Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia - mormonai (IV)

Paveikslėlyje - mormonų ritualas Finikse, nufilmuotas slapta kamera

 

12. Mormonai surašo mirusiųjų vardus ir susituokia su jais, kad po mirties visos mirusios moterys priklausytų jų haremui

Svarbiausia mormonų kulto dalis yra šventykla. Bet tai yra ne visiškai tas pats, kas maldos salės ar namai, mormonų statomi savo susirinkimams. Rusijoje kol kas tėra vieni jų pastatyti maldos namai Vyborgo mieste, kitur jie naudojasi išsinuomotomis patalpomis. Pavyzdžiui, jie nuomojasi mokyklų patalpas, kur susirenka sekmadieniais savo „pamaldoms“. Tokią mokyklą mormonai išsinuomavo Maskvos Nekalto Prasidėjimo vienuolyno teritorijoje ir prireikė žymių pastangų jiems priversti laikytis Rusijos įstatymų, susijusių su mokyklos atskyrimu nuo bažnyčios.

Visos salės yra atviros visiems, ten galima ateiti ir kartu su mormonais padainuoti daineles, paploti ir apskritai „maloniai“ praleisti laiką. Ten atliekama ir mormoniškoji komunijos versija, kuri, beje, mažai tereiškia: duona ir vanduo čia tėra grynas formalumas. Įdomu, kad „pašaliniams“ mormonai sako, jog jie komunijai naudoja vynuogių sultis, kurios, neva, yra tas pat, kas vynas. Iš tikrųjų jie naudoja vandenį, o tai jokiu būdu nepatvirtinta Šventojo Rašto – nei krikščionių, nei pačių mormonų.[1]

Sekmadienio pamaldos paprastai trunka apie tris valandas. Pradžioje giedami himnai, po to dalinama „komunija“ (duona su vandeniu), po to vyksta bendroji pamoka „Šventajam Raštui“ („Mormono knygai“, „Mokymui ir priesakams“ ir kt.) studijuoti. Po to visi išsiskirsto į užsiėmimus grupėse: „Jaunųjų vyrų draugijoje“ (berniukai); „Jaunųjų moterų draugijoje“ (mergaitės ir merginos); „Moterų draugijoje“; „Kunigų draugijoje“ (vyrai) ir „Bažnyčios draugų bendrijoje“ (svečiai ir asmenys, pirmą kartą atėję į susirinkimą).

Su norinčiais apsikrikštyti dirba mormonų misionieriai (jauni vaikinai – „seniūnai“). Misionieriai surengia kandidatams 12 privalomų užsiėmimų namuose – šešis prieš „krikštą“ ir šešis po jo. „Krikštas“ būtinai turi vykti vienąkart pilnai panardinant į vandenį.

<...>

Nepriklausantieji mormonų sektai neįleidžiami į mormonų šventyklą ir netgi ne kiekvienas mormonas įleidžiamas į jų vidų. Yra patalpa lankytojams, kur jus priims ir parodys paveikslėlius, bet į šventyklą jūsų neįleis. Patiems mormonams ši garbė suteikiama tik gavus parapijos (skyriaus) ir kuolo prezidentų rekomendacijas, o jų reikia nusipelnyti: turėti gerą reputaciją, reguliariai mokėti dešimtinę, laikytis „Išminties žodžio“, visokiais būdais remti „bažnyčią“ ir t. t. Esama ir amžiaus cenzo: šventyklos ceremonijų dalyvis turi būti „sąmoningo“ amžiaus – ne jaunesnis kaip 18 metų.

Šventyklose įšventinama į tikruosius mormonus, o taip pat atliekama santuokos ceremonija, vadinama „santuokos užantspaudavimu“, po kurio mormonas jau gali pretenduoti į savo planetą. Faktiškai šventykloje yra atliekamos trys slaptos ceremonijos: „įvilktuvės“ („endowment“), „santuokos užantspaudavimas“ ir „pavaduojantis krikštas“. Krikštyti ir sudaryti santuoką galimą ir ne šventykloje (tačiau tokiu atveju mormonas jokiu būdu nepateks į aukščiausiąjį Celestialinės karalystės ratą, t. y. netaps dievu ir negaus savo planetos). Apie tą kitą krikšto rūšį, kuri atliekama tik šventykloje, pasakosime kiek vėliau.

Visos šventyklose vykstančios ceremonijos buvo parengtos Džozefo Smito jau po 1842 metų. Yra žinoma, kad 1842 m. kovo 15 d. Smitas tapo Navu miesto masonų ložės nariu. 1840 metais daugelis Ilinojaus valstijos masonų ložių susijungė į vadinamąją Didžiąją Ložę, kurios štabas buvo įsikūręs Springfilde. Keletas vadovaujančių mormonų, jau anksčiau tapę „laisvaisiais mūrininkais“, kreipėsi į tuometinį jos didmeistrį Abrahamą Džonasą (Abraham Johnas), prašydami sankcionuoti vietinės ložės steigimą Navu. 1841 metų spalį buvo leista rengti vietinius susirinkimus, o 1842 metų kovo 15 dieną didmeistris asmeniškai atvyko į Navu iškilmingam vietinės ložės atidarymui Džozefo Smito tarnybinėse patalpose. Tuo pat metu Smitas ir Sidnis Rigdonas buvo priimti į masonus ir jiems buvo suteiktas pirmasis laipsnis, tačiau jau po kelių dienų jie buvo pakelti į antrąjį ir trečiąjį laipsnius. Po šešių savaičių, 1842 metų gegužės 4 dieną, Džozefas Smitas įšventino vadovaujančių mormonų grupę (beveik visi jie buvo masonai) į savo šventyklos ritualą. Tokia buvo šiandieninio mormonų „įvilktuvių“ ritualo pradžia. Kartojame, kad pirmiausiai jis buvo suteiktas mormonams, kurie jau priklausė masonų ložėms. Be to, įšventinimui buvo naudotos ir tos pačios patalpos, kuriose buvo atliekami masonų ritualai. Mormonų istorikas B. H. Robertsas paaiškina, kad kambarys, „kuriame vyko tos šventos ceremonijos“, buvo ne tik pirmoji mormonų šventykla (dar prieš įrengiant Navu mormonų šventyklą), bet taip pat ir Navu frankmasonų ložės susirinkimų vieta“[2].

Po Smito ir Rigdono įšventinimo į masonų ložę masonystė taip išpopuliarėjo tarp mormonų, kad mormonų masonų ložės netrukus tapo daug skaitlingesnės nei ne mormonų ložės. Per gana trumpą laikotarpį Navu masonų ložės narių skaičius gerokai viršijo visų Ilinojaus masonų ložių narių skaičių kartu sudėjus[3]. Jeigu šis procesas tęstųsi, mormonai būtų galėję užgrobti visas Ilinojaus masonų ložes. Be to, vadovaujami savo „pranašo“, mormonai pradėjo truputį keisti masonų ritualus: Džozefas Smitas nutarė, kad jis privalo „atstatyti“ tikrąją masonystę, kaip savo laiku „atstatinėjo“ tikrąją krikščionybę. Masonų vadovybė, išsigandusi, kad skaitlingi Smito pasekėjai ložėse gali išrinkti savo „pranašą“ Didžiuoju Magistru, pašalino mormonus iš organizacijos. Aiškindamas minėtą nutarimą, vienas mormonų istorikų rašė: „Jeigu ložei Navu būtų leidę egzistuoti dar porą metų, kiekvienas Henkoko (Hancock) apygardos mormonas būtų buvęs įšventintas į masonus“[4].

Daugelis autorių, masonų ir nemasonų, teigia ir įrodo, kad dauguma mormonų ritualų, gestų bei apdarų buvo Smito kuriami, nuolat atsižvelgiant į „laisvųjų mūrininkų“ ritualus bei simboliką, – netgi tiesiogiai kopijuojant kūno judesius, pozas ir kt. Tokio dalinio plagiato pripažinimas, be kita ko, sąlygojo tai, kad Jutos valstijos „Didžioji ložė“ jau daugiau kaip šimtą metų primygtinai reikalauja, jog „Jėzaus Kristaus Paskutinių dienų šventųjų bažnyčios“ nariai neturėtų teisės būti ir vietinių ložių nariais. Tai nedviprasmiškai teigiama ir 1958 metų ložės „Įstatuose“[5].

Slaptų „įvilktuvių“ metu mormonams išduodamas „kunigystės apdaras“ – slapti baltiniai, kuriuos jie privalo dėvėti ant nuogo kūno po viršutiniais rūbais (įprasti baltiniai dėvimi virš mormonų baltinių). Pradžioje mormonų „kunigystės apdaras“ buvo panašus į kombinezoną iš tarpusavyje sujungtų kelnaičių ir marškinėlių. Praeitame šimtmetyje šis kombinezonas dengė visą kūną nuo kulkšnių iki riešų, tačiau šiuolaikinėmis sąlygomis toks apdaras yra nepatogus. Todėl pageidaujantiems buvo numatytos trumpesnės kelnaitės (kiek aukščiau kelių), o taip pat tokia naujovė, kaip kelnaitės ir marškinėliai atskirai. Baltiniai baltos spalvos, gaminami iš medvilnės ar sintetinių medžiagų. Keturi magiški ženklai ant jų – tai įpjovos, apsiūlėtos baltais siūlais. Dešinėje krūtinės pusėje įpjova yra pasukto į dešinę stataus kampo (kampainio) formos, kairėje krūtinės pusėje – aštraus kampo viršūne žemyn (apversto skriestuvo) formos, bambos ir dešiniojo kelio srityse – horizontalios įpjovos. Akivaizdu, kad šie ženklai buvo Džozefo Smito nukopijuoti iš masonų. Tačiau Smitas atsisakė masonų naudojamo šių ženklų interpretavimo ir suteikė jiems aiškinimą savo išrastos religijos dvasia. Kampainis čia reiškia ne teisę ir teisingumą, bet „sąžiningumą ir dorumą, kurie turi lydėti gyvenimą, atitinkantį Šventykloje mūsų duotus vienybės įžadus“. Skriestuvas, kuris masonams yra tarpusavio meilės ir brolybės simbolis, Smitui tapo „norų, siekių ir potraukių sulaikymo Viešpaties nustatytose ribose“ simboliu. Kiti ženklai tėra nedidelės apsiūlėtos įpjovos – ant bambos („nurodymas, kad kūnui ir sielai nuolat reikia peno“) ir ant dešiniojo kelio (reiškia, kad „kiekvienas kelis turi priklaupti ir kiekvienas liežuvis išpažinti, kad Jėzus yra Kristus“)[6]. Rekomenduojama šiuos baltinius dėvėti nuolat (išskyrus nebent vandens procedūras), nes jie turi saugoti mormoną nuo bet kokio blogio bei velnio žabangų. Kitaip tariant, „kunigystės apatiniai“ yra svarbiausias mormonų amuletas.

Įšventinimo metu mormonas gauna naują vardą – šį slaptą vardą težino jis ir dievas. Atėjus prisikėlimo iš numirusiųjų laikui, dievas pašauks mormoną šiuo slaptuoju vardu, pastarasis jį išgirs ir prisikels. Tie, kurie tokio vardo nežino, negalės prisikelti su mormonais (t. y. pirmoje eilėje).

Vardus gauna ir mormonų žmonos, tačiau tą vardą težino dievas, žmona ir pats mormonas. Po prisikėlimo vyrai mormonai pašauks savo žmonas vardu. Žmonos išgirs savo vardus ir prisikels. Todėl kuo didesniam moterų skaičiui išgelbėti mormonas turi turėti daugybę žmonų, net ir negyvų.

Liudytojai pasakoja, kad „įvilktuvių“ ceremonija vyksta tokiu būdu. Naujai atvykusi grupė įleidžiama į šventyklą, kruopščiai patikrinus leidimus bei rekomendacijas. Po to visi prisiekia neskleisti to, ką pamatys šventykloje (apie visas šventykloje vykstančias ceremonijas galima kalbėtis tiktai su dalyvavusiais jose asmenimis).

Po to atvykusieji dalyvauja keturiose apeigose: patepimo, apvilkimo apatiniais baltiniais, įšventinimo ir slaptojo vardo suteikimo (paprastai suteikiamas biblinis vardas – iš Senojo Testamento arba iš „Mormono knygos“). Per dieną kiekvienoje šventykloje suteikiamas tiktai vienas vardas visiems dalyvaujantiems „užantspaudavimo“ rituale vyrams ir visoms moterims.

Po to visi aprengiami baltais bažnytiniais rūbais (vyrai – baltais kostiumais su baltu kaklaraiščiu, moterys – ilgomis baltomis sukniomis) ir žiūri pažintinį filmą.

Po to visiems „dvasiškai nepasirengusiems“ siūloma išeiti. Žinoma, visi, atvykę iš toli, kad pažintų pasaulio paslaptis, pasilieka. Po to visi sustoja ratu, susiėmę už rankų sukalba dar vieną „maldą-priesaiką“ apie amžiną tylėjimą. Kartu mokoma specialių gestų bei sutartinių ženklų (pavyzdžiui, „pjaunančiais“ pirštų judesiais per gerklę ir rankų judesiais per pilvą rodoma, kas jų laukia kam nors prasitarus)[7]. Pažeidus šią priesaiką, kaip rodo jų pačių gestai, jiems už tai keršys „juodųjų angelų būrys“.

Po priesaikos adeptams išduoda papildomus rūbus: berankovį apsiaustą, prijuostę su žaliai baltu dirželiu (vėlgi akivaizdus skolinys iš masonų), baltą kepuraitę (panašią į kepuraites dušui) ir baltą skaidrų šydą veidui uždengti. Visos kitos apeigos atliekamos uždengus veidą.

Sekėjus nuveda į patalpą, iš kurios kelios durys veda į salę, simbolizuojančią „Celestialinę karalystę“. Durų angos uždengiamos užuolaidomis. Naujokams paaiškinama, kad tuoj jie bus išmokyti keturių „sakramentų“ – ženklų-leidimų (slaptažodžių) į tikrąją „dangaus karalystę“. Kas praeis pro užuolaidas, tas pateks ir į dangų.

Toliau visi mokosi šių keturių slaptažodžių: „vinies ženklo“, „alkūnės ženklo“, „karalystės ženklo“ ir „rankos paspaudimo ženklo“. Kiekvienam iš šių ženklų priklauso gana ilgas užkerėjimo tekstas (pavyzdžiui, toks: „Štai ženklo vardas: tebūnie sveikata įsčiose, smegenys kauluose, jėga rankose bei kojose, valdžia kunigystėje man ir visiems mano ainiams per amžius“) ir atitinkami kūno judesiai.

Po to visi prieina prie užuolaidų su dviem angomis. Sekėjas įkiša į jas rankas, už kurių jį ima žmogus, stovintis kitoje užuolaidų pusėje ir simbolizuojantis dievą. Laikydamasis jo rankų, adeptas taria visus reikalingus slaptažodžius-užkeikimus ir „dievas“ praleidžia jį pro užuolaidą. Praėjęs siaurą koridorių, adeptas patenka į turtingai, bet neskoningai išpuoštą salę, simbolizuojančią „Celestialinę karalystę“, kitaip tariant, į dangų.

Ten galima sėdėti ir medituoti, tačiau neilgai. Laikas grįžti ir imtis „išganymo“ už mirusiuosius. Adeptai kartoja visą procedūrą, tačiau šį kartą jau už ką tik pakrikštytus mirusiuosius. Paprastai apsilankymas šventykloje trunka savaitę, ir nuo 9 val. ryto iki 9 val. vakaro sekėjai vėl ir vėl kartoja tą patį ciklą, kaskart už kitą žmogų (veikdami jo vardu), mirusį anksčiau, neįstojus į mormonų „bažnyčią“.

Šios „mirusios sielos“ prieš tai yra krikštijamos mormonų šventykloje vadinamuoju „pavaduojančio krikšto“ sakramentu. Šią praktiką buvo įvedęs Džozefas Smitas: jis nerimavo, kas atsitiks jo broliams, mirusiems tuomet, kai jis dar nebuvo mormonu, ir jam atėjo apreiškimas, kad jis gali apsikrikštyti vietoje jų. Ši ceremonija atrodo taip: į atitinkamą šventyklos patalpą ateina žmogus, kuris pasako, kad jis yra ne jis, bet, sakykime, jo miręs brolis. Jis yra krikštijamas ir taip įstoja į mormonų bažnyčią: būdamas dvasių karalystėje, jis tampa mormonu. Vyras apsikrikštija už vyrus, moterys – už moteris. Galima krikštytis už visus giminaičius ir apskritai už bet ką, todėl visi žymūs žmonės po mirties jau yra tapę mormonais[8].

Mormonų prezidentas Vilfordas Vudrafas (Wilford Woodruff), kuris labiausiai prisimenamas dėl apreiškimo, liepusio uždrausti poligamiją (1890 m.), taip aprašo savo kitą apreiškimą:

„...Likus dviem savaitėms iki mano išvykimo iš Sent-Džordžo, mane apspito mirusiųjų dvasios, klausdamos, kodėl aš iki šiol jų neišganiau... Tarp jų būta visų „Nepriklausomybės deklaracijos“ signatarų (t. y. JAV tėvų-įkūrėjų – A. D.), ir jie dvi dienas ir dvi naktis nepaliko manęs ramybėje... Aš tuo pat puoliau prie krikšto baseino ir pašaukiau brolį MakKalisterį (McCallister), prašydamas mane pakrikštyti už visus „Nepriklausomybės deklaracijos“ signatarus ir už penkiasdešimt kitų įžymių vyrų; iš viso jų skaičius pasiekė šimtą. Tarp jų buvo Džonas Veslis (John Wesley) (metodizmo įkūrėjas – A. D.), Kolumbas ir kt. Po to aš jį krikštijau už kiekvieną JAV prezidentą, išskyrus tris; kuomet jie galės pasiteisinti, už juos šį darbą atliks kas nors kitas.“[9]

Viena turtinga mormonė krikštijosi 30 tūkstančių kartų ir rėmė tūkstančius kitų krikštynų. Tokiu būdu, ji „išgelbėjo“ tokias įžymybes kaip Aleksandras Makedonietis, Julijus Cezaris, Kleopatra, Napoleonas ir daugelį kitų. Vienas mormonų vadovų minėjo, kad ši dama išgelbėjo daugiau sielų nei Jėzus Kristus[10].

Misionieriška veikla tarp mirusiųjų užsiima ir mirę mormonai, kurie, anot „liudytojų“, ir dvasių pasaulyje pamokslauja bei „išgano“ žmonių sielas.

Yra žinoma, kad mormonai, dirbantys viso pasaulio (taip pat ir Rusijos) registracijos įstaigose bei archyvuose, surašo visų mirusiųjų pavardes, o paskui juos krikštija. Jie turi didžiules asmenų saugyklas, visi jie užfiksuoti mikrofilmuose. Autorinės teisės jų padarytiems mikrofilmams su mūsų protėvių vardais priklauso jiems. Visa tai saugojama specialioje saugykloje (Jutos valstijoje), kuri yra iškirsta oloje.

Be to, esama ir santuokų su mirusiaisiais. Būtent tokios „celestialinės santuokos“ yra „vartai“ į aukščiausią išganymo pakopą – tapimą dievais. Mormonai surašo mirusių moterų vardus ir veda jas, kad paskui, kai jie po savo mirties taps dievais ir apsigyvens savo planetoje, visos šios mirusios moterys sudarytų jų haremą. Niekas negali būti tikras, kad jo velionė močiutė netapo kurio nors mormono žmona, nes mormonai Rusijoje veikia daugiau kaip dešimt metų.

Stačiatikių nuomone, toks „pavaduojantis krikštas“ ir „dangiškosios santuokos“ yra didžiulė šventvagystė, prilyginamas nebent satanistų atliekamam kapų išniekinimui: juk mūsų protėvių vardai be jų ir mūsų sutikimo yra naudojami okultiniams-maginiams tikslams.

 

13. Mormonai pasaulyje ir Rusijoje

 

Mormonų bažnyčia yra labai turtinga (jos bazinis kapitalas viršija 30 milijardų dolerių), nes visi jos nariai privalo mokėti dešimtinę (10% visų pajamų, neatskaičius mokesčių). Tačiau aukojimas tuo nesibaigia: mormonai sako, kad dešimtinė bet kuriuo atveju yra skirta dievui, o jeigu kas nori asmeniškai aukoti, tai turėtų būti papildomas indėlis. Kai kuriais duomenimis, vidutinis mormonas per įvairias rinkliavas moka bažnyčiai iki 27% savo pajamų. 1996 metais Solt Leik Sityje iš dešimtinių buvo gauta 5,2 mlrd. dolerių. Misionieriai, kuriuos mes matome gatvėse („vyresnysis Džonsas“ ir „vyresnysis Stivensas“), yra jauni vyrai, išvykę dviems metams į kitą šalį savo šeimos, bet ne bažnyčios sąskaita – tai taip pat mormonų mokamas indėlis.

Didžiulis pelnas gaunamas iš mormonų išvystytos pramonės, bankų, draudimo, viešbučių ir kitos veiklos. „Jėzaus Kristaus paskutiniųjų dienų šventųjų bažnyčia“ valdo supermarketų tinklų ir kelių laikraščių (įskaitant „Los Angeles Times“) akcijas, jai priklauso vienuolika radijo stočių, du televizijos kanalai ir cukraus imperija. Jai priklauso ir didelė Jutos valstijos teritorijos dalis (ir daug nekilnojamojo turto šioje valstijoje), dideli naudmenų plotai Havajuose, „Mariott“ viešbučių tinklas ir t. t. Žinoma, mormonai įpareigojami remti savo gamintojus ir pirkti tik jų produkciją.

Mormonų misionieriai dirba daugelyje pasaulio šalių. 1998 metų vasarą anksčiau minėtas mormonų misijos prezidentas Rusijoje Donaldas Džarvis (Donald Jarvis) asmeniniame pokalbyje su šios knygos autoriumi tarp kitko papasakojo ir apie mormonų misijas islamiškose šalyse. Paklausus, kaip jiems pavyksta atversti į savo tikėjimą musulmonus šalyse, kur tai griežtai baudžiama įstatymų, jis ciniškai atsakė, kad jų bažnyčia neketina kelti pavojaus savo misionierių gyvybei ir jiems yra įsakyta propaguoti mormonų tikėjimą tiktai tarp vietinių krikščionių. Tokiu būdu mormonai užsiima prozelitizmu tarp krikščioniškųjų (dažnai stačiatikių) mažumų, kurios islamiškose šalyse ir taip dažnai yra persekiojamos, siekdami atimti iš jų paskutinę ir brangiausią jų išsaugotą vertybę – jų protėvių tikėjimą! Jokie dorovinio tokios veiklos vertinimo komentarai nebereikalingi.

Pirmieji mormonų misionieriai atvyko į TSRS (Leningradą) 1990 metais. „Jėzaus Kristaus paskutiniųjų dienų šventųjų bažnyčia“ buvo užregistruota šalyje 1991 metų gegužės mėnesį. 2000 metų pabaigoje Rusijoje buvo 11 tūkstančių mormonų (plius daugiau kaip 6 tūkstančiai Ukrainoje). Rusijoje veikia ne mažiau kaip penki šimtai užsienio mormonų misionierių (daugiausiai iš JAV), o buvusios TSRS teritorijoje jų esama apie 700-800. [...]

2000 m. vasario 1 d. pasaulyje buvo 56 mormonų šventyklos. Buvo statomos arba planuotos statyti dar 52 šventyklos. O 2001 metų rugsėjį jau buvo 106 veikiančios šventyklos, 19 – statomų ir planuojamų statyti. Be to, visame pasaulyje kasdien pastatoma po 2 mormonų maldos namus, kurie paprastai yra gana solidaus dydžio.

Natūralu, kad tokia aktyvi misionierių veikla yra vaisinga: pagal statistiką 9-ojo dešimtmečio pabaigoje kas 4,5 minutės atsirasdavo naujas mormonas. Dabar šis rodiklis yra padidėjęs: Apologetinių tyrimų centro duomenimis, 1998 metais naujas mormonas pasirodydavo kas 80 sekundžių. 1997 metų viduryje JAV buvo 4,8 mln. mormonų, o jų skaičius kasmet padidėdavo 4,7%. Už JAV ribų buvo 4,9 mln. mormonų, o jų skaičius kasmet išaugdavo 9%. 1998 metais bendras mormonų skaičius buvo 10 354 241, iš jų JAV – 5 023 158[11]. Amerikos sociologų apskaičiavimu, jeigu išsilaikys dabartiniai jų skaičiaus augimo tempai, iki 2080 metų pasaulyje turėtų būti 260 mln. mormonų.

Tai yra gana bauginanti statistika. Svarbiausia, reikia nepamiršti: mormonai nėra krikščionys ir jų organizacija neturi nieko bendro su krikščionybe. Tai primityviai okultinė neopagoniška sekta su gana rimtomis totalitarizmo tendencijomis. Į ją patekęs žmogus ne tik išsižada savo tautos, savo istorijos ir kultūros, ne tik pasaulinio krikščionybės paveldo, bet ir Paties Kristaus ir Jo Bažnyčios.

 

Priedas. Smitsono instituto pareiškimas apie „Mormono knygą“. 1979 metų vasara

 

1. Smitsono institutas niekuomet ir jokiu būdu nesinaudojo „Mormono knyga“ kaip moksliniu vadovu. Instituto archeologai neįžiūri jokio tiesioginio ryšio tarp Naujojo Pasaulio archeologijos ir šios knygos turinio.

2. Amerikos indėnų fizinis tipas priklauso mongoloidų rasei; jie yra artimi Rytų, Centrinės ir Šiaurės rytų Azijos tautoms. Archeologiniai radiniai liudija, kad šiuolaikinių indėnų protėviai atvyko į Naująjį Pasaulį ilgalaikės palyginti mažų grupių migracijos, vykusios prieš 25-30 tūkst. metų, būdu (tikriausiai sausuma, nes ledynmečio pabaigoje Beringo sąsiaurio vietoje buvo sąsmauka).

3. Mūsų turimi įrodymai liudija, kad pirmieji žmonės iš Rytų, pasiekę Amerikos žemyną, buvo vikingai, išsilaipinę šiaurrytinėje Šiaurės Amerikos pakrantėje apie 1000 m. po Kr. Nesama jokių įrodymų, kad jie būtų pasiekę Meksiką ar Centrinę Ameriką.

4. Tai yra mokslinis faktas, kad jeigu ir būta kokių nors Amerikos kontaktų su Senojo Pasaulio civilizacijomis, šie kontaktai buvo pernelyg menki Amerikos indėnų civilizacijos vystymuisi paveikti. Vienas svarbiausių jo įrodymų yra tas, kad Naujajame Pasaulyje iki Kolumbo nebuvo nei vieno Senojo pasaulio naminio gyvulio (išskyrus šunis) ir nei vieno kultivuojamo Senojo Pasaulio augalo. Amerikos indėnai nežinojo kviečių, miežių, avižų, sorų, ryžių, galvijų, kiaulių, vištų, arklių, asilų, kupranugarių iki 1492 metų. Indėnų prijaukinti šunys buvo atvykę su jų protėviais iš Šiaurės Rytų Azijos, naminės saldžiosios bulvės yra sutinkamos abiejuose pusrutuliuose, bet tikriausiai yra kilusios iš Naujojo Pasaulio ir iš ten paplito Ramiojo vandenyno regione.

5. Geležis, plienas, stiklas ir šilkas nebuvo naudojami Naujajame Pasaulyje iki 1492 metų (išimtis – retkarčiais naudojama neapdorota meteoritų geležis). Nedidelis vietinio vario kiekis buvo kai kur naudojamas prieš Kolumbo laikus, tačiau tikroji metalurgija apsiribojo Pietų Meksikos ir Andų regionais, kur vėlyvais priešistoriniais laikais buvo naudojamas auksas, sidabras, varis bei jų lydiniai, bet ne geležis.

6. Esama tikimybės, kad prieš kelis šimtmečius iki Kristaus gimimo kultūros poveikis plito per Ramųjį vandenyną į Centrinę Ameriką ir į šiaurvakarinę Pietų Amerikos pakrantę. Tačiau tokie kontaktai tarp pusrutulių užsimegzdavo atsitiktinių kelionių Rytų ir Pietų Azijoje metu. Mes neturime jokių tiesioginių įrodymų, kad tokių kontaktų apskritai būta, tačiau yra akivaizdu, kad su senovės egiptiečiais, judėjais ar kitomis Vakarų Azijos ir Artimųjų Rytų tautomis tikrai niekada nebuvo jokių kontaktų.

7. Nei vienas save gerbiantis egiptologas ar kitas Senojo Pasaulio archeologijos specialistas, o taip pat joks Naujojo Pasaulio priešistorės specialistas nebuvo atradęs jokių ryšių tarp archeologinių radinių Meksikoje ir Egipte ir nebuvo patvirtinęs tokių ryšių egzistavimo.

8. Laikraščių, žurnalų ir bulvarinių knygų puslapiuose būta pranešimų apie senovės egiptiečių, žydų ar kitų Senojo Pasaulio raštų radinius prieš Kolumbo laikus. Tačiau tai nebuvo patvirtinta jokių rimtų mokslininkų. Dar niekam nepavyko įrodyti, kad Amerikoje iki 1492 metų buvo rasta užrašų Senojo Pasaulio rašmenimis.

9. Smitsono instituto Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus bibliotekoje esama „Mormono knygos“ egzempliorių.[12]