„Krišnos sąmonės organizacija“ (II)

4. „Gurukulose“ viešpatavo siaubingas išnaudojimas, žiauriausios bausmės, seksualinė prievarta prieš vaikus

Prabhupada mirė 1977 metais, o metais anksčiau buvo išleistas potvarkis apie tai, kas bus po jo mirties. Buvo paskirta 29 asmenų Valdančioji Komisija (Governing Body Commission – GBC). Bet netrukus senis suprato, kad ji per daug skaitlinga, ir 1977 metais, likus nedaug laiko iki mirties, paskyrė 11 guru-įpėdinių, pasirinkęs juos iš savo mylimiausių ir perspektyviausių mokinių tarpo. Jis liepė jiems pasidalyti pasaulį tarpusavyje. Prabhupada nutarė, kad jie lenktyniaus tarpusavyje pagal atverstų į jų tikėjimą žmonių skaičių ir įsigytų pinigų kiekį, tokiu būdu sąjūdis augs ir plėsis.

Yra išlikęs šio pasaulio pasidalijimo tarp guru-įpėdinių aprašymas – jis labai panašus į Ilfo ir Petrovo romane aprašytą leitenanto Šmidto vaikų, pasidalijusių tarpusavyje Tarybų Sąjungos teritoriją, „Sucharevkos konvenciją“. Pagaliau pasaulis buvo pasidalintas, ir guru-įpėdiniai iškeliavo į užkariautas teritorijas kurti naujojo gyvenimo Krišnos garbei. Įsiviešpatavę jiems paskirtose kunigaikštystėse, guru-įpėdiniai pradėjo kovoti tarpusavyje: jie išvarydavo kitų guru agentus iš savo teritorijos ir nuolatos aiškinosi, kas iš ko pavogė „atsidavusiuosius“, kas su savo sankirtanų komandą įvažiavo į svetimas valdas. Praėjus keliems metams, po daugybės perversmų, iš 11 guru-įpėdinių savo vietose teliko du: kažkas pateko į kalėjimą, kažkas atsėdėjo, bet išėjęs į laisvę, nebegrįžo į judėjimą, kažkas buvo nužudytas, kažkas tebepalaikė ryšius su judėjimu, bet išlėkė iš vadovaujančio posto. Kalbėdami šia tema, krišnaistai karštai įtikinėja, kad TKSO yra krištolinio tyrumo organizacija, tiesiog kai kurie buvę jos nariai apvylė... Nenoromis atmintyje iškyla TSKP, kurioje nebuvo nei vieno nusikaltėlio, – kiekvieną, pažeidusį Baudžiamąjį kodeksą, dar prieš teismą pašalindavo iš partijos, todėl nei vienas komunistų partijos narys nebuvo nuteistas. Lygiai taip pat buvo ir šiuo atveju: areštavus kurį nors iš guru-įpėdinių arba paaiškėjus, kad jo areštas yra neišvengiamas, jis nedelsiant būdavo šalinamas iš Krišnos judėjimo, ir sekta išlikdavo krištolinio tyrumo.

Pasaulis buvo sukrėstas, išaiškėjus daugybei kasdieninio gyvenimo faktų iš „gurukulų“ – mokyklų internatų, į kuriuos tėvai atiduodavo vaikus, kad šie „šalutiniai kūno produktai“ (anot Prabhupados)[1] netrukdytų jiems pažinti Krišnos Sąmonės. Ten būta masinio tyčiojimosi iš vaikų, jų mušimo ir prievartavimo atvejų. Štai berniuko, išaugusio TKSO, laiško citata:

„Bandymas priminti gurukulos košmarus yra didžiausias žiaurumas paauglio atžvilgiu. Aš stengiuosi pamiršti visą siaubą, kurį mes patyrėme Dievo vardu: fizinį mušimą, psichologinį persekiojimą, nuolatinį prievartavimą... Mane išprievartavo tas pats mokytojas, kuris buvo išprievartavęs mano brolį Prancūzijoje, mano sesuo iš motinos pusės Dalase buvo verčiama gerti savo šlapimą, mano patėvis vežiojo gautus iš narkotikų pardavimo pinigus iš Las Vego į Los Andželą. Mano motina buvo priversta ištekėti prieš savo valią. Mano jaunesniojo brolio guru buvo nužudytas pasaulinio sankirtano lyderio. Ir tu nori, kad aš visa tai tęsčiau? Arba gal tiesiog įtrauksi mane į neišvengiamų praradimų sąrašą?.. Iš tikrųjų, nors gal to ir nežinai, tokių kaip aš visame pasaulyje yra tūkstančiai.“[2]

Mylimas Prabhupados mokinys Kirtanananda (tikr. Kytas Hemas (Keith Ham)) tikėjosi vėliau tapti judėjimo lyderiu. Susipykęs su mokytoju, jis atskilo nuo sąjūdžio ir įsikūrė tolimame Vakarų Virdžinijos valstijos regione. Savo įsteigtą koloniją jis pavadino Nju (Naujuoju) Vrindavanu. Jos centre už pinigus, surinktus įvairiais sunkiai įsivaizduojamais būdais (įskaitant neteisėtus), jis pasistatydino didžiulę šventyklą, pavadinęs ją „aukso rūmais“, ir prie jos įsteigė tikrą koncentracijos stovyklą. Jo pasekėjai dirbo šių „aukso rūmų“ statyboje, į kurią buvo investuota neįtikėtinai daug lėšų: buvo naudotas itališkas marmuras, viskas buvo padengiama aukso lakštais, viduje pastatytos pasakiškai brangios statulos. Šventykla tapo turistų, iš kurių plaukė pinigai, lankoma vieta. Tačiau šventyklos gyventojų gyvenimas buvo košmariškas: bendruomenėje buvo praktikuojama siaubinga žmonių eksploatacija, žiauriausios bausmės (net ir žmogžudystės), vaikų seksualinis prievartavimas „gurukulose“. Nepaisant to, Prabhupada susitaikė su Hemu, priėmė jį atgal į judėjimą (kaip gi išleisi iš TKSO tokį gardų kąsnelį!) ir nuolat keldavo jį pavyzdžiu kitiems mokiniams.

Mirus Prabhupadai, Kirtanananda (tuomet jau vadinęs save Maharadžu Bhaktipada Svamiu) tapo vienu iš guru-įpėdinių. Žinoma, nusikaltimų Nju Vrindavane daugėjo. Būta naujų užsakytų žmogžudysčių. Krišnaistas, bandęs juos ištirti, buvo nužudytas šūviu į pakaušį. Jį nužudė gaunantis algą iš Kirtananandos krišnaistas žudikas. Ši informacija pasklido, nors ir gerokai pavėlavus, nusikaltimai buvo išaiškinti, keli asmenys buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos be ankstesnio paleidimo į laisvę teisės. Didesnė nusikaltėlių dalis pabėgo į Indiją ir iki šiol tebesislapsto.

Kirtanananda samdydavo brangiausius advokatus ir kurį laiką jam pavykdavo įrodyti, kad visa tai neva vyko jam nežinant. Jo vis negalėjo nutverti už rankos. Bet kai galų gale tapo aišku, kad jis nebeišsisuks, TKSO vadovybė nusprendė jo atsižadėti ir pašalino iš judėjimo. Kirtanananda vilkino procesą kuo ilgiau, ir tiktai 1996 metais pagaliau atėjo teisingumo triumfas: Kirtanananda buvo nuteistas kalėti 20 metų. Jį įkalinus, jo grupės likučiai vėl prisijungė prie TKSO.

Londono guru-įpėdinis Džejatirta (Jayatirtha, tikr. Džeimsas Imelis (James Immel)) buvo skandalingai pagarsėjęs kirtanomis (šokiais Krišnos garbei), kurias jis šokdavo pavartojęs LSD, ir „skraidymais į kitus pasaulius“. Pagaliau ir jis atskilo nuo sąjūdžio, netgi įsteigė haremą. Jo grupėje taip pat būta žmogžudysčių – bent jau vieną žmogų, grasinusį jį demaskuoti, jis nuskandino ežere. Visa tai pasibaigė tuo, kad vienas jo mokinių įširdęs papjovė jį peiliu, o po to nupjovė lavonui galvą.

Visuose 500 knygos „Beždžionė ant lazdos“ („Monkey on a Stick“) apie Tarptautinę Krišnos Sąmonės Organizaciją puslapiuose pasakojama apie kriminalinius nusikaltimus krišnaistų sąjūdžio istorijoje. Iš šios knygos akivaizdžiai seka, kad tai nėra atsitiktinumas – tai sektos egzistavimo pagrindas. Šie nusikaltimai logiškai išplaukia iš TKSO mokymo bei struktūros, sukurtos patologiško garbėtroškos ir išpuikėlio[3].

Pats guruizmo, t. y. absoliučios dieviškosios valdžios, suteiktos paprastam nuodėmingam žmogui[4], egzistavimas tvirkina jo sielą ir skatina baisų nuopuolį. Prisiminkime Čerčilio žodžius apie tai, kad valdžia tvirkina, o absoliuti valdžia tvirkina absoliučiai. TKSO atveju mes susiduriame būtent su tokiu reiškiniu, kai vakarykščiai nevykėliai ir visuomenės atmatos, įsiutę prieš visą juos atmetusį pasaulį, gavo į rankas absoliučią, niekuo neribojamą valdžią tvarkyti tūkstančių žmonių gyvenimus bei likimus. Žinoma, galiausiai už visus jų nusikaltimus atsako Prabhupada, išaukštinęs juos ir davęs jiems neribotą valdžią.

 

5. Stabus pažadina, išvalo jiems dantis, juos aprengia ir nuprausia – apiplauna pieno, rožių vandens ir karvės šlapimo mišiniu

Taigi krišnaistai tiki vienintelį asmenišką dievą, kurį vadina Aukščiausiuoju, Valdovu, Absoliučiu, Tikruoju, iš kurio kilo visa, kas egzistuoja pasaulyje. Šis dievas turi daugybę vardų, atitinkančių daugelį jo veiksmų. Pagrindinis jos vardas yra Krišna, kurį krišnaistai, nepaisydami jokios etimologijos, aiškina kaip „visų patraukliausią“[5]. Dievas yra amžinas ir nesukurtas, jis turi daugelį aspektų, taip pat dvi energijos rūšis – aukštesniąją (dvasinę) ir žemesniąją (materialiąją), kurios kuria pasaulį ir visus gyvus sutvėrimus.

Krišna apsireiškė ir gyveno žemėje prieš 5 tūkstančius metų. Po to būta 29 naujų jo apsireiškimų – avatarų. Tačiau tiktai pirmasis Krišnos apsireiškimas buvo pilnutinis, visi kiti – daugiau arba mažiau daliniai. Kiekviename naujame apreiškime likdavo vis mažiau procentų tikrojo Krišnos. Prabhupada vadina pirmąjį Krišnos apsireiškimą „Valdančiąja“ pačios dievybės „asmenybe“. Be šio dievo esama daugybės kitų dievybių (minimų tiek induistų literatūroje, tiek kitų religinių sistemų), kurias, pasak Prabhupados, iš principo taip pat galima garbinti. Tačiau jos tėra Krišnos avataros (apsireiškimai), arba pusdieviai, o Krišna – tai dievų dievas, visų kitų dievų priežastis ir kūrėjas. Todėl, pasak Prabhupados, negarbinantys Krišnos yra kvailiai, panašūs į asilus, kiaules ir kitus ne itin simpatiškus gyvulius. Savo apsireiškimuose Krišna neva pasirodydavęs ir kaip budistų, ir kaip krikščionių, ir kaip islamo dievas (! – A. D.). Taigi, krišnaistų nuomone, mūsų Viešpats Jėzus Kristus tebuvo vienas iš tų nepilnų Krišnos apsireiškimų.

Krišnaistai netgi atlieka kalbinę analizę ir įrodinėja, kad žodis „Kristus“ reiškia tą patį, ką ir Krišna[6]. Žinoma, lingvistiniu aspektu toks teiginys yra absurdiškas, nes „Kristus“ yra hebrajų kalbos žodžio „mešiah“ vertimas į graikų kalbą ir reiškia „pateptasis, mesijas“. O „Krišna“ yra sanskrito kalbos žodis, kuris, kaip jau minėjome, reiškia „juodas“, „tamsus“, t. y. „tamsi dvasinė esybė“.

TKSO mokymas neva pagrįstas „Bhagavad-Gita“, kuri yra senovės indų epo dalis. Tačiau iš tikrųjų mūsų pseudokrišnaistai studijuoja ne pačią „Bhagavad-Gitą“, o Prabhupados atliktą jos vertimą į anglų kalbą su komentarais. Šie komentarai yra atskira tema, tačiau rimti mokslininkai indologai pažymi, kad Prabhupados „Bhagavad-Gita, kokia ji yra“ yra ne vertimas, bet visiškai šiuolaikinis (galima sakyti, postmodernistinis) tikrosios „Bhagavad-Gitos“ perpasakojimas, pagražintas Vakarų pop-kultūros ir pop-filosofijos terminais bei koncepcijomis.

Pagal Prabhupados mokymą (beje, išdėstytą daugybės tomų perpasakojime „Šrimad-Bhavagatam“ su plačiausiais komentarais), Krišna mėgsta linksmybes, juokus, pramogas („lilas“ – dieviškuosius žaidimus), jis turi 16108 žmonas, kurių kiekviena turi rūmus, po 10 vaikų ir daugybę vaikaičių. Žodžiu, tai ne dievas, bet žaismingas supermenas. Krišnaistų literatūroje tikrai gausu erotinės simbolikos. Krišnaistai, žinoma, gali apeliuoti į tai, kad ir Biblijoje yra „Giesmių Giesmė“. Tačiau sektoje viskas yra kitaip, nes pasinėręs į erotinius džiaugsmus dievas Krišna yra centrinis jų mokymo epizodas, jis yra visa ko pamatas, apie kurį viskas sukasi, o „Giesmių Giesmė“ tėra viena (ir ne pati svarbiausia) Biblijos knyga. Mūsų tradicijoje niekur nesiūloma traktuoti šią simbolinę knygą paraidžiui.

Jeigu jums teks bendrauti su krišnaistais, pabandykite paklausti jų požiūrio į Kristų. Jie pasakys, kad labai gerbia Kristų – juk jis buvo Krišnos avatara. Tuomet galima paklausti, kas anksčiau atsirado, kas anksčiau įsikūnijo – Krišna ar Kristus? Jie sakys, kad Krišna vaikščiojo žeme ir krėtė savo pokštus prieš 5000 metų, taigi jis įsikūnijo anksčiau. Po to jis vėl ir vėl įsikūnydavo, įskaitant dalinį įsikūnijimą į „didįjį mokytoją Jėzų“. Tuomet pacituokite Išganytojo žodžius: „Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys ir plėšikai“ (Jn 10, 8), ir stebėkite jūsų pašnekovų reakciją.

Sektantai yra mokomi, kad Krišnos žodis yra tas pats, kaip ir pats Krišna. Kadangi yra laikoma, kad „Bhagavad-Gita“ buvo diktuota paties Krišnos, tai kiekvienas jos žodis ir yra pats Krišna – tegu ne visiškai, ne šimtu procentų, bet tokiu mastu, kiek kiekvienas žodis gali jį aprėpti. Kitaip tariant, jų šventoji knyga taip pat yra dievas ir ją reikia garbinti kaip dievą. Dar Prabhupada buvo sakęs, kad vadinamoji induistų Trejybė (Brahma, Višnu ir Šyva) taip pat yra Krišnos apsireiškimas ir taip pat dalinis. Kiekvienas iš šių dievų atliko savo vaidmenį pasaulio sutvėrime, tačiau Krišna yra aukščiausias ir nepagimdytas, jis skiriasi nuo viso likusio pasaulio savo transcendentalumu – jis absoliučiai nepriklauso materialiajam pasauliui.

Krišna pasireiškia trimis modusais arba aspektais, kurių pirmasis yra „Paramatma“ – lokalizuota supersiela, t. y. Krišnos dalelė, esanti kiekvieno žmogaus širdyje. Gal būt kas nors iš jūsų yra matęs populiarų krišnaistų paveikslą „Gyvenimo ratas“, kuriame vaizduojamas kūdikis, po to berniukas, po to jaunuolis, subrendęs vyras, senyvas vyras, senis, po to krintantis į kapą lavonas ir vėl kūdikis. Kiekvieno iš jų krūtinės viduryje – ryškus šviečiantis taškas. Tai ir yra Krišnos siela, gyvenanti kiekviename žmoguje šalia jo individualios sielos – „dživos“, o po to persikelianti į kiekvieną iš jo vėlesnių kūnų. Antrasis modusas – „Brahmanas“ – tai ryškus asmens spindėjimas, kuris yra visos visatos vidaus variklis. Tai neasmeninis aspektas, visur prasiskverbianti absoliuti tiesa, neįveikiama, savybių neturinti jėga, dievo asmenybės transcendentinio kūno spindesys. Trečiasis modusas – „Bhagavanas“ – yra aukščiausioji paties Krišnos asmenybė, turinti nesuvokiamų savybių, visus turtus, galią, šlovę, grožį.

Pakartokime. Trys aspektai – tai supersiela, Krišnos spindesys (emanacija) ir paties Krišnos aukščiausioji asmenybė. Lygiai taip pat, kaip lokalizuota Krišnos siela gyvena kiekvieno žmogaus sieloje, taip ir sutvėręs visą visatą Krišna savo spindesio arba spinduliavimo pavidalu yra visur, tuo pačiu ir stabuose – dievybių statulose, tačiau pastarosiose jo yra daugiausia (beje, nepavyksta susilaukti iš krišnaistų bent kiek logiško paaiškinimo, kodėl statuloje Krišnos yra daugiau nei, tarkime, jo paveiksle). Statulas reikia traktuoti kaip patį Krišną. Būtent todėl krišnaistų šventyklose egzistuoja rytinė stabų priežiūros ceremonija. Jas žadina, joms valo dantis, jas aprengia ir nuprausia – apiplauna pieno, rožių vandens ir karvės šlapimo mišiniu. Nuprausę dievus, Krišnos pasekėjai išgeria šį vertingą nektarą: juk induizme karvė yra šventas gyvulys ir visa, kas susiję su karve, taip pat yra šventa. Kelis kartus per dieną stabai valgydinami, o nakčiai guldomi miegoti.

Krišna, būdamas aukščiausiąja dievybe, pats priima tą garbinimą. Iš esmės, Krišnos avatarų garbinimas yra ir Krišnos garbinimas, todėl jeigu jūs esate krikščionis ir garbinate Kristų, tai iš tikrųjų, net patys to nežinodami, vis tiek garbinate Krišną. Tačiau, kaip primena Prabhupada, yra labai kvaila garbinti kitus dievus, jeigu galima tiesiogiai kreiptis į dievą. Kaip rašoma knygoje „Šrimad-Bhagavatam“: „Netikintys Krišna iš tikrųjų garbina tiktai pusdievius ir gali gauti tik iliuzinių bei trumpalaikių gėrybių“. Savo komentare „Bhagavad-Gitai“ Prabhupada sako, kad visi žmonės yra kvailiai ir kad visos žmonijos kančios kyla iš nemokšiškumo („99,9% žmonių yra priskiriami naradhamos kategorijai... Naradhama – tai žemiausia žmogaus gyvenimo forma“[7]), tačiau visuomenė taptų puiki ir klestinti, jei išsiugdytų savyje Krišnos Sąmonę.

„Taigi „Šrimad-Bhagavatam“ eilinį žmogų, neturintį dvasinių žinių, priskiria tai pačiai kategorijai kaip šunys, kiaulės, kupranugariai ir asilai, ir šis teiginys toli gražu nėra perdėjimas. Tokių tamsių žmonių vadai labai didžiuojasi, kad jais žavisi tiek daug šunų ir kiaulių, tačiau tai menka garbė. „Bhagavatam“ atvirai skelbia, kad tas, kuris nenori pažinti mokslo apie Krišną – net jeigu jis yra didis žmonių, panašių į šunis ir kiaules, lyderis, – jis iš esmės yra gyvulys. Jis gali būti galingas, stiprus arba didelis gyvulys, tačiau, „Šrimad-Bhagavatam“ požiūriu, toks lyderis nėra laikytinas žmogumi dėl jo ateistinio mąstymo. Kitaip tariant, panašūs į šunis ir kiaules lyderiai ateistai tėra stambesni gyvuliai, turintys ryškesnių gyvuliškų savybių.“[8]

„Pašaliniams“ krišnaistai su malonumu praneša, kad Dievas buvo apsireiškęs daugybe formų ir jį garbinti galima įvairiai. Tačiau Krišnos pasekėjai sau taiko kitokius kriterijus ir mano, kaip ir jų sąjūdžio pradininkas, kad bet kuris žmogus, garbinantis kažką kitą, o ne Krišną, yra ateistas, kvailys, žmogaus pavidalo padaras, kiaulė, šuo, krokodilas ar bet kuris kitas zoologijos sodo gyventojas. Tik krišnaistai stovi šios piramidės viršūnėje ir turi nepalyginamai didesnių išganymo galimybių.

 

6. „Aš esu viską praryjanti mirtis“

Krišnos kaip putnaus moteriško mėlyno jaunuolio vaizdas mums jau yra žinomas. Tačiau Krišna turi ir kitų veidų, labiau atitinkančių jo prigimtį. Pavyzdžiui, daugiarankis, apsuptas kobrų negailestingas ir kraugeriškas žmogus-liūtas Narasimha, graužiantis kraujuojančius žmonių kaklus ir apsikarstęs žmonių vidaus organais. „...Savo nagais jis perplėšė perpus galingą bedievio Hiranjakašipos kūną“[9].

Tačiau tai dar nėra tikrasis Krišnos veidas. Štai kaip pasakojama „Bhagavad-Gitoje“ apie jo tikrąjį pavidalą:

„Aš matau Tavo kūne daugybę rankų, pilvų, burnų, akių, nusidriekiančių visur be apribojimų... Aš matau, kaip Tu spjaudaisi ugnimi ir degini visą visatą Savo spindesiu...Visos planetos ir visi pusdieviai sutrinka, išvydę Tavo didingą formą su daugybe veidų, akių, rankų, klubų, kojų, pilvų ir daugybe baisių dantų... Tavo atverti nasrai... Visi žmonės neria į juos kaip drugeliai į ugnį, kurioje jiems lemta žūti... Aš matau, kaip Tu ryji žmones savo liepsnojančiomis burnomis... Aš negaliu išlaikyti pusiausvyros, matydamas Tavo liepsnojančius, nešančius mirtį veidus... Mūsų svarbiausi kariai puola į Tavo baisiuosius nasrus. Ir aš matau, kad kai kurių galvos įstringa tarp Tavo dantų ir jie sutraiško jas.“[10]

O štai „gailestingojo ir meilės kupino“ Krišnos žodžiai apie save:

„Aš esu Yama, mirties Dievas… Aš esu viską praryjanti mirtis… Aš esu laikas, didysis pasaulių griovėjas, ir atėjau čia, kad sunaikinčiau visus žmones.“[11]

Ir pagaliau – pagrindinė charakteristika: „...mirtis – tai Pati Aukščiausia Dievo Asmenybė“[12]. Čia jau norom nenorom prisiminsi Išganytojo žodžius apie šėtoną, kuris iš pat pradžių buvo žmogžudys.

 

7. „Krišna nuleido į žemę šešis mėnesius trunkančią naktį ir tuo metu mylėjosi su šimtu moterų, o jų vyrai, beje, to nė nepastebėjo“

Prabhupada vadina Krišną „pasaulio šviesa“, „pasaulio priežastimi“, „pasaulio šaltiniu, dvasia ir energija“. Be to, TSKO steigėjas turėjo „įterpti“ palyginus naują Krišnos dievybę į senesnes indų legendas apie pasaulio sutvėrimą.

Pagal Prabhupados parengtą kosmologiją, pasaulio sutvėrimas prasidėjo pirminiu Višnos apsireiškimu. Višna, kaip teigia Prabhupada, yra beveik šimtaprocentinė Krišnos avatara. Višna tvėrė pasaulį žvilgsniu, kvėpavimu ir prakaitu. Šie trys požymiai yra būdingi viskam, kas buvo sutverta Višnos.

Brahma – tai pirmoji dievybė jau sutvertame pasaulyje, kurioje esama 75% Krišnos, ir Brahma prisiėmė moters formą. Krišna apvaisino Brahmą, ir Brahma pradėjo gimdyti įvairias būtybes, taip pat ir žmones. „Viešpats Brahma buvo sutrikęs, nežinodamas nuo ko pradėti materialios visatos sutvėrimą. Bandydamas tai išsiaiškinti, jis pasinėrė į meditaciją, ir jo ausis pasiekė Krišnos fleitos garsai. Taip Brahma buvo Aukščiausiojo Viešpaties įšventintas ir tapo pirmuoju dvasiniu visatos mokytoju“[13]. Kadangi esame kilę iš Brahmos, mes turime 75% Krišnos savybių, tačiau nėra kuo per daug didžiuotis, nes tų 75% mumyse yra nykstamai mažai. Iš to gauname išvadą, kad mums būtina augti Krišnoje. O apie Šyvą galima pasakyti, kad jame esama 50% Krišnos ir jis yra griovėjas. Visas pasaulis yra pagrįstas nuolatine kūrimo ir griovimo priešprieša.

Kas gi yra žmogus pagal krišnaistų mokymą? Tai visų pirma siela (dvasinis kūnas), o mūsų fizinis kūnas mūsų asmenybei yra visiškai nesvarbus. Toks požiūris yra būdingas visoms Rytų kilmės religijoms. Tačiau Prabhupada žengia dar toliau. Anot jo mokymo, mūsų dvasiniai kūnai yra kilę iš Krišnos, ir jų tarpusavio ryšys yra kaip tėvo ir sūnaus (akivaizdus skolinys iš krikščionybės). Žinoma, krišnaistai pripažįsta ir reinkarnaciją (sielų persikūnijimą), kurią laiko blogiu. Reikia siekti išsilaisvinimo iš kūno pančių. Įsitikinimas, kad materialus kūnas yra žmogus, tėra, anot Prabhupados, baisi klystančių žmonių iliuzija. Tai yra neišmanymas, su kuriuo būtina kovoti ir išrauti jį su šaknimis.

Mūsų individuali siela (dživa, atma) yra aukščiausiosios dvasios (Paramatmos, Brahmano) dalelė. Dživos veiklos sritis yra kūnas, kurį siela gauna pagal savo norus. Piktnaudžiaudama savo laisve, dživa patenka į materialųjį pasaulį, kur yra valdoma trijų gunų (būklių, modusų, potraukių) – nemokšiškumo, aistros ir gerumo. Materialiajame pasaulyje dživa pamiršta savo dieviškąją esmę ir paklusta karmai, t. y. priežasties ir pasekmės ryšiui.

Dvasiniame pasaulyje esama trijų planetų lygmenų. Aukščiausiame lygmenyje gyvena pusdieviai, kurių dživa yra gerumo moduse. Jiems priskiriami patys krišnaistai, brahmanai, vedų mokslininkai bei filosofai ir karvės. Vidutinis lygmuo, įskaitant Žemę, – tai kūnai, kurių dživa yra aistros moduse. Aistra – tai garbės troškimas, siekimas turėti šeimą, namus. Čia žmogus yra priverstas sunkiai dirbti. Žemiausio lygmens planetose gyvena neišmanymo moduse esančios dživos (tingėjimas, beprotybė). Priklausomai nuo mūsų elgesio, mūsų siela gali persikelti į žmogų ar gyvūną, gali tapti vabzdžiu arba netgi mineralu. Kaip išvengti tokio liūdno likimo? Reikia rasti tikrąją gyvenimo prasmę, kuri išlaisvins jus nuo tolesnių persikūnijimų ir nuo bet kurių ryšių su materialiuoju pasauliu, – atsako Prabhupada. Tai ir yra Prabhupados „atradimas“ – jo išrastas metodas. Tai reiškia išmokti suvokti Krišną, atstatyti prarastus ryšius su juo. Tam reikia sutelkti sąmonę vien į Krišną, mylėti Krišną labiau už viską pasaulyje, visa širdimi, visa siela, visu protu.

Jeigu mes taip nesielgsime, mūsų siela kitą kartą gali pavirsti bet kuria iš 8 400 000 gyvybės atmainų, nustatytų Prabhupados, t. y. pereiti į bet kurį vabzdį, mineralą ar dar ką nors. „Įvairiose visatos planetose esama 8 400 000 gyvybės atmainų, ir gyva būtybė nepertraukiamai persikelia iš vieno kūno į kitą priklausomai nuo to, kokių malonumų ji ieško“[14].

Mes ne tik turime pripažinti, kad esame ne vien kūnas, bet kad esame apskritai ne kūnas. Mes neturime tikėti nei vienu savo jausmu ir noru. Reikia tai įsisąmoninti ir visiškai jų atsisakyti. Iš vienos pusės, pakanka jau to, kad įsikūnijome į žmones, tai reiškia, kad ankstesniame gyvenime mes gerai elgėmės, kitaip galėjome pavirsti vabzdžiais. Bet iš kitos pusės, nėra ko per daug didžiuotis, nes jeigu mes tikrai būtume buvę geri ir paklusnūs, jau būtume tapę bekūnėmis dvasiomis, kas mums būtų nepalyginamai geriau. Įsigijusi žmogaus formą, dživa turi galimybę atsikratyti sansaros ir grįžti atgal pas dievą. Dživos išsilaisvinimas iš materialaus pasaulio įmanomas tik ugdant savyje Krišnos sąmonę.

Įsigiję šiame gyvenime Krišnos sąmonę, mes užsitikriname sau žmogiškąjį pavidalą būsimajame. Mums tai yra reali galimybė vėl tapti krišnaistais ir tikėtis, kad viskas baigsis gerai. Idealus atvejis – tapti dangaus dvasia ir susilieti su Krišna meilės ekstazėje (Krišna jo garbintojų yra laikomas „puruša“ – vyriškuoju pradu. O patys krišnaistai, t. y. Krišnos tarnai, save laiko „prakriti“ – moteriškuoju pradu). Jeigu mes per du gyvenimus iš eilės rasime tikrąją prasmę Krišnos sąmonėje, tuomet ištrūksime iš sansaros rato, išsiveršime iš kūno ir nuvyksime į dangaus nirvanos girias, kur mūsų laukia Krišnos meilės glamonės amžiams. Kitaip tariant, norint užsitikrinti tokią pavydėtiną ateitį, tereikia „atsilaikyti“ viso labo du gyvenimus iš eilės.

Mūsų santykiai su Krišna neturi visuomet likti tėvo ir sūnaus santykiais: juk sūnus tegali ko nors kaulyti iš tėvo, o tai jį žemina. Tėvo ir sūnaus santykius reikia pakeisti jutiminiais erotiniais šalių santykiais. Reikia mylėti Krišną labiau nei mes mylime savo tėvą, motiną ar vaikus. Reikia jo geisti kaip meilužė geidžia artumo su savo mylimuoju[15]. Sąryšyje su tuo yra įdomi „Šrimat-Bhagavatame“ papasakota istorija apie tai, kaip Krišna nuleido į žemę šešis mėnesius trunkančią naktį ir tuo metu mylėjosi su šimtu moterų, o jų vyrai, beje, to nė nepastebėjo. Ten smulkiai aprašoma, koks gražus ir įspūdingas yra Krišna, tad nei viena moteris negali jam atsispirti. Lygiai taip pat ir mes turime siekti viską pamiršti tamsiai mėlyno Krišnos glamonėse. Tik tokiu atveju būsime išganyti. Tokiu būdu, pasiskolinęs krikščionybės idėją, Prabhupada vėliau ją iškreipia – kaip satanistai perima „Tėve mūsų“ maldą ir skaito ją nuo galo arba vagia šventykloje Nukryžiuotąjį ir pakabina Jį galva žemyn.

Išganymas vyksta dėl Krišnos aukščiausios energijos, kuri iš jo teka į mus. Šis procesas sąlygojamas Krišnos juslinio noro: jis nori mėgautis piemenaitėmis. Tačiau mėgavimosi siekimas „pririša“ visagalį Krišną prie mylimųjų piemenaičių ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme: jie yra vienas kitam vienodai skolingi už mėgavimąsi. Iš palaimingos meilės išnyksta laisvė, ir meilė virsta skolininko bei kreditoriaus santykiais. Mes turime išvystyti santykius su Krišna iki tokio aukšto juslinio lygmens, kad susiliejimo su juo meilėje vardan galėtume pamiršti visa kita, visas mūsų priedermes bei įsipareigojimus šiame pasaulyje. Daugelyje induistų sektų (ypač tantrinėse) aukščiausio lygio būkle yra laikomas erotinis jausmas. Santykių su Krišna hierarchijoje taip pat labiausiai vertinamas mėgavimasis Krišna kaip mylimuoju. Tai visiškai dėsninga, nes būtent tokį jausmą patirdavo piemenaitės-gopi savo meilužiui Krišnai. „Šrimat-Bhagavatame“ minima, kad šios piemenaitės nulėkė pas Krišną, pamiršusios savo teisėtus vyrus. Todėl pagal induistų etiką jos yra svetimos žmonos, siekiančios pamaloninti savo meilužį (nors šis meilužis ir yra dievybė). Čia yra akivaizdus pagrindinių dorovinių įstatymų – tiek induistų, tiek visos žmonijos – pažeidimas iš Krišnos pusės.