8. Tarnavimo Krišnai pagrindas – išsaugoti ištikimybę guru
Kaip teigė Prabhupada, materialus pasaulis gali tapti dvasiniu, išsaugodamas savo materialias savybes. Dvasinės vertybės yra visa, kas susiję su Krišna. Materialios vertybės virsta dvasinėmis vertybėmis, jeigu jos naudojamos tarnaujant Krišnai, t. y. atiduodant TKSO didesnę savo pajamų dalį. Kiekvienas žmogus, net priklausantis neliečiamųjų kastai, gali išsilaisvinti iš kupino kančių materialaus pasaulio ir išsiugdyti savyje Krišnos sąmonę, jeigu jis visiškai atsidavęs tarnaus Krišnai. Prabhupada išvardina 64 tarnavimo Krišnai būdus, kurių svarbiausias – bet kuriomis aplinkybėmis išlaikyti ištikimybę guru. Prisiminkime, kad pirmasis totalitarizmo bruožas yra guruizmas. Krišnaizme guru, kuriam reikia paklusti, vaidmuo yra pabrėžiamas ir nepaprastai iškeliamas.
Todėl, visų pirma, reikia rasti tinkamą guru, kuris teisingu keliu ves jus pas Krišną. Antra, pasak Prabhupados, paskutinis tinkamas guru, einant ilgu perimamumo keliu, yra jis pats. Reikia atsisakyti minties, kad jūs esate valdomi materialaus pasaulio, reikia paklusti guru ir tarnauti jam taip, lyg jis būtų pats Krišna. Beje, jums jis toks ir yra. Jūs tarnaujate jam ir mokotės iš jo. Aš pakartosiu anksčiau pateiktą citatą, kaip reikia gerbti ir garbinti guru. Štai ką sako mokinys (šišja), gulėdamas prie guru kojų, veidu į jo pėdas:
„Tu esi mano dvasinė saulė, o aš – nykstamai maža Tavo dieviškojo spindesio kibirkštis. Tu esi mano viešpats, o aš – Tavo tarnas amžiams. Tavo lotoso baltumo pėdų nektaras svaigina visus mano jausmus ir aš pasikliauju tiktai begaliniu tavo šventojo vardo saldumu. Ką aš, nupuolęs, galiu pasakyti pagal savo išmanymą? Aš čia esu tik tam, kad vykdyčiau Tavo valią. Aš jaučiu gilų pasitenkinimą, tardamas žodžius, kuriuos Tu įdedi man į lūpas, net nesusimąstydamas, ar jie yra teisingi.“[1]
Rusijos krišnaistai mėgsta lyginti guruizmą su stačiatikių paklusnumu senoliams (rus. „starčestvo“). Tačiau jeigu senolis („starec“) pradeda skleisti erezijas ar nuodėmes, jo nebeklausoma. Krišnaistai gi tokio klausimo net nesvarsto. Čia mes matome ne paklusnumą, bet absoliutų beprotišką aklą pritarimą. O antrasis svarbus šio teksto (ir apskritai viso dvasinio gyvenimo pagal Prabhupados receptą) momentas yra apsvaigimas, kuriam mes priešpriešiname blaivumą kaip pagrindinį būtiną sveiko dvasinio gyvenimo elementą.
Taigi norint užsitikrinti išganymą, reikia paklusti guru lyg jis būtų pats Krišna. Štai ką apie tai rašo Harikeša Svamis (Harikesha Swami), neseniai dar buvęs vienu šiuolaikinio krišnaizmo lyderių (apie tai papasakosime vėliau):
„Guru nurodymai tiksliai, šimtu procentų atitinka Krišnos nurodymus... Atsiduoti guru ir atsiduoti Krišnai – tai visiškai tas pats... Dvasinis mokytojas yra Krišnos energijos įsikūnijimas... Mes turime atiduoti dvasiniam mokytojui viską, ką turime, ir išlikti romūs... Dvasinis mokytojas būna priverstas imti lazdą ir mušti bukagalvį mokinį... Dvasinis mokytojas sieja mus su Krišna, o nutraukę ryšį su dvasiniu mokytoju, mes tuo pačiu prarandame ir ryšį su Krišna[2]. Ištikimųjų Viešpačiui šlovinimas – tai paties Viešpaties šlovinimas. Tam tikra prasme ištikimojo šlovinimas yra net svarbesnis... „Mokinys turi norėti tik vieno dalyko – patekinti savo dvasinį mokytoją“, – antrina Harikešai jo mokiniai.“[3]
Ir toliau:
„Mokinys jokiu būdu neturi laikyti dvasinio mokytojo paprastu žmogumi, o šventyklos Dievybės – akmens dirbiniu. Kiekvienas taip mąstantis yra pragaro būtybė“ (Bhag., 4.21.12). Neturintis dvasinio regėjimo laiko Krišnos Dievybę materialia, nors iš tikrųjų Ji dvasinė. Lygiai taip pat mums atrodo, kad dvasinis mokytojas, kaip ir paprastos sielos, yra kankinamas karmos pasekmių. Tačiau taip nėra. Guru kūnas taip pat yra dvasinis... „Kai žmogus pasišvenčia Krišnai, Krišna pasiima visas jo nuodėmes. Panašiai ir Krišnos atstovas, Jo išorinė apraiška, suteikia gyvoms būtybėms Aukščiausiosios Dievo Asmenybės malonę, dvasiškai įšventindamas savo mokinius, todėl jis prisiima visas savo mokinių praeities nuodėmių pasekmes“ (Bhag., 4.21.31, komentarai).[4]
Guru inicijuoja adeptus (galima ir neakivaizdinė iniciacija), prisiima mokinio karmą, suteikia slaptą „apsauginę“ mantrą, kurią turėdamas mokinys gali ekstremaliose situacijose kreiptis į Krišną. Guru padeda šišjai pakeisti savo dvasinį pasaulį, išsiugdyti ypatingą palaimingo mėgavimosi kupiną pasaulėjautą, kurioje atsidavusysis Krišnai siekia visame kame matyti neužtarnautą dievo malonę.
Trečia, reikia išsiugdyti nuostatą žiūrėti į pasaulį akimis, „pateptomis meile Krišnai“. Meilė jam aukščiausiu laipsniu pasireiškia siekiant religinės ekstazės per meditaciją – individualiąją (džapa) ir kolektyvinę (kirtan); pastaruoju atveju kartu giedamos mantros, grojant muzikos instrumentams ir šokant. Išskirtinį vaidmenį vaidina maha-mantra: „Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna, Krišna, Hare, Hare, Hare Rama, Hare Rama, Rama, Rama, Hare, Hare“. Ją reikia kartoti ne mažiau kaip 1728 kartų per dieną. Kaip matote, šioje mantroje esama tiktai trijų žodžių: „Krišna“, „Rama“ (dievybės vardai) ir „hare“ – krišnaistų vartojama prasme žodžio „hari“ šauksmininko linksnis, kuris reiškia „dievybės energija“, o iš tikrųjų – vieną Višnos vardą-savybę, kuri reiškia „gelsvai rudas“, „purvinai rudas“. Taigi iš esmės vėl kartojamas Krišnos vardas. Bet nesvarbu, ar jūs suprantate tuos žodžius. Svarbiausia – pradėti mantros giedojimą, o toliau šie žodžiai patys atliks už jus valomąjį darbą, žadindami ir ugdydami jumyse Krišnos sąmonę. Be galo kartodami šiuos žodžius, t. y. šį vardą, Jūs pradedate asmeniškai bendrauti su Krišna; tokiu būdu, kiekvieną kartą tardami mantrą, Jūs susijungiate su Krišna.
Ketvirta, reikia tarnauti Krišnai. Geriausias tarnavimas Krišnai – išsižadėti viso pasaulio, tapti vienuoliu sanjasinu ir gyventi šventykloje. Žinoma, sanjasinas atsisako bet kokių lytinių santykių[5]. Jeigu jūs to negalite, jūs vesite, tačiau jums bus leista fiziškai santykiauti su moterimi tiktai giminei pratęsti, t. y. kartą per mėnesį tą dieną, kai yra didžiausia moters pastojimo tikimybė. Prieš šiuos santykius kiekvienas iš sutuoktinių turi perskaityti didįjį maha-mantros ratą, t. y. 50 ratų pagal rožančių, kuriame yra 108 karoliukai (kiekvienas karoliukas atitinka pilnąją mantrą), o po to pradėti vaiką, sutelkus sąmonę į Krišną. Tačiau jeigu Jūs pageidaujate tobulo gyvenimo, Jums reikia atsisakyti žmonos, persikelti į šventyklą ir ten gyventi visiškai pasišventus Krišnai.
Toliau reikia atsisakyti bet kurio draudžiamo maisto. Visiems sektos nariams yra numatyta vienintelė dieta. Draudžiamiems produktams priklauso mėsa, žuvis, kiaušiniai, svogūnai, česnakai, grybai, arbata, kava ir kt. Visi krišnaistai turi valgyti tiktai Krišnai pašvęstą maistą. Visas maistas yra suskirstytas į 4 grupes. 1-oji grupė – draudžiamas maistas; 2-oji grupė – „aistringas“, bet labai sotus maistas, kuriame daug prieskonių; 3-ioji grupė – gerasis maistas (daugiausia daržovės ir pienas); 4-oji grupė – tyrasis maistas, t. y. tas gerasis maistas, kuris buvo pašvęstas Krišnai jį verdant ir, baigus jį virti, juo tuoj pat buvo „pamaitintas“ Krišną. Pageidaujama, kad jis būtų suvalgytas per tris valandas. Krišnai pašvęstas maistas vadinamas „prasadu“. Jį paragavęs, Krišna įeina į jį, ir po to šis maistas tampa pačiu Krišna, praranda savo materialias savybes ir tampa dvasiniu penu. Valgydami jį, jūs priimate komuniją iš Krišnos.
Kai krišnaistai dalina savo prasadą gatvėse, derėtų nepamiršti, kad valgydami jį, mes priimame komuniją iš Krišnos, t. y. pažeidžiame priesaką, draudžiantį krikščionims valgyti stabams paaukotą maistą (Apd 15, 29). Čia galima būtų priminti, kad krišnaistai mūsų maisto jokiu būdu nevalgys, jiems tai griežtai draudžiama. Krišnaistai mėgsta kalbėti apie savo labdaringą veiklą: esą jie ir Abchazijoje maitino žmones, ir Grozne buvo virtuvę įrengę. Jie turi ištisą programą, vadinamą „Gyvenimo penas“. Jie ne šiaip maitina – jie gamina tiktai prasadą, versdami alkanus žmonėms, jiems to nežinant, priimti komuniją iš Krišnos. Tai yra ne labdara, bet jų tikėjimo skleidimo aktas per ritualinio maisto dalinimą.
1997 metų pradžioje vienoje televizijos laidoje buvo reklamuojami krišnaistai: jie esantys didvyriai – pasiaukodami maitina žmones Grozne. Tačiau tą maistą finansavo Peterburgo valdžia, krišnaistai savo pinigų jam neleido. Jie gaudavo iš valstybės ir kitų dotacijų, surinktų, beje, ir iš mokesčių mokėtojų, kurie yra stačiatikiai. Iš esmės, šios lėšos buvo suteikiamos pagonims, kurie jomis naudojosi savo organizacijai reklamuoti, t. y. kovai prieš stačiatikybę.
9. Meilės Krišnai ekstazės požymiai: raitymasis žeme, garsūs šauksmai, žiovulys, seilėjimasis, pašėliškas juokas, sunkus kvėpavimas, raugėjimas...
Norint perimti Krišnos sąmonę, reikia išmokti išeiti iš savo kūno ir pulti į ekstazę kalbant mantrą, o tam naudojami timpanai, būgneliai, būgnai ir bendri ekstatiniai šokiai dainuojant mantrą. Po to jūs nebejaučiate savo kūno, „išeinate į astralą“ ir ekstazėje susiliejate su Krišna. Pasiekęs tokią būklę, žmogus tampa „realizuota siela“. Meilės Krišnai ekstazės požymiai: raitymasis žeme, garsūs šauksmai, žiovulys, seilėjimasis, pašėliškas juokas, sunkus kvėpavimas, raugėjimas ir kt.
Pasak Prabhupados, žmogus, įpuolęs į ekstazę, patiria aštuonias būkles:
1 – užeina sustingimas ir tuštumos jausmas;
2 – jus išpila prakaitas;
3 – visi plaukai ant kūno stoja piestu;
4 – balsas ima drebėti ir pradingsta;
5 – pradedate drebėti ir kratytis;
6 – jūsų oda ima keisti spalvą;
7 – jūs imate verkti ir isteriškai blaškytis;
8 – jūs patenkate į kataleptinį transą.[6]
Visa tai labai panašu į atvejus, kai velniai įeina į žmogų, t. y. į apsėdimą. Nenuostabu, kad visos šios „būklės“ veikia žmogaus protą.
10. Būtina atsisakyti visko: savo turto, savo kūno
Taigi, žmonėms apsigyvenus krišnaistų ašrame (bendruomenėje), jie turi laikytis griežto induistų (anot Prabhupados), o iš tikrųjų – šios sektos nustatyto elgesio buityje kodekso. Reikia atsisakyti visko – ne tik savo turto, bet ir savo kūno. Mąstantis apie savo kūną daugiau nei leistina yra nevertas Krišnos, mintys apie kūną neleidžia vystyti savyje Krišnos sąmonės. Žinoma, nevalia visą savo turtą išmesti ar išdalinti vargšams – jį reikia atiduoti Krišnos Sąmonės Organizacijai. Nepaisydamas asmeninio asketizmo ir primygtinio reikalavimo laikytis savo gyvenime indiškų buities tradicijų, Prabhupada pelno didinimui užtikrinti atšaukė ankstesnius draudimus ir leido savo pasekėjams rinkti pinigus gatvėse apsivilkus kostiumais ir užsidėjus perukus (dabar tai jau tapo norma). Primenu, jog akivaizdu, kad jis žinojo ir apie nusikaltimus, tačiau buvo pasiryžęs užmerkti akis, jeigu tai atnešdavo įplaukų.
Prabhupada buvo palikęs priesakų visiems gyvenimo atvejams. Pavyzdžiui, kaip prižiūrėti savo kūną, kaip jį prausti, valyti, kaip praustis, kaip ir kiek miegoti, kaip ir apie ką mąstyti. Žmogui nebelieka jokios laisvės – už jį viskas yra nuspręsta. Adeptas patenka į absoliučią vergiją. Gyvenimas bendruomenėje yra labai griežtai reglamentuotas, laisvalaikiui neskiriama nė minutės. Ritualizuotame gyvenime išskiriami devyni pagrindiniai užsiėmimai: pasakojimų apie Krišną klausymasis, mantros kartojimas, prisiminimas, tarnavimas, pamaldos, malda, paklusnumas, draugystės su Krišna palaikymas ir viso turimo turto atidavimas.
Per daug miegoti – tai labai blogai, todėl reikia keltis trečią valandą nakties arba pusę ketvirtos ryto (krišnaistai eina miegoti po dešimtos vakaro) ir iš karto pradėti ceremoniją. Reikia apeiti visus stabus, juos pažadinti, nuprausti, išvalyti jiems dantis, aprengti, pamaitinti. Po to skaitomos mantros pagal rožančių. Tai užima ne mažiau kaip dvi valandas. Po to visą valandą klausomasi medžiagos, parengtos vadovaujant Prabhupadai, ir pamokslo. Po to – darbas, o 9 valandą – pusryčiai. Tuo metu maistas jau būna paruoštas ir pašvęstas Krišnai.
Po pusryčių prasideda pinigų rinkimo gatvėse darbas ir užsiėmimai, iš kurių pelnomi pinigai – vadinamasis sankirtanas.
Krišnaistų požiūris į moteris yra prastas, nes moterys esančios mažiau vertingi padarai nei vyrai. Jeigu jų elgesys ankstesniame gyvenime būtų buvęs deramas, jos būtų įsikūnijusios į vyro, o ne į moters kūną. Todėl moteris privalo visiškai paklusti vyrui. Paprastai moterys dirba patį purviniausią ir sunkiausią darbą.
11. Pačių tradicinių indų požiūris į krišnaistus yra gana atsargus
Krišnaistai mėgsta save sutapatinti su induizmu („mūsų yra 500 milijonų, 800 milijonų, milijardas, mes turime senovės vedų tradiciją“). Sektantams labai patogu reklamuoti save „išoriniam pasauliui“ kaip tradicinę indų religiją. Tačiau TKSO propaguojama religija yra pseudoinduizmas, gerokai pakeistas, pritaikant jį vakariečių skoniui. Prabhupada mėgo save priskirti paskutinei grandžiai indų mistikų grandinėje, kurios ištakos siekia XVI amžių. Tačiau šis teiginys yra pagrįstas vien jo žodžiais, niekuo nepatvirtintais.
Pateikime tokią analogiją. Pavyzdžiui, liuteronai kildina save iš Liuterio, kuris taip pat gyveno XVI amžiuje. Jų teiginys patvirtinamas bent tuo, kad bet kurioje liuteronų bibliotekoje jūs tikrai rasite Liuterio, jo mokinių ir pasekėjų raštus iki pat mūsų dienų (jau nekalbant apie ankstyvųjų Bažnyčios tėvų raštus, kuriuos liuteronai taip pat studijuoja). Tokiu atveju mes matome, kad jų savęs kildinimas iš XVI amžiaus yra visiškai pagrįstas. Krišnaistai gi studijuoja Prabhupadą ir tik Prabhupadą. Įeikite į bet kurią krišnaistų biblioteką ar knygyną, pasižiūrėkite, kuo jie prekiauja gatvėse – tai vien Prabhupados knygos arba „Bhagavad-Gita, kokia ji yra“, kurią, kaip prisimename, taip pat galima vadinti Prabhupados kūriniu. Dar krišnaistų knygyne galima rasti Prabhupados mokinių, dabar vadovaujančių TKSO, raštus. Tačiau jūs nerasite nieko, kas buvo parašyta prieš Prabhupadą, nebent jo paties perpasakojimus.
Galima pripažinti, kad esama tam tikrų ryšių tarp TKSO ir induizmo – tokių kaip, pavyzdžiui, tarp „Jehovos liudytojų“ ir krikščionybės. Kažkoks tolimas jehovistų ryšys su krikščionybe (dėl jų kilmės iš adventistų) egzistuoja, tačiau vargu ar dėl to juos galima vadinti krikščionimis. Tas pats pasakytina apie krišnaistų ryšį su induizmu. Patys tradiciniai induistai į juos žiūri gana atsargiai, nes, anot jų, induistu gali būti tiktai Indijoje gimęs žmogus; neindas, atsivertęs į induizmą, o juo labiau pats save pašventęs į brahmanus yra nesąmonė. Tad Vakarų krišnaistai neįleidžiami į daugumą indų šventyklų, susijusių su Krišnos „žemiškuoju gyvenimu“. Be to, Prabhupadai įkūrus sąjūdį Vakaruose, jo net nekviesdavo į metinius vaišnavų[7]-čaitanitų[8] susirinkimus. Galbūt dėl to įsižeidęs, jis atvirumo akimirką (kas jam apskritai nebūdinga) padarė tokį pareiškimą:
„Bandydami įterpti Krišnos Sąmonės judėjimą į atitinkamą istorijos ir kultūros kontekstą, daugelis žmonių sutapatina jį su induizmu. Bet jie klysta... Egzistuoja klaidinga nuomonė, jog Krišnos Sąmonės judėjimas yra induistinė religija... Kartais indai, gyvenantys tiek Indijoje, tiek už jos ribų, mano, kad mes propaguojame induistų religiją, bet taip nėra... Krišnos Sąmonės judėjimas neturi nieko bendra nei su induizmu, nei su jokia kita religine sistema... Žmonės turi suvokti, kad Krišnos Sąmonės judėjimas nepropaguoja vadinamosios induistų religijos.“[9]
Yra aišku, kad šiame pareiškime viskas sustatoma į savo vietas. Po nedviprasmiškų neklystančiojo dieviškojo krišnaistų guru žodžių bet kurie jų pareiškimai apie priklausymą induizmui yra akivaizdus melas. Todėl būtų teisingiau priskirti Krišnos Sąmonės judėjimą neoinduizmui, o dar tiksliau – pseudoinduizmui, postinduizmui arba neoguruizmui. Matyt, siekdami kompensuoti savo silpnus ryšius su Indija religijos srityje, jie nutarė sustiprinti politinius ryšius. Dabar jie sudaro aktyvųjį Indijos religinio-nacionalistinio (komunalistinio) ekstremistų sąjūdžio „Višva Hindu Parišad“ branduolį. [...]
12. Yra akivaizdu, kad TKSO yra grupė, skirta šiurkščiam valdžios užgrobimui
Nepaisant savikritikos, krišnaistai neatsisako vienos svarbiausių savo doktrinų – Varnašramo koncepcijos, kuri ir šiandien lieka krišnaizmo „šventąja karve“. Ši naujos visuomenės ir valstybės koncepcija buvo suformuluota knygoje „Varnašrama – socialinės ir dvasinės sveikatos manifestas“[10]. Jos autorius yra anksčiau minėtas asmeninis Prabhupados sekretorius Jo Dieviškoji Malonybė Omas Višnupada Paramahamsa Parirayačarija Astottarasata Šri Šrimadas Harikeša Svamis Maharadža Višnupada, Tarptautinės Krišnos Sąmonės Organizacijos ačarija, arba paprasčiau – Harikeša Svamis.
Harikeša Svamis (Harikesa Swami) yra amerikietis (tikrasis jo vardas bei pavardė – Bobis Kampanjola (Bobby Campagnola)). Jis buvo Organizacijos narys nuo 1970 metų, o mirus Prabhupadai, nuo 1979 m. spalio 11 d. tapo vienu iš 11 guru-įpėdinių bei turto tvarkytoju. Pasidalinant pasaulį, jam atiteko Sovietų Sąjunga, Rytų Europa ir Artimieji Rytai. Taigi savo knygos rašymo momentu jis buvo vyriausiasis visų sovietinių ir Rytų Europos krišnaistų guru ir visi jo sprendimai buvo jiems privalomi.
Vis didesniam Prabhupados mokinių skaičiui besitraukiant iš TKSO, Harikešos Svamio autoritetas augo – dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis jau buvo vienu iš dviejų guru-įpėdinių, tebevadovaujančių judėjimui – nepaisant to, kad jau buvo pagarsėjęs daugybe skandalingų poelgių. Pavyzdžiui, jis svajojo išgarsėti kaip roko žvaigždė. Tam tikslui Harikeša TSKO sąskaita įsteigė roko studiją, daugiatūkstantiniais tiražais leido savo plokšteles ir versdavo sektantus jas platinti, nors netgi jo bendratikiai apibūdindavo jo sukurtus „transcendentinius garsus“ kaip „persileidusios dramblės bliovimą“. Be to, Harikeša buvo rimtai susidomėjęs okultizmu ir nepriimdavo jokių svarbių sprendimų, nepamojavęs švytuokle virš magiškosios lentos. Jis konstravo amžinąjį variklį ir gamino skraidančią lėkštę bei kosmodromą jai. Jis buvo išpranašavęs, kad 1982 metais prasidės trečiasis pasaulinis karas, dėl ko daugybė jo mokinių išpardavė visą turimą turtą ir pasislėpė rūsiuose, laukdami neišvengiamos pasaulio pabaigos. Kampanjola garsėjo ir savo nacionalizmu: jis sakydavo savo mokiniams Europoje, kad jeigu jiems būsimajame gyvenime pavyks įsikūnyti į amerikiečių kūnus, tai reikš, kad jiems labai pasisekė. Tačiau palyginus su kitų guru „interesais“ visa tai atrodė nekaltos keistenybės.
Pagaliau guru-įpėdinių sistema buvo panaikinta ir judėjimo valdymas buvo perduotas aukščiausiam TKSO valdymo organui – Organizacijos Valdančiajai Komisijai (GBC). Jos Vykdomosios tarybos pirmininkas buvo renkamas 12 mėnesių laikotarpiui.
Visa tai buvo daroma vykstant slaptai nuožmiai kovai tarp guru-sanjasinų ir vedusių šventyklų prezidentų, siekusių užgrobti aukščiausią valdžią judėjime. Būtent šiame kontekste reikia nagrinėti „reformatorių sąjūdį“ TKSO viduje, kurio dalyviai demaskavo daugybę guru-sanjasinų nusikaltimų ir pasisakydavo už Organizacijos išvalymą. Šiam sąjūdžiui vadovavo ambicingas Filadelfijos šventyklos prezidentas Ravindra Svarupa (tikrasis vardas ir pavardė – Viljamas Dedvaileris (William Deadwyler)). Nors „reformatoriai“ pasisakydavo už sugrįžimą prie Prabhupados idealų, jie iš tikrųjų sąmoningai ignoruodavo nedviprasmišką pirmenybę, kurią dar būdamas gyvas senis teikė sanjasinams.
Nepaisant to, 1998 metais Harikeša Svamis buvo išrinktas GBC Vykdomosios tarybos pirmininku trims metams. Tuo metu jis jau buvo sektos švietimo ministru, jos leidybos komplekso „Bhaktivedanta Book Trust“ vadovu (tai yra faktiškai spaudos ministru) ir visos TKSO turto tvarkytoju. Daugiametė kova baigėsi visišku Harikešos triumfu: jis faktiškai tapo sektos vadovu ir užėmė poziciją, kurios po Prabhupados mirties dar niekam nepavyko užimti. Tokiu būdu jam pavyko gerokai išstumti „reformatorius“. Jis buvo labai populiarus TSKO, o tarp Rusijos krišnaistų jo populiarumas buvo tikrai beribis: jo portretai puošė jų patalpas, jo knygos dideliais kiekiais buvo parduodamos jų kioskuose ir netgi buvo leidžiamas žurnalas rusų kalba vien apie jo asmenybę[11]. Tai reiškė, kad kiekvienas Rusijos krišnaistas turėjo traktuoti Varnašramos koncepciją kaip dieviškąją visuomenės tvarką ir siekti jos įdiegimo visame pasaulyje.
Nepaisant to, nekrišnaistui yra gana sunku sužinoti šios koncepcijos turinį. Sektos vadovai slepia ją nuo „pašalinių“, manydami, kad jie yra nepakankamai apsišvietę jai suvokti bei priimti ir, sužinoję apie ją, gali sukelti skandalą. Būtent dėl to Harikeša, nors ir nenoromis, iš dalies pakeitė „kai kurias“ koncepcijos dalis (1997 m.). Jis tai padarė, ketindamas kiek pagerinti gana negatyvų savo organizacijos įvaizdį Vokietijoje. Tačiau leiskime sau nepatikėti jo priverstiniu ir daliniu atsisakymu, juo labiau, kaip jis pats daug kartų rašydavęs, jog jo knyga yra absoliučiai pagrįsta paties Prabhupados raštais[12]. Be to, jau po minėto atsisakymo, Harikeša knygose, išleistose „vidaus naudojimui“ ir parduodamose TKSO knygynuose, lyg niekur nieko skelbė vis tą pačią Varnašramos koncepciją.
Kokia gi yra šios koncepcijos esmė? Visų pirma, joje nepripažįstami demokratijos pagrindai, t. y. tie patys principai, į kuriuos apeliuoja krišnaistai, gindami savo teisę egzistuoti pliuralistinėje visuomenėje:
„Kadangi žmonių visuomenėje nėra galvos, neturintys proto žmonės, kurie nėra brahmanai, veda pasaulį į kupiną kančių savęs griovimą... Kol žmonių giminei nepradės vadovauti brahmanai, tol nebus taikos, laimės, pasitenkinmo“ (p. 106).
Valstybės religinis neutralitetas, klaidingai vadinamas ateizmu, buvo paskelbtas visuotinio nuosmukio priežastimi; šį nuosmukį galima įveikti, nedelsiant įvedant visame pasaulyje Varnašramos kastų sistemą, kuriai vadovaus krišnaistų vadovai. Kalbama apie savotišką valdžios užgrobimą, kurį galima atlikti pavergus įvairių šalių intelektualinį elitą ir lemtingai veikiant žiniasklaidą:
„Šiuolaikinė visuomenės sistema, su kuria žmonės jaučiasi esą susiję, gali būti neskausmingai pakeista, nustačius teisingus socialinius tikslus, kuriuos žino tikrieji vaišnavai ir vedų tekstai“ (p. 133).
Harikeša Svami norėtų „naudotis informaciniais visuomenės tinklais žinioms apie dieviškuosius dalykus skleisti“ (p. 136), t. y. paversti žiniasklaidą Krišnos Sąmonės propagavimo įrankiu, ne be pagrindo tikėdamasis, kad
„pertvarka greičiausiai vyks tokiose visuomenėse, kuriose didesnė informacijos dalis galės sklisti be kliūčių. Šiuo metu informaciniai kanalai piktnaudžiauja tuo, kad pavergia žmogaus protą, statydami materialius tikslus. Vaišnavų inteligentai gali sudvasinti šiuos kanalus ir naudoti juos dvasinėms permainoms visuomenėje užtikrinti“ (p. 134).
Naujojoje visuomenėje pertvarkyta žiniasklaida turės kitus tikslus:
„Varnašramos visuomenėje informacijos srautas bus kontroliuojamas brahmanų. Tai reiškia, kad visa žiniasklaidos priemonių skleidžiama informacija turės atitikti dvasinį standartą... Varnašramos visuomenė priklauso nuo intelektualaus brahmanų vadovavimo. Todėl Varnašramos visuomenė negali palikti žiniasklaidos kontrolės kitoms įtakingoms jėgoms“ (p. 146).
Tokiu būdu, visos vadovaujančios pareigybės žiniasklaidos sistemoje priklausys aukščiausiajai brahmanų kastai:
„Brahmanų uždavinys – mokyti liaudį, naudojant informacinių tinklų galimybes. Brahmanai taps žmonių patarėjais ir nulems visuomenės pobūdį“ (p. 118).
Aktoriai, komentatoriai, operatoriai ir kt. liks šudromis – žemiausia samdinių, dirbančių už pinigus, kasta. Tačiau
„visi, kas priima sprendimus, susijusius su skleistinomis žiniomis bei informacija, t. y. redaktoriai, žurnalistai, scenarijų autoriai arba režisieriai, turi būti brahmanai, apmokyti, kaip vadovauti visuomenei. Vadovaujant brahmanams, žiniasklaidos priemonės tarnaus tam pačiam tikslui, kuriam jos tarnauja esant dabartinei kapitalistinei vadovybei – visuomenės stabilumo palaikymui. Tačiau tai bus ne priėjusi aklavietę materialistinė, bet pažangi dvasinė visuomenė“ (p. 148).
Ideali visuomenės sistema – tai į ligi šiol nebūtas aukštumas iškelta ir nediskutuojama teokratija, pagrįsta kastų sistema. TKSO Varnašramos sistema yra kilusi iš
„Tobuliausio Viešpaties... Aukščiausiasis Ponas suteikė savo valdžią atstovams, vykdysiantiems šiame pasaulyje jo priesakus... Aukščiausiasis Ponas nori, kad jo tobula visuomenės sistema (Varnašrama-dharma) būtų įdiegta kaip žmonių visuomenės standartas“ (p. 73, 81, 88).
Šiai kraštutiniškai autoritarinei visuomenei yra būdinga kastų sistema. Netgi Harikeša Svamis savikritiškai pripažįsta, kad
„Varnašramos Vyriausybė – tai reikia suprasti – yra ne fašistinis, tačiau griežtas režimas (p. 208).
Dažnai galima aptikti „organiškus“ idealios sistemos aprašymus. Daugelis fašistinių ideologų mėgsta lyginti valstybę su organizmu, kuris turi galvą (valdantįjį elitą), rankas (policininkų ir karių kastą), pilvą (prekybininkų ir bankininkų kastą) bei kojas (darbininkus).
„Visuomenei tikrai turi vadovauti protinga galva, kuri priima sprendimus, atitinkančius absoliučius principus“ (p. 88).
Šis valdantysis elitas ir yra vaišnavos, vaišnavos-ačarjos, t. y. Organizacijos vienuoliai ir jų vadovai. Jokie rinkimai nėra reikalingi, nes
„kai paprasta liaudis pamatys, kaip jie veikia, ir išgirs, ką jie kalba, akivaizdu, kad ji bus sužavėta ir paklus šiems aukštos kvalifikacijos bei kupiniems malonės bei dvasingumo žmonėms, kurie rūpinasi tiktai aukščiausia žmonijos gerove“ (p. 82).
Krišnaistų guru išreiškė savo nuomonę ir apie darbininkus, kuriems jo sistemoje priklauso daugiau kaip pusė gyventojų. Štai ką jis mano apie juos:
„Šudroms tinka profesijos, susijusios su fiziniu darbu arba patarnavimu... Šudra tarnauja trims kitoms visuomenės klasėms... Jo pajamos priklauso nuo jo užsakovų pasitenkinimo laipsnio... Žmonėms su šudros gabumais yra skirta gyventi kitų trijų visuomenės grupių kontroliuojamiems... Jo (šudros – A. D.) interesų pagrindas – savo gašlumo patenkinimas, jis jaučia potraukį draudžiamiems šlykštiems dalykams, pavyzdžiui, mėsai, žuviai, kiaušiniams, o ypač perrūgusiam ir supuvusiam maistui. Šudrą labai traukia vynas, viskis, alus, cigaretės ir cigarai, dažnai ir narkotikai. Jis gali pralošti visus savo pinigus arba juos išleisti savo gašlumui patenkinti. Šudra negali pakelti jokio juslinių malonumų apribojimo ir, esant menkiausiai galimybei, su visiško palengvėjimo jausmu atsiduoda pasimėgavimų ieškojimui. Jo mėgstamiausias užsiėmimas yra seksualinis gyvenimas. Neribotai skatinamas savo genitalijų, jis dieną naktį stengiasi užsitikrinti tinkamą aplinką savo gašliems troškimams... Šudros visuomet yra kontroliuojami to, kas atitinka jų polinkius. Geriausia jiems paklusti Varnašramos sistemos vaišnavų kontrolei. Tuomet jie pagaliau bus patenkinti“ (p. 215, 217, 227).
Reikia pažymėti, kad, kitaip nei tradicinio induizmo kastų sistemoje, kur priklausomybė kastai nulemiama gimimo, naujųjų kastų nariai atrenkami pradiniame mokymosi mokykloje etape:
„Nėra žmogaus, visiškai neturinčio asmeninių savybių ir niekas negali veikti prieš savo prigimtį... O tam tikrų visuomenės klasių simptomų atsiradimas vaike – tik laiko klausimas“ (p. 143).
Tokiu būdu žmogaus likimas yra nulemiamas ne aklo atsitiktinumo, bet valdančiojo elito. Kiekviena kasta gaus išsilavinimą, griežtai atitinkantį jos padėtį visuomenėje:
„Moksleiviai, kurie yra pakankamai gabūs, kad galėtų įveikti brahmanams skirtus mokslus, gauna pakankamų žinių iš filosofijos ir visuomeninių mokslų. Kitoms visuomenės grupėms netikslinga mokytis šių mokslų ir jie joms nereikalingi. Be būsimųjų brahmanų, ilgas mokymosi kursas skiriamas tiktai kšatrijams (t. y. kariams, politikams), kuriems ateityje atiteks aukščiausios vadovaujančios pareigybės. Kiti visuomenės nariai gauna atitinkantį jų kastą išsilavinimą, kuris būtinas profesionaliam jų socialinių priedermių vykdymui...“
Maždaug 12 metų amžiaus vaikas išeina iš pagrindinės mokyklos, o tolesnis jo mokymasis priklauso nuo jo profesinių polinkių.
„Jeigu mokinys turi šudros, t. y. darbininko, gabumų, jį išmokys dirbti tam tikrą darbą. Jis lankys mokyklą tol, kol gaus pakankamai žinių tam darbui atlikti, bet ne ilgiau. Po to jis paliks mokyklą, kad galėtų pradėti dirbti visuomenei naudingą darbą. Mokinys, pademonstravęs vaišijos (prekybininko) gabumų, gaus kiek platesnį išsilavinimą mokykloje, kurios specializacija bus susijusi, pavyzdžiui, su prekybininko, bankininko, žemvaldžio profesija. Šioms profesijoms labai platus išsilavinimas nereikalingas“ (p. 144).
Mokykloje nebus vietos religiniam pliuralizmui. Visose naujosios visuomenės mokyklose mokys tiktai krišnaizmo:
„Neverta pasakoti vaikams, lankantiems Varnašramos mokyklą, apie ateistų beprasmių principų klaidas, nebent tiktai tam, kad jie žinoti, kuo tiki kiti“ (p. 141).
Nepaisant nuolatinių krišnaistų pareiškimų apie taikos siekimą ir reguliariai jų rengiamus „taikos festivalius“, Varnašramos sistemoje svarbiausios funkcijos yra patikėtos kariškių kastai – kšatrijams. Ateities visuomenėje yra numatyti ir „atomo kšatrijai“, kurių uždavinys apima
„priešo nušlavimas nuo žemės paviršiaus dvasiškai ar elektroninėmis priemonėmis..., ginklu ir prietaisais (p. 180).
Dieviškosios sąmonės nešėjas, kaip vyriausybės vadovas, turi turėti galimybę
„vesti tiek gynybinį, tiek puolamąjį karą ir užtikrinti kariuomenės pergalę... Jis turi pulti priešą, pavergti jį, neutralizuoti jo netinkamą elgesį, o po to įkurti jo šalyje visuomeninės sąmonės bendriją“ (p. 163).
Matome globalinius planus:
„Jeigu viena iš visuomenių galės pasikeisti ir priimti dvasines vertybes, bus labai svarbu, kad tokios dvasinės visuomenės vadovai įtvirtintų jos interesus visame pasaulyje. Ginkluotas pasipriešinimas kils tiktai iš demoniškų asmenybių, visa širdimi prisirišusių prie ateizmo ir materializmo. Būtent tokius žmones yra būtina ištremti. Tuomet pasaulis išvengs jų intrigų“ (p. 163). „Ką reiškia kvaili ir sentimentalūs „gyvenimo ir išlikimo“ idealai pasaulyje, kuris aiškiai demonstruoja polinkį į autodestrukciją?“ (p. 181).
Neatskiriama „idealios visuomenės“ dalis yra priešo įvaizdis. TKSO savo priešus vadina „demonais“:
„Šiame pasaulyje gyvena trijų rūšių žmonės: dievo išrinktieji, demonai ir nekaltieji. Dievo išrinktieji tarnauja Aukščiausiajam. Demonai aktyviai veikia, siekdami panaikinti bet kurias žinias apie Dievą. Nekaltieji yra banda, kuri seka paskui tą, kuris vadovauja visuomenei“ (p. 158).
Visiems piliečiams bus taikoma privaloma smegenų praplovimo sistema.
„Pataisos priemonės, įdiegtos galingojo Varnašramos vado, neapsiribos vien įvairiais karinio įsikišimo būdais.
Ateizmo apnuodytų visuomenių piliečiai gaus brahmanų instrukcijas, kad suvoktų Varnašramos sistemos būtinumą... Galima lengvai atskirti naudingus visuomenės elementus nuo nenaudingų, pakvietus kiekvieną kartu giedoti mantrą „Hare Krišna“. Kartu giedant mantras, daugelis žmonių, kurie šiuo metu gal būt yra nusikaltėliai, gali apsivalyti ir dirbti visuomenei naudingą darbą. Jeigu kai kurie žmonės ir ateityje liks nenaudėliais, nepaisant to, kad kiekvienam iš jų yra prieinamas apsivalymo kelias, prireiks, kad kiekvienu nepataisomu rimtai užsiimtų kšatrijų policija“ (p. 163, 177).
O štai kaip reikia vesti diskusiją su sistemos kritikais:
„Pavydžius, o ypač nesugebančius pagrįsti savo argumentų kritikus galima pakviesti viešai diskusijai su brahmanais vien tam, kad būtų palaikoma tautos dvasia. Kšatrijus brahmanai kvies kritiniu atveju, jeigu prireiktų tuos agitatorius sudrausti“ (p. 165).
Labai įdomi yra ir nepaklusniųjų baudimo teorija:
„Kadangi Varnašramos bendruomenėje žmonėms nuo pat gimimo bus skiepijami tobuliausi elgesio standartai, nusikalstamumas čia bus neatleidžiamas. Todėl Varnašramos policija bus gana griežta įstatymo pažeidėjams, jiems bus skiriamos griežtos bausmės... Po bandymų nukreipti pradedančius nusikaltėlius į tiesos kelią, kšatrijų policija turės nepataisomus nusikaltėlius išvaryti arba pašalinti... Mirties bausmės taikymas yra nediskutuotinas. Šiuolaikinėje visuomenėje mirties bausmė laikoma beprasmišku žiaurumu, daugelyje šalių jos atsisakyta. Tačiau mirties bausmės panaikinimas tėra visuomenės vadovų nesąmoningumo įrodymas, bet ne gailestingumas žudikams... Jeigu žudikas nužudomas pagal religinį įstatymą, tai pagal karmos įstatymą jis atleidžiamas nuo pomirtinės bausmės.
Bausmės bus labai veiksminga bauginimo priemonė. Būtų geriau, kad sentimentalūs individualios laisvės šalininkai piktintųsi tuo, kad negailestingai palaikant teisėtumą bei tvarką, neatsižvelgiama į nusikaltėlio socialinę kilmę bei aplinką“ (p. 176-177).
Taigi Krišnos Sąmonės Organizacija neigia laisvę. Tačiau, kai totalitarinių sektų kritikai kalba apie laisvės nebuvimą sektų bendruomenių viduje, jie yra kaltinami neobjektyvumu. Varnašramos teorija yra teorinis pačių sektantų propaguojamo laisvės uždraudimo pagrindas. Panašių koncepcijų propagavimui bei diegimui visuomenėje krišnaistai, kaip ir kitos jaunimo religijos, noriai naudojasi sąžinės ir nuomonės laisvės teise. Tačiau yra neleistina piktnaudžiauti viena pagrindinių žmogaus teisių – sąžinės laisvės teise, siekiant apriboti kitas pagrindines teises. Kaip mes matėme Varnašramos koncepcijos pavyzdyje, tai galiausiai sąlygoja ir teisės į sąžinės laisvę likvidavimą.
Krišnaistų mums planuojamas gyvenimas yra pakankamai aiškus. Rusijos krišnaistų tarpe ši knyga yra skirta „vidaus naudojimui“, todėl jiems nepatinka, kai ją cituoja „pašaliniai“. Po pirmosios šių citatų publikacijos krišnaistai surengė masinę šmeižto kampaniją, kuri pasiekė kulminaciją jiems dalyvaujant Maskvos procese 1997 m. (žr. apie jį rinkinyje „Sektos prieš Bažnyčią“, Maskva, 2000). Svarbu priminti, kad jie skandalingai pralaimėjo minėtą procesą, tačiau iki šiol niekas negali paneigti, kad Varnašramos koncepcija turi didžiulę reikšmę šiuolaikinio krišnaizmo teologijoje.
Visiškai akivaizdu, kad TKSO yra grupė, skirta šiurkščiam valdžios užgrobimui, pagrįsta griežtais totalitariniais principais ir svajojanti juos taikyti visai žmonijai, o visos krišnaistų kalbos apie „demokratiją“ ir „pakantumą“ tėra ne daugiau kaip priedanga toli siekiantiems mizantropiškiems ir agresyviems planams, kurie išdėstyti jų tikėjimo šaltiniuose. [...]
[1] Bhaktivinoda Takur, Šri Harinama Čintamani. Bombėjus, p. 2. (Rašyba iš didžiosios raidės – pagal originalą.)
[2] Prabhupada-sumedhasam. 1 leid., Maskva, 1997, p. 19, 35-36, 40.
[3] Ten pat, p. 1, 15.
[4] Ten pat, 2 leid., Maskva, 1997, p. 81-82.
[5] TKSO istorijoje esama daugybės įvairiausių sekso skandalų, susijusių su „atsižadėjusiais pasaulio“ sanjasinais.
[6] Bhaktivedanta Svami Prabhupada, The Nectar of Devotion, p. 230-236.
[7] Kitaip – višnuistų: taip save vadina krišnaistai pagal dievo Višnos, kuris, jų nuomone, yra Krišnos avatara, vardą
[8] Žr. interviu su Moti Lal Panditu apie Tarptautinę Krišnos Sąmonės Organizaciją žurnale „Prozrenije“, 1998, Nr. 1, p. 61-63.
[9] Šri Šrimad A. Č. Bhaktivedanta Svami Prabhupada, Krišnos Sąmonė: induistų kultas ar dieviškoji kultūra? // „Nauka samosoznanija“, 1991, p. 135, 141.
[10] Harikeša Svami, Varnašramos manifestas. Praktinis visuomenės reorganizavimo vadovas. Jekaterinburgas. Citatų puslapiai skliaustuose yra pateikiami pagal P. Činilino išverstą vokiškąjį leidimą: Harikesa Swami, Varnasrama: Manifest der sozialen Vernunft. New York, Los Angeles, Vaduz, Bombey, 1981.
[11] Rusijos krišnaistai apie jį rašo taip: „[Mes norime] šlovinti mūsų brangųjį dvasinį mokytoją, nepaprastai kilnios dvasios Viešpaties Krišnos pasiuntinį, už jo iškilias savybes ir nuostabius darbus“ (Prabhupada-sumedhasam, 1 leid., p. 2).
[12] Faktą, kad Varnašramos koncepcija yra absoliučiai pagrįsta Prabhupados raštais, įtikinamai parodo citatos iš Prabhupados raštų rinkinio, pateikiamo žurnale „Missionerskoje obozrenije“, 1997, Nr. 4(18), p. 8-12.