„Naujojo amžiaus“ judėjimas (III)

 

8. Reinkarnacijos reinkarnacija[1]

Kitas svarbus NA pasaulėžiūros elementas – tikėjimas reinkarnacija, sielų persikėlimu. Šią idėją, kaip žinia, galima aptikti ir indiškos kilmės religijose – budizme, induizme, džainizme. Tačiau tas sielų persikėlimas, kurį mes aptinkame okultizme, neturi nieko bendro su klasikiniu budistiniu ar induistiniu sielų persikūnijimu (reinkarnacija). Rytų religijose sielų persikėlimas – tai neatsiejama sansaros (šis terminas, išvertus iš sanskrito, paraidžiui reiškia „perėjimą (per naują įsikūnijimą)“) dėsnio dalis. Sansara dažniausiai lyginama su malūno ratu, kuris sukasi tiek, kiek teka upė, tai yra amžinai. Rato mentė panyra į vandenį, pereina per jį, iškyla į paviršių, o po to viskas kartojasi iš naujo – ir taip iki begalybės. Induizmo ir budizmo įžvalgose mes amžinai mirštame ir gimstame, kad gyventume. Sansara ir iš jos išplaukianti reinkarnacija – tai žmonijos prakeiksmas. Mes būsimajame gyvename esame atsakingi už tai, ką darome šiame gyvenime, ir šiai grandinei nėra galo. Tai, kas mes esame dabar, apsprendžia mūsų buvę persikūnijimai. Gailėti kenčiančio žmogaus nėra už ką: jeigu jam kas nors atsitiko, vadinasi, jis kažką bloga padarė praeitame gyvenime ir yra už tai atsakingas. Vieną kartą padarytas blogis jau niekada nedingsta iš pasaulio, kaip ratilai, atsirandantys vandens, į kurį nukrito akmuo, paviršiuje sklinda dar ilgai po to, kai akmuo nusileido į jūros dugną.

Kartą aš susitikau su vienu budistų lama, kuris aktyviai atidarinėjo misijas Rusijoje. Jis yra vardu Ole Nidalas (Ole Nidal), jis yra danų tautybės. Lama pasakė: neverta gailėti penkiametės mergaitės, kurią išprievartavo jos dėdė (jo nusikaltimas tuomet sukrėtė visą Daniją). Vadinasi, praeitame gyvenime ji pati buvo dėdė ir išprievartavo savo dukterėčią; nieko nepadarysi, būsimajame gyvenime jai geriau pasiseks, o štai dėdė prievartautojas pats taps mergaite. Štai tokia baisi sistema. Šį priežasties ir pasekmės dėsnį jie vadina karma (vienas iš dažniausiai dabar vartojamų žodžių). Pats žodis reiškia „veiksmą“; mūsų „karmistai“ labai mėgsta apaštalo Pauliaus žodžiais pagrįstą priežodį „ką pasėsi, tą ir pjausi“: esą, ką pasėjome praeitame gyvenime, tą ir pjauname šiame.

Rytų religijų išpažinėjai, jeigu jie yra iki galo nuoseklūs, atmeta bet kokią labdarą, kuri iš esmės tiktai kenkia žmogui. Žinomas vokiečių sektų tyrinėtojas Fridrichas Hakas (Friedrich Haak) (dabar jau miręs) pasakojo tokią istoriją. Kartą jis su žinomu Indijos guru ėjo Kalkutos gatve. Pakeliui jiems pasitaikė elgeta, kuris atrodė toks ligotas ir nelaimingas, kad tai krito į akis netgi tokioje šalyje, kur, galbūt, vienam žmogui tenka didžiausias elgetų skaičius. Hakas išgriebė iš savo kišenių viską, ką turėjo, ir atidavė vargšeliui. Guru (beje, labai turtingas žmogus) atlaidžiai nusijuokė. „Keisti jūs žmonės, krikščionys, – pasakė jis. – Davęs elgetai pinigų, tu tik pakenkei jam. Savo kančiomis jis naikino savo blogą karmą. Dabar jis galės palengvinti savo kančias, tačiau jo bloga karma vis tiek liks su juo, ir jis bus priverstas toliau „atidirbinėti“ ją kitame persikūnijime. Žinok, kad tavo dėka jo kitas persikūnijimas bus kur kas blogesnis negu būtų galėjęs būti...“

Tačiau, pagal rytietiškas religijas, gera karma nė kiek ne geriau, negu pikta, bloga karma: ji dar labiau mus pririša prie sansaros rato. Net jei sukausčiusi jus grandinė padaryta iš aukso, ji vis tiek lieka grandine. Visą gyvenimą kūrėme gėrį, darėme gerus darbus – na, kitą kartą įsikūnysime brahmano šeimoje. O kas po to? Vis tiek padarysime ką nors blogo, nusirisime žemyn. Rytų religijos siūlo įvairius išsiveržimo iš šito rato, iš šio košmariško verpeto variantus. Svarbiausia – tapti bešališku, atsiriboti nuo gėrio ir blogio, dar esant gyvam pasiekti nebūtį. Tada kančių ratas sustos.

Baisi ir absoliučiai nepriimtina krikščioniui sistema... Tuo tarpu teosofai reinkarnacijos idėjai suteikė savo ypatingą prasmę.

Teosofija – tai antrosios XIX a. pusės produktas, kai smarkiai paspartėjo mokslo ir technikos vystymasis, pergalingai žygiavo kapitalizmas, sukeldamas tam tikrą visuotinį optimizmą (viskas bus gerai, mokslas greitai viską nugalės, ir prasidės naujas laimingas gyvenimas).

Žiulio Verno herojai atvyksta į negyvenamą salą, sukuria joje idealios visuomenės ląstelę ir pradeda ten viską sprogdinti ir perdarinėti, statyti elektros pastotes ir keisti upių tėkmę iš pietų į šiaurę arba atvirkščiai. Galiausiai pati sala išlekia į orą, bet tai nesvarbu, tai atsitiktinumas, svarbiausia – galų gale mokslas viską perpras, perdarys ir padarys geriau, negu buvo.

Neatsitiktinai atsirado evoliucinės Lamarko ir Darvino idėjos, kurios tada buvo ypač populiarios: viskas evoliucionuoja, viskas vystosi į gera, viskas nuo žemesnės pakopos kyla į vis tobulesnę.

Teosofai negalėjo išsiversti be amžiaus idėjų; jų dvasinis mokymas įgavo evoliucinę prasmę. Reinkarnacijos idėja pavirto evoliucijos idėja: ratas nugrimzdo į Letą, o vietoj jo atsirado kopėčios. Tačiau tai ne Jokūbo kopėčios, kuriomis aukštyn ir žemyn laipioja angelai, o procentų kaupimo skalė už nuopelnus, kurių dėka žmogus kiekviename persikūnijime užkopia vis aukščiau ir aukščiau.

Vietoj košmariško rato sukimosi atsirado evoliucinis judėjimas aukštyn – tam tikra liberalaus rinkos kapitalizmo apraiška religiniame gyvenime. Mes kaupiame nuopelnus, darome gerus (teosofų supratimu) darbus, įgyjame naudingų (okultinių) žinių. Tuo pačiu mes kuriame sau gerą karmą ir kitame persikūnijime atsiduriame gerokai palankesnėse sąlygose. Kitaip tariant, per gyvenimą žmogus gali padaryti naudingą investiciją, o kituose gyvenimuose gauti kapitalo procentus. Karma daugiau nebėra grandinė arba našta, prikaustanti mus prie blogio arba iliuzinio materialaus pasaulio, o pavirsta maloniu eksperimentu, investuojant kapitalą, siekiant gauti maksimalius procentus. Religija virsta religine bankų sistema. Čia yra įdomus momentas, palyginus su populiariai tuo metu suprantama evoliucijos teorija: tada paprastai buvo manoma, kad evoliucija vyksta įgytų teigiamų savybių dėka. Gyvūnas prisitaikė, išmoko ką nors daryti – taip jam pavyko išgyventi, o jo palikuonys jau skyrėsi nuo kitų individų palikuonių šiomis paveldėtomis savybėmis. Dėl to per daugelį tūkstantmečių vyksta evoliucija, perėjimas nuo vienos rūšies prie kitos. Tarkim, šuns, išmokusio gaudyti peles, palikuonys išgyvens, o visi kiti šunys numirs iš bado ir galiausiai taps katėmis. Aš, žinoma, supaprastinu, tačiau esmė būtent tokia.

XIX a. pabaigoje žmonės ėmė suprasti: čia kažkas ne taip. Jeigu, tarkim, aš išmokau kinų kalbą, tai visai nereiškia, kad ją mokės mano vaikai arba kad jiems bus šiek tiek lengviau jos mokytis – tai yra įgytos savybės neperduodamos palikuonims. Tikėjimas evoliucija ėmė strigti. Tuomet Blavatskajos mokinė Eni Bezan pasiūlė savo versiją: įgytos savybės neperduodamos paveldimumo keliu, tačiau jos perduodamos kitame persikūnijime. Jos paveldimos taip, kad jeigu, tarkim, aš dabar moku kinų kalbą, tai kitame įsikūnijime galbūt tapsiu kinų imperatoriumi. Tokia įvadinė schema: ne biologinė evoliucija, o evoliucija sielų persikėlimo metu, reinkarnacinė evoliucija. Šio didžiojo „mokslinio“ atradimo įvertinimo galima čia nesiūlyti...

Svarbu suprasti, kad tokio tipo reinkarnacijos samprata sudaro visų šiuolaikinių okultinių sistemų pagrindą. Tai ne rytietiška – pesimistinė, iškentėta – reinkarnacijos idėja, kurią mes aptinkame budizme arba induizme, o keistas hibridas iš visų įmanomų (dažnai logiškai nesuderinamų) religinių sąvokų nuotrupų ir kapitalistinės bankų sistemos.

Njueidžeriui tarpusavyje susiję dalykai yra praeiti gyvenimai ir „vidinio Aš“ atskleidimas: norint atskleisti savo „vidinį Aš“, reikia užmegzti ryšį su praeitais gyvenimais, o tam reikia išmokti naudotis vizualizacija. Visi šie elementai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Galima tik priminti, kad reinkarnacijos idėja padeda pagrįsti amoralumą, kuriuo remiasi NA mokymas. Bet kokia pagalba kenčiančiam žmogui yra aprioriškai atmetama. Dvasia Ramta, pavyzdžiui, moko: „Kiekvienas, kuris badauja arba kenčia, pats pasirinko savo patirtį (pagal karmos dėsnį), palikite juos vienus ir leiskite jiems vystytis pagal jų pačius norus ir poreikius“[2].

Karma ir reinkarnacija, njueidžerių supratimu, pateisina net žmogžudystę. Štai, pavyzdžiui, dialogas su tuo pačiu Ramta: „Taigi, tu teigi, kad žmogžudys, iš esmės, nedaro nieko baisaus? – Tai tiesa... Nužudytasis vėl sugrįš (sielų persikėlimo dėka). Gyvenimas amžinas, jis tęsiasi. Aš nejaučiu pasibjaurėjimo šiuo aktu. Aš jį įsisąmoninu, aš esu aukščiau už jį“[3].

Bet juk ir „Bhagavad-Gitoje, kokia ji yra“ Krišna liepia Ardžunai naikinti savo giminaičius todėl, kad tokia jų karma. Ir žvėriškos sektos vadovas Čarlzas Mensonas siųsdavo savo adeptus vykdyti ritualines žmogžudystes, teigdamas, kad viskas, kas jo sukurta, atitinka karmos dėsnį.

 

9. Kristalai, brangakmeniai, piramidologija, „Naujojo amžiaus“ muzika ir kt.

Kitas NA elementas – visuotinis susidomėjimas kristalais ir brangakmeniais, kuris prasidėjo aštuntajame dešimtmetyje. Njueidžeriai mano, kad kristalų energija gali išgydyti nuo įvairių ligų. Kristalų dėka žmogus gali susikoncentruoti, kadangi kristaluose yra tam tikra pozityvi vidinė energija. Kristalai pasižymi gydomosiomis galiomis ir atskleidžia vidinį pasaulį. Egzistuoja ypatinga kristalų magija, kuria tiki njueidžeriai. Pavyzdžiui, žurnale „Taim“ („Time“) buvo straipsnis apie moterį, kuri turėjo kristalinę stebuklingąją lazdelę ir ja išsigydavo nuo įvairių ligų. Bet kurioje „Naujojo amžiaus“ parduotuvėje (Maskvoje, pavyzdžiui, tai yra „Kelias į save“ metro stotyje „Beloruskaja“) matomoje vietoje būna kristalų skyrius. „Kai jūs medituojate, tegul kristalas tampa būtinu jūsų meditacijos elementu, ir jūs pamatysite, kad jūsų meditacija taps kur kas efektyvesnė“, – standartiškai tikina „Naujojo amžiaus“ mokytojai. Kristalų energija, praneša jie jums, susidaro iš „subtilių vibracijų“, o mūsų kūnas taip pat sudarytas iš vibracijų, kurios atitinka ligas, ir vibracijų, kurios atitinka sveiką būseną. Kristalų vibracijos pertvarko mūsų kūno vibracijas, išvaduodamos jį iš ligos ir leisdamos jam pasveikti.

Kitas elementas, būtinas, norint atpalaiduoti visą kristalų potencialą, – tai kristalinė švytuoklė, kurią jūs laikote rankoje ir verčiate suktis žvilgsniu, nejudindami rankos, iš pradžių pagal laikrodžio rodyklę, po to į priešingą pusę. Yra ir „trečiosios akies“ atvėrimo pratimas, kuris vadinasi „širdies centro pratimu“. Trečioji akis – tai energijos, kuri yra kaktos viduryje, centras: tuo metu, kai jis atsiveria, žmogus įgyja sugebėjimą labiau susikaupti, sustiprėja jo mąstymo originalumas ir pagerėja įvairūs fiziniai duomenys. Sujungus tai su atvira širdim, atsiranda didelė išmintis, kaip teigia šio ilgo (trunkančio 40 dienų) pratimo kūrėjai. Prieš akis reikia laikyti didelį krištolinį rutulį, palaipsniui jį nuleidžiant iki savo bambos lygio, maždaug penkiais centimetrais žemiau, ir atidžiai įsižiūrėti į jį, nuolat užduodant sau klausimą: „Kas aš toks?“ Per 40 dienų laikotarpį laikas, skiriamas šiam meditaciniam pratimui, vis ilgėja.

Kristalai – tai ne vieninteliai šventi daiktai, naudojami NA, jų sąrašas labai ilgas, jame esama tokių dalykų, kaip tibetietiški varpeliai, egzotiškos žolelių arbatos, skandinaviškos runos, saulės energija, spalvotos žvakės (vadinamoji chromoterapija). Kai kurie NA mokytojai prekiauja brangakmenių antpilais, kurie, kaip manoma, turi gydomųjų savybių. Pavyzdžiui, smaragdą puodelyje užpila vandeniu, pastato saulės atokaitoje arba Mėnulio šviesoje atėjus pilnačiai ir pardavinėja šį „smaragdinį buljoną“.

Dar viena NA „šventoji forma“ – tai piramidė. Egzistuoja netgi „Naujojo amžiaus“ piramidologijos mokslas: egiptietiškų piramidžių studijavimas ir naujų piramidinių konstrukcijų kūrimas, siekiant sustiprinti meditacines vibracijas. Kaip jau buvo minėta anksčiau, vargu ar atsitiktinis dalykas yra tai, kad Maskvoje pastaruoju metu visur atsirado piramidžių[4].

Taip pat egzistuoja ir „Naujojo amžiaus“ muzika. Ši muzika rašoma įvairiais stiliais, tačiau pats žinomiausias iš jų – meditacinė, ištęsta, mieguista muzika, suderinta su paukščiukų čiulbėjimu, banginių mūkimu, vilkų staugimu, svirplių čirškimu už krosnies, vėjo ūžimu, krioklio riaumojimu ir pan. Nors dauguma žmonių, kurie jos klausosi, nėra NA gerbėjai, patys njueidžeriai žiūri į ją pakankamai rimtai, laikydami ją religiniu vyksmu. Kaip jie rašo, pagrindinis NA judėjimo principas – tai, kad viskas yra vibracija. Ši vibracija yra dieviškoji energija aum, kuri neleidžia pasauliui sugriūti. Tikrąją autentišką NA muziką sukuria tie, kurie atranda kelią, leidžiantį susilieti su Didžiuoju Aum arba OM, kurie sugebėjo įsismelkti į šią vibraciją ir per muziką pasiekė aukščiausiąją sąmonę. Klausytojas taip pat bus atvestas į aukščiausiąją sąmonę, kuri padės jam pagyti.

NA muzika pirmą kartą buvo išleista į rinką 1964 m., kai Tonis Skotas (Tonny Scott) įrašė plokštelę pavadinimu „Dzen meditacijos muzika“. Po kelerių metų pasirodė roko opera „Plaukai“ („Hair“), atnešusi NA nepaprastą populiarumą. Joje nėra nuoseklaus turinio, tačiau yra svarbiausias dalykas – skelbiamas Naujosios eros atėjimas.

 

10. Širli Meklein ir „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“

Pati žymiausia NA pranašė – Holivudo aktorė Širli Meklein (Shirley MacLaine). Visame pasaulyje milžiniškais tiražais pardavinėjamos jos knygos, kuriose ji pasakoja savo dvasinių paieškų istoriją, apie tai, kaip ji pradėjo abejoti krikščionybe ir apie susitikimą su žmonėmis, kurie tikėjo reinkarnacija. Ji taip pat tuo patikėjo ir galiausiai patyrė išėjimą iš savo pačios kūno; tasai pojūtis pakeitė visą jos gyvenimą.

„Aš tylėjau, aš nenorėjau galvoti, aš visų pirma norėjau pailsėti. Kažkoks glitus gumulas pradėjo kilti mano gerkle. Aš atidžiai stebėjau mirguliuojančią žvakę. Mano galva buvo labai lengva, aš fiziškai pajutau kažkokį tunelį, atsivėrusį mano prote. Jis palaipsniui didėjo, virsdamas grynosios erdvės urvu, kuris buvo atviras ir kuriuo buvo galima judėti.

Aš nejutau jokių minčių – ir tai buvo visiškai fizinis pojūtis. Žvakės liepsna pamažu ištirpo mano proto erdvėje ir aš pajutau, kad pati pavirtau ta liepsna. Aš neturėjau nei rankų, nei kojų, nei kūno, nei fizinės formos, aš tapau erdve, esančia mano prote. Aš jaučiau, kad pati skrendu į šitą erdvę, užpildydama ją, aš kylu į orą, plaukiu, išslystu iš savo kūno ir galiausiai pradedu sklandyti.

Mano proto arba mano sielos dvasia, kaip tai bepavadintum, kabarojosi vis aukščiau ir aukščiau erdvėje, aš jau galėjau regėti kalnus bei peizažą po manimi ir supratau, kad regiu visa tai šiandien. Prie mano dvasios buvo pritvirtintas plonas sidabrinis raištelis, kuris buvo įtemptas, nors ir buvo pritvirtintas prie mano kūno bei siekė mano sielą ar protą, kaip tai bepavadintum. Tačiau tai nebuvo sapnas – ne, aš buvau visiškai sąmoninga. Panašu, kad aš buvau tokia sąmoninga, kad net nenorėjau užskristi pernelyg aukštai.

Aš buvau pilnos sąmonės ir nenorėjau nuplaukti perdaug toli nuo savo kūno. Aš visiškai tiksliai jutau savo ryšį su juo. Ką aš jutau visiškai aiškiai, – tai dvi formas: mano kūno formą apačioje ir mano skraidančios dvasios formą. Aš buvau vienu metu dviejose vietose ir tai pilnai suvokiau bei priėmiau. Tuo metu, kai skraidžiau, aš suvokiau aplink save kažkokią vibracinę energiją. Aš jos nemačiau ir negalėjau matyti, tačiau jutau kažkokį naują jos jutimo jausmą. Tai buvo panašu į kažkokį naują matą ar naują suvokimą. Tam tikru būdu tai neturėjo nieko bendra su girdėjimu ar matymu, kvapo, skonio ar lytėjimo pojūčiais. Aš negalėjau pati to aprašyti, tačiau žinojau, kad ten buvau fiziškai. Ir vis dėlto aš žinojau, kad mano kūnas buvo po manimi.“[5]

Meklein knygoje gausu tokių keistų aprašymų. Nuo to laiko aktorės gyvenimas, pasak jos, pasikeitė, o jos pasakojimai apie šias permainas pavertė ją NA judėjimo pranaše. Jau kaip pranašė ji parašė dar keletą knygų, kurios tapo labai populiarios ir patekdavo į bestselerių sąrašus.

Kita knyga – iš esmės, „Naujojo amžiaus“ biblija – tai „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ („Jonathan Livingston Seagull“), kuri, pasak jos autoriaus Ričardo Bacho (Richard Bach), buvo jam padiktuota kažkokios būtybės, kuri jam apsireiškė paukščio pavidalu. Ričardas Bachas tvirtina, kad tai buvo tipiškas čenelingo atvejis – jis buvo būtent tas kanalas, per kurį paukščio pavidalo būtybė pranešė jam tekstą, o jis tik jį užrašė. Ši knyga buvo labai populiari ne tik Vakaruose, bet ir Rusijoje netgi tais senaisiais Brežnevo laikais ir susilaukė daugelio pamėgdžiojimų.

 

11. Maitrėja-Antikristas ir naujosios pasaulio tvarkos atėjimas

Nepaisant visų išorinių sektų bei grupių, priklausančių „Naujojo amžiaus“ judėjimui, skirtumų, jų pagrindą sudaro bendra filosofinė bazė. Ji prasideda nuo tikėjimo dabar ateinančia naująja era. Klasikinė „Naujojo amžiaus“ knyga yra Roberto Miulerio veikalas „Naujasis sukūrimas“ (Robert Mueller, „The New Genesis“), kuriame 2000-ieji metai skelbiami pirmaisiais „naujos pasaulinės tvarkos“ („Naujojo amžiaus“ terminas) metais – gyvenimo šventės, taikos eros atėjimo, aukso amžiaus, pirmojo pasaulinės harmonijos ir žmogiškosios laimės atėjimo metais. Apskritai „Naujasis amžius“ savo įvairiais pavidalais nevengia nustatinėti tikslių datų. Mes tai matome pas „Naujojo amžiaus“ paradigmai akivaizdžiai priklausančias sektas, tokias kaip „Baltoji brolija“, „Paskutiniojo testamento bažnyčia“ (visarijoniečiai) ir daugelis kitų, kurios skelbė naujosios tvarkos įsigaliojimo terminus.

Dar vienas judėjimo pranašas, Čikagos universiteto meno istorijos profesorius Chosė Argelesas (Jose Arguelles), išleido knygą „Majų faktorius: Kelias anapus technologijos“ („The Mayan Factor: Path Beyond Technology“), kurioje paskelbė, kad remdamasis indėnų majų kalendoriais jis suprato, jog šie buvo ateiviai, o jų kalendorius užmaskuota forma pateikia pranašystę apie naujos eros Žemėje užgimimą – ji turinti prasidėti 2012 m. Tačiau, pridūrė profesorius, yra vienas baisus pavojus: materialusis pasaulis gali pasibaigti 1987 m. spalio 16 d. – anot jo perskaityto kalendoriaus, tą dieną įvyks „harmoninė konvergencija“: trys planetos išsirikiuos į vieną gretą su jaunu Mėnuliu, ir šis astronominis įvykis sąlygos pasaulio pabaigą. Vienintelis išsigelbėjimas – tai įtikinti 144 tūkstančius tikrų tikinčiųjų susirinkti įvairiose šventose mūsų planetos vietose ir sukelti pakankamą vibraciją, kuri ir užkirs kelią pasaulinei katastrofai bei pradės taikos ir harmonijos amžių. Iš tiesų, tą dieną daug tūkstančių njueidžerių susirinko paplūdimiuose ir, susikibę už rankų, pasitiko saulėtekį. Savaime aišku, kad jokia katastrofa neįvyko, ir ši aplinkybė dar labiau sustiprino jų tikėjimą Argeleso pranašysčių tikrumu. Daugelis njueidžerių nagrinėja tūkstantmetės karalystės temą: žmonija naujojoje eroje išvystys savyje dieviškas savybes, pakankamas žinias ir drąsą, kad galėtų bendradarbiauti su Dievu, kuris yra pasaulinė energija, ir materializuoti Dievo Karalystę žemėje.

„Naujojo amžiaus“ sluoksniuose paplitęs tikėjimas naujuoju Viešpaties (žinoma, jų Viešpaties) atėjimu, kurį jie dažniausiai vadina budistų žodžiu „Maitrėja“, tačiau kartais nevengia pavadinti ir Kristumi. Tiesa, jie jį supranta kitaip. Vieni tiki, kad Maitrėja apsireikš kaip fizinis asmuo; pavyzdžiui, jau daug kartų minėta NA pranašė Elis Beili sako, kad, kaip jai išaiškino tibetietis (jos „parankinė“ dvasia), visai netrukus ateis naujasis Viešpats Maitrėja, kuris su savimi atsineš naują pasaulinę tvarką. Jo atėjimas buvo visame pasaulyje tiksliai paskelbtas 1982 metais, kai pačiuose žymiausiuose laikraščiuose buvo įdėti didžiausi skelbimai, kuriuose pranešta, kad Kristus šiandien jau su mumis ir kad dabar Jis ruošiasi paskirti naująją pasaulinę vyriausybę bei sukurti vieningą naują religiją, skirtą visam pasauliui.

Po kelerių metų, 1986 metais, vėl atsirado skelbimai laikraščiuose: „KRISTUS JAU YRA ŠIAME PASAULYJE“. Tuo pat metu paaiškėjo, kad žmogus, kuris prieš ketverius metus užmokėjo už tokius pačius skelbimus daugiau kaip 200 tūkstančių dolerių (o tada tai buvo labai didelė suma), – kažkoks škotas Bendžamenas Krymas (Benjamin Cream), dailininkas ir rašytojas, kuris 1986 m. važinėjo po JAV ir propagavo savo tikėjimą. Kaip tik jam ir buvo apreikšta, kad Viešpats Maitrėja daugelį tūkstančių metų gyveno kalnų kaimelyje Himalajuose, o 1977 m. liepos 8 d. sukūrė sau kūną, į kurį įsikūnijo, ir dabar gyvena Londone, East Ende (darbininkų kvartale), ruošdamasis pasirodyti visam pasauliui. Ką gi darys Maitrėja, kai apreikš save pasauliui kaip Kristus? Savaime suprantama, jis pakvies visus laikytis teisingumo, atjautos, paskatins pertvarkyti viso pasaulio politines ir ekonomines struktūras, pakeisti jas iš esmės. Tuo pat metu visi bus išgydyti (visa tai labai primena antikristo požymius šventojo Jono Teologo Apreiškime ir Vladimiro Solovjovo „Trijuose pokalbiuose“). Pažangaus Viešpaties Maitrėjos valdymo dėka pasaulis įžengs į naująją erą.

Kaip rašė Bendžamenas Krymas, pasaulis pradės keistis, priklausomai nuo mūsų atsakymo. Pats Maitrėja nekeis pasaulio, tačiau įkvėps jį ir pradės jam vadovauti, pagelbės žmonijai patarimais, kad mes patys priartėtume prie savo pasikeitimo. Jis darys tai 20 metų po savo atėjimo į valdžią kartu su 40 mokytojų. Per labai trumpą laiką mes sugebėsime pakeisti politinę, ekonominę ir socialinę viso pasaulio sandarą, kuri leis mums sukurti teisingus dvasinius santykius tarpusavyje ir su visu pasauliu. Krymas žadėjo, kad šitos eros pradžia bus 1986 m. Nuo to laiko praėjo jau 15 metų, tačiau nieko panašaus mes berods nepastebime.

NA judėjimo viduje yra ir kita mokykla, kuri sako, kad Maitrėja nėra fizinis asmuo: mesijas yra kiekviename iš mūsų ir mes tiesiog turime jį savyje atskleisti. „Naujojo amžiaus“ rašytoja Barbara Marks Habard (Barbara Marx Hubbard) (ji nėra scientologijos įkūrėjo giminaitė) knygoje „Evoliucinė kelionė“ rašo, kad vykstant planetinio gimimo judėjimui, kiekvienas žmogus yra pašauktas suvokti, kad mesijas yra jo viduje. Vadinamoji Kristaus sąmonė, arba kosminė sąmonė, pasak jos, šią akimirką prabunda milijonuose krikščionių ir nekrikščionių.

 

12. Panteizmas ir monizmas; amoralumo pagrindimas

„Atskleisdami mesiją savyje“, mes priartėjame prie dviejų pagrindinių NA postulatų, kurių vienas išplaukia iš kito. Pirmasis – tai „Naujojo amžiaus“ (arba panteistinis) monizmas: tikėjimas tuo, kad viskas yra viena. Visokie skirtumai tarp atskirų būtybių – „tarp Džozefo ir Džudi, tarp Džozefo ir medžio arba tarp Dievo ir Džudi“[6] – visa tai yra tik menami skirtumai, o iš tikrųjų jų nėra. Šios doktrinos svarbą „Naujajam amžiui“ pabrėžia Džonatanas Stounas (Jonathan Stone), kuris ją laiko būtinu naujosios pasaulinės tvarkos komponentu:

„Aš jaučiu, kad artėja Pasaulinė Tvarka, kurioje mokslas susilies su monistine filosofija ir naujoji sąmonė apims visą pasaulį. Vienintelis būdingas Pasaulinės Tvarkos bruožas bus credo: „Visa yra viena“.“[7]

Šioje monizmo koncepcijoje nelieka vietos žmogui, asmenybei. Njueidžeriai tiki, kad anapus žmogaus nėra Dievo, kadangi pats žmogus ir yra Dievas (antrasis NA postulatas). Vadinasi, iš esmės, „Naujojo amžiaus“ pasaulėžiūroje nėra nei žmogaus, nei Dievo, nei pasaulio.

Rašytoja Beti Galian (Betty Galyean) rašo:

„Kai pradedame suvokti, kad mes esame Dievas, kad mes turime visus Dievo bruožus ir savybes, tada imame galvoti, kad žmogaus gyvenimo tikslas – vėl sugrįžti prie Dievybės, esančios mumyse, pasitelkiant tobulą meilę, tobulą išmintį, tobulą supratimą, tobulą protą. Tada mes grįžtame, kad kurtume šią seną, šią esminę vienovę, kuri yra sąmonė.“[8]

Tai yra „Naujojo amžiaus“ teorinės prielaidos; jų praktinis pritaikymas matomas, pavyzdžiui, jau anksčiau minėtos aktorės Širli Meklein filme, jos pačios knygos ekranizacijoje, kai ji stovi paplūdimyje kartu su savo mokytoju, kelia į viršų rankas ir iš visų jėgų klykia: „Aš Dievas! Aš Dievas! Aš Dievas!“. Maždaug tą patį sako senas mūsų bičiulis Ramta, kuris bylojo per savo šeimininkę misis Nait vieno iš jos pasirodymų per televiziją metu:

„Tai, ką jūs vadinate Dievu, egzistuoja jūsų esybės viduje, ir tai, ką jūs vadinate Kristumi, egzistuoja jūsų esybės viduje. Kai suprasite, kad jūs esate Dievas, tada tapsite laimingas.“[9]

Tačiau Dievas njueidžeriams yra beasmenis absoliutas, abejingas gėriui ir blogiui. Praktiškai kiekvienas iš jų galėtų pasirašyti po Ramakrišnos samprotavimais, kuris vieną kartą pareiškė:

„Absoliutas nėra susijęs nei su gėriu, nei su blogiu... Kokia bebūtų nuodėmė, blogis ar kančia, kurias mes surandame pasaulyje, jie yra kančia, blogis ir nuodėmė tik mūsų atžvilgiu... Aš bijau, kad jūs turite priimti įvykius, vykstančius Visatoje, tokius, kokie jie yra... Aš matau, aš suvokiu, kad visi trys – auka, egzekucijos vieta ir aukojantis auką – tai ta pati substancija. O, kokia vizija!“[10]

Tokio absoliuto kaip vienintelio Dievo buvimas pateisina bet kokį amoralumą. Pavyzdžiui, njueidžerių mylimas guru Radžnišas kalba:

„Bhagvanai, tu mokai žmones rūpintis savimi, prieš pradedant rūpintis kitais. Atrodo, kad tai prieštarauja daugeliui pasaulio religijų, mokančių tarnauti žmonijai.

Tai prieštarauja ne tik daugumai religijų, tai priešinga visoms pasaulio religijoms. Visos jos moko nesavanaudiškai tarnauti kitiems. Mano nuomone, egoizmas – natūralus reiškinys. Nesavanaudiškumas yra kažkas antrinio, o egoizmas – jūsų prigimties dalis... Turite jį priimti. Jeigu tai jūsų prigimties dalis, tuomet tai turi būti kažkas esminio, kitaip to visai nebūtų. Jūs išgyvenote būtent dėl egoizmo, dėl to, kad turėjote rūpintis savimi. Kitaip žmonija jau seniai būtų išnykusi... Mokau jus būti natūraliais, absoliučiai natūraliais, begėdiškai natūraliais. Taip, aš mokau jus egoizmo. Niekas iki manęs taip nekalbėjo. Jiems pritrūko jėgų tai pasakyti. Bet visi jie buvo egoistai! Kodėl vienuolis tyčiojasi iš savęs? Turi būti priežastis. Jis nori pasiekti rojų ir visus jo malonumus. Jeigu aukojate septyniasdešimt metų malonumų dėl amžinų džiaugsmų, tai neblogas biznis. Nemanau, kad tai nėra savanaudiškumas.“[11]

Bet koks moralinis imperatyvas dingsta. Štai ką apie save praneša A. Jakovleva, neseniai dirbusi pagrindinio Rusijos „Naujojo amžiaus“ žurnalo „Kelias į save“ vyriausiąja redaktore:

„Aš neprivalau gyventi su vyru tik todėl, kad kažkada santuokų rūmuose mums į pasus padėjo antspaudus, arba todėl, kad mes turime vaiką. Aš galiu jį palikti bet kurią akimirką. Dabar žodis „pareiga“ man neegzistuoja. Man egzistuoja tik žodis „noriu“. Jeigu aš iki šiol nepalikau vyro, tai tik liudija, kad aš noriu su tuo žmogumi būti.“[12]

Įsivaizdavimas apie sielų persikėlimą bet kokią moralę paverčia sąlygine: buvusiuose persikūnijimuose vyras galėjo būti moteris, sūnus ir motina galėjo būti meilužiai, todėl dabar viską nulemia karma ir viskas leidžiama. Štai, pavyzdžiui, ką per savo čenelerį praneša dvasia, vardu Zoli:

„Seksas ir seksualinis susijungimas – beje, nesvarbu, ar jis vyksta tarp vyrio ir vyro, moters ir moters ar vyro ir moters, – visa tai yra bendravimas... Jeigu lieka pagarba tarp tėvo ir dukters, tėvo ir sūnaus, motinos ir dukters, motinos ir sūnaus, ir visi jie yra tokio amžiaus, kuris leidžia mėgautis seksualiniu susijungimu, žvelgiant iš mūsų suvokimo aukštumų, čia nėra absoliučiai nieko smerktino... Bet jeigu kalbama apie vaikus, dar nepasiekusius šio amžiaus, kai jie tampa psichologiškai pasirengę seksualiai susijungti, sunku kalbėti apie pagarbą. Tačiau tokie santykiai grindžiami susitarimu. Vaikas ir kitas asmuo, kuris padaro vadinamąjį įžeidimą, susitarė tai išgyventi... Tai abipusis aktas, karmos ir energijos tarpusavio sąveika.“[13]

Gėdos ar pasibjaurėjimo jausmas, kuris gali atsirasti po kraujomaišos arba homoseksualinio akto, Zoli manymu, yra tvirkinančios judėjų ir krikščionių religinės tradicijos įtakos rezultatas. Dvasia pataria:

„Jeigu įvyko vadinamoji kraujomaiša, visų pirma pasistenkite atsikratyti kaltės jausmo... Požiūrių sistema, paplitusi visuomenėje, – štai kas padaro iš to problemą. Problemą sukuria ne pats aktas, o kaltės jausmas, kuris jį lydi.“[14]