„Sargybos bokšto bendrija“ – „Jehovos Liudytojai“ (II)

4. Adventizmas ir XIX a. pabaigos amerikiečių populizmas

 

„Jehovos Liudytojai“ turi dvejopas šaknis: tai adventizmas ir XIX a. pabaigos amerikiečių populizmas. Adventizmo pradininku laikomas baptistų pamokslininkas Viljamas Mileris (William Miller) (1772-1849). Jis buvo amerikietis, mažo išsimokslinimo žmogus (baigęs ne daugiau kaip dvi mokyklos klases), iš neturtingos šeimos, bet labai mėgęs skaityti ir pats daug ko išmokęs. Iki 35 metų Mileris buvo skeptikas-agnostikas, o vėliau atsivertė, pradėjo aktyviai studijuoti Šventąjį Raštą ir tapo baptistų pamokslininku. Kaip daugelis savamokslių, jis neturėjo sistemos, todėl pradėjo kurti primityvias teorijas ir susižavėjo pranašo Danieliaus knyga, kurios daugelis neįveikė. Mileris užsikrėtė numerologija ir ėmė aktyviai skaičiuoti pasaulio pabaigos datą. Žinoma, galų gale jis ją apskaičiavo. O kai mūsų atradėjui primindavo Išganytojo žodžius apie tai, kad niekas negali žinoti Jo Antrojo atėjimo dienos nei valandos, Mileris atsakydavo, kad pranašauja ne dieną ir ne valandą, o metus. 1818 metais jis apskaičiavo 1843-uosius metus. Jam pačiam tai padarė pritrenkiantį įspūdį: daugelį tūkstantmečių egzistavęs pasaulis pasibaigs po 25 metų! Visi gyvena sau ir nieko neįtaria, o jis, Mileris, tai atrado! Jeigu tuo patiki, darosi baisu.

Mileris pradėjo pamokslauti, o kadangi buvo „charizmatiškas“ ir tvirtai tikėjo savo teorijomis, rado vis daugiau šalininkų. Liaudis isteriškai laukė Antrojo atėjimo. Ir štai atėjo 1843 metai, bet nieko neįvyko. Mileris vėl ėmėsi skaičiavimo, tikėdamasis surasti klaidą, ir ji, be abejonės, buvo rasta: Antrojo atėjimo datą teko atidėti iki 1844 m. kovo 21 d. – pavasario lygiadienio dienos, kada viskas ir turėjo įvykti. Bet ir tuomet nieko neįvyko. Mileris puolė į depresiją, bet jo fanatiški pasekėjai įteigė jam, kad skaičiuoti reikia pagal žydų kalendorių, pagal kurį Naujieji metai prasidėjo 1844 m. spalio 21 d. Mileris patikėjo, kad ši data yra neabejotinai teisinga. Jo įsitikinimas persidavė žmonėms, visi liovėsi sėti bei arti ir susirinko baltais drabužiais Niujorko valstijoje prie kalno laukti paėmimo į dangų. Bet paskirta diena baigėsi, ir vėl nieko neįvyko. Ši diena tapo Didžiojo nusivylimo diena (oficialus terminas, vartojamas religijotyros vadovėliuose).

Kai taip atsitinka, vieni dalyviai pasitraukia iš judėjimo, o kiti karštligiškai bando surasti priežastį, įrodančią, kad iš tikrųjų viskas buvo teisinga (kaip jau sakėme, sunku atsisakyti to, kam tiek daug paaukota). Taip įvyko ir šį kartą. Vienas ištikimas Milerio pasekėjas, Hairamas Edsonas (Hiram Edson), kitą dieną po Didžiojo nusivylimo vaikščiojo per prinokusių kviečių lauką, kur ir gavo „Dievo apreiškimą“: Viešpaties atėjimas įvyko, bet tai buvo dangiškasis atėjimas – Kristus įžengė į dangiškos šventyklos Šventų Švenčiausiąją, kelias į kurią anksčiau jam buvo užkirstas. Ten jis pradėjo „tyrimo teismą“, t. y. nagrinėja kiekvieno krikščionio gyvenimą ir sprendžia, kas vertas prisikėlimo, o kas nevertas. Šis teismas truks nuo 80 iki 100 metų, o po to įvyks Antrasis atėjimas. Tai ir yra pagrindinė (šalia šeštadienio šventimo ir tikėjimo, kad siela miršta kartu su kūnu) adventistų doktrina, kurioje slypi jehovizmo šaknys.

Stambiausios šiuolaikinės adventistų sektos – „Septintosios dienos adventistų“ – formavimuisi lemiamą įtaką padarė „pranašė“ Elena Vait (Elen White) (1827-1915). Ji buvo paprasta mergina, bet kai jai suėjo 15 metų, kažkas sviedė jai į veidą didžiulį akmenį. Elena buvo sužalota ir ilgai blaškėsi tarp gyvybės ir mirties. Ją išgydė, bet po to prasidėjo keisti priepuoliai, kuriuos ji vadino „dangiškaisiais apreiškimais“. Šie apreiškimai išleisti ir labai gerbiami, o adventistai laiko juos tikėjimo mokymo šaltiniu, lygiai kaip ir Bibliją. Tiesa, dar amžininkai pastebėjo, kad daugelis „apreiškimų“ buvo akivaizdus plagiatas iš jau išleistų šaltinių – paprastai iš populiarių žurnalų apie „sveiką gyvenseną“. Tačiau adventistų tai netrikdė. Didžioji dalis judaistinių septintosios dienos adventizmo bruožų (pavyzdžiui, šeštadienio šventimas, mitybos taisyklės ir kt.), taip pat atsisakymas vartoti alkoholį gavo pradžią būtent iš ponios Vait paveldo ir jos „apreiškimų“.

Taigi „Jehovos Liudytojai“ užaugo adventistinėje dirvoje. Antroji sektos šaknis – XIX amžiaus pabaigos populistinis judėjimas Amerikoje. Tuo metu žodis „populizmas“ turėjo šiek tiek kitokią reikšmę nei dabar – taip vadinosi mažo žmogaus, kapitalistiniame pasaulyje patiriančio milžiniškų korporacijų priespaudą, protesto judėjimas. Populistų lyderiai vaizdavosi vyriausybę kaip vieningą korumpuotą sistemą, kontroliuojamą turtingųjų klasės arba oligarchijos, ir pasisavinančią visus paprasto žmogaus darbo vaisius. Šis tėra šios didžiulės mašinos varžtelis, kurį panaudojus išmeta. Vis dažniau ir tradicinės bažnyčios bei denominacijos buvo suvokiamos kaip dalis vieningos valstybinės mašinos, priešiškos mažam žmogui ir jį palaužiančios. Amerikoje tai, visų pirma, būtų pasakytina apie Romos Katalikų Bažnyčią ir stambias protestantų denominacijas. Kaip antitezė atsirasdavo smulkios politinės partijos ir religiniai judėjimai, protestuojantys prieš stambių darinių spaudimą asmenybei.

Naujai įkurta sekta, vėliau pavadinta „Jehovos Liudytojais“, taip pat pradėjo suvokti išorinį pasaulį kaip priešą – pasaulį, kurį sudarė institucionalizuotų bažnyčių klaidingi mokymai, žemiškų vyriausybių tironija ir žmogų engiančios milžiniškos įmonės. Visa tai reikėjo kartą ir visiems amžiams atmesti[1].

Šis pirminis jehovistų protestas susilaukė atgarsio daugelio sunkaus gyvenimo palaužtų paprastų žmonių širdyse.

 

5. Jehovizmo atsiradimo istorija ir tolesnė kova už valdžią sektoje

 

Tokios yra Čarlzo Teizo Raselo (Charles T. Russell) (1852-1916) įkurto jehovistinio sąjūdžio šaknys. Tiesa, šiuolaikiniai jehovistai teikia pirmenybę anonimiškumui. Nepaisant to, Raselas – tai žmogus, be kurio jehovizmas nebūtų egzistavęs.

Raselas gimė Pitsburge (Pittsbourg) (Pensilvanijos valstija), presbiterionų šeimoje. Dėl keisto sutapimo, jis, kaip ir Mileris, teturėjo poros klasių išsilavinimą, bet vėliau savarankiškai pasimokė ir padėjo tėvui, laikiusiam galanterijos parduotuvę. Čarlzas pasirodė esąs gabus verslininkas, daug pasiekė prekyboje, ji jam atnešė neblogas pajamas. Būdamas 16 metų, pateko adventistų įtakon, kurie tuo metu jau įgavo naujų jėgų po Didžiojo nusivylimo ir nurodė naują Antrojo atėjimo datą – 1874 metus, dabar jau su ja siedami dideles viltis. Bet pasaulio pabaiga, kaip mums žinoma, vėl neįvyko.

Raselas tebepalaikė ryšius su vėl nusivylusiais adventistais, kai 1876 m. išgirdo apie mažą adventistų žurnaliuką „Ryto šauklys“. Žurnalas plėtojo idėją, kad 1874 m. rudenį Kristus neregimai atėjo į žemę, o štai jau po pusketvirtų metų – 1878 m. pavasarį – tikintieji bus paimti į dangų. Raselas nuoširdžiai atsivertė, nutraukė prekybą ir visą pelną atidavė žurnalo paramai. Leidėjas padarė jį savo padėjėju, bet Raselas buvo nepriklausomas žmogus ir ilgai padėjėju likti negalėjo. Todėl, kai žadėtasis atėjimas eilinį kartą neįvyko, jis įsteigė savo žurnalą – „Siono sargybos bokštas ir Kristaus buvimo šauklys“ („Zion’s Watch Tower and Herald of Christ’s Presence“). Tai buvo pirmasis būsimų jehovistų, kurie tuomet dar nesivadino „Jehovos Liudytojais“, spaudos organas.

Raselas netrukus nutolo nuo adventistų ir pradėjo skelbti nuosavas doktrinas – konkrečiai, pats pradėjo skaičiuoti Antrojo atėjimo datą. Kaip ir jo nelaimingi pirmtakai, jis rėmėsi pranašo Danieliaus knyga, kurioje kalbama apie septynis karaliaus Nabuchodonosaro beprotybės laikus (Dan 4, 22. 29). Raselas interpretavo tuos septynis laikus kaip septynerius pranašiškus metus, kurių kiekvienuose yra po 365 dienas. Taip jis gavo 2520 dienų laikotarpį, kurį pavertė metais ir gavo 2520 metų. Prie jų Raselas pridėjo 607-tus metus iki Kristaus gimimo – taip jis apskaičiavo Jeruzalės šventyklos sugriovimo datą (iš tikrųjų Saliamono šventykla buvo sugriauta 587 arba 586 m.). Taip jis gavo 1914 metus.

Ši data Raselui labai patiko, nes, viena vertus, ji buvo jau ne už kalnų, o kita vertus – laiko nuo 1878 m. iki 1914 m. dar buvo likę pakankamai ir galima buvo atversti daug žmonių. Tuo pat metu jis susidomėjo piramidologija (tai vienas iš įrodymų, kad buvo palaikomi ryšiai su okultiniais sluoksniais). Mūsų savamokslis pavadino Cheopso piramidę Biblija akmenyje ir ėmėsi matuoti jos parametrus, dauginti ir dalinti juos vieną iš kito ir galiausiai taip pat gavo 1914 metus, taigi Antrojo atėjimo data vėl buvo patvirtinta.

Visų laikų ir tautų okultistai mėgo Cheopso piramidę. Ir šiandien per televiziją galima pamatyti kokį nors savamokslį magą, postringaujantį apie stebuklingas Cheopso piramidės savybes, skaičiuojantį jos parametrus, o po to dauginantį ir dalinantį juos vieną iš kito. Tokiu būdu jis gauna kokį nori skaičių – pvz., atstumą nuo Žemės iki Mėnulio arba bet kokią jam reikalingą datą. Piramidologija – tai viena iš neopagoniško okultinio „Nju eidžo“ judėjimo charakteringų ženklų.

Artėjant 1914 metams, Raselas vis labiau tolo nuo bazinių krikščionybės doktrinų. Būtent tada jis atsisakė dogmos apie Švenčiausiąją Trejybę bei Jėzaus Kristaus dieviškumą ir vieną po kito pradėjo publikuoti savo „Raštų tyrinėjimų“ („Studies in the Scriptures“) tomus. Jam mirus 1916 m., tai buvo jau 6 tomų knyga, kurios bendras tiražas siekė 13 milijonų egzempliorių. Raselas labai aukštai vertino savo aiškinimus ir sakė, kad jeigu žmogus studijuoja Bibliją, viskas, ko jam reikia, yra „Raštų tyrinėjimai“. Jeigu žmogus 20 metų studijavo Bibliją pagal jo aiškinimus, o po to pradėjo skaityti vien tik Bibliją, tai po trijų metų jis atsidurs visiškoje tamsoje. O jeigu bus priešingai (žmogus liausis skaitęs Bibliją ir skaitys vien tik jo aiškinimus), tai nieko baisaus neįvyks: jis po senovei tebebus šviesoje, nes viskas, ką reikia paimti iš Biblijos, yra tyrinėjimuose[2]. Būtina pažymėti, kad šiandieniniai „Jehovos Liudytojai“ turi praktiškai tokį patį požiūrį į savo publikacijas ir jų santykį su Biblija.

Savo kuopelę Raselas pavadino „Biblijos Tyrinėtojais“ („The Bible Students“) – tokiu pavadinimu ir pagarsėjo pirmoji „Jehovos Liudytojų“ karta. Raselo šalininkai laikė jį Ištikimu ir Protingu Tarnu (Mt 24, 45) bei Laodikėjos angelu, t. y. septintuoju, paskutiniu Krikščionių Bažnyčios pasiuntiniu. Taip jį vadino ir jo sutuoktinė, kuri aktyviai reklamavo savo vyrą. Tiesa, prasidėjus jų skyrybų procesui, ji pradėjo vadinti jį „neištikimu ir neprotingu tarnu“.

Raselas gyveno pakankamai ilgai, kad įsitikintų savo pranašysčių klaidingumu: 1914 m. Antrasis atėjimas vėl neįvyko, nors ši data buvo labiausiai „nusisekusi“ iš visų – prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Be abejonės, „raselitai“ iš šios datos išspaudė viską, kas įmanoma, ir tebespaudžia iki šiol. 1916 m. Raselas mirė ir buvo palaidotas po akmens plokšte, kurioje jis vadinamas „Laodikėjos angelu“, o šalia buvo pastatyta akmens piramidė: ji ir šiandieną stūkso virš netoli Pitsburgo esančių kapinių, o turistams labai patinka ją žiūrinėti ir fotografuoti.

Kitas jehovistų vadovas ir naujasis Ištikimas bei Protingas Tarnas buvo vardu „teisėjas“ Džozefas Franklinas Rezerfordas (Joseph Franklin Rutherford). Teisininkas pagal išsilavinimą, jis nesusilaukė didelio pripažinimo šioje srityje, bet tapo Raselo pasekėju ir teikė jam teisinę pagalbą bylinėjantis teismuose. Tai buvo ir skyrybų byla su įvairaus pobūdžio doroviniais kaltinimais, ir skandalinga istorija su „stebuklingais“ kviečiais – iš jų Raselas uždirbo didelius pinigus, tikindamas savo pasekėjus, kad šie atneš neregėtų vaisių, o jie šių lūkesčių nepateisino – ir kiti teisminiai nagrinėjimai. Viename iš procesų Raselas buvo apkaltintas melagingu liudijimu, nes pareiškė ir prisiekė Šventuoju Raštu, kad puikiai moka biblines kalbas. Jam pateikė tekstus graikų ir hebrajų kalbomis: jis negalėjo perskaityti nė raidės ir buvo priverstas prisipažinti pamelavęs su priesaika.

Rezerfordas buvo „Biblijos tyrinėtojų asociacijos“ viceprezidentas. Pagal Raselo nurodymus jo įpėdinis prezidento poste turėjo dalytis savo įgaliojimais su „Sargybos bokšto“ Direktorių taryba, kurią pats Raselas paskyrė iki gyvos galvos. Tačiau jam mirus prasidėjo rimta kova tarp Rezerfordo ir Direktorių tarybos, kurią galiausiai laimėjo Rezerfordas. Šioje kovoje buvo naudojama fizinė prievarta, direktoriai už pakarpos buvo išstumiami iš posėdžių salės, o nuskriaustoji šalis kreipėsi į policiją. Taigi galiausiai Rezerfordas tapo vienasmeniu organizacijos valdovu. Tiesa, po visų skandalų dalis sektantų atskilo ir kai kurie jų (pvz., grupė Čikagoje „Aušros Biblijos Tyrinėtojų Asociacija“ („The Dawn Bible Students Association“)) egzistuoja iki šiol[3]. Norėdamas išskirti savo pasekėjus, Rezerfordas pavadino juos „Jehovos Liudytojais“. Su šiuo pavadinimu jie gyvuoja ir šiandien.

Priešingai negu Raselas – charizmatiškas pamokslautojas, bet pakankamai prastas organizatorius, – Rezerfordas turėjo puikių organizacinių gabumų; čia galima išvesti paralelę su mormonais bei Dž. Smito ir B. Jango skirtumais[4]. Visą savo dėmesį Rezerfordas skyrė pamokslavimo veiklai ir naujų narių verbavimui. 1927 m. jis įvedė privalomą literatūros platinimo po namus taisyklę. Savo pamokslams jis naudojo naujausias to meto priemones – mobilias radijo stotis ir nešiojamus gramofonus.

Rezerfordas negailestingai slopino bet kokią laisvą mintį ir opoziciją savo organizacijoje, geležine ranka palaikydamas savo gretų vienybę, reikalaudamas iš organizacijos narių besąlygiško paklusnumo jo valdžiai, drausmės ir nuolankaus tarnavimo sektai.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, 1917 metais Rezerfordas buvo įkalintas už tai, kad ragino amerikiečius atsisakyti tarnybos kariuomenėje. Drauge su kitais jehovistais jis buvo nuteistas kalėti 30 metų už tėvynės išdavystę, tačiau po metų byla buvo peržiūrėta apeliacine tvarka ir visi buvo paleisti.

Rezerfordas buvo aršus antikatalikas. Jam teko išgyventi didelius sunkumus su eiline pasaulio pabaiga, kurią buvo paskyręs 1925 metams. Nedaug laiko prieš šią datą turėjo prisikelti trys didieji pranašai ir protėviai: Abraomas, Izaokas ir Jokūbas. Rezerfordas pastatė jiems prabangius rūmus Kalifornijos pietuose netoli San Diego, kuriuos pavadino „Bet Sarim“ („Kunigaikščių namais“) – juose patriarchai turėjo gyventi po savo atėjimo. Tačiau pranašai neapsireiškė, už tai Rezerfordas įgijo puikią rezidenciją, kurioje poilsiavo kiekvieną vasarą. Jis pagarsėjo savo ekstravagantišku privačiu gyvenimu, mėgo paūžauti ir gerokai piktnaudžiavo alkoholiu. Šiaip ar taip, gandų apie jį sklandė labai daug, nuolat vyko skandalai. Gyveno jis plačiai ir to nė neslėpė, nepaisydamas „didžiosios depresijos“, per kurią dauguma JAV gyventojų skurdo. 1942 m. Rezerfordas mirė. Po jo mirties teko parduoti liūdnai pagarsėjusius „Bet Sarim“.

Kitu sektos prezidentu tapo Natanas Noras (Nathan H. Knorr). Tai nebuvo charizmatiškas lyderis, veikiau biurokratas, jehovistų valdančiosios struktūros vaisius, daug ką nuveikęs jos sutvirtinimui. Jo asmeninė valdžia pasiekė tokį mastą, apie kokį Rezerfordas nė svajoti negalėjo. Noras pirmas atkreipė dėmesį į kiekvieno nario parengimą pamokslavimo veiklai. Anksčiau jehovistai nešiojosi su savimi gramofoną ir, kai jiems atidarydavo duris, paleisdavo plokštelę su liepsningu Rezerfordo pamokslu. Dabar Noras privertė juos pamokslauti savarankiškai. O kadangi Noras, skirtingai nei Rezerfordas ir Raselas, pats buvo nekūrybingas žmogus ir savo veikalų rašyti negalėjo, jis pavertė tradicija anoniminę jehovistinių dokumentų publikaciją (iki tol visi tekstai buvo pasirašomi). Nuo Noro laikų visa sektos literatūra leidžiama Vadovaujančiosios korporacijos vardu, jokių asmeninių nuomonių šiuose straipsniuose nėra. Matyt, būtent tada Ištikimas ir Protingas Tarnas perėjo iš asmeninės į kolektyvinę kategoriją.

Dėl gerai organizuoto pamokslavimo sekta pradėjo sparčiai augti. Tuomet pagrindinis jos ideologas Frederikas Frencas (Frederick Franz) perskaičiavo ir suredagavo visas galimas pasaulio pabaigos datas. Neregimą Kristaus sugrįžimą jis perkėlė iš 1874 į 1914 metus, o septintajame dešimtmetyje „Sargybos bokšto“ puslapiuose pasirodė nauja Kristaus atėjimo data – 1975 metai, iki kurios turėjo įvykti Armagedonas ir Trečiasis pasaulinis karas. Šaltasis karas ir branduolinė konfrontacija skatino eschatologinės isterijos plitimą. Įbauginta liaudis masiškai plūdo į sektą. 1975 metų pradžioje „Jehovos Liudytojų“ skaičius siekė 5 milijonus žmonių (1914 metais jų buvo ne daugiau kaip 100 tūkstančių).

Oficialūs sektos leidiniai skelbė:

„Taip, artėja šios sistemos galas! Nejau tai nepakankama priežastis sustiprinti mūsų veiklą? Gauname ataskaitas iš brolių, kurie parduoda savo namus ir turtą, planuodami užbaigti likusias šios senosios sistemos dienas pionieriškoje tarnystėje. Žinoma, tai puikus būdas išnaudoti trumpą laiką, likusį iki piktojo pasaulio pabaigos.“[5]

„Jehovos Liudytojai“ labai mėgsta pasakoti apie persekiojimus, patirtus nacistinėje Vokietijoje. Tačiau jie labai nemėgsta kalbėti apie tai, kaip iš visų jėgų bandė susitarti su naciais. Kai šie savo valdymo pradžioje uždraudė jehovistų pamokslus, sektantai nusiuntė Hitleriui laišką, kuriame prašė atšaukti šį potvarkį, remdamiesi tuo, kad JAV yra persekiojami už provokišką propagandą, be to, naciai ir „Jehovos Liudytojai“ turi bendrus tikslus ir bendrus priešus – Romos katalikus ir turtingas transnacionalines žydų korporacijas[6]. Jeigu prisiminsime, kad pradžioje nacizmas grindė savo propagandą tais pačiais populistiniais lozungais, kurie paskatino pirminę jehovizmo raidą, tai šis pareiškimas apie giminingumą bus visiškai pagrįstas.

Bet nacistams nebuvo reikalinga maža marginalinė sekta su būstine priešo stovykloje, ir jie ignoravo šį laišką. Tada, esanti JAV ir saugiai besijaučianti Direktorių taryba paliepė, kad eiliniai vokiečių jehovistai atnaujintų vaikščiojimą po namus, literatūros platinimą ir visą kitą veiklą, tokiu būdu pastatydama juos į pavojų. Ką gi – Direktorių tarybai reikėjo kankinių, ir ji juos gavo[7]. Iki šių dienų jehovistai ciniškai pelnosi iš šių įvykių, šaukdami apie savo nekaltų aukų didvyriškumą ir kaltindami kiekvieną, kalbantį tiesą apie sektą, jehovistų kraujo troškimu.

Vardan tiesos reikia pridurti, kad didžioji įkalintų jehovistų dalis neblogai įsitaisydavo nacių koncentracijos stovyklose. Nacistams patiko paklusnūs ir pareigingi „Jehovos Liudytojai“, jie dažnai skirdavo sektantus prižiūrėtojais ir administracijos padėjėjais, o šie sąžiningai tarnavo savo šeimininkams[8]. Maža to, kaip liudija neseniai paskelbti dokumentai, „Jehovos Liudytojų“ vadovas nacistinėje Vokietijoje Ėrichas Frostas (Erich Frost) buvo slaptas valdžios informatorius[9].

Rusijoje „Jehovos liudytojai“ skaičiuoja sektos istoriją nuo 1891 metų, kai Raselas apsilankė Odesoje. Tačiau tikros žinios apie „Jehovos Liudytojus“ mūsų žemėje siejamos su žymiai vėlesniu laiku. Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1939 metais, kai sovietinė kariuomenė užėmė Vakarų Ukrainą ir Baltarusiją (iki tol buvusias Lenkijos sudėtyje), ten gyvenę „Jehovos Liudytojai“, atsidūrė TSRS teritorijoje. Jų atversti žmonės ir užtikrino tą perimamumą, kuris padėjo jehovistams išsilaikyti visą sovietinį laikotarpį, ir tą placdarmą, nuo kurio jie išplėtojo savo aktyvią veiklą po persitvarkymo pradžios. [...]