Scientologija (I)

 

6 skyrius. Scientologija[1]

„Scientologija – tai blogis; jos technika ir metodai – blogis; jų taikymas praktikoje – rimta grėsmė visuomenei medicininiu, moraliniu ir socialiniu aspektu.“

– Australijos Viktorijos valstijos scientologijos tyrimo komisijos išvada, 1965 m.

 

1. Gerai įsižiūrėjęs, pamatysi plienines nemirksinčias akis

Scientologija – tai „autorinė sekta“, originalus pono Lafajeto Ronaldo Habardo (Lafayette Ronald Hubbard) kūrinys. Ji sulipdyta iš skirtingų idėjų fragmentų, pasiskolintų tiek iš mokslo sferos, tiek iš religijos, tačiau ir vieni, ir kiti pateikiami populiaria forma. Galima sakyti, kad sektos mokymo (ir lyderio metodo) sukūrimo šaltiniai buvo amerikietiški „Įdomiosios psichologijos“, „Įdomiosios religijotyros“ ir pan. tipo knygelių analogai. Visa tai tirštai prisodrinta vulgariuoju okultizmu ir išdėstyta šeštojo XX a. dešimtmečio mokslinės fantastikos ir šnipų romanų terminais. Tačiau svarbiausia scientologijoje – tai ypatingai veiksminga, agresyvi, primygtinė ir įkyri rinkodara. Būtent tai ir buvo pagrindiniai Habardo sugebėjimai.

Scientologijos praktiškai neįmanoma – netgi sąlygiškai – klasifikuoti. Ypač sunku ją trumpai apibūdinti. Galima sakyti, kad scientologija – tai totalitarinės sektos pavyzdys, labiausiai archetipiška totalitarinė destruktyvi sekta. Būtent dėl to tai pati baisiausia iš visų sektų (turiu omenyje „masines“, plačiai paplitusias sektas). Žinoma, yra sekta „Ananda marga“, kuri užsiima žmogžudystėmis, tarptautiniu terorizmu, ginklų ir narkotikų prekyba, siunčia savo moteris dirbti prostitutėmis pinigams uždirbti sektos vadovybei. Tačiau ši piktavališka slapta organizacija niekada netaps masinė – ne kiekvienas žmogus pasiryš susieti savo likimą su rūsčiais Indijos guru, apsimuturiavusiais turbanais. Arba, pavyzdžiui, „Aum Šinrikyo“, kuri nuodijo Tokijo metro keleivius zarino dujomis; tačiau ir jos veiksmų spektras yra ribotas – pernelyg greitai jos pasipūtęs pranašas nuo neribotos valdžios išsikraustė iš proto ir griebėsi beprotiškų teroristinių aktų.

Galima prisiminti ir pasaulinę munistų organizaciją – neabejotinai baisią totalitarinę sektą, orientuotą į idealistiškai nusiteikusį, ieškantį jaunimą, valdančią milžinišką tarptautinę pramonės, finansų ir informacijos imperiją (daug į pensiją išėjusių politikų, pavyzdžiui, Gorbačiovas ar Bušas, mėgsta važinėti į munistų konferencijas ir gauti didelius honorarus). Tačiau munistų sekta nusileidžia scientologijai tiek paplitimo masiškumu, tiek kovos už savo įsitvirtinimą ir plitimą veiksmingumu. Bet kuriuo atveju, jeigu eilinis žurnalistas gali duoti sutikimą demaskuojančiam straipsniui apie munizmą (ar apie kokią nors kitą sektą) publikuoti, tai patirtis rodo, kad su scientologija mažai kas nori prasidėti.

Scientologija orientuojasi į „paprastus“ žmones: tuos, kurie mažai domisi įvairiais dvasiniais ieškojimais ir labiausiai šiame pasaulyje stengiasi padaryti karjerą. Scientologija turi viską, ką privalo turėti totalitarinė sekta, ir viso to turi su kaupu. Scientologai sukūrė galingą organizaciją, galingą finansinę struktūrą (pasak kai kurių pranešimų, jos grynasis kasdienis pelnas viršija 3-4 milijonus dolerių), jie yra negailestingi savo priešams. Jie kruopščiai apgalvojo ir ištobulino metodus, leidžiančius kontroliuoti sąmonę, tam tikslui naudodami šiuolaikiškiausias psichologines priemones. Jie nieko neatleidžia, nieko nepamiršta ir yra pasiruošę priversti nutilti savo kritikus visomis jiems prieinamomis priemonėmis. O kadangi jų materialiniai resursai yra praktiškai neriboti, tai ir priemonių prieš kritikus jie turi daugiau negu pakankamai.

„Scientologija – tai tarptautinė gerai konspiruota organizacija, turinti savo žvalgybos bei kontržvalgybos, saugumo tarnybas, „etikos teismą“ (vidinę organizacijos narių kontrolės tarnybą) ir net savo baudžiamąsias tarnybas, kurios tramdo nepaklusniuosius... Jos sudėtyje veikia paslaptingoji „Jūros organizacija“... Iš esmės, tai yra karinis ir ideologinis scientologų elitas.“[2]

Dėl viso šito, taip pat dėl to, kad pirmą kartą susitikus su scientologais nepasirengusiam žmogui mažai kas sukelia nerimą, scientologija yra ypač pavojinga. Ji yra kaip tik ta populiarioji ideologija, labiausiai tinkanti postsovietinei sąmonei. Scientologai sudaro energingų bei įtaigių žmonių įspūdį – tai yra „kapitalistinės svajonės“, veikiančio ir funkcionuojančio kapitalizmo įsikūnijimas. Tarkim, jų primygtinė prekyba: jie moka pardavinėti, moka primesti jums savo nuomonę, jie turi paruošę atsakymus į visus klausimus ir pateikia šiuos atsakymus labai žvalia forma. Tuo pat metu susidaro įspūdis, kad sektantai yra besišypsantys, malonūs žmonės. Žinoma, jeigu įsižiūrėtum, pamatytum plienines nemirksinčias akis, tačiau tai atsitinka toli gražu ne iš karto. Pradinėje stadijoje visi jie vienbalsiai įtikinės savo potencialų klientą, kad scientologija – tai visai ne religija, o tiesiog nepaprastai efektyvus šiuolaikiškas metodas, padedantis žmogui išmokti valdyti save, bendrauti su aplinkiniais, organizuoti savo verslą, pataisyti savo sveikatą. Šį metodą, pasakys jie, remdamasis naujausiais mokslo ir technikos pasiekimais, išrado ypatingas ir visais atžvilgiais talentingas žmogus L. Ronas Habardas. Su religija visa tai neturi nieko bendra, galima išpažinti bet kurią kitą religiją arba neišpažinti jokios ir tuo pačiu būti pavyzdingu scientologu. Maža to, – pasakys sektantai, – scientologija padės jums geriau suprasti ir įsigilinti į jūsų pačių religinę tradiciją ir giliau joje įsišaknyti.

 

2. „Jeigu darbuotojas dirba aplaidžiai ir neparodo stulbinančių rezultatų, jis gaus beržinės košės už kiekvieną nusičiaudėjimą“

Prieš pradedant pasakojimą apie scientologiją, vertėtų pacituoti mėgstamą Habardo frazę:

„Darykite pinigus, darykite pinigus, darykite didesnius pinigus, darykite dar didesnius pinigus, priverskite dirbti kitus, kad ir jie uždirbtų jums pinigus.“

Tai yra tarytum visos scientologinės veiklos epigrafas, tinkantis visai šios sektos egzistencijai.

O štai citata iš Habardo instrukcijų, kurios platinamos organizacijos viduje tarp jos narių – tik etatiniams darbuotojams:

„Mūsų tikslas nėra būti nekaltais kūdikėliais, mūsų tikslas – pasiekti laisvę ir padidinti mūsų kontoros veiklos efektyvumą. Vienintelis dalykas, dominantis etiteismą (etikos teismą – čia viskas parašyta scientologų naujakalbe. – A. D.): a) pritaikyti naują techniką, įsisavinti ją ir visiškai ją įvaldyti ir b) nuolat tobulinti darbo kokybę, dirbti pilnu tempu, kad mūsų kontora plėstųsi sulig kiekviena diena. Todėl jei darbuotojas, sprendžiant pagal statistiką, triūsia kaip reikiant, etiteismas nelips jam ant kulnų, tačiau jeigu statistika rodo, kad kažkas yra ne taip, tai teismas nedelsdamas išsiaiškins visas aplinkybes. Apskritai, jeigu darbuotojas, sprendžiant pagal statistiką, dirba kaip arklys, jis gali drąsiai imtis abejotino reikalo, o jeigu jis dirba aplaidžiai ir neparodo stulbinančių rezultatų, jam įkrės beržinės košės už kiekvieną nusičiaudėjimą.“[3]

Šiame vertime iš anglų kalbos naudojama adekvati leksika – beveik kriminalinės kilmės žargonas.

Pasak Habardo, 20 % Žemės rutulio gyventojų sudaro „slegiančiosios asmenybės“ (angl. „suppressive persons“, SP) arba „antisocialiniai elementai“ – psichiškai nesveiki žmonės, kurių neveikia joks gydymas. Todėl juos reikia izoliuoti, sterilizuoti, naikinti fiziškai – daryti viską, kad jie netrukdytų likusiems 80 % tobulėti pagal scientologines schemas.

Žmogus, užmezgantis kontaktą su slegiančiąja asmenybe, vadinamas PPS (santrumpa: „potencialus problemų šaltinis“) arba PTS (angl. „potential trouble source“, „potencialus nemalonumų šaltinis“). Slegiančioji asmenybė platina užkratą, todėl užmegzdamas su ja kontaktą ir tapdamas PTS, žmogus ima platinti aplink save antisocialumą. Taigi ir jį reikia izoliuoti bei gydyti nuo to kontakto. Jeigu PTS „nepasveiksta“, jam pritaikoma slegiančiosios asmenybės diagnozė ir su juo reikia atitinkamai elgtis.

Scientologijoje vartojama „sąžiningo žaidimo“ sąvoka. Ji taikoma scientologijos priešininkams. Štai kaip patys scientologai apibūdina „sąžiningą žaidimą“:

„Bet kuris scientologas, nesibaimindamas bažnyčios sankcijų, gali atimti turtą (tai yra, pavogti arba apiplėšti. – A. D.) iš bet kurios slegiančiosios asmenybės arba slegiančiųjų asmenybių grupės ir padaryti jiems bet kokią žalą. Joms galima paspęsti pinkles, patraukti jas į teismą, joms galima meluoti, jas galima naikinti fiziškai (kitaip tariant, nužudyti. – A. D.).“[4]

Taigi štai kas scientologų naujakalbe vadinama „sąžiningu žaidimu“. Suprantama, kad 20 % (kuriuos sudaro slegiančiosios asmenybės) – sąlyginis dydis, todėl į šią kategoriją gali patekti bet kas ir bet kokiais kiekiais. Paprastai visi scientologai, įsikūrę kurioje nors vietoje, tuoj pat pradeda ieškoti slegiančiųjų asmenybių, o jas suradę, paskelbia, kad visos jų problemos susijusios su šių asmenybių buvimu, ir inicijuoja prieš jas karą.

Visame pasaulyje scientologija garsėja tuo, kad be gailesčio persekioja ne tik savo priešininkus, bet ir žmones, kurie išdrįsta išreikšti savo kritišką požiūrį apie scientologiją: pasak Habardo, su tokiais žmonės būtina susidoroti. „Jeigu galima, visiškai juos sunaikinkite“, – pataria jis. Visas pasaulis turi teisę turėti tik vienintelį požiūrį į scientologiją – ja žavėtis. Kitaip nenumatyta. Įdomus yra scientologijos etikos apibrėžimas: etika – tai visų idėjų, prieštaraujančių scientologijai, išnaikinimas, o pasiekus šį tikslą – visų nescientologinių idėjų išnaikinimas[5]. Būtent tuo ir užsiima scientologų organizacija jau beveik 50 metų.

 

3. Habardas nutarė: jeigu nori praturtėti, reikia įkurti savo religiją

Scientologijos tyrimus reikėtų pradėti nuo jos įkūrėjo – „paties žmogiškiausio visų laikų ir tautų žmogaus, paties didžiausio genijaus, kokį kada nors pagimdė visata“[6] Lafajeto Ronaldo Habardo (1911-1986). Scientologai jį vadina tiesiog Ronu arba (vidaus susirašinėjimui) naudojasi savo mėgstama santrumpa „LRH“. Jums papasakos apie jo genialius talentus, apie tai, kad jis sėkmingai dirbo visose žmogaus veiklos srityse ir toli pralenkė visus, kas jose dirbo anksčiau: jis buvo žymus filosofas, humanistas, keliautojas, kompozitorius, dailininkas, pedagogas, karo didvyris, fotografas, režisierius ir t. t.

Tačiau Kalifornijos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Brekenridžas (Breckenridge) savo sprendime (1984 m.) Habardą ir jo sektą apibūdino taip:

„Yra visiškai akivaizdu, kad tai šizofreniška bei paranoidinė organizacija ir kad toks pikantiškas derinys atspindi jos įkūrėjo LRH (L. Rono Habardo) asmenybę. Visi liudijimai atskleidžia, kad šis žmogus yra tiesiog patologinis melagis visuose klausimuose, susijusiuose su jo biografija, kilme ir pasiekimais. Be to, raštiškuose liudijimuose bei dokumentuose atskleidžiamas jo nežabotas egoizmas, godumas, gobšumas, valdžios siekimas bet kokia kaina, kerštingumas ir agresyvumas žmonėms, kurie, jo nuomone, yra jam nepakankamai lojalūs arba priešiški.“[7]

Jums bekalbant su scientologu, jis jums papasakotų apie Habardą maždaug taip. Žymiausias pasaulio genijus gimė 1911 metais Nebraskos valstijoje, savo pasakiškai turtingo senelio, kuriam priklausė vos ne ketvirtadalis šios didelės valstijos teritorijos, rančoje. Jums pasakys, kad jau nuo jaunystės Ronas pasižymėjo neeiliniais gabumais. Dar neišmokęs vaikščioti, jis jau meistriškai sėdėjo balne, o būdamas pusketvirtų metų, jau išjodinėdavo laukinius mustangus, kuriuos sustabdydavo užmetęs lasą. Ankstyvoje vaikystėje jį priėmė kraujo broliu netoliese gyvenusi indėnų gentis „black foot“ („juodakojai“). Nuo 12 metų amžiaus Habardas domėjosi žmogaus proto paslaptimis. Jis susipažino su vienu jūreiviu, pirmojo rango kapitonu, Zigmundo Froido (S. Freud) mokiniu, ir jūrininkas buvo taip nustebintas smalsaus paauglio proto aštrumo, kad perteikė jam visą Froido išmintį. Taigi, galima sakyti, kad Habardas ją gavo beveik „iš pirmųjų rankų“.

Nuo 14 iki 19 metų amžiaus jis, kaip jums papasakos, keliavo vienas sunkiai pasiekiamomis Himalajų, Mongolijos, Indijos ir Tibeto vietomis, kur susitikdavo su išminčiais; pastarieji stebėdavosi jo išmintingumu ir atskleisdavo jam pasaulio paslaptis. Žinoma, scientologai neprisimins, kad tuo metu Kinijoje vyko žiaurus pilietinis karas ir keliauti šalyje (ypač europiečiui) buvo neįmanoma.

Būdamas 19 metų amžiaus, Habardas grįžo į JAV ir įstojo į Džordžo Vašingtono universitetą, kur baigė dviejų specialybių aukštąjį mokslą; beje, jo branduolinės fizikos specialisto diplomas buvo vos ne pirmasis Amerikoje[8].

Šioje biografijoje tiesa tėra tai, kad Habardas gimė 1911 metais Nebraskos valstijoje[9]. Jį auginęs senelis buvo kaimo veterinaras ir didelės rančos tikrai neturėjo. Jo vienmečiai prisimena, kad vaikystėje Ronas siaubingai bijojo arklių, o mokykloje tebuvo eilinis vidutiniokas; „juodakojų“ indėnų genties atstovai teigia, kad kraujo įbrolystė yra holivudiškas pramanas, jokių kraujo brolių jie neturėjo. Į Kiniją berniukas keliavo tik vieną kartą kartu su motina – jie važiavo aplankyti jo tėvo, tuo metu esančio Guamo saloje tarnybiniais reikalais. Toje kelionėje Ronas visą laiką buvo šalia mamos ir su kiniečiais visai nebendravo. Išlikusiuose Habardo dienoraščiuose pasakojama apie šią kelionę. Ten netgi esama, pavyzdžiui, tokio „giliaminčio“ autoriaus posakio: „Pagrindinė Kinijos problema yra ta, kad ten esama pernelyg daug žvairaakių“.

Į Džordžo Vašingtono universitetą Habardas tikrai buvo įstojęs, bet jį pašalino iš antrojo kurso už nepažangumą; jis tikrai buvo užsirašęs į įžanginį branduolinės fizikos kursą, tačiau neišlaikė egzamino. O tolesnis Habardo gyvenimas iš tikrųjų buvo gausus nuotykių. Pasakojama apie jo nepaprastas keliones, tačiau visų jo nuotykių tikslas buvo tas pats – kur prasimanyti pinigų. Jis kurdavo fantastiškus planus, bet jie visi sužlugdavo, ir jam tekdavo slapstytis nuo kreditorių. Siekdamas kaip nors sudurti galą su galu, jis pradėjo kurti mokslinės fantastikos ir nuotykių apsakymus, kuriuos publikuodavo pigiuose bulvariniuose žurnaliukuose.

Toliau oficialioje scientologų pateiktoje Habardo biografijoje kalbama, kad prasidėjus karui, jis buvo pašauktas į karinę tarnybą jūrų laivyne, kur tapo didžiausiu visų laikų ir tautų karo didvyriu: vos ne vienas pats skandindavo karinius japonų laivus, o karo pabaigoje, visas sužeistas ir apakęs, tačiau apdovanotas visais įsivaizduojamais ir neįsivaizduojamais apdovanojimais, buvo išrašytas į krantą dėl invalidumo. Karinėje ligoninėje, kur jį pripažino beviltišku ligoniu, jis išrado dianetikos metodą, kuriuo išgydė pats save ir tapo visiškai sveiku žmogumi.

Iš tiesų, karo metu Habardas tarnavo jūrų laivyne, tačiau laiką leido užnugaryje esančiose tarnybose ir nė viename mūšyje nedalyvavo. Vienintelį kartą jam pavedė vadovauti kariniam laivui, kurį jis turėjo nuplukdyti išilgai Kalifornijos pakrantės. Tačiau mūsų herojus, vos nutolęs nuo kranto, tuojau pat paskelbė, kad aptiko japonų povandeninį laivą. Reaguodama į jo iškvietimą, atvyko visa laivų flotilė, kuri dvi dienas kariavo su įsivaizduojamu povandeniniu laivu, kol galų gale buvo pripažinta, kad jokio povandeninio laivo nebuvo. Habardui buvo liepta perduoti vadovavimą laivui kitam kapitonui, ir jis iš sielvarto paleido salves iš visų patrankų į sąjungininkės Meksikos salą, kuri, nelaimei, pasirodė esanti gyvenama. Tuo jo žygdarbiai ir pasibaigė, jo tarnybiniuose dokumentuose buvo įrašyta, kad jam vadovaujančių postų patikėti negalima[10], ir likusį karo laiką jis praleido dirbdamas užnugaryje kariniu cenzoriumi.

Galiausiai jis buvo demobilizuotas, tačiau ne dėl kare patirtų sužalojimų, o dėl „sėdimųjų“ ligų, kurias gavo karo metu (jis turėjo dvylikapirštės žarnos opą, konjunktyvitą, klubo traumą, nes vieną kartą suklupo ir nukrito nuo laiptų, ir dar kažkokias ligas, atsiradusias nuo ilgo sėdėjimo ant kėdės). Dėl tokių diagnozių jam keletą kartų teko gultis į ligoninę. Maža to, po karo jis dar buvo gydomas ir psichiatrijos klinikoje.

Įdomu, kad praėjus ilgam laikui po to, kai Habardas atgaline data pasiskelbė pagijęs dianetikos metodo dėka, jis gavo pensiją už ligas, kuriomis susirgo tarnybos metu. Dar daugiau, jis visą laiką rašė graudžius laiškus veteranų draugijos administracijai, kuriuose skųsdavosi savo silpna sveikata, tuo, kad jį nukamavo opa, kad po karo jis patiria nuolatines depresijas ir turi polinkį nusižudyti, ir todėl reikalauja, kad jam būtų padidinta pensija. Šie laiškai išliko. Tačiau tuo pat metu mūsų herojus rašė laiškus, adresuotus FTB ir CŽV, kuriuose siūlė savo kaip slapto informatoriaus paslaugas, padedančias demaskuoti komunistus. Laiškuose yra CŽV darbuotojo pastaba apie tai, kad šis žmogus, greičiausiai, yra psichiškai nesveikas ir geriau su juo neprasidėti.

Kai Habardas pasitraukė iš karinio jūrų laivyno, jis paliko savo žmoną ir mažus vaikus, norėdamas užsiimti „burtininkavimu“ (siūlome tokį angliško naujadaro „Magick“ vertimą); šį naujadarą sukūrė pats garsiausias XX a. satanistas Alisteris Kroulis (Aleister Crowley). Kroulis gyveno Anglijoje ir vadovavo okultinei satanistų ložei, kuri vadinosi „Rytų šventyklos ordinu“ („Ordo Templi Orientis“, OTO)[11]. Kalifornijoje veikė šios ložės filialas, kuriam vadovavo Kroulio mokinys vardu Džekas Parsonsas (Jack Parsons). Karo pabaigoje Habardas susidraugavo su juo, išėjęs iš ligoninės, tuoj pat nuvyko pas Parsonsą ir pas jį apsigyveno. Jeigu jūs pasakysite apie tai scientologui, jis atsakys, kad, kaip jam paaiškino organizacijoje, Habardas įsitraukė į šią ložę vykdydamas FTB užduotį, norėdamas šią ložę demaskuoti. Tačiau ir tai yra gryna fantazija, nes tokios užduoties FTB niekada jam nebuvo davusi (kaip prisimename, dirbti agentu jo nepriėmė, nepaisant jo prašymų). Tačiau ložės nariu jis visgi buvo. Vėliau jis ne kartą atsiliepė apie Kroulį kaip apie „labai brangų savo draugą“.

Habardas dar prieš karą aktyviai domėjosi okultizmu, studijavo hipnozės techniką, įstojo į rozenkreicerių ložę ir kurį laiką buvo jos narys. Tuo pat metu jis įtikėjo, kad egzistuoja tokia paslaptinga dvasia, kuri vadinasi „Imperatorienė“, įsikūnijanti jame ir per jį veikianti (ši dvasia neva ne kartą jį išgelbėjo nuo mirties). Kai Habardas susidraugavo su Parsonsu, jis viešai paskelbė apie savo ryšį su šia „Imperatoriene“, nes Kroulis reikalavo, kad kiekvienas, įstojantis į jo „Ordiną“, surastų savo „angelą sargą“ (žinoma, atitinkantį satanistinius standartus) ir su juo palaikytų nuolatinį ryšį.

Kartu su Parsonsu Habardas pradėjo praktikuoti įvairius magiškus seksualinius ritualus, kuriuose buvo pačių šlykščiausių iškrypimų elementų, siekdamas tokiu būdu sukurti energiją, kuri pritrauktų prie jų moterį, sutinkančią nuo jų pastoti ir pagimdyti Babaloną (dar vienas Kroulio išrastas terminas, reiškiantis Antikristą). Visa tai buvo atliekama trise su Parsonsu ir jo drauguže vardu Sara Nortrup (Sarah Nortrup)[12].

Su Babalonu nieko nepavyko, ir galiausiai Habardas pabėgo su Sara nuo Parsonso, tuo pačiu nugvelbdamas iš jo nemažą pinigų sumelę. Dar neišsiskyręs su pirmąja žmona, Habardas vedė Sarą ir taip turėjo dvi žmonas vienu metu. Jis ir toliau užsiiminėjo satanistiniais reikalais. Daug vėliau, viename su scientologija susijusiame teisme Kalifornijoje (o jų buvo daug) buvo pateiktos to meto Habardo užrašų knygelės, kur jis paraštėse paišydavo vyriškus lytinius organus ir užrašinėdavo hipnotines frazes, pavyzdžiui: „Visi žmonės – mano vergai“, „Visa žmonija – mano vergai“, „Aš esu viso pasaulio valdovas“ ir pan. Tuo metu jis ir toliau simuliavo gautas karo metu ligas bei reikalavo pinigų, skųsdamasis savo skurdu ir psichikos nestabilumu. Būtent tada Habardas įprato vartoti barbitūratus ir amfetaminus (vaistines medžiagas, kurios vartojamos kaip narkotikai ir prie kurių priprantama). Vėliau jis įkūrė narkomanų gydymo organizaciją „Narkononas“ ir tvirtino, jog tai vienintelė organizacija, kuri gali visiškai išgydyti narkomanus. Tačiau jis pats, kaip tvirtina jį iš arti pažinoję žmonės, iki pat gyvenimo galo liko narkotikų vergas ir netgi nesugebėjo mesti rūkyti (liudininkai pasakoja, kad per dieną jis surūkydavo iki keturių pakelių cigarečių).

Tuo pat metu, penktojo dešimtmečio pabaigoje, pervargęs nuo nuolatinių nesėkmių ir pinigų stygiaus, Habardas susikūrė požiūrį, kurį jis vėliau kartodavo skirtingiems žmonėms skirtingu laiku: jeigu nori praturtėti, reikia sukurti savo nuosavą religiją, nes tikrą kapitalą galima sukaupti tik šioje srityje. Tikriausiai šią idėją jam pašnibždėjo „Imperatorienė“.

Pasakyta – padaryta, ir 1950 metais Habardas išleidžia knygą „Dianetika: šiuolaikinis dvasinės sveikatos mokslas“ („Dianetics: The Modern Science of Mental Health“), tą pačią, kurią jūs dabar galite aptikti visuose knygynuose. Šis įvykis tapo naujos scientologijos eros pradžia. Scientologai net laiką skaičiuoja ypatingu būdu: dabar (2000 m.) pas juos yra „50 Ei-Di metai“ (AD – krikščionybėje „Anno Domini“ (lot. Viešpaties metai), o jiems tai reiškia „After Dianetics“, t. y., „po dianetikos“).

Habardas teigė, kad žodis „dianetika“ yra sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: „dia“ („per“) ir „nous“ („protas“), t. y., „per protą“. Tačiau kai kurie tyrinėtojai mano, kad iš tikrųjų šis pavadinimas kilo nuo deivės Dianos vardo (Habardas ją laikė babiloniečių deivės Astartės ir finikiečių deivės Chator – mirties ir griovimo deivių, kurias jis kaip satanistas garbino – atitikmeniu)[13]. Jis buvo apsėstas vardo „Diana“: pirmas laivas, kurį jis nusipirko, vadinosi „Diana“, savo pirmąją dukterį jis taip pat pavadino Diana. Habardas dažnai kartodavo, kad garbina šią nuostabią mirties deivę, ir visai gali būti, kad būtent žodis „Diana“ yra žodžio „dianetika“ šaknis.

Taip pat reikia paminėti, kad „labai brangus Habardo draugas“ Kroulis uoliai garbino dievą Janusą, kurį jis vadino Dianusu. Dviveidžio raguoto Dianuso galva buvo pavaizduota ant jo lazdelės, su kuria jis niekada nesiskirdavo. Taigi pavadinimą „dianetika“ Habardui galbūt pasufleravo raguotas jo mokytojo įkvėpėjas.

 

4. Didžiąją dalį savo darbų Habardas, pasak jo sūnaus, parašė būdamas apsvaigęs nuo narkotikų

Knyga „Dianetika“ yra gana neaiškia naujakalbe parašytas mišinys, kurį sudaro populiarizuota froidistinė psichoanalizė, populiarios bendrosios semantikos tiesos ir kai kurie kiti šaltiniai. Tuo tarpu ypatingas Habardo nekompetentingumas medicinoje apskritai ir psichiatrijoje konkrečiai labai krenta į akis. Tiesą sakant, ta naujakalbė ir pseudomokslinė terminologija reikalingos Habardui vien savo nemokšiškumui pridengti, pateikti kaip didelius atradimus jau seniai žinomas ir į sąvartyną išmestas idėjas bei teorijas. Tam pačiam tikslui tarnauja ir tai, kad knyga parašyta ypač autoritarine intonacija ir su didele pompastika. Štai, pavyzdžiui, vienas Habardo „didžiųjų atradimų“: jis apibūdina žmogų kaip būtybę, kuri „visais savo veiksmais ir tikslais paklūsta vienintelei komandai: „Išlik“[14].

Pagrindinė knygos idėja yra perimta iš ankstyvųjų Froido teorijų, nuo kurių jis vėliau atsiribojo: nesąmoningi prisiminimai, užsifiksavę mūsų smegenyse, yra mūsų problemų priežastis, taigi juos reikia ištrinti. Habardas pavadino šiuos nesąmoningus prisiminimus „engramomis“ ir pasiūlė būdą, kaip jų atsikratyti. Jo sukurtas metodas, padedantis atsikratyti engramų, buvo pavadintas „auditingu“ (arba, kaip rašo mūsų neišsilavinę scientologai, „oditingu“). Iš pradžių knyga turėjo milžinišką pasisekimą: penktajame dešimtmetyje psichoanalizė buvo madinga, kiekvienas turtingas žmogus turėjo savo psichoanalitiką, kuriam išsipasakodavo savo problemas. Tačiau tai buvo pakankamai brangus malonumas, o dianetika tapo psichoanalize vargšams – visi draugiškai pradėjo audituoti vienas kitą. Pirmą kartą gyvenime Habardas, taip sakant, „aptiko aukso gyslą“.

Taigi Habardas kalbėjo, kad nesąmoningi prisiminimai, engramos užsifiksuoja tam tikroje mūsų smegenų dalyje ir tampa visų problemų priežastimi. Scientologai pateikia tokį pavyzdį: dega namas, žmogus, netekęs sąmonės, iššliaužia į gatvę, o kas nors tuo metu rėkia: „Atgal, kvaily!“ Tai užsifiksavo žmogaus smegenyse, ir dabar kiekvieną kartą, kai kas nors jam sušunka: „Atgal, kvaily!“, jam pasidaro bloga ir jis apalpsta arba pradeda jausti dusulio priepuolius. Taigi kiekvieno žmogaus „reaktyvinėje smegenų dalyje“ esama daugybės panašių nesąmoningų prisiminimų, kurie ir gimdo vis naujas jo problemas. Žmogus paslydo gatvėje – vadinasi, suveikė kokia nors engrama; susipyko su žmona – vėl engrama; jo nepaaukštino tarnyboje – engrama; suskaudo pilvą – engrama. Svarbiausia – aptikti šias engramas ir jas ištrinti, ir viskas iš karto pradės klostytis kitaip. Beje, negatyviais žmogui laikomi tie išgyvenimai, kuriuos jis patyrė bendraudamas su kitais žmonėmis arba kurie yra susiję su gyvenimo sunkumais, o ne tie įvykiai, kuriuose pats žmogus buvo kitų žmonių išgyvenimų ir nelaimių kaltininkas.

Knygoje teigiama, kad dianetikos pagalba galima išgydyti žmogų nuo savęs naikinimo, nuo įkyrių idėjų, neurozių, nuo širdies nepakankamumo, blogo regėjimo, astmos, mikčiojimo, susilpnėjusios klausos, hipertonijos, dermatito, migrenos, visokiausių opų, artrito, nėščiosioms pasitaikančio pykinimo ir toksikozės, peršalimo, konjunktyvito, alkoholizmo, tuberkuliozės[15]. Vėliau Habardas teigė, kad dianetika padeda išsigydyti netgi nuo vėžio ir leukemijos.

Auditorius (žmogus, parengtas atlikti auditingą) padės jums aptikti šias engramas, o jūs turite be galo kartoti ir iš naujo išgyventi kurią nors jums nutikusią liguistą situaciją iš praeities, kol jis pasakys: „Viskas, ištrinta“. Paklausti gali apie bet ką, taip pat ir apie jūsų asmeninį gyvenimą, apie giminaičius, pažįstamus, jų užsiėmimus ir t. t., iki pat intymiausių smulkmenų. Atsakyti būtina. Taip jūs turėsite viena engrama mažiau. Paskui reikės prisiminti kitą – ir taip iki tol, kol jūs neprisiminsite ir neištrinsite visų engramų. Tada jūs tapsite „kliru“ (angl. „clear“, „švariu“).

Scientologai turi specialų aparatėlį, kuris vadinasi „e-metras“ („elektrometras“): tai daviklis, prie kurio laideliais prijungtos dvi skardinėlės – tiesiog elementarus melo detektorius. Jo naudojimas neleis nesąžiningai atsakinėti į išsamius scientologų klausimus. Visi gauti duomenys fiksuojami ir saugomi scientologų duomenų banke. Vėliau juos gali panaudoti šantažui.

Pasak amerikiečių psichiatro Dž. G. Klarko (J. G. Clark), iš tikrųjų auditingas yra kruopščiai parengtas metodas, leidžiantis adeptui sukelti kontroliuojamą transą. „Tikslas – priversti žmogų visiškai susitapatinti su mokymu... Meilės ir ištikimybės jausmai egzistuoja tik tiek, kiek tai susiję su scientologija ir asmeniškai su L. Ronu Habardu“[16].

Taigi jūs sėdite užmerkę akis ir laikydami šias skardinėles rankose, o auditorius klausia, ką jūs atsimenate, ką matote. Jūs, pavyzdžiui, prisimenate, kad prieš aštuoniolika metų kažkas jus aprėkė ir tai jums buvo labai nemalonu. Auditorius sako: „Gerai. Atkurkite mintyse šį momentą, vėl jį išgyvenkite, papasakokite jį. Dabar dar kartą pakartokite“ (akivaizdi hipnozės technika). Jūs tai darote tris, keturis, dešimt kartų, kol elektrometro rodyklėlė parodys auditoriui, kad viskas lyg ir ištrinta. Tada auditorius sako: „Viskas, ištrinta“. Žmogus atsimerkia, ir jam pranešama: „Šio epizodo daugiau nebėra, jūs jo atsikratėte“. O kadangi čia aiškiai naudojama hipnozės technika, galiausiai žmogus pradeda jausti euforiją, su džiaugsmu ir juokais pasakodamas apie tai, kas kažkada jam sukėlė skausmą.

Mūsų tėvynainių scientologų veikloje esama dalykų, kurie juos skiria nuo kolegų vakariečių – pavyzdžiui, mūsiškiai ne visada naudoja e-metrą (sektos skyriai turi pirkti šį prietaisą centrinėse scientologų organizacijose, o kaina už jį nustatoma nežmoniškai aukšta), tačiau principas tas pats: kai klientas po begalinių pakartojimų pradeda isteriškai juoktis, auditorius jam sako, kad šis prisiminimas ištrintas. Kitą kartą jis pasiūlo imtis kito prisiminimo.

Kai tokiu būdu visi prisiminimai – engramos „ištrinamos“, klientas tampa, pasak Habardo, „kliru“, tai yra „švariu“ – žmogumi-antžmogiu, kuris nekenčia nuo visų anksčiau išvardintų ligų. „Kliras“ esą turi nepaprastą atmintį, jo protiniai ir fiziniai sugebėjimai daug kartų didesni negu paprasto žmogaus, jis gali visiškai kontroliuoti aplinkinius, kurie daro viską, ko jis užsigeidžia.

„Dianetikoje“ buvo aprašyta daugybė panašių atvejų: ponas K. padarė tą ir aną ir tapo tokiu, o ponia N. padarė tai ir tai. Habardo paprašė parodyti tuos žmones, ir jis atvedė jauną damą fizikę, kuri buvo tokia suglumusi, kad nesugebėjo atsiminti nė vienos formulės, nors esą turėti idealią atmintį. Habardo paprašė atsukti jai nugarą ir paklausė merginos, kokios spalvos jo kaklaraištis. Ji šito taip pat neatsiminė. Apskritai šis bandymas tapo visiška dianetikos fiasko.

Žmonės suprato, kad visi Habardo pateikiami statistiniai duomenys yra grynų gryniausias prasimanymas. Vėliau, jo sūnus iš pirmosios santuokos kalbėjo, kad didžiąją dalį savo darbų Habardas kūrė apsvaigęs nuo narkotikų, nors pats Habardas savo draugams pasakojo, kad jo ranką vedžiojo „Imperatorienė“ ir jis parašė „Dianetiką“ per kelias dienas „automatinio rašymo“ būdu.

Mokslininkai atliko griežtą Habardo siūlomo metodo mokslinį patikrinimą, po kurio paaiškėjo visiškas šio metodo nemoksliškumas. Nuo to laiko Habardas pradėjo jausti didžiulę neapykantą psichiatrams, psichologams, žurnalistams ir apskritai visam jo mokymo nepripažinusiam pasauliui.

Pajamų ėmė mažėti, pasekėjai pradėjo skirstytis, be to, dar pradėjo irti antroji Habardo santuoka (su Sara). Sutuoktinė apkaltino jį fiziniu smurtu, patyčiomis bei daugeliu kitų dalykų, ir Habardas pasielgė savo įprastu stiliumi: jis išsivežė jų mažametę dukterį į Kubą ir ten pasislėpė. Iš Kubos jis rašė pranešimus FTB, kad jo žmona komunistė. Siekdama atgauti vaiką, žmona galų gale atsiėmė ieškinį iš teismo.

Iš visos šios situacijos Habardas daug ko pasimokė ir visų pirma suprato, kad reikia kaip įmanoma labiau apsunkinti tapimą „kliru“, o siekiant išvengti susidūrimų su mokesčių inspektoriumi – „sureliginti“ savąjį išradimą. Taip gimė naujas pavadinimas –„scientologija“. Tai jau buvo ne vien paprasčiausia hipnozės technika su psichotreningo elementais: be jų, sientologija inkorporavo okultines-magiškas Kroulio idėjas ir ištraukas iš Habardo mokslinės fantastikos kūrinių.

Pats Habardas šio termino kilmę aiškino taip: jis kilęs iš lotyniško „scio“ („žinau“) ir graikiško „logos“ („žodis“) – „žodis apie žinojimą“. Iškyla klausimas: kam reikėjo sukurti tokį keistą naujadarą, jeigu egzistuoja žodis „gnoseologija“, kuris reiškia tą patį? Įžymus sektų žinovas Džonas Etekas (John Atack) pateikė prielaidą: yra graikiškas žodis „skia“ – „tamsa, vaiduoklis“, taigi gali būti, kad žodis „scientologija“ reiškia „žodis apie vaiduoklius“.

Habardas paskelbė scientologiją religija ir per kelias dienas parašė pastorių apmokymo vadovėlį, skirtą dviejų savaičių kursams, po kurių pastorius gauna baltą apykaklę ir scientologinį kryžių, kabinamą jam ant kaklo.

Šis satanistinis perbrauktas kryžius paimtas iš Kroulio sukurtų Tarot kortų nugarėlės. Ir čia Habardas įterpė satanistinę prasmę.

Scientologiją Habardas apibrėžia kaip taikomąją religinę filosofiją, mokančią išminties ir dvasios valdymo praktikos. Dianetika yra scientologijos technika (kitaip tariant – metodas). Tiesa, kartais politiniais sumetimais organizacijos nariai tvirtina, kad tarp dianetikos ir scientologijos nėra jokio ryšio.

Iki scientologijos atsiradimo Habardas knygoje „Dianetika“ tvirtino, kad dianetika išgydo, „garantuodama visišką pasveikimą bet kuriuo atveju“. Po dviejų metų jis paskelbė ankstesnę technologiją esant „lėtą ir vidutinišką“, pareiškęs, kad su scientologija „akli praregės, luoši pradės vaikščioti, sergantys pasveiks, nenormalūs taps normaliais, o normalūs (taip ir norisi pasakyti: „taps nenormaliais“ – A. D.) taps dar normalesni“[17]. Tuo pačiu jis pridūrė: „Mes atskleidėme daugybę naujų būdų, kaip paversti žmones vergais“[18].

 

5. Jeigu galima priversti peleninę atsisėsti ir atsikelti, tai gali patikėti, jog priversi kiekvieną žmogų padaryti bet ką

Prieš pradedant pasakoti apie scientologijos mokymą, būtina pasakyti kelis žodžius apie tai, kaip verbuojama į šią sektą. Dažnai kelias į sektą prasideda nuo taip vadinamo „Oksfordo testo“. Jums įteikia gatvėje arba įmeta į pašto dėžutę mažą lapelį[19], kuriame būna parašyta tai, kas patraukia dėmesį, pavyzdžiui: „Susipažinkite su žmogumi. Šis žmogus – jūs pats“. Jame siūloma ateiti į scientologijos (dianetikos, Habardo ir t. t.) centrą ir nemokamai atlikti „Oksfordo žmogaus galimybių įvertinimo testą“. Po to specialistas jį patikrins ir pasakys, ką jums svarbu apie save žinoti. Tai apgaulė: iš tikrųjų „Oksfordo testas“ visiškai nesusijęs nei su Oksfordo universitetu, nei su Oksfordo miestu. Jį sudarė buvęs prekybinio laivo jūreivis, neturintis jokio psichologinio išsilavinimo.

Testą sudaro 200 klausimų, kurių dauguma yra gana intymaus pobūdžio. Testas nėra anoniminis – jame jūs turite parašyti savo vardą, pavardę, telefoną, adresą, gimimo metus. Mūsų piliečiai visiškai pasitikėdami žmonėms, apie kuriuos jie nieko nežino, iškloja apie save viską, ką tiktai galima. Visa tai fiksuojama, įtraukiama į duomenų bazę, ir – žmogus jau užkibęs ant jų kabliuko. Taip atsiranda galimybė jį šantažuoti arba kitais būdais panaudoti šią informaciją prieš jį.

Šio testo rezultatas, nepriklausomai nuo to, kaip jūs atsakysite į klausimus, yra vienas: jums pasakys, kad jūs turite bendravimo problemų. Jums nubraižys grafiką, nupieš kreivę: štai matote, jūs turite bendravimo problemų. Žinoma, kuris gi iš mūsų neturi problemų šioje srityje? Jums pasakys: yra nuostabus šių problemų sprendimo būdas – užsirašykite į vienus ar kitus Habardo bendravimo kursus. Tai – jums bus garantuota – mokslinis metodas; jis, žinoma, gali pasirodyti brangokas (Rusijoje – maždaug 100 dolerių), bet jūs mokate už tai, ką gaunate: pagerės jūsų santykiai su aplinkiniais, jūs galėsite juos kontroliuoti, sugebėsite įdėti į jų lūpas tuos žodžius, kuriuos norite išgirsti, jūs atsikratysite visų savo kompleksų. Vienu žodžiu, tai bus jums naudinga[20].

Scientologai registratoriai turi baigti intensyvius agresyvaus marketingo kursus, todėl nepasiruošusiam žmogui labai sunku atsispirti jų primygtiniams įkalbinėjimams. Habardas įteigdavo savo pasekėjams:

„Kai žmogus užsirašo į mūsų kursus, jau galite manyti, kad jis lieka mūsų visiems laikams iki visatos egzistavimo pabaigos... Jei žmogus pas mus užsiregistravo, jis užlipo ant laivo borto, o jei jis jau ant borto, jis turi lygias galimybes su mumis visais – pergalė arba mirtis kovoje už pergalę. Niekam neleistina atiduoti scientologijai tik dalį savo esybės... Kai ponia Patykeik (angl. pattycake – „sluoksniuotas pyragas“) ateina pas mus, kad mes ją apmokytume, paverskite smalsaujančios abejonės išraišką jos akyse nepajudinama ištikimybe...“[21]

Žmogus užsirašo į pirmuosius kursus, tuomet jį visaip bando įtraukti į auditingo seansus, kurie taip pat nemažai kainuoja, bet iš pradžių kaina atrodo prieinama. Kursuose, taip pat kaip ir auditinge, naudojama subtilios hipnozės sistema, kuria siekiama sukelti žmoguje indukuotą (t. y. dirbtinai sukeltą) euforiją – būseną, panašią į narkotinį apsvaigimą. Norėdamas dar kartą patirti šią euforinę būseną, žmogus būna pasiryžęs viskam ir užsiregistruoja į kitus kursus.

Nesibaigiantis scientologijos bendravimo kursų srautas prasideda nuo parengiamųjų treniruočių pratimų: reikia sėdėti priešais trenerį, liečiantis su juo keliais, ir nemirksint žiūrėti jam į akis. Sėdėti reikia apie valandą. Jeigu jūs mirksite, treneris sako: „Viskas blogai. Pradedam iš naujo“. Išties tai yra labai galingas hipnotinis poveikis: kaip liudija atlikusieji šį pratimą, galiausiai žmogui akyse ima suktis ugniniai kamuoliai, viskas jam pradeda plaukti prieš akis, pasikeičia realybės pojūtis.

Kitas pratimas – „jaučio gaudymas“ arba „jaučio erzinimas“, kai jūsų treneris visaip mėgina išmušti jus iš vėžių: jūs žiūrite į jį nemirksėdamas, o jis kalba jums kokias nors šlykštybes, norėdamas jus prajuokinti, arba sugluminti, arba įžeisti, kad jūs sumirksėtumėte arba sujudėtumėte. Jūsų užduotis – ir toliau šuniškai žiūrėti priešais save; tačiau po to jūs turite šansą pasakyti savo treneriui viską, ką jūs apie jį galvojate, kai su juo pasikeisite vaidmenimis, kad lygiai taip pat „paerzintumėte jautį“.

Viso pasaulio scientologų organizacijose pratimai yra visiškai vienodi. Yra ir toks pratimas: šaukti ant peleninės. Visame pasaulyje scientologai šaukia ant peleninės: „Stokis! Klausyk manęs – stokis! Stokis! Stokis! Aišku. Ačiū. Dabar sėskis!“ – ir peleninė „atsisėda“. O jeigu klientas patiki, kad gali priversti peleninę atsisėsti ir atsistoti, tuomet jis bus įsitikinęs, kad ir bet kurį žmogų privers padaryti ką panorėjęs.

Kai jūs pabaigiate eilinius kursus, jums sako, kad visi jų rezultatai – tai vieni niekai palyginus su kitais kursais, kuriuose jums bus įteigtas agresyvios prekybos metodas. Scientologus pardavėjus specialiai apmoko spaudimo būdų, kurių dėka galima priversti žmogų dalyvauti vis naujuose kursuose. Paprastai sekantys kursai kainuoja brangiau nei ankstesnieji, ir kuo toliau, tuo labiau jie brangsta.

Tuo būdu žmogus žengia ant pirmosios scientologijos laiptų, kuriuos jie vadina „tiltu į begalinę laisvę ir begalinę laimę“, pakopos. Norint pereiti šiuo tiltu nuo pradžios iki galo, reikia, pačiais minimaliausiais apskaičiavimais, sumokėti 350 tūkstančių dolerių, bet galima ir 400, ir 500 tūkstančių[22]. Žmogus nuo tokių auditingų tampa narkomanu, jis nebegali be jų gyventi. Jis neša į sektą viską, ką turi: parduoda butą, vagiliauja iš pažįstamų. Kad tik patektų į kitus kursus, kad tik „pasikrautų“ per eilinį auditingą.

Prieš keletą metų jaunas prancūzų architektas, nebeturėdamas iš ko sumokėti už kursus, savo žmonos akivaizdoje iššoko pro langą[23]. Ir tai toli gražu ne vienintelis atvejis. Maža to, suveikia ir psichologinis mechanizmas: jūs mokate pinigus, bet negaunate to, kas žadėta; jums sako, kad reikia užmokėti dar truputį – juk tiek daug jau užmokėjote – ir jūs pagaliau gausite viską, ko reikia. Jūs paklusniai mokate pinigus. Suveikia ir toks galingas faktorius kaip psichosomatika: jeigu žmogus tiki, kad kažkas vyksta, jam iš tiesų pradeda atrodyti, kad tai vyksta, juo labiau, kad pati scientologinė sistema veikia kaip marksizmas. Atsimenate: „Markso sistema visagalė, nes ji teisinga“? Scientologija taip pat skelbiama visagale, nes ji yra teisinga, o teisinga ji todėl, kad yra visagalė. Juo labiau, kad viskas, kas su jumis vyksta, tampa scientologijos visagalybės įrodymais: jeigu jūs pagyjate nuo slogos auditingo metu, jus, savaime suprantama, išgydė scientologija; jeigu jūs nepagyjate, tai vis tiek reiškia, kad scientologija visagalė ir teisinga – o problema glūdi jumyse pačiuose. Tikriausiai, jūs kur nors pabendravote su slegiančiąja asmenybe (SP). Nagi išsiaiškinkite, kas yra toji slegiančioji asmenybė. Galbūt tai jūsų tėvas? Arba jūsų žmona? Tada reikia nutraukti santykius su jais visam laikui. Tokiu būdu atsakomybė nuo metodo perkeliama žmogui, juo labiau, kad aplink pilna besišypsančių žmonių, kurie teigia, jog jiems puikiai sekasi. Ir tik pabandyk pasakyti, kad ne puikiai... Situacija tokia pati, kaip ir nuogo karaliaus atveju. Be to, troškimas vėl išgyventi euforiją priverčia žmogų apgaudinėti save ir įtikinėti, kad scientologija „veikia“.

Auditinguose, kaip pamename, iš jūsų iškamantinėjama pati intymiausia informacija apie jūsų gyvenimą. Visa tai kruopščiai užrašoma ir saugoma jūsų byloje amžinai tam atvejui, jeigu jūs, pavyzdžiui, panorėsite išeiti iš scientologų bendruomenės. Tada bus galima jus pagąsdinti, kad visi šie duomenys pateks į viešumą. Tai veikia labai efektyviai!

Netrukus po brangiai kainuojančio engramų prisiminimo ir ištrynimo proceso pradžios staiga pasirodo, kad iš tiesų jos atsispaudė žmogaus smegenyse dar iki jo gimimo, kai jis buvo motinos įsčiose. Nėštumas – tai labai skausmingas procesas, tvirtina scientologai, maža kas tuo metu vyksta. Todėl jūs turite prisiminti viską, ką išgyvenote, būdami motinos įsčiose. Čia jau visa jėga veikia grynai hipnotinis efektas, kai žmogus patenka į transą ir pradeda „prisiminti“, ką jis jautė. Be to, žmogui paaiškinama, kad dar buvo kūdikio pradėjimo momentas, o tai taip pat yra labai skausmingas procesas, kuris taip pat palieka neišdildomą pėdsaką žmogaus psichikoje ir kurį taip pat reikia ištrinti. Taigi būtina prisiminti ir savo pradėjimo momentą.

Netrukus klientui su didele pompastika paskelbiamas didysis Habardo „atradimas“: pasirodo, kad žmogus – tai ne jo kūnas. Scientologai teigia, kad Habardas atrado didįjį įstatymą: žmogus – tai dvasinė būtybė (iki Habardo šito niekas nežinojo), „gyvenanti kūne ir besinaudojanti protu“. Ji vadinasi „tetanas“ – „thetan“. (Beje, jeigu anglišką žodį „satan“ ištartumėte švepluodami, kaip tik ir išeitų „thetan“. Šią hipotezę patvirtina ir tai, kad vienas iš svarbiausių scientologų simbolių yra gyvatės formos raidė S, kuria prasideda du angliški žodžiai – „serpent“ (gyvatė) ir „satan“ (šėtonas). Taigi gali būti, kad ir čia esama tam tikro ryšio.)

Jums pasakys, kad esate tetanas, kuris egzistavo milijardus metų. Per tokį laiko tarpą iš prigimties laisva dvasia aplipo milžinišku ją apsunkinančių engramų skaičiumi. Iš pradžių tetanai buvo nemirtingos dvasios, kurios skrajojo po visą visatą, tačiau po to joms pasidarė smalsu, ką išgyvena materija, ir jos ėmė įsikūnyti įvairiose materijos formose, kol galiausiai taip aplipo nemaloniais įspūdžiais, kad pamiršo savo esmę, persikeldamos iš kūno į kūną, ir dabar jos yra niekas daugiau, tik kūnai. Todėl jūsų užduotis – prisiminti visus praeitus gyvenimus, visas engramas iš tų laikų, ir tik tada jūs pasieksite kliro būseną. Tokiu būdu įvyksta galutinis atotrūkis nuo realybės: susitikęs su scientologu, jūs, pavyzdžiui, sakote, kad jums skauda kaklą, o jis žiūri į jus ir atsako: „Aha, aš žinau: užpraeitame gyvenime jūs buvote pakartas“. Žinoma, „prisiminti“ viską, kas jums atsitiko praeituose gyvenimuose, galima iki begalybės.

Suprantama, mažai kam užteks visam šiam reikalui pinigų. Todėl galimi du variantai: arba nemokus klientas išeina namo, ir jį įsileis atgal tik su pinigais. (Scientologai periodiškai tikrins, ar jis neprasigyveno. Jam skambins ir įkalbinės įsirašyti į kokius nors kursus „su didžiule nuolaida“: gal norite sutaupyti 400 dolerių? Mūsų tūkstantį dolerių kainuojantys kursai per artimiausias tris dienas „parduodami“ viso labo už šešis šimtus dolerių.) Arba, jeigu organizacija yra suinteresuota kokiu nors žmogumi, jam siūlo sudaryti su sekta klastingą sutartį, kurioje sakoma, kad jis gyvens ir dirbs scientologų bendruomenėje, gaudamas už tai šiokį tokį nominalų atlyginimą, būstą ir maitinimą, ir už tai galės išklausyti tam tikrus kursus. Jeigu žmogus išeina iš organizacijos, jis būna priverstas užmokėti visus tuos dešimtis ir šimtus tūkstančius dolerių, kurie jo vardu buvo išeikvoti šiuose nuostabiuose kursuose. Tai puikiai sulaiko žmones organizacijoje: iš kur paimti pinigų, kad už viską užsimokėtum? Žmonės tiesiog nežino, kad tokiomis sąlygomis sudaryta sutartis jokios juridinės galios neturi.

Tarkim, žmogus pasiliko organizacijoje ir pasiekė kliro būseną (jam netgi išduodamas diplomas). Tačiau tuo metu jis jau žino, kad kliras – tai tik pusė „tilto“. O toliau – VT, arba OT kursai (angl. „Operating Thetan“, „Veikiančiųjų Tetanų“ arba, netaisyklingai išvertus, „Operuojančiųjų Tetanų“ kursai). Iš viso šiuo metu esama aštuonių griežtai įslaptintų lygmenų. Perėjęs šiuos lygmenis, žmogus tampa Veikiančiuoju Tetanu ir gali išeiti iš savo kūno, judinti planetas, sukelti katastrofas, ugnikalnių išsiveržimus – žodžiu, daryti viską, ką įsigeidęs.

Egzistuoja scientologų laikraštėliai, vadinami „Sėkmės istorija“, kurių autoriai pasakoja apie tai, ką jie sugeba savo pasiektame lygmenyje. Tokius rašinius žmogus privalo rašyti, baigęs kiekvienus scientologinius kursus. „Nesėkmės istorija“ nenumatyta, taigi jau vien atsižvelgdamas į pavadinimą, žmogus verčiamas rašyti apie tai, kaip jam padėjo konkretūs kursai: jeigu jam rašyti nėra ką, jis vis tiek „savo sėkmės istoriją“ turi išlaužti iš piršto. Šie laikraštėliai naudojami reklamos tikslais, verbuojant „žalią mėsą“ (taip scientologai vadina visus „prašalaičius“) į naujus kursus. Visa tai pakankamai gudriai sugalvota: jeigu kas nors dar nepasiekė pažadėto rezultato, jis vis tiek negali patraukti scientologų į teismą dėl nesąžiningos reklamos – jam buvo pateiktas tik privataus asmens pasakojimas apie jo asmeninius pasiekimus, o ne konkretus organizacijos pažadas.

Štai, pavyzdžiui, reklaminis Habardo pasakojimas apie Veikiančiojo Tetano galimybes ir kai kurių scientologų „sėkmės istoriją“. Habardas aprašo eilinį žmogų, vėluojantį į darbą: jis ateina, ir visi į jį žiūri; jis jaučiasi apgailėtinai, prakaituoja, pradeda kažką veblenti apie kamščius kelyje, visi niekina šį nevykėlį. O štai į darbą vėluoja Veikiantysis Tetanas: jis ateina, nerūpestingai atidaro duris ir pareiškia: „Taip, aš pavėlavau. Na ir kas?“, sėdasi ir pradeda dirbti savo darbą[24]. – Pakankamai varganas rezultatas po ilgų metų, skirtų scientologijai...

Vienas trečiojo lygmens Veikiantysis Tetanas parašė štai ką:

„Atėjau pas savo draugą, o jo katinas susipešė su kitu katinu, ir jam ištino akis. Aš tuojau pat auditavau katiną, ir po dienos jo akis pasveiko.“

Kažkuri vidurinio lygmens Veikiančioji Tetanė pasakoja:

„Važiavau keliu ir pamačiau, kaip ekskavatorininkas perpylinėja smėlio krūvą iš kitos krūvos, tačiau viena krūva jam išėjo mažesnė. Aš mintimis jam pasiunčiau signalą, ir jis tuoj pat pradėjo pilti smėlį į kitą pusę. O po to sustingo ir ėmė galvoti: kodėl gi aš pilu smėlį į kitą pusę? Aš jam pasiunčiau komandą, kad jis nusiramintų, ir jis tęsė savo darbą.“

Kita Veikiančioji Tetanė rašo:

„Mes su vyru stovėjome ant stogo ir stebėjome gaisrą. Gaisrininkai dirbo blogai, neorganizuotai, ir mes mintimis pradėjome siųsti jiems signalus, kad susikauptų ir dirbtų organizuotai. Nepraėjo nė dvi valandos, ir gaisras buvo užgesintas!“

Štai kokių puikių rezultatų galima pasiekti. Jeigu už tai sumokėsite šimtus tūkstančių dolerių![25]

Pabaigai pacituosiu vieną reklaminį lapelį, kuriuo sektantai vilioja žmones, išėjusius iš scientologų organizacijos „savo noru“. Manau, jis kalba pats už save.

Iš pradžių pateikiamas faksimilinis Habardo kreipimasis su vertimu:

„Reikalingi oditoriai! VHC[26] reikalingi etatiniai oditoriai. Košmariška alga. Sunkus darbas. Neįmanomas darbo grafikas. Tačiau mes paverčiame savo oditorius geriausiais oditoriais pasaulyje. Ir jūs tampate paties didžiausio postūmio per pastaruosius 2500 metų dalimi. Daug besikreipiančių, maža atrinktų.

TAPKITE ETATINIU ODITORIUMI! Užpildykite šį blanką ir atsiųskite jį mums.“

(Toliau reikalaujama pateikti išsamius paso duomenis ir telefoną.)

O štai ir antrasis reklaminis lapelis, pridedamas prie pirmojo. Jame pateikta 26 klausimų anketa, į kuriuos, žinoma, turi atsakyti būsimasis „auditorius“:

„Mielas drauge! Prašom atsakyti į šiuos klausimus.

(Reikia vėl iš naujo įrašyti paso duomenis ir telefoną.)

1) Kada pirmą kartą sužinojote apie dianetiką arba scientologiją?

2) Kokius kursus baigėte?

3) Kokias Habardo knygas perskaitėte?

4) Ar patyrėte sėkmę, taikydamas dianetiką ir scientologiją?

5) Jūsų šeimyninė padėtis?

6) Ar turite vaikų? Koks jų amžius?

7) Jūsų amžius?

8) Kuo užsiimate?

9) Kokia yra Jūsų profesija?

10) Kiek gerai mokate anglų kalbą?

11) Ar tarnavote armijoje?

12) Ar buvote kada nors patrauktas baudžiamojon atsakomybėn?

13) Ar gydėtės psichiatrijos klinikoje?

14) Ar buvote gydomas elektros, insulino ar kokios nors kitos rūšies šoko terapija arba galbūt Jums darė smegenų operaciją?

15) Ar kada nors pardavinėjote narkotikus?

16) Ar kada nors patraukėte į teismą (ar grasinote tai padaryti) scientologų organizaciją ar scientologų organizacijos vadovus?

17) Ar Jūs arba Jūsų giminaičiai esate susiję su žvalgybinėmis organizacijomis (arba buvote susiję praeityje)?

18) Ar kuris nors iš Jūsų tėvų, globėjų ar artimiausių šeimos narių yra scientologijos priešininkas?

19) Ar turite didelių skolų?

20) Ar tarnavote ypatingai įslaptintuose armijos ar vyriausybinių organizacijų padaliniuose?

21) Ar vartojote LSD, angeliškas dulkes ar bet kurias išvestines šios narkotinės medžiagos atmainas?

22) Ar esate psichologas ar psichiatras?

23) Ar turite sveikatos problemų?

24) Ar vartojote narkotikus?

25) Ar pageidaujate dirbti scientologų organizacijoje?

26) Ar pažįstate dar ką nors, kas turėtų būti scientologų organizacijoje ar norėtų joje būti?

Jeigu į klausimus nuo 12 iki 24 Jūs atsakėte TAIP, tai prašom parašyti apie tai išsamiau kitoje lapo pusėje. Išsiųskite užpildytą anketą Humanitariniam Habardo Centrui. AČIŪ!“[27]

Akivaizdu, kad komentarai nereikalingi. Kaip sakoma, naivumas blogiau nei vagystė.

 

6. Habardas pasiskelbia Antikristu ir sako, kad scientologijos atėjimas į valdžią užkirs kelią antrajam Kristaus atėjimui

Kokie yra scientologijos santykiai su krikščionybe? Į šį klausimą sektoje galite gauti keletą atsakymų, priklausomai nuo lygmens, iki kurio pakilote. Kol esate „tilto“ pradžioje, jums sako, kad scientologija – tai tokia taikomoji religinė filosofija. Galima išpažinti bet kurį tikėjimą ir būti scientologijos organizacijos nariui. Tačiau po kelių kursų jums praneša, kad iš tiesų Jėzus Kristus pasiekė tik per plauką aukštesnį už klirą lygmenį. Bet kuris netgi pirmojo lygmens Veikiantysis Tetanas yra gerokai aukščiau už Kristų. Tai – antrasis atsakymas. Šiame lygmenyje žmogų supažindina su religinių Habardo idėjų užuomazgomis. Pavyzdžiui, adeptas „geriausio žmonijos draugo“ rašiniuose gali perskaityti tokias giliamintiškas idėjas: „Esama dievų, kurie yra aukščiau kitų dievų... Esama dievų, pakilusių aukščiau kitų dievų, ir dievų, kurie yra aukščiau Visatos dievų“. Arba: „Legenda apie Kristų gyvavo jau prieš milijoną metų“. Arba: „Mes pritariame Kristaus tikslui, kad žmogus siektų išminties, geros sveikatos ir nemirtingumo“. Habardo supratimu, Kristus buvo viso labo tik „informacijos nešėjas“.

Prieš pradėdami kalbėti apie trečiąjį atsakymą, papasakosime kaip tampama SP (slegiančiąja asmenybe). Taigi pirmasis (parengiamasis) Veikiančiųjų Tetanų lygmuo: jus verčia klaidžioti gatvėmis ir skaičiuoti žmones. Jūs vaikštote po gatves ištisas dienas ir iki apkvaitimo skaičiuojate žmones, kol jūsų neaplanko tam tikra „ypatingo aiškumo būsena“. Antrasis lygmuo – taip pat parengiamasis: jus verčia susigrumti su begaliniu kiekiu frazių ir jų paneigimų. Pavyzdžiui: „Aš privalau egzistuoti“ – „Aš neprivalau egzistuoti“ ir pan. Tuo pat metu nuo kiekvienos frazės poveikio reikia pamatyti šviesą ir pajusti šoką. Viena scientologijos auka praktikavo tokį smegenis džiovinantį ritualą 600 valandų.

Perėję antrąjį lygmenį, jūs priartėjate prie trečiojo, kuris vadinasi „Ugnies siena“. Habardas sako, kad jeigu nepasirengęs žmogus sužinos apie jo turinį, tai po kelių dienų jis numirs baisiose kančiose. Norint pateikti į šį lygmenį, reikia labai didelių pinigų. Sumokėjusiam nemenką pinigų sumą („pažengusiam“) scientologui praneša sekantį „didįjį atradimą“.

Prieš 75 milijonus metų mūsų Žemė priklausė tarpgalaktinei konfederacijai, kurią valdė piktasis kunigaikštis Ksenu (Xenu). Visos planetos buvo nepaprastai perpildytos gyventojų, kiekvienoje gyveno po 200-500 milijonų žmonių. Ksenu nusprendė atsikratyti gyventojų pertekliaus problemos ir apgaulingu būdu didžiąją dalį žmonių perkėlė į Žemę, kuri tada vadinosi Tydžyak (Teegeeack), surinko juos į dideles krūvas, užšaldė, patalpino į ugnikalnių kraterius ir susprogdino ten vandenilines bombas. Taip iš kūnų išsilaisvino tetanų pulkai, kuriuos jis surišo elektroniniais kaspinais ir pasiuntė į specialius implantavimo centrus (vienas – Havajuose, kitas – Marianų salose). Siekdamas ištrinti iš jų atminties visus jų blogus darbus, jis ėmė jiems „persodinėti“ atsiminimus apie ateitį (implantus), tarp kurių, beje, yra ir Dievo, Kristaus bei krikščionybės idėja, kaip tam tikra melaginga, dirbtinė hipnotinė formulė, kuri buvo įteigta žmonėms, norint juos išvesti iš tikrojo kelio.

Taigi pirmasis atsakymas apie scientologijos santykį su krikščionybe: jūs galite būti scientologas ir geras krikščionis; antrasis: Kristus buvo pašvęstasis, tačiau ganėtinai silpnas; trečiasis: krikščionybė – tai melaginga idėja, išvedanti žmoniją iš tikrojo kelio. Bet yra ir ketvirtasis atsakymas. Jis pateikiamas aštuntajame VT lygmenyje. Tačiau jį dar reikia pasiekti...

Scientologas, pasiekęs trečiąjį VT lygmenį, pastebi, kad visi jo auditingai buvo tik laiko gaišinimas: jo tikrosios problemos slypi ne engramose, o daugybėje tetanų-parazitų, apsigyvenusių jo kūne. Prieš jį iškyla du uždaviniai: reikia išgyvendinti savo pagrindinį tetaną ir išsivaduoti nuo viso pulko parazituojančių tetanų, kurie prisisiurbė prie pagrindinio. Jų yra daug tūkstančių, tačiau jų reikia atsikratyti „vieno po kito“, taikant specialias formules. Tai yra uždavinys, skirtas daugeliui metų. Kituose lygmenyse žmogus yra apmokomas taikyti tokias „apvalančias“ formules.

Pavyzdžiui, adeptui papasakos apie tai, kaip išmokti sėkmingiausiai persikelti į naujus kūnus. Pasirodo, po mirties žmogus yra siunčiamas į Veneroje esančią „implantavimo stotį“, kur jo laukia tolesni persikūnijimai. Habardas perspėdavo: nemanykite, kad viskas bus taip gerai ir jus perkels į naujagimį. Kur jau ten: jus supakuos į kokią nors kosminę kapsulę, numes į Kalifornijos įlanką, o tada pabandyk iš ten iššliaužti ir įsikūnyti. Taigi tetanai klajokliai slankioja po visą pasaulį ir ieško, prie ko prisisiurbti. O scientologai moko, kaip po mirties išvengti Veneros, išeiti į atvirą kosmosą ir ten jau savarankiškai rinktis, į ką įsikūnyti[28].

Kaip matote, visa tai yra supopuliarinta ir vulgarizuota senovinių gnostikų teorijų versija, tų teorijų adeptai taip pat mokydavosi įvairių užkeikimų, kurie neva padėdavo jiems išvengti planetinių dvasių spąstų ir išeiti į atvirą kosmosą.

Tačiau pažinimo viršūnė – tai aštuntasis Veikiančiųjų Tetanų lygmuo, kuris yra neįtikėtinai paslaptingas. Jis perteikiamas tik scientologų laive, kuris vadinasi „Laisvieji vėjai“ („Free Winds“), ir kainuoja nepaprastai brangiai. Dabar tapo žinomas vienas iš dokumentų, kuriuos duoda perskaityti šiuose kursuose. Jis buvo parašytas 1980 metais ir neseniai paskelbtas Internete.

Habardas rašo:

„Tuo metu, kai jūs visa tai perskaitysite, aš nebebūsiu savo kūne ir asmenyje, kurį jūs pažinojote kaip Roną. Šis asmuo ir toliau gyvena daugelio žmonių širdyse bei mintyse – tiek visos planetos mokymo įstaigose, tiek administraciniuose centruose – ir po kelerių metų įkvėps visuotinį scientologų bei tiesos mylėtojų atėjimą. Tai, kas rašoma toliau, yra istorija, nuslėpta dėl priežasčių, kurios taps akivaizdžios. Iki šiol nebuvo pakankamo Veikiančiųjų Tetanų skaičiaus, kad būtų galima ką nors padaryti. Šis laikas atėjo dabar. Tai negraži ir nemaloni istorija, tačiau aš tikiu, kad jūs, pasiekę aštuntąjį Veikiančiųjų Tetanų kursų lygmenį, esate pasirengę ją išklausyti. Jūs, be abejo, per keletą metų išgirdote duomenų, slepiamų už nutylėjimo širmos, fragmentų, kuriuose kalbama apie mano misiją čia, Žemėje, tačiau kol kas istorija nebuvo nei parašyta, nei išsamiai papasakota dėl pavojų, kurie visada grėsė organizacijai. Tik dabar aš jaučiu, kad situacija yra pakankamai nepavojinga ir galima paskelbti informaciją, be to, sparčiai artėja tas laikas, kai jau nebebūsiu materialiajame kūne.“

Toliau Habardas iškoneveikia Kristų kaip istorinę asmenybę, vartodamas žodžius, kurių cituoti tiesiog neįmanoma. Tačiau svarbiausia – ne tai. Pasirodo, Kristus vis dėlto nėra melaginga idėja, ir Habardas tikėjo, kad Jis egzistavo.

Praleisime įvairius fantasmagoriškus kliedesius. Štai ką Habardas rašo toliau:

„Be abejo, jūs esate susipažinę su Biblijos knyga, vadinama Apokalipse, kurioje pranašaujami įvairūs įvykiai, taip pat yra minimas trumpas laikotarpis, kai karaliaus nuožmus Kristaus priešininkas, vadinamas Antikristu, o jo nuomonė darys visiems poveikį. Visa tai aprašyta taip, kad skaitinys būtų fantastiškas, intriguojantis, tačiau jame esama ir tiesos: šis Antikristas atstovauja Liuciferio (pažodžiui: „nešančio šviesą“ arba „pernešančio šviesą“) jėgoms, o Liuciferis yra mistinis galaktinės konfederacijos švietimo jėgų atstovas. Galima sakyti, kad mano misija yra įgyvendinti Biblijos pranašystes per šį trumpą Antikristo valdymo laikotarpį. Per šį laikotarpį egzistuoja menka galimybė sugriauti visą scenarijų, o tai užkirstų kelią masiniam markabianiečių išsilaipinimui, tai yra Antrajam atėjimui.“

Visa tai parašyta miglota ir skurdžia scientologų naujakalbe, tačiau prasmė aiški: Habardas skelbia save Antikristu ir kalba apie tai, kad scientologų atėjimas į valdžią padės užkirsti kelią Antrajam atėjimui.

„Antrasis atėjimas sugalvotas kaip vienas iš daugelio dalykų, siekiant paleisti greitą destruktyvių įvykių grandinę. Aš greitai paliksiu šį pasaulį tam, kad sugrįžčiau ir užbaigčiau savo misiją kaip kitas asmuo, nors ir noriu sugrįžti pailsėti į vieną tolimą žvaigždę vienoje tolimoje galaktikoje. Tai yra būtina užduoties realizavimui... Kelias tęsiasi. Vėl kartoju: eikite juo kruopščiai ir iki galo, kadangi tai yra jūsų bilietas į žvaigždes. Ronas Habardas, įkūrėjas.“

Tai – ketvirtas ir galutinis atsakymas apie scientologijos ir krikščionybės santykius[29].