„Tikėjimo sąjūdis“ – neosekmininkai (II)

Charizmatikų bažnyčia Leikvude, Hjustone (Lakewood church). Per savaitę joje apsilanko apie 50000 žmonių.

 

6. Naujųjų sekmininkų judėjimo ideologai mano, kad Jėzus perdavė visą savo valdžią krikščionims ir dabar pats nuo jų priklauso

„Gyvenimo žodyje“ egzistuoja aiškiai išreikšta tendencija spiritualizuoti žmogiškąją veiklą ir įvairius žemiškuosius reiškinius, aiškinant juos kaip dvasinių jėgų veikimo rezultatą: visi „nekrikščionys“ ir visas nekrikščioniškas pasaulis – ne daugiau kaip bevalis instrumentas šių jėgų rankose. Tačiau šią padėtį galima pakeisti. Kaip mano sektantai, dvasių pasaulis yra valdomas ir funkcionuoja pagal tam tikrus dėsnius, kurių žinojimas gali suteikti žmogui nepaprastų galių. Svarbiausia – pažinti šiuos dėsnius, ir tada mes galėsime, jų padedami, manipuliuoti aukštesnėmis jėgomis. Tai – magiškieji dėsniai, ir kiekvienas žmogus, atskleidęs jų paslaptį, gali jais pasinaudoti. Heiginas rašo:

„Anksčiau mane erzindavo, kai aš matydavau, kad neišgelbėti žmonės pasiekia rezultatų, o mano bažnyčios nariai – nepasiekia. Tačiau paskui aš susiprotėjau ir supratau, ką daro nusidėjėliai: jie bendradarbiauja su šiuo Dievo įstatymu – tikėjimo įstatymu.“[1]

Atsivertimas ir dvasinės dovanos, kurias žmogus gauna krikšto metu, suteikia jam galimybę įgauti galią ir valdžią dvasiniame pasaulyje (tačiau ir jo atžvilgiu gana stipriai pasireiškia šėtono ir piktųjų dvasių įtaka). Ši galia ir valdžia dvasiniame pasaulyje yra reikalingos krikščioniui, norint pasiekti pačių svarbiausių savo troškimų išsipildymo šiame pasaulyje. Juos jau iš anksto nustatė sektos vadovybė. Reikalas tas, kad, pasak „Gyvenimo žodžio“ tikėjimo, krikščionis turi ne tik augti, bet ir klestėti visose gyvenimo srityse. Tikrasis krikščionis turi būti – ir negali nebūti – turtingas, sveikas, klestintis ir laimingas (iš čia – „klestėjimo teologija“). Jeigu žmogus toks nėra, tai aiškiai parodo, jog jo krikščionybė yra netikra.

„Atrodo, kad kai kuriems žmonėms susidaro įspūdis, kad jeigu Dievą tikintis žmogus gyvena vargingai, neturi jokios nuosavybės, tai yra nusižeminimo ir Dievo palaimos ženklas. Jie mano, kad reikia žengti per gyvenimą, mūvint skylėtą skrybėlę, avint numindžiotus batus ir nešiojant nudilusias kelnes. Ir tiktai taip mes galėsime sudurti galą su galu. Bet juk Jėzus šito nesakė... Abraomo palaiminimas buvo trigubas palaiminimas. Pirmasis pažadas, Dievo duotas Abraomui, buvo toks, kad Dievas padarys jį turtingu[2].

Aš manau, kad Dievo valia yra tokia, kad mes turėtume dvasinę, fizinę ir finansinę gerovę.“[3]

Vienas iš žinomų ukrainiečių neosekmininkų pamokslininkų Valerijus Ivanikas formuluoja šią mintį paprasčiau: „Dievo šlovė – kai atidarai šaldytuvą, o jis – pilnas! Kai atidarai piniginę, o ji – pilna!“[4].

Tačiau dvasiniame pasaulyje yra tam tikros jėgos, kurios priešinasi tokiam krikščionio klestėjimui ir sukuria jo kelyje įvairias kliūtis. Šios kliūtys – šėtono ir jo demonų, kurie yra tikroji ligų, skurdo ir nelaimių priežastis, darbas. Žinoma, jokių racionalių ligų ir nelaimių paaiškinimų sektantai nepripažįsta.

„Priešinkis pagundai sirgti lygiai taip pat, kaip tu priešiniesi pagundai nusidėti. (...) Šėtonas – ligos šaltinis. Kai šėtonas mėgina primesti tau ligą, atsisakyk šito Jėzaus vardu.

Tavo liga prieštarauja Dievo valiai.“[5]

Todėl pirmoji krikščionio užduotis – išsivadavimas nuo šitų kliūčių ir kelio į klestėjimą, turtą, grožį ir pan. pravalymas. Taip mes pasiekiame dvasinio karo idėją, kurią galime pavadinti viena iš pagrindinių „Tikėjimo sąjūdžio“ koncepcijų. Kadangi visi žmonės – dvasinės būtybės, krikščionys gali patekti į tą patį dvasinį pasaulį, iš kurio veikia demonai, ir pradėti ten karą prieš šėtono dvasių armiją. Išvarydamas demonus, Džonas Vimberis reikalavo, kad jie pasakytų savo vardus, kurie skambėjo taip: „Skausmas“, „Aistra“, „Nevalyvumas“, „Mirtis“, „Mieguistumas“, „Apsirijimas“, „Smaližiavimas“. Pasak Vimberio, vardai buvo tariami, išsiskiriant seilėms, dusinančių konvulsijų metu. Dažnai visa tai lydėdavo tokie reiškiniai kaip pargriuvimas, riksmai, dejonės, sunkus kvėpavimas, smarvė ir pan.

Štai iš kur atsirado tas svarbus vaidmuo, kurį per kiekvienas pamaldas naujieji sekmininkai suteikia „išgydymui nuo ligų“. Kiekvieną jų lyderį lydi gydytojo šlovė. Ar iš tikrųjų žmonės yra išgydomi? Apie vieną būdingą neosekmininkų „išgydymų“ bruožą kalbėsime vėliau. Kol kas reikia pažymėti, kad, be abejonės, daugelis ligų, turinčių psichosomatinį pagrindą, kai tikintysis tiki savo išgijimu, gali išnykti. Tačiau tyrimus atlikę specialistai tvirtina, kad neaptiko nei vieno atvejo, kad būtų išgyta nuo organinių susirgimų[6]. Maža to, sergančio žmogaus įsitikinimas tuo, kad jis jau išgijęs, gali nulemti tai, kad jis apleis savo ligą iki negrįžtamos būklės. Žinoma daug skandalingų klastojimo ir netikro išgydymo neocharizmatikų susirinkimuose atvejų, apie kuriuos buvo paskelbiama, siekiant sukelti esančių salėje ekstazinę – transo būseną. Galima pateikti būdingą epizodą. 1981 m. vienas vokiečių komersantas pasiūlė Rainhardui Bonkei paaukoti 3 tūkstančius akinių ir juos išdalinti nepasiturintiems afrikiečiams. Bonkė pasipiktinęs atsisakė, pareiškęs, kad po jo maldų aklieji praregi, o silpnaregiai nusimeta savo akinius kaip nebereikalingus. Tuo tarpu pats Bonkė šiandien nešioja akinius ir, tikriausiai, jau kitaip būtų pažiūrėjęs į tokią labdarą. Galiausiai prisiminkime paties Kristaus žodžius: „Daugelis man sakys, tai dienai atėjus: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nepadarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!“ Tuomet jiems pareikšiu: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, nedorėliai!“ (Mt 7, 22–23).

Mokymui apie aukas (oficialiai kalbama apie dešimtinę, tačiau iš tiesų sektantai dažnai priverčiami atiduoti kur kas daugiau) skiriama labai svarbus vaidmuo. Reikia kaupti dvasinį kapitalą, reikia investuoti į dvasinį banką – tuomet jums kaupsis procentai ir fiziniame, žemiškajame banke. Kuo daugiau jūs investuosite į sektą, tuo daugiau jums grįš iš Dievo. Įsivyrauja gana aiškiai apibrėžtas piramidės principas.

„Jūs atiduodate vieną dolerį dėl Evangelijos, ir jums priklauso jau 100 dolerių. Jūs atiduodate 10 dolerių, o gaunate kaip dovaną už tai 1000 dolerių. Jūs atiduodate 1000 dolerių ir gaunate už tai 100 tūkstančių. Aš suprantu, kad jūs patys mokate daugybą, bet aš tik noriu dar kartą viską tiksliai paaiškinti... Paaukokite lėktuvą, atgausite šimteriopą šio lėktuvo vertę. Padovanokite automobilį, ir jūs gausite tiek automobilių, kiek jums neprireiks per visą jūsų gyvenimą. Trumpai tariant, tai, kas pasakyta Evagelijoje pagal Morkų 10, 30, yra geras biznis.“[7]

Pasak „Tikėjimo sąjūdžio“, Dievas yra susaistytas įstatymo, kuris jį verčia perduoti magišką jėgą tokio tipo žmonėms kaip Heiginas. Tuo būdu, asmeninis krikščionybės Dievas prilyginamas eiliniam beasmeniam magiškos jėgos šaltiniui. Jėzus perdavė visą savo valdžią krikščionims. Krikščionys turi panaudoti šią valdžią prieš skurdą, kančias ir nesėkmes (prisiminkime, kad visas problemas sukelia dvasinės priežastys, tai yra, demonų veikla), taip pat prieš karo grėsmę ir prieš tas politines partijas, kurios prieštarauja karui (pavyzdžiui, Švedijoje – kairiosios partijos). Taigi krikščionys turi jėgų sugriauti šėtono valdžią ne tik asmeniui, bet ir geografinei vietovei arba netgi tokiems reiškiniams kaip mokesčių mokėjimas. Tokiu būdu, „Tikėjimo sąjūdyje“ mes matome ryškų dvasinio kapitalizmo pavyzdį su kraštutiniais dešiniaisiais politiniais interesais.

Dar vienas būdingas „Tikėjimo sąjūdžio“ bruožas yra „mokymas apie mažuosius dievus“. Tie „mažieji dievai“ – tai patys žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir, vadinasi (!), esantys šimtaprocentinė jo kopija. Neturintis trūkumų, laisvas nuo šėtono valdžios, šventas ir išgelbėtas sektantas negali savęs nesudievinti ir savęs negarbinti. Kenetas Kouplendas (Kenneth Copeland) išreiškė šią mintį ypač tiksliai ir lakoniškai: „Jūs neturite vieno Dievo, gyvenančio jumyse. Ne, jūs patys esate jis!“[8]

Knygoje „Tikinčiojo valdžia“ Heiginas rašo:

„Mes su Kristumi esame viena. Mes ir esame Kristus. Mes sėdime danguje Dievo didybės dešinėje. Viskas buvo patiesta po mūsų kojomis... Dieviškasis planas skirtas mums, kad mes valdytume ir karaliautume šiame gyvenime kaip karaliai: mes turime valdyti ir karaliauti aplinkybėms, skurdui, ligoms ir viskam kitam, kas gali mums sutrukdyti. Mes karaliaujame todėl, kad turime tam galią.“[9]

„Gyvenimo žodžio“ konferencijos tema 1986 m. buvo šūkis „Jūs – dievai“. Tiesa, Ulfas Ekmanas vėliau kalbėjo, kad šių žodžių nereikia suprasti paraidžiui. Tačiau, jeigu atidžiai perskaitytume jo raštus, šis šūkis būtų vienintelė logiška „Klestėjimo teologijos“ mokymo išvada, kuri moko, kad po atsivertimo žmogaus prigimtis visiškai pasikeičia iš šėtoniškosios į dieviškąją; vadinasi, žmogus tampa Dievu. Netgi pats Jėzus Kristus priklauso nuo to, kaip krikščionys panaudoja savo valdžią prieš demonus, kurią jis jiems perdavė, nes jis pats daugiau niekuo negali padėti savo pasekėjams. Jo valdžia yra „tikrųjų krikščionių“, tai yra Heigino ir jo pasekėjų, rankose.

Viename iš savo regėjimų, kurį „Klestėjimo teologijos“ pasekėjai traktuoja kaip Šventojo Rašto papildymą, Heiginas prisimena:

„1952 m. Viešpats Jėzus Kristus apsireiškė man vizijoje ir kalbėjo su manimi maždaug pusantros valandos apie šėtoną, demonus ir velnių apsėdimą. Šios vizijos pabaigoje piktoji dvasia, kuri atrodo kaip maža beždžionėlė ar elfas, prabėgo tarp Jėzaus ir manęs, skleisdama aplink save kažką panašaus į dūmų uždangą ar tamsų debesį. Po to tas demonas pradėjo šokinėti aukštyn žemyn, šūkaudamas aukštu šaižiu balsu: „Jaketi-jak, jaketi-jak, jaketi-jak...“ (paplitusi vaikiška erzinimo dainelė, panaši į rusišką „bu-bu-bu“. – A. D.). Aš beveik pradėjau panikuoti. Aš taip persigandau, kad sušukau: „Vardan Jėzaus, piktoji dvasia, aš liepiu tau liautis!“ Kai tik tai pasakiau, mažasis demonas klestelėjo ant žemės kaip maišas su druska, ir juodasis debesis išnyko. Demonas gulėjo ant grindų drebėdamas, rypuodamas ir inkšdamas kaip išplaktas šunytis. Jis net nežiūrėjo į mane.“

Po to Heiginas visiškai nuvijo kipšą.

„Jėzus pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Ačiū tau, kad tai padarei, nes aš negalėjau to padaryti“. Man tai buvo tikras šokas, tai mane sukrėtė. Aš atsakiau: „Viešpatie, aš žinau, kad tiesiog nenugirdau, ką Tu sakei. Tu tikriausiai pasakei, kad nenorėjai to padaryti, ar ne tiesa?“ Jis atsakė: „Ne, jeigu nebūtum to sustabdęs, Aš nebūčiau galėjęs to padaryti“.“[10]

Taigi Heiginas naudoja Jėzaus vardą kaip savo nuosavybę, kaip savo asmeninį magišką talismaną. Knygoje „Jėzaus Vardas“ jis kalba:

„Visa valdžia, visa jėga, kurią turėjo Jėzus, sudėta į Jo Vardą!.. Jėzus pasakė, kad mes galime naudoti Jo Vardą maldoje. Jis pasakė, kad mes galime naudoti Jo Vardą savo santykiuose su demonais. Jis pasakė, kad mes galime naudoti Jo Vardą gydydami.“[11]

 

7. Sektantai šventvagiškai vadina Dievą „didžiausiu visų laikų nevykėliu“

Kita būdinga „Tikėjimo sąjūdžio“ teorija, kurią jis žymi angliška santrumpa JDS („Jesus Died Spirtually“ – „Jėzus mirė dvasiškai“), išvertus į rusų kalbą puikiai susidėlioja į santrumpą IUD – „Iisus umer duchovno“. JDS teorija yra pagrįsta anksčiau minėto amerikiečių pamokslininko okultisto E. V. Keniono, patyrusio didelę sektos „Krikščioniškasis mokslas“ įtaką, darbais. Be abejonės, kaip jau buvo minėta, Heiginas savo veikalams nuolat semiasi įkvėpimo iš Keniono raštų, pasiskolindamas iš jų daugelį teksto puslapių. Ypač daug Heiginas skolinasi iš šių Keniono knygų: „Du tikėjimo tipai“, „Nuostabus Jėzaus Vardas“, „Apibūdinimas“ ir „Kas įvyko nuo Kryžiaus iki Sosto“.

JDS mokymas prasideda nuo to, kad tik dvasinės kančios, o jokiu būdu ne fizinės, gali duoti dvasinių rezultatų. Maža to, netgi fizinė mirtis negali duoti dvasinių rezultatų; niekas negali numirti už ką nors kitą, ir netgi Kristus, kai Jis numirė Golgotoje, numirė už savo paties nuodėmes, todėl Jo pergalė prieš mirtį buvo tik iliuzija. Paskutinis Kristaus žodis „Atlikta“ buvo tik „tikėjimo žodis“, nes ant Kryžiaus nieko neįvyko. Problema ta, kalba sektantai, kad būdamas Dievo Sūnumi, Kristus buvo dvasia, „o dvasia negali numirti“. Todėl ant kryžiaus Kristus numirė dvasiškai. Jie mano, kad permaldaujantis Jėzaus darbas iš tikrųjų prasidėjo tik tada, kai dvasiškai numiręs ant kryžiaus, jis įgavo šėtono prigimtį. Tris dienas šėtonas kankino jį pragare, kol Dievas nenusprendė, kad to jau gana. Tada jis pagal savo „tikėjimo žodį“ prisikėlė ir gimė iš aukštybių – lygiai taip pat, kaip krikščionys, atsiversdami ir pasikrikštydami, gimsta iš aukštybių. Po „gimimo iš aukštybių“ jis gavo Dievo prigimtį, prieš tai tris dienas turėjęs šėtono prigimtį.

„Tikėjimo sąjūdžio“ ideologai mėgsta plėtoti šią temą su visomis smulkmenomis. Pavyzdžiui, geriausias Heigino mokinys ir labiausiai tikėtinas jo įpėdinis Kenetas Kouplendas šventvagiškai vadina Dievą didžiausiu visų laikų nevykėliu, skelbia, kad „šėtonas nugalėjo Jėzų ant kryžiaus“ ir aprašo Kristų pragare kaip „iškankintą, išsekusią, mažą, žemą dvasią“. Tuo tarpu kita „Klestėjimo teologijos“ žvaigždė, Benis Hinas, pareiškia, kad „žmonės, puolantys Kenetą Kouplendą, puola patį Dievo buvimą“[12].

Kenneth Copeland

 

Kristaus pergalė prieš mirtį, pasak JDS ideologų, reiškia tai, kad Kristus įgavo Dievo prigimtį po to, kai tris dienas buvo turėjęs šėtono prigimtį. Būtent tai yra kiekvieno krikščionio pergalės pagrindas. Kai mes gimstame iš aukštybių, mes pasidarome dievai (dar viena okultinė idėja). Kai mes tai suprasime ir pradėsime realizuoti savo dieviškumą gyvenime, užkariausime pasaulį. Kai tai bus atlikta, Kristus sugrįš į žemę, ir mes įteiksime jam Karalystę. Tai ir sudaro JDS mokymą. Suprantama, kad tai yra nebiblinis ir nekrikščioniškas mokymas – tai dualistinės filosofijos, kuri sudaro „Tikėjimo sąjūdžio“ pasaulėžiūros pagrindą, vaisius. Ši pasaulėžiūra faktiškai neigia Kristaus dieviškumą, nekalbant jau apie tai, kad šventvagiškai tvirtina, jog Jėzus įgavo šėtonišką prigimtį.

 

8. „Visiškai išvalyk galvą nuo savo minčių ir pripildyk ją Dievo žodžio! O po to ištark šitą žodį, ir įvyks stebuklas!“

„Gyvenimo žodis“ perėmė iš „Naujojo mąstymo“ idėją, kad ištartas žodis turi didžiulę kuriamąją jėgą, reikia tik išmokti šią jėgą panaudoti. Pamokos prasideda nuo tipiškų sąmonės kontroliavimo metodų: „Visiškai išvalyk galvą nuo savo minčių ir pripildyk ją Dievo žodžio! O po to ištark šitą žodį, ir įvyks stebuklas!“[13].

Vadinasi, „Klestėjimo teologijos“ pasekėjai teikia didžiulę reikšmę ištarimui: sakytinis žodis, kurį jūs ištariate, – tai jūsų valdžia, priimant sprendimus pasaulyje. Viskas, ką jūs pasakėte, turi įvykti, ir jūs kartą ir visiems laikams esate susijęs su savo ištartu žodžiu. Todėl, tarkim, jeigu jūs einate į „Gyvenimo žodžio“ susirinkimą ir jums sako, kad dabar jus gydys, toliau viskas priklauso nuo jūsų. Jūs trokštate išgyti, ir štai jums deda rankas ant galvos arba muša švarku. Jeigu po to pasakysite, kad jaučiatės blogai, taip jums ir bus – pagal jūsų žodį. O jeigu pasakysite, kad išsigydėte, tai ir būsite pagiję. Visokie negatyvūs reiškiniai, moko pastoriai, yra ypač pavojingi, nes, juos ištardami, mes patys atnešame ligas ir nelaimes į savo gyvenimą.

„Jeigu nori pasiekti rezultatų, turi tikėti, kad priimi savo išgydymą, kai meldiesi (išskirta aut. – A. D.), o ne po to, kai pasveikai. (...)

Ligos simptomai gali praeiti ne iškart po to, kai patikėsi tuo, kad priimi savo išgydymą. Būtent tuo momentu tau reikia tvirtai laikytis bebaimio Žodžio išpažinimo. (...)

Neleisk šėtonui pavogti savo bebaimio pasitikėjimo Dievo žodžiu. Taip vadovaujamasi tikėjimu, o ne regėjimu.

E. V. Kenionas moko, kad priimant gydymą, dalyvauja trys liudininkai: Žodis, skausmas arba liga ir tu pats. Sprendimą turi priimti pats. Jeigu pradėsi pripažinti ligą, nubrauksi Žodį, kuris sako, kad esi išgydytas. Tačiau jeigu sulyginsi savo išpažinimą su Dievo žodžiu, perbrauksi ligą.

Biblija moko, kad sutvirtinus dviejų liudininkų lūpomis, bet koks reikalas bus tvirtas. Sprendimas tavo rankose. Sutik su skausmu, ir viešpataus liga. Tačiau išdrįsk sutikti su Žodžiu, ir įsitvirtins išgydymas. Aplinkybės eis įkandin tavo veiksmų ir išpažinimo.

Nuolat būk kantrus ir žinok, kad Dievo žodis neapvilia. Atsisakyk remtis tuo, ką matai. Žodis pakeis tai, ką matai. Išsigydyk padedant Žodžiui ir savo išpažinimui, kad Jėzus yra Gydytojas.

Šėtonas mėgino pasakyti tau, kad nesi išgelbėtas. Jis ateina pas naujai atsivertusius krikščionis su abejonėmis dėl jų išgydymo. Tačiau dabar jo atnešti skausmo arba temperatūros simptomai mėgina įtikinti tave, kad tu neišgijęs. Tvirtai laikykis Jo Žodžio pažinimo. (...)

Kai tiki, kad priimi savo išgydymą, tu gali išsigydyti akimirksniu arba tau teks vadovautis išgydymo priesaku, net jeigu tavo kūnas ir nesijaučia išgijęs. (...)

Tu mokaisi priklausyti nuo Žodžio, o ne nuo to, ką tu jauti ar matai.“[14]

Heigino mokinys Čarlzas Kepsas šioje srityje nuėjo taip toli, kad ėmė tvirtinti, jog žmogus, sakantis: „Aš tiesiog mirštu iš alkio“ arba „Aš mirtinai išsigandau“, gali tiesiogine to žodžio prasme numirti. Būtent tai, pasak Kepso, paaiškina tą faktą, kad žmonės dabar gyvena tik apie 70 metų, o ne 900 metų, kaip Adomo laikais.

Jau anksčiau minėtas Rusijos pamokslininkas – neocharizmatikas Aleksejus Lediajevas tą pačią mintį išreiškia dar paprasčiau: „Tikėjimas – tai gera nuotaika“, – pareiškia jis pamaldų metu, o milžiniška salė atsako jam: „Amen!“[15]. Nebėra daugiau nei verksmo dėl savo nuodėmių, nei užuojautos savo artimui, nei liūdesio dėl prarastojo rojaus, nei rimto susikaupimo maldai, nei šviesaus gavėnios liūdesio, nei netgi spinduliuojančio Velykų džiaugsmo. Yra tiktai „gera nuotaika“, veidas, kurį iškreipia mirtinai prie jo prilipdytos šypsenos grimasa ir „įtaka aplinkiniam pasauliui“, kurią Lediajevas prideda prie geros nuotaikos savajame tikėjimo apibrėžime.

 

9. Jongi Čo tvirtina, kad Šventoji Dvasia panaši į dedeklę, perinčią viščiukus

Tai, kas pasakyta anksčiau, yra labai panašu į paplitusią okultinę vizualizacijos praktiką (t. y. realybės kūrimą, pasitelkiant vaizduotės jėgas), kuri plačiai taikoma neopagoniškame sąjūdyje „Naujasis amžius“[16]. Vizualizaciją jau tūkstančius metų praktikavo burtininkai, šamanai ir žiniuoniai. Savo vaizduotėje jie kurdavo paveikslus, kuriuos vėliau pasiųsdavo kitiems žmonėms, tikėdami, kad galės atnešti jiems jų įsivaizduotą laimę arba, priešingai, nelaimę. Šiaip ar taip, dauguma charizmatikų net neslepia, kad užsiima vizualizacijos praktika.

Ukrainos neosekmininkų pastorius Valerijus Ivanikas per savo pasirodymą, kurio metu jis įveda į transą didžiulę auditoriją, daug kartų įvairiais būdais kartoja mintį, kad visos mūsų nesėkmės ir nelaimės kyla iš mūsų vaizduotės. „Pakeisk vaizduotės paveikslą! – kviečia jis, – ir tavo gyvenimas iškart pasikeis į gerąją pusę“[17].

David Yonggi Cho

 

Deividas Jongi Čo kartais vartoja terminą „vizualizacija“. Tiesa, jis labiau mėgsta vadinti šį procesą „inkubacija“ (besivystančia įtaka), „išugdymu“, „regėjimais ir sapnais“, „pasąmonės išvystymu“ ir „intensyviais įsivaizdavimais“.

Anksčiau buvęs budistas, Jongi Čo žinojo apie išgydymus, pasitelkiant jogą ir meditaciją. Jam buvo žinoma apie japonų sektos „Soka Gakkai“ teiginius, kad per jos susirinkimus neva išgydavo aklieji, kurtieji, nebyliai ir luošiai. Tas faktas, kad krikščionių bažnyčioje nieko panašaus nevykdavo, labai jį liūdino. Galiausiai jis gavo „Dievo apreiškimą“:

„Dievas pasakė mano širdžiai: „Sūnau, lygiai taip pat, kaip antroji dimensija apima pirmąją ir ją kontroliuoja, o trečioji apima ir kontroliuoja antrąją, lygiai taip pat ir ketvirtoji dimensija kontroliuoja trečiąją. Taip jinai sukuria tvarką ir grožį“. Ketvirtoji dimensija – tai dvasia. Vadinasi, žmogiškoji būtybė yra tiek dvasiška, tiek kūniška. Žmogaus širdyje yra ir ketvirtasis, ir trečiasis išmatavimas[18].

Sapnai ir regėjimai – tai pagrindinė medžiaga, kurią Šventoji Dvasia panaudoja, kad mums ką nors sukurtų. Biblija sako: „Be apreiškimo iš aukščiau tauta yra nesutramdoma“ (Pat 29, 18). Be regėjimų neįmanoma ko nors sukurti. Sapnai ir regėjimai – tai pagrindinė medžiaga, su kuria dirba Šventoji Dvasia. Aš visada sakau, kad sapnai ir regėjimai – tai Šventosios Dvasios kalba. Jeigu tu tos kalbos nemoki, vaisiaus užauginti neįmanoma. Šventoji Dvasia nori su mumis kalbėtis, tačiau be sapnų ir regėjimų ji to padaryti negali. Biblijoje, kai Dievas nori ką nors padaryti, iš pradžių į to žmogus širdį pasiunčia sapnus ir regėjimus.“[19]

Iš visų šių įžvalgų Jongi Čo daro tokias išvadas:

„Taigi, tyrinėdami per savo vaizduotėje sukoncentruotus regėjimus ir sapnus savo ketvirtojo išmatavimo dvasinę sferą, jie gali „išperėti“ ir išvystyti ketvirtąjį išmatavimą, darydami jam įtaką ir jį keisdami. To mane išmokė Šventoji Dvasia[20].

Jeigu Dievas kartą jums davė regėjimą, jums reikia surasti laiko jo „išperėjimui“. Jums reikia tiesiog „tapti nėščiam“ šiuo įsivaizdavimu, nepriklausomai nuo to, ką apie jį pagalvos kiti žmonės. Tokia yra mano krikščioniškos filosofijos esmė...“[21]

Norėdamas rasti patvirtinimą savo krikščioniškajai filosofijai Biblijoje, Jongi Čo cituoja pirmąsias Pradžios knygos eilutes, tvirtindamas, kad Šventoji Dvasia, sklandanti virš vandenų, buvo panaši į perekšlę, sėdinčią ant kiaušinių ir perinčią viščiukus. Abraomas po Dievo priesako, tvirtina korėjiečių pamokslininkas, „tapo nėščias“ Izaoko pradėjimo idėja. Jis „išnešiojo“ šią idėją dieną ir naktį:

„Jo mintys buvo nuolat valdomos šių vaizdinių, kurie tapo jo paties sapnais ir regėjimais. Tuo pat metu jie dėl dvasinių sapnų ir regėjimų apie jo senatvišką kūną kalbos tapo jo „ketvirtosios dimensijos“ dalimi, taigi netrukus pats kūnas tarsi pavirto jaunu kūnu... Tokius pasikeitimus Abraome atliko vienas sapnas ir vienas regėjimas. Pasikeitimus ne tik mintyse, bet tuo pačiu ir jo kūne[22].

Abraomo „ketvirtosios dimensijos“ jėga, pradėjusi savo darbą, padarė taip, kad jis, šimtametis vyras, galėjo natūraliu būdu pradėti vaiką. Taip galėjo atsitikti todėl, kad (dvasinės) ketvirtosios dimensijos aplinkybės yra viršesnės už trečiosios aplinkybes.“[23]

Jongi Čo pateikia ir kitus vizualizacijos pavyzdžius: Jokūbo galvijų pagausėjimą, Juozapo sapnus, palapinės pastatymą pagal Mozės regėjimą, pranašų regėjimus, apaštalą Petrą, pavadintą uola dėl to, kad jis neva nešiojo savo širdyje akmens viziją. Izaoko gyvenimas, Jongi Čo manymu, taip ir liko vidutiniškas ir niekuo ypatingas, kad jis nebuvo sapnų regėtojas.

Jongi Čo pateikia „išperėjimo“ pavyzdžių iš savo gyvenimo. Paklausęs jo patarimo, subankrutavęs bandelių pardavėjas pradėjo kasdien įsivaizduoti ilgą pirkėjų eilę savo parduotuvėje, perskaičiuodavo neegzistuojančius pinigus kasoje, mintyse didžiuliais kiekiais pirko miltus. Po dviejų mėnesių, pasakoja Jongi Čo, visa tai tapo realybe. Dviems vokiečių pamokslininkams, kurie pasakė jų mieste gastroliavusiam Jongi Čo, kad nori naujo „Folksvageno“, pamokslininkas patarė sudaryti norimo automobilio aprašymą su visomis detalėmis, įskaitant spalvą ir variklio įrangą, pasikabinti šį aprašymą ant miegamojo sienos ir skaityti jį rytais ir vakarais, įsivaizduojant, kaip jie sėdasi už vairo ir važiuoja savo mašina. Po to jie turėdavo kiekvieną kartą dėkoti Dievui, kuris padovanojo jiems tokią nuostabią mašiną. Po kelių mėnesių pamokslininkai tapo „folksvageno“, kurį jie „išperėjo“, savininkais. Jongi Čo taip paaiškino šį įvykį: „Mes turime pritaikyti išperėjimo principus, tuo būdu iš minties embriono išgaudami realybės stebuklą“[24].

Kartą viena moteris atėjo pas Jongi Čo ir pasakė, kad labai nori ištekėti, tačiau negali surasti jaunikio. Čo patarė jai surašyti visus jos būsimojo įsivaizduojamo vyro bruožus: tautybę, ūgį, akių ir plaukų spalvą, kūno sudėjimą, profesiją, hobį, charakterį ir kt. O dabar, pasakė Jongi Čo, jeigu jau jūs taip gerai jį įsivaizduojate, užsisakykite jį – ir Dievas atsiųs užsakymą. Priklijuokite lapelį su savo vyro aprašymu prie veidrodžio, kiekvieną vakarą bei kiekvieną rytą perskaitykite savo užrašus ir šlovinkite Dievą už padovanotą atsakymą. Po metų ši moteris ištekėjo. Jos motina buvo apstulbinta dėl to, kiek smarkiai dukters aprašymas sutapo su realiu vyru.

Čo mokymas apie „išperėjimą“ yra pagrįstas kažkada jo perskaitytais mažai žinomo korėjiečių neurologo darbais, kuris manė, kad smegenų kalbos centras vadovauja visiems kitiems nerviniams centrams, o ištartas žodis veikia visą kūną, gali kontroliuoti visą organizmą ir manipuliuoti juo, kaip tik jis panorės. Tuo remdamasis, Čo ragina:

„Vartokite ir ištarkite priesako žodžius, juk faktiškai jūsų žodis, patekdamas į išorę, sugeba kurti. Dievas tarė – ir atsirado ištisas pasaulis. Jūsų žodis yra medžiaga, kurią naudoja Šventoji Dvasia savo kūryboje.“[25]

Savo įžvalgose Jongi Čo daug ką pasiskolino iš Roberto Šulerio (Robert Schuller) (g. 1926 m.). Tuo metu, kai Napoleonas Hilas (Napoleon Hill) savo bestseleryje „Pamąstyk ir tapk turtuoliu“ supažindino pasauliečius ir ypač verslo žmones su „pozityviu mąstymu“ ir vizualizacija, Robertas Šuleris ėmė propaguoti šias idėjas tarp evangelikų. Šuleris – nepaprastai žymus amerikiečių televizijos pamokslininkas, kurį palaiko Bilis Greimas (Billy Graham) ir kurį kviečia į Baltuosius Rūmus JAV prezidentai. Žinomas jis taip pat dėl savo unikalios, nors ir labai neskoningos „Krištolinės bažnyčios“, kurios statyba pamokslininkui kainavo 20 milijonų dolerių. Šuleris, profesionaliai studijavęs psichologiją, daug ką perėmė iš Hilo. Jis išleido keletą bestselerių, taip pat ir apie efektyvų įmonių valdymą. Komercinis kultas „Emvei“ („M-way“) greičiausiai yra įkvėptas būtent jo idėjų. 250 tūkstančių savo knygos „Meilė pačiam sau – naujoji reformacija“ egzempliorių Šuleris nemokamai išsiuntinėjo religiniams JAV veikėjams. Akivaizdu, kad Čo buvo įkvėptas, pavyzdžiui, tokios Šulerio idėjos:

„Bet kokio tikėjimo išeities taškas... yra sėkla, patenkanti į derlingą dirvą. Tai idėja, atsirandanti Jūsų galvoje. Mintis, kuri padedama kaip kiaušinis lizde... Aš manau, kad niekas nėra taip pavojinga veikiančios tikėjimo jėgos stebuklui, kaip tikėjimo savimi trūkumas. (...) Tikėkite savo prašymu, savo trokštama svajone. Pasitikėkite savo tikėjimu, abejokite tik savo abejonėmis!“[26]

Žodis „galimybė“ Šuleriui turi didžiulę jėgą, tai – kelias į sėkmę. Žodis „negalėjimas“ jam yra „nemalonus, atgrasus, tiesiog nešvankus“. Jis daro „naikinantį efektą“, jeigu jį ištariame garsiai. „Negatyvioms sąvokoms“, tokioms kaip „nuodėmė“, „nevertumas“, „savęs išsižadėjimas“, – Šulerio mokyme nėra vietos:

„Pati didžiausia nuodėmė yra mintis, kuri skatina mane sakyti: „Aš nevertas. Aš negaliu turėti jokių pretenzijų būti Dievo įsūnytas, jeigu visa, kas bloga, yra atverta prieš Tave“. Abejotina, kad žmogus, vieną kartą patikėjęs tuo, kad jis yra „nevertas nusidėjėlis“, galėtų iš tiesų sąžiningai priimti išganančią Dievo malonę...[27]

Jėzus žinojo savo vertę, Jo sėkmė įtvirtino Jo orumo jausmą. Jis nešė kryžių, kad pašventintų ir tavo pasitikėjimą savimi. Lygiai taip pat kryžius pašventins ir žmogiškojo „aš“ kelią[28].

Jeigu galima Jėzus Kristaus Evangeliją traktuoti kaip savo vertės jutimo teologiją, tai tik įsivaizduokite, koks galėtų įvykti išgijimas šito dėka! (...) Reformacijos laikais mūsų dėmesys buvo nukreiptas į Šventąjį Raštą kaip į vienintelį neklystamą vadovaujantį pradą tikėjimo ir kasdienio gyvenimo klausimais. Tegul naujoji Reformacija nukreipia mūsų dėmesį į šventą kiekvieno žmogaus teisę pažinti savo vertę!“[29]

 

10. Pagrindinis maldos principas sektoje: „Pavadink – pareikalauk – gauk!“

Ne mažiau abejotina yra ir „Klestėjimo teologijos“ maldos koncepcija. Ji pagrįsta anksčiau minėtu sektantų įsitikinimu, kad Dievas nėra laisvas ir yra susaistytas dvasinių taisyklių, kurias mes galime pažinti ir panaudoti, siekdami sau naudos. Dievo veiksmų suverenumas ir laisvė „Klestėjimo teologijos“ nariams yra nežinomi. Dievas yra bejėgis kovoje, kuri vyksta šiame pasaulyje, ir visiškai priklauso nuo „Gyvenimo žodžio“. Taisyklės, kurios saisto Dievą, žinomos tiktai tikriesiems krikščionims, kurie gali jomis pasinaudoti. Deividas Jongi Čo kalba tiesiai:

„Jėzus yra susaistytas žodžių, kuriuos mes ištariame. Lygiai taip pat, kaip jūs savo žodžiais išlaisvinate Jėzaus jėgą, jūs galite jų padedami prišaukti Kristaus dalyvavimą. Jeigu negalite raiškiai ištarti maldos žodžių, tai ir Kristus niekada negalės išsilaisvinti. (...) Taigi atsiminkite: Kristus priklauso nuo jūsų ir nuo jūsų ištariamo žodžio, kuris išlaisvina jo dalyvavimą.“[30]

Heiginas tvirtina: „Dievo žodis yra teisinis dokumentas. Naujasis Testamentas yra Dievo Testamentas man, kad aš gaučiau viską, ką Jo žodis skelbia esant mano“[31]. Tačiau testamentą mes gauname tik iš tų, kurie numiršta ir amžiams palieka šį pasaulį. Faktiškai „Klestėjimo teologijos“ nariams Dievas numirė. Šiame pasaulyje Jo nėra, o dvasiniame pasaulyje jis nuolankiai tarnauja paveldėjusiems jo nuosavybę, jėgą ir valdžią sektantams.

Taigi naujieji sekmininkai netiki Dievu, versdami jį vykdyti, ko jie nori, pasitelkdami taisykles, kurios Jį saisto. Heiginas knygoje „Jėzaus Vardas“ rašo: „Per pastaruosius 45 metus nebuvo nė vienos mano maldos, į kurią aš nebūčiau gavęs atsakymo. Aš visada gaudavau atsakymą, ir atsakymas visada būdavo „taip“[32]. „Klestėjimo teologijos“ nariai mano, kad tinkamas sakytinio žodžio panaudojimas yra veiksmingesnis už maldą; prisiminkime Keniono frazę: „Ką išpažįstu, tą gaunu“. Žodis, pasakytas su tikėjimu į Kūrėją ir pasitikėjimu juo kaip Tėvu, turi priversti Dievą nedelsiant įvykdyti tai, ko paprašyta, taigi teisingai ištardami teisingą žodį, mes priverčiame Dievą įvykdyti tai, ko prašome. Iš tikrųjų tvirti santykiai su Dievu Kūrėju gaunami kaip dovana krikšto („testamento“) metu. Šis įsitikinimas sudaro maldos principo, vadinamo „Pavadink – pareikalauk – gauk!“ („Name it – claim it – get it!“), pagrindą. Kitaip tariant, reikia apsispręsti, ko nori, tiksliai suformuluoti savo norą (greičiausiai tam, kad Dievas neapsiriktų), pareikalauti šito iš Dievo ir plačiau atverti kišenę.

 

11. Sektantai mano, kad kai Šventoji Dvasia įsiveržia į žmogų, jis raitosi ant grindų, neramiai klykia, žviegdamas kaip skerdžiama kiaulė

Pasak „Tikėjimo sąjūdžio“, žmonės gyvena visatos centre, iš kur eina gijos ir „aukštyn“, ir „žemyn“. Malda įgauna žmonių manipuliavimo dvasiniu pasauliu pobūdį, siekiant, kad rezultatai iš dvasinio pasaulio pasireikštų ir fiziniame pasaulyje. Tai yra aiškiausias okultinio-magiško maldos traktavimo pavyzdys. „Okultinis“ reiškia „įslaptintas“; žmonės, įtraukti į okultizmą, stengiasi išlaisvinti slaptas jėgas, pasitelkdami tam tikrus ritualus ir perprasdami slaptus dėsnius. Toks požiūris gana panašus į gnostinį, kuris dvasinį pradą laiko viršiausiu ir pagrindiniu elementu, o fizinį pradą – žemesniąja sfera. Okultinės žinios „Gyvenimo žodžiui“ – tai Šventosios Dvasios pranešimas, kuris tiesiogiai perduodamas mūsų dvasiai. Tokios žinios, mano jie, suteikia jiems apreiškimą – pavyzdžiui, kaip suprasti Šventojo Rašto tekstus. Niekas iš tų, kurie nepriklauso „Tikėjimo sąjūdžiui“, nesugeba suprasti Šventojo Rašto, nes negavo apreikštų žinių.

Būdingas „Tikėjimo sąjūdžio“ maldos bruožas yra vadinamasis „atsidavimas Dvasioje“ arba „ramybė Dvasioje“. Šiuo terminu neosekmininkai vadina fenomeną, kada, paprastai po to, kai ant jų uždedamos rankos (arba jomis mojuojama į jų pusę), žmonės griūva ant grindų (dažniausiai ant nugaros) ir arba kurį laiką guli nejudėdami, arba dreba ekstazėje, nevaržomai kvatoja, rauda ar klykia. Štai kaip aprašo šį reiškinį Džonas Vimberis:

„Apie šį fenomeną, kai žmonės griūva ant grindų ir kartais guli ant nugaros arba ant pilvo po keletą valandų, yra žinoma ne tik iš Bažnyčios istorijos pasakojimų. Tai dažnai atsitinka ir mūsų dienomis. (...) Atsitinka, kad tokia būsena trunka nuo 12 iki 48 valandų. Tokiais atvejais žmonės vėliau pasakodavo, kad juose įvyko didelė dvasinė permaina. Pasitaiko gana dramatiškų situacijų, kai taip griūva pastorius arba dvasinis vadovas. (...) Pavyzdžiui, būdavo atvejų, kai vienas pastorius beveik valandą ritmiškai trankė galvą į grindis. (Įdomu, kad tai nesukėlė nei galvos skausmo, nei kokių nors sužeidimų.) Pasikeitimai, kurie atsitinka po tokių išgyvenimų, būna milžiniški.“[33]

Daugelis neosekmininkų pamaldų pasibaigia tuo, kad beveik visi jų dalyviai arba pasliki guli ant grindų, arba šliaužioja po kėdėmis. Įdomus „Tikėjimo sąjūdžio“ kritikų argumentas, kad šėtonas, būdamas Dievo beždžionė, dažnai veikia priešingai Šventajai Dvasiai. Štai, satanistų mišiose dažnai vietoj altoriaus naudojama ant nugaros gulinti nuoga moteris. Žmogus nusilenkdamas prieš Dievą, visada „krenta ant savo veido“. Naujųjų charizmatikų klientai paprastai krenta aukštielninki.

Ypatinga maldos atmaina vadinama „gimdymo kančių malda“. Besimeldžiantis tokia malda tiesiog turi rėkti iš visų jėgų, netardamas jokių žodžių ir stengdamasis klykti kiek įmanoma garsiau ir ilgiau. Ulfas Ekmanas sako, kad tokia malda yra svarbesnė ir veiksmingesnė negu kalbėjimas kalbomis:

„Kai Šventoji Dvasia įsiveržia į žmogų, jis pajunta kažką panašaus į fizinį skausmą, kuris primena moters pojūčius gimdymo kančių metu. Kai Viešpats sukelia mums tokią būseną, mes manome, kad išsikraustėme iš proto. Mes raičiojamės grindimis, neramiai klykiame, žviegdami kaip skerdžiamos kiaulės. Tai nepaprastai galinga malda, ir šėtonas jos neapkenčia. Jis rėkia ant mūsų, kad mes esame bepročiai ir fanatikai.“[34]

Dar vienas būdingas „Tikėjimo sąjūdžio“ bruožas – vadinamasis „Toronto fenomenas“ (patys neosekmininkai jį vadina „Toronto palaiminimu“), arba „šventuoju juoku“. Pamokslininkas Rodnis Hovardas Braunas (Rodney Howard-Brown), vadinantis save „Šventosios Dvasios barmenu“, užkrėsdavo isterišku, daug valandų trunkančiu juoku milžiniškas auditorijas. Žmonės „svaigindavosi“ šiuo juoku, apimti isterijos, raičiodavosi ant grindų, prarasdavo sąmonę. Tai vadinosi šventojo juoko „naujojo vyno“ gėrimu, „evangeliškuoju nubudimu“ ir „džiaugsmu dėl Dievo“. Juokas yra užkrečiamas – tie, kas gauna „patepimą“ iš Hovardo Brauno, gauna ir galią platinti šitą juoką bei užkrėsti juo kitus žmones.

Rodney Howard-Brown

 

Įdomus yra paties Hovardo Brauno aprašymas, kaip jis gavo šį „šventąjį juoką“. Šis aprašymas buvo paskelbtas žurnale „Charizma“ („Charisma“, 1990 m. rugpjūtis). Straipsnis vadinasi „Šlovinkite Viešpatį ir pilstykite naują vyną“. 1979 m. vasarą Pietų Afrikoje Hovardas Braunas „valandų valandas meldė gilesnio Dievo pažinimo“. Besimelsdamas pamokslininkas pasakė Dievui: „Arba Tu nusileisi čia ir mane paliesi, arba aš pats pakilsiu ten ir paliesiu Tave“. Netikėtai Hovardas Braunas pajuto, kad jo kūną tarsi apėmė liepsnos. Jis pradėjo nesulaikomai juoktis. Po to jis pravirko ir pradėjo melstis kalbomis. Hovardas Braunas sako: „Nuo to laiko aš prisijungiau prie dangaus elektros tinklo, ir man atsirado noras nueiti ir prijungti prie jo kitus“.

Visos šios ekstazinės praktikos kyla iš neosekmininkų įsitikinimo, kad Dievo dalyvavimą galima pajusti fiziškai. Taigi santykiai su Dievu apsiriboja tik fiziniais išgyvenimais, kurie ir tampa svarbiausiu Dievo dalyvavimo kriterijumi bei ženklu, be to, pats žmogus visiškai savęs nekontroliuoja ir dažnai netgi neatsimena, kas jam atsitiko. Pastoriai sumaniai (pasitelkdami muziką, šviesą, ypatingus kūno judesius, rankų mostus, daugkartinius žodžių-raktų kartojimus, svarbiausiose salės vietose susodintus klakerius, „spontaniškai“ užduodančius toną salės elgesiui ir reikalingoms reakcijoms ir pan.) sukelia salėje transo būseną, kuri ir paskelbiama Šventosios Dvasios apsireiškimo ženklu. Šie indukuotos euforijos pojūčiai bei išgyvenimai greitai tampa sektantams savotišku narkotiku: į kraują išmetamos didelės endorfinų ir adrenalino dozės, ir netrukus žmogui išsivysto didelė priklausomybė nuo jų. Jis daugiau nebegali gyventi be šio „kaifo“, kurį gauna susirinkimuose, ir netgi pertraukų tarp „pamaldų“ metu išgyvena abstinencijos sindromą. Kaip narkomanas atiduoda viską, ką turi, išmainydamas tai į dar vieną kvaišalų dozę, taip ir sektantas tempia į sektą paskutinius daiktus, kad išgyventų ekstazę, be kurios jo gyvenimas tampa juoda duobe, pilna siaubo ir nusivylimo. Buvę nariai pasakoja apie žmones, kurie netekę šio pojūčio, dingdavo iš namų, pasikardavo, apsipildavo benzinu ir susidegindavo ir t. t. Taip pat pasakoja apie vieną „kulto tarną“, kuris po to, kai sudarė kažkokią sutartį su „Dvasia“ neteko pusės rankos, padėjęs ją po važiuojančiu traukiniu.

 

12. Žmogus neturi teisės išpažinti savo nuodėmių, kitaip jis amžinai liks nusidėjėliu

Dvasinis karas yra neįmanomas be dvasinio autoriteto ir besąlygiško paklusnumo jam. Naujųjų sekmininkų sektų struktūra yra griežtai autoritarinė. Ši ypatybė grindžiama neosekmininkų mokymu apie „teokratiją“, t. y. absoliučią pastoriaus valdžią savo pasekėjų atžvilgiu. Jokia kritika organizacijos viduje neleidžiama; jeigu koks nors organizacijos narys pradeda reikšti kritines pastabas jos adresu, jam paaiškina, kad kritika kyla iš kritikos dvasios, kuri taip pat vadinama „Izabelės dvasia“, – demoniškąja dvasia. Anot buvusių neosekmininkiškų sektų narių, „dvasiniais krikščionimis“ vadinami tik tie, kurie keliasi melstis penktą valandą ryto, o gulasi miegoti ne anksčiau kaip dvyliktą nakties. Pastorius turi teisę kontroliuoti parapijiečių pajamas, tikrindamas, kiek jų dešimtinė atitinka jų realias pajamas, ir išieškoti iš jų pinigus, skiriant darbus, pavyzdžiui, jo paties (pastoriaus) namuose. Svarbų vaidmenį įgyvendinant pastoriaus valdžią vaidina vadinamieji „pranašai“ ir „pranašingi indai“, t. y. artimiausi sektos lyderio pagalbininkai. Jų „pranašystės“ nurodo tikintiesiems, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, kiek pinigų atiduoti pastoriui, dėl kokios nuodėmės atgailauti ir t. t. Pasitelkiant „pranašus“, sektoje įgyvendinama totalinė narių kontrolė. Ši griežta kontrolė kartu su manipuliavimo sąmone metodais padeda susieti pastorių ir sektos narius hipnozinės priklausomybės saitais.

Grupinis spaudimas ir absoliuti lyderio valdžia dažnai sąlygoja tragiškus rezultatus: 1998 m. pasaulis buvo sukrėstas, kai Brazilijos džiunglėse buvo areštuotas sektos lyderis, apkaltinus jų neosekmininkiškos sektos narių sumušimais ir nužudymais. Jis pareiškė, kad tokiu būdu išvarinėjo demonus iš savo pasekėjų. Po kelių mėnesių tokia pat situacija pasikartojo nuošaliame Jakutijos Aldano mieste, kur sektantai užgrobė vietinės administracijos pastatą. Televizijos kadrai su išsekusiais, sumuštais vaikais, kurių atsisakė tėvai – vietinės neosekmininkų grupės nariai – buvo transliuojami visoje Rusijoje. Keletą ties mirties riba atsidūrusių kūdikių paskutinę akimirką pavyko išgelbėti, tačiau po kelių dienų buvo atkastas dešimtmečio Mišos Dulovo, kurį nukankino sektantai, išvarinėję iš jo velnius, kūnas[35].

Daugelis neosekmininkų sektų narių kenčia depresines būsenas, tarp jų yra nereti mėginimai nusižudyti. Švedų statistikos duomenimis, buvusių „Gyvenimo žodžio“ sektos narių, kurie atsidūrė psichiatrijos klinikose, procentas gerokai viršija vidurkį. Daugelis nusižudžiusių sektos narių prieš įstodami į ją, į psichiatrą nesikreipė. Pasak duomenų, paskelbtų Švedijos laikraštyje „Sidsvenskan“ 1991 06 13, klinikos terapeutė iš Upsalos G. Svartling praneša, kad 85 % ištirtos grupės, kurią sudarė „Gyvenimo žodžio“ nariai, dalyvių pareiškė apie smarkiai susilpnėjusius kontaktus su šeima bei senais draugais ir apie žymų asmeninio gyvenimo lygio smukimą dėl didelių finansinių aukojimų sektai ir dešimtinės mokėjimo. 93% pranešė, kad juos ištinka paniškos baimės ir miego sutrikimo priepuoliai; 25% rimtai mėgino nusižudyti. Daktarė Svartling daro išvadą, kad psichiniai ligoniai – „Gyvenimo žodžio“ nariai – susilaukia labai rimtų psichikos pažeidimų su simptomais, kurie parodo šizofreniją.

Viena iš rimtų psichikos sutrikimų priežasčių – išpažinties, privalomos visiems sektos nariams, atmaina. Išpažintis pagrįsta tuo pačiu pagrindiniu „Tikėjimo sąjūdžio“ principu: kiekvienas žodis turi kuriamąją galią, todėl žmogus neturi teisės išpažinti savo nuodėmių, kitaip jis visam laikui liks nusidėjėliu; galima prisipažinti tik tai, kad esi šventas ir visagalis. Taigi žmogus lieka vienas pats su visomis savo vidinėmis problemomis ir silpnybėmis, kurias jis turi savyje slopinti, neturėdamas teisės jų išsakyti. Tačiau jis negali nepastebėti jų buvimo savyje – ir tai vyksta tokiomis aplinkybėmis, kai jis savo akimis mato, kaip likusieji sektos nariai tikina, jog jau seniai tapo šventi, atsikratę savo nuodėmių. Vėl nuogo karaliaus drabužių efektas! Galiausiai adeptui tai sukelia asmenybės susidvejinimą, šizofreniją, depresines būsenas. Žmogus netgi pats sau negali pripažinti savo klaidų, kadangi jis gali kaltinti tik save – Dievas jau davė jam viską, ką galėjo, ir daugiau jis duoti nebeturi ko.

 

13. „Klestėjimo teologija“ atmeta Kristaus kryžių, be kurio jų krikščionybė praranda bet kokią prasmę ir tampa šventvagiška parodija

Maldos susirinkimai sukelia sektantams iracionalią ekstazę, kurios metu jie pereina į kitą pasaulį, kupiną demonų, nerimo, stresų ir nusivylimo. Kartu jie tampa savotiškais narkomanais, priklausomais nuo susirinkimuose išgyvenamų būsenų, ir jau nebegali gyventi be indukuojamos euforijos, kylančios nuo „kalbėjimo kalbomis“, „nugalėjimo Dvasioje“, gimdymo kančių maldos“ arba Benio Hino švarko, – tik jie išgelbėja sektantus nuo juodos nusivylimo prarajos. Taigi sektos vadovybė visiškai užvaldo jos narių sąmonę.

Materija ir Dievo kūrinija yra blogis. Jų reikia išsižadėti. Viskas pateikiama dvasinėmis kategorijomis: arba tai Dievo dvasia, arba šėtono dvasia. Tačiau vienintelis, kuris galėtų mus išgelbėti, – Kristus – paskelbiamas įgavusiu šėtono prigimtį ir netekusiu galios ką nors išganyti. Dievu paskelbiamas pats žmogus; pats žmogus yra savęs paties išganytojas.

Žmogus pasirodo esąs susaistytas su sistema, kurioje svarbiausias rodiklis yra asmeniniai pasiekimai. Tik jie gali įrodyti, kad jūs pasiekėte sudievinimą. Lygiai taip pat „Klestėjimo teologijos“ nariams pasiekimas (o ne gaunamas kaip dovana) ir tikėjimas. Pasak „Gyvenimo žodžio“ mokymo, po to, kai tampame krikščionimis, („gimstame iš aukštybių“), mes tampame savo pačių pergalės, kurios pagrindiniai žodžiai yra VALDŽIA ir AUTORITETAS, įkaitais.

Iš viso to, kas anksčiau pasakyta, visiškai akivaizdu, kad „Tikėjimo sąjūdis“ negali būti laikomas krikščionišku judėjimu – tai yra grubi maginė-okultinė sistema, pagrįsta psichiniu sąmonės manipuliavimu ir kontroliavimu. Prisidengdama pseudokrikščioniška frazeologija, ji neigia praktiškai visus istorinės krikščionybės postulatus. Pats pavadinimas „Klestėjimo teologija“ yra šventvagiškas, nes yra grindžiamas tuo, jog krikščioniškasis tikėjimas garantuoja tikinčiajam turtą ir klestėjimą, o tai prieštarauja Kristaus žodžiams: „Palaiminti jūs, kai jus keiks ir persekios, ir visaip plūs dėl manęs“ (Mt 5, 11); „Jeigu kas nors eiti paskui mane, teišsižada savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Iš esmės „Klestėjimo teologijos“ nariai neigia Kristaus kryžių, be kurio krikščionybė netenka bet kokios prasmės ir tampa tik šventvagiška savęs pačios parodija. Būtent jiems yra skirti Viešpaties žodžiai: „Jeigu druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam nebetinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti“ (Mt 5, 13).

Šį skyrių derėtų pabaigti anksčiau minėtos daktarės Gudrun Svartling išvada, kurią ji padarė, baigdama jos pradėtą sektos tyrimą:

„Šioje „Klestėjimo teologijoje“ išorinis fizinis pasaulis nėra tikroji realybė, o dvasinis pasaulis yra kupinas piktųjų dvasių, su kuriomis Dievas paliko savo vaikus vienumoje. Kiekvieną kartą, kai jaučiate, kad neturite jėgų susidoroti su problema – liga, nuovargiu, depresija, avarija ar kuo nors kitu, – jūs turite tai priimti kaip puolimą iš dvasinio pasaulio. Jūs turite sutelkti visą savo valią, visas savo dvasines jėgas, kad galėtumėte nedelsiant atlikti agresyvią kontrataką. Tačiau tai negali trukti be galo, ir šito dalyko suvokimas, ateinantis jums anksčiau ar vėliau, gali sukelti tragiškas pasekmes.“[36]