„Naujojo amžiaus“ judėjimas (IV)

Pixabay.com nuotrauka

13. Pseudokrikščionybė – „Vandenio eros evangelija“

Turėdama tokią teorinę bazę, NA labai mėgsta šlietis prie krikščionybės. Neatsitiktinai šio judėjimo ideologai vartoja neva krikščioniškus terminus, pavyzdžiui, „Kristaus sąmonė“, o Maitrėja skelbiamas identišku Kristui.

Vakarams vis labiau susipažįstant su stačiatikybe, „Naujojo amžiaus“ pasekėjai, pasinaudoję proga, pradėjo primaišyti į savo mišrainę ir stačiatikių simbolikos. Vakarų njueidžeriams stačiatikių tikėjimas – tai kažkas tolimo, pakylėto, miglotai mistiško: spindi auksas, į dangų kyla smilkalų dūmai – visa tai atrodo panašu į ezoterinius ritualus. Jų intelektualai labai mėgsta remtis tokiais puikiais, kaip jie sako, „bendraminčiais“ stačiatikiais, kaip Vl. Solovjovas, Andrejus Belyj, V. Ivanovas, Levas Šestovas, „magas“ Serafimas Sarovskis ir kiti. Įdomu, kad iš viso šio sąrašo, išskyrus, žinoma, šventąjį Serafimą, nebent Vl. Solovjovą galima pavadinti stačiatikiu: Andrejus Belyj buvo antroposofas, Viačeslavas Ivanovas po susidomėjimo okultizmu baigė savo gyvenimą kaip tikratikis katalikas, o Šestovas apskritai nebuvo krikščionis. Rusijos „Naujosios eros“ atstovai mėgsta apeliuoti ir į šventąjį Sergijų Radonežskį; žinoma stačiatikių knyga „Atviri svetimšalio keliauninko pasakojimai savo dvasiniam tėvui“ tapo labai populiari ir Vakaruose. Tai įvyko tada, kai pasirodė Selindžerio (J. D. Salinger) apysakų knyga „Freni ir Zui“ („Franny and Zooey“), kur pasakojama apie amerikiečių mergaitę, kuri perskaitė „Atvirus pasakojimus...“ ir pradėjo praktikuoti Jėzaus maldą. Visiškai neteisingai suprasdami ir komentuodami šią dvasinę knygą, njueidžeriai atrado sau „įdomią meditacinę techniką“, kuria jie mielai užsiima po vakarykštės rytietiškos meditacijos ir prieš rytojaus šamanistinio ekstazinio džiūgavimo.

„Kristaus sąmonės“ ugdymą savyje, skatinamą „Naujojo amžiaus“, iškalbingai iliustruoja viena iš jo publikacijų, kuri vadinasi „Laukite stebuklo“[1]. Šiame opuse tokia Linda Gudmen (Linda Goodman) pasakoja, kaip vieną kartą ji viešbučio kambaryje prie durų staiga sutiko žmogų su rytietišku turbanu. Ji pakvietė jį pas save, ir jie ilgą laiką rimtai kalbėjosi. Nepažįstamasis jai atskleidė daug gilių tiesų, nuspėjo, ką ji darys ateityje, o paskui tokiu pat keistu būdu, kaip ir atsirado, išnyko iš kambario. Vėliau ji rado mažą vizitinę kortelę, kurioje buvo parašyta: „Lauk stebuklų“. Gudmen tuoj pat parašė apie tai visą knygą „Žvaigždžių ženklai“ („Star Signs“).

Stebuklai ilgai nelaukę ir pasirodė: galiausiai netgi išėjo NA knyga „Trumpas kursas apie stebuklus“ („A Course in Miracles“). Ji tapo bestseleriu, o per dvejus metus jos buvo parduota daugiau kaip 300 tūkstančių egzempliorių. Knygos autorė Helen Šakman (Helen Schucman), psichologė iš Niujorko, teigia, kad knygą iš tikrųjų parašė „Jėzus Kristus“, o ji pati yra tik kanalas, per kurį jis šią knygą padiktavo. Knygoje gausiai naudojami krikščioniški terminai: „Kristus“, „Šventoji Dvasia“, „atpirkimas“ ir t. t., tačiau nieko bendro, išskyrus šiuos terminus, knyga su krikščionybe neturi. Rašytoja pradėjo ją rašyti septintajame dešimtmetyje, kai jos kolegė, taip pat psichologė, ją patikino, kad balsai, kurie skamba jos viduje, – tai ne šizofrenija, o didelio dvasingumo ženklas, kad ji turi į juos įsiklausyti, sekti jų nurodymais ir pradėti rašyti tai, ką jie diktuoja. Knyga išėjo maždaug 1200 puslapių, kuriuos autorė padalino į tris dalis: viena – tai pats tekstas, kita – darbo sąsiuvinis, o trečia – vadovėlis mokytojui. Šio išsamaus veikalo turinys – tipiška „Naujojo amžiaus“ filosofija: tiesa yra tai, kad mes esame neatskiriami nuo Dievo ir vienas nuo kito, iš tiesų, kolektyvinė visų žmonių veikla praeityje, dabartyje ir ateityje yra žinoma kaip sūnystė, visi mes – Dievo sūnūs. Tiksliau sakant: mes visi – Dievo sūnus, kadangi, „Trumpo kurso apie stebuklus“ autorės manymu, „galiausiai nėra jokio skirtumo tarp manęs ir jūsų“[2].

Kita panaši knyga – Evos Dauling (Eva Dowling) parašyta „Vandenio Eros Jėzaus Kristaus evangelija“. Pati Eva tikina, kad šios knygos autorius – toks čeneleris iš Ohajo, kurį ji vadina „Levi“ ir kuris neva gavo šios knygos turinį iš angelo 1922 m. Knygoje yra 170 skyrių apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, visų pirma, apie jo kelionę į Indiją, kur jis nukeliavo mokytis pas Indijos guru (tai mėgstama „Naujojo amžiaus“ idėja). Yra ten skyrius ir apie tai, kaip Jėzus patvirtino reinkarnacijos teoriją, kadangi jis susidūrė su klajojančių muzikantų grupe, kurie taip puikiai dainavo ir grojo savo instrumentais, kad žmonės vadino tai stebuklu. „Jėzus“ rašo:

„Aš supratau, kad tai ne stebuklas, kadangi per vieną gyvenimą neįmanoma taip įvaldyti savo instrumentų ir savo balsų. Todėl akivaizdu, kad jie treniravosi per daugelį gyvenimų, kol galiausiai pasiekė tokį tobulumą.“[3]

 

14. Neopagonybė, raganavimas („vika“) ir šamanizmas

Kita NA charakteristika – pagoniškų religijų atgaivinimas. Šio judėjimo adeptai pasisemia įkvėpimo ne tik iš induizmo ir krikščionybės, bet ir iš senųjų pagoniškų religijų, būtent, iš paties primityviausio Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos, Australijos laukinių genčių ir tautų spiritizmo. Tačiau visų šių pagoniškų mitų ir religijų turinys naudojamas tik tiek, kiek gali patvirtinti pačių njueidžerių teorijas.

Pixabay.com nuotrauka

Vienas iš labai svarbių jų filosofijos aspektų – tai raganavimas (vadinamoji religija „vika“ („wicca“))[4], o taip pat „Aukščiausiosios Deivės“ garbinimas. Ši religinė filosofija tapo ypač populiari tarp feminisčių, kurios aršiai kovoja prieš vyrišką Dievo įvaizdį tradicinėse religijose. Krikščionybei jos tiesiog jaučia alergiją. Iliustruodamas tai, pateiksiu ištrauką iš autobiografinio švedų dailininkės, tragiško likimo žmogaus, straipsnio: jos du sūnūs žuvo, tačiau dėl to ji dar labiau sutvirtino savo klaidingus įsitikinimus:

„Aš esu viena iš judėjimo už moterų išlaisvinimą Bristolyje įkūrėjų, taip pat dalyvavau daugelyje įvairių kampanijų, matriarchato sąjūdyje ir visos Europos bei viso pasaulio feministinio meno judėjime. Aš dalyvavau ir politikoje. Vėliau dalyvavau judėjime už taiką ir esu praktikuojanti pagonė. Krikščionišką religiją, tiesą sakant, aš laikau visiškai košmariška ir nepadoria. Ir štai su tokia gyvenimo patirtimi aš atėjau į „Naujojo amžiaus“ judėjimą.

Tai atsitiko dėl mano sūnaus mirties tragedijos. Aš jau buvau įtraukta į moterų judėjimą, į lesbiečių sąjūdį ir į Didžiosios Deivės Motinos judėjimą, taip pat į judėjimą už matriarchato atgaivinimą, feministinio meno judėjimą bei judėjimą už taiką, taigi maniau, kad daug žinau. Aš daugelį metų kalbėjau apie tai, kad mirusieji gyvena Didžiosios Motinos, kuri vėl juos pagimdo, įsčiose, ir apie tai, kaip jūs įeinate į Motiną, kuri vienu metu yra ir tamsa, ir šviesa, todėl kad Ji ir suteikia gyvybę, ir ją pasiima atgal į savo tamsias įsčias.

1985 m. aš mačiau, kaip mano jaunesnysis sūnus žuvo autoavarijoje. Mano sūnui buvo tik 16 metų. Aš daug valandų praleidau prie jo lovos ligoninėje pietų Prancūzijoje ir ten įgijau patirties, kurios nesitikėjau įgyti. Aš nežinojau, kaip viską sujungti į vieną visumą, tačiau po 30 valandų, praleistų prie sūnaus, kurio smegenys jau buvo mirusios, patalo, aš pajutau didingą baltą šviesą ir pakilau į orą kartu su šia balta šviesa. Aš pamačiau savo sūnų – tai buvo netrukus prieš tai, kai jį pripažino mirusiu. Todėl aš galiu kalbėti apie žemę kaip apie gyvąją motiną, kadangi ji man yra ne abstrakti teorija, man ji – realybė, tai, ką iš tikrųjų išgyvenau. O apie tai, ko neišgyvenau, aš ir nekalbu.“[5]

Toliau ši nelaiminga moteris pasakoja apie tai, kaip jos vyresnysis sūnus susirgo vėžiu ir kaip jį tampydavo į „Naujojo amžiaus“ gydymo kursus, kurie vadinasi „gimimas iš naujo“ (rebirthing). Juose jį, leisgyvį, guldydavo į karštą vonią su povandeninio plaukiojimo vamzdeliu, tačiau jis, žinoma, nepasveiko. Plautyje jis turėjo futbolo kamuolio dydžio auglį. Netgi jos vaikų mirtis šiai moteriai tapo ne tiek tragedija, kiek baltosios šviesos regėjimo patvirtinimu. Visa tai dar labiau sustiprino jos klaidingus įsitikinimus. Savo straipsnį ji baigia paaiškinimu, jog rašo jį, norėdama visus įtikinti savo pasirinkto gyvenimo kelio teisingumu. Njueidžeriai, visų pirma, feministės, kalba, kad atgaivina senovines babiloniečių religijos tradicijas – misteriškosios deivės paslaptis. Viena iš tokių moterų – Miriam Starhok (Miriam Starhawk) – save vadina ragana ir Kalifornijos bažnyčios „Deivės testamentas“, prezidente. Ji sako:

„Deivė Motina atgimsta, ir mes galime pradėti atsikariauti, susigrąžinti mūsų prigimtinę teisę – nepaprastai džiaugtis tuo, kad esame gyvi. Mes galime atmerkti akis ir matyti, kad mums nėra nuo ko gelbėtis, kadangi anapus pasaulio nėra Dievo, kurio mes turime bijoti ir kuriam turime paklusti.“[6]

Ši idėja yra gana artima pagrindiniam Rono Habardo „atradimui“: pagrindinis žmonijos egzistencijos tikslas yra išgyvenimas. Kitoje populiarioje savo knygoje Starhok išaiškina: „Deivė... yra pasaulis. Apsireikšdama kiekviename iš mūsų, ji gali būti pažinta visoje nuostabioje, sukrečiančioje kiekvieno individo įvairovėje“[7]. Kita Deivės Motinos garbinimo forma – senosios egiptiečių deivės Izidės kulto atgaivinimas.

„Šiandien moterys vėl atranda Izidę. Izidės prabudimas – tai įkvėpimo šaltinis šiuolaikinei moteriai, o tai pasireiškė daugeliu išgijimų, kurie įvyksta p. Selenos Foks (Selena Fox) pamaldų metu. Ši dama įkūrė šventyklą „Vyriausios žynės ratas“, kuri yra šalia Medisono (Viskonsino valstija). Kiekvieną mėnesį per mėnulio jaunatį Selena organizuoja dvasinį gydomąjį „ratą“, kuris vyksta aplink gydomąjį altorių. Kiekviena iš mūsų gali asmeniškai pajusti Deivės buvimą savyje. Visos moterys yra Izidės, o Izidė yra visos moterys,“

– taip savo knygoje rašo kita Izidės gerbėja Ketlin Aleksander Berghorn (Kathleen Alexander Berghorn)[8].

Beje, pagrindinis Rusijos visarijoniečių sektos ritualas – tai tas pats „dvasinis gydomasis ratas“, kurį jie sudaro aplink viduryje esantį objektą; čia visiškai akivaizdi dvasinė giminystė.

Dar vienas neopagoniškas NA bruožas – šamanizmas, šamanistinės praktikos tyrinėjimas ir vystymas. Karlosas Kastaneda (Carlos Castaneda), kūręs šamanizmo teoriją, tapo vienu svarbiausių NA ideologų. Šamanas, kaip jį aprašo njueidžeriai, turi savyje spiritualistinę tradiciją ir yra tarsi „ekstazės technikas“. Jo užduotis – vėl sujungti žmones su šventybės sfera, su mistine meditacija, o jis pats yra tarpininkas, gydytojas ir mokytojas. Pasak vieno dabartinio šamano, šamanas – tai vyras ar moteris, kurie savo valia gali pakeisti sąmonės būseną, taip pat kontaktuoti su dvasių pasauliu, kuris paprastai yra žmonėms neprieinamas, ir panaudoti jį savo tikslais, siekdami įgyti žinių, valdžios ir norėdami turėti galimybę padėti kitiems žmonėms. Šamanai tvirtina, kad kiekvienas iš mūsų turi mažiausiai vieną dvasią, kuri jam tarnauja, o kartais ir daugiau[9].

Žinoma amerikiečių šamanė Lina Endrius (Lynn Andrews) mokėsi šamanizmo 15 metų, važinėdama po visą pasaulį ir susitikdama su žymiomis šamanėmis. Ji mokėsi gyventi miške, maitindamasi tik tuo, ką rasdavo, pavyzdžiui, kepdama ant laužo lervas arba vartodama maistui žalią elnio, kurį pati ir išmėsinėdavo, mėsą, taip siekdama sunaikinti savyje bet kokią užuojautą. Gydydama žmones nuo ligų, ji naudojo akmenis ir kristalus. O 1988 m. Endrius jau vadinosi „Beverly Hills šamane“ (tai vienas labiausiai prestižinių Kalifornijos rajonų). Keptų lervų ji daugiau nebevalgė, o už valandos konsultaciją imdavo 150 dolerių. Ji važinėjo „mersedesu“, turėjo dvi vilas – vieną Berverly Hillse, kitą Nju Meksike. Savo darbą ji vertina kaip „tiltą tarp pirmapradžio proto ir baltojo žmogaus sąmonės“[10].

Šis naujamadiškas susidomėjimas neaplenkė ir Rusijos: užtenka ir vietinių šamanų. Prisiminkime, kad 1996 m. visuose laikraščiuose būta gausybės skelbimų apie „vyriausiąjį Sibiro šamaną“ ir „vyriausiąjį šiaurės šamaną“, kurie praktikavo sostinės kino teatruose, taip pat apie įvairiausias „močiutes“ – „močiutę Nelę“, „močiutę Mašą“ ir t. t. Dabar matome gana agresyvią reklaminę kampaniją, propaguojančią „praktinės magijos pamokas“, kurias veda įvairios Andželikos ir Lilianos, viena kilmingesnė už kitą[11]. Taigi ir čia Rusija, galima sakyti, pasiekė tarptautinį lygį. Reikia tikėtis, kad greitai prasidės kūrybiniai mainai tarp užsienio ir Rusijos šamanų.

 

15. Liuciferizmas ir satanizmas

Dar vienas mėginimas skolintis iš senųjų religijų – susidomėjimo Liuciferio garbinimu atgimimas. Puolusio angelo garbinimas buvo praktikuojamas senuosiuose gnostikų kultuose II po Kr., vėliau jis buvo atgaivintas XIV a. slaptame judėjime, kuris vadinosi „liuciferizmas“. Plona srovele šis garbinimas tekėjo per visą krikščionybės istoriją įvairiose slaptose okultinėse grupėse. Tačiau jis nebuvo pripažįstamas (bent jau atvirai) respektabiliuose sluoksniuose. NA pavertė Liuciferio garbinimą pakankamai gerbiama, leistina ir madinga praktika. Eklalas Kuešana (Eklal Kueshana) knygoje „Paskutinė riba“ („The Ultimate Frontier“), kuri akimirksniu tapo bestseleriu, pareiškia, kad Liuciferis – tai slaptosios dvasių brolijos, aukščiausio ordino, iki kurio žmogus gali pats save išaukštinti, vadovas. Kiti „Naujojo amžiaus“ rašytojai šventvagiškai aukštino Liuciferį, siekdami ne tik paversti jo garbinimą garbingu užsiėmimu, bet ir leisti šiam užsiėmimui atsikratyti šėtono garbinimo etiketės. Siekdamas išvengti nederamų nutylėjimų, pateiksiu citatą iš Deivido Spenglerio (David Spangler) knygos „Apmąstymai apie Kristų“:

„Kristus – tokia pat jėga, kaip ir Liuciferis; Liuciferis paruošia žmogų susitapatinimui su Kristumi. Liuciferis – žmogaus vidinės evoliucijos angelas – veikia kiekviename iš mūsų, kad mes pasiektume vienovę ir galėtume pateikti į Naująją erą. Kiekvienas iš mūsų tą ar kitą gyvenimo akimirką patiria išgyvenimą, kurį aš vadinu „Liuciferio iniciacija“. Daugelio žmonių ir dabar, ir ateinančiais laikais laukia Liuciferio iniciacija į Naująją erą... Liuciferio priėmimas – tai įsijungimas į Naująją erą.“[12]

Būtent dėl šio teorinio pagrindo tapo įmanomas dabartinis pasaulinis susidomėjimo satanizmu suklestėjimas ir daugybės satanistinių sektų bei ratelių atsiradimas. Kiek egzistuoja krikščionybė, tiek egzistuoja ir jos antipodas – šėtono garbinimas. Visada atsirasdavo žmonių, kurie, tikėdamiesi gauti ypatingų slaptų žinių, galią ir valdžią, beje, kiek įmanoma greičiau ir savo sąlygomis, kreipdavosi į tamsos dvasių valdovą. Tuo pačiu kažkaip buvo pamirštama, kad šėtonas – apgavikas ir žmogžudys, kuris pasirengęs gundyti žmogų kuo tik nori, siekdamas užvaldyti jo sielą ir gyvenimą, todėl satanistinės sektos ir jų įkūrėjai niekada nesulaukdavo sėkmės, o ir reta kuri iš tų sektų neiširdavo netrukus po savo „mokytojo“ mirties. Tik nedaugeliui pavykdavo ištempti vieną dvi kartas. Juk „šėtonas“ (diabolos) išvertus iš graikų kalbos reiškia „skaidantis“, „nutraukiantis“, „griaunantis“, todėl jis negali suvienyti netgi savo gerbėjų. Tarp jų labai greitai kyla kivirčai ir skaidymasis, taigi skirtingos satanistų grupės viena kitos nekenčia žymiai labiau, negu krikščionių atskalos. Todėl nė viena iš dabartinių satanistinių sektų negali pasigirti perimamos tradicijos ilgalaikiškumu; visos dabar veikiančios satanistinės sektos – naujai susikūrusios. Jų egzistenciją visų pirma palaiko satanizmo mada – jaunimo drabužių, muzikos, elgesio manierų, simbolikos ir pan. mada, apskritai tokia terpė, kurioje viskas leistina ir palaida, kuri, ne be žiniasklaidos pagalbos, nuolat ir labai įkyriai platinama dabartiniame pasaulyje. Apskritai jaunimo satanistinės grupės yra nedideli rateliai, kuriuos įkūrė arba paaugliai išdaužytomis nuolatinio „sunkiojo metalo“ klausymo smegenimis (dažnai labai kompleksuoti ir trokštantys, kad viskas būtų leidžiama), arba „magnetinės asmenybės“, traukiančios vėlgi daugiausiai paauglius, kurie praktikuoja pasibjaurėtinus ir šventvagiškus ritualus, įvairius seksualinius iškrypimus, atlieka kapinėse vandalizmo aktus, išniekina bažnyčias, užmušinėja gyvūnus, prievartauja ir žudo žmones. Apie tokias žmogžudystes jau daug rašė Rusijos spauda; prisiminkime žmogžudystę 1993 m. Velykų rytą, kai buvo nužudyti trys Optinajos vienuolyno vienuoliai, paslaptingų ritualinių paauglių nužudymų seriją Tiumenės srityje 1996 m. ir teismo nuosprendį, kurį Krasnojarsko krašto teismas paskelbė trims jauniems satanistams, kurie buvo kalti dėl daugelio išprievartavimų ir žmogžudysčių. Jeigu sektai vadovauja suaugęs „mokytojas“, tai jis greitai pripratina pavaldžius jam „mažvaikius“ prie kriminalinės veiklos, kuri sujungia juos bendra baime ir bendra atsakomybe, o jam atneša praturtėjimą ir pasimėgavimą neribota valdžia.

Pačius žymiausius satanistų nusikaltimus Vakaruose padarė Čarlzo Mensono (Charles Manson) sekta „Šeima“, kurios nariai žvėriškai nužudė daug žmonių, tarp jų ir kino aktorę Šaron Teit (Sharon Tate), kuri tuomet buvo paskutinį mėnesį nėščia. Mensonas turėjo ryšių su Londono satanistų jaunimo grupuote, kuri vadinosi „Valdžia“, o vieną kartą, kai jis sėdėjo kalėjime, kartu su juo kameroje buvo scientologijos sektos narys, kuris pritaikė jam daug dešimčių valandų trunkančią dianetinę „auditingo“ procedūrą. Vėliau Mensonas pasinaudojo šiomis metodikomis, kurdamas savo sektą. Kita amerikiečių satanistų sekta įsikūrė Meksikos rančoje, netoli JAV sienos. Iki tol, kol ją aptiko policija, jos nariai suspėjo įvykdyti dešimtis ritualinių žmonių aukojimų.

Esama ir satanizmo teoretikų; tokių „įžymybių“ būta kiekvienoje epochoje, tačiau reikia pasakyti, kad jų vardai būdavo labai greit pamirštami. Šiuolaikinio satanizmo tėvu laikomas Elisteris (Aleksandras) Kroulis (Aleister (Alexander) Crowley) (1875–1947), kuris parašė pagrindinį satanizmo veikalą „Įstatymo knyga“ ir daugelį metų vadovavo tarptautinei satanistų ložei „Ordo Templi Orientis“ („Rytų šventyklos ordinas“) – OTO. Kroulis manė, kad „Šėtonas – ne žmogaus priešas, o Gyvenimas, Šviesa ir Meilė“. „Didysis XX a. magas“, kaip jį vadino jam gyvam esant, Elisteris Kroulis išgarsėjo ne tik savo teoriniais darbais, bet ir atgrasiomis orgijomis, kurių metu buvo vartojami narkotikai ir haliucinogenai. Kroulis vadino save apokalipsiniu „žvėrimi 666“ ir kurdavo keisčiausius seksualinius-maginius ritualus, siekdamas antikristo gimimo. Kai prieš pat mirtį jo paklausė, kodėl jis save vadina „Apokalipsės žvėrimi 666“, jis atsakė, kad taip jį vadino motina, stebėdama, kaip jos sūnus nurauna galvas balandžiams ir čiulpia iš jų kraują.

Kroulis gimė turtingoje ir labai puritoniškoje šeimoje. Jis baigė prestižinį Kembridžo universitetą (kur įgijo pirmąją homoseksualistinę patirtį) ir ilgai keliavo po Rytus, studijuodamas magines tantrizmo praktikas. Būtent tada jis pradėjo užsiiminėti seksualine magija. Savo veikaluose „Magijos teorija ir praktika“, „Įstatymo knyga“ ir kitose jis suformulavo pagrindinį satanizmo priesaką: „Daryk, ką nori: tai ir yra visas Įstatymas“. Kroulis sujungė šėtono garbinimo ritualus su tuometinėmis okultinėmis praktikomis. Jis atnaujino narkotikų (pavyzdžiui, hašišo, opiumo, musmirių antpilo, pejotlio kaktuso ir actekų grybų) naudojimo raganavimo ritualuose praktiką. Nebuvo tokio seksualinio iškrypimo, kurio jis nebūtų išbandęs.

Kroulis įkūrė satanistų sektas Niujorke ir Singapūre, Makao ir Romoje, Buenos Airėse ir Montevidėjuje. Po pirmojo pasaulinio karo įsikūręs Sicilijoje ir pasivadinęs „broliu Perdurabo“, Kroulis įsteigė ten „Telemo abatiją“, kur toliau tęsė savo magiškus tyrinėjimus, tobulindamas seksualinių-maginių ritualų techniką (jis vadino jas „Izidės ir Adonio misterijomis“), daug eksperimentavo su narkotikais. 1922 m. Kroulis tapo didžiuoju „Rytų šventyklos ordino“, kuris buvo glaudžiai susijęs su vokiečių okultinėmis grupėmis (joms priklausė būsimieji aukšti SS funkcionieriai) magistru. Bafometas (toks buvo jo mistinis vardas ordine) apskritai labai simpatizavo nacizmui ir asmeniškai Hitleriui. Antrojo pasaulinio karo metu Kroulis parašė savo paskutinį reikšmingą kūrinį – „Toto knygą“. Jis paliko daugybę mokinių, vienas iš kurių, Ronas Habardas, įkūrė scientologijos sektą ir gyvenimo gale pats pasiskelbė antikristu.

Kitas Kroulio mokinys, Entonas Šandoras LaVėjus (Anton Szandor LaVey), „Šėtono biblijos“ autorius, oficialiai įsteigė „Pirmąją šėtono bažnyčią“ ir užregistravo ją San Franciske. Įvairiais vertinimais, jos narių skaičius svyruoja nuo penkių šimtų iki dviejų tūkstančių žmonių. Be kita ko, LaVėjus pagarsėjo tuo, kad suvaidino šėtono vaidmenį kažkada kultiniame Romano Polanskio (Roman Polansky) filme „Mergaitė Rozmari“, kuris į jo sektą atvedė naujų narių. Tiesa, šiuo metu LaVėjaus organizaciją ištiko gili krizė – po jo mirties 1997 m. tarp jo aplinkos žmonių ir dviejų jo dukterų vyksta mirtina kova dėl palikimo ir net dėl „Šėtono biblijos“ autorinių teisių.

1975 m. nuo LaVėjaus sektos atskilo JAV armijos majoras Maiklas Akino (Michael Aquino), įkūręs savą satanistinę bažnyčią „Seto šventykla“ („Temple of Set“) ir įsteigęs spaudos leidinį „Seto ritinys“ („Scroll of Set“). Akino laiko savo sektą ypatingai elitine, nepaprastai užsikonspiravusia organizacija. Jos narių skaičius taip pat vargu ar viršija 500 žmonių.

Scientologija ir dianetika jau plačiai paplito Rusijoje. Gali būti, kad Rusijoje jau įsikūrė ir kitos užsienietiškos satanistinės sektos. Bet kokiu atveju, Kroulio, LaVėjaus ir Akino darbai šiandien Rusijoje skaitomi rusų kalba. Jų prisiskaitę, daugelis apsikarsčiusių kaukolėmis „metalistų“ arba garbėtroškos mokytojai provincijoje dažnai sumano kurti savo satanistinį būrelį. Kas atsitinka po to, mes jau gerai žinome.

 

16. Astrologija ir ufologija

Mūsų laikams būdingas dar vienas visuotinis njueidžerių susižavėjimas – astrologija[13], kuri labai paplitusi Vakaruose (kadaise rubrikose „jų moralė“ mes skaitėme apie Vakarų šalių prezidentų ir kino žvaigždžių dvaro astrologus), o dabar, kaip rašoma reklaminiuose plakatuose, „jau ir Rusijoje“. Dabar jau ir mūsų lyderiai konsultuojasi su žvaigždininkais, specialiosios tarnybos išlaiko griežtai įslaptintus astrologinių prognozių biurus (periodiškai televizorių ekranuose pasirodo niūrus ūsuoti dėdulės iš tokių biurų, pareiškiantys, kad, atseit, jeigu jų būtų paklausę prieš dvi savaites, tai nebūtų nukritęs koks nors lėktuvas, nebūtų patvinusios upės ir nebūtų išsiveržęs vulkanas), o paprasti žmonės su entuziazmu seka savo viršininkų pavyzdžiu.

Astrologinė produkcija turi didžiulę paklausą. Pasitaiko ir anekdotinių pavyzdžių: knygų išpardavimuose galima įsigyti ir tokius perlus kaip „Astrologinis jūsų šuns horoskopas“, „Kačių astrologinis horoskopas“, jau nekalbant apie tokius solidžius leidinius kaip „Pirmasis jūsų mažylio horoskopas“, „Horoskopų knyga paaugliui“, „Susiraskite gyvenimo draugą per astrologiją“, „Seksualiniai astrologijos ženklai“, „Homoseksualumas horoskope“, „Astrologinė kulinarijos knyga“, „Medicinos astrologija“. „Vertybinių popierių kurso nuspėjimas“ ir netgi „Astrologija ir Biblija“.

Astrologija gali būti paprasta arba sudėtinga – priklausomai nuo to, kas jums labiau tinka. Mūsų kompiuterių amžiuje ją galima labai stipriai patobulinti. Pateiksime keletą pavyzdžių. Tarkim, pats paprasčiausias horoskopas apibūdina Liūto ženklą (nuo birželio 22 d. iki rugpjūčio 23 d.) taip: liūtai – tai žmonės, kurie mėgsta būti įvykių centre, jie turi dramatizmo jausmą ir linkę viską pateikti viešai, liūtams būdingas veržimasis į valdžią, jie yra geri lyderiai, tačiau kai kada gali būti perdaug globėjiški arba šiek tiek perdaug autoritariški. Liūtai kaip vaikai – jie gali būti perdaug atviri ir pernelyg tikėti žmonėmis, jiems svetimas bet koks klastingumas. Mes matome, jog portretas nutapytas tokiais plačiais potėpiais, kad jis apima gana platų žmonių spektrą. Maža to, kadangi šios savybės daugeliu atveju yra gerosios, o trūkumai – atleistini, tai žmonės linkę juos savyje pripažinti, netgi jeigu šios savybės su jais ir nesusijusios.

Tačiau esama ir žymiai sudėtingesnių horoskopų, ir toks Liūto horoskopas atrodys maždaug taip: „Namas, kuriame jūs randate liūtą, parodo potencialų visų jo „ego“ poreikių išsipildymą ir aprašo jo veržimąsi į tikslą. Visuose šio namo reikaluose jums reikia dramatiškai išreikšti savo kaip Avino prigimtį, savo Jaučio vertybes, savo Dvynių žinias ir savo Vėžio jausmą apie viską, ką jūs darote, siekiant pamatyti jų atvaizdą jumyse pačiame ir jūsų vidiniuose idealuose. Palikti antspaudą savo aplinkoje – tai yra kaip tik jūsų būdas įrodyti pačiam sau, kad jūs esate nepriklausoma asmenybė ir t. t. ir pan.“. Toks miglotas aprašymas jau savaime tiks bet kuriam žmogui, kuris pamalonintas dėl to, kad jo asmenybė tokia sudėtinga ir daugiabriaunė. Dabar pasirodė jau visai moderniški „mėnulio horoskopai“ – juos pasitelkus, apskritai galima viską sulyginti su kuo nori, tuo pačiu išsaugant pakankamai mokslišką pateikiamų „prognozių“ vaizdą.

Kadangi daugeliu atvejų NA dėka astrologija tapo mūsų masinės kultūros dalimi, bendrais bruožais pažymėsime krikščionių apologeto polemikos su šiuo okultiniu mokymu kryptis.

Astrologija užgimė žiloje senovėje Babilone, kurio gyventojai žvaigždes laikė galingais dievais. Jiems buvo natūralu tikėti, kad dievai suteikia savo charakterio bruožus tiems, kurie gimsta jų dangiškojo valdymo metu, ir ypač juos globoja. Taigi senajame pagoniškame religiniame kontekste astrologija turėjo prasmę. Tačiau šiuolaikiniai astrologijos gynėjai tikina, kad tai – mokslas ir kad horoskopai sudaryti griežtai pagal mokslines išklotines. Tačiau kaip gali, žiūrint iš mokslinio taško, kokia nors žvaigždė, kuri yra fizinis kūnas ir yra nutolusi nuo žemės per milijonus šviesmečių, daryti įtaką žmogaus charakterio formavimuisi? Toks teiginys prieštarauja ne tik mokslui, bet ir elementariam sveikam protui.

Vadinasi, astrologija – tai tikėjimas, kuris nėra patvirtinamas mokslo, tačiau pagrindžiantis pats save. Ką gi – dėl tikėjimo nesiginčijama, jis iracionalus; kiekvienas tikintis žmogus tiki stebuklais, netelpančiais į mokslinių apibrėžimų rėmus.

Tačiau astrologinis tikėjimas visiškai prieštarauja krikščioniškajam – tai aksioma. Nė vienas astrologas negali būti krikščionis, kaip judėjas negali tuo pat metu būti budistu, o induistas – musulmonu. Mūsų horoskopų gerbėjams reikia patiems sau prisipažinti, kad jie išpažįsta ypatingą tikėjimą, ir atsisakyti krikščionybės, absoliučiai nesuderinamos su astrologija.

Štai ką sako pranašas Izaijas, pranašaudamas Babilono žūtį už jo nedorą ir pražūtingą užsiiminėjimą magija:

„O dabar smaginkis savo kerėjimais ir gausybe savo užkeikimų, kuriais varginai save nuo pat jaunystės. Gal vis dar galvoji, kad jie bus tau naudingi? Gal jais įvarysi baimę? Prisidarei daug vargo, turėdama tiek patarėjų! Teateina ir tegelbėja dabar tave dangaus tyrinėtojai ir žvaigždžių stebėtojai, kurie per kiekvieną jaunatį numato, kas tau atsitiks. Štai jei jau pavirto šiaudias, ugnis juos ryja; neišgelbės jie nė savęs nuo rajų liepsnų“ (Iz 47, 12–14).

Apaštalas Paulius rašo apie pagonis:

„Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili ir išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui, kad jie patys teršė savo kūnus. Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen!“ (Rom 1, 21–25).

Akivaizdu, kad Dievo Tiesa Kristus neturi nieko bendra su žvaigždininkais ir dangaus stebėtojais.

Kažkokie „astrologinių mokslų“ „daktarai“ ir „magistrai“ nuolat publikuoja savo pranašystes Rusijos laikraščiuose, kalba iš televizorių ekranų. Nors nė vienas įvykis, kurį išpranašavo Rusijos astrologai, neišsipildė, tačiau astrologijos gerbėjai Rusijoje kažkodėl turi trumpą atmintį, nors užtektų perversti penkerių metų senumo laikraščių komplektus ir pažiūrėti, ką, pavyzdžiui, pranašavo tuomet buvę sutuoktiniai Globos ir ar kas nors iš jų pranašavimų išsipildė. Neišsipildė netgi jų pranašystė apie jų pačių santuokos nepajudinamą tvirtybę. Vadinasi, jie yra netikri pranašai, ir jiems tinka Šventojo Rašto žodžiai:

„Ką pranašai skelbia mano vardu, tai melas! – atsakė man Viešpats. – Jų aš nesiunčiau, įgaliojimo jiems nedaviau, nieko jiems nekalbėjau. Prasimanytus regėjimus, tuščius būrimus, savo pačių vaizduotės apgaulę jie skelbia jums!“ (Jer 14, 14). „Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie slapta įves pražūtingų klaidamokslių, išsigindami net juos išpirkusio Valdovo, ir užsitrauks greitą žlugimą. Daugelis paseks jų pasileidimu, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui“ (2 Pt, 2, 1–2).

Kodėl žmonės vis dėlto tiki astrologija? Akivaizdu, jog horoskopų populiarumo priežastis yra ta, kad nors jie neabejotinai priklauso religijos sferai, juose yra kažkas panašaus į mokslą, kas juos tarsi iškelia už grynai religinio fenomeno rėmų. Bet tuo pačiu jie prieinami visiems: kiekvienas gali perskaityti vakariniame laikraštyje astrologinę prognozę ir atrasti joje ką nors, tarsi susijusio su juo. Galiausiai, horoskopais tikintis žmogus tam tikra prasme atsisako bet kokios atsakomybės: taip jau išsidėstė žvaigždės, nieko nepadarysi. Toks aš esu ir kitoks būti negaliu – žvaigždėms neįsakysi. Labai patogi pozicija – juk kovoti su nuodėme ir mėginti keistis į gerąją pusę yra gerokai sunkiau. Žmogus nepastebi vieno dalyko – jis atsisako laisvės ir tampa jei ne žvaigždžių, tai pasiskelbusiųjų jų aiškintojais, vergu. Vėl pakartosime G. K. Čestertono žodžius, kad, kai žmonės atsisako tikėjimo Dievu, jie pradeda tikėti visais kitais dalykais. Jie patenka į vergišką priklausomybę nuo viso kito, – pridursime mes.

Pixabay.com nuotrauka

Nuo astrologijos visai netoli iki kito būdingo NA elemento – ufologijos, tai yra susidomėjimo „skraidančiomis lėkštėmis“ ir ateiviais „iš kitų pasaulių“. Jau pakankamai daug buvo kalbėta apie tai, kad kontaktai su „mažais žaliais žmogeliukais“ iš kitų planetų kosminių laivų visais parametrais sutampa su anksčiau aprašytais kontaktais, užmegztais su „raguotais ir uodeguotais žmogeliukais“. Žinoma, kad velniai – aistringi techninio progreso šalininkai ir kiekviename amžiuje apsireiškia žmonėms labiausiai jį atitinkančiu pavidalu. Pasak vieno iš nesenų NA lyderių, dagiau kaip 70 procentų žmonių, priklausančių NA subkultūrai, tiki, kad pačioje artimiausioje ateityje žemėje įvyks masinis ateivių išsilaipinimas[14]. Kuo baigiasi toks susidomėjimas, mes matėme visai neseniai, 1997 m. pavasarį, kai 39 ufologinės kompiuterinės sektos „Dangaus vartai“ (Kalifornijoje) nariai autostopu išsiruošė į skraidančią lėkštę, prieš tai išgėrę mirtiną migdomųjų dozę ir užsimaukšlinę ant galvų plastikinius maišus. Kaip atsimename, tai buvo toli gražu ne vienintelė masinė savižudybė, įvykusi „Naujojo amžiaus“ sektoje.

 

17. Holizmas, ajurvedinė medicina ir reiki

Egzistuoja taip pat „Naujojo amžiaus“ medicina, kurios pagrindinis deklaruojamas principas – „holizmas“, tai yra visumos pabrėžimas. Ši medicina visų pirma orientuota į bendrą gerovės pojūtį, o ne į ligų profilaktiką ar gydymą. NA mėgsta „ajurvedinę mediciną“, pagrįstą tam tikrais indų filosofijos principais, skirtais palaikyti balansą žmogaus organizme („gyvenimo mokslas“). Ajurveda apipinta sudėtinga, sunkiai suprantama terminologija. Pagal šios medicinos principus, pirmoji sąlyga, norint pagydyti save ir kitus, – tai tikslus trijų došų, arba gumorų (vadinamoji tridoša) suvokimas, tai yra, balansas tarp kafos[15], pittos ir vatos. Kafa-pitta-vata koncepcija yra unikali ajurvedoje, joje neva yra potencialas, galintis padaryti revoliuciją Vakarų gydymo sistemose. Pagrindinis šios filosofijos teiginys: tridošos balansas yra būtinas sveikatai. Iš tiesų vata („vėjas“) – tai tam tikras judėjimo principas. Visa, kas juda, vadinama vata: pavyzdžiui, visas oras, kuris yra kūne, priklauso vatai. Pitta verčiama kaip „ugnis“ arba „tulžis“. Pitta valdo virškinimą, čiulpimą, asimiliaciją, medžiagų apykaitą, kūno temperatūrą, odos spalvą ir t. t. Kafa – tai biologinis vanduo (arba „flegma“), tai, kas sutepa sąnarius, duoda odai drėgnumą, suteikia biologinių jėgų ir t. t. Viso šio reikalo moksliškumas kelia didelių abejonių, nors vis daugiau „šiuolaikinių“ gydytojų pradeda domėtis ajurvedinėmis idėjomis. Svarbiausia, kad iš principo tai yra religinė sistema. Ją praktikuojantis gydytojas nevalingai perima jam svetimos religinės pasaulėžiūros rėmus ir įtraukia į juos nieko neįtariantį pacientą.

Tačiau, tikriausiai, pati žymiausia „Naujojo amžiaus“ medicininė (arba, tiksliau, pseudomedicininė) praktika, plačiai paplitusi dabartiniame pasaulyje, yra reiki, arba „Usui natūralaus išgydymo sistema“. Reiki – ne paprasta gydomoji praktika, o darniai veikianti komercinės piramidės tipo organizacija, apie kurią verta papasakoti šiek tiek išsamiau.

Jelena Balašova, anksčiau buvusi reiki meistrė, ją apibūdina taip:

„Reiki – tai okultinė-religinė praktika, pagrįsta, be kita ko, budistine ir šintoistine pasaulėjauta. Ji apima pagoniškus ritualus ir okultizmo elementus, kurie „pažadina žmoguje slypinčias galias“, taip pat „šventąsias slaptas žinias“ – simbolius ir ritualus.“[16]

Reikistai tikina, kad reiki – tai seniausia gydymo technika, kuri buvo praktikuojama pačiose įvairiausiose kultūrose, tačiau buvo užmiršta naujosios istorijos laikais. Reiki atkūrėju jie vadina japoną Mikao Usui (Jusui) – pirmąjį „atkurtojo reiki meistrą“. Realiai apie „daktarą“ Mikao Usui nieko nėra žinoma, išskyrus tai, kad žmogus tokiu vardu, galbūt, gyveno Japonijoje XIX a. pab. – XX a. pr. Įvairiuose reikistų šaltiniuose jis vadinamas tai katalikų kunigu, tai protestantų pamokslininku, tai tiesiog vienuoliu, nenurodant jo tikėjimo, tai budistų vienuoliu. Paprastai pasakojama apie tai, kad tam tikru savo gyvenimo momentu Mikao Usui, daug metų ieškojęs „dvasinės pusiausvyros ir fizinės sveikatos įgijimo kelio“, susimąstė: kodėl Jėzus galėjo išgydyti ligonius, o šiuolaikiniai krikščionys negali? Po septynerius metus trukusių ieškojimų Europoje, Amerikoje ir Azijoje, senųjų krikščioniškų bei budistinių sankskritiškų rankraščių studijavimo, Usui atrado Budos pamokymą apie tai, kaip išgydyti kūno susirgimus. Po to jis iškeliavo 21 dienai į Kirajamo kalną šalia Kioto, ketindamas ten pasninkauti ir medituoti, nors greta esančio budistų vienuolyno vyresnysis perspėjo drąsuolį, kad tai gali būti labai pavojinga gyvybei. Dvidešimt pirmą dieną Usui pajuto šviesos spindulį, nusileidžiantį ant jo iš dangaus ir perveriantį jį kiaurai, o priešais save – praplaukiančius vaivorykštinius burbuliukus su reiki simboliais. Usui pateko į transą ir „atsijungė“, kaip apaštalas Paulius pakeliui į Damaską. Kai Usui atsigavo ir nusileido nuo kalno, jis suprato, kad gali gydyti žmones, uždėdamas ant jų rankas[17].

Daugelis kritikų abejoja visos šitos istorijos realumu, o duomenų apie „daktarą“ Usui prieštaringumas nurodo, kad šios abejonės yra pagrįstos. Mes nežinome, ar toks žmogus realiai egzistavo, ar ne. Viskas, kas iš jo liko, – tai nežinomo pagyvenusio japono nuotrauka, kurią publikuoja reikistai, ir tokio Mikao Usui (pakankamai paplitęs Japonijoje vardas) pelenų palaidojimo vieta, kurią jie nurodo. Ant kapo parašyta, kad reiki – tai „slaptas būdas pasiekti laimę“. Nei viena, nei kita nėra jų pateikiamos legendinės istorijos realumo įrodymas, nes ši legenda panaši į dešimčių kitų sektų įkūrėjų legendas.

1999 m. sausį vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Totalitarinės sektos Sibire“ vokiečių sektologas Tomas Gandou (Thomas Gandow) pateikė tokią hipotezę. XIX a. pab. – XX a. pr. pasaulyje buvo gana plačiai paplitusios pigios Romos katalikų litografijos, kuriose vaizduotas Kristus su spinduliais, sklindančiais iš delnų, kas, greičiausiai, turėjo reikšti Kristaus Tiesos šviesą. Galbūt, kas nors iš budistų japonų, susidūrusių su krikščionių misionieriais, suprato šį paveikslėlį tiesiogiai ir nusprendė, kad jame pavaizduoti gydomieji spinduliai – energija, sklindanti iš Jėzaus rankų. Taip gimė reiki idėja.

Pirmasis iš tiesų realus istorijos personažas reiki hierarchijoje yra buvęs japonų jūrų laivyno karininkas „daktaras“ Čudžiro Hajaši, vadinęs save Usui mokiniu, kuriam tas neva prieš mirtį patikėjo „išsaugoti neiškraipytą jo pamokymų esmę“ ir gydymo dovaną. Hajaši įkūrė kliniką Tokijuje, kur 1935 m. išgydė ir inicijavo jauną pacientę Havajo Takatu, vėliau tapusią reiki apaštale Vakaruose.

Po Hajaši mirties (jis pasidarė sau charakiri visai prieš pat Japonijos karą su JAV) Takatu tapo jo įpėdine. Ji propagavo reiki, keliavo po JAV ir Kanadą ir atvertė labai daug žmonių. Per savo gyvenimą ji inicijavo 22 reiki meistrus. Takatu mirė 1980 m. gruodį. Šiandien tarptautinei „Reiki“organizacijai vadovauja Takatu vaikaitė Filis Furumoto, kuri gavo iniciaciją iš savo močiutės. Per tuos metus reikistų organizacija atliko kiekybinį šuolį: jeigu 1980 m. pasaulyje buvo tik 22 trečiojo lygio meistrai (Usui Šiki Ryoho), tai šiandien šis skaičius jau pasiekė keletą tūkstančių, ir tai neskaitant tų, kurie praktikuoja I ir II lygį. Rusijoje, kur reiki atsirado 1990 m., jau 2000 m. pradžioje buvo daugiau kaip 250 meistrų, kurių kiekvienas savo veikla (gydymu, seminarais) pasiekė tūkstančius žmonių.

Tai, kas buvo ką tik aprašyta, susiję su reiki sistema, kuri gyvuoja Vakarų pasaulyje. Egzistuoja ir rytietiška reiki linija, arba „Enersens“, kuri, remdamasi žiniomis, gautomis savais kanalais, tvirtina, kad Usui ir Hajaši reiki praktikoje budizmo buvo žymiai daugiau, negu mums dabar atrodo. Kreipimasis pagalbos į Avalokitešvarą[18], meditacinis susijungimas su juo prieš reiki praktiką ir jos metu – visa tai reiki įkūrėjai laikė normaliu reiškiniu. Egzistuoja taip pat „tradicinis japonų reiki“, paveldėtas kitų Usui mokinių, kuriame plačiai naudojama budistinė meditacija.

Taigi, kas tai yra reiki? Šį japonišką žodį sudaro du hieroglifai. Hieroglifas „ki“ (kinietiškai „ci“) verčiamas kaip pirmapradė gyvenimo jėga arba pneuma. Hieroglifas „rei“ – maždaug taip pat. Abu kartu jie maždaug reiškia „per viską tekančią gyvenimo energiją“, „universalią gyvenimo jėgą“. Reikistai tiki beasmene dinamine substancija, kuri valdo pasaulį ir visatą. Reiki – tai iš jos kylanti „nematoma vibruojanti dvasinė energija“, arba „spinduliavimas, panašus į radijo bangas. Ji gali veikti pasirinktinai arba kaip trumpabangis spinduliavimas. Todėl įmanoma sėkmingai gydyti ir per atstumą“[19]. Reiki tradicija – tai būdas sąveikauti su šia energija, kuri suprantama kaip nukreiptas tam tikros jėgos srautas, kurį galima „skleisti“, „stiprinti“, „koncentruoti“, „nukreipti“, suteikti jam vienokias ar kitokias savybes. Dažnai kalbama ir apie „kosminę energiją“, su kuria „susijungia“ reiki praktikuojantis žmogus.

Štai ką rašo apie reiki energiją kai kurie meistrai:

„Reiki – tai paties kosmoso energija... Meistras perduoda mokiniui reiki energiją grynuoju, koncentruotu pavidalu, ir mokinio kūne atsiveria kanalas jos skleidimui“ (Dž. Darelas).

„Tyrinėtojai nustatė, kad reiki energija patenka pas gydytoją per viršutinę čakrą ir išeina per rankų riešus. Energija patenka šiaurės kryptimi į šiaurinį ir pietų kryptimi į pietinį smegenų pusrutulį“ (P. Horanas).

„Reiki energijos rezervuarą sukūrė praeityje gyvenę reiki meistrai“ (G. Sendas).[20]

O štai žodžiai ir nuomonės apie reiki, kurios priskiriamos jos įkūrėjui ir vadovams:

„Mikao Usui: „Kiekvienas iš mūsų turi potencialą gauti dieviškajai dovanai, kuri leistų susivienyti kūnui ir sielai. Reiki dėka daugybė žmonių galės pajusti dievišką palaimą. Visų pirma, mūsų gydomasis reiki metodas yra originali terapija, kuri grindžiama dvasine Visatos energija. Per ją žmogus iš pradžių įgaus sveikatos, po to nusiramins jo protas, o gyvenimo džiaugsmas ims didėti“ (išvertė N. Balanovskaja. Cituojama iš F. A. Petterio knygos „Reiki, dr. Usui palikimas“).

„Čudžiro Hajaši paliko užrašus apie reiki, kurie labiausiai panašūs į ligos istorijas, kadangi, kaip gydytojas ir kariškis, jis paprastai ir glaustai aprašė besikreipusių į jo reiki kliniką žmonių išgydymo istorijas. Tačiau yra žinoma, kad jis buvo budistas ir kai kuriuos savo mokinius mokė budistinės meditacijos kaip priemonės, padedančios reiki praktikai, be to, jis pats išmoko šios meditacijos iš Mikao Usui.“

„Havajo Takata: „...Yra didžiulė erdvė, kuri mus supa, – Visata. Yra didinga ir begalinė energija. Ji universali... jos pirmapradis šaltinis – tai Kūrėjas... Tai gamta. Tai Dievas: galia, kurią jis paverčia prieinama tiems savo vaikams, kurie to ieško. Japonų kalba tai vadinama žodžiu Reiki“ (iš interviu laikraščiui „San Mateo Times“ (Kalifornija), 1975 m. gegužės 17 d.).[21]

Pixabay.com nuotrauka

Reiki išgydo per meistro rankas. Kaip vyksta išgijimas? Reikistai rekomenduoja paguldyti ligonį ant patogios kušetės ir pasirūpinti, kad jam būtų patogu: užkloti šiltu, bet nekaitinančiu pledu, prasegti drabužius, pritemdyti kambaryje šviesą, įjungti negarsią malonią muziką, pageidautina uždegti smilkalus. Ligonis turi atsipalaiduoti. Po to meistras lengvai prisiliečia ranka prie įvairių jo kūno dalių ir įsiklauso į savo pojūčius. Jeigu meistras jaučia delnuose maudimą, vadinasi, jis apčiuopė susirgimo židinį. Po visų organų apdorojimo galima lengvai ištrinti kūną kunžuto ar kitu augaliniu aliejumi. Šią procedūrą reikia gana dažnai kartoti tris keturias savaites, po kurių gali įvykti išgijimas.

Bešališkam žvilgsniui yra matomi akivaizdūs hipnozės ir įtaigos elementai, kurie turi „padėti“ ligoniui pajusti palengvėjimą arba, blogiausiu atveju, priverstinai sukelti norą pakartoti seansą. Tačiau tai dar ne viskas. Iš anksto pasakoma, kad išgijimas labai daug priklauso nuo paties žmogaus. Taigi jeigu jis neįvyks, žmogus neturės ką kaltinti, išskyrus save patį. Meistras nekontroliuoja reiki. Todėl ji gydo, ką užsimano ir kada užsimano. Jokių garantijų negali būti. Besikreipiantiems į reikistus rekomenduojama tęsti medikamentinį gydymą (kas juos labai palankiai skiria nuo kitų gydomųjų sektų), tačiau išgijimo atveju vis tiek reikia dėkoti reiki. Apskritai, reiki meistrai sukūrė sau visiškai laimingą loteriją, kurioje sėkmės atveju jie paskelbia ją vienintele išgijimo priežastimi, o nesėkmės atveju neprisiima jokios atsakomybės. Be to, dauguma gydytojų neblogai užsidirba.

Kur gi yra reiki „piramidiškumas“? Kadangi gydymo praktika pasirodė esanti gana pelningas užsiėmimas, daugeliui atsiranda noras ja užsiimti. Jiems reiki meistrai siūlo iniciacijas. Pirmajam reiki laipsniui gauti reikalingos keturios iniciacijos, ir kiekviena iš jų atveria mokinio čakras vis giliau. Žinoma, iniciacija yra mokama. Iš kandidato į reiki meistrus nereikalaujama 21 dieną pasninkauti kalno viršūnėje – viskas įvyksta per keletą sąlygiškai trumpų seminarų ir praktinių užsiėmimų, kurie pasibaigia rankų uždėjimu. Gavęs įšventinimą į „pirmojo laipsnio reiki meistrus“, mokinys gali praktikuoti, gydydamas rankų uždėjimu.

Užmokėjus didelę pinigų sumą, galima gauti kitą iniciaciją – „antrojo laipsnio reiki meistro“, kuris gali praktikuoti, gydydamas per atstumą.

Galiausiai, labai brangiai, dešimtis tūkstančių dolerių, kainuoja iniciacija į „trečiojo laipsnio reiki meistrus“, kurie patys gali inicijuoti naujus mokinius, žinoma, už mokestį (teoriškai, pagal reikistų kainoraštį). Taigi piramidiškumas yra akivaizdus.

Sprendžiant iš pranešimų, Rusijoje, greičiausiai, atsižvelgiant į ypatingą ekonominę padėtį, visos reikistų kainos yra gerokai žemesnės negu Vakarų šalyse. Pavyzdžiui, Rusijoje veikia dar toks reiki centras „Kaducei“, kuris save vadina „Visos Rusijos Reiki centru“, o taip pat „Nepriklausoma Tarpgalaktine Šviesos Hierarchijos Taryba“. Jam vadovauja Natalija Nazyrova, kuri kažkada gavo antrojo laipsnio reiki iniciaciją. Pateikiame ištraukas iš jos interviu, duoto 1996 m. žurnalo „Ptiuč“ korespondentui:

„Pasak jos [Nazyrovos], čia, Žemėje, niekas neturi tikrųjų žinių, tik jie. Jie – Visatos Išminčių pasiuntiniai, būtent, N. I. Nazyrova ir Vladimiras Nikolajevičius Zonovas, tai yra „Kaducei“ centras“. Visi Žemės gyventojai, vyriausybės, prezidentai privalo nedelsiant pas juos atvykti ir klausyti jų paliepimų, kitaip jų laukia Kosmoso bausmė; jie turi būti aprūpinti visais gyvybiškai svarbiais dalykais bet kuriame Žemės rutulio taške ir nekliudomai keliauti po planetą. Atėjusieji turi iš jų gauti tris Reiki įšventinimus.“

Štai kai kurie N. I. Nazyrovos pasisakymai:

„...Mes tik išvalome jūsų žemę; mes esame asenizatoriai, o ne gydytojai, mes – superžmonės... Mes į rojų taip paprastai nieko neįleisim!

Aš – Šambalos mokytojų mokinė. Rerichas ėjo į Šambalą ir nenuėjo. O aš ten skraidau kiekvieną naktį, manęs ateina pasiimti naktimis, ir mes ten skrendame! Mes apskritai turime kitą energetinį kūną, ugninį kūną, ir jūs turėsite kitą kūną, kai gausite tris įšventinimus. Mes apskritai esame „superžmonės“.

Velnius išvarinėti galime tiktai mes, o ne kokie nors egzorcistai... Jie tiesiog gainioja vėjus; netgi Jėzus neišvarinėjo velnių, o tik perkeldavo juos. Aš tam ir atėjau į šitą Žemę, į žmogaus kūną, kad išvarinėčiau įvairias velniškas esybes, jos paprastai atrodo kaip gyvūnai...

Bažnyčia neįvykdė savo paskirties. Kristus – Dievų mokinys, o dievai – tai Buda, Maitrėja... Buda – mano mylimas vyras. Ir šėtonas – mano mylimas vyras. Aš jį mylėjau, o jis norėjo mane užmušti. Aš apskritai visus myliu – ir Budą, ir šėtoną...“[22]

„Kaducei“ atlieka nepaprastai aktyvią okultinę-religinę agitaciją, kviečia į seminarus per spaudą, televiziją, vos ne vaikšto po butus su reklaminiais lapeliais. Liudininkai pasakoja apie žiaurų psichologinį spaudimą ir sąmonės kontroliavimą, kuris praktikuojamas šioje sektoje. Kaip matome, reikistų metodikos gali būti lengvai suderinamos su Rericho sąjūdžiu, šėtono garbinimu ir kitokiu „Naujojo amžiaus“ kompotu.

Gaila, kad gyvenantieji postsovietinėje erdvėje mažai bažnyčios paveikti žmonės susidomėjo reiki ir ją praktikuoja, tikindami, kad ji visiškai suderinama su stačiatikių tikėjimu. Beje, kaip mes jau rašėme, toks eklektiškumas ir visaėdystė yra gana būdingi „Naujojo amžiaus“ doktrinomis apdorotai šiuolaikinio žmogaus sąmonei.

 

18. Būdingi „Naujojo amžiaus“ bruožai

Amerikiečių mokslininkas Normanas Gaisleris (Normann Geisler) išskiria 12 specifinių NA doktrinų:

„1. Beasmenis Dievas.

2. Amžinoji visata.

3. Iliuzinė materijos prigimtis.

4. Cikliškas gyvenimo pobūdis.

5. Persikūnijimų būtinybė.

6. Žmogaus evoliucionavimas į Dievybę.

7. Besitęsiantys nežemiškų būtybių apreiškimai.

8. Žmogaus tapatumas su Dievu.

9. Okultinės praktikos.

10. Vegetarizmas ir holistiniai (visuminiai) sveikatos saugojimo metodai.

11. Pasaulinė globalinė tvarka.

12. Sinkretizmas (visų religijų vienybė).“[23]

Kitas amerikiečių tyrinėtojas Valteris Martinas (Walter Martin) akcentavo tokius kriterijus, kuriais remiantis galima grupę priskirti NA:

„1. Grupė esanti atvirai pašaukta paspartinti naujųjų laikų, tai yra Vandenio eros atėjimą.

2. Grupė atvirai remia būdingas naujųjų laikų sroves (monizmą – „visa yra viena“, panteizmą – „viskas yra Dievas“, gnosticizmą – „išsigelbėjimas arba išgijimas ateina ypatingų žinių dėka“, karmą ir persikūnijimą, dvasinę evoliuciją, iškilius mokytojus, prilygstančius Kristui ir t. t.).

3. Grupė atvirai propaguoja naujųjų laikų okultines praktikas (čenelingą, mediumizmą, astrologiją, psichinį gydymą, numerologiją, magiją, įvairius pakeistos sąmonės būsenos pasiekimo būdus, tai yra meditaciją, monotonišką giedojimą, jautrumo netekimą, hipnozę ir t. t.; kristalų ir piramidžių naudojimą psichoterapiniais ir mistiniais tikslais).

4. Grupė naudoja specifinę NA terminologiją (čakros, kosminė sąmonė, pasaulinė energija, globalus kaimas, savirealizacija, aukščiausia vidinė esmė, sukurk savo paties realybę, Kundalini energija, In ir Jan ir kt.).“[24]

Štai dar vienas bandymas suformuluoti šiuos požymius:

„1. Dievas nėra Asmuo, tai – abstrakti Dvasia, kuri persmelkia Visatą ir pasireiškia visame, kas egzistuoja.

2. Žmogus turi savyje tą Dvasią, jo prigimtis yra dieviška, jame yra susikaupusios paslėptos dvasinės galios. Žmogus užduotis yra jas savyje pažadinti ir tapti dievažmogiu.

3. Po mirties siela persikūnija į kitą kūną, žmogaus likimą tuo metu lemia karmos dėsnis – praeituose įsikūnijimuose padarytų gerų darbų ir blogų poelgių įtaka.

4. Besitobulindamas per daugelį persikūnijimų, žmogus gali pasiekti antgamtinį pasaulį; sielos, kurios jame egzistuoja, priklausomai nuo jų tobulumo laipsnio, priklauso hierarchijai, kuri daro įtaką žemiškos istorijos eigai.

5. Aukščiausiosios dvasios gali įsikūnyti mūsų pasaulyje, kad atneštų žmonėms šventąsias žinias; jos tampa žmonijos mokytojais, būtent jos ir buvo Buda, Krišna, Jėzus, Konfucijus, Mahometas ir kt. Jų mokymai yra vienos visuotinės religijos elementai.

6. Ypatingą vaidmenį NA sąmonėje vaidina pats Naujosios eros pradžios artumo suvokimas, ji daugeliu atvejų siejama su „išganytojo“ atėjimu. Tuo pačiu Naująją erą njueidžeriai supranta kaip visos žmonijos būseną. Būdingas „Naujojo amžiaus“ sąmonės bruožas yra globalumo dvasia. Njueidžeriai mano, kad Naujosios eros pradžios rezultatas bus „naujojo žmogaus“ atsiradimas. Anksčiau vadovavusi Humanistinės psichologijos asociacijai Džin Hauston (Jean Houston) (jos „vidinio aš“ atskleidimo seansai aprašyti anksčiau) pastebėjo, kad tai bus šuolis, kuris savo mastais gali būti palygintas su atstumu tarp neandertaliečio ir šiuolaikinio žmogaus. Dėl globalios sąmonės transformacijos planetoje atsiras dievažmogių rasė.“[25]

Kaip galima lengvai pastebėti, daugelis šių požymių arba kriterijų yra vienaip ar kitaip būdingi kiekvienai iš sektų, apie kurias buvo kalbama šioje knygoje, todėl jos nuolat viena kitą atpažįsta: jos pripažįsta viena kitą savomis. Jeigu jūs ateisite į „Kelią į save“ – pačią žymiausią NA parduotuvę Maskvoje, tai pamatysite, kad dauguma šių grupių, jų simboliai, jų knygos visai taikiai sugyvena vienas šalia kito – nepaisant to, kad jų mokymai paprastai tarpusavyje būna nesuderinami. Tačiau visi kartu jie – nuodingi maurai, augantys iš vienos ir tos pačios „Naujojo amžiaus“ pelkės.

Tas pats vyksta ir kasdieniame lygmenyje, pavyzdžiui, visos kalbos apie energiją ir energetiką pakankamai primena njueidžerių kalbėseną. Būtent, kai medicinos problemos traktuojamos, pasitelkiant įvairias energijas, kurios teka nuo vieno daikto prie kito, tuomet atpažįstame garsųjį „holistinį požiūrį“, atsiranda atitinkamas žargonas: vidinės energijos, apsikeitimas energijomis, energetiniai vampyrai, energetinis donoras, medžiai – energijos nešėjai ir medžiai – vampyrai ir t. t. Labai populiarūs įvairūs „ekstrasensai“, kurie gali „suprantamai“ paaiškinti energetinius jums teikiamos pagalbos principus. Visa tai žmonės labai mėgsta, ir iš to daromi milžiniški pinigai. Visa šita „Naujojo amžiaus“ kalba šiandien lemia didžiosios dalies šios milžiniškos šalies gyventojų mąstymą. Todėl tiek daug rusų tampa lengvu totalitarinių sektų laimikiu. [...]