„Sargybos bokšto bendrija“ – „Jehovos Liudytojai“ (I)

5 skyrius. „Sargybos bokšto bendrija“ – „Jehovos Liudytojai“

 

Alcionas – centrinė, garsioji Plejadžių žvaigždyno žvaigždė...

Be to, Alcionas, kiek tai ištyrė mokslas, tampa „vidurnakčio sostu“, kuris yra ištisos traukos sistemos centras ir iš kurio Visagalis valdo visą Visatą.

 

Čarlzas Teizas Raselas[1]

 

1. Iš visų Rusijos teritorijoje veikiančių totalitarinių sektų „Jehovos Liudytojų“ sekta labiausiai primena kompartiją

 

Pagal savo įkūrimo laiką „Jehovos Liudytojų“ („Jehovah's Witnesses“) sekta chronologiškai eina po mormonų sektos. Ji taip pat žinoma kaip „Pensilvanijos Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrija“ („Watch Tower Bible and Tract Society of Pennsylvania“) (SBB). Ankstesniame knygos leidime buvo pateiktas toks apibrėžimas: tai pseudokrikščioniška, arijoniška, apokaliptinė, milenaristinė (chiliastinė) totalitarinė sekta. Tačiau, atidžiau perskaitęs „Jehovos Liudytojų“ literatūrą, supratau, kad šis apibrėžimas paviršutiniškas ir neatskleidžia sektos esmės. Dabar „Sargybos bokšto bendriją“ pavadinčiau pseudoreligine komercine organizacija, pagrįsta kvazikomunistine ideologija su pagonybės elementais, besidangstančia keliais krikščioniškais paveikslais ir koncepcijomis. Toliau pamėginsiu pagrįsti šį požiūrį.

Iš visų totalitarinių sektų, veikiančių Rusijos teritorijoje, ši sekta labiausiai (net išoriškai) panaši į komunistų partiją. Galbūt todėl jai pavyksta pasiekti tokių ženklių laimėjimų visoje postsovietinėje erdvėje. „Jehovos Liudytojų“ struktūra stebėtinai primena TSKP struktūrą ir jos „demokratinį centralizmą“. Vietoj pamaldų jehovistai[2] rengia „partijos susirinkimus“ ir „partijos suvažiavimus“ (kasmetiniai „Jehovos Liudytojų“ kongresai), o eschatologinėje perspektyvoje laukia pakankamai konkretaus žemiškojo rojaus (skaityk – „komunizmo“), kuriame bus daug maisto ir mažai darbo, kuriame iš kiekvieno bus reikalaujama „pagal sugebėjimus“, o duodama – „pagal poreikius“. Šiame žemiškajame rojuje nenumatyta vieta nei Dievui (Jehovai), nei Kristui.

„Jehovos Liudytojai“ žinomi visų pirma dėl jų aktyvios propagandinės veiklos. Jie dažniau nei daugelio kitų sektų nariai vaikšto po namus, kalbina žmones gatvėse, dalina savo skrajutes ir žurnalus, įkyriai siūlo drauge studijuoti Bibliją ir kviečia į savo susirinkimus.

Jie taip pat garsūs savo specifine ypatybe – fanatišku atsisakymu leisti perpilti kraują. Jie kildina draudimą vartoti kraują iš Kunigų knygos ir Apaštalų darbų 15-ojo skyriaus, kuriame apaštalų surinkimas pataria naujiesiems krikščionims, kilusiems iš pagonių, susilaikyti nuo gyvūnų kraujo vartojimo maistui. 1961 m. sektos lyderiai pareiškė, kad kraujo perpylimas yra tas pat, kas kraujo vartojimas maistui, ir paskelbė jį mirtina nuodėme[3]. Dėl draudimo perpilti kraują žuvo daugybė vaikų, kurių tėvai jehovistai atsisakė šios nesudėtingos medicininės procedūros, taip pat daug žmonių, buvusių be sąmonės, nes jų giminės sektantai kategoriškai nedavė sutikimo.

Beje, žmonių gyvybė niekada nebuvo sektos vadovybės prioritetas. Pradžioje jehovistams buvo draudžiama skiepytis, natūralu, kad tai lėmė daugybę sunkių ligų ir mirčių. Tik 1952 m., po to, kai daugelis valstybių uždraudė įvažiuoti į savo teritoriją žmonėms, nepadariusiems atitinkamų skiepų ir neatlikusiems vakcinavimo, „Sargybos bokšto bendrija“ atšaukė savo draudimą. Niekas neprisiėmė atsakomybės už žuvusius dėl sektos vadovybės kaprizo žmones. Tačiau buvo uždrausta organų transplantacija, ir tai atėmė iš daugelio žmonių paskutinę viltį išgelbėti savo gyvybę. Jehovistai, kuriems reikėjo persodinti akies rageną, buvo priversti atsisakyti operacijos ir prarasti regėjimą. 1980 m. buvo leista transplantuoti organus ir vėl sektos vadovybė nemanė esant reikalinga atsiprašyti už tai, kad primetė žmonėms požiūrį, kuris dabar pripažįstamas klaidingu[4]. Vardan ko žuvo šimtai žmonių, o daugelis kitų apako? Į šį klausimą iki šiol neatsakyta. Galimas daiktas, artimiausioje ateityje sektos vadovybė leis „Jehovos Liudytojams“ perpilti kraują[5]. Ir vėl sektantai nuolankiai priims šią permainą, ir vėl niekas nepareikalaus atsakymo į klausimą: vardan ko žuvo mūsų broliai ir seserys?

„Jehovos Liudytojai“ neigia bet kokią žemišką vyriausybę ir visa, kas su ja susiję: tarnybą kariuomenėje, valstybės pareigūno priesaiką, valstybines šventes, vėliavos pagerbimą, balsavimą bei išrinkimą į renkamas pareigas ir t. t. Visi sektos nariai laiko save vieningos teokratinės valstybės piliečiais – „Sargybos bokšto bendrijos“, kurios sostinė Bruklinas (Niujorko rajonas). Čia, netoli Bruklino tilto, yra jų centras „Betelis“ (taip vadinasi ne tik sektos vyriausioji būstinė, bet ir „Jehovos Liudytojų“ valdymo centrai visose pasaulio šalyse): tai žemų pilkšvai rudų kubo pavidalo, labai nuobodžių, primenančių sandėlius arba kareivines pastatų kompleksas. Vienas iš jų viršuje turi bokštelį dantytais kraštais, ant kurio yra užrašas: „Sargybos bokštas“. Tai ir yra jų smegenų trestas, pasaulinė vyriausybė. Čia posėdžiauja „Dievo paskirtoji“ aukščiausioji organizacija – Vadovaujančioji korporacija (Governing Body), kurią sektantai vadina „Ištikimu ir protingu Jehovos vergu“ – jo[6] vieninteliu atstovu žemėje.

Vadovaujančioji korporacija skiria įgaliotuosius atstovus stambioms zonoms, šie kontroliuoja filialų komitetus, kuriems atsiskaito apskričių prižiūrėtojai. Pastariesiems pavaldūs rajonų prižiūrėtojai vadovauja vyresniųjų susirinkimams, kuriuose registruojami eiliniai nariai. Tokia griežta yra sektos valdymo struktūra. Tačiau visi vietiniai sektos valdymo organai savarankiškai nieko nesprendžia – jie tėra perdavimo grandis „įgyvendinant“ nurodymus ir direktyvas iš Bruklino.

Štai citata iš projehovistinio šaltinio, apibūdinanti sektos struktūrą. Atkreipkite dėmesį į vidinį prieštaravimą:

„Liudytojai neturi apmokamos dvasininkijos, susirinkimams vadovauja vyresnieji. Tipiškame susirinkime būna apie 100 Liudytojų, įskaitant šešis vyresniuosius ir šešis tarnybinius padėjėjus. Jeigu susirinkimas tampa gausesnis, jis skaidomas į kelis.

Dvidešimt Jehovos Liudytojų susirinkimų sudaro vieną rajoną, dešimt rajonų – apskritį. Dvasinį vadovavimą vykdo rajonų ir apskričių prižiūrėtojai (graikų kalbos žodis „vyskupas“ tiesiogiai reiškia „prižiūrėtojas“). Jehovos Liudytojų prižiūrėtojai nuolat vyksta į susirinkimus savo rajonuose ir apskrityse, lankosi ten ne rečiau kaip du kartus per metus (ir kiekviename praleidžia savaitę), todėl juos vadina „keliaujančiais prižiūrėtojais“.

Specialieji pionieriai, misionieriai ir keliaujantys prižiūrėtojai yra išlaikomi iš organizacijos lėšų. 1998 m. Sargybos Bokšto Bendrija jiems remti išleido apie 64,4 milijonus dolerių (vadinasi, vis dėlto yra apmokama dvasininkija? – A. D.).“[7]

Iš viso Amerikos Beteliuose dirba apie penkis tūkstančius žmonių, o viso pasaulio Beteliuose – daugiau kaip dvidešimt tūkstančių. Didžioji jų dalis yra parengta „Teokratinės tarnybos mokykloje“ Gileado mieste (Pensilvanija) – pagrindinėje sektos mokymo įstaigoje. Bruklino Betelyje esanti vadovaujanti korporacija anonimiškai priima visus sprendimus, susijusius su sektos valdymu ir tolesnės plėtros kryptimis. Be anksčiau aprašytų pastatų, sektai priklauso ne mažiau kaip dešimt dangoraižių, esančių netoliese – Brooklyn Hites, viename prestižinių ir brangių Niujorko rajonų. Šiuose pastatuose gyvena ir dirba aparatas, kurį sudaro daugiau kaip trys tūkstančiai žmonių – vykdomoji sektos valdžios (absoliučios valdžios!) grandis. Bet visus sprendimus reikia paskelbti eiliniams sektantams, todėl Bruklino Betelis – tai visų pirma leidykla, kurioje sukuriama visa propagandinė sektos produkcija: rašomi straipsniai, piešiamos iliustracijos, įrašoma muzika, štampuojami lazeriniai diskai. Čia pat produkcija spausdinama, daugiamilijoniniai tiražai nedelsiant sukraunami į transporto priemones ir išsiunčiami į įvairias pasaulio šalis.

„Beteliečių“ gyvenimo sąlygos yra spartietiškos: darbo diena faktiškai nereglamentuota, laisvadienių praktiškai nėra. Ir viengungiai, ir sutuoktinių poros gyvena bendrabučiuose, skirtumas tik tas, kad sutuoktinių poros gauna atskirą kambarį. Kaip mane patikino ilgametis Betelio darbuotojas, visi jo vedę kolegos „visiškai savanoriškai ir be jokios prievartos“ nutarė neturėti vaikų. Kadangi „Jehovos Liudytojai“ oficialiai nepripažįsta abortų, sutuoktinių poroms lieka vienas iš dviejų galimų būdų: kontracepcija arba chirurginė sterilizacija. Kadangi kišenpinigių „beteliečiai“ tegauna vos šimtą dolerių per mėnesį (maitina juos bendroje valgykloje, apskalbia bendroje skalbykloje), o kontraceptinės priemonės brangiai kainuoja, galima numanyti, kad „Sargybos bokšto“ vergai „savanoriškai ir be prievartos“ atlieka sterilizacijos operacijas (kadangi kiekvienas „betelietis“ gali deklaruoti labai mažas pajamas, tai operacijos išlaidos gali būti padengiamos iš valstybinės socialinės paramos lėšų).

Mačiusieji pasakoja apie labai sunkią visuotinio apkalbinėjimo ir įskundinėjimo atmosferą šioje „pasaulinės teokratijos“ viršūnėje. Daugelis darbuotojų stengiasi bent kuriam laikui užsimiršti ir ištrūkti iš šio žiurkiško gyvenimo būdo. Betelyje vyksta sunkus nepaliaujamas girtavimas ir visa kita, kas sovietiniuose partijos komitetuose (stebėtinai panašiuose į aukštuosius jehovistų sluoksnius) buvo vadinama „amoraliu elgesiu“: „...gėrė ten labai daug. Gerti išmokau būdamas Betelyje. Jeigu atvykote čia būdamas negeriantis, tai išvažiuosite jau geriantis“[8].

Piktnaudžiavimas alkoholiniais gėrimais – apskritai didelė problema įvairių lygių „liudytojams“: „Griežta vyresniųjų priežiūra suniokojo mane. Niekas, net mano vaikai[9], kurie teikė man tiek džiaugsmo, negalėjo paversti mano gyvenimo visaverčiu. Dažnai mudu su žmona prisigerdavome be saiko, ieškodami nors kokio palengvėjimo. Bet viskas baigdavosi vien tuštuma“[10].

Ši po visą pasaulį išbarstyta teokratija turi apie 6 milijonus pavaldinių[11] – aktyvių sektos narių. Pavaldiniai tvarkingai moka nario mokestį, gerokai viršijantį mokesčius, kuriuos moka bet kurios pasaulietinės valstybės piliečiai. Todėl galima įsivaizduoti Vadovaujančiosios korporacijos pajamas. Išlaidų ji turi kur kas mažiau nei bet kuri vyriausybė.

Pagrindinis jehovistų spaudos organas – žurnalas „Sargybos bokštas“ („The Watchtower“), antrasis organas – žurnalas „Atsibuskite!“ („Awake!“). „Sargybos bokštas“ leidžiamas du kartus per mėnesį didesniu kaip 23 milijonų egzempliorių tiražu[12] (t. y. daugiau kaip 46 milijonai egzempliorių per mėnesį) 139 pasaulio kalbomis. Nuo 1920 m. iki 1996 m. pasaulyje buvo išleista ir išplatinta virš 9 milijardų egzempliorių knygų, žurnalų ir brošiūrų daugiau kaip 200 kalbų. Tik per 1986-1992 m. bendras jehovistinės literatūros tiražas sudarė maždaug 2 milijardus 715 milijonų egzempliorių. Rusų kalba kasmet išleidžiama apie 5 milijonus egzempliorių įvairių jehovistinių knygų ir žurnalų.

Rusijai dirbantis spaustuvių centras yra Vokietijoje. Profesiniu poligrafiniu požiūriu leidiniai atrodo puikiai: ryškios, krentančios į akį spalvos, kokybiškas popierius; žurnalai ir brošiūros kelia pasitikėjimą ir patraukia žvilgsnį. Sektos nariai privalo platinti šiuos leidinius. Jie išperka juos už savo pinigus, o po to dalina arba pardavinėja. Todėl Vadovaujančiajai korporacijai žurnalų ir knygų leidyba yra visiškai nerizikingas verslas, atnešantis neįtikėtiną pelną: kiekviena daugiamilijoninio tiražo knyga išperkama dar iki jos pasirodymo. Dar neseniai sektantai privalėjo pirkti kiekvieną naują knygą arba žurnalą kiekvienam šeimos nariui, jau nekalbant apie platinamus egzempliorius. Dabar daugelyje šalių ši tvarka šiek tiek pakeista: sektantai kiekvieną savaitę „priverstinai sava valia“ aukoja pinigus, kurie padengia arba net žymiai viršija Brukline nustatytą platinamų žurnalų vertę.

Šia prasme „Jehovos Liudytojus“ galima laikyti komerciniu kultu arba prekybine-finansine piramide su ideologiniu pseudoreliginiu antstatu, kurios paskirtis – platinti spausdintą leidybos namų produkciją. Patys parašome, patys iliustruojame, patys išleidžiame, patys išvežiojame po visą pasaulį nekonkurencingą produkciją, kurios neįmanoma parduoti be galingos ideologinės paramos: įprastiniame kioske jos niekas nepirks. Todėl reikia pasirūpinti išperkamumu, kuris atneša organizacijai šimtus milijonų dolerių grynojo pelno.

Būtent todėl didžiojoje daugumoje Europos šalių „Jehovos Liudytojai“ apskritai niekada nebuvo laikomi religine organizacija. 1999 m. pradžioje Prancūzijoje iš sektos buvo atimtas religinis statusas. Prancūzijos valdžia įpareigojo „Liudytojus“ sumokėti mokesčius už kelerius praėjusius metus – tai sudarė daugiau kaip 50 mln. dolerių. Iki to laiko visam sektos turtui Prancūzijoje buvo uždėtas areštas.

Knygų bei žurnalų platinimas ir propagandinis darbas vadinamas liudijimu, kurį turi vykdyti kiekvienas sektos narys. Minimalus leistinas liudijimų kiekis – 10 valandų per metus. Tačiau norint turėti sektoje gerą vardą, reikia „liudyti“ žymiai daugiau – 50, 60, 80 ir daugiau valandų per metus.

Ypatinga Liudytojų kategorija – pionieriai (pamokslauja ne mažiau kaip 90 valandų per mėnesį) ir specialieji pionieriai (ne mažiau, kaip 140 valandų pamokslų per mėnesį). 1997 m. iš 5 milijonų 900 tūkstančių Liudytojų pionieriais buvo apie 700 tūkstančių žmonių, t. y. kas aštuntas[13].

Vidaus naudojimui skirto jehovistų žurnalo „Mūsų karalystės tarnavimas“ („Our Kingdom Service“) 1996 m. rugsėjo numeryje pateiktos išsamios verbavimo instrukcijos, įskaitant reikalavimą sužinoti vardą, adresą, telefoną žmogaus, kuris bent kiek susidomėjo pokalbiu. Vadove „Kaip pradėti ir pratęsti pokalbį Biblijos tema“ (1994 m.) nagrinėjami lankomų gyventojų įtraukimo į pokalbį variantai, įskaitant tiesioginį melą apie savo konfesinį priklausomumą. Šiame pamokyme pripažįstama, kad melas, jog sektantams nereikalingi pinigai, yra leistinas (nors kitame vadove pakankamai atvirai aprašomi jų prievartavimo metodai[14]). Visi pokalbių rezultatai įrašomi į specialias korteles – „Tarnavimo po namus užrašus“, kur nurodomi aplankytų namų ir butų adresai. Jeigu įmanoma, fiksuojami gyventojų vardai ir pavardės, taip pat reakcija į prie jų lendančius sektantus ir dovanotą literatūrą. Atliekant tokį skrupulingą darbą, registruojami visi rajonų, kuriuose veikia sekta, gyventojai. Taip pat renkama informacija apie gyventojus, laiką, kada juos galima rasti namuose, jų sveikatą, interesus. „Liudytojo“ aktyvumo laipsnį, taigi – ir jo išganymo siekį jehovistų vadovybė vertina pagal šias korteles. Kitaip nei „verbavimu“ visos šios veiklos nepavadinsi.

Tačiau „Jehovos Liudytojai“ nuolat pabrėžia „aukštą dorovinį savo organizacijos standartą“. Ar iš tiesų taip yra? „Bendrija“ naudoja labai savotišką melo suvokimą, kuris gerokai skiriasi nuo įprastinio. Jis siejamas su tuo, kad ne sektos narių atžvilgiu „Jehovos Liudytojai“ taiko ypatingą politiką. Tuos, kurie abejoja jų mokymo esme, laiko priešininkais[15] ir atitinkamai į juos žiūri. SBB moko jehovistus tiesiogine prasme nutylėti tam tikrus faktus arba meluoti apie juos. Ši taktika vadinama „teokratinio karo strategija“. „Bendrija“ ragina „liudytojus“ atminti, kad: „Būdami Kristaus kariai, jie nuolat yra teokratinio karo padėtyje ir turi būti budrūs, susidurdami su Dievo priešais. Todėl, kaip seka iš Šventojo Rašto, ginant Dievo interesus reikia slėpti tiesą nuo Dievo priešų“[16]. Laikantis šių nurodymų, visa SBB literatūra knibždėte knibžda iškreiptų faktų ir atviro melo. Knygoje „Pagalba suvokiant Bibliją“ skaitome: „Melu paprastai laikome netiesą, pasakytą tam, kas turi teisę žinoti tiesą“[17]. Be abejo, tai Bruklino teokratija spendžia, kas ir kada nusipelno žinoti tiesą.

 

2. „Dvasininkijos Dievas – tai... senovės pagonių dievybė, per amžius paskendusi savivalėje, tai Baalas, tai pats Velnias“

 

Jehovistų pamaldos organizuojamos pagal žurnalą „Sargybos bokštas“. Jos vyksta „Karalystės salėse“; Maskvoje, pavyzdžiui, 1996 m. buvo apie 60 tokių salių. Jehovistai arba išsinuomoja patalpas šiam tikslui, arba (kitose šalyse ar kaimo vietovėse) stato tokias sales, beje, stengiasi padaryti tai per kuo trumpesnį laiką (pageidautina – per vieną dieną), surinkdami maksimalų žmonių skaičių. Jų pamaldos yra tokios pat kaip ir jų pastatai – neįtikėtinai nuobodžios. Kadangi daug kur nėra profesionalios dvasininkijos, susirinkimuose viešpatauja valdiška atmosfera ir mirtinas nuobodulys. Teoriškai bet kuris vyresnis kaip 20 metų vyriškis gali būti vedėju. Tačiau realiai viskam vadovauja iš viršaus paskirti aktyvistai – „vyresnieji“. Tai garantuoja iniciatyvos iš apačios ir bet kokių netikėtumų nebuvimą, kuo ypač didžiuojasi jehovistai. Būdinga citata: „Visiškai akivaizdu, kad dvasininkijos Dievas – tai ne Jehova, tai – senovės pagonių dievybė, per amžius paskendusi savivalėje, tai Baalas, tai pats Velnias“[18] (paskutinis žodis jehovistų tekstuose visada rašomas didžiąja raide). T. y. dvasininkijos egzistavimas jiems yra šėtono garbinimo liudijimas. Beje, kaip jau matėme, tai netrukdo jehovistams duoti pinigų savo „pionierių“ ir „prižiūrėtojų“ išlaikymui.

Jehovistai privalo kartą per savaitę dalyvauti ypatingame susirinkime, skirtame knygų studijavimui, ir du kartus per savaitę apsilankyti „Karalystės salėje“. Be to, kiekvienais metais vyksta didysis vasaros kongresas ir keletas smulkesnių. Atskirose vietose veikia centrinės (Pensilvanijos) „Gileado teokratinės tarnybos mokyklos“ filialai, kuriuose sektantai mokomi pamokslauti ir ginti „Bendrijos“ pažiūras remdamiesi literatūra. Mokyklų programa numato intensyvią penkių mėnesių indoktrinaciją ir parengimą verbavimo veiklai.

Paprastai susitikimai „Karalystės salėse“ yra dviejų dalių. Pradžioje pasisako kuris nors vyras – bendrijos narys arba keliaujantis prižiūrėtojas. Vyriškis nuodugniai nagrinėja nurodytą „Sargybos bokšto“ straipsnį, laikydamas žurnalą rankose, o pamokslininkas, kurio atvykimas iš anksto išreklamuotas („atvyks mūsų brolis, kuris papasakos daug naujo“), tiesiog atpasakoja pagal skiltis žurnalo, kuris bus pristatytas po dviejų savaičių, turinį, arba perskaito atsivežtas iš Bruklino ypatingas direktyvas. Pasisakymai sudaro ilgą paskaitą – pamokslu to nepavadinsi, bet visi jų atidžiai klausosi. Paskui gieda paprastutes daineles, pritariant klavišiniam instrumentui arba magnetofonui. Įrašai gaminami tame pačiame Brukline, žodžiai ir muzika kuriami ten pat. Po to seka žurnalo skaitymas, kurio numerį visi turi prieš save, ir ypatingas straipsnių nagrinėjimas. Visi žurnalo straipsniai anoniminiai. Jų paragrafai sunumeruoti kaip Biblijoje. Kiekvienas straipsnis – tai absoliuti tiesa, kurios negalima kritiškai aptarinėti. Aptarti tai, kas parašyta, galima tik siekiant giliau suvokti ir dar labiau pritarti.

Kad kiekvienas įsisavintų viską, kas parašyta, puslapių, kuriuose yra straipsniai mokymuisi, apačioje pateikiami klausimai iš turinio. Pradžioje perskaitomas tekstas, po to vedėjas užduoda dalyviams klausimus, o šie suranda atsakymus straipsnyje ir perskaito juos. Iš esmės teisingas, bet savais žodžiais atpasakotas atsakymas laikomas klaidingu. Atsakinėti galima tik atspausdinto teksto žodžiais. Taip žurnalo turinys įsisavinamas labai efektyviai. Visa tai labai primena liūdnai pagarsėjusius politinius užsiėmimus, kuriuos daugelis mūsų tebeprisimena. Tik ten visi stengėsi užimti galinę eilę, kad galėtų spręsti kryžiažodžius, o čia viskas daroma nuoširdžiai ir sąžiningai. Po to žurnalai studijuojami namuose ir šiokiadieniais vykstančiuose susirinkimuose. Taigi per dvi savaites sektantas išmoksta visą numerį mintinai. Kitas dvi savaites jis studijuoja naują žurnalą, po to dar kitą ir t. t. O kadangi žmogaus atmintis ribota, po kelių mėnesių ankstesnių žurnalų turinys visiškai užsimiršta ir sektantas jau nebeprisimena, kad prieš pusmetį jį galėjo mokyti dalykų, visiškai priešingų tam, kas dėstoma šiandien.

Moterys pamaldose nevaidina aktyvaus vaidmens – jehovistų lyderiai yra tik vyrai; apskritai požiūris į moteris nepagarbus, nes sektos įkūrėjas Raselas (Charles T. Russell) laikė jas žemesniais sutvėrimais (gali būti, dėl skandalingų skyrybų su savo žmona).

„Jehovos Liudytojai“ krikštijami panardinimu bei „vardan Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus vadovaujamos Organizacijos“. Krikštytojas atsistoja šalia krikštijamo ir palaiko jį, o šis atsigula ant nugaros į vandenį ir atsikelia jau pakrikštytas. Krikštijama susirinkimuose ir kongresuose specialiai tam matomoje vietoje pastatytuose pripučiamuose baseinuose.

Natūralu, kad jehovistai laiko save vienintele tikrąja bažnyčia (jie vartoja žodį „organizacija“) – visos kitos religijos šimtu procentu melagingos; jie neigia net patį žodį „religija“ ir apibrėžia ją kaip stabų, kūrinių garbinimą. Tik jie vieni garbina tikrąjį Dievą. Tiesa, pačios religijos neigimas netrukdo „Liudytojams“ iš visų jėgų siekti, kad jų organizacijai būtų suteiktas religinės organizacijos statusas su visomis su tuo susijusiomis lengvatomis.

Bet kuri religija, išskyrus „Liudytojų“ tikėjimą, anoniminių „Sargybos bokšto“ autorių nuomone, „panaši į gryną kokainą“[19]. Krikščionys vadinami Dievo išdavikais ir melagiais[20], o krikščioniškojo mokymo elementai ir tradicijos – kilusiais iš „senovės pseudoreligijų“[21]. Religiniai „melagingų tikėjimų“ vadovai vadinami „vienais iš labiausiai pagarsėjusių melagių“[22]. Anot „Sargybos bokšto“, krikščionių dvasininkai yra „girto stingulio“[23] būsenoje. Dvasininkija nepagrįstai kaltinama pedofilija, šiuo pagrindu daroma išvada, kad „dvasininkija atstumia Dievą, atsisakydama elgtis pagal... dorovės normas“[24]. Pareiškiama, kad „krikščioniškojo pasaulio bažnyčios... užsikrėtusios lytiniu nedorovingumu“[25] ir kad „bažnyčios parapijiečiai ir net dvasininkai leidžia sau gyventi palaidą gyvenimą, ištvirkauti, muštis, girtauti, gobšauti, meluoti, užsiimti spiritizmu ir stabų garbinimu“[26]. „Krikščioniškojo pasaulio religijoms“ pranašaujamas „jų turtų praradimas“ ir „gėdingas demaskavimas“[27]. Žurnaluose pranešama, kad „krikščioniškasis pasaulis ir kitos klaidingos religijos netrukus bus visiškai sunaikintos“[28]. „Tai teisingas nuosprendis, Jehovos paskelbtas klaidingiems mokytojams. Šis nuosprendis bus įvykdytas“[29].

Pravartu priminti, kad šie ir panašūs pareiškimai smarkiai nuteikia jehovistus prieš visų kitų religijų pasekėjus, visų pirma – prieš tų šalių, kuriose veikia sekta, tradicinių konfesijų tikinčiuosius. Ši agresija išsiveržia laukan ir, be abejonės, sukelia atsakomąją reakciją tų žmonių, kuriuos įžeidžia tiek šventvagiški jehovistinių publikacijų pareiškimai jų garbinamų šventybių atžvilgiu, tiek įkyrus sektos narių kabinėjimasis. Taip sektos vadovybė provokuoja tarpreliginę įtampą ir konfliktines situacijas, kurios padeda jai tvirtai išlaikyti žmones organizacijoje: „Žiūrėkite, kaip jūsų nekenčia velnio apsėstas pasaulis...“

Būtent šį religinės nesantaikos kurstymą (taip pat žalą, daromą piliečių sveikatai ir gyvybei atsisakant kraujo perpylimo, prievartinį šeimų griovimą ir vertimą atsisakyti vykdyti pilietinę pareigą) pamėgino įrodyti Golovino tarpmunicipaliniam teismui Maskvos prokuratūra, siekianti religinės organizacijos „Jehovos Liudytojai“ paleidimo[30]. Tačiau įrodyti tokius dalykus teisme labai sunku ir prokuratūra nepakankamai įvertino šį faktą. Procesas, kuris tęsėsi pustrečių metų, baigėsi tik 2001 m. pradžioje jehovistų pergale. Spaudimas teismui, palaikomas sektos organizuotos propagandinės kampanijos, buvo beprecedentis. Tai įrodo tas faktas, kad Rusijos Teisingumo ministerija nusprendė nelaukti proceso pabaigos ir 1999 m. balandžio 29 d. įregistravo sektą kaip centralizuotą religinę organizaciją keistu pavadinimu „Religinė organizacija „Jehovos Liudytojų valdymo centras Rusijoje“.

Prokuratūra užginčijo Golovino teismo sprendimą ir pateikė kasacinį skundą Maskvos miesto teismui, kuris atšaukė ankstesnį sprendimą ir grąžino bylą naujam nagrinėjimui į Golovino teismą, bet jau esant naujai teismo sudėčiai. Tačiau kad ir koks sprendimas būtų priimtas, jehovistų neapykanta kitoms konfesijoms ir visų pirma tradicinei krikščionybei yra akivaizdi.

 

3. Matome sistemą, kurią galima apibūdinti visų pirma kaip šiurkščiai pagonišką

 

Pakankamai sunku kalbėti apie „Jehovos liudytojų“ tikėjimą, nes jis nuolat keičiasi. Per šimtą su trupučiu šios sektos egzistavimo metų jos tikėjimas daugelį kartų buvo iš esmės peržiūrimas ir keičiamas. Galima pasakyti, kad mažiausiai kintamas jehovistinio mokymo punktas yra jo kintamumas. Bet visus šiuos pokyčius gali lemti tik pati organizacija, kuri ir nustato, kuo būtent turi tikėti jos nariai kiekvienu konkrečiu momentu. Todėl vienintelis dalykas, kuriuo jehovistai visiškai ir besąlygiškai tiki – tai pati organizacija. Visus kitus tikėjimo dalykus (įskaitant patį Jehovą, jo savybes bei ypatybes, jo įsakymus), kaip rodo istorija, organizacijos vadovybė gali lengvai pakeisti.

Taip jau buvo ne kartą, ir naujos jehovistų kartos nė neįtaria, kad visai neseniai jų organizacija skelbė visiškai kitokį tikėjimą. Visa nepageidautina praeitis švariai ištrinta iš jų atminties. Praeities valdymas, apie kurį rašė Orvelas jau minėtame romane „1984“ („Kas kontroliuoja praeitį – tas kontroliuoja dabartį“), „Jehovos Liudytojų“ sektoje pasiekė tobulybę.

Toliau pateiktas „Jehovos liudytojų“ religinių pažiūrų ir būdingų ypatumų aprašymas gali būti siejamas tik su keliais paskutiniais XX a. metais ir pirmais XXI a. metais. Gali būti, kad greitai viskas vėl bus iš esmės pakeista. Manau, skaitytojui tai taps aišku iš paties dėstymo.

Sektantai nuolat pabrėžia, kad Dievo vardas yra Jehova, tai vienintelis Jo vardas, kurio kažin kodėl atsisakė visos bažnyčios, vadinančios Jį kaip tik nori, tik ne tuo vardu, kuriuo Jis vadino Pats Save. Jehovistų manymu, tai taip pat įrodo, jog visos bažnyčios susijusios su satanizmu. Jehova – tai, kaip žinoma, iškraipytas senovės hebrajų kalbos žodžio „Esantysis“ ištarimas (dabar manoma, kad teisingas tarimas yra Jahvė). „Aš esu Esantysis“, tai yra „Tas, kuris yra“ – tarė Viešpats, kai apsireiškė Mozei liepsnojančiame krūme (Iš 3, 14). Tačiau, kaip liudija Evangelija, vardas „Esantysis“ taikomas ir Dievui Sūnui – Viešpačiui Jėzui Kristui (Jn 8, 25 ir kt. vietose) taip pat kaip ir Dievui Tėvui.

Tačiau sektantų Jehova neturi nieko bendra nei su krikščioniškuoju Dievu Tėvu, nei su judėjų dievu. Jehovistų savojo dievo suvokimas yra šiurkščiai materialistinis. Jis apribotas erdvėje, t. y. lokalizuotas, ne visur esantis ir egzistuoja laike (t. y. nėra nekintamas):

„...Kur yra intelektas, ten yra ir protas. Kur yra protas, ten yra smegenys tam tikros formos kūne... Dievas yra asmenybė su dvasiniu kūnu... Dangus yra Dievo „buveinė“...

Jėgainė yra tam tikroje vietoje, mieste arba arti jo. Bet ji tiekia elektrą visai apylinkei. Taip pat yra ir su Dievu (! – A. D.). Jis gyvena danguje. Tačiau Jo šventoji dvasia (taip tekste. – A. D.), Jo nematoma veiksminga jėga gali būti juntama visur, visoje visatoje. Per Savo šventąją dvasią Dievas sutvėrė dangų, žemę ir visas gyvas būtybes. Kad tai sukurtų, Dievui nereikėjo pačiam ten būti. Jis gali pasiųsti Savo dvasią, Savo veiksmingą jėga ir padaryti tai, ką Jis nori, net jeigu Jis yra labai toli.“[31]

Pradžioje jehovistai tikėjo, kad Dievas visuomet yra Plejadžių žvaigždyno Alciono žvaigždėje: tik 1953 m. šios žvaigždės kaip Dievo buveinės paminėjimas išnyko iš jų publikacijų (žr. šio skyriaus epigrafą).

Iki Jehovos buvo ne tik laikas, bet ir erdvė: „Prieš tai, kaip Jis pradėjo kurti Savo kūrinius, Jehova buvo visiškai vienas kosminėje erdvėje“[32]. Maža to, sprendžiant iš jehovistinio aprašymo, jis atrodo kaip aukščiausiasis egoistas: „Tuo pat metu Jis negalėjo patirti vienatvės, kadangi Jis tobulas Pats Savyje ir jam niekas nereikalingas“[33]. Primityvios sektantų teorijos, kuriose jų dievas suvokiamas kaip patenkintas savimi egoistas, akivaizdžiai iliustruoja „priešybės būdu“ tai, kad apaštalo žodžiai „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8) – trinitarinė formulė.

Tiesiogiai bendrauti su Jehova, kuriam pakanka paties savęs, žmogus negali. Turintis „dvasinį kūną“ Dievas tiesiogiai bendrauja tik su panašiomis į save asmenybėmis, gyvenančiomis „dvasiniuose kūnuose“, pagal jehovistų terminologiją – su „dievais“. Žmogus apie jį gali sužinoti tik tarpiškai: tirdamas jo sukurtą pasaulį[34] ir skaitydamas Bibliją, kurią jis telepatijos būdu perduoda savo išrinktiesiems: „Kadangi Dievas sukūrė protą, Jam, be abejo, nebuvo sunku nustatyti ryšį su Jo tarnų protu, kad suteiktų jiems reikiamas žinias užrašymui“[35]. Žinoma, Jehovą galima pažinti per Bibliją tik skaitant jehovistų publikacijas.

Jehovistai neigia Jėzaus Kristaus dieviškumą, jiems jis tėra tam tikras aukštesnis Dievo kūrinys, bet nieko daugiau: „Pirmoji dvasinė asmenybė, kurią sukūrė Dievas, yra jam tarytum (išskirta mūsų – A. D.) pirmagimis sūnus“[36]. Neva pradžioje ši būtybė turėjo Logoso vardą (Ji „vadinosi Dievo Žodžiu. Šis titulas rodo, kad ši būtybė tarnavo danguje kaip Tas, Kuris kalba už Dievą“[37]), po to tapo žinoma arkangelo Mykolo vardu, o vėliau tapo žmogumi. Be abejo, Dievu jis niekada nebuvo ir negalėjo juo būti, nes išpirkti žmogų galėjo tik žmogus. Tačiau „Dievas labai myli jį ir panaudos tam, kad sunaikintų blogus žmones ir išgelbėtų klusniuosius“[38]. Keista meile myli Jehova savąjį „tarytum sūnų“, kurį naudoja kaip budelį... Na, ką gi – jeigu „tarytum sūnus“, tai ir „tarytum meilė“. Atkreipsime dėmesį į tai, kad žodžio „blogas“ antonimas jehovistų tekste yra ne žodis „geras“, o žodis „klusnus“.

Bėda ta, kad jehovistai neskiria terminų „pagimdyti“ ir „sutverti“:

„Jėzus buvo danguje galinga dvasinė asmenybė. Jis turėjo dvasinį neregimą kūną, panašų į Dievo kūną (! – A. D.) (...) Jis taip pat vadinosi „pirmagimiu“ ir „vienturčiu“ Sūnumi... Tai reiškia (kokiu pagrindu daroma tokia išvada? – A. D.), kad Jis buvo sukurtas anksčiau už visus kitus dvasinius Dievo sūnus ir kad tik Jis dalyvavo Jehovai kuriant visa kita... Todėl, kai Dievas tarė: „Sutverkime žmogų pagal Mūsų paveikslą“, Jis kreipėsi į Savo Sūnų.“[39]

Projehovistiniame šaltinyje labai jaudinančiai aprašomas žemiškosios Kristaus misijos tikslas:

„Gyvendamas žemėje Jėzus darė stebuklus, kad padėtų trokštantiesiems, įrodytų, jog jis yra Dievo Sūnus, ir praneštų apie visas galimybes, kurias jis realizuos, kai pradės viešpatauti žemėje.“[40]

Kitaip tariant, jehovistų Kristus žemėje vykdė pavyzdinę priešrinkiminę kampaniją...

Nepaisydami Šventojo Rašto, „Jehovos Liudytojai“ neigia Jėzaus Kristaus Prisikėlimą. Žmogus Jėzus Kristus mirė amžiams, o prisikėlė dvasiniame kūne, tvirtina jie. Tuščią kapą jie paaiškina taip: arba kūnas bematant ištirpo, arba Jehova išsaugojo jį, kad pateiktų per Paskutinį teismą.

„Jehovos Liudytojai“ nepripažįsta Kristaus Kryžiaus, tvirtindami, kad „Jėzus“ buvo nukryžiuotas ant stulpo. Tačiau iki 1931 m. jie puikiausiai pripažino kryžių ir neginčijo šio akivaizdaus fakto. Bet pradedant nuo 1931 m. spalio 15 d. iš „Sargybos bokšto“ viršelio dingo kryžiaus ir karūnos atvaizdas. Po keleto metų „Jehovos liaudis“ pirmą kartą sužinojo, kad Jėzus Kristus nemirė ant T formos kryžiaus. 1936 m. sausio 31 d. tuometinis sektos vadovas „brolis Raterfordas (Rutherford)“ pristatė Bruklino Betelio šeimai naują knygą „Turtai“ („Riches“). Jos 27 puslapyje rašoma: „Jėzus buvo nukryžiuotas ne ant medinio kryžiaus, kuris vaizduojamas daugelyje atvaizdų ir paveikslų ir kurio atvaizdus žmonės daro ir išstato apžiūrėti; Jėzus buvo nukryžiuotas, prikaltas prie medžio“[41]. Nuo to laiko „Sargybos bokšto bendrijos“ leidiniuose kryžius dažnai įžeidinėjamas. Be kita ko, jį vadina pagonišku ir faliniu simboliu[42], kas labiau pasakytina apie jehovistinį stulpą. Kodėl jehovistai taip nekenčia Kristaus Kryžiaus? Į šį klausimą jau seniai atsakė apaštalas Paulius: „Mat, žodis apie kryžių žūstantiesiems yra paikybė, bet mums, išganomiesiems, jis yra Dievo jėga“ (1 Kor 1, 18).

Neigia „Jehovos Liudytojai“ ir Švenčiausiąją Trejybę. Jų publikacijose rašoma, kad bet koks mokymas apie Trejybę kyla iš šėtono. Jeigu, kaip jau buvo anksčiau minėta, jų tekstuose žodis „Šėtonas“ visuomet rašomas didžiąja raide, tai žodis „trejybė“ – priešingai, visada mažąja. Jėzus Kristus nebuvo Dievas, kaip jie rašo, o Šventoji Dvasia – tai ne tik ne Dievas, bet ir apskritai ne asmenybė, o tam tikra neasmeninė jėga (kaip jau sakyta, panaši į elektros energiją), todėl (!) bet kuris žmogus, išpažįstantis Trejybę, išpažįsta gryną satanizmą.

Danguje esančią Dievo Karalystę „Jehovos Liudytojai“ paprastai vadina „Dievo vyriausybe“. Jehovistų mokymas apie paskutinius laikus kalba apie tai, kad neva buvo keli Jėzaus Kristaus buvimai žemėje. Pirmasis buvimas – pusketvirtų metų laikotarpis nuo jo krikšto iki mirties. Antrasis prasidėjo 1914 m., kai Kristus, dvasiškai prisikėlęs, atkreipė dėmesį į žemiškus reikalus, pradėjo atskirti avis nuo ožių ir auginti tikruosius krikščionis, kad parengtų juos savo antrajam atėjimui bei išmokytų išgyventi artėjančiame Armagedone. Taigi dabar vyksta parengiamasis avių atskyrimo nuo ožių laikotarpis (akivaizdus skolinys iš adventizmo). Tais pačiais 1914 metais Jehova paskyrė Kristų Karaliumi – savo dangiškosios vyriausybės vadovu.

„Savo kaip Karaliaus veiklą Jėzus pradėjo nuo to, kad nuvertė į žemę Šėtoną su visais jo bendrininkais – sukilusiais angelais, dėl to žmonijai prasidėjo nesuskaičiuojamos nelaimės (gailestingas karalius, nieko nepasakysi! – A. D.). Šėtonas, kuris yra „šio pasaulio dievas“, didžiai įniršęs. Jo valdžioje atsidūrė ne tik atskiros asmenybės, bet ir ištisos tautos, žemiška valdžia, valstybės struktūros, ekonominės sistemos, politinės ir religinės organizacijos (matyt, todėl, kad jie laiku nepatikėjo sekta. – A. D.): „Pasaulinę daiktų sistemą valdo žmonės, paveldėję netobulumą. Daugelis jų yra parsidavėliški, o kiti atvirai blogi. Niekas iš jų nesikreipia išminties į Jehovą. Dėl to atsiranda gausybė žmogiškųjų kančių... Biblija atskleidžia, kad viešpataujanti jėga, valdanti šį pasaulį, kyla iš Šėtono...“ (Sargybos bokštas, 1997 liepos 1 d. p. 8).

Pradžioje kilo pirmasis pasaulinis karas, o vėliau antrasis. Užsiplieskė daugybė lokalinių karų, revoliucijų ir maištų. Pasaulį pradėjo krėsti ekonominės krizės ir ekologinės katastrofos. Žmoniją užgriuvo epidemijos. Milijonai nelaimingųjų buvo pasmerkti skurdui ir badui. Provokuodamas visa tai, Šėtonas jaučia, kad jo valdžia žemėje nėra amžina, ir todėl šėlsta be saiko – tai liudija išvardintos negandos, žmonijos patirtos po 1914 metų. Tačiau Jehova yra paskyręs dieną, kada jis įsikiš į žemiškus reikalus, ir tuomet Šėtono valdžiai žemėje bus padarytas galas.“[43]

„Jehovos Liudytojai“ keletą kartų tiksliai ir nedviprasmiškai pranašavo kūnišką Jėzaus Kristaus atėjimą ir pasaulio pabaigą (vartojant jų šiandieninę terminologiją – „piktosios daiktų sistemos galą“) – pirmiausia 1914 m. (bet tuomet įvyko tik jo „dvasinis atėjimas“, kaip jie vėliau paskelbė), po to 1918 m. (bet jis ir vėl neatėjo), vėliau 1925 metais, kada turėjo prisikelti ir ateiti į žemę Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir kiti pranašai – tai ir turėjo būti Antrojo atėjimo išvakarės (bet ir vėl, kaip žinome, nieko panašaus neįvyko). Skirtingai nei kai kurios kitos sektos, kurios tokiais atvejais pripažindavo, kad įvyko klaida ir pranašystė neišsipildė, jehovistai kiekvieną kartą išsisukinėdavo ir pakeisdavo savo pačių pranašystę, todėl pasirodydavo, kad 1914 m. įvyko „Kristaus atėjimas Dvasioje“, 1918 m. Kristus „įėjo į dvasinę šventyklą ir pradėjo ją valyti“ – tai buvo „parengiamojo Teismo“ pradžia, kurio pabaiga buvo pranašaujama 1975 metais, kada turėjo pasibaigti „piktoji daiktų sistema“. Tačiau 1975 metai praėjo ir vėl nieko neįvyko.

Po pirmųjų pranašysčių žlugimo jehovistai atsisakė idėjos, kad savo Antrojo atėjimo metu Kristus apsireikš kūniškai:

„Jeigu Kristus ateitų kaip žmogus ir atsisėstų į žemiškąjį sostą, Jis užimtų vietą žemiau angelų. Bet Jis ateina galingesnis ir iškilnesnis už visus tuos dvasinius Dievo sūnus ir todėl Jis yra toks pat neregimas kaip ir jie. Atidavęs savo kūną už pasaulio gyvybę, Kristus niekada negalėtų jo atsiimti ir vėl tapti žmogumi. Jo grįžimas niekada negalėtų įvykti žmogaus kūne, kurį Jis kartą ir visiems amžiams paaukojo. Kristaus sugrįžimas nereiškia Jo sugrįžimo tiesiogine prasme į šią žemę. Tai veikiau reiškia, kad Jis priims karališką valdžią žemėje ir nukreips į ją savo dėmesį. Tam Jis neturi palikti savo dangiškojo sosto ir grįžti į žemę tiesiogine prasme.“[44]

Šiandien jehovistai tiki, kad žemiškoji istorija turi baigtis kruvinu Armagedonu, kai Kristus arkangelo Mykolo pavidalu neregimai nusileis į žemę savo Antrojo atėjimo metu, stos priešakyje Jehovos kariaunos, kuri išnaikins visus „netikėlius“. Pradžioje sektantai kalbėjo, kad 2 milijardai Žemės gyventojų bus paskandinti kraujyje, dabar atrodytų, kad jų turi būti 6 milijardai. Kai kuriais duomenimis, anksčiau sekta mokė, kad mūšyje ištikimieji jehovistai bus Dievo pusėje, jie gaus į rankas ginklus ir padės Kristui-Mykolui susidoroti su visais netikėliais. Taigi jehovistai neturi jokių dorovinių kliūčių prieš genocidą. Tiesa, dabar „Jehovos Liudytojai“ dažniausiai teigia, kad patys jie nieko nežudys, o tik mėgausis žudynių vaizdu, kai dangaus kariauna naikins savo priešus, o kai viskas pasibaigs, padės nuvalyti nuo žemės likusias „šiukšles“ (matyt, ir milijardus žmonių kūnų). Esą jie niekada nemokė, kad patys dalyvaus Armagedone, kuris įvyks antgamtiniu būdu, be žmonių pagalbos.

Tačiau autorius pažįsta vieną daną, gimusį jehovistų šeimoje. Jis surado savyje jėgų išeiti iš sektos, dabar gyvena kitokį gyvenimą. Štai jo pasakojimas apie vaikystės prisiminimus. Lankė mokyklą, bet su kitais vaikais mažai bendravo (bet kokios šventės – net gimtadieniai – pas juos uždraustos, taip pat draudžiama žaisti su „netikinčiųjų“ vaikais), tačiau jis žinojo, kad tuoj ateis Kristus, tuomet jam į rankas duos automatą ir jis turės nudėti visus savo bendramokslius. Galima įsivaizduoti, kokią įtaką tai daro vaiko psichikai.

Jehovistai netiki sielos nemirtingumu, kuri, remiantis jų nebibliniu mokymu, miršta drauge su kūnu. Pragaru jie irgi netiki. Jie sako, kad Dievas negali pasmerkti žmonių amžinoms kančioms, Jis gailestingas, o gailestingas šeimininkas nekankins pasiutusio šuns, tiesiog nušaus jį. Yra žmonių, kurie prisikels (tiksliau, bus sukurti iš naujo – kūnas ir siela) ir išsigelbės, o kiti bus sunaikinti amžiams.

Jehovistų mokymu, visišką išsigelbėjimą gaus tik 144 tūkstančiai ištikimųjų (šį skaičių jie išskaitė Apreiškime Jonui). Atseit, juos Jehova skyrė į pagalbą savo paskirtam dangiškosios vyriausybės vadovui Kristui, kad šie drauge su juo būtų karaliais ir dvasininkais. Šį mokymą sukūrė Čarlzas Raselas (Charles T. Russell) (jis apskaičiavo, kad iki 1914 m. viskas pasibaigs), bet suprantama, šis skaičius greitai išsisėmė, o jehovistų jau milijonai. Jau ketvirtajame dešimtmetyje Raselo įpėdiniams reikėjo kažkaip išsisukinėti, todėl atsirado mokymas, kad pirmame prisikėlime tie 144 tūkstančiai ištikimųjų gaus tik „dvasinius“ (o ne fizinius) kūnus ir pasikels į dangų (šiandien laikoma, kad didžioji jų dalis jau danguje, o likę keli tūkstančiai tebegyvena žemėje ir pamokslauja), o kiti gaus žemesnės rūšies prisikėlimą – jie savo atnaujintuose fiziniuose kūnuose gyvens žemiškame rojuje, valgys bananus ir apelsinus, vaikštinės tarp palmių su draugiškais tigrais, liūtais ir gyvatėmis (jehovistinių publikacijų piešiniuose tai viena dažniausiai gvildenamų temų).

„Kas prisikelia po to, kai kas nors miršta? Ne mirusiojo kūnas. Net tie, kurie prisikels gyvenimui žemėje, negaus to paties kūno, kurį turėjo ankstesniame gyvenime. Anas kūnas veikiausiai sudūlėjo ir sugrįžo į žemę. Laikui bėgant mirusio kūno elementai galbūt tapo kitų gyvų organizmų dalimi. Todėl Dievas prikels ne tą patį kūną, o tą patį žmogų, kuris mirė. Asmenims, žengiantiems į dangų, Dievas duoda naują dvasinį kūną. Tiems, kas bus prikeltas gyvenimui žemėje, Jis duos naują fizinį kūną. Šis naujas fizinis kūnas, be abejonės, bus panašus į tą, kurį asmuo turėjo prieš mirdamas, todėl jį pažins tie, kas jį pažinojo.“[45]

Taigi matome, kad prisikėlę jehovistų „dangaus gyventojai“ iš esmės skirsis nuo tų, kam pažadėta soti vergovė naujojoje žemėje. Žemės gyventojas dirbs ne daugiau kaip 4 valandas per dieną (o po darbo jo lauks įdomios ekskursijos, kinas ir kitokios pramogos), būstas – patogus, maistas – aukštos kokybės ir visi bus priverstinai laimingi. 144 tūkstančiai pirmųjų žvelgs į juos iš dausų ir kartu su Kristumi juos valdys, reguliuodami kiekvieną, net patį nereikšmingiausią jų gyvenimo aspektą, o žemės gyventojai neprieštaraujamai ir sąžiningai vykdys savo iš aukščiau nustatytas pareigas. „Blogi žmonės“ bus išnaikinti Armagedone, gyvi liks tik „klusnieji“. „Atkritėliai“, veltėdžiai ir simuliantai liks „prakeiktoje praeityje“ – „senajame pasaulyje“. O naujame pasaulyje visiems bus gera, šilta ir sotu. Gyvenimas be „nedorėlių“ bus šviesus, turtingas ir nevaržomas. Naujojo rojaus gyventojai įsikels į atsilaisvinusius namus ir pasinaudos „nedorėlių“ sukauptu turtu. Nuolat aidės juokas ir pokštai, o žmogus bus amžiams atleistas nuo sunkios laisvės ir atsakomybės naštos[46].

Tai tęsis tūkstantį metų, po to visi netikintieji bus prikelti ir galutinai sunaikinti Paskutiniajame teisme. Netrikdomas gyvenimas rojuje tęsis visą amžinybę. Visoje šioje graudžioje idilijoje Dievo dalyvavimas apskritai nejuntamas.

Trumpai tariant, matome sistemą, kurią, visų pirma, galima apibūdinti kaip šiurkščiai pagonišką: toli danguje yra nepasiekiamas aukščiausiasis dievas, apribotas dvasinio kūno, bendraujantis su pasauliu ir išrinktaisiais žmonėmis tik per panašius į save dievus (Jėzų ir angelus), kurie taip pat turi tik dvasinius kūnus. Jiems į pagalbą šaukiami „didvyriai“ iš žemės, kurie praranda savo nepakankamai tobulus fizinius kūnus ir vietoj jų įgyja tobulesnius dvasinius, todėl taip pat tampa dievais. Būtent jie vadovauja žemiškajai sočių vergų bandai, kurios visi fiziniai poreikiai tenkinami. Kitaip tariant, jehovistų egzistencija rojuje iš esmės niekuo nesiskiria nuo jų gyvenimo šiame pasaulyje, kur eilinius narius valdo sudievinta organizacija.

Išsigelbėjimas priklauso tik nuo žmogaus dalyvavimo „Sargybos bokšto bendrijos“ veikloje: jeigu liksite jos nariu, turėsite šansą išsigelbėti, o jeigu išeisite, tą šansą prarasite. Vadinasi, jeigu visą gyvenimą platinote literatūrą po 40-50 valandų per savaitę, bet vieną dieną liovėtės tai daryti, ankstesni nuopelnai nebus įskaityti. Jūs iškritote ir esate pasmerktas amžinai nebūčiai. Todėl kai kurie žmonės, pašaukti jau po to, kai buvo išsemtas 144 tūkstančių skaičius, turi nedidelį šansą kokiu nors būdu patekti į šį skaičių: galbūt kažkas iš 144 tūkstančių paskutiniu momentu iškrito ir atsivėrė šiokia tokia vakansija. Taigi kiekvienas gali tikėtis, kad turi galimybę ne tik valgyti bananus žemėje, bet ir įsigauti į dangų.

Jehovistų bendruomenėse egzistuoja tam tikra konkurencijos problema: kas gali patekti į šį trokštamą skaičių? Juk, pavyzdžiui, prieiti Komunijos gali tik tie, kas pakartotinai krikštytas dangaus krikštu ir gavo patepimą švęstu aliejumi. Komunija pas jehovistus vyksta kartą per metus. Vienintelė šventė, kurią jie švenčia – tai žydų Paschos diena – nisano keturioliktoji. Tai prisiminimas ne apie Kristaus prisikėlimą, o apie jo mirtį. Egzistuoja slaptas susitarimas leisti prieiti Komunijos tik iškaršusiems senoliams, kurie teoriškai gali priklausyti tiems 144 tūkstančiams. Tiesa, kai kurie jauni jehovistai taip pat pareiškia savo teises į Komuniją, nes neva jaučia, kad įeina į 144 tūkstančius, bet kiti aktyviai tam priešinasi, todėl dauguma pretendentų pasiduoda ir atsisako savo pretenzijų. Komunija atrodo taip: ant pakylos pastatomas raudonas vynas ir nerauginta duona (macai). Tai, pabrėžia jehovistai, tėra simboliai. Tačiau šiuos „simbolius“ gauna tik saujelė „Dievo išrinktųjų“. Tie, kurie „puoselėja žemiškąją viltį, tie deramai švenčia Viešpaties Vakarienę dalyvaudami joje ir rodo pagarbų dėmesį šiam įvykiui, nors negauna duonos ir vyno. Kristaus auka duoda naudos ir jiems (! – A. D.), leidžia įgyti gerą reputaciją Dievo akyse“[47]. Komentarai nebereikalingi...

1950 m. išėjo jehovistinis Biblijos vertimas į anglų kalbą, kuris vadinosi „Naujojo pasaulio vertimas“ („New World Translation“). Šiame leidinyje tendencingai iškraipyta dalis vietų, kuriose kalbama apie Išganytojo dieviškumą, taip pat graikų kalbos žodžiai „Theos“ ir „Kyrios“ („Dievas“ ir „Viešpats“) beveik visur pakeisti žodžiu „Jehova“ (be abejo, išskyrus tas vietas, kuriose evangelistai vadina Viešpačiu ir Dievu Jėzų Kristų). Vertėjų vardai, be abejonės, nežinomi: vertimas išleistas „Vadovaujančiosios korporacijos“ vardu, kurioje tuo metu tebuvo vienas žmogus, šiek tiek studijavęs graikų kalbą. Hebrajų kalbos ten nemokėjo niekas.

Rusijos jehovistai ilgą laiką šio vertimo neturėjo. Jeigu kam nors iš jūsų teks bendrauti su „Jehovos Liudytojais“, paklauskite, kokiu Biblijos vertimu jie naudojasi. Prieš keletą metų Rusijos jehovistai kažkodėl labai pamėgo archimandrito Makarijaus (Gluchariovo) vertimą, kuriuo dažnai remdavosi ir kurį net pakartotinai išleido. Kaip teigia specialistai, savajame šio vertimo leidime jie pateikė daugybę tendencingų iškraipymų ir pakeitimų[48]. Matyt, pagauti bemeluojant 2001 m. „Jehovos liudytojai“ nustojo remtis šia Makarijaus vertimo klastote ir grįžo prie sinodinio vertimo.

2001 m. pabaigoje galų gale pasirodė išverstas „Naujojo pasaulio“ Naujasis Testamentas rusų kalba. „Naujojo pasaulio“ Senojo Testamento vertimo į rusų kalbą kol kas nėra. Ir visi Rusijos jehovistai jau puikuojasi hibridiniais naujais leidiniais: sinodinis Senojo Testamento vertimas sujungtas su „Naujojo pasaulio“ Naujuoju Testamentu.

Jeigu yra tokia galimybė, besikalbant su jehovistais galima pateikti jiems graikišką originalą ir parodyti, kur sektos vadovybė pakeičia tekstą. Kai kuriais atvejais tai priverčia sektantus susimąstyti. O sekantų sumišimas garantuotai padarys reikiamą įspūdį tiems žmonėms, kuriuos jie mėgina užverbuoti.

BUS DAUGIAU