Ši knyga atsirado ruošiant paskaitų kursą „Sektotyra“, kurį autorius skaito Stačiatikių šventojo Tichono teologijos institute nuo 1995 metų.
Pirmojo leidimo, kuris vadinosi „Įvadas į sektotyrą. Mokomasis „Sektotyros“ kurso priedas“, pagrindą sudarė žodžiu skaitomų paskaitų rašytinis tekstas, išleistas dešimties tūkstančių egzempliorių tiražu 1998 m. ir visiškai išparduotas per tris mėnesius. Turiu pažymėti, kad rankraštyje buvo daug trūkumų ir netikslumų; duoti sutikimą knygai išleisti tuometiniu „žaliu“ pavidalu autorių paskatino akivaizdus bent šiek tiek kvalifikuoto ir patikimo įvairių totalitarinių sektų, gana atkakliai veikiančių Rusijos teritorijoje ir pakankamai nešvariais metodais verbuojančių vis naujus adeptus, mokymo ir veiklos ypatybių išdėstymo trūkumas.
Tik plačiai paskleista teisinga informacija apie totalitarines sektas gali pristabdyti jų pergalingą žygiavimą per Rusijos platybes ir sumažinti religinio totalitarizmo aukų skaičių, kuris šiandien, deja, matuojamas šimtais tūkstančių. Todėl tokią informaciją privalo turėti sielų ganytojai, katechetai, mokytojai ir aktyvūs Stačiatikių Bažnyčios pasauliečiai. Būtent jiems, ne mažiau negu dvasinių mokymo įstaigų studentams, visų pirma yra skirta ši knyga.
Akivaizdu, kad dėl sektotyros kurso laiko apribojimų į jį (taigi ir į šią knygą) pateko informacija ne apie visas sektas, su kuriomis pastaraisiais metais tenka susidurti Rusijos piliečiui. Aš pasistengiau atrinkti sektas, kurios arba yra labiausiai paplitusios ir įtakingos, arba yra labiausiai „tipiškos“. Tačiau vis dėlto pirmasis knygos leidimas parodė, kad dėl bendro vaizdo reikėjo į knygą įtraukti dar daug kitų sektų. Į antrąjį knygos leidimą buvo įtraukti nauji skyriai ir nauji duomenys, ištaisyta daug klaidų ir netikslių duomenų, atspindėti pokyčiai, įvykę pastaruoju metu. „Teoriniai“, taip pat didžioji dalis „teminių“ skyrių praktiškai visiškai perrašyti; keletą kartų buvo padidintas bibliografinis aparatas, visos citatos sutikrintos su originalais; pridėta išsami vardų ir asmenų rodyklė. Manau, kad ši knyga plėsis bei tobulės ir ateityje.
Sektotyros paskaitos buvo skaitomos Teologijos instituto 4 kurso studentams, kurie jau baigė visą dogmatinių disciplinų ir apologetikos kursą. Todėl aš mėginau jį paversti kuo informatyvesniu, sumažindamas antisektantišką teologinę polemiką, tikėdamasis, kad studentai jau turi pakankamai teologinių instrumentų klaidingiems sektantiškiems mokymams paneigti. Aš pabandžiau tik parodyti jų argumentaciją. Ši pozicija išliko ir antrajame knygos leidime.
Atidus skaitytojas daugelyje skyrių pastebės tam tikrus pasikartojimus. Tai susiję su mano noru kiekvieną pasakojimą apie bet kurią sektą paversti autonomišku ir pilnaverčiu, kad iš kiekvieno skyriaus būtų galima gauti visą reikiamą informaciją apie jame aprašomą sektą.
Tuo pačiu tai, ką aš laikiau tam tikru pirmojo leidimo trūkumu, – paskaitų konspekte neišvengiamą „sakytinę intonaciją“, dėl kurios aš netgi prašiau skaitytojo atleidimo, sprendžiant iš daugybės atsiliepimų, priešingai, skaitytojams patiko. Daugelis pastebėjo, kad kalbos gyvumas ir paprastos gramatinės konstrukcijos palengvina teksto apie tokius niūrius dalykus skaitymą ir padeda lengviau įsisavinti tai, kas perskaityta. Todėl aš kiek galėdamas ir naujajame leidime stengiausi išsaugoti sakytinio pasakojimo stilių ir intonaciją.
Aš prašau man atleisti tuos skaitytojus, kuriuos gali sutrikdyti šiek tiek „lengvabūdiškas“ kai kurių šios knygos puslapių tonas. Reikalas tas, kad ironija yra natūrali gynybinė reakcija į šventvagiškas ir Dievą įžeidžiančias sektantų teorijas bei praktikas. Ironijos dėka mes galime išlaikyti distanciją tarp mūsų ir jų ir, vengdami nereikalingų emocijų, parodyti tikrąjį, nepagražintą sektantizmo veidą. Tikiuosi, kad pažintis su juo taps skaitytojams savotiškais „skiepais“, kurie sukels jiems natūralią, sveiką atmetimo reakciją nuo visų „šio pasaulio kunigaikščio“ pinklių ir žabangų.
Aleksandras Dvorkinas