Totalitarinės sektos: bendrosios sąvokos (I)

2 skyrius. Totalitarinės sektos: bendrosios sąvokos. Pirma dalis

 

Pernelyg dažnai destruktyviųjų kultų veikla lieka nepastebima tol, kol jau nebeįmanoma ką nors padaryti.

 

Stivenas Hasanas[1]

 

1. Terminų apibrėžimas

 

[...] Žodis „sekta“ žymi organizaciją ir tuo skiriasi nuo žodžio „erezija“, žyminčio mokymą. Etimologiškai jį galima išvesti arba iš lotyniško žodžio „secare“ – „atkirsti“ (dalį nuo visumos), arba iš lotyniško žodžio „sequi“ – „sekti“ (paskui lyderį, kuris savavališkai nurodo kryptį). Kiekviena iš šių etimologijų savaip atskleidžia sektantiškumo esmę: kaip man atrodo, pirmoji iš jų labiau tinka istorinėms sektoms (tarkime, menonitams, baptistams, molokanams), antroji – naujoms, totalitarinėms, apie kurias ir kalbėsime šioje knygoje. [...] Tiksliausia būtų duoti tokį apibrėžimą: sekta – tai uždara religinė grupė, priešpriešinanti save pagrindinei šalies ar regiono religinei bendrijai arba bendrijoms, kuriančioms šio krašto kultūrą.

Klasikinėms (sunku rasti kitą žodį) sektoms paprastai priskiriami menonitai, kvakeriai, adventistai, sekmininkai, duchoborai, chlysai ir kitos marginalinės (lyginant su krikščionybe) grupės. Tipiškos sinkretinės sektos – bahajai, „Krikščioniškasis mokslas“ („Christian Science“), įvairūs eklektiniai kultai, daugiausia susiformavę XIX-XX a. Japonijoje, Pietryčių Azijoje ir Lotynų Amerikoje (Tenrikyo, Kao Dai, Umbanda, Vudu (Voodoo) ir kt.).

Kai 1993 m. autorius pirmąkart pavartojo terminą „totalitarinė sekta“, jis negalvojo, kad įveda naują sąvoką – ji atrodė tokia savaime suprantama. Regis, šis terminas buvo toks akivaizdus visai mūsų visuomenei, jog atrodo, kad buvo visiems ant liežuvio galo, ir tik atsitiktinai kažkas jį pavartojo pirmas. Nuo tada jis tvirtai įėjo į mūsų kalbą ir naudojamas visuotinai. „Totalitarinėmis sektomis“ imta vadinti ypatingas autoritarines organizacijas, kurių lyderiai, siekdami valdyti savo pasekėjus ir juos išnaudoti, slepia savo tikslus po religinėmis, politinėmis-religinėmis, psichoterapinėmis, gydymo, švietimo, mokslinio pažinimo, kultūros ir kitomis kaukėmis.

Totalitarinės sektos naujų narių pritraukimui naudoja apgaulę, nutylėjimus ir įkyrią propagandą, savo nariams patenkančios informacijos cenzūrą, naudojasi kitomis neetiškomis asmenybės kontrolės priemonėmis: psichologiniu spaudimu, gąsdinimu ir kitomis narių išlaikymo organizacijoje formomis. Tokiu būdu totalitarinės sektos pažeidžia žmogaus teisę laisvai pasirinkti informaciją apie pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą.

Žinoma, neretai sunku išvesti ribą tarp dviejų sektų tipų – „istorinių“ ir „totalitarinių“. Sektos gali keistis: savo įsteigimo metu būti griežtomis organizacijomis, o vėliau „surimtėti“ ir įeiti į visuomeninį gyvenimą (prisiminkime karingą anabaptistų judėjimą, tapusį šiandieninio baptizmo pagrindu). Gerokai pasikeitė ir mormonai, dar labiau – „Pasaulinė Dievo Bažnyčia“ („Worldwide Church of God“). Tų pačių mormonų, kuriais pradedame savo pasakojimą apie totalitarines sektas, nepaisant visų jų totalitarinių tendencijų ir kitų pavojingų požymių, vis dėlto negalima vadinti totalitarine sekta pilna šio žodžio prasme: juk pas juos, nors ir nedideliu laipsniu, bet leidžiama kita nuomonė. Tačiau kai kurios sektos, kaip atrodo, nepajėgios keistis. Pavyzdžiui, „Jehovos liudytojų“ totalitarizmas bėgant laikui, atrodo, tik auga. [...]

 

2. Narystės sektose lygiai

 

Dažnai klausiama apie sektų narių skaičių. Atsakyti į šį klausimą sunku, nes reikėtų kalbėti ne mažiau kaip apie tris narystės lygius, kuriuos sąlyginai galima pavaizduoti trimis koncentriniais ratais, turinčiais bendrą centrą.

Vidinis ratas – „profesionalūs“ „sektvedžiai“, tai yra žmonės, kurie šia veikla užsidirba gyvenimui, vadovai, aukščiausioji grandis, žiniuoniai, ekstrasensai, Rytų kovos menų, jogos metodų dėstytojai ir t. t. Šių žmonių yra žymiai daugiau nei daugeliui gali atrodyti: pavyzdžiui, Vakarų šalyse, specialistų vertinimu, tokių žmonių skaičius pusantro du kartus viršija tradicinių bažnyčių dvasininkų, pastorių skaičių. Spėju, kad Rusijoje šis skaičius tikrai nėra mažesnis (o gal net ir didesnis). 1996 m. populiarus žurnalas pateikė tokius duomenis: Rusijoje yra nuo 400 iki 500 tūkstančių įvairių magų, žiniuonių ir ekstrasensų, iš jų 100 tūkstančių – Maskvoje. Manau, kad skaičiai gerokai perdėti, tačiau į juos neįeina sektų vadovai ir valdančioji grandis – su jais šie duomenys tikriausiai būtų arčiau tiesos. Įsivaizduokite, kokiai jėgai tenka priešintis Rusijos bažnyčiai!

Kitą ratą sudaro sektantai, kurie visą laiką praleidžia sektoje, gyvena joje; jie yra pasišventę sektos veiklai. Skirtingai nei pirmasis ratas, jis yra siauresnis nei galima pamanyti: tokių „etatinių“ sektantų palyginti nėra daug, be to, jie dažnai migruoja iš vienos sektos į kitą. Beveik visos šiuolaikinės totalitarinės sektos daugiau ar mažiau žaloja žmogaus sąmonę ir žmogus palaipsniui praranda savarankiško gyvenimo įgūdžius. Norint išvesti žmogų iš šios būsenos, išgydyti, grąžinti į normalų gyvenimą, socialiai adaptuoti, reikalingas ilgas reabilitacijos laikotarpis. Daugelis žmonių, dėl vienokios ar kitokios priežasties atsidūrę už juos sužalojusios sektos ribų, negali surasti savo vietos gyvenime, nežino, kur panaudoti jėgas: visi socialiniai ryšiai nutraukti, savarankiškai apsispręsti jie nebemoka, o ankstesnius įgūdžius prarado. Šis fenomenas aprašytas psichologų. Tarkime, žmogus ateina į sektą būdamas 20 metų amžiaus. Po 20 metų jis iš ten išeina, bet emociškai lieka tame pat lygyje, kuriame buvo prieš dvidešimtį metų. O juk jam jau 40, visi jo bendraamžiai – susiformavusios asmenybės. Pradėti gyvenimą nuo pradžių pernelyg sunku, o kartais ir per vėlu. Ir štai, pasibastęs vargeta patenka į kitą sektą. Dėl tokios migracijos tarp įvairių sektų sektantų skaičius atrodo didesnis, negu iš tiesų yra. Ši psichologinė priklausomybė turi tuos pačius mechanizmus kaip priklausomybė nuo narkotikų, tik narkotinė euforija pasiekiama įšvirkštus į kraują cheminių medžiagų, o čia veikia psichologiniai metodai, tačiau mechanizmas yra tas pats – žmogui sukeliama indukuotoji (t. y. įvarytoji) euforija ir sukuriama stabili psichologinė priklausomybė nuo sektos. Tai galima pasiekti be jokių narkotikų, nors vardan tiesos reikia pasakyti, kad kai kurios sektos vis tik naudoja narkotines arba psichotropines priemones.

Tačiau nereikia savęs raminti palyginti nedideliu kai kurių sektų narių skaičiumi: atseit, munistų šalyje tėra kokie penki tūkstančiai, o mūsų, stačiatikių – štai kiek daug! Penki tūkstančiai munistų – tai penki tūkstančiai karių. Tai rinktinės pajėgos, elitas, kurį sudaro vien tik karininkai. Jie pasiaukojamai ištikimi sektos lyderiui, neprieštaraudami vykdo jo įsakymus ir 24 valandas per parą atiduoda sektai, paprastai gaudami už tai, švelniai tariant, spartietišką būstą, menką maistą ir padėvėtus drabužius. Ar jūsų bažnyčioje daug tokių žmonių?

Pats plačiausiais sektos narių ratas – trečiasis: tai žmonės, iš dalies paliesti sektos. Mūsų šalyje šiam ratui tikriausiai priklauso didžioji gyventojų dalis. Tai kareiviai, kurie prireikus gali papildyti sektos karininkų gretas.

Kas šie žmonės? Tai tie, kurie retkarčiais užsuka į kokias nors paskaitas apie jogą, o susirgę kreipiasi į ekstrasensus ir žiniuonius, eina pas būrėją, sudarinėja horoskopus, gali lankyti vienos sektos sambūrius, bet užsukti ir į kitos, pasiklausyti ezoterinės paskaitos, paskaityti okultinę knygelę ir t. t. Tai žmonės, kurie sudaro foną, palankų sektos prigijimui, tą drumstą okultinę terpę, maitinančią įvairius dvasinius iškrypimus, kurioje sektos gali veistis ir daugintis. Privalome dirbti aiškinamąjį ir šviečiamąjį darbą visų pirma šiame rate, kad neleistume sektantams semtis iš ten naujų „kadrų“.

 

3. Sektantų „naujakalbė“

 

Norint suvokti, kas yra totalitarinis sektantizmas, reikia būtinai perskaityti Džordžo Orvelo (George Orwell) knygą „1984“. Šis talentingas romanas priklauso antiutopijos žanrui. Orvelas aprašo „tobulą“ totalitarinę valstybę, negailestingai slopinančią savo piliečių individualumą. Knygoje aprašyta atmosfera – tai iš tiesų sektos vidaus gyvenimo atmosfera. Autoriaus suformuluoti sąmonės pavergimo ir kontrolės principai bei atitinkami knygoje aprašomi mechanizmai veikia sektos viduje.

Be kita ko, Orvelas atrado tokį dėsnį: tie, kas kontroliuoja žmogaus kalbą, kontroliuoja ir jo sąmonę. Juk pakliuvusi į bet kurią sektą auka pradeda kalbėti jos kalba. Mūsų atveju tai gali būti rusų kalba, tačiau joje vyksta subtilus sąvokų sukeitimas, kai pagrindiniai žodžiai įgyja kitą reikšmę, o adeptas nenoromis pradeda mąstyti sektos kategorijomis. Tikriausiai tie, kas esate bendravę su vienos ar kitos sektos nariais, atkreipėte dėmesį į ypatybę, kurią galima pavadinti „magnetofono efektu“: žmogus visiškai nesuvokia, ką jam sakote, ir tik atskiri jūsų žodžiai suveikia kaip pirštas, spaudžiantis mygtuką. Žmogus pagauna kažkurį vieną žodį, mygtukas suveikia, ir jums pateikiamas atitinkamas tekstas. Tai, ką kalbate vėliau, nepasiekia jo sąmonės, nors kalbate su juo rusiškai – jo gimtąja kalba. Jis jau nebegali suvokti ką kalbate.

Daugelis sektų sukuria sudėtingą savąją kalbą. Pavyzdžiui, scientologai turi iškalti daugiatomį habardizmų žodyną (L. Ron Hubbard – scientologijos pradininkas) ir pereiti prie šio nemokšiško žargono. Net ir ne tokios akivaizdžiai „lingvistinės“ pakraipos sektose, pavyzdžiui „Kristaus Bažnyčioje“, yra tam tikrų terminų rusų kalba (jie vadinami „įkrautaisiais terminais“), kuriems suteikiamas visiškai kitoks prasminis ir emocinis turinys, nei jie turėjo pradžioje. Pavyzdžiui, žodis „tradicinis“ čia turi neigiamą reikšmę, jis tarsi paspaudžia tam tikrą mygtuką sektantų sąmonėje ir sukelia ištisą grandinę negatyvių asociacijų. Sumaniai manipuliuodamas tokiais „įkrautaisiais terminais“, sektantų lyderis pasiekia visišką savo aukos nuolankumą ir neprieštaraujamą paklusnumą.

Taip pas munistus menkiausia abejonė lyderio žodžių ar veiksmų teisingumu tuoj pat yra kvalifikuojama kaip „Kaino ir Abelio sindromas“ (vienas dažniausiai munistų naudojamų „įkrautųjų terminų“) ir taip nuslopinama pačioje užuomazgoje: mažai kas pageidauja prisipažinti esąs panašus į pirmąjį žudiką. Dar grėsmingesni buvo „įkrautieji terminai“ „Dangaus vartų“ sektoje. Pavyzdžiui, žmogaus kūnas iš anksto buvo dehumanizuojamas ir apibrėžiamas kaip „konteineris“ arba „apvalkalas“. O tokie žodžiai kaip „palikti planetą“ arba „išgelbėti savo gyvybę“, reiškė „įvykdyti savižudybę“, todėl, kai atėjo laikas ir Eplvaitas pareiškė, kad metas „nusimesti apvalkalus“ ir „palikti planetą“, niekas iš jo pasekėjų jau nebesuvokė grėsmingos pasakytų žodžių prasmės ir nuolankiai nusekė paskui jį.

Taigi tas, kas kontroliuoja žmogaus kalbą, kontroliuoja ir jo sąmonę. Taip atsitiko, kad kalba, kuria šiandien kalba mūsų šalis, – tai visai ne ta kalba, kuria kalbame mes, Stačiatikių Bažnyčios nariai. Iš tikrųjų, sektantai mus aplenkė – jie kalba daugumai suprantama kalba. Žmonės dabar arba iš viso nesupranta tokių paprastų žodžių kaip, pavyzdžiui, atgaila, nuodėmė, erezija, atsakomybė, malonė, dogma, šventumas, sakramentas, malda, išganymas ir t. t., arba suteikia jiems visiškai kitokią prasmę.

Tačiau jeigu įsijungsite televizorių, pamatysite, kad vienu kanalu kalbama apie karmą, kitu – apie energetiką, trečiu – apie kosminį intelektą, ketvirtu – apie čakrų atvėrimą, penktu – apie kundalini prabudimą, šeštu – apie meditaciją. Todėl, kai ateina koks nors Šoko Asahara ir sako, kad jis atvers jūsų čakras, pažadins kundalinį ir išmokys efektyviausios meditacijos technikos, šie žodžiai krenta į gerai patręštą dirvą. O štai, kai dvasininkas kalba, kad reikia atgailauti, nukreipti žvilgsnį į savo vidų, melstis ir priimti sakramentus, – tai nesuvokiama, tai daug sunkiau ir ne taip „komfortiška“. Iš šiuolaikinio žmogaus geriausiu atveju galima išgirsti, kad jam patinka užeiti į bažnyčią, nes ten „gera energetika“ ir jis gali ten „pasikrauti“. Bet po to paaiškėja, kad koks nors Visarionas siūlo dar geresnę ir žymiai veiksmingesnę energetiką – ir mūsiškis dvasingumo vertintojas su džiaugsmu bėga pas Sibiro „mesiją“.

Vienas grandiozinis bandymas pakeisti kalbą mums visiems tikrai gerai žinomas – tai bolševikai iš esmės perdirbo ir pakeitė rusų kalbą. Maršakas yra parašęs eilėraštį apie tai, kaip smalsus pionierius paklausė žilabarzdį senelį, kas toks „urėdas“, „caras“, „tarnas“, „dievas“, o tas atsakė, kad tokie bjaurūs žodžiai buvo, bet dabar jų nebėra ir koks esi laimingas, anūkėli, kad tau nebereikia šitų žodžių žinoti! Tačiau vietoj to atsirado „medsesuo“, „darbalga“, „gyvplotas“, „raudonarmiečiai“. Šiuo klaikiu žargonu kalbėjo visa šalis, rašė poetai, kūrė savo romanus rašytojai. Be abejo, visiškai sunaikinti rusų kalbos ir išrauti iš jos visus krikščioniškus žodžius bei sąvokas bolševikams nepavyko. Nors daug kas jiems nusisekė. Sovietinės valdžios nebėra, bet procesas tebevyksta: šiandien vieną „naujakalbę“ sėkmingai keičia kita.

Pabaigoje pakalbėsime apie tai, kas vienija visas sektas. Neopagoniškas okultinis judėjimas anglišku pavadinimu „Nju eidž“ („New age“) vienu ar kitu būdu apima visas šiuolaikines totalitarines sektas. Egzistuoja tam tikra „Naujojo amžiaus“ leksika, kurią vartoja visos mūsų žiniasklaidos priemonės: „globalinis kaimas“, „erdvėlaivis Žemė“, „naujasis mąstymas“ (išsamiau apie tai bus rašoma atitinkamame šios knygos skyriuje) – visa tai „Naujojo amžiaus“ terminai, kuriuos girdėdami žmones pradeda mąstyti tokiomis kategorijomis. Šis globalinis krikščionybės užpuolimas kur kas pavojingesnis už visus ankstesnius.

 

4. Totalitarinių sektų ištakos ir kilmė

 

Sektos egzistuoja tiek pat, kiek egzistuoja krikščionybė. Iš krikščionybės istorijos žinome, kad nuo pat krikščionių Bažnyčios gyvavimo pradžios pradėjo kurtis gnostinės sektos, vėliau montanizmas, manichėizmas ir t. t. Visą Bažnyčios istoriją nuolat lydėjo sektantiški gundymai.

XX amžiuje atsirado tokia anksčiau neegzistavusi sąvoka kaip totalitarizmas. Pirmiausia jis pasireiškė politinėje plotmėje, vėliau atsirado ir religinės sektos, kurias dabar vadiname totalitarinėmis. Šios sektos naudoja visas naujausias sąmonės valdymo technologijas, kurios ankščiau dar nebuvo išrastos. Šiuolaikinių greičių, technologinių naujovių, informacijos gausos ir mokėjimo ja manipuliuoti fone sąmonės valdymas įgyja masinį ir totalinį pobūdį, kuris anksčiau buvo tiesiog neįmanomas.

Šiuolaikinių totalitarinių sektų pirmtakėmis, matyt, reikėtų laikyti mormonų ir jehovistų sektas. Tai ilgaamžės sektos, veikiančios iki šiol (ir mūsų šalyje taip pat). Jų istorija daugeliu atžvilgių tipiška; ją žinant galima su tam tikra tikimybe nuspėti kitų, vėliau atsiradusių totalitarinių sektų raidos kryptis (žinoma, jeigu joms pavyks išgyventi tokį ilgą laiką).

Šiuolaikinių totalitarinių sektų atsiradimą daugeliu atžvilgių nulėmė nesibaigiantis postprotestantiškų denominacijų ir sektų skaidymosi procesas, kuris pasiekė apogėjų XIX amžiuje. Mormonai ir „Jehovos liudytojai“ yra būtent šio fenomeno reliktiniai produktai, tarsi sustingę jų kūrimosi ir formavimosi laike. Tačiau skaidymosi procesai tebevyko, duodami savo vaisius: pirma protestantiškų, o vėliau ir katalikiškų šalių (t. y. naujai atsirandančių sektų misionieriškai-prozelitinei veiklai prioritetinių teritorijų) masinėje sąmonėje vis labiau nyko religijos tradiciškumo sąvoka ir stiprėjo asmeninių psichologinių išgyvenimų bei pojūčių prioriteto prieš „bažnytiškumą“, „rituališkumą“, „klerikalizmą“ ir pan. idėja. Taip sektos, atsiradusios kurio nors žmogaus regėjimų ir apreiškimų pagrindu, tapo suvokiamos kaip normalus, dėsningas, pakenčiamas ar net teigiamas reiškinys. Monoreligiškumą pradėta suvokti kaip gėdingą tamsios praeities reiškinį. Eklektizmas masinėje sąmonėje tapo norma.

Kita svarbia šiuolaikinio populiaraus religinio mąstymo atsiradimo gaire galima laikyti Čikagos Pasaulinį Religijų Parlamentą, įsteigtą 1893 m. Jį organizavo okultinė svedenborgistų sekta, aktyviai dalyvaujant unitoriams ir Teosofų draugijai, kurią įkūrė mūsų (deja!) tėvynainė J. P. Blavatskaja. Draugijos ideologai teigė, kad ji vienija savyje visas religijas. Jau tada ore sklandė visų pasaulio valstybių suvienijimo idėjos, kurias po Pirmojo pasaulinio karo įgyvendino Tautų Lyga. Atitiko amžiaus dvasią ir įvairių religijų suvienijimo idėja. Pasaulio vienovės reikalavimas buvo susijęs su religine ir kultūrine unifikacija. Okultinė teosofinė ideologija ir yra ta sintezė, kurią Vakarų intelektualai mėgino sukurti tarp Rytų ir Vakarų. Ji ir davė gyvybę vieningai okultinei sistemai, su kuria, kaip manoma, daugiau ar mažiau siejasi beveik visos šiuolaikinės totalitarinės sektos. Kaip galima kalbėti (bent jau kultūrologine prasme) apie krikščioniškąjį pasaulį, krikščioniškąją kultūrą, krikščioniškąją civilizaciją, taip pat galima kalbėti ir apie okultinį pasaulį, okultinę religiją („religio occulta“), kuriai priklauso beveik visos šiuolaikinės totalitarinės sektos. Viena jos pirmtakių tapo Jelena Petrovna Blavatskaja. Apie ją pakalbėsime atskirai, „Nju eidž“ judėjimui skirtame skyriuje.

Seniai sklandžiusi ore pasaulio vienovės idėja, prie kurios palaipsniui artėjo Vakarai tobulėjant technikai ir plečiantis nacionalinių kultūrų integracijai į vieningą civilizaciją, geriausiai buvo suformuluota Rytuose. Būtent ten idėja apie visos esamybės vienovę neišvengiamai kėlė mintį apie vidinį visų religijų tapatumą. Įvairiausių tikėjimų mišinys jau seniai tapo charakteringa Indijos ir Kinijos ypatybe. Visų pasaulio religijų vienovės principą vienas pirmųjų suformulavo indų deivės Kali[2] šventikas Ramakrišna (1836-1886). „Dievas vienas, skiriasi tik jo vardai, – sakė jis, – vieni vadina jį Alachu, kiti Dievu, kažkas Brahmanu, kažkas Kali, kažkas Krišna, Jėzumi, Buda“[3].

Šią mintį Religijų Parlamente paskelbė Ramakrišnos mokinys Svami Vivekananda. Štai jo žodžiai:

„Jeigu viena religija yra tikra, tai ir visos kitos turi būti tikros. Todėl Indijos religija tiek pat mano, kaip ir jūsų. Mes, indai, ne tik esame tolerantiški, mes tapatiname save su visomis religijomis, melsdamiesi mečetėje kartu su mahometonu, garbindami ugnį su zoroastriečiu ir klaupdamiesi prieš kryžių su krikščionimi. Mes žinome, kad visos religijos panašios, pradedant paprastu fetišizmu ir baigiant aukščiausiu Absoliuto garbinimu jos tėra žmogaus dvasios bandymas aprėpti ir suvokti Begalybę. Todėl surenkame visas šias gėles ir, apipynę jas meilės gija, kuriame puikią tarnystės Dievui puokštę.“[4]

Taigi mums siūloma graži, taikinga ir tolerantiška sintezė. Bet ar ji priimtina doram, objektyviam tikinčiajam? Melas, kad visos religijos skiriasi tik smulkiomis detalėmis, bet yra vieningos esminiais dalykais. Religijos gali būti panašios smulkmenomis, bet jų esmė skiriasi. Tam tikros hesichazmo technikos gali būti panašios į jogų kontempliacijos technikas, bet tikslai, kurių siekia indų asketas ir Atono vienuolis, – visiškai priešingi. Galiausiai noras suvienyti visas egzistuojančias religijas padeda atsirasti tik dar vienai sektai. Netoli Čikagos yra bahaistų šventykla, kuri turi devynis įėjimus, atitinkančius devynias stambiausias pasaulio religijas. Visi jie veda prie bendro altoriaus, esančio salės centre. Tačiau tai bahaistų altorius.

Grįžkime prie istorijos. Kurį laiką visos šios naujo religingumo apraiškos egzistavo autonomiškai viena nuo kitos, nesusimaišydamos masinėje sąmonėje. Postprotestantiškos sektos tebesiskaidė; teosofuojantys inteligentai kūrė vis naujas ir naujas sintezes, induizmas krikščioniškų šalių gyventojams tebebuvo svetimas reiškinys; Vudu, Umbanda ir kiti eklektiški liaudies kultai nebuvo praktikuojami už savo etninių ribų ir pakankamai riboto sociumo.

Tik po Antrojo pasaulinio karo visi šie ir daugelis kitų elementų pradėjo aktyviai sąveikauti, įtakoti vienas kitą ir jungtis į įmantriausias kombinacijas. Čia svarbų vaidmenį suvaidino ir totalitarinių šalių patirtis, kartu su radikalių (tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų) politinių partijų bei organizacijų sukūrimo, formavimo ir valdymo patirtimi, ir froidistinės bei postfroidistinės psichoanalizės, kuriai masinėje sąmonėje besąlygiškai buvo suteiktas religinis aspektas, paplitimas Vakarų visuomenėje. Holivudo kino produkcija, sujungusi kultūras ir kontinentus, sukūrusi savąją supaprastintą ir profanuotą sintetinę virtualiąją realybę, veikiausiai paskatino anksčiau nematytų neo- ir pseudoreliginių totalitarinių monstrų ir monstriukų gimimo procesą.

 

5. Komerciniai kultai

 

Kiekviena iš sektų, kurias ketiname čia aptarti, yra tam tikra sintezė, visų jų (su retomis išimtimis) kilmė yra pakankamai sudėtinga ir nevienareikšmiška. Šis eklektinis religinis postmodernizmas yra pokario metais prasidėjusios melagingos sintezės vaisius. Ši sintezė dirbtina, anksčiau neegzistavusi ir galiausiai nuslopinanti tikruosius religinius jausmus. Labai sudėtingas klausimas: ar tokias sektas išvis galima vadinti religija? Žodis religija kilęs iš lotyniško žodžio „religare“, reiškiančio „atkurti ryšį“, t. y. ryšį su Dievu, o sektose ryšys visada būna su lyderiu, su sektos vadeiva, kuris faktiškai užima Dievo vietą ir tampa Dievu savo pasekėjams. Kartais sektose apie tai kalbama atvirai, kartais netiesiogiai – lyderis paskelbiamas „Dievo pasiuntiniu“, „didžiuoju pranašu“, „mesiju“ ir pan., atsižvelgiant į sektos mokymo kontekstą. Tačiau beveik visada lyderis savo pasekėjų akyse faktiškai prisiima Dievo funkcijas ir tampa dieviško garbinimo objektu. Be to, nereikia pamiršti ir komercinės potekstės, kuri yra beveik kiekvienoje totalitarinėje sektoje.

Tačiau egzistuoja sektos, apskritai neturinčios religinės doktrinos, mokymo apie Dievą. Netgi remdamiesi pačia plačiausia religijos sąvoka, jos nauja definicija, kurią suformulavo diakonas Andrejus Kurajevas, apibrėžęs religiją kaip bandymą įveikti mirtį ir užmegzti ryšį su dvasiniu pasauliu, – net šia prasme aibės sektų negalėsime pavadinti „religija“. Jose yra gerovės bei turto kultas ir triukšmingi, įkyrūs sėkmės pažadai, kurią neva atneš įstojimas į organizaciją, kompaniją, klubą. Tokias sektas religijotyrininkai vadina komerciniais (arba industriniais) kultais. Tipiški tokių sektų pavyzdžiai – „Herbalaif“ („Herbalife“), „Em-vay“ („Am-way“), Fabriso Kerhervo (Fabrice Kerherve) organizuota „Ipsum“ ir kitos panašios organizacijos, funkcionuojančios piramidės arba, kaip jos pačios tai vadina, „daugiasluoksnės rinkodaros“ principu.

Vienas iš piramidžių požymių yra tas, kad žmonėms žadamas pelnas, kuris bus gaunamas ne vien (ir ne tiek) iš prekybos, kiek iš naujų žmonių verbavimo į organizaciją. Kiekvienam nariui žadami tam tikri procentai nuo visų pardavimų, kuriuos įvykdys tie, kuriuos jie atves į organizaciją. Charakteringa, kad viena pirmųjų užduočių, kurias skiria norintiems įstoti į komercinio kulto organizaciją, yra sudaryti visų pažįstamų sąrašą (su adresais ir telefonais), kuriuos šie galėtų pabandyti atvesti į „firmą“.

Taigi religinės doktrinos tokiose sektose paprastai nėra, bet jų veiklos ir narių sąmonės kontrolės metodai – absoliučiai sektantiški. Pagrįsdamas tai, norėčiau papasakoti savo įspūdžius iš apsilankymo „Herbalaif“ susirinkime jų išsinuomotoje salėje. Atėjęs ten, pirmiausia girdi tik trankią muziką. Visi trypčioja lyg šokdami, strakalioja į taktą, drauge skanduoja. Psichologai pabrėžia, kad po tokio parengimo (įšildymo) žmogus lengviau pasiduoda įtaigai.

Kažkurią akimirką muzika staiga nutyla, į sceną išeina žmogus ir pradeda kalbėti. Jis šneka rusiškais žodžiais, bet kažkaip „nerusiškai“ – su angliškomis intonacijomis ir anglų kalbos sintakse. Visi, kas išėjo į sceną šiame susirinkime, šnekėjo būtent taip, visiškai vienodai, bet atrodė, kad niekas iš jų nekalba angliškai. Kalbėta maždaug taip: „Sveiki, mums labai malonu pasveikinti jus čia, pas mus. Kaip puiku, kad atėjote, mes labai džiaugiamės, kas jūs šiandien čia. Pirmą kartą gyvenime pasirinkote teisingai! Sveikiname jus, kad tai padarėte, parodėte išmintį ir atėjote čia pas mus. Tai puiku, tai nuostabu! Tai jūsų pirmas žingsnis kelyje į sėkmę, sveikatą ir klestėjimą. Dar kartą jus sveikinu!“.

Toliau prasideda „gerosios žinios“ arba „Herbalaif evangelijos“ skelbimas: pasakojimas apie amerikietį Marką Hiugą (Mark Hughes), kurio motina buvo Holivudo aktorė. Jai reikėjo sulieknėti 20 kilogramų – ir ji atsikratė tų 20 kilogramų, suvaidino savo vaidmenį, gavo „Oskarą“, bet po to mirė, nes dieta buvo bloga. Kilnus žmogus Markas Hiugas prisiekė, kad atras tokią priemonę, kad visi galėtų lieknėti ir nemirtų. Jis nuvyko į Himalajus, pabendravo ten su išminčiais ir rado tokį produktą, kuris suteikia žmogui jėgų, žvalumo, sveikatos – iškart visko. Grįžęs namo, rado savo vienintelę senelę besivaduojančią mirtimi: senutė vos galėjo prasižioti. Hiugas subėrė jai į burną šiek tiek savo priemonės ir kitą dieną senelė jau šoko polką ir pardavinėjo šią priemonę visame Los Andžele. „Todėl labai džiaugiuosi, kad jūs galų gale prisijungėte prie mūsų išrinktųjų grupės, nešančios pasauliui tokią stebuklingą priemonę. Tegu atsistoja ir prieina prie manęs tie, kas gali papasakoti apie patirtus stebuklingus, nuostabius, sukrečiančius pokyčius“.

Ir čia į sceną vienas po kito pradeda lipti žmonės. Tai labai panašu į žmonių pasisakymus sektantiškose charizmatinėse-evangelinėse sueigose: buvau toks baisus nusidėjėlis, bet dabar esu šventas. „Herbalaif“ narių pasisakymai turėjo maždaug tokią struktūrą: „Sirgau tuberkulioze (arba opalige, arba pusė kepenų buvo išpjauta), haimoritu, radikulitu ir miokardo infarktu, o dabar pradėjau vartoti Produktą, vartoju jau tris savaites – ir pažvelkite koks esu! Aš jau visiškai sveikas! Be to, tapau tris kartus protingesnis ir energingesnis nei anksčiau! Pagaliau prasidėjo visiškai naujas mano gyvenimas! Ir visa tai padarė Produktas!“ Žmogus kalba vis garsiau, pasišokinėja, trypčioja, o vienas net užbliovė, tiesdamas rankas į dangų: „Ačiū tau, Produkte! Tu pakeitei mano gyvenimą. Tai šaunu! Tai nuostabu! Tai fantastiška!“

Čia visi sektos požymiai: uždaras ratas, sava kalba (sektantų žargonas), atsiskyrimas nuo išorinio pasaulio, juodai baltas tikrovės suvokimas, išrinktumo jausmas ir elitiškumas, išganingo žinojimo pojūtis, misijos, kurią jie neša pasauliui, pojūtis. „Herbalaif“ nariai net turi tokį lozungą: „Our mission is nutrition!“ („Mūsų misija – mityba!“). Tokioms organizacijoms būdingas vertybių sistemos pokytis, kai pripažįstamos tik grupės vidaus vertybės.

Visus šiuos metodus labai lengva paaiškinti: „Herbalaif“ – komercinė organizacija, kurios struktūra yra piramidės tipo, joje turtėja tik pati viršūnė – labai ribotas žmonių skaičius. Kaip pritraukti ir išlaikyti likusius? Egzistuoja tam tikras preparatas, kurį vartodamas žmogus galbūt sulieknės, galbūt nesulieknės. Jo sudėtis mums nežinoma. Galima spėti, kad kaip ir daugelyje panašių priemonių, jame yra aibė amfetaminų, medžiagų apykaitą skatinančių substancijų, kurių negalima pavadinti nekenksmingomis (ir kurios, beje, gali sukelti pripratimą). Žmogus nusipirko „Herbalaif“ preparatų, sulieknėjo arba priešingai – nesulieknėjo. O kas toliau? Toliau jis gali sužinoti, kad tokio pat poveikio, bet licencijuotos firmos pagamintas produktas parduodamas parduotuvėje ir kainuoja žymiai pigiau.

Bet firma, numatydama šį etapą, įspėja, kad be lieknėjimo ir sveikatos pagerėjimo, žmogus gali tapti pasakiškai turtingas, jeigu ims platinti „Herbalaif“. Jis užsidirbs, pats pardavinėdamas „produktą“, bet – svarbiausia – gaus procentus nuo kiekvieno pardavimo, kurį įvykdys jo užverbuoti nauji „platintojai“. Taip potencialūs klientai užkimba ant piramidės jauko.

Žmogus perka „produktą“, pradžioje parduoda jį visiems savo pažįstamiems ir giminaičiams (nes reikia pirkti už savo pinigus ir po to perparduoti), o kas toliau? Visas butas užverstas „Herbalaif“ – kur jį dėti?

Čia įsijungia trečiasis elementas: na tiek to, jūs nesulieknėjote ir nepraturtėjote, bet užtat esate puikios išrinktųjų organizacijos narys, kuri neša pasauliui švietimą ir išsilaisvinimą. Kitaip tariant, vietoje sveikatos ir turtų brukama ideologija. Maža to, jus tikina, kad galite praturtėti tik tuo atveju, jeigu nuoširdžiai tikite firmos unikalumu ir produkto stebuklingumu. Tuomet jums pavyks. Pažvelkit, kaip puikiai sekasi jūsų kolegai. Jeigu jums kol kas nepavyksta, tai pats esate kaltas. Įdėkite daugiau tikėjimo, daugiau pinigų, daugiau darbo į produkto platinimą – tuomet jūsų pastangos bus atlygintos. Bet turite būti visiškai atsidavęs. Juk pradžioje jums gerai sekėsi platinti produktą ir užsidirbti? – Todėl, kad turėjote motyvaciją, o dabar ją praradote. Siūlome užsirašyti į motyvacijos kėlimo kursus (seminarus). Žinoma, už kursus teks šiek tiek sumokėti, bet po to greitai pradėsite uždirbti tiek, kad visos jūsų išlaidos šimteriopai atsipirks. Esate taip arti klestėjimo... Nejaugi dabar, kai praktiškai laikote laimės paukštę savo rankose, ją paleisite?

Maždaug taip mokomi komercinių kultų produktų „platintojai“. Kursų arba seminarų lankymas kelis kartus per savaitę – viena būtinų narystės sektoje sąlygų. Tokie seminarai leidžia komerciniams kultams kontroliuoti savo narių sąmonę, vadinasi, jeigu pradžioje žmogus perka „produktą“ su ideologiniu įdaru, tai galiausiai jis jau moka pinigus už gryną ideologiją. Šia prasme akivaizdžiausias komercinio kulto pavyzdys yra scientologija, niekada neprekiavusi niekuo kitu, išskyrus ideologiją.

Pagaliau reikia atminti, kad egzistuoja tokia visiems žmonėms bendra savybė: kuo daugiau materialinių lėšų, jėgų arba sveikatos žmonės įdeda, tuo sunkiau jiems tai palikti. Taip buvo, pavyzdžiui, su MMM, su Mavrodžiu, kuris žiauriai visus apgavo ir apmovė, o po to buvo išrinktas deputatu. Žmogui būna sunku prisipažinti, kad apsikvailino. Visa, kas jo įdėta į organizaciją, laiko žmogų joje.

Arba, pavyzdžiui, taip įvyko, kai adventizmo pradininkas amerikietis Viljamas Mileris (William Miller) paskelbė, kad 1844 metais įvyks antrasis Kristaus atėjimas ir pasaulio pabaiga, ir daugelis žmonių juo patikėjo. Jie nustojo arti, sėti ir nurodytą dieną susirinko baltais drabužiais ant kalno nurodytoje vietoje. Po bemiegės nakties visi pamatė, kad antrasis Kristaus atėjimas neįvyko, pasaulio pabaiga neatėjo. Atrodytų, viskas: adventizmui galas. Nieko panašaus: keletas žmonių pasišalino, o likę pradėjo ieškoti pateisinimų, kodėl tokia neabejotina ir absoliučiai teisinga pranašystė neišsipildė. Paaiškinimas greitai buvo surastas (svarbu norėti) ir Milerio pasekėjų tikėjimas tik sustiprėjo. Ir šiuo atveju matome tą patį reiškinį: per daug buvo įdėta, sunku atsisakyti. „Nes, kur yra tavo lobis, ten bus ir tavo širdis“ (Mt 6, 21).

Šios istorijos pabaigoje verta pridurti, kad 2000 m. daugiamilijardinės „Herbalaif“ imperijos galva Markas Hiugas staiga mirė būdamas klestinčio 44 metų amžiaus. Jo kūnas buvo rastas jam priklausančiame prabangiame Kalifornijos vasarnamyje. Skrodimas parodė, kad mirties priežastis buvo per didelė dozė migdomųjų vaistų ir alkoholio, kuriuo komercinio kulto pradininkas piktnaudžiavo. Stebuklingas „Herbalaif“ produktas nepadėjo savo išradėjui...