Šis Aleksandro Leonidovičiaus Dvorkino knygos vertimas publikuojamas kaip dalis projekto „Sektų prevencijos programa jaunimui“, kurį vykdo Lietuvos blaivybės fondas (Jurgis Gediminas Jakubčionis), bendradarbiaujant su Lietuvos krikščioniškojo jaunimo blaivybės sąjunga „Žingsnis“ (Andrius Stasiukynas) ir VšĮ „Kultų prevencijos biuras“ (Natalija Danilienė). Projektą pagal programą „Jaunimo narkomanijos ir kitų priklausomybės formų, nusikalstamumo ir psichologinių krizių (savižudybių) prevencija“ finansuoja Valstybinė jaunimo reikalų taryba (patvirtinta VJRT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 29-2.3).
Kodėl buvo nuspręsta versti būtent šią knygą? Kadangi joje pateikta tikrai daug dokumentais pagrįstos medžiagos apie totalitarines sektas, o ją išdėstyti autoriui pavyko lengvai skaitomu ir patraukliu stiliumi. Knyga gali tapti parankiniu veikalu specialistui, jaunimo konsultantui ar sielovadininkui, o taip pat betarpiškai sudominti jaunus žmones ir prisidėti prie priklausomybės nuo sektų prevencijos. Knygos autorius neatsistoja į „neutralaus“ tyrinėtojo poziciją, bet nuoširdžiai stengiasi įspėti skaitytoją apie didžiulį sektų keliamą pavojų, parodo destruktyvius psichologinius ir socialinius mechanizmus, veikiančius šiose organizacijose, o jų kritiką paremia krikščioniškais principais.
Aleksandras Leonidovičius Dvorkinas (g. 1955 m. Maskvoje) yra istorikas ir vienas žinomiausių Rusijoje naujųjų religinių judėjimų specialistų. 1977 m. jis emigravo į Jungtines Valstijas, kur baigė mokslus. 1988 m. Fordhamo universitete (Niujorke) apgynė daktaro disertaciją pas žymų stačiatikių teologą Joaną Meyendorffą. 1991 m. grįžo į Rusiją ir ėmė dirbti Maskvos patriarchato Religinio švietimo ir katechizacijos skyriuje. Nuo 1993 m. vadovauja Šv. kankinio Ireniejaus, Liono vyskupo, religijotyrinių tyrimų centrui, kuris yra Sektantizmo tyrimo ir informacijos centrų Europos federacijos (FECRIS) narys. Autorius yra sektų tyrimo instituto „Dialog Center International“ (centras Danijoje) vicepirmininkas, žurnalo „Prozrenije“ redaktorius, 1993–1999 buvo Rusijos Stačiatikių Universiteto bažnytinės istorijos profesoriumi. A. L. Dvorkinas nekartą lankėsi Lietuvoje ir palaiko ryšius su šio projekto rengėjais.
Rusija, kaip ir dauguma buvusio komunistinio bloko šalių, paskutinį dešimtmetį tapo ypatingo naujųjų religinių judėjimų aktyvumo zona. Ši knyga pirmiausia skirta šios šalies skaitytojui, todėl išsamiai aprašoma sektų veiklos Rusijoje ir kaimyniniuose kraštuose istorija. Norint sumažinti knygos apimtį, autoriui maloniai sutikus, šie Lietuvos skaitytojams mažiau įdomūs skyriai praleisti, atitinkamai pakeičiant visų skyrių numeraciją. Taip pat nebuvo verčiamas ir skyrius apie šiuolaikinį induizmą, šeštoji dalis apie Rusijoje atsiradusias sektas („Bogorodničyj centr“, „Beloje bratstvo“, Visarijono sektą, ivanovcus ir kt.) ir knygos priedai.
Teigiama, kad Vakarų šalyse naujiesiems religiniams judėjimams priklauso apie du procentai gyventojų, o Lietuvoje – tik apie pusę procento. Tačiau ir tie keliolika tūkstančių į sektas patekusių žmonių, daugiausia idealistiškai nusiteikusio jaunimo, yra didžiulė problema, kurios sprendimui reikia organizuotų pastangų ir valstybės paramos. Lietuvoje aktyviai veikia beveik visos šioje knygoje aprašytos organizacijos, tačiau ypač didelė įvairių „Nju eidžo“ srovių bei neopagonybės įtaka. Pirmaisiais metais po nepriklausomybės atstatymo į akis labiausiai krito sekmininkų „Tikėjimo žodžio“ bendruomenė, kuri netgi buvo tapusi sektos sinonimu. Gana greitai įvykęs jos gretų išretėjimas tapo rimtu simptomu, kad Lietuvoje bendras posovietinis materializmas ir sekuliarizmas ilgam nustelbs evangelikalinio protestantizmo misijas. Nuo Katalikų Bažnyčios nutolę lietuviai netampa neoprotestantais, jie virsta pagonimis. Praktinis materializmas ir susidomėjimas neapibrėžta ezoterika, okultizmu, pagoniškomis ir net satanistinėmis praktikomis yra dvi to paties medalio pusės. Tipiškomis „Nju eidžo“ sąvokomis („energija“, „karma“, „reinkarnacija“...) mąstantis žmogus tampa labiausiai pažeidžiamu taikiniu nekrikščioniškos kilmės sektų propagandai.
Totalitarinės sektos turi panašiai destruktyvų poveikį žmogaus psichinei ir fizinei sveikatai, socialiniam bendravimui bei moralei kaip ir narkotikai. Priešingai nei mūsų šalyje tradicinė katalikų religija, besiremianti racionalia teologija bei amžių išbandyta vertybių sistema, šios sektos iš tiesų atitinka K. Markso apibūdinimą „opiumas liaudžiai“.
Kai kurie kovotojai prieš sektas (nuo kurių atsiriboja A. L. Dvorkinas) bet kokią religiją laiko „opiumu“ ir mano, kad „normali“ žmogaus būsena yra nereligingumas. Šis požiūris prieštarauja daugelio šiuolaikinių religijotyrininkų (pvz., M. Eliade) įsitikinimui, kad žmogus yra „animal religiosus“, iš prigimties aukštesnės, antgamtiškos realybės siekianti būtybė. Šiais laikais „susvetimėjęs“ tradicinių religijų atžvilgiu, jis religinį požiūrį perkelia į politikos, ūkio, malonumų ieškojimo sferą, bet negali jo visiškai atsisakyti. Šiuolaikinis sekuliarizmas yra nenatūrali, skausminga būsena, iš kurios bėgant lengvai patenkama į sektų tinklus. Tačiau grįžimas prie sekuliarizmo taip pat reikštų pralaimėjimą. Todėl prevencinė ar kovos su sektomis veikla bus tik tuomet efektyvi ir išties prasminga, jei žmogus bus paskatintas gyventi normalų religinį gyvenimą, o ne tapti ateistu.
Koks religinis gyvenimas yra „normalus“? Koks yra skirtumas tarp katalikybės ir sektų? Nesileisime į teologinę analizę – tai apologetikos ir dogmatikos mokslų tema. Sutinkame, kad sociologo akimis žiūrint, katalikybė turi (arba iki šių krizės laikų turėdavo) daugelį visoms religijoms ir net sektoms bendrų požymių: dogmatišką mokymą, griežtas dorovės ir elgesio normas, hierarchinę vadovybę, fiziškai sunkias asketines praktikas, siekį atversti visą žmoniją į savo tikėjimą ir t. t. Krikščionybė I amžiuje atitiko visus naujojo religinio judėjimo požymius: naujumas, atsiskyrimas nuo „tradicinės“ žydų religijos, negirdėta doktrina, universali misija, ėjimas į kankinystę. Katalikybė taip pat yra „totali“, siekianti apimanti visą žmogų ir visus jo egzistencijos aspektus. Tačiau ji nėra „totalitarinė“ ir tuo iš esmės skiriasi nuo sektų.
Katalikų religija neapriboja, neužgniaužia žmogaus prigimties, bet stengiasi ją pakylėti ir sutaurinti. Teologija saugo filosofiją ir mokslus nuo kai kurių esminių klaidų, moralinė ir asketinė disciplina daro valią nepriklausomą nuo instinktų, paklusnumu bei artimo meile pagrįsta socialinė tvarka skatina harmoniją visuomenėje ir valstybėje. Katalikų šventieji buvo šviesios ir psichologiškai brandžios asmenybės, ir Bažnyčios struktūra sudarydavo sąlygas laisvai pasireikšti jų individualiems gabumams. Todėl Vakarų civilizacija dėl daugelio savo pasiekimų nuo pat ankstyvųjų viduramžių turi būti dėkinga būtent katalikybei. Įvairios klaidos, kurias ilgoje Bažnyčios istorijoje, be abejo, darė jos nariai, aiškiai prieštaravo pačios Bažnyčios mokymui ir valiai.
Sektos, atsiradusios daugiausia paskutiniais dviem šimtmečiais, yra „totalios“ kitu – mechanišku, prigimtį ir natūralias struktūras palaužiančiu būdu. Jų doktrina yra siaura, vienašališka, nekreipianti dėmesio į daugelį realybės aspektų ir žmogaus prigimties bruožų. Tikintiesiems ne tik užkraunama įvairių (vadovybės savavališkai įvestų ir nuolat keičiamų) nurodymų našta, bet ir nepadedama jos nešti. Nauji nariai grubiai, pažeidžiant artimo meilę atplėšiami nuo šeimos, skatinamas agresyvus konfliktas su aplinka ir visa savo praeitimi, doktrina prieštarauja sveikam protui ir empirinių mokslų duomenims, tikslai ima pateisinti dažnai amoralias priemones ir t. t. Sekta nekuria stabilios, harmoningos, kultūriškai vaisingos visuomenės, o tik revoliuciškai griauna jau esamą. Ji išnaudoja paviršutinį entuziazmą, minios jausmą, iracionalių būsenų siekimą ir taip silpnina asmenybės brendimą, psichinį savo narių stabilumą. Jau vien ką reiškia visuotinis įpareigojimas vykdyti verbavimą – ramaus, intravertiško būdo adeptams tai tampa nuolatinio streso šaltiniu.
Nusilpus tikėjimui į Dievą, Jėzų Kristų, žmogus ieško pakaitalų. Anglų rašytojas, krikščionybės apologetas G. K. Čestertonas (G. K. Chesterton) rašė: „Jei žmogus nebetiki į Dievą, jis ima tikėti bet kuo“. Jis ima tikrai religiniu, mitologizuotu būdu tikėti į komunizmą ar liberalizmą, davatkiškai pasiduoda politinio korektiškumo skrupulams, vietoj šventųjų garbina ir mėgdžioja muzikos žvaigždes, tampa sporto fanatiku, aukoja pinigus žiniuonėms, laikosi horoskopų ir mėnulio fazių. Jo dievu tampa kūnas, pinigai, sėkmė, valdžia. Galime net paklausti: gal sveikiau garbinti Krišną ar Jehovą? Arba: kodėl buvimas nereligingu „eiliniu“ žmogumi yra vertybė? Nejaugi reikia kovoti su sektantais tik todėl, kad jie drįsta turėti kitokius įsitikinimus nei masė, minia? Kiekvienas, kuris imsis diskutuoti su sektų nariais, turėtų pirmiausia pats sau atsakyti į šiuos esminius klausimus, nes kitaip jam pritrūks gilesnių argumentų ir jis negalės iš tiesų jiems padėti.
Augustinas savo „Išpažinimuose“ (1, 1) rašo: „Dieve, Tu sutvėrei mus dėl savęs, ir nerami mūsų širdis, kol ras atilsį Tavyje“. Jau ne kartą istorijoje žmogus įsitikino, kad netaps antžmogiu, kad jis silpnas, nuodėmingas, kad jam reikia antgamtinės pagalbos ir išganymo, kad žemiškasis gyvenimas įgauna prasmę tik tuomet, kai po jo tikimasi amžinojo. Jeigu taip, jeigu religija reikalinga ir šiandienos lietuviui, tai niekas negali supykti, kad kunigas, prisidėdamas prie šios sektų prevencijos programos, jam pirmiausia patars užsukti į bažnyčią ir susipažinti su savo senelių tikėjimu.
kun. Edmundas Naujokaitis, 2005