„Naujojo amžiaus“ judėjimas (I)

„Njueidžerių“ susirinkimas Bosnijoje 2007 m

 

Pati situacija šiuolaikiniame pasaulyje ir jos dvasiniai, socialiniai bei techniniai aspektai skatina atsisakyti krikščionybės ir įsitvirtinti „Naujojo amžiaus“ sąmonei. Dar neseniai okultizmo sferoje viešpatavo ezoterizmas. Šiandien okultizmas yra egzoteriškas – jis atviras visiems. Netgi labiausiai odioziniai „Motinos Žemės išvalymo“ projektai nėra ypatingai slepiami. Mes esame visą pasaulį persmelkiančio „sąmokslo“ liudininkai. Tai Vandenio sąmokslas.

 

Viačeslav Alekseev, Andrej Grigorjev, Antikristo religija[1].

 

1. Naujos religijos senos idėjos

„New Age“ (tar. Nju eidž) – angliškas terminas, kuris būna verčiamas įvairiai („Naujasis laikas“, „Naujasis amžius“), tačiau, man rodos, tiksliausias vertimas būtų „Naujoji era“[2]. Tai pati žinomiausia Vakaruose (o dabar jau ir Rytuose) ir plačiausiai reklamuojama šiuolaikinė religija. Iš karto pažymėsime, kad neegzistuoja vieninga sekta, kuri vadintųsi „Naujasis amžius“ (NA); sektai visada būdinga tiksliai organizuota struktūra, o „Naujasis amžius“ – tai plačios apimties reiškinys, amorfiškas, apimantis daug sektų ir organizacijų. Maža to, žmogus gali pritarti daugumai NA idėjų, tačiau kartu nepriklausyti nė vienai iš organizacijų.

Tiesą sakant, terminas „Naujasis amžius“ turi dvi reikšmes. Siauresne prasme – tai plačiai paplitęs okultinis neopagoniškas sąjūdis, pagrįstas tam tikra gana laisvai suformuluota ideologine baze, kuri susiformavo antrojoje XX a. septinto dešimtmečio pusėje Kalifornijoje. Tačiau galima kalbėti apie NA ir platesne prasme, kaip apie sociokultūrinį fenomeną – šiuolaikinės postkrikščioniškos civilizacijos ideologinį pagrindą. Šia, antrąja prasme, praktiškai visos sektos, apie kurias pasakojama mūsų knygoje, priklauso šiai paradigmai, organiškai inkorporuoja vieną ar kitą (arba iš karto kelias) jos idėjas ir todėl gali būti laikomos jos sudėtinėmis dalimis. Todėl pokalbį apie NA mes ir nukėlėme pabaigai, padarydami išvadas iš visko, kas pasakyta anksčiau.

Pateikti nors kiek tikslų „Naujojo amžiaus“ apibūdinimą pirmąja prasme yra gana sunku. Galima jį pavadinti skirtingų spiritistinių ir okultinių grupių, kultų mokyklų bei mokymų konglomeratu. Pats pavadinimas gali suklaidinti, nes religinė NA mokymo esmė faktiškai nėra nauja, visa tai – senos apsamanojusios idėjos ir senos, kandžių suėstos, teorijos.

Stambių, griežtai organizuotų sektų, neabejotinai priklausančių šio judėjimo idėjinei sferai (pavyzdžiui, munistų ir scientologų), nariai patys niekada nepasakys, kad jie jam priklauso. Jeigu žmogus paskelbia apie priklausymą NA judėjimui, greičiausiai jis turės omeny judėjimą ta siaurąja prasme, apie kurią kalbėjome anksčiau: neopagonišką okultizmą. Tokie žmonės paprastai kalba, kad „Naujosios eros“ judėjimas – tai milžiniškas potencialas, padedantis siekti pasaulio harmonijos, gerinti visuomenę, pasiekti žmogiškąją laimę, savirealizaciją ir puoselėti vidinį pasaulį. Vienas iš pačių populiariausių NA autorių yra Dž. Lavlokas (James E. Lovelock) – Gėjos (Gaia), Žemės-Motinos koncepcijos autorius – rašo apie neišvengiamą krikščionybės „vyriško agresyvaus religingumo“ žūtį ir jos pakeitimą „Naujojo amžiaus“ sąmonės „moterišku taikingu religingumu“. „Naujojo amžiaus“ pasekėjų nuomone, jis pasirodys galįs ne tik suvienyti žmoniją, bet ir užtikrinti jos harmoniją su gamta.

Taigi pirmasis ir pagrindinis „Naujosios eros“ judėjimo bruožas yra tikėjimas, kad šiuolaikinė žmonija gyvena laikotarpiu, kai žemė žengia į naują erą. Iki šiol mes gyvenome Žuvies eroje, astrologiniame Žuvies ženkle. Žuvis, primena mums njueidžeriai, – tai krikščionybės simbolis. Tačiau dabar žuvų viešpatavimas baigiasi ir ateina Vandenio era, kai viskas bus nauja ir kitaip. Žuvies era buvo skysta ir vandeninga, o Vandenio era bus ryški ir švytinti. Kada būtent prasidės Vandenio era, niekas tiksliai pasakyti negali, tiksliau, vieni kalba viena, kiti – kita, tačiau vieningos nuomonės nėra net tarp pačių „Naujojo amžiaus“ pasekėjų. Dauguma iš jų tapatina naujosios eros pradžią maždaug su naujojo tūkstantmečio pradžia. Tačiau, antra vertus, tarp labiau „moksliškai orientuotų“ „Naujosios eros“ narių labiausiai paplitusi nuomonė, kad žvaigždžių era trunka maždaug 2200 metų. Pagal šį skaičiavimą, mes Vandenio eros nesulauksime, jeigu „Žuvys“, žinoma, neprasidėjo anksčiau, dar prieš Kristaus gimimą. Galiausiai, daugelis aktyvių judėjimo dalyvių, pavyzdžiui, garsi amerikiečių aktorė Širli Meklein (Shirley MacLaine), kuri yra NA pranašė, mano, kad Vandenio era – humanizmo, brolystės ir okultizmo era – jau prasidėjo.

Socialinėse „Naujojo amžiaus“ pasekėjų fantazijose galima aptikti daugelį analogijų su komunistine utopija. „Naujojo amžiaus“ pasekėjo Metju Fokso (Matthew Fox) „Globalinės civilizacijos manifestas“ nevalingai sukelia asociacijas su „Komunistų partijos manifestu“. Njueidžeriai, kaip ir marksistai, sieja rojaus įsiviešpatavimą planetoje su revoliucija, bet tik dvasinėje sferoje, ir aiškina ją kaip savotišką proveržį ir šuolį iš būtinybės karalystės į laisvės karalystę. Marksistams istorijos vienetas yra visuomeninė ekonominė formacija, „Naujojo amžiaus“ pasekėjams – epocha, arba era. Kaip moko marksistai, formacijos sąjūdį sąlygoja nekintantys istorijos dėsniai, njueidžeriai taip pat mano, kad Vandenio epocha turi pakeisti Žuvų epochą pagal objektyvius astrologinius dėsnius. Njueidžeriams ji ir yra tam tikra galutinė žmonijos būsena – absoliučios laimės karalystė, kurioje visos materialinės ir dvasinės problemos bus galutinai išspręstos.

Dėl „Naujosios eros“ sukūrimo njueidžeriai, kaip ir marksistai, yra pasirengę sugriauti „senojo pasaulio“ likučius. Visai neatsitiktinai dauguma okultistų – NA judėjimo pirmtakų ir ideologų – savo laikais draugiškai sveikino bolševikų atėjimą į valdžią Rusijoje. Knygoje „Naujosios epochos pasaulėžiūros pagrindai“ J. Rerich mokinys A. Klizovskis rašė:

„Į atgyvenusios civilizacijos pakeitimą nauja reikia žiūrėti kaip į normalų reiškinį, kylantį iš pagrindinių evoliucijos dėsnių... Žinoma, tokios permainos nevyksta neskausmingai ir sukelia žmonijai kančių, tačiau pagrindinė kančių priežastis visgi yra ne pati permaina, kuri yra neišvengiama, o evoliucijos dėsnių nežinojimas.“[3]

Pakankamai įdomus yra ir „Mahatmų kreipimosi“, kurį N. Rerichas atvežė bolševikams, tekstas:

„Himalajuose mes žinome apie tai, ką Jūs darote. Jūs pašalinote bažnyčią, kuri tapo melo ir prietarų skleidėja. Jūs sunaikinote buržuaziją, kuri tapo klaidingų įsitikinimų platintoja. Jūs sugriovėte auklėjimo kalėjimą. Jūs sunaikinote veidmainystės šeimą. Jūs sudeginote vergų armiją. Jūs sunaikinote pasipelnymo vorus. Jūs uždarėte naktinių landynių vartus. Jūs išvadavote žemę nuo pinigingų išdavikų. Jūs pripažinote, kad religija yra visa apimančios materijos mokymas. Jūs pripažinote asmeninės nuosavybės niekingumą. Jūs atspėjote bendruomenės evoliuciją. Jūs nurodėte pažinimo paskirtį. Jūs nusilenkėte prieš grožį. Jūs atnešėte vaikams visą kosmoso galybę. Jūs atidarėte rūmų langus. Jūs pamatėte, kad būtina nedelsiant statyti Bendrosios gerovės namus! Mes sustabdėme sukilimą Indijoje, kuomet jis buvo per ankstyvas, taip pat mes pripažinome Jūsų judėjimo savalaikiškumą ir siunčiame Jums visą savo pagalbą, patvirtindami Azijos Susivienijimą! Žinome, kad daugelis statybų įvyks 28-31-36 metais. Sveikinimai Jums, ieškantiems Bendrosios gerovės!“

Rerichas tų pačių mahatmų vardu taip pat perdavė Čičerinui indą su indams šventa Himalajų žeme „mūsų brolio mahatmos Lenino kapui“.“[4]

O štai ką rašo „mahatma Rerichas“ savo knygoje „Altajus – Himalajai“ apie Tamerlaną, kurį jis vertina kaip pažangos įrankį:

„Ar nebuvo Tamerlanas didysis dezinfektorius? Jis sugriovė daugybę miestų. Mes žinome, ką reiškia moliniai miesteliai, kuriuose pilna visokio užkrato. Štai mes pravažiavome dvylika miestų. Ką galima su jais padaryti? Liaudies gerovės vardan juos reikia sudeginti ir greta suplanuoti naujas gyvenvietes. Kol baigia pūti senosios gyvenvietės, žmones sunku priversti pasidomėti naujomis vietomis.“[5]

Šis tvirtinimas būdingas, atsižvelgiant į „globalinį valymą“, kurį planuoja atlikti pliuralistiškai ir tolerantiškai nusiteikę njueidžeriai. Šis globalinis valymas vyks visą „naujosios eros“ įtvirtinimo laikotarpį; jos metu žus ne tik sąmoningi naujojo režimo priešininkai, bet ir visi tie, kurie yra tolimi NA sąmonei. Kontaktuotoja su dvasiomis Ala Ter-Akopian rašo: „Vėžinės ląstelės – žmonės... kosminės šiukšlės, dvasios tų, kurie pasiekė savo vystymosi aklavietę ir nerealizavo savo vidinių galimybių, bus sunaikintos“[6].

NA pranašai, kalbėdami apie „Motinos Žemės išvalymo“ planus, nuramina savo klausytojus ir skaitytojus tuo, kad „faktiškai mirties nėra“ ir todėl sunaikintieji, įsitvirtinant „naujajai erai“, vėl grįš į žemę pagal sielų reinkarnacijos dėsnį. Taip yra pateisinamos būsimos žmogžudystės. Tačiau NA idėjos pateisina ir žmogžudystes, vykstančias jau šiandien. Pavyzdžiui, viena iš „kosminių dvasių“ praneša, kad abortai yra visai leistini, jeigu tėvai užsiėmę savo dvasiniu tobulėjimu. Gyvenimas nėra kas nors nepakartojamo, ir vaiko siela puikiausiai gali palaukti kito įsikūnijimo. Maža to, kaip pastebi ta pati dvasia, abortas apskritai nėra žmogžudystė, nes vaiko siela iš anksto žino, kad tėvai darys abortą, ir tiesiog neįsikūnija į tokį embrioną[7].

 

2. „Slaptosios žinios“ visiems

Atidžiai tyrinėjant visus judėjimus bei sektas, apie kurias buvo kalbama šioje knygoje, galima pastebėti, kad naujosios eros laukimas yra labai stiprus praktiškai kiekvienoje iš jų, taip pat beveik kiekvienoje esama okultizmo elementų. Pavyzdžiui, pas mormonus Džozefas Smitas (Joseph Smith), kuris buvo giliai įsitraukęs į spiritizmą ir dažnai bendraudavo su kažkokiomis dvasinėmis būtybėmis (tai yra labai būdinga NA), paskelbė apie „naujojo apreiškimo“ eros pradžią. „Dievo vaikai“ („Šeima“) kalba apie tai, kad netrukus prasidės naujoji era; munistai kalba apie žmonijos pasikeitimą ir apie tai, kad prasidės „dvasingoji Naujoji Era“ bei Dievo Karalystė žemėje, kad joje pasirodys naujasis žmogus; krišnaistai keliauja po įvairias planetas, o scientologai svajoja apie naująją, „išvalytą“ žmoniją ir laukia naujosios eros „išvalytoje“ planetoje[8]. Netgi labiausiai iš mūsų išnagrinėtų sektų okultizmo paveikta „Kristaus bažnyčia“ kalba apie naujos epochos artėjimą, kurią galima priartinti evangelizuojant visus Žemės gyventojus per vienos kartos gyvenimą.

Taigi NA elementų esama kiekviename iš šių judėjimų. Tai pačiai grupei priklauso ir Rusijos judėjimai: „Baltoji brolija“, BC, Visariono ir Ivanovo sektos, jau nekalbant apie kitas, mažiau žinomas grupes. Visos jos yra įsitikinusios, kad prasidėjus naujajai erai pasirodys ir naujasis žmogus – ar tai būtų Ivanovo naujasis „autotropinis“ žmogus, ar Visariono žmogus, kurio genotipas pasikeis ir kuris bus prisitaikęs gyventi naujojoje eroje. Pažymėtina, kad nors Rusija dar nebuvo atvira Vakarų įtakai, NA judėjimas vis tiek prasiskverbdavo pro geležinę uždangą astrologijos, „rytietiškos išminties“, „fentezi“ (Fantasy) stiliaus literatūros ir pan. pavidalu. Todėl kai sienos atsidarė ir visa tai ėmė plūsti į Rusiją didžiuliu srautu, žmonės pradėjo godžiai gerti jau šiek tiek pažįstamą gėralą. Būtina pažymėti ir tai, kad polinkį į okultizmą jau seniai ruošė ateizmas, nes, kaip teisingai pasakė Čestertonas (G. K. Chesterton), kai žmonės nustoja tikėti Dievu, jie pradeda tikėti viskuo. Orientyrų kaita yra gana būdinga buvusiam oficialiam ateizmo šaukliui – žurnalui „Mokslas ir religija“, kuris dabar tapo vienu pagrindinių okultizmo ruporų. Prisiminkime ir tai, kad dabartinis sektų gynėjų klanas (pavyzdžiui, S. Ivanenko, N. Gordijenko arba J. Balaguškinas) beveik visas kilęs iš profesionalių „antireligininkų“ – „mokslinio“ ateizmo propagandistų.

NA idėjas ir paradigmas šiandien pompastiškai priima visi Rusijos gyventojai; tai tie vaizdiniai, kuriais jie mąsto, ta kalba, kuria jie kalba. Todėl visoms minėtoms šioje knygoje sektoms taip lengva dirbti Rusijoje. „Aura“, „trečioji akis“, „energetika“, „kosminė energija“, „reinkarnacija“, „ekstrasensorika“, „čakros“ ir „mantros“, „donorai ir vampyrai“ – visa tai buvo paleista į plačią apyvartą NA dėka. Nuo šito tiesiog neįmanoma pabėgti: kiekvienas žmogus kaip apie kažką savaime suprantamo kalba apie energetiką ir energetinius vampyrus, o kai koks nors politinis veikėjas mėgina ką nors pasakyti dvasinėmis temomis, tai dažniausiai jis vėlgi pasisako „Naujojo amžiaus“ stiliumi. Net kai posovietinis žmogus nori pagirti bažnyčią, jis negali sugalvoti nieko originalesnio, kaip tarti: „Bažnyčiose yra gera energetika.“ Jeigu stebėtume NA iš išorės, tai viskas daro netvarkingo ir nesistemingo įvairių idėjų konglomerato įspūdį, tačiau atidžiau patyrinėjus šį sąjūdį, išryškėja stebinanti jame vykstančių dalykų vienovė, leidžianti njueidžeriams lengvai atskirti „savus“ nuo „svetimų“. Tai nėra tarsi kokia sąmoningai sukurta, apgalvota ir suklasifikuota sistema, tačiau organizacijos viduje yra pakankamai griežtas vieningas skeletas, ant kurio užmaunami vis nauji elementai. Šią vienovę užtikrina ne tiek požiūrių bendrumas, kiek ypatingas mistiškas santykis su gyvenimu, kuris palaikomas kontaktų su antgamtiniu pasauliu.

„Naujojo amžiaus“ sąmonę galima palyginti su okultinės subkultūros branduoliu, aplink kurį, priklausomai nuo naudojamų idėjų skaičiaus, koncentruojasi pačios įvairiausios okultinės grupės. Tai savotiškas ekumeninio judėjimo okultinėje sferoje analogas. Njueidžeriai yra linkę vadovautis principu „kas ne prieš mus, tas su mumis“, ir netgi tie, kurie pritaria toli gražu ne visoms... [jų] idėjoms, jų yra traktuojami kaip bendraminčiai. Susižavėjimas globalumo dvasia leidžia jiems priskirti prie „savųjų“, pavyzdžiui, noosferos pranašus Tejarą de Šardeną (Teilhard de Chardin) ir V. I. Vernadskį, nepaisant to, kad V. I. Vernadskis apskritai suprato noosferą materialistiškai.“[9]

Njueidžeriai mano, kad jų pasaulėžiūra sintezuoja visą pasaulio religinę patirtį. Tačiau iš tikrųjų tai yra ne daugiau kaip mechaniškas supaprastintų idėjų ir ritualų, pasiskolintų iš įvairių religijų ir filosofinių sistemų, sujungimas. Okultinės XX a. pradžios sistemos, pavyzdžiui, J. Blavatskajos teosofija arba Štainerio (Rudolf Steiner) antroposofija, nors ir būdamos eklektiškos, vis dar liko sistemomis, jų autoriai mėgino nors kažkaip sunerti iš visur ištraukytus siūlelius į vieną ryškiaspalvį ir kiek kreivą kilimėlį. NA sąmonė šia prasme yra dar vienas žingsnis kelyje į nesistemingumą, į entropiją, kuri čia paverčiama beveik principu.

Idėjos, sudarančios „Naujojo amžiaus“ sąmonės pagrindą, visiškai atskiria jį nuo krikščionybės, tačiau tuo pat metu paverčia jį patogiu įrankiu, padedančiu suvienyti visas kitas religijas. Jeigu asmeninis Dievas gali būti tiktai vieno mokymo šaltinis, tai beasmenė mistinė dvasia gali įsikūnyti bet kokiame pavidale. Beasmenės dievybės idėja leidžia vertinti visas religijas kaip įvairius kelius, vedančius į vieną ir tą pačią mistinę tiesą. Štai ką rašo amerikiečių krikščionių rašytojas:

„Mes matome, kaip pradeda ryškėti naujos, iš esmės okultinės, pasaulinės religijos kontūrai. Ją sudarys krikščionybės, judaizmo ir, galbūt, islamo elementai, tačiau jos pagrindas bus rytietiškasis misticizmas. Šios naujos pasaulinės religijos atsiradimą paliudys daugelis aiškių ženklų.“[10]

Tai reiškia, kad jeigu egzistuoja krikščioniškasis pasaulis, krikščioniškoji religija, krikščioniškoji civilizacija, tai galima kalbėti ir apie vieningos okultinės religijos, kuri yra labai priešiška krikščionybės atžvilgiu, egzistavimą, o joje, nepaisant išorinio nesistemingumo, yra kur kas daugiau vidinės vienybės, tam tikro vidinio solidarumo, negu krikščioniškajame pasaulyje. [...]

 

3. „Naujojo amžiaus“ šaknys: spiritizmas, teosofija, narkotikų kultūra

Kokios yra NA medžio šaknys? Pirmoji iš jų – tai spiritizmas, kuris savaime nėra nieko naujo. Jis egzistuoja nuo senų laikų ir būdingas pačioms primityviausioms religijoms. Spiritizmas – tai tikėjimas, kad mes galime užmegzti kontaktą su dvasių apgyvendintu anapusiniu pasauliu ir tam tikru būdu priversti šias dvasias su mumis bendrauti. Yra žinoma, kad XIX a. viduryje spiritizmas buvo labai populiarus JAV ir Europoje. Žmonės sukdavo lėkštes, stalus, klausydavosi įvairių stuksenimų – tokiais juokeliais užsiiminėjo net aukštuomenė. Amerikoje labai įžymios buvo seserys Foks (Kate, Margaretta Fox). Jos gyveno name su vaiduokliais, girdėdavo stuksenimą į sienas ir atpažindavo stuksenusiame kažkokio Čarlzo Rousno (Charles B. Rosna), kuris prieš tai gyveno jų name, dvasią. Kažkada seniai jį užmušė, tačiau jis nenorėjo palikti savo gimtųjų namų ir beldėsi į sieną, reikalaudamas bendrauti. Seserys Foks pagerbė senuką, kas galiausiai joms pelnė didžiulį populiarumą. Piligrimai ėjo pas jas pulkais: dvasia išstuksendavo jiems atsakymus į pačius aktualiausius klausimus. Netrukus seserys išmoko išsikviesti ir kitas dvasias. Po dvejų metų jomis taip susidomėjo, kad žymaus cirko savininkas Barnumas pakvietė jas pas save į cirko programą, kur jos ir pasirodydavo su savo pritrenkiančiu numeriu – atsakymais į klausimus, užduodamus dvasioms.

Rusijos visuomenėje spiritizmas pasiekė populiarumo apogėjų „sidabrinio amžiaus“ metu. Atsivertus bet kurią to meto knygą, galima įsitikinti, kad susidomėjimas buvo visuotinis. Kaip žinome, niekuo geru visa tai nesibaigė.

Antroji „Naujojo amžiaus“ šaknis – teosofija, kurią sukūrė išeivė iš Rusijos Jelena Petrovna Blavatskaja. Šis reiškinys yra platesnio masto, jis apjungia spiritizmo, hipnotizmo, gnosticizmo, rytietiškų ir egiptietiškų mitų, okultinių pratimų bei metodų, astrologijos ir ezoterinės antropologijos elementus, taip pat Rytų religijų nuotrupas. Visa tai Jelena Petrovna apjungė savo galvoje ir pateikė viešumai. Jelena Petrovna Gan gimė 1831 m. Rusijoje. Kai jai dar nebuvo nė 20 metų, ją išleido už senyvo generolo Blavatskio, tačiau po dviejų mėnesių jinai jį paliko ir nuo to laiko gyveno viena. Daugiausiai keliavo po Europos šalis ir po Indiją, studijavo įvairias religines filosofijas ir pati pradėjo bendrauti su dvasiomis, ypatingai išskirdama iš jų vieną, kuri ją vesdavo ir kurią ji vadino „karaliumi Joanu“. Blavatskaja buvo nepaprastai stora ir garsėjo savo baisiu plūdimusi.

1875 m. kartu su amerikiečių pulkininku Olkotu (Henry Steel Olcott) ji įkūrė Teosofų draugiją Niujorke, kurios lyderė buvo iki pat savo mirties 1891 m. Blavatskajos mokyme „naujoji epocha“ buvo siejama su šeštosios rasės, kuri turės išlavėjusią okultinę sąmonę, gimimu (mes – penktoji rasė). Blavatskajos apskaičiavimais, „naujoji era“ prasidės tik po 25 tūkstančių metų. Tačiau netrukus „naujosios eros“ pradžios terminai buvo gerokai sutrumpinti. Poros Blavatskaja – Olkotas įpėdiniai buvo kita pora: Eni Bezan (Annie Besant) – Čarlzas Lydbyteris (Charles Leadbeater) (platoniškas Bezan draugas, buvęs anglikonų dvasininkas, kuris buvo žinomas savo fanatišku homoseksualizmu – netgi atsitiktinis prisilietimas prie moters jam buvo nepakeliamas). Kartu su Bezan jis sudarė keistą porą. Būtent jie nusprendė, kad pasaulis jau pakankamai subrendo „naujajai erai“, ir parengė „Išganytojo“ apsireiškimo koncepciją: budistų laukiamo Budos Maitrėjos (Maitreya) pasirodymo ir antrojo Kristaus atėjimo mišinį. Kartą Indijoje Bezan ir Lydbyteris pasiėmė auklėti berniuką, vardu Džidu Krišnamurti (Jiddu Krishnamurti), kurį ir paskelbė būsimuoju Maitrėja arba Mesiju – antrąkart atėjusiu Kristumi. Berniuko tėvas, indas tarnautojas, labai išsigando, kai sužinojo, kad berniukas pateko pas Lydbyterį. Tiesa, kai Krišnamurtis tapo suaugęs, jis atsisakė savo Maitrėjos rolės, ir tai sukėlė sąmyšį. Vėliau, netapęs pasaulio gelbėtoju, jis tapo žymiu mokytoju ezoteriku, sukūrusiu savo „mokyklą“.

Elis Beili (Alice A. Bailey), kuri XX a. pradžioje pradėjo vadovauti vienai iš teosofinių grupių, pranašavo, kad „naujoji era“ prasidės dvidešimtojo amžiaus pabaigoje. Nikolajui ir Jelenai Rerichams buvo nesvetima „naujosios epochos“ bei jos įkūrėjo Budos Maitrėjos idėja ir jie dar labiau priartino jos pradžią: pagal jų pranašystes, naujoji epocha turėjo prasidėti 1936 m. Rerichai visada buvo žinomi dėl savo ypatingo, gana specifinio įžvalgumo: Rusijoje tais metais tikrai prasidėjo nauja ir pakankamai baisi epocha.

Užbėgdami už akių, pažymėsime, kad dvasinės visuomenės transformacijos idėja tapo ištiso judėjimo – jaunimo kontrkultūros – pagrindu. XX a. viduryje Elis Beili pasekėjai atlikinėjo kolektyvines meditacijas, siekdami priartinti „naujosios eros“ pradžią. Šiandien njueidžeriai dažnai griebiasi tokio pobūdžio meditacijų. Viena iš jų, pavyzdžiui, buvo atlikta 1986 m. gruodžio 31 dieną – tą dieną, kai, pasak Džono Praiso (John Price) pranašystės, turėjo prasidėti „naujoji era“ (kaip vėliau buvo paaiškinta, „Išganytojo“ atėjimui sutrukdė konservatyvūs krikščionys, kurie jam dvasiškai pasipriešino). Kai kurių njueidžerių manymu, „naujoji era“ užgims tada, kai žmonių, persiėmusių šia ideologija ir medituojančių apie „Išganytojo“ atėjimą, skaičius pasieks tam tikrą kritinę masę.

Taigi teosofija yra dabartinio NA judėjimo pirmtakė. Gana primityvus vakarietiško okultizmo ir rytietiškų sistemų derinys taip pat yra būdingas NA bruožas. Blavatskaja – vienas iš NA kertinių stulpų, jos neginčijamas autoritetas ir mokytoja. Rusijoje (ir ne tik Rusijoje) šis bruožas perleidžiamas per papildomą NA elementą – Rerichų „gyvąją etiką“ ir Agni jogą.

Blavatskajos „Slaptosios doktrinos“ dėka tapo plačiai žinomas mitas apie mahatmų – aukščiausioje hierarchijos pakopoje esančių dvasių (arba paslaptingų būtybių), kurios slapta nukreipia žmonijos istoriją – egzistavimą. Vėliau ši idėja figūravo pačių įvairiausių okultinių bendruomenių mokymuose, pradedant Rerichų pasekėjais ir baigiant satanistų grupėmis bei juodosios magijos būreliais. Artimų paralelių esama tarp teosofijos ir scientologijos: tai kosminiai elementai ir, žinoma, scientologų VT (Veikiančiojo Tetano) sąvoka. „Veikiantysis Tetanas“ – tai praktiškai tas pats, kaip teosofinio judėjimo adeptas, tai yra tas, kuris įgavo valdžią, galią ir apsivalymą, leidžiantį jam numirti fiziniame kūne ir gyventi sąmoningą gyvenimą astraliniame kūne.

Okultinės žinios traukia žmogų tuo, kad žada išaukštinti jį iki Dievo būsenos. Vienas žymiausių NA pranašų Deividas Spengleris (David Spangler) rašo: „Jeigu krikščionys reikalauja atgailos, kentėjimo, savęs išsižadėjimo, tai „Naujojo amžiaus“ pasekėjai – pertekliaus, meilės, individualios ir kolektyvinės gerovės pakilimo“[11]. Išlaisvindamas savo slaptąsias psichines galias, žmogus išaukština save. Tačiau pereinant į aukštesnius sąmonės lygius, jo vystymosi programa radikaliai keičiasi: jis patiria susiliejimą su beasmene „kosmine sąmone“, kurioje išnyksta savojo „aš“ jutimo ribos. Dėl savo intensyvumo ir gelmės mistinis nušvitimas paverčia savosios asmenybės išsižadėjimą geidžiamu ir lengvu dalyku. Nuo šio momento žmogus pradeda vertinti savąjį „ego“ jau kaip kliūtį, trukdančią jam susilieti su beasmene kosmine sąmone. Todėl po sugrįžimo iš „kosminės sąmonės“ būsenos žmogus paprastai išpučia savo „aš“ iki kosminių mastelių. Pavyzdžiui, Džonas Lilis (John Lilly) laiko save žmogumi, pasiekusiu „aukščiausias sąmonės būsenas... ir grįžusiu iš ten su ataskaita“[12].

Dažnai šis savęs vertinimas perauga į liguistą didybės maniją. Pavyzdžiui, Kijevo gyventojas D. V. Kandyba, išgyvenęs gilų transą, pradėjo vertinti šį įvykį kaip didžiausią apreiškimą planetos istorijoje. Jo manymu, dvasinės Jėzaus, Budos, Krišnos, Zaratustros būsenos yra ne daugiau kaip vienintelės ir didžios Kandybos Sąmonės (sutrumpintai KS) pavieniai atvejai[13].

Galiausiai, trečioji NA šaknis – tai XX a. septintojo dešimtmečio narkotinė jaunimo kontrkultūra ir įvairūs „sąmonės praplėtimo“ eksperimentai, atliekami pasitelkiant hašišą, LSD, meskaliną ir haliucinogeninius grybus, kuriuos vykdė tokie jaunimo stabai kaip Ričardas Alpertas (Richard Alpert) (vėliau Ram Dasas (Ram Dass)), Timotis Liris (Timothy Leary), Oldosas Hakslis (Aldous Huxley), Džonas Lilis ir kiti prestižiškiausiuose JAV universitetuose. Jų įžymusis raginimas: „Įsijunk, prisitaikyk prie vibracijų ir iškrisk lauk“ („Turn on, tune in and fall out“). Eksperimentuodamas su psichodelinėmis medžiagomis, T. Liris pastebėjo, kad jos pažadina paslėptas mistines psichikos galias. Jis nusprendė paskelbti narkotikų vartojimą sakramentu ir sukurti tuo pagrindu „Psichodelinę bažnyčią“. Tačiau besiskaidant psichodeliniam sąjūdžiui, Liris priėjo išvadą, kad narkotikai nėra efektyvi sąmonės transformacijos priemonė ir ėmė vis labiau linkti į rytietišką misticizmą. Jo artimiausias kolega Ričardas Alpertas, atlikęs piligriminę kelionę į Indijos ašramus, grįžo į tėvynę kaip guru Ram Dasas ir ėmė plačiai propaguoti rytietišką meditacijos techniką. Šios idėjos taip plačiai paplito, kad prasiskverbė net į krikščionybę. Štai ką rašo katalikų vienuolis Ž. M. Dešanė (J.-M. Dechanet) knygoje „Krikščioniška joga“:

„Kai tik jūs atsisėdate tam tikra poza, jaučiate, kaip jūsų kūnas atsipalaiduoja ir jus pripildo visuotinės palaimos jausmas, nepaprastos ramybės būsena... Malda tampa saldybe ir apima visą žmogų. Žmogus yra atsipalaidavęs ir pasirengęs virpėti, prisilietus Šventajai Dvasiai, priimti ir sveikinti tai, kad Viešpats iš savo malonės palaikys mus esant vertais patirti... visiško pasitenkinimo būseną... Ši būsena viršesnė už bet kokį mąstymą.“[14]

NA siūlo visą spektrą tokių supaprastintų „nušvitimo“ metodų; tai primena savotišką dvasinį supermarketą. Štai, pavyzdžiui, ištrauka iš vienos reklaminės brošiūros, paskirtos sahadža jogai, kuri žada, kad paslėptų jėgų prabudimas čia „pasiekiamas be pastangų, kokios nors atgailos ar pasninko, jau nekalbant apie gyvenimą, kupiną savęs išsižadėjimo iš ieškančiojo pusės... Dabar nereikia studijuoti knygų, nereikia mokytis pamokslų, nereikia duoti išmaldos, nereikia įveikti kalnų, nereikia rodyti iniciatyvos. Juk atėjo pasimėgavimo laikas“[15]. Indijos žurnalistė Gita Mechta (Gita Mehta) pavadino tokios rūšies mokytojus „Karma-kolos“ agentais, „tirpaus nušvitimo“ pardavėjais[16]. „Dvasinio supermarketo“ psichologija leidžia atsitiktiniams lankytojams lengvai pereiti nuo vieno susižavėjimo prie kito, žinoma, kol žmogus nepatenka į vieną iš totalitarinių sektų, kurios veikia „Naujojo amžiaus“ prekybos sferoje. Tyrinėtojai pabrėždavo, kad kai kurie njueidžeriai keičia savo mistinių kelionių maršrutus beveik kas savaitę: nuo dzen budizmo iki aikido, paskui piramidologija, po to ribefingas (rebirthing, atgimimas) ir holotropinis kvėpavimas ir pan. O permaininga mada paslaugiai iškelia į pirmą planą vis naują visuotinį njueidžerių pomėgį – tarkim, kristaloterapiją, kuri po susidomėjimo blykstelėjimo taip pat pereis į NA sąmonės periferiją. Neatsitiktinai „Naujojo amžiaus“ pasekėjai savo dvasiniams ir mistiniams išgyvenimams aprašyti naudoja seksualinę terminologiją: „Sąmonė, – pastebi Širli Meklein, – tapo mano nauja erogenine zona“[17], o Ram Dasas rašo: „Jūs tampate ir lingamu (falu), ir joni (vagina), tampate ir tuo, kuris įsiskverbia į Dievą, ir tuo, kuris atsiveria Dievo priėmimui“[18]. Prisiminkime, kokie artimi šiam požiūriui į pasaulį yra erotiniai-mistiniai krišnaitų išgyvenimai, atitinkama sektos „Šeima“ praktika arba Radžnišo komunos.

BUS DAUGIAU

 

[1] Alekseev V., Grigorjev A., Antikristo religija. Novosibirskas, 1997, p. 222.

[2] Vertime į lietuvių kalbą vartosime Lietuvoje labiausiai įprastą terminą „Naujasis amžius“ – vert. past.

[3] Klizovskij A., Naujosios epochos pasaulėžiūros pagrindai. Ryga, 1991, t. 1, p. 27.

[4] Cit. iš: Sidorov V., Viršūnėse. Apsakymai. Maskva, 1988, p. 52.

[5] Rerich N., Altajus – Himalajai. Cit. iš: Aleksejev V., Grigorjev A., Antikristo religija, p. 173.

[6] Ter-Akopian A., Apokalipsės dienų kontaktuotojai. Maskva, 1992, p. 16.

[7] „Kelias į save“, 1992, Nr. 2.

[8] Vieną kartą Habardas pareiškė pakankami aiškiai: „Mes – Naujosios Eros skelbėjai. Scientologija – pasas įžengimui į šiuos naujuosius laikus“ (Cit. iš: Enroth R., The Lure of the Cults. Downers Grove, 1987, p. 37.).

[9] Antikristo religija, p. 160–161.

[10] Swihart P., The Edge of Death. S. I., 1978, p. 39.

[11] Cit. iš: Marrs T., Dark Secrets of the New Age: Satan’s Plan for a One World Religion. Westchester, 1987, p. 196.

[12] Lilly Dž., Ciklono centras. Kijevas, 1993, p. 20.

[13] Žr.: Kandyba D. V., Kandyba V. N., KS terapijos pagrindai. Kijevas, 1989, p. 17.

[14] Dechanet J.-M., Christian Yoga. N. Y., 1960. Cit. iš: Aleksejev V., Grigorjev A., Antikristo religija, p. 47.

[15] Yogi Mahadžan, Pakilimas. Toljatis, 1989, p. 85–86.

[16] Mehta G., Karma-Cola. N. Y., 1979, p. 117.

[17] Cit. iš: Brasil R. (Ed.), Not Necessarily the New Age: Critical Essays. N. Y., 1988, p. 191.

[18] Ram Das, Grūdai malūnui. Kijevas, 1993, p. 238.