Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia - mormonai (III)

8. Mormonų bažnyčiai vadovauja pranašas, „Dvylikos apaštalų taryba“ su savo prezidentu ir „Septyniasdešimties kvorumas“

 

Susipažinkime su organizacine mormonų bažnyčios struktūra. Ji yra stabili ir labai veiksminga. Jos žemiausia pakopa yra skyrius (prisitaikydami prie Rusijos sąlygų, šioje šalyje mormonai vadina jį parapija), kuriame yra nuo 250 iki 500 asmenų. Išaugus ir pasiekus didžiausią skaičių, skyrius automatiškai suskaldomas perpus į du naujus skyrius, kurie auga toliau. Tam tikroje geografinėje vietovėje esančių skyrių visuma vadinama „kuolu“. Šis pavadinimas yra kilęs iš tų laikų, kai persikėlėliai, atėję į naują vietą, įkaldavo į žemę kuolą savo vietai paženklinti. „Kuolai“ jungiami į „teritorijas“. 1994 metais visas pasaulis buvo padalintas į 22 teritorijas, tame skaičiuje 8 teritorijas JAV bei Kanadoje ir 14 teritorijų kitose pasaulio dalyse.

Skyriui (parapijai) vadovauja vyskupas su dviem padėjėjais, kuolui – prezidentas, kuris taip pat turi du padėjėjus. Jiems padeda dvylika aukščiausiojo lygio patarnautojų, kurie sudaro „kuolo aukščiausiąją tarybą“. Vietovėse, kur anksčiau nebūta mormonų struktūrų, pradžioje steigiamos misijos, kurios, atsiradus pakankamam parapijų skaičiui, reorganizuojamos į kuolus. Teritorijos vyskupams ir prezidentams vadovauja „Pirmininkaujanti vyskupija“. Pastarajai vadovauja prezidentas ir du jo patarėjai. Dar aukščiau stovi „Septyniasdešimties Kvorumas (arba Taryba)“ – bažnyčios valdančioji struktūra, kuriai vadovauja atskiras prezidentas su dviem patarėjais. Šie 70 asmenų yra laikomi šiuolaikiniais tų septyniasdešimties, kuriuos buvo pasiuntęs tarnauti Kristus, antrininkais. Šių vadovaujančių organų narius mormonai vadina „generaliniais autoritetais“ („generaline valdžia“).

Dar aukštesnė už „Septyniasdešimties Tarybą“ yra „12 apaštalų taryba“ („Apaštalų kolegija“). Kiekvienas „apaštalas“ vadovauja kuriai nors pagrindinei organizacijos veiklos krypčiai: darbui su jaunimu, švietimui, misionierių veiklai, finansams, labdarai, statybai ir kt. Tačiau visa tai daroma tiktai „Pirmosios prezidentūros“ nurodymu. Šis prezidentas (kuris taip pat vadinamas pranašu) yra aukščiausias bažnyčios pareigūnas. Jis turi du padėjėjus (pirmąjį ir antrąjį patarėjus). Šie trys asmenys sudaro „Pirmąją (Aukščiausiąją) Prezidentūrą“ mormonų bažnyčioje. Manoma, kad jiems yra suteikta atsakomybė už „Dievo Karalystės valdymą žemėje“ ir įteikti šios Karalystės raktai. „Pirmoji Prezidentūra“ ir „Dvylikos Taryba“, kurie kartu taip pat vadinami „Penkiolika Didžiūnų“ („The Big Fifteen“), rengia savo posėdžius kiekvieną ketvirtadienį 10 val. ryto Solt Leik Sičio šventyklos „Viršutinėje salėje“, kur tariasi ir „gauna nurodymus iš Viešpaties“.

Paprastai pirmasis patarėjas išrenkamas naujojo pranašo mirus pastarojo pirmtakui ir visi tuo pačiu pakyla viena pakopa aukščiau: antrasis patarėjas tampa pirmuoju patarėju, o pats įtakingiausias „Dvylikos kvorumo“ narys – antruoju patarėju. Mirus „pranašui“ Džozefui Smitui, buvo likę dar 14 pranašų. Šiuo metu (2002 metų pradžioje) pranašas yra Gordonas B. Hinklis (Gordon B. Hincley) (gimęs 1910 m.); po jo pranašu tikriausiai taps jo pirmasis patarėjas Tomas S. Monsonas (Thomas S. Monson) (gimęs 1927 m.).

Prezidentas, apaštalai ir „Septyniasdešimties Kvorumas“ vadovauja mormonų bažnyčiai. Du kartus per metus mormonai rengia visuotinius susirinkimus, kuriuose renkami nauji pareigūnai. Šie veiksmai labai primena sovietinius rinkimus, kur buvo siūloma rinkti vienintelį kandidatą, už kurį visi vieningai balsuoja (mormonai tai vadina „vadovų palaikymu“). Aišku, šioje sistemoje visi vadai skiriami „iš viršaus“.

Kiekvienas vyras mormonas mano, kad jis turi „Aarono kunigystę“, o išrinktieji turi „Melkizedeko kunigystę“. Pastarieji ir yra mormonų vadovas. Moterų įšventinimas mormonų nėra numatytas. Įdomu, kad pradžioje ir juodaodžiams nebuvo galima turėti nė vienos iš šių kunigysčių[1], tačiau 7-jame dešimtmetyje prasidėjo kovos už pilietines teises sąjūdis ir, esant labai stipriam spaudimui, mormonus aplankė apreiškimas, kuriuo buvo pranešta, jog Dievas atleido juodaodžiams ir leido jiems priimti kunigystę[2].

 

9. Dievo apreiškimai „Mokyme ir priesakuose“ buvo gerokai pakeisti

 

Mormonai savo „Tikėjimo simbolyje“[3], kuris yra labiau skirtas „pašaliniams“, teigia: „Mes tikime, kad Biblija yra Dievo Žodis, nes ji yra teisingai išversta (sąmoningai miglotas posakis. Turima omenyje: „jeigu ji yra teisingai išversta“, o su Smito „teisingo“ vertimo metodais šios knygos skaitytojai, manau, jau yra pakankamai susipažinę – A. D.); mes taip pat tikime, kad Mormono knyga yra Dievo Žodis“.

Tačiau pagrindinės mormonų tikėjimo nuostatos yra išdėstytos dviejose anksčiau minėtose knygose – „Mokymas ir priesakai“ bei „Brangusis perlas“. Pirmojoje knygoje yra aprašomi tolesni Dievo apreiškimai Dž. Smitui ir kai kuriems kitiems mormonų prezidentams-pranašams. Į antrąją, kuri yra trumpiausia mormonų tikybos knyga, yra įtraukta „Mozės knyga“ (Smito „teisingai išversto“ – o iš tikrųjų baisiai iškreipto – biblinio Pradžios knygos teksto fragmentas pagal „dieviškąjį apreiškimą“), jau mums žinoma „Abraomo knyga“, taip pat pranašo „teisingai išverstas“ Mato Evangelijos dvidešimt ketvirtasis skirsnis ir fragmentai iš jo paties parašyto jo „kanoninio gyvenimo“.

Visos šios knygos paprastai publikuojamos vienu viršeliu ir sudaro vidutinio storio rinkinį (363 psl. – „Mokymas ir priesakai“ ir 74 psl. – „Brangusis perlas“). Aptikus prieštaravimus tarp „Mormono knygos“ bei „Mokymo ir priesakų“ (o jų yra gana daug, nes „Mormono knyga“ buvo parašyta anksčiau, kuomet Džozefo Smito teologinės pažiūros dar nebuvo susiformavusios ir buvo palyginus artimos „protestantiškoms“), antrosios knygos versija yra visuomet laikoma galiojančia.

Pavyzdžiui, „Mokyme ir priesakuose“ „Dievas kalba“ apie daugpatystę kaip apie „naująjį ir amžinąjį priesaką“, be to, mini, kad nepriimantys jos „bus prakeikti..., nes niekas neturi teisės paneigti šio priesako ir ateiti į Mano šlovę. Nes visi, kas nori būti palaiminti Mano rankų, turi laikytis šio įstatymo...“ (132:1:5). To paties skirsnio 61-62 eilutėse yra aiškinamos „teisingos“ ir „teisėtos“ daugpatystės sąlygos: vyras gali vesti bet kiek moterų, tačiau kiekviena iš jų turi būti skaisti ir nesusižadėjusi su kitu vyru. Tačiau „Mormono knygoje“ daugpatystė daug kartų nedviprasmiškai smerkiama kaip „įstatymų pažeidimas“ (pavyzdžiui, Eteras 10:5; Jokūbas 2:23-24, 3:5 ir kt.). Jeigu abi knygos, kaip teigia mormonai, buvo Dievo įkvėptos, panašu, kad mormonų dievui buvo labai sunku nuspręsti, ar daugpatystė yra geras, ar blogas dalykas, ar ji verta pasmerkimo, ar paskatinimo.

Beje, „vidutinis mormonas“ šių prieštaravimų nežino: jo niekas šia tema neapšviečia, o jam nurodžius šiuos prieštaravimus, jis yra linkęs juos ignoruoti.

„Mormono knygoje“ nekalbama apie daugelį svarbių mormonų tikybos nuostatų, o kitos, ne mažiau svarbios nuostatos yra paneigiamos. Šioms dviems kategorijoms priklauso didesnė dalis dalykų, kuriais mormonai privalo tikėti, būtent: 1) organizacinė bažnyčios struktūra; 2) Melkizedeko kunigystė; 3) Aarono kunigystė; 4) daugelio dievų egzistavimas; 5) ankstesnis žmonių dvasių egzistavimas; 6) dievas yra išaukštintas žmogus; 7) žmogus taip pat gali tapti dievu („amžinosios pažangos dėsnis“); 8) dangaus karalystės padalijimas į tris dalis; 9) daugpatystė; 10) „Išminties žodis“; 11) krikštijimasis už mirusiuosius; 12) dangiškoji santuoka. Tačiau visas šias nuostatas galima rasti „Mokyme ir priesakuose“.

Pradžioje papildomi apreiškimai Džozefui Smitui buvo paskelbti „Kristaus bažnyčios valdymo priesakų knygoje“ (1833 m.), tačiau sparčiai besivystant mormonų tikybai, jau po dviejų metų (1985 m.) buvo išleistas papildytas knygos leidimas nauju pavadinimu „Mokymas ir priesakai“. Vėliau knyga būdavo papildoma pagrindiniais apreiškimais mormonų bažnyčios pranašams-prezidentams. Be to, būta žymių tiek „Mokymo ir priesakų“, tiek šioje knygoje pateikiamų „dievo apreiškimų“ pakeitimų.

Pirmojo „Mokymo ir priesakų“ leidimo pradžioje buvo pateikti Džozefo Smito skaitytų jo bažnyčios Ohajo valstijoje seniūnams „Paskaitų apie tikėjimą“ tekstai. Todėl knygos pavadinime ir figūruoja žodis „mokymas“. Pirmojo leidimo įvade sakoma, kad tiek paskaitos, tiek apreiškimai yra vienodai svarbūs ir privalomi visiems tikintiesiems. Tačiau netrukus teologinės Džozefo pažiūros taip stipriai evoliucionavo, kad buvo nebeįmanoma pakeisti tekstą, siekiant jį pritaikyti naujoms dogmoms. Bet buvo sunku ir toleruoti tokius akivaizdžius prieštaravimus tarp „Rašto“ ir tikėjimo, todėl galiausiai 1921 m. „Paskaitos apie tikėjimą“ buvo pašalintos iš knygos teksto. Iki šiol mormonų vadovai nėra pareiškę kokio nors įtikinančio savo Rašto pakeitimo aiškinimo.

Pateiksiu dar keletą įdomių pavyzdžių.

1. Ne mažiau kai penkiasdešimt pakeitimų buvo įvesta į pirmąsias keturias „Priesakų knygos“ ketvirtojo skirsnio pastraipas. Štai, pavyzdžiui, koks buvo pirminis variantas 4:2 teksto, kuriame pateikiamas „dieviškasis apreiškimas“ Džozefui, gautas 1829 metais (t. y. prieš „Mormonų knygos“ publikaciją):

„Jis [Džozefas Smitas] neturi jokios galios joms [aukso plokštelėms], išskyrus Mano jam suteiktą; jis turi Mano dovaną plokštelėms versti ir neturi jokių kitų dovanų, nes Aš jam jų nesuteikiau.“[4]

Jeigu Džozefas būtų klausęs šio „apreiškimo“, jis, baigęs „Mormono knygą“, būtų nerašęs nieko naujo ir juo labiau nebūtų tapęs savo naujai įsteigtos „bažnyčios“ prezidentu bei pranašu. Tačiau apetitas atsiranda bevalgant, be to, išleista „Mormono knyga“ buvo sėkmingai parduodama ir nešė didelį pelną. Buvo pradėta svarstyti, kam jis turėtų priklausyti. Džozefas netrukus gavo apreiškimą, kad jam ir artimiausiems jo padėjėjams („Mokymas ir priesakai“ 70:5-8, 15-18). Natūralu, kad iškilo klausimas dėl pasiskelbusio pranašu asmens gabumų autentiškumo ir jo paties gautas apreiškimas atrodė kenkiąs jam. Todėl netoliaregišką apreiškimą teko pataisyti. Sekančiame leidime, kuris jau vadinosi „Mokymas ir priesakai“, jis nukeliavo į penktąjį skyrių ir pasidarė toks:

„Tu turi gabumų plokštelėms versti, ir tai yra Mano pirmoji dovana tau. Aš tau liepiau nepretenduoti į jokias kitas dovanas, kol nebus pasiektas šis Mano tikslas; todėl tu negausi iš Manęs jokių kitų dovanų, kol nebaigsi šio darbo“ (5:4).

Dabar Džozefas turėjo apreiškimą, kuris suteikė jam argumentus kovoje prieš abejojančius jo tolesne misija, ir leido publikuoti vis naujus apreiškimus bei, savaime suprantama, gauti pelno iš pardavimų.

2. Skelbiama, kad šeštasis „Priesakų knygos“ skyrius yra kažkokio paslaptingo apaštalo Jono rankraščio, jo parašyto „pergamente ir paslėpto“, vertimas. Knygos 1833 metų leidime jis buvo sudarytas iš 143 žodžių. „Mokymo ir priesakų“ leidime (septintajame skyriuje) to paties teksto vertimas jau padidėjo iki 252 žodžių. Turint omenyje, kad šis „vertimas“, kaip yra teigiama knygoje, buvo atliktas per Urimą ir Tumimą, kyla klausimas: iš kur atsirado papildomi 109 žodžiai? Tikinčiam mormonui čia galimi tiktai trys variantai: a) mormonų dievas pradžioje padarė neteisingą vertimą, o po to pats jį pataisė (tačiau kas gali garantuoti, kad ir antrą kartą buvo išversta teisingai arba kad tokiu pat būdu atliktas „Mormono knygos“ vertimas yra visiškai teisingas, ir dievas po kurio laiko nesumanys jo koreguoti?); arba b) Džozefas Smitas antrajame leidime buvo pridėjęs apaštalo Jono nesakytų žodžių (tuomet mormonų pranašas tampa apgaviku); arba c) Džozefas Smitas pirmajame leidime nuslėpė dalį apaštalo Jono žodžių (šiuo atveju jis taip pat tampa apgaviku).

3. Ankstyvuoju laikotarpiu mormonai gyveno vienoje bendruomenėje, ir visas jų turtas buvo bendras. 1831 m. vasarį Džozefą Smitą aplankė apreiškimas, raginantis kiekvieną bažnyčios narį „visą savo turtą skirti bažnyčiai“ („Priesakų knyga“ 44:26-29). Tačiau mormonų bendruomeninio gyvenimo eksperimentas netrukus žlugo. Apreiškimas pasirodė neatitinkąs tikrovės ir jį teko keisti. Pora žodžių, pridėtų strategiškai svarbiose vietose, visiškai pakeitė jo prasmę: „Ir štai tu prisiminsi vargstančius ir pasirinksi dalį savo turto, kurią skirsi jiems...“ („Mokymas ir priesakai“ 42:30).

Šis klastočių ir falsifikacijų sąrašas svarbiausiuose mormonų tikybos šaltiniuose yra labai ilgas. Kyla natūralus klausimas: o gal ir patys šaltiniai tėra klastotės? Ar esama bent vieno rimto ir objektyvaus argumento, kuris įrodytų, kad yra atvirkščiai? Nepaisant visų mūsų pastangų, mes jo taip ir neradome...

 

10. Anot mormonų mokymo, Elohimas turi haremą, kuriame gimsta jo pradėtos dvasinės būtybės. Pirmosios dvi buvo Liuciferis ir Jėzus

 

Mormonai tiki, kad Jėzus ir Dievas yra du skirtingi dievai, kurių kiekvienas turi fizinį kūną. Be jų, Visatoje esama begalinės daugybės dievų. Visi dievai, kaip ir mes, turi fizinius kūnus, tačiau „skirtingą energiją“. Kiekvienas dievas turi savo atskirą planetą arba galaktiką (priklausomai nuo dievo svarbos), kurią jis valdo. Kadangi kiekvienas dievas turi fizinį kūną, jis buvo kažkieno pagimdytas. Kiekvienas dievas turi haremą ir iš fizinio ryšio su daugybe žmonų gimsta dvasinės būtybės.

Kažkada labai seniai dvasinės būtybės pavidalu buvo gimęs dievas vardu Elohimas, kuris neaiškiomis aplinkybėmis buvo įgavęs žmogaus fizinį kūną, nugyveno žmogaus gyvenimą, o po to apsigyveno planetoje, besisukančioje apie Kolobo žvaigždę[5]. Iš ten jis ir valdo mūsų galaktiką, t. y. jis yra mūsų dievas.

Mormonų tikybos šaltiniuose esama tokios informacijos apie dievą:

„Mormonų pranašai visais laikais mokė didžios tiesos, kad Dievas Tėvas kažkada buvęs mirtingu žmogumi, nugyvenusiu žemiškąjį gyvenimą, panašų į mūsų gyvenimą... Mes turime pripažinti faktą, kad kažkada Dievas buvo mažiau galingas nei dabar. Kokiu gi būdu Jis taip išgarsėjo ir iškilo ir kaip Jis pasiekė savo dabartinį Dievybės statusą? Visų pirma, prieš daugelį pasaulio epochų Dievas, be abejo, naudojosi visomis galimybėmis išmintiems dėsniams pažinti... Diena po dienos Jis uoliai dirbo, įtempęs visą Savo valią... ir dėka nuolatinio darbo bei uolių pastangų Jo žinios didėjo, o taip pat visiško paklusnumo dėka augo ir Jo pažinimas apie visuotinius dėsnius. Taip didėjo Jo patirtis; ir tai truko tol, kol Jis pasiekė Dievybės statusą. Kitaip tariant, Jis tapo Dievu, visiškai paklusęs amžiniems Evangelijos dėsniams...“[6]

Džozefas Smitas rašė: „Visų pirma, Pats Dievas, sėdintis Savo soste aukštybėse, yra toks pat žmogus kaip ir mes, ir tai yra didi paslaptis... Mes manėme, kad Dievas buvo Dievu per amžius... Visų mūsų Tėvas gyveno žemėje, kaip ir Jėzus Kristus... Mes turime išmokti, kaip ir mums tapti Dievais...“[7], t. y. taip pat valdyti savo planetas ir apgyvendinti ten savo skaitlingus palikuonis.

Netgi pirmasis dievas pradžioje nebuvo dievu: „Pranašas [Smitas] mokė, kad Dievas, mūsų Tėvas, pats turėjo tėvą ir t. t. Argi iš to neseka, ypač prisiminus Pažadėtąją Žemę, kad ir mes galime tapti tokiais kaip Jis?“[8]

Brigamas Jangas išvystė šį mokymą, mormonų vadinamą „amžinąja pažanga“:

„Dievas yra mūsų Tėvas, mūsų sielų Tėvas. Savo laiku Jis buvo toks pat mirtingas žmogus ir turėjo tokį pat kūną, kokiu dabar apgaubti mes, o dabar Jis yra aukštoji Būtybė. Aš nežinau, kiek iš viso yra Dievų. Tačiau Dievų būta visais laikais… Kažkada Dievas buvęs mirtinga būtybe.“[9]

Ir toliau: „Dievai egzistuoja, ir mes turime iš visų jėgų stengtis susilyginti su jais“[10].

Žodžiu, viskas formuluojama trumpa mormonų fraze, pasakyta vieno „prezidentų-pranašų“: „Dievas anksčiau yra buvęs tokiu pat žmogumi kaip ir mes, o mes galime tapti tokiais, koks dabar yra Dievas“[11]. Atitinkamai, kiekvienas vyras mormonas turi galimybę tapti „tokiu kaip Dievas“, tačiau susilyginti su Dievu jis niekada negalės, nes Dievas pradėjo savo „pažangos“ kelią žymiai anksčiau už šiuolaikinius žmones ir gerokai juos aplenkė.

Būdamas žmogumi, Dievas turi ir visus žmogaus bruožus:

„Tėvas, kaip ir Sūnus, turi kūną iš mėsos ir kaulų, kuris yra toks pat apčiuopiamas kaip ir žmogaus kūnas; tačiau Šventoji Dvasia neturi kūno iš mėsos ir kaulų, ji yra Dvasinė Būtybė. Jeigu taip nebūtų, ji negalėtų gyventi mumyse“ („Mokymas ir priesakai“, 130:22).

Kai kurie mormonai netgi mano, kad Dievui galima taikyti „nepasitikėjimo procesą“, jeigu jis elgsis „nedieviškai“. Štai ką rašo populiarus mormonų rašytojas:

„Dievo valdžia yra pagrįsta Jo valdomų dvasinių būtybių pagarba bei parama… Todėl, jeigu koks nors Jo poelgis privers šias dvasines būtybes suabejoti pasitikėjimo Juo pagrįstumu ar įžeis jų „teisingumo pojūtį“, jos nedelsiant nustos Jį rėmusios, ir visa Dievo valdžia tuojau subyrės.“[12]

Deja, tokia paprasta ir veiksminga apkaltos procedūra, taikoma Dievui, yra netaikytina „Jėzaus Kristaus paskutiniųjų dienų šventųjų bažnyčios“ pranašui ir prezidentui: niekas neturi teisės atsisakyti jį remti…

Mormonai teigia, kad jie yra monoteistai, nes žmonės bendrauja tiktai su Elohimu. Žinios apie kitus dievus gyvenant šioje žemėje mormonams yra grynai teorinio pobūdžio. Tačiau, pirma, jie dar turi du atskirus dievus – Jėzų ir Šventąją Dvasią. Antra, dar yra dievas „Mykolas“, nors jo vaidmuo bei tapatybė nėra iki galo išaiškinti. Trečia, vis dėlto esama ir kitų dievų, tačiau mormonai jiems nėra „pavaldūs“, kaip, pavyzdžiui, JAV piliečiai nėra pavaldūs Rusijos prezidentui. Ir pagaliau, kiekvienas vyras mormonas tikisi kada nors tapti pilnateisiu dievu „iš mėsos ir kaulų“. Kas gi tai daugiau, jei ne politeizmas? Įdomu, kad dar prieš šio mokymo išsivystymą parašytoje „Mormono knygoje“ daugdievystė yra ryžtingai smerkiama: knygoje Almas 18:26 teigiama, kad Dievas yra dvasia, Almas 11:26 sakoma, kad jis yra vienintelis egzistuojantis Dievas.

Bet jeigu Dievas anksčiau yra buvęs žmogumi, tai kas gi jis buvo? Šiuolaikiniai mormonai linksta nesvarstyti šio klausimo. Didysis Brigamas Jangas mokė, kad jis buvo Adomas. Tai yra logiška išvada iš mormonų mokymo apie tai, kad mormonai vyrai tampa dievais ir su savo žmonomis apsigyvena planetose. Jangas rašo:

„Kai mūsų tėvas Adomas atėjo į Edeno sodą, jis turėjo savo dangiškąjį kūną; su savimi jis atsivedė Ievą – vieną savo žmonų. Jis – arkangelas MYKOLAS, SENASIS DENMIS, apie kurį kalbėjo ir rašė šventieji. Jis – mūsų TĖVAS ir mūsų DIEVAS, vienintelis Dievas, su kuriuo susitiksime.“[13]

Beje, 1976 metais 12-asis „Jėzaus Kristaus paskutiniųjų dienų šventųjų bažnyčios“ pranašas ir prezidentas Spenseris Kimbalas (Spenser Kimball) paskelbė mokymą apie Dievą Adomą „pseudomokymu“[14]. Tačiau klausimas lieka atviras: kuriam iš pranašų buvo atskleista tiesa apie Dievą – Jangui ar Kimbalui? Be to, mormonų šventyklose vykstančiose slaptose ceremonijose adeptams iki šiol yra skelbiama, kad Mykolas yra „vienas iš Dievų Tarybos narių“ (net vienas iš kažkokios „aukščiausiosios tarybos“, kurioje dalyvauja kartu su tėvu Elohimu ir Jehova-Jėzumi), kad jis tiesiogiai kūrė pasaulį, o paskui tapo „žmogumi Adomu“[15].

Dievas tėvas turi savo haremą, sudarytą iš daugelio žmonų, su kuriomis jis nuolatos užsiima „dangišku seksu“ ir kurios jam gimdo dvasines būtybes. Pirmosios dvi, pagimdytos mylimosios Dangaus Tėvo žmonos – dangaus Motinos, buvo Liuciferis ir Jėzus (jis taip pat vadinamas Jehova). Po jų buvo pagimdyta daugybė kitų dvasių.

Tačiau pagal amžinosios pažangos dėsnį dvasios turi pavirsti fiziniais kūnais, kad galėtų tapti dievais ir turėtų savo planetas. Kai dvasių priviso labai daug, dvasių taryba surengė susirinkimą, kad parengtų Žemės planetos kūrimo planą, o paskui nuspręstų, ką su ja daryti. Surinkus kvorumą, paaiškėjo du skirtingi siekiai: Liuciferis norėjo valdyti Žemę pagal kažkokius savo planus, o Jėzus – pagal savo. Balsuojant du trečdaliai balsų buvo atiduoti Jėzui, o likę Liuciferiui. Tokiu būdu, balsų dauguma buvo nutarta, kad Žemę valdys Jėzus, kuriam buvo patikėtas ir jos išganytojo vaidmuo.

Tačiau trečdalis dvasių, vadovaujamas Liuciferio, nesutiko su tokiu demokratišku valios išreiškimu, sukilo ir pradėjo kariauti prieš Jėzaus vadovaujamas dvasias. Liuciferio šalininkai buvo nugalėti ir nubausti tokia bausme: jie niekados nebegalės turėti kūno ir visiems laikams liks dvasiomis. Tačiau ir tarp kariavusių Jėzaus pusėje būta įvairių dvasių. Vienos kariavo priešakinėse linijose, rizikuodamos savo gyvybe, o kitos laikėsi toliau – nedezertyravo, bet ir nerizikavo. Šios bailiosios dvasios įsikūnijant buvo nubaustos juoda oda, plokščia nosimi ir storomis lupomis; be to, neteko teisės būti dvasininkais. Drąsiosios dvasios buvo apdovanotos balta oda bei „normaliomis“ nosimis ir turėjo visas teises.

Baigusios kartu su Jėzumi kurti mūsų pasaulį, jos pradėjo įsikūnijimo procesą. Taigi mes tiesiogine prasme esame Jėzaus Kristaus (o tuo pačiu ir Liuciferio), nedaug mus chronologiškai pralenkusio, broliai ir seserys[16]. Beje, kaip teigiama mormonų raštuose, visa, kas egzistuoja žemėje, pradžioje buvo Dievo sukurta dvasiniu pavidalu, o vėliau įkūnyta:

„[Tai pasakytina] ir apie kiekvieną lauko krūmą, kurio dar nebuvo Žemėje, ir apie lauko žolę, kuri dar neaugo. Nes Aš, Viešpats Dievas, sukūriau viską Žemėje dvasiniu pavidalu prieš jam įsikūnijant“ („Brangusis perlas“, Mozės knyga 5:5).

Mormonai neigia pirmapradę Adomo nuodėmę. Štai ką tuometinis Maskvos misijos prezidentas Donaldas Džarvis (Donald Jarvis) sakė savo interviu vienam Maskvos žurnalui:

„Kitaip nei stačiatikiai, mes nemanome, kad žmogus yra kūrinys (taigi jis yra amžinas kaip Dievas? – A. D.) ir kad jis gimsta nuodėmingas. Mes manome, kad žmogus bus atsakingas už savo paties darbus ir kad jis turi dieviškų galių. Mūsų požiūris į pirmapradę nuodėmę yra kitoks. „Mormono knygoje“ sakoma: „Adomas nusidėjo, kad atsirastų žmonija. O žmonija gyvena džiaugsmui.“ Arba dar: „Jeigu Adomas nebūtų nusidėjęs, jis nebūtų puolęs... ir visa, kas sutverta, būtų likę toje pirmapradėje būklėje, kurioje buvo sukurta...“ Kitaip tariant, tai ir yra žmonijos istorijos pradžia, be to, kupina optimizmo.“[17]

Mormonai neigia ir Kristaus Kryžių: „Mes negalime garbinti šio siaubingo jo (Kristaus – A. D.) mirties įrankio“, – sako minėtas Džarvis.[18]

Prisiminkime mūsų samprotavimus apie Džozefo Smito apreiškimų šaltinį. Manau, ir čia stačiatikiui nekiltų klausimas, kokiai būtybei Adomo nuodėmė buvo didis džiaugsmas, „kupinas optimizmo“ ir kas labiausiai už viską pasaulyje nekenčia Gaivinančiojo Kristaus Kryžiaus.

Mormonai neigia ir nekaltą Kristaus gimimą iš Mergelės Marijos. Brigamas Jangas teigė: „Nuo šiol visiems laikams atminkite, kad Jėzus Kristus nebuvo pradėtas Šventosios Dvasios.“[19] Mormonų nuomone, Dievas Tėvas buvo nusileidęs į Žemę savo fiziniame kūne ir įprastu būdu pradėjo savo pirmojo sūnaus Jėzaus fizinį kūną.

„Išganytojo gimimas yra įprastas įvykis – toks pat kaip mūsų vaikų gimimas; tai buvo natūralių veiksmų rezultatas. Išganytojas turėjo kūną ir kraują; jis buvo pradėtas savo Tėvo lygiai taip pat kaip mes buvome pradėti savo tėvų.“[20]

Be to, dievui buvo visiškai nesvarbu, ar Mergelė Marija buvo susižadėjusi su kitu žmogumi: mormonų nuomone, jis, būdamas mūsų tėvas bei įstatymų kūrėjas, galėjo būti aukščiau visų žmonių įstatymų, moralės bei sentimentų.

„Fiziniam Kristaus kūnui reikėjo motinos ir tėvo. Taigi fiziniai Jėzaus tėvai turėjo santykiauti kaip vyras ir žmona. Iš to seka, kad Mergelė Marija kurį laiką turėjo būti teisėta Dievo Tėvo žmona. Mes naudojamės terminu „teisėta žmona“, nes būtų didžiausia šventvagystė sakyti, kad Jis ją apvaisino arba pradėjo Išganytoją neteisėtai... Jis turėjo teisę apvaisinti Mergelę Mariją, būdamas jos vyru, ir pradėti sūnų, nors ji ir priklausė kitam: nes įstatymas, kuriuo Jis vadovavosi valdydamas žmones, nenumatė, kad Jis kam nors paklustų arba laikytųsi kokių nors taisyklių. Iš Jo pusės taip pat buvo visiškai teisėta po tokio elgesio su Marija vėl grąžinti ją jos sužadėtiniui Juozapui. Mes nežinome, ar Dievas Tėvas atidavė Mariją Juozapui laikinai, ar visam laikui. Kadangi Dievas buvo jos pirmasis vyras, galbūt Jis planavo po prisikėlimo padaryti ją Savo žmona visam laikui.“[21]

Tačiau lieka neaišku: jeigu dievui leidžiama svetimauti, kodėl tai draudžiama būsimiems dievams?

Nepaisant tokių akivaizdžiai politeistinių pažiūrų, mormonai įtikinėja, kad jie išpažįsta Švč. Trejybę. Tačiau 1835 m. „Mokymo ir priesakų“ leidime Džozefo Smito apreiškimuose minima, kad „Dievas turi du veidus“, o Šventoji Dvasia yra Tėvo ir Sūnaus „protas“ (prisiminkime, kad Smitui apsireikšdavo tiktai dvejybė). Tik žymiai vėliau mormonų lyderiai pataisė „Dievo žodį“ ir pradėjo mokyti, kad Šventoji Dvasia taip pat yra „Dievo Veidas“, bet be kūno. Mes prisimename, kad, pagal mormonų mokymus, tik velnias ir kai kurie nubausti angelai buvo netekę galimybės gauti kūną. Kyla pagrįstas klausimas: už ką gi buvo nubausta Šventoji Dvasia?

Tuo pačiu mormonai kategoriškai neigia krikščionių mokymą apie Švenčiausiąją Trejybę:

„Mormonai nepriima dogmos, teigiančios, jog Dievas yra Trejybė. Jie neranda šio mokymo Biblijoje ir nemano, kad Dievas tikėjosi iš Savo pasekėjų pritarimo šiam labai vėlyvam teologų teiginiui. Žinoma, aš turiu omenyje, kad Dievas yra nedaloma esybė, pasireiškianti Trijuose Asmenyse... Mokslininkams seniai yra žinoma, kad Trejybės dogma atsirado po Naujojo Testamento... Teiginys, kad netikintis Šventąja Trejybe negali būti krikščionimi, reikštų, kad daugelį šimtmečių po Naujojo Testamento tūkstančiai Jėzaus pasekėjų nebuvo krikščionys“.[22]

„Oficialioji“ mormonų bažnyčios priimta „Trejybės“ mokymo formuluotė, pateikta mormonų „apaštalo“ Briuso MakKonkio (Bruce McConkie) skamba taip:

„Visatos Dievybę arba Aukščiausiąją Prezidentūrą sudaro trys apsišvietusios, iškilios ir tobulos Būtybės... Nors kiekvienas Dievybės Dievas yra atskira ir nepanaši į kitas asmenybė, Jie yra „vienas Dievas“ ta prasme, kad juos jungia tobulumo bruožai, pavyzdžiui, kiekvienas iš jų pasižymi tiesos, žinių, meilės, valdžios pilnatve... nors Jie – trys skirtingos ir atskiros pavienės Būtybės. Kiekvienas iš jų užima tam tikrą vietą erdvėje ir tam tikru momentu gali būti tiktai vienoje vietoje... Dievų vienybė – tai ta vienybė, kuri turėtų viešpatauti tarp šventųjų.“[23]

Pagal mormonų mokymą, Jėzus yra turėjęs tris žmonas – Mariją, Mortą ir Mariją Magdaleną[24], kurios Jam pagimdė vaikų. Vieno iš tų vaikų palikuonis buvo Džozefas Smitas. Kaip mes prisimename, Smitas atskleidė, jog po Savo prisikėlimo Jėzus buvo nuskridęs į Ameriką, kur paskyrė 12 vietinių apaštalų, pažadėjęs Savo antrąjį atėjimą ir Dangaus Karalystę žemėje. Ir pagaliau, po apreiškimo Džozefui Smitui atsirado mormonų bažnyčia – mormonų nuomone, pasauliui buvo atskleistas tikrasis tikėjimas.

Kristaus mirtis ant kryžiaus, mormonų nuomone, greičiau turi pedagoginės reikšmės. Bet kuriuo atveju, ji negali išpirkti visų žmonijos nuodėmių. Brigamas Jangas rašė:

„Dievo Sūnaus kraujas tikrai buvo pralietas už puolimą ir visas žmonių nuodėmes, tačiau žmonės gali padaryti nuodėmių, kurios niekados negali būti išpirktos Jėzaus krauju... Esama nuodėmių, kurias galima išpirkti auka ant altoriaus, kaip senovėje, tačiau esama ir tokių nuodėmių, kurių neįmanoma išpirkti avinėlio, veršio ar karvelio krauju; jos gali būti išpirktos tiktai žmogaus krauju.“[25]

Brigamo Jango laikais mormonai atvirai praktikuodavo „išpirkimą krauju“. Sektos nariams, apkaltintiems atkritimu, svetimoteriavimu arba žmogžudyste, perpjaudavo gerklę, kad pralietas jų kraujas atpirktų padarytą nuodėmę. Šiandien mormonai jau nebežudo nusikaltusių asmeniškai, tačiau išliko tikėjimas, kad tam tikras nuodėmes neįmanoma išpirkti Kristaus auka. Net šiuolaikiniuose Jutos valstijos (kur apie 75% gyventojų yra mormonai) įstatymuose pasmerktiesiems mirti nusikaltėliams leidžiama pasirinkti pakorimą arba sušaudymą. Manoma, kad pasirinkę pastarąjį variantą, jie išperka savo nuodėmes fiziškai pralietu krauju. Būtent šiuo būdu, o ne Jėzaus auka ant kryžiaus yra išperkamos jų nuodėmės. Jangas skelbė:

„Iš bet kurio vyro ir bet kurios moters, pažeidusios Dievo priesakus, reikalaujama už tai atlyginti. Kristaus kraujas niekuomet nenuplaus jūsų nuodėmių; tai gali padaryti tiktai jūsų pralietas kraujas.“[26]

Ryšium su tuo labai charakteringas mormonų meilės artimui apibrėžimas:

„Sakykim, kad jį (artimą – A. D.) ištiko didelė nelaimė... dėl kurios, kaip jis žino, jis neteks visko, ką suteikia išaukštinimas... ir jis negalės siekti pastarojo, nepraliejęs savo kraujo, o taip pat žino, kad praliejęs savo kraują, jis išpirks minėtą nuodėmę ir bus išganytas ir išaukštintas iki Dievų. Ir ar šiuose namuose neatsirastų vyro ar moters, kurie nenorėtų sakyti: „Praliekite mano kraują, kad galėčiau būti išganytas ir pakylėtas iki Dievų“?

Ar Jūs galėtume pamilti tą vyrą ar moterį taip stipriai, kad galėtume juos papjauti? Galėčiau pateikti jums daugybę pavyzdžių, kai žmones papjaudavo tiesos vardan jų nuodėmėms išpirkti... Tautų nuodėmingumas ir abejingumas neleidžia plačiu mastu taikyti šio principo, tačiau ateis diena, kai Dievo Įstatymas įsigalios visiškai.

Tai ir reiškia mylėti artimą kaip save patį: jeigu jam reikalinga pagalba, padėkite jam; jeigu jis trokšta išganymo ir tam būtina pralieti jo kraują – vardan jo išganymo, praliekite jo kraują... Štai kaip reikia mylėti žmoniją.“[27]

Vien iš šios citatos akivaizdu, kad mormonai neturi nieko bendra su krikščionybe ir pagrindinis jų religinio jausmo įkvėpėjas yra velnias, kuris, anot Šventojo Rašto, iš pat pradžių buvo žmonių žudikas.

 

11. Žemiausias pragaro ratas yra skirtas mormonams, atsižadėjusiems savo tikėjimo

 

Koks yra žmogaus egzistavimo tikslas ir kaip jo siekti? Visa mormonų tikyba, „soteriologija“, ritualai bei apeigos yra pagrįsti daugdievystės koncepcija. Džozefui Smitui „atstačius bažnyčią“, žmonėms atsirado išsigelbėjimo galimybė, t. y. jie gali siekti aukščiausio savo egzistavimo tikslo – tapti dievais, turėti savo planetas, steigti naujas karalystes ir t. t. Poligamija yra neatskiriama tokio dieviškumo dalis. Daugybė dvasių trokšta įsikūnijimo į fizinius kūnus, o kiekvienas vyras yra tuo vaisingesnis, kuo daugiau jis turi žmonų. Taip yra pateisinama mormonų daugpatystės doktrina (kuri faktiškai yra Dž. Smito gašlumo vaisius). Todėl išsiversti be jos buvo neįmanoma ir, nepaisant formalaus daugpatystės atšaukimo, mormonai ją išlaikė.

Iki šiol mormonai oficialiai skelbia savo bažnyčioje ypatingą šeimos ir vaikų gimdymo kultą. Faktiškai gyvenimas ne santuokoje yra mormonams draudžiamas. Našliams primygtinai rekomenduojama kuo greičiau sudaryti naują santuoką.

Mormonų, kaip ir apokaliptinių sektų „Septintosios dienos adventistai“, „Jehovos liudytojai“, „Pasaulinė Dievo bažnyčia“ ar „Susivienijimo bažnyčia“, eschatologija yra pagrįsta ypatingu apreiškimu ribotai žmonių grupei su aiškiomis geografinėmis bei chronologinėmis ribomis. Mormonams pranašų apreiškimai buvo perduoti per „Jėzaus Kristaus apreiškimą Jo tarnui Džozefui Smitui“ 1832 metais, kuomet jis dar gyveno Kirtlande (Ohajo valstija).

Pasak Smito, Kristus išpranašavo, kad ateityje Jo šventieji susirinks „ant Siono kalno, tapsiančio Naująja Jeruzale. Šis miestas bus statomas, pradedant Viešpaties piršto nurodytu sklypu šventyklai Misūrio valstijos vakaruose ir pašventintas Džozefo Smito jaunesniojo ir kitų Viešpaties palaimintų asmenų. Tai yra tikras Dievo Žodis, kad Naujosios Jeruzalės miestas bus pastatytas Šventųjų susirinkimo, pradedant nuo šios vietos – būtent nuo šventyklos vietos, o šventykla bus pastatyta dar gyvenant šiai kartai („Mokymas ir priesakai“, 84:2-5).

Toliau tame pačiame skirsnyje Džozefas pranašauja, kad toje pačioje vietoje ir gyvenant tai pačiai žmonių kartai įvyks antrasis Kristaus atėjimas. Tačiau šventyklos toje vietoje nėra iki šiol, nors po Džozefo, žadėjusio asmeniškai pašventinti šventyklą ir miestą, mirties gimė ir atgulė į kapus daugybė žmonių kartų. Žinoma, ir antrasis Kristaus atėjimas neįvyko. O priežastis yra ta, kad būsimosios šventyklos vieta Independenso (Independence) mieste priklauso nedidelei (apie 3 tūkst. narių) „Kristaus bažnyčios (Loto šventyklos)“ sektai, atskilusiai nuo mormonų. Mormonai daug kartų bandė nupirkti šį žemės sklypą už bet kokius pinigus, tačiau „Kristaus bažnyčios (Loto šventyklos)“ sekta kiekvieną kartą pareikšdavo, kad Jutos valstijos mormonams ji šios žemės neparduos už jokius milijonus. Dėl šių aplinkybių mormonų laukiamas antrasis Kristaus atėjimas bus perkeliamas bent tol, kol nesusitaikys dvi mormonų sektos. Tik tuomet bus galima pastatyti šventyklą, ir mormonų Kristus galės į ją įsikelti kaip į savo rezidenciją.

Mormonų nuomone, žmonijos istorija buvo prasidėjusi Amerikoje ir ten pasibaigs. Adomas ir Ieva gyveno Edeno sode, esančiame Misūrio valstijos Džeksono (Jackson) apygardoje. Juos iš ten išvarius, jie pėsti nuėjo 85 mylias šiaurės rytų kryptimi, kol pasiekė slėnį, šiuo metu esantį Deviso apygardoje. Savo „adamitų“ kalba jie pavadino jį „Adam-ondi-Aman“, t. y. „Dievo vieta, kur gyveno Adomas“.

Artimiausioje ateityje Adam-ondi-Amane turi įvykti didysis šventųjų susirinkimas. Adomas (taip pat vadinamas „Senuoju denmiu“), būdamas susirinkimo pirmininkas, perduos valdžią Jėzui Kristui, kuris taip pat dalyvaus susirinkime. Į susirinkimą atvyks ir Liuciferis, kuris klasta pasisavintus valdžios įgaliojimus šiame pasaulyje grąžins Kristui. Paskui visi dalyviai, vadovaujant mormonų pranašams, „perduos pareigas Kristui“.

Antrasis Kristaus atėjimas turėtų tapti tūkstantmečio pradžia, kuomet gyvieji ir mirusieji mormonai turėtų būti paimti į dangų Kristui pasitikti. Po to jie bus grąžinti į žemę taikiam ir turtingam gyvenimui tūkstantį metų. Tūkstantmečio pradžioje „visi išdidūs ir darantys pikta bus lyg šiaudai; ir aš sudeginsiu juos, – sako Galybių Viešpats“ („Mokymas ir priesakai“ 29:9), o tūkstantmečio pabaigoje jie bus prikelti, suteikiant jiems dar vieną galimybę pasitaisyti.

Baigiantis tūkstantmečiui, bus galutinai išspręstas kiekvieno žmogaus likimas. Aukščiausias vyro tikslas – tapti dievu ir kurti naujas dvasines būtybes, įkūnyti jas, mėgautis savo haremu ir savo sukurtos planetos gyventojų pagarba. Aukščiausias moters tikslas – patekti į tokio laimingo vyro haremą. Rojaus gyvenimas moteriai – tai nuolatinio nėštumo galimybė.

Tačiau toli gražu ne kiekvienas vyras gali tapti dievu. Viskas priklausys nuo jo gyvenimo darbų. Priklausomai nuo jų, jis po mirties gali patekti į vieną iš keturių vietų.

Tikras mormonas, įvykdęs visus priesakus, pelnytai patenka į aukščiausiąją karalystę, kuri vadinama „Celestialine (Dangaus – A. D.) karalyste“, arba „Saulės karalyste“. Ji tam tikru būdu yra padalinta į tris subkaralystes: mormonai, atlikę slaptas apeigas šventykloje (o toli gražu ne kiekvienas mormonas jas atlieka), tampa dievais ir išvyksta į savo planetas, o tie, kurie buvo paprasti mormonai teisuoliai, bet neatliko slaptųjų apeigų, tampa lyg ir tarnautojais, kurie gana neblogai gyvena ir netgi bendrauja su Švenčiausiąja Trejybe. Jie padalinami į dvi grupes, iš kurių viena yra aukštesnė už kitą, tačiau skirstymo į šias žemesnes subkaralystes principas šventose mormonų knygose neišaiškinamas.

Antroji vieta – „Terestrialinė (Žemės – A. D.) karalystė“, arba „Mėnulio karalystė“, kur patenka mormonai, kurie nėra absoliutūs teisuoliai, ir kai kurie nemormonai teisuoliai. Tai yra kažkas panašaus į skaistyklą, kurioje gyvenimo sąlygos pakenčiamos ir kur nenusileidžia Dievas Tėvas, tačiau nusileidžia Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia.

Kita vieta yra „Telestialinė karalystė“ arba pragaras, dar vadinamas „Žvaigždžių karalyste“, kur patenka nusidėjėliai – melagiai, žmogžudžiai ir svetimautojai. Jie ten kenčia įvairias kančias, tačiau esama ir prošvaisčių, nes ir į pragarą nusileidžia Šventoji Dvasia, kad šiek tiek paguostų ten esančius nusidėjėlius.

Kaip teigia tyrinėtojai, giliai studijavę mormonų doktrinas (tarp jų ir slaptas), esama ir ketvirtosios vietos. Tai yra žemiausias pragaro ratas, vadinamoji „išorinė tamsa“, prie kurios niekas iš Šventosios Trejybės nepriartėja. Ten viešpatauja siaubas ir absoliuti tamsa. Ši vieta, gyvenama tik demonų, yra skirta savo tikėjimo išsižadėjusiems mormonams.