aukai 19 smūgių peiliu ir sudaužė jos galvą buteliu. Žmogžudystės priežastis – grynieji pinigai, kuriuos norėjo užvaldyti misionieriai. Jie nespėjo sunaikinti kūno, nes skubėjo į susitikimą, o rytą buvo užsiėmę „Jehovos Liudytojų“ susirinkime, vykusiame „Karalystės salėje“. Visa Kristinos šeima – įsitikinę „Sargybos bokšto bendrijos“ nariai. Paaiškėjo, kad anksčiau ji vogė pinigus iš pagyvenusių žmonių, kai padėdavo tėvui platinti sektos žurnalus. Sektos lyderiai atsisako komentuoti šį atvejį[20].

Štai dar vienas atvejis, kuris leidžia Amerikos specialistams prieiti išvadą, jog jaunimas, auklėjamas „Jehovos Liudytojų“ šeimose, yra linkęs į smurtinius veiksmus ir savęs nekontroliuoja. Laikraštyje „The Daily Sentinel Tribune“ pranešama apie septyniolikos metų Džeisoną Karą (Jason Karre), nušovusį savo pamotę, jaunesniąją seserį ir brolį. Vienintelis dalykas, dėl kurio jis apgailestavo, buvo tai, kad nespėjo nužudyti savo tėvo, aktyvaus „Jehovos Liudytojų“ organizacijos nario, kritikavusio sūnų už mažą „dvasinį“ aktyvumą[21].

Didelis panašių atvejų skaičius, Amerikos tyrinėtojų nuomone, leidžia daryti išvadą apie sunkius dvasinius „Sargybos bokšto bendrijos“ narių sutrikimus, gautus dėl narystės organizacijoje. Tas pat, dar didesniu mastu pasakytina apie „Jehovos Liudytojų“ šeimose užaugusius vaikus.

Užsienio tyrinėtojų nuomonei pritaria ir Rusijos specialistai. Rusijos Federacijos Sveikatos apsaugos ir medicinos pramonės ministerijos Psichiatrijos MTI klinikinio skyriaus vadovas, medicinos mokslų daktaras profesorius J. I. Poliščiukas teigia, kad „turimų žinių analizė nepalieka abejonių, jog „Jehovos Liudytojų“ sektos veikla dažnai yra susijusi su žmogaus psichinei ir fizinei sveikatai daroma žala. Ši žala pasireiškia asmenybės sutrikimais dėl sektantiškos praktikos įtakos ir jos regresu, deformacija, griežtos priklausomybės nuo sektos formavimu, sugebėjimo kritiškai mąstyti sumažėjimu, nusišalinimu nuo tėvų. Dažnai suformuojamos patologinės vertybinės religinio turinio idėjos. Tokiu būdu suvaržoma asmenybės laisvė ir teisės. Asmenims, linkusiems į psichines ligas, dažnai atsiranda psichikos sutrikimų arba psichinės ligos paūmėjimų. Galima stebėti odos ir kitokių susirgimų paūmėjimą dėl griežtos sektantų sąmonės kontrolės, kurią vykdo „prižiūrėtojai“ ir „vyresnieji“, naudojantys grasinimus ir bauginimą“[22].

Kol kas turime atsiminti, kad „Jehovos Liudytojai“ – tai viena gausiausių ir sparčiausiai augančių totalitarinių sektų daugumoje Rytų Europos valstybių. Tai sekta, kurios mokymo pagrindą sudaro materialistinė pagonybė. Tačiau būtent jai ypač gerai pavyksta apsimesti tradicine ir visuotinai pripažinta krikščioniška denominacija. Būtent taip dažniausiai ši totalitarinė sekta suvokiama masinėje sąmonėje – tiek Vakaruose, tiek ir postsovietinėje erdvėje.

Turime gerai žinoti, kaip reikia jiems atsakyti ir paprieštarauti pagal visus jų klaidingo mokymo punktus. Nuo mūsų atsakymo ir mūsų Šventojo Rašto išmanymo priklauso, ar galėsite apginti ir atkovoti daugelį Bažnyčios vaikų, sugundytų šios totalitarinės sektos propagandistų.

 

 

[1] „The Watchtower“, 2000 05 01, p. 9-10.

[2] Ten pat, 1981 09 15, p. 24-26.

[3] Cit. pagal: Švečikov A. N., Žemės rojus: naujoji pasaka. 1997, p. 90-91.

[4] „The Watchtower“, 1967 10 01. Cit. pagal.: Švečikov A. N., Žemės rojus..., p. 93.

[5] Ivanenko S., Apie žmones, niekuomet nesiskiriančius su Biblija. p. 203, žr. taip pat p. 7.

[6] Prancūzijos įstatymas, nukreiptas prieš sektas, priimtas 2004 m. gegužę.

[7] Žr. „Šv. kankinio Ireniejaus, Liono vyskupo, Centro“ tinklalapyje pateiktą medžiagą (http://iriney.vinchi.ru).

[8] Žr., pvz.: Montague H., The Pessimistic Sect‘s Influence on the Mental Healths of its Members: The Case of Jehovah‘s Witnesses // Social Compass, 1977, Nr. 1, p. 135-148.

[9] Bergman J. R., Jehovah‘s Witnesses and the Problem of Mental Illness. Clayton, 1992, p. 56.

[10] Ten pat, p. 142.

[11] Ten pat.

[12] Franz R., Crisis of Conscience. Atlanta, 1992, p. 608.

[13] „Pavojus prie jūsų durų“, p. 1.

[14] Bergman J. R., Jehovah‘s Witnesses..., p. 142.

[15] Ten pat.

[16] Ten pat, p. 189.

[17] Žr.: „The Guardian“, 2001 11 17.

[18] Cohn W., Jehovah‘s Witnesses as a Proletarian Sect. New York, 1954, p. 24-26.

[19] Ten pat.

[20] Išsamiau apie tai žr.: Parker A., Jehovah‘s Sect Girl, 15, killed widow // „The Sun“, 1985 03 01, p. 11, taip pat: Jack D., The Disciple of Death // „Daily Express“, 1985 03 13 d. p. 1. 2001 m. vasarą žiniasklaidoje pasirodė pranešimas apie tai, kad jauna „liudytoja‘ iš Taganrogo apiplėšė senutę, pas kurią įsiprašė pakalbėti apie Bibliją ir padėti ūkyje. Vietinės „Jehovos Liudytojų“ bendrijos vadovybė taip pat atsisakė komentuoti šį įvykį. (žr.: http://iriney.vinchi.ru/sects/witness/news002.htm).

[21] „The Daily Sentinel Tribune“, 1983. Nr. 20.

[22] 1996 06 06 laiškas Maskvos m. Savelovsko tarprajoniniam prokurorui.